Kiek reikia uždirbti, kad Europoje būtų galima gyventi patogiai, vieno atsakymo nėra: kainos ir pajamos skiriasi ne tik tarp šalių, bet ir jų viduje. Vis dėlto ekonomistai naudoja rodiklius, leidžiančius palyginti, kokio neto pajamų lygio dažniausiai prireikia stabilesniam gyvenimui.
Vienas dažniausiai taikomų rodiklių yra ekvivalentinės disponuojamosios pajamos. Jos skaičiuojamos sudedant visas namų ūkio pajamas, atėmus mokesčius ir socialines įmokas, o tuomet sumą pakoregavus pagal namų ūkio dydį, kad būtų galima palyginti skirtingas šeimas.
150 proc. nuo medianos
EBPO vidurinę klasę apibrėžia kaip namų ūkius, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekia nuo 75 proc. iki 200 proc. šalies medianos. Riba ties 150 proc. dažnai laikoma startu į aukštesnių vidutinių pajamų grupę, kuri statistiškai jau leidžia lengviau padengti kasdienes išlaidas ir turėti rezervą.
EBPO atstovai pabrėžia, kad vien pajamos dar negarantuoja saugumo, ypač jei žmogus neturi santaupų arba turi didelių skolų. Vis dėlto, kai turima tik pajamų statistika, 150 proc. nuo medianos gali būti praktinis orientyras, nuo kurio daugeliui namų ūkių tampa lengviau gyventi be nuolatinio finansinio spaudimo.
Kur reikia daugiausia
Europos Sąjungoje 2025 metais medianinės ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekė 22 939 eurus per metus, arba apie 1 912 eurų per mėnesį. Vienam suaugusiajam, gyvenančiam vienam, 150 proc. nuo šios medianos reikštų apie 2 867 eurus neto per mėnesį.
Skirtumai tarp šalių išlieka labai dideli: 34 Europos šalyse šis orientyras svyruoja nuo maždaug 603 eurų per mėnesį Šiaurės Makedonijoje iki 6 491 euro Šveicarijoje. Europos Sąjungos viduje rėžis taip pat platus: nuo 1 023 eurų Rumunijoje iki 6 256 eurų Liuksemburge.
Tarp didesnių ES ekonomikų orientyras vienam suaugusiajam yra apie 3 611 eurų Vokietijoje, 3 307 eurus Prancūzijoje, 2 758 eurus Italijoje ir 2 546 eurus Ispanijoje. Tai reiškia, kad vien Vokietijos ir Ispanijos skirtumas pagal šį kriterijų viršija 1 000 eurų per mėnesį.
Poroms ir šeimoms logika kita
Poroms nereikia dvigubai didesnių pajamų nei vienam žmogui, nes dalis išlaidų yra bendros, pavyzdžiui, būsto nuoma ar šildymas. Todėl, taikant Eurostato ekvivalentiškumo principus, laikoma, kad porai reikia maždaug 1,5 karto daugiau pajamų nei vienam suaugusiajam.
Pagal šią metodiką, ES porai be vaikų, norinčiai pasiekti 150 proc. medianos orientyrą, reikėtų apie 4 301 euro neto per mėnesį. Porai su dviem vaikais iki 14 metų riba pakyla iki maždaug 6 021 euro neto per mėnesį.
Kodėl vien eurų neužtenka
Lyginant vien tik eurais, neatsispindi kainų lygio skirtumai, todėl dažnai taikomas perkamosios galios standartas, kuris koreguoja palyginimą pagal tai, kiek realiai galima nusipirkti. Tokiu būdu atotrūkiai sumažėja, tačiau neišnyksta, nes kainų ir pajamų struktūros skirtingose šalyse išlieka nevienodos.
Ekspertai atkreipia dėmesį ir į regioninius netolygumus: sostinėse būstas ir paslaugos paprastai kainuoja gerokai brangiau nei mažesniuose miestuose. Dėl to nacionaliniai vidurkiai gali klaidinti, ypač vertinant būsto kaštus, kurie daugelyje valstybių tapo pagrindiniu šeimų biudžeto spaudimo šaltiniu.
Dar vienas kertinis veiksnys yra turtas: nuosavas būstas ar sukauptos santaupos gali leisti oriai gyventi ir su mažesnėmis pajamomis, o aukštesnės pajamos be finansinio rezervo ne visada apsaugo nuo netikėtų išlaidų. Todėl patogus gyvenimas praktikoje dažniausiai reiškia ne tik sąskaitų apmokėjimą, bet ir galimybę taupyti, dalyvauti socialiniame gyvenime bei atlaikyti netikėtus sukrėtimus neprarandant stabilumo.
Leave a Reply