Dirbtinis intelektas (DI) Kinijoje vis sparčiau keičia filmų ir ypač trumpų vaizdo serialų gamybą – kai kuriose srityse kompiuteriu generuojami personažai ima stumti gyvus aktorius iš aikštelės.
Ryškiu šių pokyčių simboliu tapo 30-metis aktorius Xu Pengas: išpopuliarėjęs vadinamuosiuose mini-serialuose, jis neteko darbo, išvyko iš Hengdiano, vadinamo „kinų Holivudu“, ir grįžęs į Šandongo provinciją ėmė prekiauti daržovėmis kartu su seneliu.
Tekste pabrėžiama, kad DI kūrėjams leidžia greitai ir pigiau kurti vaizdo turinį – nuo efektų iki visų scenų ar net ištisų istorijų. Dėl to trumpų šiuolaikinių serialų, reklamos ir kitų promoproduktų rinkoje tradicinės filmavimo komandos tampa mažiau reikalingos.
Kartu keičiasi ir aktorių darbo modelis: dalis agentūrų bei studijų siūlo atlikėjams atlygį už sutikimą skaitmeniniu būdu naudoti jų veidą ir balsą, kad vėliau jie galėtų būti „įdarbinami“ DI sugeneruotose scenose be fizinio dalyvavimo filmavimo aikštelėje.
DI atgaivina legendas ir klasiką
Kinijoje DI produkcijos dažnai atsiremia į klasikines istorijas, legendas ir literatūrą – vienas motyvų paprastas: dalis tokių kūrinių yra viešojoje erdvėje, todėl jų adaptavimas ne visada reikalauja brangių autorinių teisių.
Tokie vaizdai, sugeneruoti DI įrankiais, tampa vis sunkiau atskiriami nuo tradicinio kino, o mitinės būtybės ar fantazijos pasauliai ir anksčiau dažnai būdavo kuriami specialiaisiais efektais. Dabar tą patį galima daryti greičiau ir su mažesniu aktorių poreikiu.
Populiarumo banga ypač matoma „Douyin“ platformoje – tai Kinijos „TikTok“ atitikmuo. Ten DI paremti klipai ir mini-serialai renka šimtus tūkstančių paspaudimų bei patiktukų, o auditorija vertina ir atpažįstamas istorijas, ir naują vizualinį stilių.
Aktorių „skaitmeninis nuomos“ modelis
Viena ryškesnių krypčių – teisės į atvaizdą ir balsą. Kinijoje kai kurios agentūros renka biometrinius duomenis: studijoje nuskenuojamas veidas, sudaromas profilis, o vėliau prodiuseriai gali atsirinkti „tinkamą“ išvaizdą pagal amžių, lytį ar kitus bruožus.
Už tokį skaitmeninį panaudojimą, remiantis publikacijomis, gali būti mokama nuo keliolikos iki kelių šimtų JAV dolerių, o kai kuriais atvejais bendra suma gali siekti kelis tūkstančius – viskas priklauso nuo sutarties apimties ir licencijos trukmės.
Toks modelis kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų: aktoriams atsiranda galimybė užsidirbti be nuolatinio filmavimo, tačiau kartu didėja rizika prarasti darbo vietas, o industrijoje formuojasi naujos priklausomybės nuo duomenų bazių ir technologijų tiekėjų.
Pilnametražis DI kinas: įmanoma, bet ne visada pelninga
DI įrankiai pamažu keliasi ir į didįjį ekraną. Straipsnyje minimas „Sanxingdui: Future Past“ – pirmasis Kinijoje pilnametražis filmas, sugeneruotas vien DI priemonėmis ir gavęs leidimą platinimui kino teatruose; pirmieji jo seansai įvyko 2026 metų spalio 23 dieną.
Vis dėlto vien technologija negarantuoja nei greičio, nei mažų sąnaudų: kūrimas truko daugiau nei dvejus metus, buvo parengta daugiau nei 1,2 mln. pirminių vaizdų ir sukurta daugiau nei šimtas pilnų filmo versijų, kol atsirado galutinis variantas.
Biudžetas, kaip nurodoma, viršijo 10 mln. juanių (apie 1,5 mln. JAV dolerių), o pajamos kino teatruose per pirmąsias 11 dienų siekė maždaug 253 tūkst. JAV dolerių. Net optimistiškiausiu vertinimu, bendros įplaukos galėjo nesudaryti nė trečdalio biudžeto.
Šie skaičiai rodo, kad DI gali keisti gamybos procesus ir mažinti kai kurias išlaidas, tačiau sėkmė kino salėje vis tiek priklauso nuo scenarijaus, režisūros, montažo ir to, ar žiūrovą pavyksta išlaikyti ilgiau nei kelių minučių formate.
Leave a Reply