CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Miegas savaitgaliais gali mažinti hipertenzijos riziką: svarbi riba, kurios neperženkite

    Savaitgaliais šiek tiek ilgiau pamiegoję žmonės gali turėti mažesnę padidėjusio kraujospūdžio riziką. Tokią sąsają parodė septynerius metus trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo apie 41 000 suaugusiųjų, o rezultatai pristatyti Europos kardiologų draugijos kongrese.

    Didžiausias poveikis fiksuotas tiems, kurie savaitgaliais kompensuodavo maždaug 1 valandą 27 minutes miego. Šioje grupėje hipertenzijos tikimybė buvo apie 9 proc. mažesnė, palyginti su tais, kurie miego trūkumo neatstatydavo.

    „Miego trūkumas sukuria papildomą krūvį organizmui, todėl širdis ir kraujagyslės dirba intensyviau, o kraujospūdis gali kilti“, – sakė tyrimo autorius daktaras Navonas Li iš Korėjos universiteto Seule.

    Pasak jo, papildomas miegas savaitgaliais gali bent iš dalies kompensuoti lėtinį neišsimiegojimą, todėl vėlesnis kėlimasis ne visada turėtų būti automatiškai laikomas žalingu įpročiu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad svarbu neperlenkti lazdos.

    Jeigu savaitgaliais miegama daugiau nei keturiomis valandomis ilgiau nei darbo dienomis, rizika, priešingai, gali didėti. Aiškinama, kad per didelis režimo išsiderinimas trikdo cirkadinius ritmus, o tai gali panaikinti galimą naudą.

    Bendrai žmonės, kurie bent retkarčiais „atsimiega“ savaitgaliais, turėjo apie 6 proc. mažesnę aukšto kraujospūdžio tikimybę. Tarp fiziškai neaktyvių dalyvių šis efektas buvo ryškesnis ir siekė maždaug 6,9 proc.

    Gydytojai primena, kad miegas yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių greta mitybos, fizinio aktyvumo, streso ir žalingų įpročių. Jei nuolat jaučiamas nuovargis, knarkimas ar rytinis galvos skausmas, verta pasitarti su specialistu, nes priežastis gali būti ir miego sutrikimai.

  • Mokyklų valgiaraščiai apsivers: nuo 2026 metų – mažiau cukraus ir daugiau augalinių patiekalų

    Mokyklų valgiaraščiai apsivers: nuo 2026 metų – mažiau cukraus ir daugiau augalinių patiekalų

    Nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos Lenkijoje įsigalios atnaujintos vaikų ir paauglių maitinimo taisyklės mokyklose, darželiuose ir kitose ugdymo įstaigose. Pokyčiai palies tiek tai, ką mokiniai galės nusipirkti bufetuose ar automatuose, tiek tai, kas bus patiekiama valgyklose.

    Naujus reikalavimus numato sveikatos apsaugos ministro 2026 metų vasario 16 dienos reglamentas, nustatantis produktų sudėtį ir jų pateikimo dažnumą. Siekiama mažinti cukraus, druskos ir stipriai perdirbtų produktų vartojimą, o kasdienėje mityboje didinti daržovių ir augalinių baltymų dalį.

    Kas keisis bufetuose ir automatuose?

    Vienas labiausiai pastebimų pokyčių susijęs su mokyklų bufetais ir maisto automatais: aiškiai apibrėžiama, kokie produktai gali būti siūlomi mokiniams. Leidžiamų produktų sąraše išlieka sumuštiniai, salotos, pienas ir pieno produktai, taip pat vaisiai, daržovės, riešutai, sėklos bei džiovinti vaisiai ir daržovės, tačiau numatytos sąlygos dėl pridėtinio cukraus ir druskos.

    Leidžiami ir augaliniai gėrimai bei augalinės pieno produktų alternatyvos, tačiau jos turės būti praturtintos bent kalciu ir vitaminu B12. Saldumynai visiškai nedraudžiami, bet taikomi aiškūs kriterijai, pavyzdžiui, juodasis šokoladas turės turėti ne mažiau kaip 70 proc. kakavos.

    Reglamentas numato ir konkrečius maistinių medžiagų limitus: daliai produktų cukrų kiekis negalės viršyti 10 g 100 g arba 100 ml. Pyragams ir konditerijai nustatytas 13,5 g cukrų limitas 100 g, be to, tokie gaminiai negalės turėti kai kurių saldiklių.

    Ribojimai palies ir vietoje ruošiamus gėrimus, tokius kaip arbata ar kakava: pridėtinių cukrų kiekis bus apribotas iki 5 g 250 ml paruošto gėrimo. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad kasdieniam vartojimui geriausias pasirinkimas išlieka vanduo.

    Naujos taisyklės valgyklose

    Pagrindinis principas valgyklose paprastas: daržovės arba vaisiai turės atsirasti kiekviename valgyme, o daržovių turi būti daugiau nei vaisių. Meniu turės būti įvairesni ir sudaryti iš skirtingų maisto grupių, kad vaikai gautų pakankamai energijos bei būtinų maistinių medžiagų.

    Jei įstaiga užtikrina visos dienos maitinimą, vaikai turės gauti bent dvi pieno, pieno produktų arba atitinkamų augalinių alternatyvų porcijas. Savaitės valgiaraštyje taip pat privalės būti bent viena žuvies porcija.

    Numatyta ir prievolė įtraukti bent vieną patiekalą iš ankštinių augalų be gyvūninės kilmės priedų. Kartu ribojama stipriai perdirbtos mėsos reikšmė: tokie produktai kaip dešros nebegalės būti pagrindinis baltyminis patiekalo komponentas.

    Keisis ir gaminimo būdai: nuo pirmadienio iki penktadienio bus leidžiama planuoti ne daugiau kaip du keptus patiekalus. Taip pat numatyta, kad valgiaraštyje turėtų atsirasti bent dvi daržovių sultinio pagrindu virtos sriubos per savaitę.

    Jei dienos pietų pagrindinis patiekalas bus su mėsa arba žuvimi, įstaiga privalės pasiūlyti ir vegetarišką alternatyvą. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalai iš pupelių, avinžirnių ar lęšių turi tapti nuolatine valgiaraščio dalimi, o ne išimtimi pagal atskirą prašymą.

    Kuo paremta vadinamoji planetinė mityba?

    Naujos nuostatos labiau priartina mokyklų maitinimą prie planetinės mitybos principų, kurie sieja žmogaus sveikatą ir mažesnį poveikį aplinkai. Didesnis dėmesys skiriamas daržovėms, vaisiams, ankštiniams augalams, pilno grūdo produktams, riešutams ir sėkloms, o raudonos ir perdirbtos mėsos dalis mažinama.

    Šis modelis nereiškia visiško gyvūninės kilmės produktų atsisakymo: žuvis, pieno produktai ir nedideli mėsos kiekiai gali išlikti mityboje. Tačiau esminė kryptis aiški: mažiau itin perdirbto maisto ir daugiau maistingų, mažiau apdorotų produktų, ypač augalinės kilmės.

    Specialistai pabrėžia, kad vaikams ir paaugliams ypač svarbus subalansuotas racionas, užtikrinantis pakankamą baltymų, geležies, kalcio, vitamino B12 ir kitų augimui būtinų medžiagų kiekį. Todėl įgyvendinant pokyčius didžiausias iššūkis bus praktinis meniu suderinimas su maistiniais poreikiais ir realiomis viešojo maitinimo galimybėmis.

  • Vartoja kelis vaistus iš karto? Šios klaidos gali baigtis rimtu šalutiniu poveikiu

    Vartoja kelis vaistus iš karto? Šios klaidos gali baigtis rimtu šalutiniu poveikiu

    Kodėl svarbi tvarka vartojant vaistus

    Vartojant kelis vaistus vienu metu, rizika suklysti didėja: galima supainioti dozes, laiką ar net pačius preparatus. Medikai pabrėžia, kad net ir įprasti nereceptiniai vaistai, vitaminai ar žoliniai papildai gali keisti kitų vaistų poveikį.

    Pirmas žingsnis, kuris realiai sumažina klaidų tikimybę, yra aiškus visų vartojamų preparatų sąrašas. Jame verta nurodyti pavadinimą, dozę, kiek tablečių ar kapsulių reikia, kuriuo paros metu vartoti ir ar vaistą gerti prieš valgį, valgant ar po jo.

    Svarbu įtraukti ir tai, kas vartojama tik kartais: vaistus nuo skausmo, alergijos, vitaminus, žolinius preparatus, miego priemones. Tokį sąrašą patogu turėti telefone, bet verta pasilikti ir popierinę versiją, ypač keliaujant ar lankantis pas skirtingus specialistus.

    Kaip sumažinti klaidų riziką kasdien

    Vaistų vartojimą naudinga susieti su įprastu dienos veiksmu, kad tai taptų rutina, pavyzdžiui, su pusryčiais ar vakaro higiena. Jei vartojimo laikas griežtai nustatytas, pravartu nustatyti priminimus telefone.

    Žmonėms, kurie per dieną vartoja daug preparatų, gali padėti dozatoriai su atskiromis dienomis ir paros laikais. Tačiau ne visus vaistus galima išimti iš originalios pakuotės, nes kai kuriems svarbi apsauga nuo drėgmės ar šviesos, todėl prieš perpilant į dėžutę verta pasitarti vaistinėje.

    Jeigu kyla klausimų, ar tabletė gali būti laikoma ne lizdinėje plokštelėje, atsakymo reikia ieškoti pakuotės informacijoje arba vaisto informaciniame lapelyje. Jei informacijos nėra arba ji neaiški, saugiausia pasitikslinti su vaistininku.

    Dažniausios klaidos ir ką daryti praleidus dozę

    Viena pavojingiausių situacijų yra bandymas kompensuoti praleistą dozę išgeriant dvi tabletes iš karto. Ką daryti praleidus dozę, priklauso nuo konkretaus vaisto, todėl universalaus patarimo nėra.

    Dažniausiai nurodymai pateikiami informaciniame lapelyje, o kilus abejonių reikėtų kreiptis į gydytoją ar vaistininką. Kad nesusipainiotumėte, patogu sąraše pasižymėti kiekvieną jau išgertą dozę.

    Kita dažna klaida yra vaistų užsigėrimas kava, arbata, sultimis ar kitais gėrimais. Saugiausias pasirinkimas paprastai yra vanduo, nes dalis gėrimų ir maisto produktų gali keisti vaisto įsisavinimą ar poveikį.

    Ypatingo atsargumo reikalauja alkoholis, nes jis gali stiprinti nepageidaujamas reakcijas ir trikdyti gydymą. Jei neaišku, kuo užsigerti vaistą ar kada jį vartoti valgymo atžvilgiu, patikimiausia pasikonsultuoti vaistinėje.

    Prie bet kurio naujo preparato, net jei jis nereceptinis, verta sustoti ir įvertinti sąveikų riziką, ypač sergant lėtinėmis ligomis. Kai kurie papildai ar žoliniai preparatai gali susilpninti arba sustiprinti kitų vaistų poveikį, o pasekmės gali svyruoti nuo lengvų negalavimų iki pavojingų būklių.

    Specialistai primena, kad gydytojas, kuris prižiūri gydymą, turėtų žinoti visą vartojamų vaistų ir papildų sąrašą. Tai ypač aktualu, jei gydymas keičiamas, pridedami nauji vaistai arba atsiranda neįprastų simptomų.

    Vaistus rekomenduojama laikyti vienoje, aiškiai apibrėžtoje vietoje, nepasiekiamoje vaikams, ir nelaikyti jų be pakuočių bei aprašų. Taip pat verta reguliariai peržiūrėti namų vaistinėlę, patikrinti galiojimo terminus ir atskirti tai, kas nebenaudojama.

    Pasenusių ar nereikalingų vaistų negalima mesti į buitines šiukšles ar nuleisti į kanalizaciją. Saugiausias būdas yra juos grąžinti į vaistinę, kur jie surenkami ir sutvarkomi pagal nustatytą tvarką.

    Galiausiai svarbu prisiminti, kad kai kurių vaistų negalima nutraukti staiga. Jei po vaisto pavartojimo atsiranda neraminančių simptomų, o ypač jei jie stiprėja, reikia kuo greičiau kreiptis į medikus.

  • Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Ar mėsos valgymas gali padidinti tikimybę sulaukti 100 metų? Nauja analizė, publikuota mokslo žurnale The American Journal of Clinical Nutrition, parodė, kad atsakymas priklauso nuo vieno labai konkretaus veiksnio – kūno masės.

    Tyrėjai rėmėsi Chinese Longitudinal Healthy Longevity Survey duomenimis ir analizavo 5 203 Kinijoje gyvenusių 80 metų ir vyresnių žmonių mitybą bei išgyvenamumą iki 2018 metų. Stebėjimo laikotarpiu 1 459 dalyviai sulaukė 100 metų, o 3 744 mirė anksčiau.

    Mėsos pranašumas išryškėjo tik vienai grupei

    Dalyviai buvo suskirstyti į valgančius mėsą ir besilaikančius vegetariškos mitybos. Į vegetarišką grupę šiame tyrime pateko ir veganai, peskatarai, taip pat vartojantys kiaušinius bei pieno produktus.

    Bendrai vertinant visą imtį, vegetariškos mitybos laikęsi senjorai turėjo apie 19 proc. mažesnę tikimybę sulaukti 100 metų nei valgantys mėsą. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas atsirado tik tada, kai buvo įvertinta kūno masė.

    Ryškiausia sąsaja nustatyta tarp itin liesų senjorų, kurių kūno masės indeksas buvo mažesnis nei 18,5. Tarp dalyvių, kurių kūno masės indeksas buvo 18,5 ar didesnis, panašios priklausomybės nebuvo, o peskatarų bei vartojančių kiaušinius ir pieno produktus grupėse ryškaus efekto taip pat nefiksuota.

    Kodėl vyresniame amžiuje svarbi energija ir baltymai

    Labai vyresniame amžiuje problema dažnai tampa ne kalorijų perteklius, o jų trūkumas. Apetitas gali mažėti, o valgyti trukdo dantų problemos, rijimo sutrikimai, lėtinės ligos, vaistai bei suprastėję skonio ir kvapo pojūčiai.

    Tokiomis sąlygomis tampa sunkiau surinkti pakankamai energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų. Per maža energijos ir baltymų pasiūla siejama su raumenų nykimu, silpnumu ir sudėtingesniu atsistatymu po ligų.

    Nors per mažas svoris nebūtinai reiškia prastą mitybą, jis gali būti vienas iš įspėjamųjų ženklų. Pasaulio sveikatos organizacija nepakankamą svorį ir maistinių medžiagų trūkumus priskiria nepakankamos mitybos formoms.

    Ką iš tiesų reiškia tyrimo rezultatai

    Mėsa yra koncentruotas visavertis baltymų šaltinis, be to, joje gausu vitamino B12, geležies ir cinko. Žmogui, kurio apetitas mažas, tokie produktai kartais leidžia paprasčiau padengti mitybinius poreikius, tačiau tai nereiškia, kad būtent mėsa tiesiogiai prailgina gyvenimą.

    Tyrimas buvo stebimasis, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo priežasties. Mėsos vartojimas galėjo būti ne ilgaamžiškumo priežastis, o platesnio paveikslo dalis, pavyzdžiui, geresnio apetito, didesnio fizinio pajėgumo ar lengvesnės prieigos prie įvairaus maisto.

    Rezultatus taip pat reikia vertinti atsargiai dėl specifinės tiriamosios grupės: tai buvo Kinijoje gyvenantys 80 metų ir vyresni žmonės. Šių išvadų negalima automatiškai taikyti jaunesniems ar laikyti raginimu didinti mėsos vartojimą, juolab kad nebuvo atsakyta, kokios rūšies ir kiek mėsos galėtų būti reikšminga.

    Specialistai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje svarbiausia ne mitybos etiketė, o ar racionas atitinka konkretaus žmogaus poreikius. Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugijos gairėse dažnai akcentuojama, kad vyresniems žmonėms paprastai rekomenduojama suvartoti ne mažiau kaip 1 gramą baltymų kilogramui kūno masės per dieną, o sergant ar esant nepakankamai mitybai poreikis gali būti didesnis.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos, bet ir iš žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių, sojos bei riešutų. Jei senjoras netenka svorio, prastėja apetitas ar stiprėja silpnumas, saugiausias žingsnis yra individuali gydytojo ar dietologo konsultacija.

  • Kamuoja pilvą ir žarnynas pajuda: 10 min. masažas namuose, ką būtina žinoti prieš pradedant

    Kamuoja pilvą ir žarnynas pajuda: 10 min. masažas namuose, ką būtina žinoti prieš pradedant

    Vadinamasis Voglerio pilvo masažas yra fizioterapijoje ir manualinėje terapijoje žinoma technika, skirta švelniai stimuliuoti storąją žarną. Jos tikslas – paskatinti peristaltiką, tai yra natūralius žarnyno judesius, kurie padeda stumti turinį virškinamuoju traktu.

    Toks savimasažas dažniausiai minimas kaip pagalbinė priemonė, kai vargina vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, sunkumo jausmas ar sulėtėjęs virškinimas. Svarbu suprasti, kad tai nėra greitas vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo ar mitybos korekcijų.

    Kaip atliekamas žarnyną skatinantis masažas

    Technikos esmė – ramūs, ritmiški judesiai pagal storosios žarnos kryptį, dažniausiai pagal laikrodžio rodyklę. Švelnus, komfortiškas spaudimas suteikia audiniams mechaninį stimulą, o kartu gali padėti sumažinti įtampą pilvo srityje.

    Dažniausiai rekomenduojama atsigulti ant nugaros, sulenkti kojas per kelius ir padėti pėdas ant pagrindo, kad pilvas atsipalaiduotų. Masažas paprastai pradedamas nuo lengvo pilvo glostymo ir kelių lėtų įkvėpimų, o vėliau judama nuo dešinės apatinės pilvo dalies aukštyn, per viršų į kairę ir žemyn.

    Praktikoje visas judesių ratas kartojamas kelis kartus, o bendra trukmė dažniausiai siekia 5–10 minučių. Patariama rinktis ramų paros laiką, pavyzdžiui, ryte arba vakare, ir derinti judesius su kvėpavimu, kad kūnas neįsitemptų.

    Kada verta pristabdyti ir pasitarti

    Specialistai pabrėžia, kad masažas neturi sukelti skausmo, aštraus diskomforto ar pykinimo. Jei pojūčiai nemalonūs, spaudimą reikia sumažinti arba sustoti.

    Taip pat nerekomenduojama masažuoti pilvo iškart po gausaus valgymo. Jei vidurių užkietėjimas kartojasi dažnai, tęsiasi ilgiau, keičiasi tuštinimosi įpročiai, atsiranda kraujo, stiprus skausmas ar neaiškus svorio kritimas, saugiausia kreiptis į gydytoją.

    Kas dar svarbu, jei vargina užkietėjimas

    Peristaltikai įtakos turi ne tik mechaninis dirginimas, bet ir gyvenimo būdas: skysčių vartojimas, skaidulų kiekis mityboje, judėjimas ir stresas. Daliai žmonių padeda reguliarus pasivaikščiojimas, pakankamas vandens kiekis ir nuoseklus mitybos režimas.

    Jei nusprendžiate išbandyti savimasažą, verta tai vertinti kaip švelnų papildymą, o ne pagrindinį sprendimą. Kilus abejonių dėl sveikatos būklės ar gretutinių ligų, geriausia pasitarti su šeimos gydytoju arba kineziterapeutu.

  • Pavojingas grožio taupymas: moterys procedūras daro namuose, o po to gelbėja kosmetologai

    Pavojingas grožio taupymas: moterys procedūras daro namuose, o po to gelbėja kosmetologai

    Grožio paslaugų rinka Europoje pastaraisiais metais išgyvena pakilimą, o paklausą ypač skatina socialiniai tinklai ir lengvai prieinami mokymai bei priemonės savarankiškoms procedūroms. Tačiau kartu ryškėja ir kita tendencija: vis daugiau žmonių mėgina sudėtingas grožio procedūras atlikti namuose, o po nesėkmių kreipiasi į specialistus.

    Prie to prisideda ir kainų augimas. Brangstant nuomai, energijai, medžiagoms bei darbuotojų darbo užmokesčiui, grožio salonai peržiūri įkainius, o daliai klientų reguliarios procedūros tampa per didelė mėnesio išlaida.

    Kosmetologė Dominika Mierzwa, dirbanti salone „Cuda tu robię“ Ržešuve, sako, kad vis dažniau sulaukia klienčių, kurios procedūras pirmiausia išbando pačios. Pasak jos, populiariausi bandymai namuose yra blakstienų ir antakių laminavimas, rūgštiniai odos šveitimai bei mikrospygliavimo procedūros.

    „Didžiausia problema yra tai, kad namuose dažnai galvojama tik apie produktą ir pažadėtą efektą, bet pamirštama odos būklė, kontraindikacijos, higiena ir technika“, – sakė D. Mierzwa.

    Blakstienos ir antakiai: rizika šalia akių

    Blakstienų liftingas ar laminavimas vyksta itin arti akių, todėl net nedidelė klaida gali turėti rimtų pasekmių. Kosmetologės teigimu, cheminės priemonės patekusios į akį gali sukelti stiprų dirginimą ar net cheminį pažeidimą, o namuose ypač sunku tiksliai ir tolygiai suformuoti blakstienas.

    Antakių laminavimas taip pat nėra vien paprastas produkto užtepimas. Priemonės keičia plauko struktūrą ir veikia odą, todėl per ilgas išlaikymas, netinkama sudėtis ar ignoruojama alerginė reakcija gali baigtis odos sudirgimu, išsausėjimu ir plaukelių silpnėjimu.

    Rūgštys ir mikrospygliavimas: pasekmės gali būti ilgalaikės

    Rūgštiniai šveitimai veikia per kontroliuojamą odos pažeidimą, todėl čia svarbūs koncentracija, veikimo laikas ir tinkamas parinkimas pagal odos būklę. Netiksliai pasirinkus priemonę ar ją panaudojus jautriai, sudirgusiai odai, gali atsirasti paraudimas, nudegimas, pigmentinės dėmės, o sunkesniais atvejais ir randėjimas.

    Mikrospygliavimo procedūros papildomai kelia infekcijų riziką, nes oda sąmoningai praduriama. Specialistai pabrėžia sterilių, vienkartinių priemonių būtinybę, tinkamą gylį ir žinias, kada procedūros atlikti negalima, pavyzdžiui, esant aktyviems odos uždegimams ar tam tikroms dermatologinėms būklėms.

    Pasak kosmetologės, profesionalo darbas neapsiriboja pačia procedūra: jis įvertina odą, parenka priemones, patikrina kontraindikacijas ir žino, kaip reaguoti, jei išsivysto nepageidaujama reakcija. Dėl to prieš bandant „salonines“ technikas namuose verta bent konsultuotis, o sudėtingesnes procedūras patikėti licencijuotiems specialistams.

  • Ne tik sultiniui: šis pigus šakniavaisis gali padėti širdžiai ir lengviau kontroliuoti svorį

    Ne tik sultiniui: šis pigus šakniavaisis gali padėti širdžiai ir lengviau kontroliuoti svorį

    Salierų šaknis daugelio virtuvėse vis dar siejama su sultiniu, tačiau mitybos specialistai primena, kad tai universali ir maistinių medžiagų turinti daržovė. Ji žinoma nuo senovės civilizacijų laikų, o šiandien vertinama dėl santykinai nedidelio kaloringumo ir plataus panaudojimo.

    100 gramų žalios salierų šaknies turi apie 42 kilokalorijas, joje yra maždaug 1,8 gramo skaidulų ir apie 300 miligramų kalio. Taip pat aptinkama vitamino C, vitamino K, vitamino B6 ir fosforo, todėl ji gali prasmingai papildyti kasdienį racioną.

    Kalis svarbus skysčių pusiausvyrai, raumenų darbui ir nervinių impulsų perdavimui. Mityba, kurioje gausu daržovių ir ribojamas druskos perteklius, dažnai siejama su palankesniais kraujospūdžio rodikliais, tačiau pati salierų šaknis nėra vaistas nuo hipertenzijos.

    Vitamino K vaidmuo ypač svarbus kraujo krešėjimui ir kaulų būklei, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijos ir kolageno sintezės. Reikėtų atsiminti, kad termiškai apdorojant, ypač ilgai verdant vandenyje, vitamino C kiekis gali sumažėti.

    Svorio kontrolei salierų šaknis gali būti naudinga dėl vandens ir skaidulų, kurios didina patiekalo tūrį ir gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Vis dėlto stebuklų čia nėra: rezultatą lemia bendras mitybos modelis, porcijų dydžiai ir energinė patiekalų vertė.

    Praktiškas sprendimas yra dalį bulvių tyrėje pakeisti salierų šaknimi arba virti trintą sriubą, nenaudojant daug riebios grietinėlės. Skirtumas atsiranda dėl priedų: kepta daržovė su riebiu sūriu, giliai gruzdinta ar patiekiama su majoneziniais padažais turės gerokai daugiau kalorijų nei garinta ar žalia.

    Žalia salierų šaknis dažnai valgoma sutarkuota, pavyzdžiui, su obuoliu, morka ir jogurtu, o kepta ar virta tampa švelnesnio skonio ir kai kam lengviau virškinama. Norint išlaikyti daugiau maistinių medžiagų, verta rinktis trumpesnį terminį apdorojimą, troškinimą ar garinimą, o nuovirą panaudoti sriubai.

    Svarbu prisiminti, kad salieras yra vienas dažnesnių maisto alergenų, o reakcijas gali sukelti ne tik šaknis, bet ir lapai, stiebai ar sėklos. Atsargiau šią daržovę turėtų vartoti ir žmonės, kuriems dėl inkstų ligų rekomenduota riboti kalio kiekį mityboje.

  • 10–20 min. ryto šviesos ir smegenys persijungia: įprotis, kuris gali pagerinti miegą

    10–20 min. ryto šviesos ir smegenys persijungia: įprotis, kuris gali pagerinti miegą

    Vos 10–20 minučių natūralios šviesos ryte gali tapti paprastu, bet veiksmingu signalu organizmui, kad prasidėjo diena. Specialistai pabrėžia, kad ryto šviesa padeda sinchronizuoti paros ritmą, o tai ilgainiui gali palengvinti užmigimą ir pagerinti savijautą.

    Žmogaus biologinį laikrodį daugiausia valdo smegenyse esantis suprachiazmatinis branduolys, esantis pagumburyje. Jis koordinuoja miego ir būdravimo ritmą bei daugelį paros metu kintančių procesų, o svarbiausias išorinis orientyras jam yra šviesa.

    Ryte šviesai pasiekus akies tinklainę, specializuotos šviesai jautrios ląstelės perduoda signalą į biologinį laikrodį. Taip smegenys gauna aiškią žinutę, kad metas aktyvumui, o vidiniai procesai pradedami derinti prie dienos režimo.

    Vienas iš svarbiausių mechanizmų susijęs su melatoninu, hormonu, kuris paprastai kyla vakare ir padeda organizmui pasiruošti miegui. Ryto šviesa slopina melatonino išsiskyrimą tuo metu, kai norime būti budrūs, ir gali padėti stabiliau „nubrėžti“ ribą tarp dienos ir nakties.

    Reikšmę turi ir kortizolis, kurio lygis natūraliai būna didesnis ryte ir mažėja dienai bėgant. Tinkamas ryto šviesos signalas gali padėti sklandžiau pereiti iš naktinio poilsio būsenos į darbingumą, todėl kai kuriems žmonėms rytais lengviau „įsivažiuoti“.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra stebuklinga priemonė, kuri akimirksniu pagerina koncentraciją visiems. Nauda dažnai būna netiesioginė: kai miego ir būdravimo ritmas tampa labiau nuspėjamas, daugeliui žmonių lengviau išlaikyti energiją dieną ir užmigti vakare.

    Vieno universalaus šviesos kiekio, tinkančio visiems, nėra, nes daug ką lemia intensyvumas, metų laikas ir debesuotumas. Dešimt minučių saulėtą vasaros rytą ir tiek pat apniukusią žiemos dieną organizmui gali reikšti visai skirtingą šviesos „dozę“.

    Praktiškai dažnai rekomenduojama ryte išeiti į lauką maždaug 10–20 minučių, o tamsiuoju sezonu ar esant prastam apšvietimui gali prireikti ilgiau. Svarbiausia, kad šviesa pasiektų akis natūraliai, būnant lauke, net jei tai tik balkonas ar trumpas pasivaikščiojimas.

    Žiūrėti tiesiai į saulę nereikia ir to daryti nerekomenduojama, nes tai gali pakenkti akims. Pakanka būti lauke ir leisti dienos šviesai patekti į regos lauką įprastu, saugiu būdu.

    Kasdienybėje šis įprotis gali pakeisti pirmąsias minutes po pabudimo, kurias daugelis praleidžia su telefonu. Jei įmanoma, verta pradėti rytą atitraukiant užuolaidas, išeinant į lauką ir kelias minutes praleidžiant be papildomų ekranų, nes vakare ryški šviesa ir ekranai gali veikti priešingai ir apsunkinti užmigimą.

  • Erzina kasdieniai garsai? Tai gali būti ligos ženklas: kuo skiriasi fonofobija, mizofonija ir hiperakuzija

    Erzina kasdieniai garsai? Tai gali būti ligos ženklas: kuo skiriasi fonofobija, mizofonija ir hiperakuzija

    Jei vienam žmogui įprasti garsai, pavyzdžiui, vandens tekėjimas ar indų skambesys, nieko nereiškia, kitam jie gali sukelti dirglumą, nerimą ar net skausmą. Toks sumažėjęs toleravimas garsui dažnai apibūdinamas kaip padidėjęs jautrumas garsams, tačiau už šio pojūčio gali slypėti skirtingos būklės.

    Viena jų yra hiperakuzija, kai kasdieniai garsai suvokiami kaip neadekvačiai garsūs ir sunkiai pakeliami, nors jų intensyvumas kitiems žmonėms atrodo normalus. Kita – fonofobija, kai pagrindinis veiksnys yra baimė ar stipri emocinė reakcija į garsą. Mizofonija dažniau siejama su staigia ir intensyvia irzlaus pykčio ar pasibjaurėjimo reakcija į konkrečius, dažnai pasikartojančius garsus.

    Kodėl svarbu atskirti būkles?

    Skirtumai svarbūs dėl to, kad vienu atveju dominuoja klausos sistemos jautrumas, kitu – nerimo ir streso mechanizmai, o dar kitu – specifinių dirgiklių toleravimo sutrikimas. Tai lemia ir skirtingą pagalbos kelią: nuo klausos ištyrimo iki psichologinio įvertinimo ar kompleksinės reabilitacijos.

    Gydytojai pabrėžia, kad padidėjęs jautrumas garsui gali būti ne savarankiška diagnozė, o simptomas. Jis gali lydėti tiek neurologines, tiek ausų ligas, taip pat psichikos sveikatos sutrikimus, todėl svarbus bendras klinikinis vaizdas ir simptomų trukmė.

    Kurios ligos dažniausiai siejamos su jautrumu garsui?

    Padidėjęs jautrumas garsams gana dažnas autizmo spektro sutrikime, kai smegenims sunkiau filtruoti vienu metu sklindančius dirgiklius. Dėl to triukšminga klasė, kelių žmonių kalbėjimas ar net staiga užsitrenkusios durys gali sukelti ryškų sensorinį perkrovimą.

    Tokia būsena gali paveikti ne tik klausą: žmogus ima vengti žmonių susibūrimų, atsitraukia nuo socialinių situacijų, jam sunkiau susikaupti ir suprasti kalbą triukšmingoje aplinkoje. Vaikams tai kartais pasireiškia ir elgesio protrūkiais, nes tai tampa būdu sumažinti nemalonių dirgiklių kiekį.

    Jautrumas garsui dažnai minimas ir migrenos kontekste. Sirenos, signalai ar kiti aštrūs garsai migrena sergantiems žmonėms gali atrodyti ypač nemalonūs, o šis simptomas neretai lydi priepuolį kartu su pykinimu ar jautrumu šviesai.

    Pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžiama, kad padidėjęs jautrumas garsui gali pasireikšti net dar iki ryškaus galvos skausmo. Tai reiškia, kad kai kuriais atvejais garsas nėra tiesioginis priepuolio sukėlėjas, o ankstyvas signalas, jog epizodas jau prasideda.

    Dar viena būklė – Menjero liga, lėtinė vidinės ausies liga, siejama su skysčio pertekliumi labirinte. Ji gali sukelti epizodinius galvos svaigimus, spengimą ausyse, klausos pablogėjimą, o papildomai – ir jautrumą garsams, kai įprasti garsai atrodo per intensyvūs.

    Padidėjęs jautrumas garsui gali būti siejamas ir su kai kuriomis infekcijomis bei jų neurologinėmis pasekmėmis, pavyzdžiui, Laimo liga. Tokiais atvejais manoma, kad gali keistis dirgiklių apdorojimas nervų sistemoje, todėl net menki ar pasikartojantys garsai ima kelti stiprų diskomfortą.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Jei jautrumas garsui atsirado staiga, trukdo kasdieniam gyvenimui, lydi galvos svaigimas, spengimas ausyse, klausos suprastėjimas ar dažni galvos skausmai, verta pradėti nuo šeimos gydytojo ir otorinolaringologo konsultacijos. Priklausomai nuo simptomų, gali būti reikalingas audiologinis ištyrimas, neurologinė ar psichikos sveikatos specialisto konsultacija.

    Ypač svarbu neatidėlioti, jei kartu pasireiškia nerimo epizodai, panikos simptomai ar po trauminio įvykio sustiprėjęs išgąstis nuo staigių garsų. Po trauminių patirčių padidėjęs budrumas aplinkos signalams, įskaitant garsus, gali tapti reikšmingu potrauminio streso sutrikimo požymiu ir paveikti žmogaus socialinį gyvenimą.

    Nors internete dažnai ieškoma greitų atsakymų, jautrumas garsui nėra vien tik „nemėgstu triukšmo“ situacija. Tikslus įvardijimas, ar tai hiperakuzija, fonofobija, mizofonija, ar kitos ligos simptomas, padeda pasirinkti tinkamiausią pagalbos kelią ir išvengti užsitęsusio diskomforto.

  • Skauda galvą, kaklą ar žandikaulį? Gydytojai įspėja: kaltas gali būti visai kitur

    Skauda galvą, kaklą ar žandikaulį? Gydytojai įspėja: kaltas gali būti visai kitur

    Kodėl skausmas klaidina?

    Skausmą veide, galvoje ar kakle daug žmonių linkę sieti su vieta, kur labiausiai maudžia: dantį priskiria odontologijai, ausį – otorinolaringologijai, o galvos skausmą – neurologijai. Tačiau praktikoje simptomų šaltinis neretai būna kitur, nes veidas, žandikaulis, kaklas ir kaukolės pamatas veikia kaip tarpusavyje susijusi sistema.

    Temporomandibulinis, arba smilkininis apatinio žandikaulio sąnarys, kramtymo raumenys, fascijos ir kaklinė stuburo dalis dalijasi panašiomis apkrovomis ir nerviniais ryšiais. Dėl to vienos grandies perkrova gali pasireikšti skausmu smilkinyje, ausies srityje, dantyse ar net įtampa pakaušyje, nors pirminė problema slypi visai kitame taške.

    Tokiais atvejais vis dažniau minima odontologinė kineziterapija – funkcinė terapija, skirta žandikaulio sąnariui, kramtymo raumenims, veido ir kaklo audiniams. Jos tikslas nėra kosmetinės procedūros, o judesio, raumenų įtampos ir kasdienių įpročių korekcija, kai simptomai susiję su žandikaulio sistemos sutrikimais.

    Signalai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Dažniausia priežastis, dėl kurios žmonės kreipiasi pagalbos, yra temporomandibuliniai sutrikimai. Jie gali pasireikšti labai skirtingai: vieniems vyrauja skausmas žando ar smilkinio srityje, kitiems sunku plačiai išsižioti, jaučiamas žandikaulio sustingimas arba jis judėdamas nukrypsta į šoną.

    Įspėjamaisiais ženklais laikomi skausmingi trakštelėjimai ar spragsėjimas sąnaryje, žandikaulio „užsiblokavimo“ epizodai, rytinis veido raumenų nuovargis, skausmas kramtant ar žiovaujant. Taip pat reikšmingas pasikartojantis kaklo skausmas, ribotas judesys ar jausmas, kad dantys staiga susiliečia kitaip nei anksčiau.

    Vis dėlto panašūs simptomai gali būti ir kitų būklių požymis – dantų uždegimų, ausų ir sinusų ligų, migrenos, neuralgijų ar kaklinės stuburo dalies problemų. Dėl to savidiagnostika gali uždelsti tinkamą gydymą, o aiški ribų laikysena ir prireikus nukreipimas pas kitą specialistą yra esminė saugios priežiūros dalis.

    Bruksizmas ir šiuolaikiniai įpročiai

    Odontologinėje kineziterapijoje dažnai aptariamas bruksizmas – ne tik naktinis dantų griežimas, bet ir dantų sukandimas dieną. Įtempto darbo, vairavimo ar ilgo sėdėjimo prie ekranų metu dalis žmonių nesąmoningai laiko sukąstus dantis, nors ramybės padėtyje jie neturėtų nuolat liestis.

    Terapija gali padėti mažinti perkrautų audinių įtampą, gerinti žandikaulio judesių kontrolę ir išmokyti pastebėti momentus, kai dantys nevalingai sukandami. Tačiau vien procedūrų kabinete dažniausiai nepakanka, jei žmogus po vizito grįžta prie tų pačių įpročių ir ilgam išlaiko padidintą raumenų tonusą.

    Bruksizmas ir žandikaulio sąnario sutrikimai dažnai yra daugiafaktoriniai, todėl sprendimai gali apimti kelių sričių priežiūrą. Kai kuriais atvejais taikomos apsauginės kapos, koreguojamas miegas, skiriama medikamentinė terapija ar psichologinė pagalba, o sprendimas retai būna vienas ir universalus.

    Ką įvertina specialistas per konsultaciją?

    Konsultacija paprastai pradedama išsamiu pokalbiu apie skausmo vietą, laiką, trukmę ir tai, kas jį provokuoja. Svarbūs ir patirti sužalojimai, ankstesnis odontologinis ar ortodontinis gydymas, miego kokybė, streso lygis, taip pat kasdieniai įpročiai, pavyzdžiui, žandikaulio įtampa dirbant kompiuteriu.

    Apžiūros metu vertinamas burnos atvėrimo amplitudė, žandikaulio judesiai į šonus ir pirmyn, judesio simetrija bei sklandumas. Taip pat tikrinami kramtymo, veido ir kaklo raumenys, galvos laikysena, o prireikus įvertinamas kvėpavimo ir rijimo modelis; dalis darbo gali būti atliekama ir burnos ertmėje, laikantis higienos reikalavimų.

    Gydymo planas individualus ir dažniausiai jungia manualines technikas su pratimais bei edukacija. Vienas svarbiausių tikslų – atkurti funkciją ir išmokyti neutralią žandikaulio ramybės padėtį, kai lūpos gali būti lengvai suglaustos, tačiau dantys nėra nuolat sukąsti.

    Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikį rezultatą dažniau lemia nuoseklus darbas tarp vizitų: trumpi pratimai ir keli kasdienių įpročių pokyčiai. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie daug laiko praleidžia prie ekranų ir nuolat nejučiomis kelia pečius ar stumia galvą į priekį, didindami kaklo ir žandikaulio sistemos apkrovas.

    Jei simptomai stiprėja, atsiranda jutimų sutrikimų, karščiavimas, ryškus veido patinimas, ūmus danties skausmas ar žandikaulio užsiblokavimas, reikėtų nedelsti ir kreiptis skubios medicininės pagalbos arba į atitinkamą gydytoją. Tokie požymiai gali rodyti būkles, kurioms būtina neatidėliotina diagnostika.