Category: Maistas

  • Lenkai šturmuoja „Żabka“ dėl Książulo picos, o nam paruošiama naan pica per 10 minučių

    Lenkijoje daug dėmesio sulaukė influencerių vardu ženklinama pica, kuri nuo spalio 7 dienos pasirodė parduotuvių tinkle „Żabka“. Žmonės socialiniuose tinkluose dalijosi įspūdžiais, o dalis pirkėjų teigė jos ieškoję net dar neprasidėjus oficialiai prekybai.

    Kol vieni skuba išbandyti naujieną parduotuvėje, namuose alternatyvą galima pasigaminti dar greičiau. Paprasta pepperoni tipo pica ant naan paplotėlio paruošiama maždaug per 10 minučių ir nereikalauja nei tešlos minkymo, nei laukimo, kol ji pakils.

    Naan paplotėlis iškepus tampa traškus kraštuose, o viduje išlieka minkštas, todėl tinka greitai picai. Ant viršaus paprastai dedamas pomidorų padažas, mocarela ir gausesnis pepperoni kiekis, tačiau proporcijas lengva pritaikyti pagal skonį.

    Kad pagrindas neištižtų, svarbu nepadauginti padažo ir kepti gerai įkaitintoje orkaitėje. Jei naudojate mocarelą kamuoliuke, ją verta itin gerai nusausinti, kad ant picos nesikauptų drėgmė ir sūris gražiai apskrustų.

    Patiekalo idėja patogi ir tuo, kad galima improvizuoti su priedais, nes naan pica nebando atkartoti klasikinės neapolietiškos versijos. Po kepimo tinka keli rukolos lapai, o šalia galima patiekti česnakinį padažą.

    Jei norite švelnesnio varianto, pepperoni galima keisti į įprastą saliamį, o aitriąsias paprikas praleisti. Tokia greita pica ypač pasiteisina tada, kai norisi užkandžio filmui ar netikėtai užsukus svečiams.

  • Ar kepenimis daug kas klysta: štai kodėl tai ne mėsa ir kaip saugiai įtraukti į meniu

    Ar kepenimis daug kas klysta: štai kodėl tai ne mėsa ir kaip saugiai įtraukti į meniu

    Kepenys dažnai laikomos raudonos mėsos alternatyva, tačiau mitybos mokslas šį produktą priskiria subproduktams. Mėsa siaurąja prasme yra gyvūnų raumeninis audinys, o kepenys yra vidaus organas, sudarytas daugiausia iš liaukinio audinio.

    Vis dėlto virtuvėje kepenys neretai atsiduria greta raudonos mėsos, nes tai gyvūninės kilmės baltymų šaltinis ir pasižymi panašiu sodriu skoniu. Tamsi spalva dažniausiai siejama su didesniu mioglobino ir heminės geležies kiekiu, todėl kepenys mitybos planuose kartais grupuojamos šalia tamsesnės mėsos produktų.

    Kuo kepenys vertingos mityboje

    Kepenys laikomos vienu maistingiausių produktų dėl didelės mikroelementų koncentracijos. Jose gausu vitamino B12, folatų, geležies, cinko, taip pat vitamino A aktyvios formos retinolio, todėl net ir nedidelė porcija gali reikšmingai prisidėti prie dienos normų.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad heminė geležis iš gyvūninės kilmės produktų paprastai įsisavinama geriau nei geležis iš augalinių šaltinių. Dėl to kepenys kai kuriems žmonėms gali būti praktiškas pasirinkimas, kai mityboje trūksta geležies ar vitamino B12, tačiau svarbu įvertinti individualią situaciją ir sveikatos būklę.

    Kada reikėtų būti atsargiems

    Kepenys turi daug vitamino A, todėl per dažnas vartojimas gali reikšti perteklinį retinolio kiekį, ypač jei papildomai vartojami vitaminų kompleksai. Didesnio atsargumo paprastai reikia nėštumo metu, kai per didelis vitamino A kiekis siejamas su rizikomis vaisiui.

    Dar vienas aspektas yra porcijos ir dažnis: praktikoje kepenis dažniau rekomenduojama valgyti saikingai, o ne kasdien. Taip pat svarbu rinktis patikimos kilmės produktą ir laikytis higienos, nes subproduktai, kaip ir kita žalia gyvūninė produkcija, reikalauja atsakingo tvarkymo virtuvėje.

    Kaip paruošti, kad nebūtų sausos

    Dažna nesėkmė gaminant kepenis yra per ilgas kepimas, dėl kurio jos tampa kietos ir sausos. Švelnesnei tekstūrai padeda trumpas terminis apdorojimas, vidutinė kaitra ir poilsis po kepimo, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

    Kartumą kai kurie mažina kepenis trumpam pamirkydami piene ar vandenyje, o skonį sušvelnina svogūnai, sviestas ir prieskoniai. Kepenys tinka tiek troškiniams, tiek paštetams, o patiekalo sėkmę dažniausiai lemia ne sudėtingumas, o tikslus kepimo laikas.

    Jei kepenys ruošiamos paštetui, svarbu jų neperkepti, kad masė liktų šilkinė. Papildomas riebalų šaltinis, pavyzdžiui, sviestas, padeda išgauti kreminę tekstūrą, o prieskoniai ir žolelės subalansuoja intensyvų skonį.

  • Pasaulio virtuvės žvaigždės boikotuoja lašišą: įspėja, kas slepiasi už „sveiko“ įvaizdžio

    Lašiša, dar neseniai laikyta prabangiu produktu, šiandien tapo kasdieniu pasirinkimu nuo prekybos centrų iki suši barų. Tačiau vis daugiau aukščiausio lygio šefų ragina jos atsisakyti, teigdami, kad už patogumo ir populiarumo slypi didelė žala gamtai.

    Protestas siejamas su tarptautine kampanija „Off The Table“, kurią inicijavo aplinkosaugos organizacija „WildFish“. Prie raginimo prisijungė žinomi fine dining šefai, pabrėžiantys, kad meniu formavimas yra ne tik skonio, bet ir etikos bei poveikio ekosistemoms sprendimas.

    Kodėl lašiša tapo problema?

    Dauguma rinkoje parduodamos lašišos yra iš pramoninių ūkių jūroje, kur žuvys laikomos atvirose narvų sistemose. Tokie ūkiai dažnai kritikuojami dėl taršos, ligų plitimo ir poveikio laukinėms populiacijoms pakrančių vandenyse.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad iš ūkių į aplinką gali patekti žuvų parazitams ir ligoms valdyti naudojamos medžiagos, taip pat organinės atliekos. Tai gali bloginti dugno būklę ir keisti vietos biologinę pusiausvyrą, ypač jautriuose fjorduose ir įlankose.

    Pabėgimai ir genetinė rizika

    Dar viena problema – ūkių lašišų pabėgimai dėl audrų ar įrangos pažeidimų. Pabėgusios žuvys gali konkuruoti su laukinėmis dėl maisto ir buveinių, o svarbiausia – kryžmintis, silpnindamos natūralių populiacijų prisitaikymą prie vietos sąlygų.

    Laukinės atlantinės lašišos kai kuriose Europos ir Šiaurės Atlanto baseino upėse patyrė ilgalaikį nuosmukį, kurį lemia ne viena priežastis. Tarp jų minimi buveinių praradimas, migracijos kelių užtvaros, klimato kaita, pergaudymas ir pramoninės akvakultūros poveikis.

    Ką siūlo vietoje lašišos?

    Šefai, prisijungę prie boikoto, teigia, kad lašiša į jų meniu negrįš, kol sektoriuje nebus užtikrintos griežtesnės aplinkosaugos taisyklės. Viena dažniausiai minimų krypčių – perėjimas prie uždarų sistemų sausumoje, kur tarša ir biologinės rizikos lengviau kontroliuojamos.

    Vietoj lašišos raginama rinktis regionines alternatyvas ir žuvis iš geriau valdomų išteklių. Gastronomijos lyderiai akcentuoja, kad tvarumo kriterijai, kilmės skaidrumas ir atsakingas tiekimas tampa nebe nišiniu pasirinkimu, o nauju standartu.

  • Chorvatų sriuboje – netikėtas senovinis vaisius: kas yra jujuba ir kaip ją naudoti

    Kas yra jujuba ir kur ji auga

    Jujuba, dar vadinama gložyna paprastąja (Ziziphus jujuba) arba kiniškais datuliais, yra senovinis vaismedis, plačiai auginamas Azijoje, ypač Kinijoje. Pastaraisiais metais jujubos vis dažniau sutinkamos ir Pietų Europoje, įskaitant Kroatiją, Italiją bei Bulgariją.

    Švieži jujubos vaisiai dažniausiai būna nedideli, ovalūs, rusvai raudonos spalvos, su plona odele ir kietesniu, gana sausu minkštimu. Skonis primena saldų obuolį, o prinokę ir džiovinti vaisiai įgauna datulėms artimą saldumą.

    Kaip jujubą valgo kroatai

    Kroatijoje jujuba dažnai vadinama žižula ir neretai valgoma žalia kaip užkandis. Istrijoje populiarus būdas vaisius užpilti trupučiu cukraus ir palikti maceruotis apie dvi savaites, kad susidarytų saldesnio skonio naminis užpilas.

    Dalmatijos virtuvėje jujuba naudojama ir sūriuose patiekaluose: džiovinti ar švieži vaisiai dedami į ankštinių patiekalus bei tirštesnes pupelių sriubas. Vietiniai kulinarai vertina tai, kad kaitinama jujuba suminkštėja ir patiekalui suteikia švelnios, natūralios saldumos.

    Toks derinys nėra unikalus tik Balkanams: panašų principą lietuviai pažįsta iš tradicinių patiekalų, kai į troškinius ar mėsos kepinius dedamos džiovintos slyvos. Saldumas padeda subalansuoti druską, rūgštį ir prieskonių aštrumą.

    Ką verta žinoti perkant ir naudojant

    Lietuvoje šviežios jujubos pasitaiko retai, tačiau dažniau galima rasti džiovintų ar marinuotų vaisių. Džiovinta jujuba tinka košėms, jogurtui, kepiniams, naminiam granolos mišiniui, o taip pat gėrimams ar užpilams.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į sudėtį: džiovinti vaisiai kartais būna papildomai saldinami, todėl skonis ir maistinė vertė gali skirtis. Jujuba, kaip ir kiti džiovinti vaisiai, yra koncentruotas produktas, tad ją patogiau naudoti mažesniais kiekiais, ypač jei patiekale jau yra kitų saldžių ingredientų.

    Nors apie jujubą dažnai kalbama kaip apie tradiciškai vertinamą vaisių, su sveikatos pažadais verta elgtis atsargiai. Patikimiausias būdas ją įtraukti į mitybą yra kaip įdomų skonio akcentą, o ne kaip „stebuklingą“ priemonę.

  • Spėkite, kuris rudens vaisius „Lidl“ atpigo perpus: kaina su „Lidl Plus“ kuponu stebina

    Spalio pradžia daugeliui pirkėjų tampa patogiu metu atsinaujinti rudeninį krepšelį, nes parduotuvėse dažniau pasirodo geresnės kokybės granatai. Paprastai šiuo sezonu jie būna sultingesni nei vasaros viduryje, o kainų akcijos paskatina išbandyti ne tik sultis.

    „Lidl“ tam tikru laikotarpiu granatams taikė maždaug 50 proc. nuolaidą, jei pirkėjas prieš atsiskaitydamas aktyvuoja kuponą ir kasoje nuskenuoja „Lidl Plus“ programėlę. Akcijos metu kilogramo kaina siekė apie 2,30 euro, kai įprastai ji būna apie 4,60 euro, todėl skirtumas išties juntamas.

    Palyginimui, kitų didžiųjų tinklų elektroninėse parduotuvėse granatų kaina tuo pačiu metu dažnai fiksuojama panaši į įprastą, apie 4,60 euro už kilogramą. Vis dėlto pirkėjams verta įsivertinti ir praktinį aspektą: dalis prekių internete gali būti laikinai nepasiekiamos konkrečiame rajone, todėl prieš vykstant į parduotuvę pravartu pasitikrinti likučius.

    Kaip išsirinkti gerą granatą?

    Renkantis granatą svarbiausias kriterijus dažnai yra ne ryškiausia spalva, o svoris ir vaisiaus kietumas. Kokybiškas granatas paprastai būna sunkus pagal savo dydį, nes tai rodo daugiau sulčių ir pilnesnes sėklas.

    Taip pat verta apžiūrėti žievę: ji turėtų būti įtempta, kieta, be minkštų įdubimų, įtrūkimų ar pelėsio požymių ties „karūna“. Spalva gali varijuoti nuo šviesiai raudonos iki tamsiai burgundiškos ar net rusvesnės, tačiau lemiamas yra vaisiaus tvirtumas ir būklė.

    Kur panaudoti, kad neatsibostų?

    Granato sėklos tinka ne tik desertams ar sultims. Jos gerai papildo salotas, košes, natūralų jogurtą, dera prie keptų daržovių, taip pat prie patiekalų su vištiena ar feta, suteikdamos gaivų saldžiarūgštį kontrastą.

    Norint sėklas išlukštenti švariau, praverčia paprastas būdas: perpjauti granatą, puseles panardinti į dubenį su vandeniu ir atskirti sėklas pirštais. Baltos pertvarėlės iškyla į paviršių, o sėklos nusėda dugne, todėl virtuvėje lieka mažiau netvarkos.

    Ką svarbu žinoti apie laikymą?

    Granatus galima laikyti kelias dienas vėsesnėje vietoje, o šaldytuve jie dažnai išsilaiko ilgiau, jei žievė nepažeista. Jei pirkimas didesnis dėl akcijos, verta rinktis tik tvirtus vaisius, kad laikant jie neprarastų kokybės.

    Akcijos taisyklės skiriasi, tačiau tokiose kampanijose neretai taikomi kiekio ribojimai vienam kuponui ar vienam pirkėjui. Todėl planuojant pirkti daugiau, pravartu iš anksto įsivertinti realų poreikį ir suvartojimo laiką.

  • Niekada nemeskite bulvių su raugintais kopūstais: dėl šios klaidos sugadinsite sriubą

    Verdant kopūstienę ar kitą rūgštesnę sriubą su raugintais kopūstais daugelis daro tą pačią klaidą: bulves sudeda į puodą per anksti. Rezultatas apmaudus, nes bulvės gali likti kietos, tarsi nevirtos, net jei sriuba lėtai burbuliuoja ilgą laiką.

    Taip nutinka dėl paprastos chemijos. Rūgšti terpė, kurią sukuria raugintuose kopūstuose esanti pieno rūgštis, lėtina bulvių minkštėjimą: krakmolas prasčiau brinksta, o ląstelių sienelės išlieka tvirtesnės. Todėl bulvių kubeliai gali būti kietoki išorėje ir stikliški viduje.

    Kaip išvengti kietų bulvių?

    Patikimiausias būdas yra bulves išvirti atskirai, lengvai pasūdytame vandenyje, ir į sriubą sudėti tik pabaigoje. Į puodą galima įpilti ir dalį bulvių nuoviro, nes jame esantis krakmolas natūraliai sutirština sultinį.

    Kitas geras sprendimas yra pirmiausia išvirti bulves ir šaknines daržoves nerūgščiame sultinyje iki visiško minkštumo, o tik tada dėti nuspaustus ir pasmulkintus raugintus kopūstus. Taip išsaugomas įprastas bulvių švelnumas, o kopūstai spėja atiduoti skonį, bet nebesugadina tekstūros.

    Ko dar nepamiršti verdant kopūstienę

    Jei norite daugiau kontrolės, rūgštumą reguliuokite pačioje pabaigoje, įpildami kopūstų sulčių tiek, kiek reikia skoniui subalansuoti. Ilgas virimas rūgščioje terpėje ne tik kietina bulves, bet ir gali blankinti dalies prieskonių aromatą, todėl prieskonius verta paragauti ir pakoreguoti prieš pat patiekiant.

    Klasikinis riebesnis pagardas, pavyzdžiui, apkepinta šoninė su svogūnu, sriubai suteikia sodrumo, tačiau jo nereikėtų perkepti, kad neatsirastų kartumo. Patiekiant svarbu, kad bulvės jau būtų minkštos, o kopūstai nepervirti, tuomet sriuba išlieka tiršta, kvapni ir subalansuota.

  • [Į Lenkijos miškus išplitęs „amerikietis“ pildo krepšius: mokslininkai perspėja]

    Iš Šiaurės Amerikos kilęs grybas auksabaravykis lieknasis vis dažniau aptinkamas Lenkijos miškuose ir, pasak grybų žinovų, kai kur sudaro ištisus, dešimtimis vaisiakūnių skaičiuojamus sąžalynus. Dėl to grybautojai jį neretai parsineša pilnais krepšiais, tačiau specialistai ragina nepamiršti, kad tai nevietinė rūšis.

    Auksabaravykis lieknasis į regioną, tikėtina, pateko per Baltijos šalis, o jo plėtra stebima nuo XXI amžiaus pradžios, nors pavienių radinių būta dar XX amžiaus pabaigoje. Iš pradžių jis dažniau fiksuotas pajūrio teritorijose, o dabar vis dažniau randamas ir centrinėje, bei pietinėje Lenkijos dalyje.

    Kur jo ieškoma dažniausiai

    Šis grybas geriausiai auga sausuose pušynuose, lengvuose smėlinguose dirvožemiuose, neretai šalia viržynų ir skurdesnėse augavietėse. Būtent tokiose vietose jis gali dygti grupėmis, todėl vieno pasivaikščiojimo metu galima prisirinkti labai daug.

    Naujausi pranešimai rodo, kad kai kuriuose regionuose jo gausa šiemet ypač išaugo, o grybautojai dalijasi radiniais socialiniuose tinkluose. Vis dėlto gamtininkai pabrėžia, kad didelis kiekis savaime nereiškia, jog rūšis nekelia klausimų vietos ekosistemoms.

    Kodėl ekspertai ragina atsargumą

    Specialistai auksabaravykį lieknąjį įvardija kaip invazinę, tai yra nevietinę ir sparčiai plintančią rūšį, kurios poveikis miško bendrijoms vis dar vertinamas. Kaip ir kiti mikoriziniai grybai, jis sudaro ryšį su medžių šaknimis, todėl jo buvimas gali turėti tiek neutralių, tiek sunkiau prognozuojamų pasekmių.

    Praktinis patarimas grybautojams paprastas: vengti bet kokio sąmoningo sporų platinimo ir po grybavimo išvalyti avalynę bei krepšius. Taip mažinama tikimybė netyčia pernešti sporas į naujas vietas, ypač kai lankomasi skirtinguose miškuose.

    Valgomas, bet ne baravykas

    Šis grybas laikomas valgomu, tačiau žinovai pabrėžia, kad skonio ir tekstūros prasme jis neprilygsta baravykui. Jo minkštimas dažniau būna minkštesnis, o kotas gali būti vandeningesnis, todėl jis ne visada tinka tiems patiekalams, kuriuose norisi tvirto grybo.

    Virtuvėje jis dažniau rekomenduojamas marinuoti ar troškinti, o trumpai apvirtas gali būti šaldomas ir vėliau naudojamas sriuboms ar įdarams. Kaip ir su bet kuriuo miško grybu, svarbiausia jį tiksliai atpažinti ir rinkti tik tuos vaisiakūnius, dėl kurių nekyla abejonių.

  • Išmetate maistą? Per metus prarandate sumą, už kurią galėtumėte išvykti solidžių atostogų

    Naujesni vartojimo įpročių tyrimai, paremti dienoraščio metodu, rodo, kad dalis pirkinių taip ir nepasiekia lėkštės. Vidutiniškai per savaitę išmetama apie 1,1 kilogramo maisto, o per metus tai sudaro maždaug 57 kilogramus vienam žmogui.

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmenos, tačiau metinė suma susideda iš daugybės mažų išmetimų. Dažniausiai maistas keliauja į šiukšliadėžę dėl to, kad tiesiog sugenda, o tai paprastai siejama su per dideliais pirkimais ir netiksliu planavimu.

    Brangiausiai kainuoja ne daržovės

    Nors pagal svorį daugiausia išmetama vaisių, daržovių ir gėrimų, didžiausius piniginius nuostolius sukelia gyvūninės kilmės produktai. Skaudžiausiai kišenei kerta išmetama mėsa, taip pat pieno produktai ir paruošti patiekalai.

    Tyrimuose išskiriama ir duona bei bandelės: jos dažnai laikomos pigiu pirkiniu, tačiau būtent jų išmetama itin daug. Dėl to susidaro apčiuopiama metinė suma, kuri namų ūkiams virsta tylia, bet pastovia biudžeto nutekėjimo eilute.

    Kodėl tai kartojasi kas savaitę?

    Maisto švaistymas dažnai tampa nematomas, nes išmetamos sumos būna nedidelės ir kasdienės. Žmonės atsikrato likučių po kelių eurų, todėl nuostolis neatrodo reikšmingas, kol nesusumuojamas per mėnesį ar metus.

    Dažniausios priežastys yra produktų gedimas, prasta išvaizda, per didelės porcijos ir per daug pagaminama vienu kartu. Prie to prisideda ir netinkamas laikymas, pavyzdžiui, kai šaldytuve nesilaikoma temperatūrų ar produktai paliekami atidaryti.

    Kas realiai padeda sutaupyti?

    Didžiausią efektą dažniausiai duoda paprasti sprendimai: savaitės meniu planavimas, apsipirkimas su sąrašu ir datų tikrinimas dar parduotuvėje. Taip pat verta pirmiausia sunaudoti greičiau gendančius produktus ir peržiūrėti šaldytuvo turinį prieš naujus pirkinius.

    Populiarėja ir skaitmeniniai sprendimai, leidžiantys įsigyti maisto perteklių iš kavinių, kepyklų ar parduotuvių mažesne kaina, pavyzdžiui, per programėlę „Too Good To Go“. Praktika rodo, kad taupymas prasideda ne prie kasos, o tada, kai nusprendžiame, ką daryti su tuo, kas jau yra namuose.

  • Kepti burokėliai su sviestu: šis triukas išryškina skonį ir saldumą geriau nei virti

    Kepti burokėliai vis dažniau laikomi geriausiu pasirinkimu, kai norisi ryškaus skonio ir sodrios spalvos. Kepant orkaitėje burokėliai mažiau praranda pigmentą ir aromatą, o jų skonis tampa labiau koncentruotas nei verdant vandenyje.

    Verdant dalis spalvos ir tirpių medžiagų pereina į vandenį, todėl minkštimas gali tapti vandeningesnis. Tuo metu kepant burokėliai lėtai suminkštėja savo sultyse, o natūralūs cukrūs lengviau karamelizuojasi, todėl atsiranda švelni saldumo nata.

    Virtuvės praktikoje vienas paprasčiausių būdų pabrėžti keptų burokėlių skonį yra sviestas, o ne aliejus. Sviesto riebalai suteikia kremiškumo, sušvelnina galimas žemiškas natas ir leidžia aiškiau atsiskleisti natūraliam burokėlių saldumui.

    Dažniausiai pakanka kelių priedų: smulkiai pjaustyto svogūno, žiupsnio druskos ir pipirų. Jei norisi daugiau balanso, tinka ir nedidelis rūgšties akcentas, pavyzdžiui, obuolių actas arba citrinos sultys, kurie padeda išryškinti saldumą ir suteikia gaivumo.

    Patogus sprendimas planuojantiems laiką yra burokėlius išsikepti iš anksto. Atvėsintus juos galima laikyti šaldytuve, o prieš patiekiant tereikia sutarkuoti ar supjaustyti, trumpai pašildyti keptuvėje su sviestu ir pagardais.

    Kad burokėliai iškeptų tolygiai, verta rinktis panašaus dydžio šakniavaisius. Kepant su odele lengviau išlaikyti drėgmę, o nulupus po kepimo tai padaryti paprasčiau, nes oda dažnai nuslysta lengviau nei nuo virtų burokėlių.

  • Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus dažnai laikomas vienu sveikiausių pasirinkimų virtuvėje, tačiau klausimas, ar jis tinka kepti, vis dar kelia ginčų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu atskirti aliejaus stabilumą nuo patiekalo kaloringumo: net ir kokybiškas aliejus nepadaro gruzdinto maisto sveiku.

    Didžiausia baimė dažniausiai siejama su vadinamąja dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda irti ir skleisti dūmus. Ypač tyro alyvuogių aliejaus dūmijimo riba dažnai siekia apie 190–210 laipsnių, o įprastai gruzdinimui naudojama temperatūra dažniausiai būna apie 175 laipsnius.

    Todėl, tinkamai kontroliuojant kaitrą, ypač tyras alyvuogių aliejus paprastai nespėja pasiekti kritinės ribos. Vis dėlto svarbu suprasti, kad aliejų ardo ne vien temperatūra, bet ir oksidacija, kuri stiprėja ilgai kaitinant ir daug kartų naudojant tą pačią porciją.

    Kodėl alyvuogių aliejus atsparesnis?

    Alyvuogių aliejuje vyrauja oleino rūgštis, tai yra mononesočioji riebalų rūgštis, kuri laikoma stabilesne kaitinant nei polinesočiosios. Palyginimui, sėklų aliejai, pavyzdžiui, saulėgrąžų, kukurūzų ar sojų, ilgai kaitinami dažniau greičiau oksiduojasi.

    Prie stabilumo prisideda ir natūralūs antioksidantai, ypač polifenoliai, kurių daugiau būna ypač tyrame alyvuogių aliejuje. Jie padeda lėtinti riebalų oksidaciją, todėl tokio tipo aliejus karštyje kai kuriais atvejais sudaro mažiau nepageidaujamų skilimo produktų nei dalis rafinuotų augalinių aliejų.

    Kepimas vis tiek didina kaloringumą

    Net jei aliejus yra santykinai stabilus, gruzdintas maistas išlieka kaloringas. Įkaitintame aliejuje esantis produkto vanduo ima garuoti, o garams pasišalinus, maiste susidaro ertmės, į kurias įsigeria riebalai.

    Dėl šios priežasties bulvės ar kiti krakmolingi produktai po kepimo aliejuje gali tapti kelis kartus kaloringesni nei prieš tai. Pagrindinė priežastis yra įsigėrę riebalai, todėl mitybos specialistai ragina vertinti ne tik tai, kuo kepama, bet ir kaip dažnai renkamasi gruzdinti.

    Ką verta prisiminti namuose?

    Sveikesniam rezultatui svarbiausia neperkaitinti aliejaus ir nepalikti jo ilgai kaitintis tuščioje keptuvėje. Taip pat rekomenduojama vengti daugkartinio to paties aliejaus naudojimo, ypač gruzdinant, nes kaitinant aliejus pamažu oksiduojasi ir keičia sudėtį.

    Jei tikslas yra sumažinti kalorijų kiekį, geriausiai padeda ne aliejaus rūšies pakeitimas, o kepimo būdo koregavimas, pavyzdžiui, trumpesnis kepimas, mažesnis aliejaus kiekis ar alternatyvos, tokios kaip orkaitė. Alyvuogių aliejus gali būti geras pasirinkimas, tačiau jis nepanaikina pačio kepimo aliejuje poveikio patiekalo energinei vertei.