Mokslininkai Marso atmosferoje aptiko neįprastų vandenilio chlorido (HCl) dujų, o jų „židinys“ sutampa su milžiniško Alba Mons ugnikalnio regionu. Toks signalas kelia klausimą, ar po paviršiumi vis dar gali slypėti šiluma ir magma.
Kaip rašo „ZME Science“, HCl pėdsakus dar 2020 metais užfiksavo Europos kosmoso agentūros „ExoMars Trace Gas Orbiter“. Vien pačios dujos dar nereiškia, kad Marse vyksta išsiveržimai, tačiau nauja analizė rodo detalių, kurias paaiškinti paprasta „dulkių chemija“ ne visada pavyksta.
Marse gausu chloro junginių dulkėse ir dirvožemyje, todėl, veikiant saulės šviesai, ore esančioms dulkėms ir vandens garams, HCl gali susidaryti ir be požeminių procesų. Daugeliu atvejų taip ir atrodė: dujų kiekiai kilo šiltesniu, dulkėtesniu metų laiku ir vėliau sumažėdavo.
Vis dėlto buvo pastebėta išimtis – ankstyvą vasarą šiauriniame Marso pusrutulyje HCl kartojosi būtent Alba Mons apylinkėse ir pasirodydavo „ne tuo sezonu“, kurio būtų tikėtasi vien iš atmosferinių reakcijų. Tyrėjai tai sieja su lokalizuotu šaltiniu ir tuo, kas vyksta po ledu bei gruntu.
HCl aptikimai virš Alba Mons
Alba Mons laikomas didžiausiu Marso ugnikalniu pagal užimamą plotą: jis driekiasi per milžinišką teritoriją, o viršūnė pakyla maždaug 6,8 kilometro virš atskaitinio Marso aukščio. Manoma, kad jis turėjo būti neaktyvus apie 3,2 mlrd. metų, todėl pasikartojantis dujų signalas šioje vietoje atrodo netikėtas.
Per dvejus Marso metus mokslininkai užfiksavo aštuonis patikimus HCl aptikimus iš 78 tinkamų stebėjimų šiauriniame pusrutulyje. Visi jie telkėsi palyginti siaurame ilgumų intervale aplink Alba Mons regioną.
Didžiausia išmatuota koncentracija siekė apie 1,5 dalies milijardui (ppb) – tai ypač mažas kiekis, maždaug viena ar dvi HCl molekulės milijardui atmosferos molekulių. Tačiau signalas buvo pakankamai aiškus, kad tyrėjai ieškotų paaiškinimo, kodėl jis toks lokalus.
Įtrūkimai, kurie atrodo geologiškai „jauni“
Norėdami patikrinti, ar dujų aptikimai gali turėti ryšį su paviršiaus struktūromis, tyrėjai analizavo didelės raiškos orbitinius vaizdus. Buvo naudota ir „Trace Gas Orbiter“ CaSSIS kamera, ir NASA HiRISE instrumentas.
Alba Mons apylinkėse pastebėtas labai siaurų įtrūkimų tinklas: dalis plyšių siekė vos kelias dešimtis centimetrų, kiti sudarė kilometrus besitęsiančias sistemas, kai kur – išilgai pakilusių keterų. Prie kai kurių plyšių matyti tamsesni plotai, kurie gali būti siejami su medžiagos nusėdimu šalia angų.
Ypač svarbu tai, kad šios struktūros, pasak tyrėjų, atrodo geologiškai gana „jaunos“: jos kerta ledo turtingas paviršines nuogulas, kurios, manoma, susiformavo prieš šimtus tūkstančių metų. Be to, plyšių siaurumas leidžia spėti, kad be „atnaujinimo“ jie galėtų būti greitai užnešami dulkėmis.
Tyrėjai taip pat pažymi, kad plyšiai dera su platesniais tektoniniais ir vulkaniniais raštais, siejamais su Alba Mons. Tai kelia hipotezę, jog šie lūžiai galėtų tapti kanalais, kuriais iš gelmių kyla dujos.
Kodėl tai nebūtinai reiškia išsiveržimą
Žemėje vulkaninė veikla dažnai siejama su įspūdingais išsiveržimais, tačiau nemaža dalis procesų vyksta nepastebimai – magma gali ilgai išlikti po žeme, lėtai judėti, vėsti ar išleisti ištirpusias dujas nepasiekdama paviršiaus.
Vandenilio chloridas mokslininkams įdomus tuo, kad jis gali skverbtis iš magmos net tada, kai aktyvaus išsiveržimo fazė seniai pasibaigusi. Todėl teoriškai HCl galėtų būti aptinkamas ir „tylesniais“ vulkaninės sistemos laikotarpiais.
Siūlomas scenarijus toks: šaltą Marso žiemą ledas gali sulaikyti dalį dujų arba trukdyti joms skverbtis į atmosferą, o ankstyvą vasarą, kylant temperatūrai, ledas ima sublimuoti (tiesiogiai virsta garais) ir gali „išleisti“ susikaupusį HCl. Tai padėtų paaiškinti ir sezoniškumą, ir tai, kodėl signalas telkiasi vienoje vietoje.
Užuominos, kad Marsas dar „gyvas“
Marsas turi didžiausių Saulės sistemos ugnikalnių, o didžioji vulkaninių lygumų dalis susiformavo prieš milijardus metų. Vis dėlto pastaraisiais metais daugėja užuominų, kad planetos gelmės nėra visiškai ramios.
Dalies lavos nuogulų amžius, mokslininkų vertinimu, gali siekti tik dešimtis milijonų metų – geologiškai tai ganėtinai neseniai. Be to, NASA zondas „InSight“ misijos metu užfiksavo daugiau nei 1 300 marsdrebėjimų, rodančių, kad Marso viduje tebevyksta procesai.
Nauji HCl aptikimai prideda kitokio pobūdžio užuominą: į atmosferą galbūt vis dar patenka su vulkaniniais procesais siejamų dujų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, tačiau signalas ir paviršiaus lūžių požymiai verčia rimčiau svarstyti apie likutinę šilumą po Alba Mons.
Diskusijos tęsiasi ir platesniame kontekste – jeigu Marse išlikęs vidinis šilumos šaltinis, teoriškai galėtų egzistuoti ir palankesnės nišos po paviršiumi, pavyzdžiui, jei šiluma sąveikautų su ledu ar vandens sankaupomis. Vis dėlto patys tyrėjai akcentuoja, kad tai kol kas spekuliacija: nei skysto vandens, nei gyvybei tinkamų hidroterminių sistemų šiame regione dar neįrodyta.
Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.
Leave a Reply