CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad demencijos rizika gali didėti ne tik po infarkto ar esant širdies nepakankamumui. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp net subtiliai suprastėjusios širdies veiklos ir ankstyvų pakitimų smegenyse.

    Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama gerai žinomoms būklėms, pavyzdžiui, širdies nepakankamumui, prieširdžių virpėjimui ar patirtam miokardo infarktui. Jų sąsajos su pažinimo funkcijų blogėjimu jau anksčiau buvo patvirtintos didesnės apimties tyrimais.

    Tyrimą, paskelbtą mokslo žurnale Journal of Neuroscience, atliko Maxo Plancko žmogaus pažinimo ir smegenų mokslų instituto komanda. Jam vadovavo doktorantė Xia Zhang, o mokslininkai apie 3,5 metų stebėjo 73 dalyvius, kurių vidutinis amžius siekė apie 55 metus.

    Į tyrimą buvo įtraukti žmonės, kuriems jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, taip pat asmenys be šios diagnozės, bet turėję įtariamą išeminę širdies ligą. Tyrėjai vertino širdies pajėgumą ir ieškojo, kaip jis susijęs su smegenų audinių ir nervinių jungčių pokyčiais.

    Rezultatai parodė, kad net nedideli širdies funkcijos sutrikimai gali sietis su mikropažeidimais smegenyse. Didžiausias dėmesys krypo į baltąją smegenų medžiagą ir nervinių ląstelių ryšius, kurie svarbūs atminčiai ir pažinimo procesams, o jų pokyčiai laikomi ankstyvais neurodegeneracijos ženklais.

    „Smegenys labai priklauso nuo stabilios kraujotakos ir deguonies tiekimo. Jei širdis kraują pumpuoja prasčiau, net ir subtiliai, ilgainiui smegenys gali nukentėti“, – sakė Xia Zhang.

    Mokslininkai primena, kad smegenys sudaro apie 2 proc. kūno masės, tačiau sunaudoja maždaug 20 proc. su krauju atnešamo deguonies ir energijos. Todėl net nedidelis kraujotakos pablogėjimas, ypač jei tęsiasi metus, gali lemti lėtinį smulkiųjų kraujagyslių nepakankamumą ir palaipsnį pažinimo silpnėjimą.

    Svarbu pabrėžti, kad tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau parodo aiškią sąsają. Autoriai pabrėžia, kad širdies būklė ateityje gali tapti vienu iš ankstyvo rizikos vertinimo elementų, identifikuojant žmones, kuriems verta skirti daugiau dėmesio demencijos prevencijai.

    Šie rezultatai papildo vis gausėjančius duomenis apie vadinamąją širdies ir smegenų ašį, kai vieno organo būklė daro įtaką kito funkcijoms. Ankstesni tyrimai taip pat siejo prieširdžių virpėjimą su didesne demencijos rizika, o persirgtas infarktas neretai susijęs su blogėjančia atmintimi ir dėmesiu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalį demencijos rizikos veiksnių galima koreguoti per širdies ir kraujagyslių sveikatą. Reguliarus kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolės planas, fizinis aktyvumas, miego ir svorio valdymas bei rūkymo atsisakymas mažina širdies ligų ir insulto tikimybę, o kartu gali prisidėti ir prie geresnės smegenų sveikatos vyresniame amžiuje.

    Mokslininkų teigimu, jei panašias sąsajas patvirtins didesni ir ilgesni tyrimai, klinikinėje praktikoje gali atsirasti daugiau galimybių demencijos prevenciją pradėti anksčiau. Tai ypač svarbu, nes Alzheimerio liga ir kiti neurodegeneraciniai procesai dažnai vystosi tyliai, gerokai prieš pasirodant pirmiesiems simptomams.

  • Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Seniai kartojamas įsitikinimas

    Daugelis įpratę manyti, kad sulaukus 30-ies metabolizmas neišvengiamai ima lėtėti, todėl vidutiniame amžiuje priaugama svorio. Vis dėlto naujesni didelės apimties tyrimų duomenys rodo, kad ši populiari prielaida dažnai pervertinama.

    Mokslininkai, vertinę žmonių dienos energijos sąnaudas skirtingais gyvenimo tarpsniais, padarė išvadą, kad suaugusiųjų metabolizmas ilgą laiką išlieka stebėtinai stabilus. Reikšmingesnis lėtėjimas, jų teigimu, dažniau pasireiškia gerokai vėliau.

    Ką parodė didelis tyrimas

    2021 metais žurnale Science publikuotame darbe analizuoti daugiau kaip 6 400 asmenų duomenys iš 29 šalių. Dalyvių amžius apėmė itin platų spektrą – nuo kelių dienų kūdikių iki 95 metų amžiaus žmonių.

    Tyrėjai vertino bendrą paros energijos suvartojimą, tai yra kiek kalorijų žmogus vidutiniškai sudegina per dieną įprastomis gyvenimo sąlygomis. Taip siekta palyginti, kaip energijos apykaita kinta su amžiumi, atsižvelgiant į kūno masę ir kitus veiksnius.

    Rezultatai parodė, kad metabolizmas aukščiausią tašką pasiekia labai anksti – apie pirmuosius gyvenimo metus. Šiuo laikotarpiu kūdikiai energiją gali naudoti maždaug 50 proc. greičiau nei vidutinis suaugusysis, nes organizmas intensyviai auga ir formuoja audinius.

    Vėliau energijos apykaita palaipsniui mažėja, o apie 20-uosius gyvenimo metus pasiekia suaugusiesiems būdingą lygį. Būtent nuo šio etapo prasideda labiausiai netikėta tyrimo dalis.

    Kada metabolizmas iš tiesų lėtėja?

    Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad nuo maždaug 20 iki 60 metų amžiaus metabolizmas iš esmės išlieka panašus. Tai reiškia, kad 25 ir 55 metų žmonių energijos sąnaudos, esant panašiam svoriui ir fiziniam aktyvumui, gali būti labai artimos.

    Todėl populiarus teiginys, kad po 30-ies metabolizmas automatiškai ima ryškiai lėtėti, šiais duomenimis nepasitvirtino. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad realūs pokyčiai dažniau susiję ne su vien amžiumi, o su kasdieniais įpročiais.

    Ryškesnis sulėtėjimas, pagal tyrimo išvadas, dažniausiai prasideda po 60 metų. Skaičiuojama, kad vėlesniame amžiuje metabolizmas gali mažėti vidutiniškai apie 0,7 proc. per metus, o sulaukus 90 metų energijos sąnaudos gali būti maždaug 26 proc. mažesnės nei vidutiniame amžiuje.

    Mokslininkai tai sieja su organizmo senėjimo procesais: mažėjančia raumenų mase, organų funkcijų pokyčiais ir lėtesniais ląstelių procesais. Kitaip tariant, esminės priežastys dažnai yra kompleksinės ir kaupiasi palaipsniui.

    Kodėl svoris dažniau auga vidutiniame amžiuje

    Jei metabolizmas ilgai išlieka stabilus, kodėl daliai žmonių vidutiniame amžiuje tampa sunkiau išlaikyti svorį? Specialistai dažniausiai nurodo mažesnį kasdienį judėjimą, didesnį sėdimą darbą, miego stoką, stresą ir lengviau viršijamą kalorijų normą.

    Svarbi ir raumenų masė, kuri prisideda prie energijos sąnaudų, todėl jos mažėjimas bėgant metams gali turėti reikšmės. Dėl to dažnai rekomenduojamas reguliarus fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, pakankamas baltymų kiekis ir kokybiškas miegas.

    Šios įžvalgos keičia įprastą pasakojimą apie amžių ir medžiagų apykaitą: daugelį suaugusio gyvenimo metų organizmas energiją naudoja panašiai, o ryškesni pokyčiai dažniau pasireiškia vėliau. Tai nereiškia, kad svorio kontrolė tampa paprasta, tačiau leidžia tiksliau suprasti, kur slypi tikrosios priežastys.

  • Šie populiarūs vaisiai gali padėti greičiau užmigti: ką verta suvalgyti prieš miegą

    Vakarinis užkandis gali turėti tiesioginės įtakos tam, kaip greitai užmiegate ir kokia bus miego kokybė. Specialistai pabrėžia, kad kai kurie vaisiai dėl savo sudėties gali padėti organizmui lengviau pereiti į poilsio režimą.

    Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų yra bananas, nes jame yra magnio, kuris prisideda prie raumenų atsipalaidavimo ir nervų sistemos nusiraminimo. Be to, bananuose yra ir vitamino B6, svarbaus medžiagų apykaitos procesams, susijusiems su miego hormonų sinteze.

    Kas gali padėti vakare?

    Greitesniam užmigimui dažnai rekomenduojamas ir kivis, nes jis siejamas su serotonino apykaita, o ši medžiaga svarbi atsipalaidavimui bei miego ritmui. Kai kuriuose tyrimuose kivio vartojimas vakare buvo siejamas su geresniais miego rodikliais, tačiau efektas priklauso nuo individualių įpročių ir bendros mitybos.

    Ananasas taip pat minimas tarp vakarui tinkamesnių vaisių, nes jame aptinkama melatonino pirmtakų ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Vis dėlto svarbu nepamiršti porcijų dydžio, nes gausus cukraus kiekis prieš miegą kai kuriems žmonėms gali turėti priešingą efektą.

    Ne tik vaisiai: svarbūs mikroelementai

    Miego kokybei reikšmingi ne vien vaisiai, bet ir maistinės medžiagos, kurias gauname su kasdieniu racionu. Magnio yra ir žalialapėse daržovėse, ankštiniuose produktuose, riešutuose, o tai gali padėti palaikyti normalią nervų sistemos veiklą.

    Taip pat svarbus triptofanas, iš kurio organizmas gamina melatoniną, o jo šaltiniai dažnai yra žuvis, paukštiena, tofu, pupelės ir avižos. Vitamino B6 galima gauti iš avokadų, avinžirnių, lašišos ir bananų, todėl miego higiena prasideda nuo visos dienos mitybos, o ne tik vieno produkto vakare.

    Ko vengti prieš miegą?

    Ekspertai primena, kad kofeinas gali veikti ilgiau nei atrodo, todėl jautresniems žmonėms rekomenduojama jo nevartoti likus maždaug 6–8 valandoms iki miego. Kofeino poveikis priklauso nuo individualios medžiagų apykaitos, tačiau kai kuriems jis gali trikdyti užmigimą ir net sutrumpinti gilaus miego fazę.

    Jei norite išbandyti paprastą sprendimą, rinkitės nedidelę porciją, pavyzdžiui, bananą ar kelis kivio gabalėlius, ir stebėkite, kaip reaguoja organizmas. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami tuomet, kai prie tinkamo užkandžio prisideda pastovus miego režimas, mažiau ekranų vakare ir ramesnė dienos pabaiga.

  • Žili plaukai be geltonumo: kirpėjų triukai, kurie atjaunina ir sugrąžina žvilgesį

    Žili plaukai be geltonumo: kirpėjų triukai, kurie atjaunina ir sugrąžina žvilgesį

    Žili plaukai daugeliui moterų tampa ne tik stiliaus, bet ir priežiūros iššūkiu: su amžiumi jie dažniau sausėja, šiurkštėja, praranda natūralų žvilgesį ir lengviau šiaušiasi. Specialistai pabrėžia, kad tvarkingą, modernų įvaizdį dažniausiai lemia ne vien kirpimas, o nuosekli kasdienė rutina, pritaikyta pakitusiai plauko struktūrai.

    Dermatologai ir trichologai aiškina, kad žilimas susijęs su mažėjančia melanino gamyba, o kartu kinta ir plauko paviršiaus savybės. Dėl to plaukas prasčiau atspindi šviesą, atrodo blankesnis, o išsausėjęs kutikulės sluoksnis lemia šiurkštumo pojūtį ir didesnį pūtimąsi.

    Tinkama drėgmė ir balansas

    Kasdienėje priežiūroje svarbu atkurti drėgmės ir lipidų pusiausvyrą. Kirpėjai rekomenduoja rinktis priemones, kurios vienu metu drėkina, maitina ir padeda sutvirtinti plauką, tačiau neapsunkina, ypač jei plaukai plonesni.

    Maitinančios priemonės su aliejais ir sviestais padeda glotninti plauko paviršių ir mažina šiaušimąsi. Drėkinantys ingredientai palaiko elastingumą, o baltyminės priemonės, naudojamos saikingai, gali padėti sustiprinti pažeistas vietas ir sumažinti lūžinėjimą.

    Praktikoje dažniausiai siūloma kondicionierių naudoti po kiekvieno plovimo, o intensyvesnę kaukę įtraukti kelis kartus per savaitę, atsižvelgiant į plaukų būklę. Jei plaukai pradeda jaustis standūs, tai gali būti ženklas, kad stiprinančių priemonių naudojama per dažnai.

    Kaip išvengti geltonų atspalvių

    Žili plaukai neretai įgauna gelsvą atspalvį dėl aplinkos veiksnių, kieto vandens nuosėdų, karščio formuojant šukuoseną ar UV spindulių. Kad išliktų šaltas, sidabrinis tonas, dažnai pasitelkiamos violetinį pigmentą turinčios priemonės, neutralizuojančios šiltus tonus.

    Kirpėjai pataria tokias priemones naudoti saikingai, dažniausiai kartą per savaitę arba rečiau, kad plaukai netaptų matiniai. Jei pigmentas laikomas per ilgai, žili plaukai gali įgauti pilkšvai violetinę užuominą, todėl svarbu laikytis naudojimo instrukcijų ir stebėti rezultatą.

    Šukuosenos, kurios atrodo moderniai

    Efektingam įvaizdžiui nebūtina rinktis itin trumpo kirpimo. Vidutinio ilgio plaukai iki pečių su švelniu sluoksniavimu vizualiai suteikia apimties, o kartu išlieka lengvai prižiūrimi ir leidžia keisti įvaizdį tiek kasdienai, tiek progai.

    Norint daugiau purumo, dažnai padeda džiovinimas pakėlus plaukus nuo šaknų ir lengvas formavimas. Tačiau svarbiausia nepamiršti apsaugos nuo karščio, nes žili plaukai, būdami sausesni, greičiau praranda elastingumą ir ima lūžinėti.

    Moderniai atrodo ir švelnios bangos, kurios minkština veido bruožus bei suteikia judesio. Taip pat populiarus sklastymas į šoną, ypač derinamas su pečius siekiančiu kirpimu ar lengvai sluoksniuotu ilgesniu bobu.

    Klasika išlieka bobas ir jo ilgesnė versija, dažnai laikoma universalia dėl prisitaikymo prie skirtingų veido formų. Lygiai suformuotas bobas išryškina sidabrinį atspalvį, tačiau specialistai pabrėžia, kad būtent natūralumas ir sveikai atrodantis plaukas dažniausiai sukuria jauninančią eleganciją.

  • Mokslininkai nustebo: košė cholesterolį gali numušti per 2 dienas, bet būtina sąlyga

    Mokslininkai nustebo: košė cholesterolį gali numušti per 2 dienas, bet būtina sąlyga

    Naujas tyrimas rodo, kad labai trumpa, bet griežta avižų dieta gali greitai pagerinti dalies žmonių kraujo lipidų rodiklius. Metabolinį sindromą turintiems dalyviams per dvi dienas sumažėjo MTL cholesterolio, dažnai vadinamo bloguoju, ir bendrojo cholesterolio lygis.

    Metabolinis sindromas siejamas su padidėjusia liemens apimtimi, padidėjusiu kraujospūdžiu, sutrikusia gliukozės apykaita ir nepalankiu riebalų profiliu. Šis derinys didina 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, todėl net nedideli pokyčiai gali turėti praktinę reikšmę.

    Tyrimo metu dalyviai dvi dienas valgė beveik vien avižinius dribsnius, virtus vandenyje. Paros porcija siekė apie 300 gramų dribsnių ir buvo padalinta į tris valgymus, o papildomai leista tik nedidelis kiekis vaisių ar daržovių.

    Rezultatai buvo aiškūs: MTL cholesterolis sumažėjo maždaug 10 proc., o bendras cholesterolis apie 8 proc. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad palankūs pokyčiai kai kuriems dalyviams išliko dar kelias savaites po dviejų dienų režimo pabaigos.

    Kodėl avižos veikia?

    Vienas geriausiai žinomų avižų komponentų yra beta gliukanai, tirpios skaidulos, kurios virškinamajame trakte sudaro gelį. Tokia struktūra gali mažinti cholesterolio ir tulžies rūgščių pasisavinimą, o organizmui atstatant tulžies rūgščių atsargas naudojamas kraujyje cirkuliuojantis cholesterolis.

    Šis tyrimas papildomai išryškino ir žarnyno mikrobiotos vaidmenį. Po dviejų dienų intensyvaus avižų raciono pakito žarnyno bakterijų aktyvumas, o kai kurių fenolinių junginių metabolitų gamyba padidėjo, kas gali būti susiję su ilgiau išliekančiu efektu.

    Kodėl kasdienė košė ne visada duoda tą patį?

    Antroje tyrimo dalyje dalyviai šešias savaites valgė avižinę košę kasdien, tačiau gerokai mažesnį kiekį, apie 80 gramų dribsnių per dieną. Šį kartą cholesterolio pokyčiai buvo gerokai silpnesni, nors įprotis išliko.

    Tai leidžia manyti, kad vien avižos nekompensuoja bendro raciono, jei jis toliau gausus itin perdirbtų produktų, sočiųjų riebalų ir perteklinių kalorijų. Kitaip tariant, svarbiausia yra viso mitybos modelio kokybė, o ne vienas produktas.

    Kaip rinktis ir kam būti atsargiems?

    Kasdienė avižinė košė gali būti naudingas širdžiai palankios mitybos elementas, ypač jei ja pakeičiami saldinti pusryčių dribsniai, bandelės ar balta duona. Geriausia rinktis paprastus avižinius dribsnius, o ne greito paruošimo mišinius su pridėtiniu cukrumi, sirupais ar aromatais.

    Košę verta gardinti uogomis, obuoliu, cinamonu, riešutais, linų sėmenimis ar natūraliu jogurtu, tačiau išlaikyti bendrą saiką. Svarbu nepamiršti, kad didelis cholesterolio kiekis dažnai reikalauja kompleksinių sprendimų, o kartais ir gydymo, todėl staigius mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Kodėl apie tai kalbama vis garsiau

    Perimenopauzė yra pereinamasis laikotarpis iki menopauzės, kai pradeda svyruoti estrogeno ir progesterono kiekiai. Gydytojai pabrėžia, kad ji gali prasidėti vėlyvais trisdešimtaisiais ar keturiasdešimtaisiais, o trukmė neretai siekia kelerius metus.

    Viešumoje ši tema iškyla vis dažniau, nes daug moterų ilgai nesusieja įvairių savijautos pokyčių su hormonų kaita. Dėl to simptomai kartais aiškinami stresu, perdegimu ar kitomis ligomis, nors priežastis gali būti perimenopauzė.

    Simptomų spektras platesnis nei karščio bangos

    Dažniausiai minimi požymiai yra nereguliarios mėnesinės, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, nuotaikų kaita, svorio augimas ir sunkumas jį mažinti. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad perimenopauzė gali paveikti ir kognityvines funkcijas, pasireikšti vadinamąja smegenų migla, nerimu ar padažnėjusiu širdies plakimu.

    Kadangi šių hormonų receptoriai yra ne tik reprodukcinėje sistemoje, bet ir odoje, kraujagyslėse, sąnariuose bei smegenyse, organizmo reakcijos gali būti įvairios. Dalis moterų pirmiausia pastebi ne karščio bangas, o miego kokybės prastėjimą, energijos stoką ir emocinį labilumą.

    Netikėti požymiai ir ką apie juos sako tyrimai

    Tyrimuose ir klinikinėje praktikoje minimi ir rečiau su perimenopauze siejami nusiskundimai, pavyzdžiui, sąnarių skausmai. Apžvalginiai darbai rodo, kad raumenų ir sąnarių skausmai šiame laikotarpyje gali būti labai dažni, o jų rizika didėja, kai hormonų lygiai svyruoja.

    Diskusijose dažnai iškyla ir vadinamasis sustingęs petys, kai atsiranda skausmas bei smarkiai sumažėja peties judrumas, sutrinka miegas ir kasdieniai veiksmai. Dalis tyrimų sieja šį sutrikimą su menopauzės pereinamuoju laikotarpiu, nors priežastiniai ryšiai ir efektyviausios prevencijos priemonės vis dar tiriamos.

    Kiti simptomai gali būti akių sausumas, burnos deginimo pojūtis, odos ir gleivinių sausėjimas ar niežėjimas, taip pat spengimas ausyse. Ekspertai aiškina, kad dalį šių pojūčių gali lemti mažėjantis estrogeno poveikis audiniams, tačiau kiekvienu atveju svarbu atmesti kitas galimas diagnozes.

    Dar vienas retesnis, bet aprašomas reiškinys yra staigūs šalčio pliūpsniai ir drebulys. Jie siejami su termoreguliacijos pokyčiais, tačiau mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reikalingi platesni tyrimai, kad būtų aiškiau, kaip dažnai tai pasitaiko ir kokie mechanizmai vyrauja.

    Gydytojai primena, kad vieno kraujo tyrimo dažnai nepakanka perimenopauzei patvirtinti ar paneigti, nes hormonų lygiai gali ryškiai svyruoti nuo ciklo iki ciklo. Daug didesnę vertę turi simptomų istorija, mėnesinių ciklo pokyčiai ir individuali rizikų analizė.

    Pagalbos galimybės priklauso nuo simptomų stiprumo ir bendros sveikatos būklės. Taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, miego higiena, streso valdymas, o daliai moterų, įvertinus kontraindikacijas, gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos medicininės priemonės.

    Specialistai ragina neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda naujų ar stiprėjančių simptomų, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui. Ankstyvas atpažinimas padeda parinkti tinkamiausią gydymo planą ir sumažina nerimą dėl neaiškios savijautos pokyčių.

  • Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Vasara daugeliui reiškia daugiau laiko gamtoje, tačiau alergiškiems žmonėms liepa gali tapti sudėtingu mėnesiu. Nors intensyviausias žolių žydėjimas dažniausiai fiksuojamas pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, jų žiedadulkės ore išlieka ir liepą, ypač pirmoje mėnesio pusėje.

    Žolių žiedadulkės yra viena dažniausių sezoninio alerginio rinito ir alerginio konjunktyvito priežasčių. Tipiniai simptomai yra vandeninga sloga, dažnas čiaudulys, nosies užgulimas, akių niežėjimas ir ašarojimas, taip pat kosulys.

    Kai kuriems žmonėms didesnė žiedadulkių koncentracija gali sustiprinti ir astmos požymius, ypač jei kartu veikia kiti dirgikliai, tokie kaip dulkės ar dūmai. Jei atsiranda dusulys, švokštimas ar spaudimas krūtinėje, tai laikoma signalu nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    Antroje liepos pusėje dažniau pradeda dominuoti pelyno žiedadulkės, kurios gali išlikti ore iki rugsėjo. Šis piktžolių žydėjimas neretai paaiškina, kodėl mėnesio pabaigoje savijauta staiga pablogėja net tiems, kurie manė, kad žolių sezonas jau baigiasi.

    Pelynas dažnai auga pakelėse, apleistose teritorijose, statybvietėse ir neprižiūrimose žaliosiose zonose, todėl kontaktas gali būti dažnesnis, nei atrodo. Jo žiedadulkės laikomos stipriu alergenu, todėl net vidutinė koncentracija jautresniems žmonėms gali sukelti ryškius simptomus.

    Vasarą ore aptinkamos ir dilgėlių žiedadulkės, kurių sezonas ilgas, o liepą bei rugpjūtį koncentracija gali būti didesnė. Nors dilgėlės rečiau sukelia alergiją nei žolės ar pelynas, jautriems žmonėms jos taip pat gali provokuoti kvėpavimo takų alergijos požymius.

    Dar vienas svarbus liepos veiksnys yra mikroskopinių grybų sporos, ypač Cladosporium ir Alternaria, kurios šiltu oru ore aptinkamos gausiau. Jos kyla iš dirvos, augalų, pūvančių organinių liekanų, o simptomai gali sustiprėti dirbant sode, būnant prie komposto ar šalia ką tik nupjautos žolės.

    Žiedadulkių ir grybų sporų kiekis smarkiai priklauso nuo oro sąlygų. Sausomis, šiltomis ir vėjuotomis dienomis alergenai lengviau sklinda, o lietus dažnai laikinai sumažina jų koncentraciją, nors po jo, atšilus orui, ji gali vėl greitai kilti.

    Kasdienybėje padeda keli paprasti įpročiai: grįžus iš lauko persirengti, nusiprausti veidą, o po ilgesnio buvimo gamtoje nusiprausti po dušu ir išsiplauti plaukus. Taip pat verta uždaryti langus didesnės koncentracijos metu, nedžiovinti skalbinių lauke ir dėvėti akinius nuo saulės, mažinančius alergenų patekimą į akis.

    Jei simptomai tęsiasi ilgai, trukdo miegui ar darbui, arba nepagerėja vartojant įprastas priemones, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju ar alergologu. Individualiai parinktas gydymas ir aiškus planas sezonui dažnai leidžia gerokai sumažinti kasdienį diskomfortą.

  • 6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

    6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

    W zielarstwie wykorzystuje się różne części roślin – liście, nasiona, kłącza czy cebule. Zawarte w nich substancje mogą wpływać między innymi na wchłanianie tłuszczów, produkcję kwasów żółciowych oraz przemiany cholesterolu w organizmie. Efekty zależą jednak od dawki, formy preparatu, czasu stosowania i indywidualnego stanu zdrowia.

    Nawet jeśli określone zioło pomaga nieco poprawić lipidogram, nie oznacza to, że chroni przed zawałem lub udarem. Europejskie zalecenia nie uznają suplementów za zamiennik terapii o potwierdzonej skuteczności. Przy wysokim LDL podstawą pozostają zmiany stylu życia, ocena ryzyka sercowo-naczyniowego i, gdy jest to potrzebne, leczenie farmakologiczne.

    Ekstrakt z liści karczocha jest jednym z częściej badanych surowców roślinnych pod kątem gospodarki lipidowej. Metaanaliza obejmująca dziewięć badań wykazała, że jego stosowanie wiązało się ze zmniejszeniem cholesterolu całkowitego, LDL oraz trójglicerydów. Wyniki poszczególnych prób nie były jednak identyczne, dlatego karczocha nie należy traktować jak zamiennika leków.

    Preparaty z karczocha mogą wpływać na produkcję i wydzielanie żółci. Osoby z kamicą, niedrożnością dróg żółciowych albo innymi chorobami pęcherzyka żółciowego powinny skonsultować ich stosowanie z lekarzem. Ostrożność jest potrzebna także przy alergii na rośliny z rodziny astrowatych.

    Czosnek od lat wykorzystywany jest zarówno w kuchni, jak i w medycynie naturalnej. Zawiera związki siarkowe, w tym allicynę, którym przypisuje się korzystny wpływ na układ sercowo-naczyniowy.

    Badania sugerują, że regularne stosowanie preparatów czosnkowych może pomóc nieznacznie zmniejszyć stężenie cholesterolu całkowitego i LDL. Efekt ten zazwyczaj nie jest jednak tak wyraźny jak w przypadku leków. Znaczenie ma również rodzaj preparatu, zawartość substancji aktywnych oraz długość jego stosowania.

    Suplementy z czosnkiem mogą podrażniać przewód pokarmowy i zwiększać skłonność do krwawień. Szczególną ostrożność powinny zachować osoby przyjmujące leki przeciwkrzepliwe oraz przygotowujące się do operacji lub zabiegu.

    Nasiona czarnuszki zawierają między innymi tymochinon, któremu przypisuje się właściwości przeciwutleniające i przeciwzapalne. Badania sugerują, że preparaty z czarnuszki mogą pomóc zmniejszyć cholesterol całkowity, LDL i trójglicerydy. Potencjalne korzyści obserwowano między innymi u osób z zespołem metabolicznym lub cukrzycą typu 2.

    Wyniki badań nie są jednak całkowicie jednolite, a skuteczność może zależeć od dawki i postaci preparatu. Czarnuszka może również wpływać na poziom glukozy oraz ciśnienie tętnicze, dlatego jej łączenie z lekami przeciwcukrzycowymi lub obniżającymi ciśnienie warto omówić ze specjalistą.

    Kozieradka zawiera błonnik i związki roślinne, które mogą ograniczać wchłanianie części cholesterolu w przewodzie pokarmowym. W badaniach obserwowano niewielkie zmniejszenie stężenia cholesterolu całkowitego, LDL oraz trójglicerydów. Korzyści mogą być wyraźniejsze u osób z cukrzycą typu 2, ponieważ kozieradka może wpływać również na poziom glukozy.

    Większe dawki mogą jednak powodować nudności, biegunkę, wzdęcia i nadmierny spadek poziomu cukru. Kozieradka może również wywoływać reakcje alergiczne. Osoby przyjmujące jakiekolwiek leki powinny skonsultować suplementację z lekarzem lub farmaceutą.

    Łuski nasion babki jajowatej, znane jako psyllium, są bogate w błonnik rozpuszczalny. Po kontakcie z wodą tworzą żel, który wiąże część kwasów żółciowych w przewodzie pokarmowym. Organizm wykorzystuje wówczas więcej cholesterolu do ich ponownej produkcji, co może pomóc zmniejszyć stężenie LDL.

    Analizy badań potwierdzają, że regularne spożywanie psyllium może wspierać obniżanie cholesterolu całkowitego i LDL, szczególnie jako uzupełnienie odpowiednio skomponowanej diety.

    Babkę jajowatą należy przyjmować z dużą ilością płynu. Może ograniczać wchłanianie niektórych leków, dlatego warto zachować odstęp pomiędzy jej spożyciem a przyjęciem farmaceutyków.

    Kurkuma zawiera kurkuminę, której wpływ na procesy zapalne i metaboliczne jest intensywnie badany. Metaanalizy wskazują, że jej suplementacja może pomóc nieznacznie zmniejszyć cholesterol całkowity, LDL oraz trójglicerydy, zwłaszcza u osób z zaburzeniami metabolicznymi. Rezultaty nie są jednak całkowicie jednolite, a preparaty różnią się zawartością substancji czynnych i przyswajalnością.

    Warto pamiętać, że kurkuma może powodować refluks, nudności, biegunkę lub zaparcia. W przypadku niektórych skoncentrowanych preparatów o zwiększonej biodostępności opisywano także uszkodzenia wątroby. Osoby z chorobami wątroby albo pęcherzyka żółciowego powinny zachować szczególną ostrożność.


  • PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vėžys yra ne tik individuali diagnozė, bet ir plačiai visuomenę paliečianti problema. Organizacijos vertinimu, su onkologinėmis ligomis per gyvenimą vienaip ar kitaip susidurs iki 92 proc. žmonių, net jei patys niekada netaps pacientais.

    Šis skaičius dažnai suprantamas klaidingai: jis nereiškia, kad 92 proc. gyventojų būtinai susirgs. PSO akcentuoja platesnį poveikį, kai liga paliečia šeimos narius, artimuosius, draugus ar slaugančius žmones, kurių kasdienybė, emocinė būsena ir finansai neretai pasikeičia ilgam.

    Ekspertai primena, kad individuali rizika susirgti išlieka gerokai mažesnė. Pagal tarptautinius skaičiavimus maždaug vienam iš penkių žmonių per gyvenimą gali būti nustatyta onkologinė liga, o rizika priklauso nuo amžiaus, lyties, gyvenimo būdo ir aplinkos veiksnių.

    Iki 2050 metų laukia šuolis

    PSO prognozuoja, kad jei dabartinės tendencijos nesikeis, iki 2050 metais pasaulyje naujų vėžio atvejų skaičius gali išaugti iki beveik 35 milijonų per metus. Augimą labiausiai lemia visuomenės senėjimas, gyventojų skaičiaus didėjimas ir kai kurių rizikos veiksnių paplitimas.

    Toks šuolis reiškia spaudimą sveikatos sistemoms: reikės daugiau diagnostikos pajėgumų, gydytojų, slaugytojų, radioterapijos įrangos, vaistų kompensavimo sprendimų ir reabilitacijos paslaugų. Ne mažiau svarbus tampa ir psichologinis palaikymas pacientams bei jų artimiesiems.

    Nelygybė tarp šalių išlieka

    PSO pabrėžia, kad galimybės laiku aptikti ir gydyti vėžį pasaulyje pasiskirsčiusios netolygiai. Aukštesnių pajamų šalyse dažniau prieinami patikros tyrimai, modernūs vaistai ir radioterapija, o mažesnių pajamų regionuose diagnozė dažnai nustatoma per vėlai.

    Dėl to išgyvenamumas gali smarkiai skirtis ne tik pagal vėžio rūšį, bet ir pagal gyvenamąją vietą. PSO ragina valstybes stiprinti ankstyvos diagnostikos programas ir užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos ne tik didžiuosiuose miestuose.

    Ką realiai galime padaryti?

    Specialistai akcentuoja, kad daliai onkologinių ligų rizikos veiksnių galima daryti tiesioginę įtaką. Svarbiausi žingsniai siejami su rūkymo atsisakymu, alkoholio vartojimo ribojimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu ir kūno svorio kontrole.

    Didelę reikšmę turi ir ankstyvas nustatymas, nes daugeliu atvejų gydymas būna efektyviausias ligą aptikus pradinėse stadijose. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, dalyvavimas patikros programose ir dėmesys nerimą keliantiems simptomams gali pagerinti prognozes.

    PSO taip pat pabrėžia, kad vėžio valdymas neturi apsiriboti vien gydymu. Kompleksinė onkologinė priežiūra apima reabilitaciją, skausmo kontrolę, paliatyviąją pagalbą ir paramą šeimoms, nes liga dažnai tampa ilgalaikiu visos aplinkos išbandymu.

  • Šiuo milteliu indų plauti negalima: specialistai įspėja dėl galimų pasekmių sveikatai

    Jei namuose baigėsi indų ploviklis, kai kurie žmonės griebiasi skalbimo miltelių, tačiau tai gali būti rizikingas sprendimas. Skalbikliai sukurti audiniams, o ne sąlyčiui su paviršiais, nuo kurių vėliau valgome ar geriame.

    Skalbimo miltelių sudėtyje dažnai būna paviršiaus aktyviųjų medžiagų, kvapiųjų medžiagų, fermentų ir kitų priedų, kurių paskirtis yra šalinti nešvarumus nuo tekstilės. Dalis šių komponentų gali būti sunkiau nuskalaujami nuo lėkščių, stalo įrankių ar puodelių, ypač jei plaunama vėsiu vandeniu.

    Praktinė problema ta, kad milteliai gali palikti plika akimi ne visada matomą plėvelę ar nuosėdas, kurios vėliau patenka į burną su maistu. Ypač atsargiai reikėtų elgtis plaunant vaikų indus, gertuves ar termosus, kuriuose likučiai gali užsilaikyti ilgiau.

    Specialistai pabrėžia, kad indų plovikliai yra kuriami taip, kad efektyviai nusiplautų ir būtų tinkami kontaktui su maistu, kai naudojami pagal instrukciją. Tuo metu skalbikliai orientuoti į kitokias sąlygas, įskaitant skalavimo ciklus ir audinių sudėtį, todėl jų naudojimas virtuvėje nėra numatytas.

    Ką daryti, jei ploviklis baigėsi?

    Jei indus reikia išplauti skubiai, pirmiausia verta pasitelkti karštą vandenį ir mirkymą, nes tai suminkština maisto likučius ir riebalus. Dažnai po mirkymo pakanka mechaniškai nuvalyti nešvarumus kempine ir kruopščiai nuskalauti.

    Kasdienėms situacijoms gali praversti ir saugesnės buitinės alternatyvos, naudojamos saikingai. Pavyzdžiui, valgomoji soda, sumaišyta su trupučiu vandens iki pastos, gali padėti nušveisti prikepusius likučius, o po to indus būtina labai gerai nuskalauti.

    Dar viena priemonė yra praskiestas actas, kuris dėl rūgštinės terpės padeda šalinti apnašas ir kvapus. Vis dėlto actas nėra universalus riebalų tirpiklis, todėl geriausiai tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip vienintelis ploviklis.

    Kaip išvengti panašių situacijų?

    Kad neprireiktų improvizuoti, verta namuose turėti atsarginį indų ploviklio buteliuką. Taip pat naudinga reguliariai perplauti kempines ir šluostes, nes net ir plaunant tinkamomis priemonėmis ant nešvarių įrankių gali kauptis nepageidaujami likučiai ir kvapai.

    Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia vadovautis gamintojo paskirtimi ir naudojimo instrukcija ant pakuotės. Priemonės, neskirtos indams, neturėtų pakeisti indų ploviklių, ypač kai kalbama apie paviršius, turinčius tiesioginį kontaktą su maistu.