Anglijoje aptiktas seniausias žinomas miškas: 390 mln. metų fosilijos atskleidė keistus medžius

Written by

in

Pietvakarių Anglijos jūros skardžiuose mokslininkai aptiko, kaip teigiama, seniausią iki šiol žinomą mišką – maždaug 390 milijonų metų senumo suakmenėjusias jo liekanas.

Šis miškas atrodė visai kitaip nei šiandien: be lapų šnarėjimo, be paukščių, be žolės. Kraštovaizdyje augo keisti, į palmes panašūs medžiai su plonais kamienais ir laja, sudaryta iš daugybės smulkių šakelių.

Kaip rašo „ZME Science“, fosilijos rastos Devono ir Somerseto pakrantėje, tiriant Hangmano smiltainio darinius. Uolienose išliko ne tik nuvirtę kamienai, bet ir stačiai stovintys kamienai ten, kur medžiai kadaise augo, taip pat šaknų pėdsakai ir senovinio vandens paliktos rievės.

Tyrėjų teigimu, radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Tokie ankstyvieji miškai padėjo keistis Žemės paviršiui – pirmieji medžiai ėmė veikti upių tėkmę ir nuosėdų kaupimąsi, o tai ilgainiui prisidėjo prie mums atpažįstamų upių sistemų formavimosi.

Miškas be lapų ir pavėsio

Radinyje dominuoja išnykusi augalų grupė – Calamophyton. Tai tolimi šiuolaikinių paparčių ir asiūklių giminaičiai, išnykę prieš daugiau nei 300 milijonų metų.

Šie medžiai buvo nedideli – maždaug 2–4 metrų aukščio. Jų sandara taip pat neįprasta: vietoj masyvaus medienos kamieno jie turėjo tuščiavidurį centrą, kurį supo atraminės medienos gijos.

Dar viena detalė – šakos neturėjo mums įprastų lapų. Vietoj jų lają sudarė daugybė smulkių, šakelėms panašių darinių.

Augdami šie medžiai nuolat numesdavo apatines šakas, tad miško paklotę, tikėtina, dengė gausios augalinės liekanos. Kadangi tuo metu dar nebuvo žolės ir menkos pomiškio augalijos, ši „šiukšlių danga“ galėjo būti itin ryški.

Kaip pirmieji medžiai pakeitė upes

Nors augalai sausumoje gyveno jau dešimtis milijonų metų, mokslininkai pabrėžia skirtumą tarp pavienių sausumos augalų ir miško, kuris keičia visą kraštovaizdžio „elgesį“.

Iki plačiau paplitusių miškų augmenija dažniausiai buvo žema ir menkai sutvirtindavo nuosėdas. Dėl to upės, ypač potvynių metu, galėjo lengvai pernešti smėlį ir dumblą, o vagos dažnai kisdavo.

Medžiai įnešė naują veiksnį: į žemę įaugusias kliūtis, galinčias lėtinti vandens srovę ir padėti nuosėdoms likti vietoje. Tyrėjai teigia, kad tai pakeitė upių formavimosi procesus.

Ypač iškalbingų pėdsakų rasta Porlock Weir vietovėje: čia suakmenėjusi medžiaga rodo, kad medžiai augo šalia nedidelio upelio vagos. Mokslininkai aprašo maždaug 15 metrų pločio ir iki 75 centimetrų gylio kanalą, o aplink medžių pamatus matyti išgraužos, susidariusios srovei sūkuriuojant aplink kamienus.

Kodėl šis radinys perrašo rekordus

390 milijonų metų amžiaus miškas Anglijoje, anot tyrėjų, yra senesnis už iki šiol plačiausiai minėtus fosilinius miškus Niujorko valstijoje (Katskilo kalnuose). Pastarieji datuojami maždaug 386 milijonais metų.

Įdomu tai, kad, nepaisant palyginti nedidelio skirtumo geologiniais masteliais, miškai pasakoja skirtingą istoriją. Jaunesnėse Šiaurės Amerikos vietovėse aptinkama įvairesnė ir sudėtingesnė augalija, įskaitant medžius su „modernesniais“ bruožais – tikrais lapais, didesniu medienos kiekiu ir išsamesnėmis šaknų sistemomis.

Toks kontrastas leidžia spėti, kad miškų tipai ir jų įvairovė per geologiškai trumpą laiką galėjo smarkiai išaugti, nors patys autoriai pabrėžia, kad fosilijų įrašas vis dar per fragmentiškas, kad būtų galima tiksliai įvertinti tempo.

Tyrimas publikuotas „Journal of the Geological Society“.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *