Dirbtinis intelektas (DI) Kinijoje vis agresyviau keičia trumpų vaizdo formatų ir kino gamybą: vis daugiau scenų, personažų ir net ištisų serialų kuriama be filmavimo kameros ar tradicinės aktorių komandos.
Ypač ryškiai tai matyti šiuolaikinių trumpų serialų (vadinamųjų minidramų) segmente, kur prodiuseriai vis dažniau renkasi kompiuteriu sugeneruotus veikėjus. Kartu keičiasi ir pats aktorių darbo modelis – atsiranda pasiūlymai „išnuomoti“ veidą ir balsą skaitmeniniam naudojimui.
DI taip pat atgaivina klasikines istorijas: populiarėja kūriniai, paremti senosiomis kinų legendomis ir literatūra, kuri dažnai jau priklauso viešajam domenui, todėl ją adaptuoti lengviau ir pigiau. Tokios produkcijos sparčiai renka peržiūras ir reakcijas Kinijos platformose.
Tačiau technologinė revoliucija turi ir kitą pusę – daliai žmonių tai reiškia prarastas darbo vietas. Internete išpopuliarėjo 30-mečio aktoriaus Xu Pengo istorija: išgarsėjęs minidramose, jis, plečiantis DI generuojamam turiniui, neteko darbo ir grįžęs į gimtąją Šandongo provinciją ėmė prekiauti daržovėmis vietos turguje.
Kodėl legendos DI amžiuje atgimsta greičiau
Kinijos rinkoje DI produkcijos dažnai atsiremia į senas, gerai žinomas istorijas – nuo mitinių būtybių iki tokių personažų kaip Beždžionių karalius Sun Wukong. Viena priežasčių – klasikiniai tekstai neretai nebesaugomi autorinių teisių, todėl jų perdirbimui nereikia pirkti brangių licencijų.
Technologijoms tobulėjant, DI generuojami vaizdai tampa vis sunkiau atskiriami nuo tradicinės produkcijos. Be to, fantastiški padarai ar „neįmanomi“ pasauliai ir anksčiau buvo kuriami specialiaisiais efektais, todėl pereiti prie skaitmeninių sprendimų daliai prodiuserių yra natūralus žingsnis.
Vienas ryškesnių pavyzdžių – Kinijos televizijoje geriausiu laiku rodytas „Beyond Wukong“, pristatytas kaip pirmoji šalyje pilno metro dramatinė produkcija, sukurta pasitelkiant DI. Nurodoma, kad tiesioginėje gamyboje nenaudotos nei kameros, nei aktoriai, nors išlieka žmogaus indėlis – scenarijus ir kūrybinė vizija.
Nuo filmavimo aikštelės – prie skaitmeninių licencijų
Keičiantis rinkai, kai kurios agentūros ir studijos Kinijoje aktoriams siūlo atlygį mainais už sutikimą skaitmeniškai naudoti jų veidą ir balsą. Praktikoje tai reiškia, kad aktoriaus atvaizdas vėliau gali būti panaudotas DI generuojamose reklamose ar serialuose jam fiziškai nedalyvaujant filmavimo procese.
Procesas panašus į „skaitmeninę atranką“: žmogaus veidas nuskenuojamas, surenkami biometriniai duomenys, o profilis patenka į duomenų bazę, kurioje prodiuseriai gali ieškoti „tinkančio“ atvaizdo pagal amžių, lytį ar išvaizdą.
Tekste nurodoma, kad už tokį skaitmeninį naudojimą atlygis gali siekti nuo keliolikos iki kelių šimtų JAV dolerių, o kai kuriais atvejais – ir kelis tūkstančius, priklausomai nuo sutarties apimties (vienas epizodas, reklama ar platesnė licencija ilgesniam laikui).
DI filmas kine: ambicijos didelės, sėkmė – ne garantuota
DI kūryba po truputį keliasi ir į didįjį ekraną. Kinijoje kino platinimui buvo patvirtintas „Sanxingdui: Future Past“ – filmas, pristatytas kaip pirmasis šalyje pilno metro kūrinys, sugeneruotas visiškai naudojant DI; pirmieji seansai įvyko 2026 metų spalio 23 dieną.
Šis pavyzdys parodė, kad vien technologija nebūtinai reiškia greitą ir pigią gamybą: teigiama, jog darbai truko daugiau nei dvejus metus, parengta per 1,2 mln. pradinių vaizdų ir sukurta daugiau nei šimtas pilnų filmo versijų, kol atsirado galutinis variantas.
Biudžetas siekė daugiau nei 10 mln. juanių (apie 1,5 mln. JAV dolerių), o pirmųjų 11 dienų pajamos buvo maždaug 253 tūkst. JAV dolerių. Pabrėžiama, kad net optimistiškiausias vertinimas – iki 460 tūkst. JAV dolerių – vis tiek nesiekė nė trečdalio nurodomo biudžeto.
Tekste daroma išvada, kad DI, tikėtina, bus naudojamas vis plačiau, tačiau vien technologinis „triukas“ negarantuoja žiūrovo dėmesio ir komercinės sėkmės, ypač pilno metro kine, kuriame išlaikyti auditoriją gerokai sunkiau nei trumpuose formatuose.
Leave a Reply