Vaistai, geriausiai žinomi kaip pagalba mažinant svorį ir kontroliuojant gliukozės kiekį, gali turėti ir platesnį poveikį – tyrėjai vis dažniau vertina, ar jie gali lėtinti senėjimo procesus.
Kalbama apie GLP-1 grupės preparatus ir panašius vaistus, tarp kurių minimi „Ozempic“, „Wegovy“ bei „Mounjaro“. Be svorio mažėjimo, šiai grupei priskiriamas ir poveikis kai kurioms širdies bei kraujagyslių rizikoms, inkstų komplikacijoms, taip pat galimas ryšys su lėtiniu uždegimu.
Konferencijoje „Aging Research and Drug Discovery“ Bostone bendrovės „Eli Lilly“ atstovas dr. Kevin Duffin pristatė analizę, kurioje nagrinėtas tirzepatidas – veiklioji „Mounjaro“ medžiaga.
Analizėje panaudoti klinikinio tyrimo SURMOUNT-5 duomenys: 72 savaites lygintas tirzepatido ir semagliutido poveikis. Atskirai vertinti 71 vyresnio nei 50 metų dalyvio, vartojusio tirzepatidą, su senėjimu siejami rodikliai.
Kaip matuojamas „biologinis amžius“
Mokslininkai rėmėsi vadinamaisiais epigenetiniais laikrodžiais – įrankiais, kurie biologinį amžių bando įvertinti pagal cheminių žymenų pokyčius DNR. Šie rodikliai skiriasi nuo kalendorinio amžiaus ir turėtų geriau atspindėti organizmo būklę.
Rezultatai rodė, kad dalis senėjimo indikatorių sulėtėjo, o kai kuriose analizėse fiksuotas ir jų „atsukimas“ atgal. Pristatymo metu minėta, kad tai galėtų atitikti maždaug 3–6 metų biologinio amžiaus sumažėjimą, priklausomai nuo naudoto rodiklio.
Panašių signalų, pasak straipsnyje aptariamų duomenų, matyta ir vertinant semagliutidą, naudojamą preparatuose „Ozempic“ ir „Wegovy“. Kai kuriose analizėse fiksuoti palankūs skirtingų organų biologinio amžiaus žymenų pokyčiai, lyginant su placebo.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžė, kad šių pokyčių nepavyko iki galo paaiškinti vien svorio mažėjimu, geresne glikemijos kontrole ar mažėjančiu uždegimu – tai leidžia svarstyti, jog gali veikti ir kiti mechanizmai.
Duomenys iš žmonių tyrimų ir atskiras eksperimentas su pelėmis
Papildomų duomenų pateikė 2026 metų gegužę „Nature Communications“ publikuotas tyrimas, kuriame dalyvavo ŽIV turintys žmonės su pakitusiu riebalinio audinio pasiskirstymu. Po 32 savaičių gydymo semagliutidu dalis epigenetinių laikrodžių rodė lėtesnį senėjimą, palyginti su placebo.
Akcentuojama, kad šie rezultatai taikomi konkrečioms pacientų grupėms, todėl jų negalima automatiškai perkelti visiems sveikiems žmonėms.
Dar ryškesnių rezultatų pateikė 2026 metų rugsėjį žurnale „Nature“ aprašytas Kalifornijos universiteto Berklio mokslininkų eksperimentas su pelėmis. Jame buvo tiriamas semagliutido poveikis 20 mėnesių amžiaus pelių patelėms, o vienoje eksperimento dalyje vaistas buvo skiriamas iki gyvenimo pabaigos.
Nurodoma, kad semagliutidą gavusių pelių medianinė gyvenimo trukmė siekė 834 dienas, o kontrolinėje grupėje – 742 dienas. Skirtumas sudarė 92 dienas, arba apie 12 proc.
Kodėl mokslininkai ragina neskubėti su išvadomis
Eksperimente su pelėmis taip pat aprašyta geresnė raumenų funkcija, koordinacija ir pažintiniai gebėjimai, bei mažiau kai kurių su senėjimu siejamų pokyčių. Tačiau pabrėžiama, kad tai – gyvūnų modelis, kurio rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti žmonėms.
Tyrėjai bandė atskirti, kiek poveikio lemia vien mažesnis suvartojamo maisto kiekis. Semagliutidą gavusios pelės buvo lyginamos su pelėmis, kurių raciono kaloringumas buvo sumažintas maždaug 24 proc., ir daugelyje fizinių testų rezultatai buvo panašūs.
Vis dėlto išryškėjo skirtumų: vaistą gavusios pelės geriau atliko erdvinės atminties užduotis ir lengviau palaikė normalesnį cukraus kiekį kraujyje. Tai gali reikšti, kad semagliutidas įjungia papildomus apsauginius mechanizmus, nesusijusius vien su kalorijų ribojimu.
Galiausiai mokslininkai primena ir metodinius apribojimus. Cedars-Sinai medicinos centro dr. James Kirkland atkreipė dėmesį, kad biologiniai laikrodžiai vis dar tobulinami, o skirtingi metodai gali rodyti nevienodus rezultatus – vien žymens pokytis nebūtinai reiškia tikrą organizmo „atjaunėjimą“.
Taip pat lieka neaišku, kokį poveikį ilgalaikis šių vaistų vartojimas turėtų sveikiems, normalaus svorio žmonėms. Preparatai gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, ypač virškinamojo trakto, todėl turėtų būti vartojami pagal medicinines indikacijas.
Kol kas atviras ir svarbiausias klausimas: ar epigenetinių rodiklių pokyčiai realiai virs papildomais gyvenimo metais geros sveikatos būklės.
Leave a Reply