Pirmoji Lenkijos autostrada pradėta 1937-aisiais: šiandien jos vietoje – kelias 214

Written by

in

Pirmoji Lenkijos autostrada pradėta statyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – 1937 metais. Nors projektą sustabdė karas, jo pėdsakas išliko iki šiol: dalimi anuomet planuotos trasos dabar važiuojama regioniniu keliu.

Tarpukario Lenkijoje buvo kuriami ambicingi greitkelių planai, kurie turėjo sujungti svarbiausius šalies miestus ir pagerinti susisiekimą automobiliu. Kaip rašoma portale WNP, realių statybos darbų vis dėlto spėta pradėti tik vienoje vietoje – Pomorėje.

Autostradų idėja į Lenkiją atėjo iš Italijos, kur XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėta planuoti greitųjų kelių sistema su skirtingų lygių sankryžomis. Lenkija žvalgėsi ir į Vokietijos patirtį, kur tuo metu greitkelių plėtra buvo siejama tiek su viešaisiais darbais, tiek su karinėmis reikmėmis.

Tačiau kasdienė realybė buvo gerokai sudėtingesnė: šaliai reikėjo ne tik modernių kelių, bet ir elementaraus tinklo sujungimo, nes po nepriklausomybės teko „suklijuoti“ skirtingų buvusių imperijų infrastruktūrą. Be to, lėšų trūko net esamoms magistralėms prižiūrėti, o automobilių tuo metu buvo palyginti mažai.

Tarpukario kelių planai ir realybė

Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos kelių būklė buvo prasta: kai kur arklinis transportas veikė patikimiau nei automobiliai, o keliai skendo purve arba pusnyse. Tik po 1922 metų pradėta rimčiau statyti naujus kelius ir tiltus.

1924–1927 metais vidutiniškai per metus buvo nutiesiama apie 800 kilometrų kelių. Vis dėlto ekonominiai sukrėtimai – nuo didelės infliacijos iki pasaulinės krizės – smarkiai pristabdė platesnę modernizaciją.

1931 metais įkurtas Valstybinis kelių fondas, turėjęs finansuoti kelių statybas iš mokesčių, kuriuos mokėjo automobilių savininkai, ir iš kreditų. Tačiau įplaukos pasirodė per menkos, todėl infrastruktūros plėtra judėjo lėtai.

Tarpukariu Lenkijoje iš viso pastatyta beveik 18 tūkst. kilometrų naujų kelių, o 1938 metais šalis turėjo 63,2 tūkst. kilometrų kietos dangos kelių. Vis dėlto tik kiek daugiau nei 3 tūkst. kilometrų buvo kompleksškai pritaikyti augančiai motorizacijai.

Pirmoji autostrada, virtusi vaivadijos keliu

1937 metų rugsėjį inžinierių kongrese Lvove iškeltas tikslas per artimiausius 30 metų nutiesti 4 000–6 000 kilometrų autostradų. Vis dėlto „autostrados“ sąvoka anuomet reiškė ne būtinai dvi važiuojamąsias dalis, o pirmiausia lygų, tvirtos dangos kelią.

Buvo svarstoma, kad prioritetas turėtų atitekti jungtims tarp Varšuvos, Lodzės, Poznanės ir Gdynės, taip pat trasoms, kurios stiprintų ryšius šiaurės–pietų kryptimi. Kariškiai turėjo savo prioritetus – jiems svarbi atrodė ašis Gdynė–Varšuva–Sandomiežas–Lvovas iki Rumunijos sienos.

Skaičiuota, kad 1 kilometro autostrados statyba kainuotų 200–400 tūkst. zlotų, todėl didesnės apimties plėtra buvo nukeliama į 1940–1954 metų laikotarpį. Taupymo idėja – vienos važiuojamosios dalies keliai su teritorijos rezervu būsimai plėtrai ir vietinių medžiagų naudojimu.

Vienintelė iki karo nuo pagrindų kaip autostrada pradėta tiesti trasa atsirado Pomorėje – Warlubės apylinkėse, Borų Tucholskų ir Skurčo kryptimi. 1937–1938 metais ten atlikti žemės darbai, o 1939-aisiais planuota kloti betoninę dangą, tačiau karas investiciją nutraukė, palikdamas apie 28 kilometrus nebaigtos trasos.

Vėliau dalis šio kelio buvo užbaigta ir šiandien funkcionuoja kaip vaivadijos kelias 214. Tai reiškia, kad kai kurie vairuotojai, važiuodami šiuo maršrutu, iš tiesų juda fragmentu infrastruktūros projekto, kuris buvo sumanytas kaip pirmoji Lenkijos autostrada.

Kodėl autostrados neskubėjo: automobilis buvo prabanga

Vienas svarbiausių stabdžių buvo menka motorizacija. 1939 metais, prieš pat karo pradžią, Lenkijoje buvo registruota apie 42 tūkst. transporto priemonių, o daugiausia jų – Varšuvoje.

Automobilis anuomet dažnai laikytas prabangos preke, o jo įsigijimas galėjo tapti pagrindu didesniems mokesčiams. Be to, valstybė ilgą laiką neskatino masinės motorizacijos, todėl ir visuomenės spaudimas greitkeliams buvo ribotas.

Vis dėlto automobilių skaičius po truputį augo: plėtėsi importas, atsirado surinkimo ir gamybos projektų, o kelių transportas ėmė vaidinti didesnį vaidmenį keleivių pervežimuose. Nepaisant to, tarpukariu Lenkija liko toli nuo Vakarų Europos valstybių automobilių tankio rodiklių.

Ši istorija parodo, kad didelė infrastruktūros idėja gali išlikti net ir nutrūkus politinėms bei ekonominėms aplinkybėms: kartais ji tiesiog pakeičia vardą ir statusą, o jos pėdsakus kasdien matome keliuose.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *