Didžiulės teritorijos, kuriose kadaise gyveno žmonės, šiandien yra atsidūrusios keliolika ar net daugiau nei šimtą metrų po vandeniu. Šiuos „prarastus“ pakrančių plotus mokslininkai vadina „Aquaterra“ – ir teigia, kad jie gali slėpti svarbių užuominų apie ankstyvą žmonijos istoriją.
Kaip rašoma žurnale „The Atlantic“, geografas Jerome’as E. Dobsonas skaičiuoja, kad bendra tokių dabar jau užlietų teritorijų apimtis galėjo būti panaši į Pietų Amerikos plotą. Tai reiškia, jog kalbama ne apie pavienes įlankas ar salas, o apie milžinišką kadaise virš vandens buvusį pasaulį.
Svarbu pabrėžti: „Aquaterra“ nėra „dingęs žemynas“ geologine prasme ir nėra dar viena legendinės Atlantidos versija. Tai terminas, apibūdinantis žemynų šelfo zonas, kurios ledynmečiais būdavo sausumoje, nes didelė dalis vandens būdavo „užrakinta“ ledynuose, o vandenynų lygis nukrisdavo keliasdešimčia metrų.
Klimatui šylant ir ledynams tirpstant, jūrų lygis per paskutinius maždaug 20 tūkst. metų palaipsniui kilo, o iki maždaug prieš 6 tūkst. metų daugelis buvusių pakrančių lygumų jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Būtent todėl nemaža dalis ankstyvųjų žmonių gyvenviečių ar migracijos kelių šiandien gali būti pasiekiami tik povandeninių tyrimų pagalba.
Kur ieškoma praeities pėdsakų
„Aquaterrą“ tyrinėjantys mokslininkai primena, kad pirmieji žmonės iš Afrikos pradėjo migruoti mažiausiai prieš 70 tūkst. metų, kai jūros lygis buvo pastebimai žemesnis nei dabar. Tuomet pakrantėse driekėsi plačios žemumos, upių slėniai ir pelkės – vietos, tinkamos gyventi, medžioti ir keliauti.
Šiandien dalis tų teritorijų yra net iki 120 metrų gylyje, todėl jų archeologinis „žemėlapis“ ilgą laiką tiesiog nebuvo pasiekiamas tradicinei archeologijai. Dėl to didelė žmonių istorijos dalis gali būti likusi „aklojoje zonoje“ – ten, kur įprasti kasinėjimai neįmanomi.
Konkrečių povandeninių radinių jau esama. Prie Pietų Afrikos krantų minimi akmeniniai įrankiai, kurių amžius siekia nuo šimtų tūkstančių iki daugiau nei milijono metų, o Šiaurės jūros dugne aptikta neandertaliečių veiklos pėdsakų.
Europoje dėmesį traukia Cosquer urvas netoli Marselio: jo įėjimas šiandien yra maždaug 37 metrai po jūros lygiu, tačiau viduje išliko piešiniai ir raižiniai, datuojami 19–27 tūkst. metų. Kitas įdomus pavyzdys – Baltijos jūros dugne netoli Vokietijos esantis „Blinkerwall“: akmeninė struktūra, kuriai daugiau nei 10 tūkst. metų ir kuri, manoma, galėjo būti naudojama medžiojant elnius.
Kodėl povandeninė archeologija vėluoja
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad archeologija ilgą laiką koncentravosi į sausumos radimvietes, o užlietos pakrančių teritorijos buvo tarsi nustumtos į šalį. Tačiau būtent jos galėjo būti svarbūs socialinio gyvenimo, technologijų raidos ir kultūrinių mainų centrai.
Praktikoje tokie tyrimai sudėtingi: trukdo ribotas matomumas, žema vandens temperatūra ir pati logistika. Be to, šiuolaikinė pakrančių erozija ir tolesnis jūros lygio kilimas gali negrįžtamai naikinti archeologines vietas dar prieš jas aptinkant.
Dėl to „Aquaterrą“ tyrinėti skatinama dabar, kol dalis pėdsakų dar neišnyko. Nors tai nereiškia, kad bus rasta „nauja Atlantida“, tokie atradimai gali reikšmingai papildyti supratimą, kaip iš tiesų gyveno ir judėjo ankstyvosios žmonių bendruomenės.
Leave a Reply