Category: Mokslas

Trintis – toks kasdienis reiškinys, kad dažnai atrodo, jog čia nebėra ką atrasti. Kėdė priešinasi stumiama, padanga kimba į asfaltą, degtukas užsidega patrynus. Mokykloje viskas pateikiama itin paprastai: kuo stipriau prispausi paviršius, tuo didesnė bus trintis. Šią tvarką nuo XVII a. pabaigos apibūdina pirmasis Amontonso dėsnis – vienas klasikinių empirinių mechanikos dėsnių.

Vis dėlto naujas tyrimas rodo, kad ši taisyklė nėra tokia universali, kaip ilgą laiką manyta. Konstanco universiteto mokslininkų komanda nagrinėjo trintį magnetinėje sistemoje, kurioje du sluoksniai mechaniškai nesiliečia, tačiau judėjimui vis tiek atsiranda pasipriešinimas. Paaiškėjo, kad didinant „apkrovą“ trintis neauga tolygiai. Vietoj to pasireiškia aiškus pikas: pasipriešinimas didžiausias esant vidutiniams atstumams, o silpnesnis tiek tada, kai sluoksniai yra labai arti, tiek tada, kai jie labiau nutolę.

Šis rezultatas nereiškia, kad kasdienėje aplinkoje staiga nustos galioti mums įprastas trinties vaizdas – batų paduose, stabdžiuose ar stalčiuose. Greičiau tai priminimas, kad fizikoje taisyklės, puikiai veikiančios makromasteliu ir esant mechaniniam kontaktui, gali pradėti „trūkinėti“ specialiose ar mikroskopinėse sistemose. Ypač ten, kur pasipriešinimą lemia ne paviršių sąlytis, o kolektyvinė magnetinių laukų dinamika.

Trintis atsiranda ir be prisilietimo

Šiame eksperimente nebuvo dviejų šiurkščių paviršių, besitrinančių tarsi švitrinis popierius. Tyrėjai dirbo su magnetine sistema, sudaryta iš judančių sukinių (spinų) elementų ir antro magnetinio sluoksnio. Kai vienas sluoksnis slenka kito atžvilgiu, magnetiniai momentai nuolat bando prisitaikyti prie kintančios padėties. Būtent šis nenutrūkstantis persitvarkymas tampa pasipriešinimo šaltiniu. Kitaip tariant, trintis čia kyla ne iš klasikinio kontakto, o iš vidinės magnetinės tvarkos reorganizacijos.

Nors tai skamba tarsi fizikinis triukas, logika paprasta: jei sistema judėdama turi nuolat „perrašinėti“ savo būseną, tam reikia energijos. Ten, kur judėjimas sukelia energijos nuostolius, greitai atsiranda ir reiškinys, kurį suvokiame kaip trintį. Tik šiuo atveju pagrindinį vaidmenį atlieka ne paviršiaus nelygumai, dėvėjimasis ar mikroskopiniai įbrėžimai, o magnetinė „frustracija“ ir kolektyvinis sukinių persitvarkymas.

Įprastas trinties vaizdinys yra grynai mechaninis: kažkas šnypščia ir braižosi į kažką. Čia pasipriešinimas labiau primena žmonių minią siaurame praėjime. Kai erdvės per daug – visi praeina lengvai. Kai viskas itin suspausta – tvarka gali vėl tapti paprastesnė. Tačiau „per vidurį“ atsiranda blogiausias momentas: kiekvienas bando įsitaisyti, trukdo kitiems, ir judėti tampa sunkiausia. Būtent tada fiksuojamas trinties maksimumas.

Senas dėsnis nežlunga, bet nebėra vienintelis

Pirmasis Amontonso dėsnis supaprastintai teigia, kad trinties jėga yra proporcinga prispaudimo jėgai. Kasdienėje mechanikoje tai veikia puikiai, ir nėra požymių, kad dėl šio eksperimento reikėtų perrašyti automobilių stabdžių instrukcijas. Problema atsiranda tada, kai šis dėsnis pradedamas laikyti beveik visur ir visada galiojančiu principu. Nauji rezultatai aiškiai rodo: egzistuoja sistemos, kuriose ryšys tarp „apkrovos“ ir judėjimo pasipriešinimo nėra tiesinis.

Tokio pobūdžio atradimai moksle dažniausiai nereiškia, kad senos teorijos „išmetamos pro langą“. Dažniau jos tiesiog praranda absoliutumo pretenziją: tai, kas atrodė fundamentalus dėsnis, pasirodo esąs labai geras artinys tam tikroms sąlygoms. Už jų ribų ima veikti kita fizika arba ta pati fizika, tik su papildomais „veikėjais“ – šiuo atveju su kolektyvine magnetine dinamika.

Verta prisiminti, kad tai ne pirmas signalas apie klasikinių trinties dėsnių ribotumą. Jau seniai žinoma, kad nanomasteliu trinties elgsena gali skirtis nuo paprasto makroskopinio vaizdo. Šis tyrimas papildo bendrą istoriją nauju, itin ryškiu skyriumi: reiškinys, kuris vadovėliuose dažnai atrodo banalus, vis dažniau atskleidžia subtilią sudėtingų sistemų fiziką.

Daugelį metų technologijos bandė iš gamtos išmokti vieną sudėtingą „triuką“: kaip padaryti, kad paviršius būtų ne pasyvi danga, o gyvas, kintantis ir į aplinką reaguojantis sluoksnis. Aštuonkojai bei sepijos per kelias akimirkas geba ne tik pakeisti spalvą, bet ir odos tekstūrą, todėl ima atrodyti ne kaip atskiras objektas, o kaip aplinkos dalis.

Dabar Stanfordo universiteto inžinieriai pristatė medžiagą, judančią būtent šia kryptimi: ji gali keisti ir spalvą, ir paviršiaus topografiją, o pokyčiai vyksta mažesniu masteliu nei žmogaus plauko storis.

Tai dar nėra „nematomumo apsiaustas“ ir ne paruoštas masinei prekybai ateities įrenginys. Tačiau šis sprendimas svarbus kaip įrodymas, kad galima sujungti minkštą polimerą, itin tikslius raštus, formuojamus elektronų pluoštu, ir kontroliuojamą medžiagos brinkimą taip, kad paviršius tiesiogine prasme pradėtų transformuotis. Kai plėvelė sausa, ji atrodo įprastai ir išlieka lygi. Patekus vandeniui, tam tikrose vietose ji išbrinksta, susiraukšlėja, iškyla ar įdumba ir ima kitaip atspindėti šviesą.

Esminė idėja čia ne vien estetinė – ne šiaip „gražiai keičianti spalvą“ plėvelė. Medžiagą galima programuoti mikro- ir nanostruktūros lygmeniu, kad aktyvavus ji atskleistų raštus, blizgesį, matinį efektą, reljefą ar net labai konkrečius erdvinius vaizdus. Tai mažiau primena dažus ar ekraną, o labiau – naujo tipo paviršių, kuris pats tampa dinamiška informacijos forma.

Vanduo, elektronai ir netikėtas atradimas

Medžiagos veikimo principas stebėtinai elegantiškas. Tyrėjai panaudojo į vandenį reaguojantį polimerą ir elektronų pluošto litografiją – metodą, gerai žinomą mikroelektronikos srityje. Elektronų pluoštas lokaliai pakeičia plėvelės savybes, todėl vienos zonos vandenį sugeria ir brinksta kitaip nei kitos. Kai brinkimas tampa netolygus, atsiranda reljefas: įdubos, iškilimai ir bangelės. Kitaip tariant, paviršius tarsi „išsiskaptuoja“ pats, bet tiksliai ten, kur jis iš anksto buvo „užprogramuotas“.

Kaip neretai nutinka geruose tyrimuose, svarbiausia užuomina atsirado ne iš anksto suplanuotame „nušvitimo“ momente. Komanda pastebėjo, kad mėginiai, anksčiau stebėti elektroniniu mikroskopu, vėliau elgiasi kitaip nei likusi medžiagos dalis. Šis, iš pirmo žvilgsnio, šalutinis efektas ir atvėrė kelią idėjai, kaip labai tiksliai valdyti paviršiaus topografiją.

Procesas yra grįžtamas. Panaudojus tinkamą alkoholio pobūdžio tirpiklį, vanduo pašalinamas, o plėvelė sugrįžta į pradinę – lygią – būseną. Tai svarbu, nes be grįžtamumo sprendimas būtų labiau vienkartinis efektas nei praktiška platforma. Šiuo atveju kalbama apie paviršių, galintį pereiti tarp skirtingų būsenų, o ne visam laikui „įšalti“ viename vaizde.

Spalva čia atsiranda ne iš dažų, o iš struktūros

Šios medžiagos spalva kyla ne iš pigmentų tradicine prasme. Tyrėjai polimerą iš abiejų pusių padengė plonais metalo sluoksniais ir taip suformavo Fabry–Pérot tipo rezonatorius, kurie „atsirenka“ tam tikro ilgio šviesos bangas. Plėvelei brinkstant ar traukiantis, kinta jos storis ir šviesos interferencija, todėl keičiasi ir matoma spalva.

Toks sprendimas leidžia ne tik keisti atspalvį, bet ir transformuoti patį paviršiaus charakterį: vienu metu jis gali būti blizgesnis, kitu – matinis; kartais optiškai lygesnis, kartais ryškiau faktūruotas. Tai ypač įdomu, nes šiuolaikiniai ekranai puikiai atkuria spalvas, tačiau daug prasčiau perteikia fizinį paviršiaus „pojūtį“. Šiuo atveju tekstūra ir spalva ima veikti kartu – panašiai kaip gamtoje veikia galvakojų oda.

Tyrėjų komanda pademonstravo, kad šiuo metodu galima sukurti ne tik abstrakčius raštus. Pavyzdžiui, buvo suformuota miniatiūrinė reljefo kompozicija, kuri lygiame paviršiuje iš pradžių nematoma, o išryškėja tik aktyvavus vandeniu. Tai rodo, kad kalbama ne vien apie spalvinį efektą, o apie perėjimą nuo lygios plėvelės prie realios mikroreljefo struktūros.

„Lasy Janowskie“ driekiasi vakarinėje Solskos girios dalyje, Liublino ir Pakarpatės vaivadijų paribyje. Tai vienas didžiausių vientisų miškų masyvų Lenkijoje: visas kompleksas užima apie 124 tūkst. hektarų, o kraštovaizdžio parkas „Lasy Janowskie“ – apie 40 tūkst. hektarų.

Čia pirmuoju smuiku griežia gamta, o žmogus tėra svečias. Šioje vietovėje nėra turistinių minių, triukšmo ar suvenyrų prekystalių – vietoj jų tvyro tyla ir ramybė. Keliautojai gali leistis pažintiniais maršrutais ir stebėti kraštovaizdžio įvairovę: pušynus, pelkes ir durpynus, miško ežerėlius bei upių slėnius. Be to, netrūksta konkrečių objektų, kurie gali tapti kelionės tikslu.

Kraštovaizdžio parko „Lasy Janowskie“ teritorijoje įsteigti šeši gamtos rezervatai: Kacze Błota, Imielty Ług, Jastkowice, Szklarnia, Łęka ir Lasy Janowskie. Tai puiki vieta pažinti laukinę gamtą: be gausios augalijos, čia gyvena daugiau kaip 150 paukščių rūšių, taip pat bebrai, lapės, briedžiai, stirnos, vilkai ir net stumbrai.

Vienas įspūdingiausių kampelių – rezervatas Imielty Ług. Tai pasakiškai atrodanti erdvė, kurioje dažnai tvyro miglos, o vandens paviršių ir aplinką gaubia tyla. Plačiame durpynų, tvenkinių ir pušynų plote, siekiančiame daugiau kaip 700 hektarų, įrengti mediniai takai leidžia patogiai stebėti retus augalus, taip pat vabzdžiaėdžius augalus ir neįprastus paukščius, pavyzdžiui, gerves ar jūrinius erelius. Tiesa, ši vieta graži ne klasikine prasme – ji netvarkinga, laukinė ir atšiauri, tačiau būtent tai ir sudaro didžiausią Imielty Ług žavesį.

Vis dėlto ne viskas „Lasy Janowskie“ yra visiškai laukinė. Planuojantiems šeimos išvyką ar norintiems pasivaikščiojimą gamtoje suderinti su edukacija verta apsvarstyti „Zoom Natury“ – rekreacinį ir edukacinį kompleksą prie Janovo tvenkinio. Čia įrengtos interaktyvios ekspozicijos, pasivaikščiojimo takai, apžvalgos bokštai ir siūlomos aktyvaus poilsio pramogos.

Tarp senų medžių juntami ir istorijos aidai. Porytowe Wzgórza laikoma viena svarbiausių regiono atminties vietų, įamžinančių 1944 m. birželio 14–15 d. įvykius. Nors atmosfera čia sunki, apsilankyti verta: galima pamatyti paminklą ir pereiti edukaciniais takais, padedančiais geriau suprasti to meto istoriją. Šios vietos tyla – kitokia nei likusiuose miškuose.

Einant nuo Porytowe Wzgórza vakarų kryptimi, maršrutas veda į rezervatą Szklarnia. Jo pavadinimas primena kadaise čia veikusią stiklo lydyklą. Šiandien tai – biłgorajaus arkliuko prieglobstis: žmogaus įsikišimas ribojamas, o gyvūnai laikomi sąlygomis, artimomis natūralioms. Per teritoriją teka upė, kuri kartu yra ir girdykla.

Geriausias būdas pažinti „Lasy Janowskie“ – keliauti pėsčiomis. Pakanka įžengti į mišką ir pasirinkti vieną iš maršrutų. Laikantis tylos ir stebint laukinę gamtą, galima tapti netikėtų akimirkų liudininku. Daugybė pėsčiųjų ir dviračių trasų veda per vaizdingiausias regiono vietas, įskaitant žemynines kopas ir pelkėtus slėnius.

Tarp populiariausių maršrutų – Imielty Ług pažintinis takas, vedantis per svarbiausius rezervato taškus. Jo ilgis siekia apie 7 km, todėl tai patogi ir maloni pasivaikščiojimo galimybė. Aktyvesni keliautojai gali rinktis dviračių trasas, kurių bendras ilgis viršija 100 km.

Pastaraisiais metais „Lasy Janowskie“ tapo ir stumbrų namais. Jų grąžinimas į natūralią buveinę pradėtas 2021 m., įgyvendinant projektą, kuriuo siekiama atkurti šalies didžiausio Europos žinduolio populiaciją. Šių didingų gyvūnų banda palaipsniui auga ir, vertinant specialistų duomenis, yra geros būklės. Skelbiama, kad 2026 m. vasarį „Lasy Janowskie“ gyveno 17 stumbrų. Tai gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, Belovežo girioje, kur laisvėje klajoja keli šimtai, tačiau gamtininkai tikisi, kad situacija nuosekliai gerės, o stumbrai čia įsitvirtins ilgam.

Šaltiniai: „hub.pl“, „rudeiczarne.pl“, „lublin.lasy.gov.pl“

Kasmetinė stumbrų inventorizacija Bieszčaduose patvirtino, kad šios saugomos rūšies populiacija išlieka stabili ir toliau plečia savo arealą. Kovo mėnesį atliktas šių metų skaičiavimas parodė, kad iš viso aptikta 880 laisvėje gyvenančių stumbrų, iš jų 60 – Slovakijos Bieszčadų dalyje. Palyginti su praėjusiais metais, stumbrų skaičius išaugo 100 individų.

Bieszčadų stumbrais vietos miškininkai rūpinasi jau daugiau kaip 60 metų. Vis dėlto 2009 metais Aplinkos apsaugos generalinė direkcija Bieszčadų girininkijoms oficialiai pavedė stumbrų populiacijos stebėseną, įskaitant kasmetinę bandų inventorizaciją. Taip ankstesnius apytikslius vertinimus pakeitė sistemingas skaičiavimas ir nuolatinė stumbrų sveikatos būklės kontrolė.

Gauti duomenys laikomi itin tiksliais, nes stumbrai suskaičiuojami per vieną dieną, tuo pačiu metu visose teritorijose, įskaitant ir privačius plotus. Prieš skaičiavimą kelias dienas stebimos bandos, todėl sumažinama rizika tą patį gyvūną įtraukti du kartus. Populiacijos sveikatos stebėsena vykdoma ištisus metus.

Daugiausia stumbrų fiksuojama Baligrodo girininkijoje – čia gyvena 392 individai, susibūrę į 14 bandų. Tuo metu didžiausia banda žiemojo prie Otryto, Lutoviskų girininkijoje – ji siekė net 99 individus. Žiemą bandos daugiausia laikosi Baligrodo, Cisnos, Komančos, Lesko, Lutoviskų ir Stuposianų girininkijų teritorijose, o pavienių stumbrų pasitaiko ir Birczoje, Bžozove, Dukloje bei Rymanove.

Stumbrai į Bieszčadus sugrįžo 1963 metų spalį, kai pirmieji gyvūnai pateko į aklimatizacijos aptvarą Stuposianų girininkijoje. 1964 metų pavasarį 17 stumbrų buvo paleisti į laisvę – nuo to prasidėjo dabartinė populiacija. Dėl ilgalaikės miškininkų priežiūros ir nuolatinės stebėsenos stumbrai tapo nuolatine Bieszčadų ekosistemos dalimi.

Nors stabilus populiacijos dydis yra palankus signalas gamtosaugai, mokslininkai jau ne vienerius metus atkreipia dėmesį į grėsmes, kylančias dėl per didelio stumbrų tankio. Augantis individų skaičius didina spaudimą aplinkai ir kartu stiprina užkrečiamųjų ligų protrūkių riziką. Viena didžiausių epidemiologinių grėsmių Bieszčadų stumbrams yra telaziozė – parazitinė akių liga, kuri užsikrėtusiems gyvūnams gali baigtis mirtimi.

Šaltiniai: „hub.pl“, „lasy.gov.pl“

Floridos Kapo Kanaveralas (AP) – astronautas, dėl kurio šių metų pradžioje „NASA“ pirmą kartą inicijavo medicininę evakuaciją, teigia, kad gydytojai iki šiol negali paaiškinti, kodėl jis netikėtai sunegalavo Tarptautinėje kosminėje stotyje.

Keturis kartus kosmose buvęs Mike’as Fincke’as pasakojo, kad incidentas įvyko sausio 7-ąją. Tą vakarą jis valgė vakarienę po pasirengimo kitą dieną planuotam išėjimui į atvirą kosmosą.

Pasak astronautų, situacija pablogėjo akimirksniu: jis nebegalėjo kalbėti, skausmo nejautė, tačiau įgulos nariai iš karto suprato, kad jis patyrė rimtą sveikatos sutrikimą. Jie skubiai kreipėsi pagalbos į Žemėje dirbančius skrydžio chirurgus.

„Viskas įvyko visiškai netikėtai. Tai buvo neįtikėtinai greita“, – interviu naujienų agentūrai „Associated Press“ iš Hiustono Džonsono kosmoso centro sakė M. Fincke’as.

59-erių į atsargą išėjęs oro pajėgų pulkininkas teigė, kad epizodas truko maždaug 20 minučių, o vėliau jis pasijuto gerai. Anot jo, taip jis jaučiasi ir dabar.

M. Fincke’as pabrėžė, kad niekada anksčiau nebuvo patyręs nieko panašaus – nei iki šio atvejo, nei po jo.

Gydytojai atmetė infarkto tikimybę. Astronautas tikino, kad taip pat nespringo, tačiau kitos galimos priežastys, pasak jo, vis dar svarstomos ir gali būti susijusios su 549 dienomis, praleistomis nesvarumo būsenoje.

Įvykio metu jis buvo jau 5,5 mėnesio savo naujausios misijos kosminėje stotyje. Jis palygino sutrikimą su „labai, labai greitu žaibo smūgiu“.

„Mano įgulos nariai tikrai matė, kad man bloga“, – sakė jis ir pridūrė, kad visi šeši įgulos nariai susibūrė aplink jį.

„Per kelias sekundes visi įsitraukė ir ėmė veikti“, – teigė astronautas.

M. Fincke’as sakė negalintis pateikti daugiau detalių apie medicininį epizodą. Anot jo, kosmoso agentūra siekia užtikrinti, kad kiti astronautai nebijotų, jog jų medicininis privatumas bus pažeistas, jei jiems kas nors nutiktų.

Jis taip pat pažymėjo, kad tuo metu pravertė kosminėje stotyje esantis ultragarso aparatas, o grįžęs į Žemę jis buvo tiriamas ne vieną kartą.

Pasak M. Fincke’o, „NASA“ analizuoja kitų astronautų medicininius įrašus, ieškodama, ar panašių atvejų nėra buvę kosmose.

Praėjusį mėnesį M. Fincke’as viešai patvirtino, kad būtent jis buvo tas astronautas, kurio sveikatos sutrikimas sukėlė dideles diskusijas ir spėliones.

Jis prisipažino vis dar jaučiantis kaltę, kad dėl jo negalavimo teko atšaukti planuotą išėjimą į atvirą kosmosą. Tai būtų buvęs jo dešimtasis išėjimas, o įgulos narei Zena Cardman – pirmasis. Be to, dėl incidento ji ir dar du jų įgulos nariai buvo parskraidinti atgal anksčiau nei planuota.

Skrydis atgal į Žemę įvyko sausio 15 dieną – daugiau nei mėnesiu anksčiau. Astronautus pargabeno „SpaceX“, o nusileidę jie buvo nedelsiant nuvežti į ligoninę.

„Man labai pasisekė, nes visada buvau itin sveikas. Todėl tai visiems buvo didžiulė staigmena“, – sakė M. Fincke’as.

Jis teigė, kad nustojo atsiprašinėti kolegų tik tuomet, kai naujasis „NASA“ administratorius Jaredas Isaacmanas paprašė liautis.

„Tai ne tavo kaltė. Tai kosmosas, tiesa?“ – pasak jo, taip jį ramino kolegos. „Tu nieko nenuvylei.“

Nepaisant patirto incidento, optimistiškai nusiteikęs M. Fincke’as viliasi, kad vieną dieną dar galės sugrįžti į kosmosą.

Raudongalvė dzierzba (lot. Lanius senator) – nedidelis dzierbinių šeimos paukštis, užaugantis iki 17–19 cm ilgio ir sveriantis iki 40 g. Ji išsiskiria kontrastingu apdaru: ant sparnų ir nugaros vyrauja juoda spalva, o per akis tęsiasi būdinga tamsi „kaukė“. Pagurklis ir pilvas dažniausiai būna balti arba kreminiai, sparnuose matyti pavienės baltos juostelės. Galvos viršus ir sprandas yra rusvai rausvi – būtent dėl šios detalės paukštis ir gavo savo pavadinimą.

Raudongalvės dzierzbos kūno sudėjimas kresnas. Jai būdinga santykinai didelė galva ir kabliuko formos snapas, aiškiai išduodantis plėšrią prigimtį. Uodega gana ilga, todėl paukštis gali greitai ir vikriai manevruoti skrisdamas bei vaikydamasis grobį.

Natūrali raudongalvės dzierzbos paplitimo zona – Viduržemio jūros regionai Europoje, Šiaurės Afrika ir pietvakarių Azija. Ten ji randa palankiausias sąlygas: šiltas, atviras erdves su pavieniais medžiais ir krūmais. Paukštį galima sutikti ir giraitėse, uolėtuose šlaituose, miškų pakraščiuose bei šviesiuose miškuose, kuriuose gausu proskynų.

Lenkijoje raudongalvės dzierzbos istorija klostėsi visai kitaip. XIX amžiuje ji buvo aptinkama didesnėje šalies dalyje, išskyrus šiaurinius regionus. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios populiacija ėmė smarkiai mažėti. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo skaičiuojama, kad šalyje galėjo perėti daugiausia iki 300 porų, o 2003 m. jų beliko vos 5–10 porų. Paskutinis patvirtintas perėjimas užfiksuotas 1997 m.

Šiuo metu raudongalvė dzierzba įtraukta į Lenkijos paukščių Raudonąjį sąrašą kaip regioniškai išnykusi rūšis. Nors perėjimo laikotarpiu ji kartais stebima šalies teritorijoje, iki šiol nepatvirtinta nė viena Lenkijoje perinti pora. Šis itin retas migruojantis paukštis į šalį retkarčiais užklysta balandį ir gegužę, o išskrenda rugpjūtį ir rugsėjį. Dažniausiai jis pastebimas pietų ir rytų regionuose, o centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje aptikimai yra ypač reti.

Nors iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti neįspūdingas, raudongalvė dzierzba yra plėšrūnė. Tai patvirtina jos kabliuko formos snapas. Ji minta daugiausia vabzdžiais, tačiau taip pat gaudo driežus, peles ir kitus paukščius. Dzierzbos garsėja įpročiu grobį smaigstyti ant aštrių šakelių. Taip jos ne tik „sandėliuoja“ maistą ir, manoma, gali demonstruoti savo pajėgumą partneriui, bet ir palengvina maitinimąsi, nes šio smulkaus plėšrūno kojos per silpnos tvirtai prilaikyti grobį.

Raudongalvės dzierzbos mėgsta laikytis aukštesniuose medžiuose, kur ir krauna lizdus, naudodamos samanas, žoles, plaukus bei plunksnas. Paprastai per metus jos peri vieną kartą: patelė padeda iki 6 kiaušinių, peri 14–16 dienų, o tuo metu patinas aprūpina maistu. Maždaug po 20 dienų jaunikliai jau gali palikti lizdą.

Lenkijoje šios dzierzbos anksčiau rinkdavosi įvairialypį žemės ūkio kraštovaizdį su krūmynais ar medžių juostomis. Tokios vietos suteikdavo ir slėptuvių, ir pakankamai maisto. Manoma, kad pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – intensyvėjantis žemės ūkis, infrastruktūros plėtra ir apželdinimas mišku. Visa tai mažina tinkamų buveinių plotą ir apsunkina galimybes rasti grobio.

Šaltiniai: „hub.pl“, „otop.org.pl“, „ekologia.pl“

Invazinių augalų problema aštrėja dėl klimato kaitos. Dėl to vis daugiau organizacijų imasi priemonių, kad apsaugotų vietinę florą ir fauną. Vienas iš augalų, į kurį raginama atkreipti dėmesį, yra apvalialapis smaugikas – jis įtrauktas į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą.

Apvalialapis smaugikas į Europą atkeliavo iš Azijos – natūraliai augo, pavyzdžiui, Japonijoje ir Kinijoje. Lenkijoje jis pirmą kartą užfiksuotas XX a. pirmoje pusėje: augalas buvo naudojamas karinių įtvirtinimų maskavimui, vėliau pradėtas sodinti parkuose ir miestų želdynuose dėl itin greito metinio prieaugio.

Šis vijoklis gali užaugti iki maždaug 15 metrų aukščio, o tvirti stiebai ilgą laiką buvo vertinami kaip patogi priemonė apželdinti atramas, tvoras, pastatų fasadus ar mūrus. Be to, augalas patrauklus ir vizualiai: tankus, su gražiais lapais bei ryškiais, šviesiai oranžiniais, apvaliais vaisiais.

Dar viena priežastis, kodėl jis išpopuliarėjo – atsparumas. Smaugikas gali augti skurdesnėse dirvose, pakelia tiek saulėtas vietas, tiek stiprų pavėsį, taip pat yra atsparus šalčiui. Dėl to jis lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų.

Vis dėlto populiarumas turėjo pasekmių: augalas ėmė sparčiai plisti. Dabar jis aptinkamas ir natūralioje aplinkoje – miškų pakraščiuose, šlaituose, medžių juostose tarp laukų. Jis auga tiek žemumose, tiek kalnuotose vietovėse. Nors sodo prekių parduotuvėse smaugikas vis dar pasirenkamas norint uždengti neestetiškas kiemo vietas, specialistai pabrėžia, kad toks plitimas daro žalą vietiniams ekosistemoms.

Stiprūs vijoklio stiebai ir dideli lapai užstoja šviesą šalia augantiems augalams, o šaknys konkuruoja dėl maistinių medžiagų. Miškuose smaugikas gali užimti didelius plotus, slopindamas miško paklotės augalus ir jaunuolynų augimą.

Į problemą sureagavo Europos Sąjunga: 2022 metais pradėtos priemonės, skirtos riboti šio augalo plitimą natūralioje aplinkoje. Pagal reglamentą nuo 2027 m. rugpjūčio 2 d. įsigalios apvalialapio smaugiko pardavimo, auginimo ir net laikymo draudimas. Tuomet jis oficialiai bus priskirtas invazinėms rūšims, keliančioms grėsmę Europos Sąjungos ekosistemoms.

Numatomas ir pereinamasis laikotarpis. Per artimiausius dvejus metus augalo turėtojai galės išparduoti turimas atsargas arba perduoti jas subjektams, kurie vykdo mokslinius tyrimus ar naudoja invazines rūšis medicininiais tikslais, tačiau tik turėdami specialius leidimus. Taip pat leidžiama augalą sunaikinti.

Kita galimybė – laikinai laikyti ir transportuoti smaugiką, jei tai daroma siekiant jį parduoti arba perduoti nekomerciniams tikslams, tačiau ir šiuo atveju privalomi specialūs leidimai laikymui bei gabenimui.

Nesilaikantiems naujų taisyklių gresia piniginės baudos. Skelbiama, kad jos gali siekti iki 1 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 230 tūkst. eurų.

Šaltiniai: „hub.pl“, „wiescirolnicze.pl“

Lenkijos gamtoje galima sutikti du katinių šeimos atstovus: gerai žinomą eurazinę lūšį ir kur kas rečiau pastebimą miškinę katę (žbiką). Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena naminę katę, šis plėšrūnas yra didesnis ir stambesnio sudėjimo.

Suaugusių patinų kūno ilgis siekia 52–67 cm, patelių – 44–64 cm. Miškinės katės kailis paprastai būna tankus, švelnus ir ilgesnis nei naminių kačių. Jo spalva varijuoja nuo rusvai gelsvos iki tamsiai pilkos. Gyvūną galima atpažinti pagal tamsias juostas šonuose, ant kojų ir uodegos. Uodega – gana trumpa, tačiau ypač pūkuota.

Šio gyvūno pėdsakai neretai supainiojami su naminių kačių žymėmis. Nagai, paslėpti pagalvėlėse, dažniausiai nepalieka aiškių įspaudų. Priekinės letenos yra penkiapirštės, o vidinis pirštas, esantis kiek aukščiau, dažnai taip pat neįsispaudžia į žemę, todėl skirtumus atpažinti sudėtinga.

Miškinės katės – mėsėdės vienišės. Patelės ir patinai susitinka tik rujojimo laikotarpiu. Tai patyrę medžiotojai: dažniausiai minta smulkiais graužikais, rečiau – paukščiais ir kiškinių šeimos gyvūnais. Atšiauriomis žiemomis, kai maisto trūksta, gali ėsti ir kanopinių žinduolių gaišenas.

Geriausiai jos prisitaikiusios gyventi miškingose vietovėse, kur lengviau rasti maisto ir slėptuvių. Vis dėlto medžioja dažniau atviresnėse erdvėse – laukuose ir pievose. Aktyviausios būna anksti ryte ir po saulėlydžio, kai lengviau netikėtai užklupti grobį. Su žmonėmis šie gyvūnai vengia kontaktuoti: dieną paprastai slepiasi miškuose, todėl žmogaus susitikimai su miškinėmis katėmis yra itin reti.

Šiuo metu manoma, kad Lenkijoje miškinės katės populiacija siekia ne daugiau kaip 200 individų. Daugiausia jų aptinkama rytinėje Lenkijos Karpatų dalyje, tarp jų – „Bieszczadų nacionaliniame parke“ ir „Maguros nacionaliniame parke“.

Rūšis saugoma nuo 1952 metų, o šiuo metu ji įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvenciją ir Vašingtono konvenciją kaip nykstanti.

Natūraliais šių laukinių kačių priešais laikomi vilkai ir sulaukėję šunys. Jaunikliai taip pat nukenčia nuo lapių bei plėšriųjų paukščių. Tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę rūšiai kelia ne plėšrūnai.

Nors rūšis griežtai saugoma, jos populiacija Lenkijoje neauga. Pagrindinėmis priežastimis įvardijama žmogaus veikla: buveinių fragmentacija ir nykimas, greitkelių plėtra bei didėjantis kelių tinklo tankis, lemiantys negrįžtamus pokyčius natūralioje aplinkoje.

Dar viena problema – gausėjantys sulaukėję naminiai katinai, gyvenantys ekosistemoje. Miškinės katės su jais kryžminasi, todėl rūšis praranda genetinį grynumą.

Prie rūšies apsaugos kasdien gali prisidėti ir visuomenė: važiuojant miško keliais verta mažinti greitį, o naminių kačių šeimininkams rekomenduojama neleisti augintinių klajoti lauke, ypač miškuose ir laukinėse teritorijose. Likusios apsaugos priemonės – specialistų atsakomybė.

Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“ ir kiti.

Vartant vadovėlį, stebint sveikatingumo influencerius ar klausantis pokalbių sporto salėje, gali pasirodyti, kad žmogaus kūnas jau seniai išnarstytas iki smulkmenų. Kiekvienas raumuo turi pavadinimą, kiekvienas nervas – savo kelią. Atrodo, kad viskas suprasta ir lengvai pasiekiama.

Daugelis atpažįsta bent kelis anatomijos terminus – „trapecijas“, „sėdmenis“, „bicepsus“. Po šimtmečių skrodimų, mikroskopijos ir medicininio vaizdinimo būtų logiška manyti, kad darbas baigtas. Tad ar tikrai anatomija, kaip disciplina, jau užbaigta?

Ne. Net ne priartėjusi.

Nuo 1543 m., kai Andreasas Vesalius išleido veikalą De Humani Corporis Fabrica – pirmą išsamų anatomijos leidinį, paremtą tiesioginiu žmogaus kūno skrodimų stebėjimu, – anatomija įgijo ypatingą autoriteto aurą.

Vesalius garsiai taisė šimtmečiais kartotas klaidas, remdamasis ne autoritetais, o tiesioginiu žmogaus kūno stebėjimu. Jis metė iššūkį senovės gydytojui Galenui ir padėjo pagrindus anatomijai kaip įrodymais grįstam mokslui.

Praėjus dar trims šimtams metų, Henry Gray knyga Gray’s Anatomy sustiprino įspūdį, kad kūnas pagaliau suklasifikuotas, suindeksuotas ir tvarkingai sudėliotas – tarsi iki galo paaiškinta sistema.

Tačiau vadovėliai sukuria klaidinantį tikrumo jausmą. Juose kūnas pateikiamas kaip stabilus, universalus ir dėl visko sutartas. Reali anatomija yra kur kas netvarkingesnė.

Didelė dalis ankstyvosios topografinės anatomijos – kruopštaus struktūrų tarpusavio ryšių žemėlapio – rėmėsi lavonais, gautais per kapų plėšimus.

Vadinamieji „prisikėlėliai“ – kūnų grobikai – iškasdavo neseniai palaidotuosius, neproporcingai dažnai nusitaikydami į varginguosius, institucijose gyvenusius žmones ir tuos, kurie neturėjo artimųjų ar finansinių galimybių apsaugoti kapų. Šie kūnai būdavo parduodami anatomams, kurie jais rėmėsi skrodimuose ir mokyme.

Ankstyvųjų anatomų darbo sąlygos buvo sudėtingos, o galimybės – ribotos.

Apšvietimas buvo prastas. Kūnai dažnai būdavo prastai maitinęsi arba sirgę. Pomirtiniai pokyčiai jau būdavo pakeitę audinių sandarą. Imtys – mažos ir atsitiktinės. Demografinės informacijos beveik nebūdavo, išskyrus tai, ką buvo galima nuspėti iš išvaizdos. Moterų kūnai kartais būdavo skrodžiami, tačiau apie juos retai pateikiama duomenų.

Vis dėlto būtent tokiomis sąlygomis anatomai sukūrė stebėjimų pagrindą, tapusį klasikinių anatominių aprašymų pamatu.

Dėl to anatominė „norma“, susiformavusi iš tų tyrimų, buvo sukonstruota remiantis siaura ir socialiai nevienalyte imtimi.

Tai nė kiek nemažina ankstyvųjų anatomų techninio meistriškumo – jų pastabumas buvo įspūdingas. Tačiau sąlygos neišvengiamai formavo tai, ką jie matė, ir tai, ko nepamatė.

Todėl klausimą, ar anatomija jau baigta, vertėtų papildyti kitu, nepatogesniu: ar ji apskritai kada nors buvo iš tiesų pilna? Šis klausimas svarbus ir moksliškai, ir etiškai.

Didžiąją 20 a. dalį anatominių tyrimų tempas smarkiai sulėtėjo. Iki 7-ojo dešimtmečio pasaulyje buvo publikuojama palyginti nedaug kadaverinių tyrimų. Prielaida atrodė paprasta: žmogaus kūnas jau sužemėlapiuotas.

Medicinos studijos, žinoma, tęsėsi, tačiau didelė jų dalis buvo skirta nusistovėjusių žinių perteikimui, o ne naujų anatominių stebėjimų kūrimui. Tas tariamas stabilumas slėpė gilesnę problemą: nemaža dalis žinių buvo paveldėta, o ne iš naujo patikrinta.

Patobulėjus vaizdinimo technologijoms, atsinaujinus lavoniniams tyrimams ir augant supratimui apie anatominius skirtumus, anatomijos studijos išgyvena savotišką atgimimą. Struktūros, kurios anksčiau buvo ignoruotos arba aprašytos miglotai, dabar peržiūrimos iš naujo.

Tad anatomija toli gražu nėra baigta – ji iš naujo atranda, kiek nepilnas gali būti žmogaus kūno žemėlapis.

Vienas svarbiausių šiuolaikinės anatomijos poslinkių – pripažinimas, kad variacija yra taisyklė, o ne išimtis. Vadovėliuose pateikiamas „tipinis“ kūnas padeda mokyti, tačiau reali žmogaus anatomija telpa spektre.

Žmogaus anatomija skiriasi iš karto keliais matmenimis. Skirtumų yra tarp vyrų ir moterų, jie kinta per gyvenimą kūnui vystantis ir senstant, taip pat tarp populiacijų, kurias formuoja genetika ir aplinka.

Už šių bendrų dėsningumų slypi didžiulė individuali įvairovė: kraujagyslės gali eiti skirtingais keliais, raumenys gali būti neišsivystę arba padvigubėję, net smegenų raukšlių raštai skiriasi žmogus nuo žmogaus.

Dėl to „standartinė“ anatomija, vaizduojama vadovėliuose, labiau primena supaprastintą atskaitos tašką plačiame biologiniame diapazone, o ne visuotinį brėžinį.

Šie skirtumai svarbūs ne tik operacinėje. Nervų, kraujagyslių ir sąnarių variacijos gali keisti, kaip pasireiškia ligos, kaip interpretuojami tyrimų vaizdai ir kaip formuojasi judesio bei traumų modeliai.

Net subtilūs sąnarių ašies skirtumai gali daryti įtaką tokių būklių kaip osteoartritas rizikai, o kraujagyslių anatomijos variacijos – polinkiui į insultą ar aneurizmas.

Todėl anatominių skirtumų supratimas yra esminis ne tik chirurgijai, bet ir diagnostikai, medicininiam vaizdinimui, biomechanikai bei pačių ligų tyrimams.

Net ir po šimtmečių studijų žmogaus kūnas toliau atskleidžia naujų anatominių įžvalgų.

Struktūros, kurios anksčiau buvo nepastebėtos – nuo anksčiau nepripažintų limfagyslių aplink smegenis iki ilgai nuvertintų kelio raiščių, – šiandien tiriamos iš naujo. Įprasti audiniai pradedami suprasti kitaip, o kūno žemėlapis vis dar taisomas.

Žmonėms verta daugiau žinoti apie savo kūną. Geresnis supratimas padeda aktyviau rūpintis sveikata ir tvirčiau bendrauti su sveikatos priežiūros sistema.

Tačiau svarbu prisiminti, kad vadovėliuose pateikiama kanoninė anatomija geriausiai suvokiama kaip mokymo modelis, o ne tobula biologinės realybės kopija. Kuo atidžiau tyrinėjame žmogaus kūną, tuo aiškiau matome: dar yra labai daug ko mokytis.

Michelle Spear, anatomijos profesorė, „University of Bristol“. Straipsnis parengtas pagal „The Conversation“ publikaciją.

CAPE CANAVERAL, Florida (AP) – Keturi astronautai, ruošiami kitam „NASA“ šuoliui link Mėnulio, mažai kuo primena „Apollo“ eros įgulas.

Daugiau nei prieš pusę amžiaus kelią į Mėnulį pramynę amerikiečiai buvo baltaodžiai vyrai, atrinkti dėl karinių bandytojų pilotų patirties. Tuo tarpu pirmoji „Artemis“ įgula atspindi labiau įvairialypį astronautų korpusą: joje yra moteris, tamsiaodis astronautas ir kanadietis.

Nei vienas iš šios ketveriukės nebuvo gimęs tada, kai „NASA“ „Apollo“ programa išsiuntė į Mėnulį 24 astronautus, iš kurių 12 žengė jo paviršiumi.

Šįkart planuojamas skrydis Mėnulyje nenusileis ir net neįeis į orbitą, tačiau įgula išvyks toliau į kosmosą nei kada nors buvo nuskridę „Apollo“ astronautai. Kelionė pirmyn ir atgal turėtų suteikti dar nematytus vaizdus į tolimąją Mėnulio pusę.

Misija, kuri turėtų trukti beveik 10 dienų, skirta nutiesti kelią būsimoms Mėnulio nusileidimo programoms. Štai kas žinoma apie „Artemis“ astronautus.

Misijai vadovaus 50 metų našlys, teigiantis, kad didžiausias ir prasmingiausias jo iššūkis yra ne kelionė prie Mėnulio, o vieniša tėvystė.

„Wiseman“ – į atsargą išėjęs JAV karinio jūrų laivyno kapitonas iš Baltimorės. Prieš trejus metus, kai jo buvo paprašyta vadovauti pirmajai žmonijos kelionei link Mėnulio nuo 1972-ųjų, jis tuo metu ėjo „NASA“ vyriausiojo astronautų vadovo pareigas. Visgi po žmonos Carroll mirties nuo vėžio 2020 m. jis akimirkai suabejojo.

2014 m. jis daugiau nei penkis mėnesius praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje, o dvi jo paauglės dukros, ypač vyresnioji, naujo skrydžio „visiškai nenorėjo“.

„Pasikalbėjome ir aš pasakiau: žiūrėk, iš visų žmonių Žemėje šiuo metu yra keturi, kurie turi galimybę skristi aplink Mėnulį. Aš negaliu pasakyti „ne“ tokiai progai“, – sakė jis.

Kitą dieną jo laukė namuose kepti Mėnulio keksiukai ir dukrų palaikymas. Anot jo, sunkiausia ne išvykti, o „stresas, kurį užkraunu joms“. Jis su dukromis atvirai kalbasi apie viską ir neseniai pasakė, kur laiko savo testamentą.

Vienas iš nedaugelio tamsiaodžių „NASA“ astronautų „Glover“ teigia, kad jo buvimas misijoje jam reiškia „jėgą gėriui“.

49 metų JAV karinio jūrų laivyno kapitonas ir buvęs kovos pilotas iš Pomonos (Kalifornija) sako, kad kartais klausosi Gil Scott-Heron kūrinio „Whitey on the Moon“ ir Marvino Gaye dainos „Make Me Wanna Holler“ – dainų, atsiradusių tuo metu, kai „Apollo“ programoje dominavo baltaodžiai.

„Klausausi jų dėl perspektyvos. Tai atspindi, ką padarėme gerai, o ką – prastai“, – teigė jis.

Anot „Glover“, galimybė suteikti kitiems viltį jam yra „nuostabi palaima ir privilegija“.

Nors jis jau turi vieną skrydį į kosmosą – ankstyvą „SpaceX“ įgulos misiją į Tarptautinę kosminę stotį – šįkart jis atsidūrė naujoje asmeninėje situacijoje.

Jo keturios dukros – vėlyvos paauglystės ir ankstyvos jaunystės amžiaus, todėl, pasak jo, jis „tiek pat laiko ir minčių skiria jų paruošimui, kiek „NASA“ skiria mano paruošimui“.

„Glover“ pabrėžia, kad svarbiausia – atlikti misiją maksimaliai gerai, kad būtų galima „perduoti estafetę kitam etapui“: 2027 m. planuojamai bandomajai prisijungimo misijai Žemės orbitoje tarp „Orion“ įgulos kapsulės ir vieno ar dviejų Mėnulio nusileidimo aparatų.

Pats nusileidimas Mėnulyje būtų numatytas vėliau – 2028 m., su kita astronautų įgula.

Paskutinį kartą į kosmosą pakilusi „Koch“ buvo išvykusi beveik metus, todėl trumpa kelionė iki Mėnulio ir atgal jai nekelia didelio nerimo.

47 metų elektros inžinierė iš Džeksonvilio (Šiaurės Karolina) turi ilgiausio vieno skrydžio kosmose moteriai rekordą – 328 dienas. 2019 m., ilgai būdama kosminėje stotyje, ji dalyvavo pirmame vien moterų kosminiame išėjime.

„Koch“ teigia, kad tai – ne apie vieną asmenį, o apie istorinio momento šventimą, kai moterys gali skristi prie Mėnulio.

Prieš tapdama „NASA“ astronaute, ji metus dirbo Pietų ašigalio tyrimų stotyje. Ji sako, kad po šios patirties ir skrydžio į kosmosą šeimą bei draugus tarsi „užgrūdino“.

„Kol kas nejaučiu daug kitų žmonių nervingumo. Galbūt tik mano šuo, bet jį patikinau, kad tai tik 10 dienų – ne tiek, kiek praėjusį kartą“, – sakė ji.

Jos ir vyro priglaustas šuo vardu Sadie Lou.

Kanados naikintuvo pilotas ir fizikas „Hansen“ kosmose dar neskrido, o dabar jam teks ir papildoma atsakomybė – būti pirmuoju savo šalies atstovu misijoje link Mėnulio.

„Galbūt esu naivus, bet nejaučiu didelio asmeninio spaudimo“, – sakė jis.

50 metų „Hansen“ užaugo ūkyje netoli Londono (Ontarijas), vėliau persikėlė į Ingersoll ir pasirinko skrydžių karjerą. „Canadian Space Agency“ jį atrinko astronautu 2009 m., o į „Artemis“ įgulą jis paskirtas 2023 m.

Jis prisipažįsta tik dabar iki galo suprantantis, kiek pastangų pareikalavo žmonių nuskraidinimas į Mėnulį „Apollo“ laikais.

„Kai dabar išeinu į lauką ir žiūriu į Mėnulį, jis atrodo ir jaučiasi šiek tiek toliau nei anksčiau“, – sakė jis.

„Tiesiog, įsigilinęs į detales, suprantu, kiek tai sunkiau, nei man atrodė žiūrint vaizdo įrašus“, – pridūrė „Hansen“.

Rizikos niekur nedingusios – apie tai jis kalbėjosi su studijuojančiu sūnumi ir dukromis dvynėmis.

„Labiausiai tikėtinas rezultatas – kad sugrįšime saugiai. Tačiau yra tikimybė, kad ne, ir jūs vis tiek galėsite eiti per gyvenimą, net jei taip nutiktų“, – sakė jis.