Medus, klevų sirupas ir stevija dažnai pristatomi kaip „sveikesnės“ cukraus alternatyvos, tačiau dietologai pabrėžia: vieno geriausio saldiklio nėra – daugiausia lemia tai, kiek saldumo žmogus suvartoja kasdien.
Kaip aiškina „Martha Stewart“ kalbintos specialistės, dalis saldiklių turi maistinių medžiagų ir kalorijų, o kita dalis yra labai mažo kaloringumo ar visai nekaloringa – bet tai dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.
Registruota dietologė Sapna Peruvemba saldiklius siūlo skirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskiriami maistingieji saldikliai – įprastas cukrus, medus ir klevų sirupas: jie turi kalorijų ir kelia gliukozės kiekį kraujyje.
Antrai grupei priskiriami mažo kaloringumo arba nekaloringi saldikliai, pavyzdžiui, stevija ir sukralozė. Jie paprastai nesukelia ryškaus cukraus lygio šuolio, tačiau turi savų ribojimų ir ne visada padeda keisti įpročius.
Natūralūs saldikliai: ar medus ir klevų sirupas tikrai „geresni“?
Dietologų vertinimu, medus ir klevų sirupas mitybos požiūriu organizme veikia panašiai kaip įprastas cukrus – juose taip pat yra gliukozės ir fruktozės, o vartojant didesniais kiekiais didėja bendras suvartojamo cukraus kiekis.
Nors tokie produktai gali turėti nedidelius vitaminų ar mineralų kiekius, S. Peruvemba atkreipia dėmesį: apčiuopiamai naudai gauti tektų suvartoti tiek, kad per didelio pridėtinio cukraus žala nusvertų galimą naudą.
Specialistė taip pat perspėja, kad įsitikinimas „natūralu – vadinasi, sveika“ kai kuriuos žmones paskatina saldinti dosniau. Tuomet bendras cukraus kiekis mityboje gali išaugti nepastebimai.
Nekaloringi saldikliai: mažiau cukraus kraujyje, bet ne visada mažiau noro saldumynams
Stevija ir kiti panašūs saldikliai tam tikrais atvejais gali būti naudingi – pavyzdžiui, siekiant kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje ar mažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį, ypač žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.
Vis dėlto britų mitybos specialistė Rhiannon Lambert pabrėžia, kad net ir be kalorijų smaguriavimas siunčia smegenims stiprų „saldumo“ signalą – aktyvuojami tie patys saldaus skonio receptoriai.
Jos teigimu, diskusija apie „sveikiausią“ saldiklį kartais nukreipia dėmesį nuo svarbesnio dalyko – bendro kasdienio saldumynų ir pridėtinio cukraus kiekio. Be to, kai kuriems žmonėms tokie saldikliai gali palaikyti norą saldiems produktams.
S. Peruvemba priduria, kad nors dėl ilgalaikio nekaloringų saldiklių poveikio dar yra neatsakytų klausimų, per didelio pridėtinio cukraus rizikos yra daug aiškiau įrodytos.
Kodėl glikemijos indeksas neatsako į visus klausimus
Dar viena dažna klaida – manyti, kad mažesnis glikemijos indeksas automatiškai reiškia „sveikesnį“ produktą. Pasak dietologės, tai gali būti tik orientyras, bet jis neparodo viso vaizdo.
Kaip pavyzdį ji pateikia agavų sirupą: jo glikemijos indeksas mažesnis nei įprasto cukraus, tačiau tai vis tiek yra koncentruotas pridėtinio cukraus šaltinis, turintis mažai maistinės vertės.
Be to, glikemijos indeksas neįvertina porcijos dydžio, kartu valgomo maisto ir bendros mitybos kokybės. Todėl renkantis saldiklį nereikėtų remtis vien reklaminiais teiginiais ar vienu skaičiumi.
Abi specialistės sutaria, kad praktiškiausia strategija – ne ieškoti „idealaus“ cukraus pakaitalo, o palaipsniui mažinti bendrą saldumo kiekį mityboje ir daugiau rinktis mažiau perdirbtus, maistinių medžiagų turinčius produktus.
R. Lambert siūlo galvoti ne tik apie tai, ko atsisakyti, bet ir ką įtraukti: vietoj saldiklių galima dažniau rinktis produktus su natūraliu saldumu, pavyzdžiui, uogas – taip išlaikomas saldus skonis, bet kartu gaunama ir skaidulų.
Specialistės pabrėžia, kad skonio receptoriai laikui bėgant prisitaiko – nuoseklūs, nedideli pokyčiai dažniausiai lengviau išlaikomi ilgą laiką nei staigus „visiškas atsisakymas“.
Leave a Reply