CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Pernelyg uoliai geri vitaminus? Šie ženklai gali išduoti, kad jų per daug

    Pernelyg uoliai geri vitaminus? Šie ženklai gali išduoti, kad jų per daug

    Vitaminų papildai daugeliui tapo kasdienybe, tačiau specialistai primena, kad net ir įprastai vartojamos medžiagos gali sukelti rimtų problemų, jei dozės per didelės. Didžiausia rizika siejama su riebaluose tirpiais vitaminais A, D, E ir K, nes jie linkę kauptis organizmo audiniuose ir kepenyse.

    Vitamino D perdozavimas dažniausiai susijęs ne su maistu ar saulės poveikiu, o su ilgalaikiu didelių dozių papildų vartojimu. Perteklius gali sukelti hiperkalcemiją, tai yra per didelę kalcio koncentraciją kraujyje, o ši būklė laikoma viena pavojingiausių vitamino D toksinio poveikio pasekmių.

    Dažniausi požymiai, kurie gali pasireikšti, kai kalcio kraujyje per daug, yra nuolatinis troškulys, dažnesnis šlapinimasis, pykinimas, vėmimas, silpnumas ir mieguistumas. Užsitęsus būklei gali nukentėti inkstai, atsirasti akmenligė ar net vystytis ūmus inkstų pažeidimas.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad riziką kartais didina ne tik dozės, bet ir produkto kokybė, pavyzdžiui, neteisingai suženklinta ar nekokybiška papildų partija. Dėl to gydytojai pataria papildus rinktis atsakingai, o ilgiau vartojant didesnes dozes periodiškai aptarti tai su šeimos gydytoju ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Vitamino E perteklius gali paveikti kraujo krešėjimą ir didinti kraujavimo riziką, ypač jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus. Įspėjamieji ženklai gali būti lengviau atsirandančios mėlynės, kraujavimas iš nosies ar dantenų, o sunkesniais atvejais didėja pavojus pavojingam vidiniam kraujavimui.

    Vitamino A perdozavimas dažniausiai siejamas su didelėmis retinolio formos dozėmis papilduose ar vaistuose su retinoidais. Ūmus ar lėtinis perteklius gali pasireikšti galvos skausmu, pykinimu, svaigimu, odos sausumu, plaukų slinkimu, o nėštumo metu ypač svarbu vengti pertekliaus dėl rizikos vaisiaus raidai.

    Vitamino C atveju perdozavimo rizika paprastai mažesnė, nes tai vandenyje tirpus vitaminas, tačiau labai didelės dozės gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus. Dažniausiai minimi simptomai yra pilvo spazmai, pykinimas, rėmuo ir viduriavimas, ypač kai vienu metu vartojami keli produktai su vitamino C priedu.

    Vitaminas B12 taip pat yra vandenyje tirpus, todėl jo perteklius dažniausiai pasišalina su šlapimu, o aiškaus viršutinio toleruojamo kiekio daugelyje rekomendacijų nėra nustatyta. Vis dėlto medicininėje literatūroje aprašoma, kad itin didelės dozės kai kuriems žmonėms gali būti susijusios su nepageidaujamais reiškiniais, tokiais kaip aknė, galvos skausmai ar širdies plakimo pojūtis.

    Gydytojai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra pirmiausia siekti subalansuotos mitybos, o papildus vartoti tada, kai yra pagrįstas poreikis, pavyzdžiui, nustatytas trūkumas, rizikos veiksniai ar konkrečios gydytojo rekomendacijos. Jei atsiranda neaiškių simptomų ir kartu vartojami papildai, verta peržiūrėti jų sudėtį bei dozes ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Mirė Norvegijos karalius Haraldas V: kas nutiko ligoninėje ir kokios ligos jį alino metus?

    Mirė Norvegijos karalius Haraldas V: kas nutiko ligoninėje ir kokios ligos jį alino metus?

    Norvegija pranešė apie karaliaus Haraldo V mirtį. 89 metų monarchas pastarąsias daugiau nei 10 dienų buvo gydomas Oslo universitetinėje ligoninėje, kur jo būklė iš pradžių trumpam stabilizavosi, tačiau vėliau vėl smarkiai pablogėjo.

    Rūmai anksčiau buvo skelbę, kad karalius į ligoninę paguldytas rugpjūčio 17 dieną. Jis buvo gydomas dėl hemolizinės anemijos, o taikant kortikosteroidų terapiją išsivystė skysčių susilaikymas, dėl kurio prireikė stacionarinės priežiūros.

    Po kelių dienų atsirado dar viena komplikacija, medikai nustatė bakteriemiją, tai yra bakterijų patekimą į kraują. Tokia būklė ne visada būna mirtinai pavojinga, tačiau vyresniems, gretutinių ligų turintiems pacientams ji gali greitai progresuoti ir sukelti sunkias pasekmes.

    Bakteriemija pavojinga tuo, kad gali pereiti į sepsį, kai organizmo atsakas į infekciją ima žaloti audinius ir organus. Tokiais atvejais gresia daugybinių organų nepakankamumas, todėl kritiškai svarbūs ankstyvi antibiotikai, nuolatinė stebėsena ir priežastinio infekcijos židinio paieška.

    Dažniausiai bakterijos į kraują patenka iš kito infekcijos židinio, pavyzdžiui, šlapimo takų, plaučių ar odos, ypač po traumų ar invazinių procedūrų. Įprasti simptomai yra karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas, padažnėjęs kvėpavimas, o sunkesniais atvejais pasireiškia sąmonės sutrikimai.

    Karaliaus Haraldo V sveikatos istorijoje buvo ir kitų rimtų epizodų. 2003 metais jam diagnozuotas šlapimo pūslės vėžys, dėl kurio jis buvo operuotas, o vėlesnė informacija rodė, kad po gydymo jis buvo pasveikęs.

    Ilgus metus monarchą lydėjo ir širdies problemos. 2005 metais jam atlikta širdies vožtuvo operacija, o 2020 metais įdėtas naujas biologinis vožtuvas.

    2024 metais per privatų vizitą Malaizijoje karalius susirgo infekcija, o dėl itin reto širdies ritmo laikinai implantuotas širdies stimuliatorius. Grįžus į Norvegiją Oslo mieste jam buvo įdėtas nuolatinis stimuliatorius, o vėlesniais metais infekcijos ir hospitalizacijos kartojosi.

    Paskutinė jo sveikatos krizė siejama su hemolizine anemija, kai raudonieji kraujo kūneliai suyra greičiau, nei organizmas spėja juos atkurti. Tokia būklė gali būti gydoma imunitetą slopinančiais vaistais, tačiau vyresniems žmonėms ji didina komplikacijų riziką, įskaitant skysčių susilaikymą ir infekcijas.

    „Esu davęs priesaiką Norvegijos parlamentui ir ją laikau įsipareigojimu visam gyvenimui“, – anksčiau yra sakęs Haraldas V, kai viešojoje erdvėje vėl kilo klausimų dėl galimos abdikacijos.

    Laikotarpiais, kai karalius negalėjo vykdyti pareigų, jį pavaduodavo sūnus, kronprincas Haakonas, veikęs kaip regentas. Haraldo V mirtis užbaigia daugiau nei 35 metus trukusį jo valdymą.

    Pagal paveldėjimo tvarką Norvegijos sostą perima vienintelis karaliaus sūnus Haakonas. Jis gimė 1973 metų liepos 20 dieną Oslo mieste ir kronprincu tapo 1991 metais, mirus seneliui Olafui V.

  • Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Kas vyksta smegenyse po 50-ies

    Naujas tyrimas, publikuotas 2026 metais žurnale Science, rodo, kad smegenų senėjimas ne visada vyksta tolygiai. Mokslininkai pastebėjo laikotarpį, kai pokyčiai hipokampe gali ryškėti sparčiau, ypač maždaug nuo 50 iki 75 metų.

    Hipokampas svarbus mokymuisi, naujų prisiminimų formavimui ir orientacijai erdvėje. Būtent ši sritis laikoma viena jautriausių senėjimui ir dažnai minima kalbant apie Alzheimerio ligą.

    Kokie ląstelių pokyčiai aptikti

    Tyrėjai išanalizavo 40 suaugusiųjų nuo 20 iki 95 metų amžiaus po mirties paimtus hipokampo mėginius, kai gyvenime nebuvo diagnozuota neurologinė liga. Vienų ląstelių branduoliuose vertinta genų raiška, DNR metilinimas ir chromatino organizacija, tai leido pamatyti ir sudėtį, ir reguliavimo mechanizmus.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti mikroglijoje, tai smegenų imuninės sistemos ląstelės, padedančios šalinti pažeistas struktūras ir palaikyti saugią aplinką neuronams. Analizė parodė, kad 50–75 metų amžiuje mažėjo embrioniniu laikotarpiu susiformavusios mikroglijos dalis, o didėjo ląstelių, kurių profilis panašus į iš kraujo kilusių monocitų, nors jų kilmė gyvame organizme šiame darbe tiesiogiai nepatvirtinta.

    Naujoji ląstelių populiacija pasižymėjo stipresniu su uždegimu susijusių genų aktyvumu. Tai siejama su vadinamuoju lėtiniu žemo intensyvumo uždegimu, kuris dažnai lydi senėjimą, tačiau vien šis radinys neįrodo, kad tokia pertvarka savaime sukelia demenciją.

    Kodėl tai svarbu demencijos rizikai

    Be mikroglijos, su amžiumi mažėjo ir kai kurių astrocytų, ląstelių, padedančių palaikyti cheminę pusiausvyrą ir neuronų tarpusavio ryšius. Taip pat fiksuotas oligodendrocytų pirmtakų ir endotelio ląstelių mažėjimas, o pastarosios svarbios kraujo ir smegenų barjerui, kuris saugo nervinį audinį nuo dalies kraujyje esančių žalingų veiksnių.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į tai, kad daugelyje ląstelių tipų silpnėjo trimatė genomo architektūra, tai gali keisti, kurie genai įjungiami ar išjungiami reaguojant į stresą. Tokie pokyčiai laikomi vienu iš galimų mechanizmų, kodėl senstant mažėja atsparumas papildomiems iššūkiams, pavyzdžiui, kraujagyslių pažeidimams ar metaboliniams sutrikimams.

    Patys autoriai pabrėžia ribojimus: analizuota nedidelė imtis ir tik hipokampas, o duomenys gauti iš po mirties paimtų mėginių. Tai leidžia matyti su amžiumi susijusias tendencijas, bet neleidžia prognozuoti individualios rizikos ar tvirtinti, kad po 50 metų neišvengiamai prasidės atminties praradimas.

    Kontekstą papildo 2024 metais The Lancet komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad mažinant 14 modifikuojamų rizikos veiksnių būtų galima užkirsti kelią arba atitolinti apie 45 proc. demencijos atvejų populiacijos mastu. Tarp svarbiausių įvardijami kraujospūdžio kontrolė, cukrinio diabeto ir depresijos gydymas, mažesnis LDL cholesterolio lygis, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, klausos ir regos priežiūra.

    Ekspertai pabrėžia, kad demencija nėra vien biologinio senėjimo pasekmė, ją lemia daugelio veiksnių visuma. Vis dėlto tyrimas išskiria galimai jautresnį gyvenimo etapą, kai smegenų imuninė, kraujagyslių ir palaikančių ląstelių sistemos gali patirti koordinuotą pertvarką, o tai skatina ieškoti ankstesnės prevencijos ir tikslesnių biomarkerių.

  • Barre pilates užkabino net skeptikus: baleto grakštumas, o raumenys dega jau po kelių minučių

    Barre pilates užkabino net skeptikus: baleto grakštumas, o raumenys dega jau po kelių minučių

    Kas yra barre pilates?

    Barre – prancūziškas baleto atramos prie sienos pavadinimas, tačiau šiuolaikinėse treniruotėse jis reiškia visai kitą formatą. Barre pilates sujungia pilateso principus, baleto įkvėptus judesius ir lengvą jėgos treniruotę, dažnai naudojant atramą pusiausvyrai.

    Užsiėmimų esmė – lėti, kontroliuojami ir tikslūs judesiai, kurių amplitudė dažnai nedidelė. Iš šalies tai gali atrodyti paprasta, bet dėl ilgo raumenų darbo įtampoje greitai atsiranda vadinamasis deginimo pojūtis.

    Kaip atrodo treniruotė?

    Dažniausiai treniruotė prasideda trumpu apšilimu, po kurio pereinama prie liemens stabilizavimo pratimų ir sąmoningo kvėpavimo. Daug dėmesio skiriama laikysenai, dubens padėčiai ir giliųjų raumenų aktyvavimui, ypač kūno centrui.

    Vėliau didžiausia apkrova tenka kojoms ir sėdmenims: atliekami pritūpimų, plié tipo judesiai, kojų kėlimai, atsistojimai ant pirštų, trumpi pulsavimo judesiai. Atrama padeda išlaikyti balansą, bet pati treniruotė sukurta taip, kad kūnas dirbtų intensyviai ir tiksliai.

    Antroje dalyje dažnai įtraukiamos rankos ir pečių juosta, naudojamas nedidelis svoris arba kamuolys. Nors apkrovos paprastai nėra didelės, nuovargis juntamas stipriai, nes judesiai atliekami lėtai ir su pastovia kontrole.

    Kokie rezultatai ir kam tinka?

    Reguliariai sportuojant pastebimas didesnis raumenų tonusas, ištvermė ir geresnė koordinacija, o laikysena dažnai tampa tiesesnė. Barre pilates ypač stiprina sėdmenis, šlaunis, blauzdas, pilvo ir nugaros raumenis, todėl gali prisidėti prie stabilesnio dubens ir patogesnio judėjimo kasdienybėje.

    Ši kryptis tinka norintiems dirbti su kūno kontrole ir mobilumu, taip pat tiems, kurie nemėgsta itin greito tempo treniruočių, bet nori realios apkrovos. Po pirmųjų užsiėmimų galimi stiprūs raumenų skausmai, tačiau kūnui prisitaikius jie paprastai mažėja, o judesiai tampa tikslesni.

    Svorio mažinimo požiūriu barre pilates didina energijos sąnaudas, tačiau dažniausiai nėra orientuotas į maksimalų kalorijų deginimą. Jei tikslas yra ryškesnis svorio kritimas, svarbiausia išlieka mitybos balansas, o rezultatus gali sustiprinti papildomas jėgos arba kardio krūvis.

    Barre pilates vertinamas ir dėl psichologinio efekto: lėtas tempas, dėmesys kvėpavimui bei technikai padeda geriau pajusti kūną. Dėl to daugeliui tai tampa ne tik sportu, bet ir būdu mažinti įtampą bei gerinti savijautą.

  • Kirpėjai atviri: šis kirpčiukų kirpimas po 50-ies 2026 metais jaunina be pastangų

    Kirpėjai atviri: šis kirpčiukų kirpimas po 50-ies 2026 metais jaunina be pastangų

    Kirpčiukai po 50-ies grįžta

    Dar visai neseniai vyresnėms moterims dažnai buvo patariama kirpčiukų vengti, esą jie apsunkina veidą ir išryškina bruožus. Tačiau 2026 metais stilistų požiūris kitoks: tinkamai suformuoti kirpčiukai gali švelniai pridengti kaktą, nukreipti dėmesį į akis ir skruostikaulius bei suteikti šukuosenai lengvumo.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne pats kirpčiukų faktas, o jų forma. Dažniausiai rekomenduojama atsisakyti tankių, tiesiai „pagal liniuotę“ nukirptų kirpčiukų, kurie vizualiai uždaro veidą ir gali optiškai sumažinti akis. Vietoje to siūlomi švelniai iškarpyti, ploninti ar į šonus ilgėjantys galai.

    Universaliausias pasirinkimas – užuolaidiniai

    Vienu patikimiausių variantų ir toliau laikomi vadinamieji užuolaidiniai kirpčiukai, kurie persiskiria per vidurį arba kiek pasislenka į šoną. 2026 metų tendencijose jie dažnai pasirenkami ilgesni, minkštesni ir natūraliai susiliejantys su veidą įrėminančiais sluoksniais.

    Toks kirpimas vertinamas dėl praktiškumo: jis neturi sunkios linijos, tinka prie bobo, ilgesnio bobo ir pečius siekiančių plaukų. Be to, veido zonoje gali sukurti didesnės apimties įspūdį, o bruožus padaryti švelnesnius, ypač jei norisi subtiliai „pabalansuoti“ žandikaulio liniją.

    U formos, šoniniai ir „plunksniški“ kirpčiukai

    Tarp 2026 metų kirpimų minima U formos kirpčiukų idėja, kai centras paliekamas kiek trumpesnis, o šonuose sruogos palaipsniui ilgėja. Taip kirpčiukai ne „nukerta“ kaktos, o pereina į bendrą šukuosenos formą, todėl pokytis matomas, bet neatrodo per griežtas.

    Kitas lengvai prisitaikantis pasirinkimas – šoniniai, į vieną pusę krentantys kirpčiukai. Asimetrija padeda nukreipti dėmesį į akis ir skruostikaulius, o pačią šukuoseną galima greitai keisti: sruogas susegti, užkišti už ausies ar įlieti į bangas, nepermodeliuojant nuo nulio.

    Jei plaukai plonesni ar trūksta apimties, stilistai dažnai siūlo lengvus, „plunksniškus“ kirpčiukus, sudarytus iš minkštai krentančių sruogų. Jie neatrodo sunkūs, neatskiria kirpčiukų kaip atskiros detalės ir leidžia išlaikyti natūralią tekstūrą, kuri pastaraisiais metais laikoma viena svarbiausių šukuosenų krypčių.

    Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

    Didžiausia rizika po 50-ies dažniausiai siejama su per tankiais, vienodo ilgio kirpčiukais, ypač jei plaukai ploni. Tokia forma gali vizualiai „nusodinti“ viršutinę veido dalį ir dar labiau pabrėžti apatinę, todėl rezultatas neretai nuvilia net ir pasirinkus madingą idėją.

    Atsargiai vertinami ir itin trumpi kirpčiukai, nes jie stipriai išryškina kaktą, antakius bei bruožus. Tai gali atrodyti moderniai, tačiau yra mažiau universalu ir reikalauja tikslaus pritaikymo prie veido formos, plaukų augimo krypties ir kasdienės formavimo rutinos.

    Prieš kirpimą patariama atsižvelgti ne tik į nuotrauką, bet ir į plaukų tankį, natūralią tekstūrą, kaktos aukštį, veido formą bei tai, kiek laiko realiai norisi skirti formavimui. Geriausiai atrodo tie kirpčiukai, kurie susilieja su šukuosena, juda kartu su plaukais ir paryškina veidą, o ne jį paslepia.

  • Ankštinės kaip baltymų šaltinis: dietologė įspėja, kam jos gali pakenkti ir kodėl verta rinktis

    Ankštinės kaip baltymų šaltinis: dietologė įspėja, kam jos gali pakenkti ir kodėl verta rinktis

    Ankštinės daržovės – pupelės, lęšiai, avinžirniai, žirniai ar soja – Lietuvoje vis dar pernelyg dažnai lieka tik garnyru. Specialistai pabrėžia, kad jos gali tapti visaverčiu baltymų šaltiniu, ypač kai norisi mažinti mėsos kiekį racione.

    Klinikinė dietologė Anna Kopańczyk teigia, kad ankštines verta valgyti reguliariai, pavyzdžiui, kelis kartus per savaitę. Tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o mitybos kokybė ima labiau lemti savijautą ir kūno svorį.

    Kuo išsiskiria ankštinių maistinė vertė

    Brandžios, džiovintos ankštinių sėklos dažniausiai turi daug augalinių baltymų ir skaidulų, o riebalų – palyginti mažai. Dėl to jos gerai sotina, gali padėti lengviau kontroliuoti užkandžiavimą ir bendrą energijos kiekį per dieną.

    Skaidulos svarbios žarnyno veiklai ir mikrobiotai, o kartu lėtina angliavandenių įsisavinimą, todėl gliukozės lygis kraujyje kyla tolygiau. Tai ypač reikšminga žmonėms, kurie siekia stabilesnės energijos dienos metu ar turi padidėjusią 2 tipo diabeto riziką.

    Ankštinės taip pat yra geležies, magnio, kalio ir B grupės vitaminų šaltinis. Vis dėlto jų nauda labiausiai atsiskleidžia tuomet, kai jos įtraukiamos į subalansuotą mitybą, o ne naudojamos kaip vienintelis sveikatos sprendimas.

    Ar ankštinės gali pakeisti mėsą?

    Ankštinių baltymai gali būti puiki alternatyva mėsai, tačiau svarbus aminorūgščių balansas. Praktikoje tai išsprendžiama derinant ankštines su grūdiniais produktais ar riešutais, kad organizmas gautų pilnesnį nepakeičiamų aminorūgščių rinkinį.

    Pavyzdžiui, lęšiai su ryžiais, avinžirniai su pilno grūdo duona ar pupelių troškinys su kruopomis tampa ne tik sotesni, bet ir geriau subalansuoti. Tokie deriniai ypač aktualūs žmonėms, kurie dažniau renkasi augalinę mitybą.

    Kam ankštines reikėtų riboti

    Dažniausia priežastis, kodėl ankštinių vengiama, yra pilvo pūtimas ir diskomfortas. Tai nebūtinai reiškia, kad jų atsisakyti privaloma: dažnai padeda mažesnės porcijos, lėtas dažnio didinimas ir tinkamas paruošimas.

    Jei naudojamos džiovintos ankštinės, jas pravartu mirkyti 8–12 valandų, tuomet perplauti ir virti švariame vandenyje. Kai kuriems žmonėms lengviau toleruojamos trintos formos – tyrelės, humusas ar kreminės sriubos.

    Diskusijose apie podagrą ir padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį dažnai minimos purinos, tačiau naujesnės mitybos rekomendacijos pabrėžia, kad purinų poveikis skiriasi pagal šaltinį. Daugeliu atvejų ankštinės nėra automatiškai draudžiamos, bet individualias ribas turėtų padėti nustatyti gydytojas ar dietologas.

    Į kasdienę mitybą ankštines paprasčiausia įtraukti per pažįstamus patiekalus: lęšius į sriubą ar pomidorų padažą, pupeles į užtepėlę, avinžirnius į salotas, tofu į daržovių patiekalus. Svarbiausia pradėti nuo nedidelių kiekių ir rinktis formas, kurios geriausiai tinka jūsų virškinimui.

  • Kuris duonos kepalas tikrai tinka dietai? Užrašas fitness gali klaidinti – štai ką tikrinti

    Kuris duonos kepalas tikrai tinka dietai? Užrašas fitness gali klaidinti – štai ką tikrinti

    Svorio mažėjimą lemia ne vienas produktas, o ilgainiui išlaikomas energijos deficitas, todėl visiška duonos atsisakyti dažniausiai nėra būtina. Vis dėlto duonos rūšis gali daryti įtaką sotumui ir bendrai mitybos kokybei, tad pasirinkimas turi reikšmės.

    Dažniausiai palankesnė yra pilno grūdo duona, nes joje išlieka sėlenos ir gemalas, todėl gaunama daugiau skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralų. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per parą gauti bent 25 g natūraliai maiste esančių skaidulų.

    Kaip atpažinti geresnį pasirinkimą

    Praktiškas variantas yra ruginė rupi duona, kai sudėtyje vyrauja rupi ruginė miltų dalis. Tinka ir pilno grūdo kvietinė duona ar grahamas, tačiau svarbiausia ne pavadinimas, o tai, kiek recepte iš tiesų yra pilno grūdo miltų.

    Vertinant etiketę verta žiūrėti sudėtį: ingredientai išvardijami nuo didžiausio kiekio, todėl pirmos pozicijos dažnai daug pasako. Jei duona vadinama rupi arba graham, pagrindinis jos ingredientas turėtų būti rupi arba graham miltai, o ne vien jų priedas.

    Skaidulos, raugas ir sotumas

    Skaidulos paprastai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl gali padėti lengviau valdyti apetitą. Jos taip pat palaiko žarnyno veiklą, o dalį skaidulų žarnyno mikrobiota fermentuoja į trumpųjų grandinių riebalų rūgštis.

    Raugo fermentacija gali mažinti fitatų kiekį ir pagerinti kai kurių mineralų pasisavinimą, tačiau tai nereiškia, kad bet kuri rauginta duona visada turės žemą glikeminį indeksą. Daug lemia miltų tipas, receptūra, fermentacijos trukmė ir paties kepinio struktūra.

    Svarbu suprasti, kad raugas pats savaime nepadaro baltos duonos pilno grūdo. Jei tikslas yra daugiau skaidulų, užrašas apie raugą turėtų eiti kartu su aiškiai nurodytais pilno grūdo ar rupiais miltais sudėtyje.

    Kodėl fitness užrašas negarantuoja naudos

    Užrašas fitness ne visada reiškia, kad duona yra pilno grūdo ar palankesnė lieknėjimui. Toks kepalas gali būti kepamas iš rafinuotų miltų, o sėlenos, sėklos ar grūdai būna tik priedas, kuris vizualiai sukuria sveikesnio produkto įspūdį.

    Vien tamsi spalva taip pat nėra patikimas rodiklis, nes ją gali lemti salyklas ar kepimo būdas. Todėl verta palyginti kelių produktų maistinę vertę ir atkreipti dėmesį į skaidulų bei druskos kiekį, taip pat į energinę vertę.

    Sėklos ir riešutai duonai suteikia vertingų riebalų ir mineralų, tačiau kartu didina kaloringumą, todėl svarbiausia tampa porcija. Net ir geriausia duona nepadės, jei ji bus valgoma su gausiais riebiais priedais, o sotumo daugiau paprastai duoda duonos derinimas su baltymais ir daržovėmis.

    Pilno grūdo duona ne visiems tinka vienodai, ypač esant virškinamojo trakto jautrumui, kai skaidulų kiekį būtina pritaikyti individualiai. Skaidulas rekomenduojama didinti palaipsniui ir nepamiršti pakankamo skysčių vartojimo.

  • Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), tarptautinėje literatūroje dar vadinamas IBS, yra lėtinis žarnyno ir smegenų ašies sutrikimas. Tai reiškia, kad simptomus dažniausiai lemia pakitęs nervų sistemos ir žarnyno „susikalbėjimas“, o ne akivaizdus organinis pažeidimas.

    Nors anksčiau DŽS paplitimas neretai buvo vertinamas 10–20 proc., naujesni tyrimai, taikant griežtesnius Romos IV kriterijus, rodo mažesnius skaičius. Didelėse tarptautinėse apklausose DŽS dažnis dažnai siekia apie 4 proc., o skirtumus lemia skirtingos metodikos ir populiacijos.

    Pagrindinis DŽS požymis yra pasikartojantis pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi, išmatų dažnio ar formos pokyčiais. Pagal Romos IV kriterijus skausmas turi kartotis vidutiniškai bent kartą per savaitę per pastaruosius tris mėnesius, o simptomų pradžia turi būti buvusi ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.

    Pagal vyraujančius nusiskundimus išskiriamos kelios formos: su viduriavimu, su vidurių užkietėjimu, mišri ir neklasifikuota. Dažnai vargina pilvo pūtimas, padidėjęs dujų kaupimasis, skubus noras tuštintis, nepilno pasišalinimo jausmas ar gleivės išmatose.

    Simptomai gali pasireikšti ne tik žarnyne

    Gydytojai pabrėžia, kad DŽS ne visada apsiriboja virškinamuoju traktu. Moksliniuose apžvalginiuose darbuose nurodoma, kad įvairūs pozarnyniniai simptomai gali pasitaikyti maždaug pusei pacientų, nors jų priežastys dažnai būna daugialypės.

    Tarp dažniau aprašomų nusiskundimų minimas lėtinis nuovargis, galvos skausmai ar migrena, nugaros ir raumenų skausmai, miego sutrikimai. Daliai žmonių pasireiškia ir dubens srities diskomfortas, taip pat šlapinimosi padažnėjimas ar skubus noras šlapintis.

    Specialistų vertinimu, tai gali būti susiję su padidėjusiu nervų sistemos jautrumu skausmui ir dirgikliams, taip pat su prastesne miego kokybe, kuri mažina skausmo slenkstį. Vis dėlto pabrėžiama, kad galvos ar nugaros skausmai yra nespecifiniai, todėl jų negalima automatiškai priskirti DŽS.

    Kaip nustatoma diagnozė?

    Vieno tyrimo, kuris patvirtintų DŽS, nėra: diagnozė remiasi simptomų analize, pokalbiu su pacientu ir gydytojo apžiūra. Kraujo ar išmatų tyrimai dažniausiai skiriami tam, kad būtų atmestos kitos būklės, galinčios imituoti DŽS.

    Tyrimų apimtis priklauso nuo amžiaus, simptomų pobūdžio ir šeiminės anamnezės. Praktikoje gali būti vertinami uždegimo žymenys, atliekami tyrimai dėl celiakijos, kartais skiriamas kalprotektino tyrimas išmatose, o endoskopiniai tyrimai taikomi tuomet, kai yra aiškios medicininės indikacijos.

    Kada būtina nedelsti?

    Įspėjamaisiais požymiais laikomas kraujas išmatose, juodos deguto spalvos išmatos, mažakraujystė, nepaaiškinamas svorio kritimas ar viduriavimas, kuris žadina naktį. Papildomą budrumą turėtų kelti karščiavimas, staiga naujai prasidėję ar greitai stiprėjantys simptomai, taip pat artimųjų istorijoje buvęs storosios žarnos vėžys, uždegiminės žarnyno ligos ar celiakija.

    DŽS nelaikomas būkle, kuri sukeltų storosios žarnos vėžį ar negrįžtamai pažeistų žarnyną, tačiau jis gali smarkiai bloginti gyvenimo kokybę. Todėl pasikartojančių simptomų neverta ignoruoti: tikslus įvertinimas padeda parinkti tinkamą gydymo taktiką ir nepraleisti kitų ligų.

  • Plaukai slenka vartojant GLP-1 vaistus? Tyrimai atskleidė, kas iš tiesų vyksta organizme

    Plaukai slenka vartojant GLP-1 vaistus? Tyrimai atskleidė, kas iš tiesų vyksta organizme

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariamas netikėtas GLP-1 grupės vaistų palydovas – intensyvesnis plaukų slinkimas. Šie vaistai plačiai skiriami 2 tipo diabetui gydyti ir nutukimui mažinti, todėl natūralu, kad pacientai dėmesį kreipia į bet kokius pokyčius.

    Internete prigijo terminas ozempiko plaukai, kuriuo apibūdinami silpstantys ir slenkantys plaukai po ryškaus svorio kritimo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia: vien tik iš asmeninių istorijų neįmanoma patikimai spręsti, ar kaltas vaistas, ar kiti veiksniai.

    Kas rodo didelės apimties duomenys

    University of Pennsylvania mokslininkai analizavo daugiau nei 50 000 suaugusiųjų, sergančių 2 tipo diabetu, medicininius duomenis. Jie lygino pacientus, pradėjusius vartoti GLP-1 agonistus, su tais, kurie gydyti kitų grupių vaistais.

    2026 metais paskelbtame tyrime žurnale BMJ nurodyta, kad GLP-1 agonistus vartojusiems žmonėms plikimo diagnozė fiksuota dažniau. Įvertinus skirtumus tarp grupių, rizika buvo apie 37 proc. didesnė, lyginant su SGLT-2 inhibitoriais, ir apie 68 proc. didesnė, lyginant su DPP-4 inhibitoriais.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai dar nėra įrodymas, jog vaistas tiesiogiai sukelia plaukų slinkimą. Rezultatą gali lemti gretutiniai veiksniai, ypač susiję su staigiu svorio kritimu ir mitybos pokyčiais.

    Du galimi paaiškinimai

    Pirmoji hipotezė – galimas tiesioginis GLP-1 poveikis plauko augimo ciklui. Eksperimentiniuose modeliuose nustatyta, kad GLP-1 receptorių randama plaukų folikuluose, tačiau jų reikšmė žmogaus plaukų augimui iki šiol nėra aiškiai patvirtinta.

    Antroji, praktiškesnė versija – plaukai gali reaguoti į patį greitą kūno masės mažėjimą. Dermatologijoje seniai žinoma būsena, vadinama telogeniniu slinkimu, kai po organizmui reikšmingo streso dalis plaukų pereina į ramybės fazę ir ima slinkti po kelių mėnesių.

    Ankstesniuose stebėjimuose intensyviai lieknėjusiems žmonėms plaukų slinkimas pasireikšdavo maždaug po 2–5 mėnesių nuo programos pradžios, kai per trumpą laiką būdavo prarandama reikšminga kūno masė. Plaukų tyrimai tokiais atvejais rodė, kad didesnė dalis jų būna telogeno fazėje – prieš pat iškritimą.

    Kodėl svarbus svorio kritimo tempas ir mityba

    Telogeninis slinkimas dažniausiai nėra negrįžtamas – plaukų folikulai paprastai nėra pažeidžiami visam laikui. Dažnai plaukai atauga per kelis mėnesius, ypač stabilizavus svorį ir pašalinus provokuojančius veiksnius.

    „Svarbiausia – svorį mažinti palaipsniui, o ne labai greitai“, – sakė dermatologė Oyetewa Asempa. Pasak jos, verta atidžiai įvertinti, ar mityboje pakanka baltymų, nes staigi kalorijų restrikcija ir per mažas energijos kiekis gali skatinti slinkimą.

    Specialistai pabrėžia, kad savavališkai nutraukti gydymo nereikėtų. Jei plaukų slinkimas ryškus, tęsiasi ilgiau, kartu krenta svoris labai sparčiai ar atsiranda kiti simptomai, situaciją būtina aptarti su gydytoju.

    Dažniausiai rekomenduojama įvertinti galimus trūkumus, kurie gali sustiprinti slinkimą: geležies atsargas, vitamino D kiekį, cinką, taip pat skydliaukės funkciją. Papildai prasmingi tik tada, kai trūkumas patvirtinamas tyrimais.

    Minoksidilis, kurį kai kuriose šalyse galima įsigyti be recepto, gali paspartinti ataugimą, tačiau jis nelaikomas priemone, kuri užkirstų kelią telogeniniam slinkimui. Esminis tikslas – stabilizuoti svorio mažėjimą ir užtikrinti pakankamą, visavertę mitybą.

    Dermatologai atkreipia dėmesį, kad slinkimas dažnai prasideda praėjus 2–4 mėnesiams po pokyčio, o pagerėjimas paprastai matomas tik po kelių mėnesių. Jeigu atsiranda aiškios plikos dėmės, skausmas, deginimas ar uždegimo požymiai, reikėtų kreiptis į dermatologą nedelsiant.

  • Įprotis, galintis sumažinti insulto riziką ir kraujospūdžio šuolius: daugelis jį pamiršta

    Įprotis, galintis sumažinti insulto riziką ir kraujospūdžio šuolius: daugelis jį pamiršta

    Pakankamas skysčių vartojimas yra vienas paprasčiausių kasdienių įpročių, padedančių organizmui veikti stabiliai: vanduo dalyvauja medžiagų pernašoje, termoreguliacijoje ir šalinant apykaitos produktus. Skysčiai nuolat prarandami su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir kvėpuojant, todėl jų atsargas reikia nuosekliai papildyti.

    Dehidratacija išsivysto tada, kai skysčių netenkama daugiau, nei jų gaunama. Be troškulio gali pasireikšti galvos skausmas, silpnumas, svaigimas, burnos džiūvimas, o šlapimas neretai patamsėja ir jo kiekis sumažėja. Vis dėlto vien tik šie simptomai neleidžia tiksliai nustatyti priežasties, todėl užsitęsus negalavimams svarbu įvertinti ir kitas galimas būkles.

    Vyresniame amžiuje troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, todėl senjorai yra labiau pažeidžiami, ypač karštomis dienomis. Prie skysčių trūkumo gali prisidėti ir sąmoningas gėrimo ribojimas dėl baimės dažniau lankytis tualete, nors tai gali padidinti silpnumo ir galvos svaigimo tikimybę.

    Kaip skysčių trūkumas veikia kraujotaką?

    Esant ryškesnei dehidratacijai gali sumažėti cirkuliuojančio kraujo tūris, todėl organizmas bando kompensuoti padažnėjusiu širdies plakimu. Tuomet gali atsirasti širdies permušimai, svaigimas ar net alpimas, o sunki dehidratacija kai kuriais atvejais reikalauja skubios medicinos pagalbos.

    Tačiau kiekvieno kraujospūdžio šuolio aiškinti vien vandens stygiumi nėra tikslu. Pakankamas skysčių vartojimas nepakeičia arterinės hipertenzijos diagnostikos ir gydymo, taip pat nėra garantija, kad pavyks išvengti insulto, jei kiti rizikos veiksniai lieka nekontroliuojami.

    Kiek vandens laikoma pakankamu?

    Europos maisto saugos institucijų gairėse dažnai nurodoma, kad pakankamas bendras vandens suvartojimas suaugusiesiems yra apie 2 litrai per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams. Svarbu tai, kad šis kiekis apima ne tik gėrimus, bet ir vandenį, gaunamą su maistu, pavyzdžiui, sriubomis, jogurtu, vaisiais ir daržovėmis.

    Šie orientyrai taikomi esant vidutinei temperatūrai ir įprastam fiziniam aktyvumui, tačiau realus poreikis skiriasi. Karštis, intensyvus prakaitavimas, karščiavimas, nėštumas ir žindymas paprastai didina skysčių poreikį, o kai kurios sveikatos būklės gali lemti individualias gydytojo rekomendacijas.

    Kas tinka, o kas ne?

    Pagrindiniu pasirinkimu išlieka paprastas vanduo, tačiau prie skysčių balanso prisideda ir nesaldinta arbata, saikingai vartojama kava ar pienas. Įprastai nėra pagrindo kiekvieną kavos puodelį traktuoti kaip skysčių deficitą, jei bendras suvartojamas skysčių kiekis per dieną yra pakankamas.

    Vaisių sultys neturėtų pakeisti vandens visai dienai, nes net ir be pridėtinio cukraus jos suteikia nemažai natūralių cukrų bei kalorijų. Kai kuriose mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad sulčių ir glotnučių porcija turėtų būti ribojama iki maždaug 150 mililitrų per dieną, geriausia vartojant su maistu.

    Praktiškai padeda paprasti įpročiai: stiklinė vandens darbo vietoje, gertuvė krepšyje ir skysčių paskirstymas per visą dieną. Nėra racionalu visos dienos trūkumo kompensuoti vėlai vakare, nes tai gali sutrikdyti miegą ir didinti naktinių prabudimų tikimybę.

    Žmonės, kuriems gydytojas rekomendavo riboti skysčius, pavyzdžiui, dėl širdies ar inkstų ligų, turėtų laikytis individualių nurodymų. Tokiais atvejais savarankiškas staigus skysčių didinimas gali būti žalingas.

    Staiga atsiradęs ypač stiprus galvos skausmas, kalbos sutrikimas, veido asimetrija ar vienos kūno pusės silpnumas neturėtų būti nurašomi dehidratacijai. Tai gali būti insulto požymiai, todėl būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą telefonu 112.