Category: Sveikata ir grožis

Nagų lūžinėjimas dažnai siejamas su maistinių medžiagų trūkumu, tačiau vitaminų ir mineralų papildai padeda ne visais atvejais. Jei organizme nėra nustatyto vitaminų ar mikroelementų deficito, papildų poveikis gali būti menkas.

Nagų trapumą gali lemti kelių vitaminų ar mineralų stoka. Dažniausiai minimi šie veiksniai:

geležies trūkumas;

B grupės vitaminų stoka, pavyzdžiui, biotino ar vitamino B12;

cinko trūkumas;

nepakankamas baltymų kiekis mityboje.

Taip pat svarbu gauti pakankamai omega-3 riebalų rūgščių, kurios prisideda prie nagų tvirtumo ir elastingumo. Be lūžinėjimo, maistinių medžiagų stoka gali pasireikšti ir kitais nagų pokyčiais: baltomis dėmelėmis, vertikaliomis linijomis ar ryškesniais „briaunotais“ ruoželiais. Pavyzdžiui, folio rūgšties trūkumas gali lemti nagų pigmentacijos pokyčius.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad itin ribojanti mityba gali skatinti maistinių medžiagų deficitą. Tai gali būti susiję tiek su valgymo sutrikimais, pavyzdžiui, nervine anoreksija, tiek su madingomis, griežtomis dietomis.

Norint užtikrinti pakankamą vitaminų ir mineralų kiekį, rekomenduojama rinktis įvairią, subalansuotą mitybą. Štai kokie produktai dažniau padeda papildyti svarbiausias medžiagas:

geležis – jautiena, paukštiena, žuvis, pupelės ir lęšiai;

vitaminas C, gerinantis geležies įsisavinimą – citrusiniai vaisiai, kiviai, raudonosios paprikos, braškės ir pomidorai;

vitaminas B12 ir biotinas – jautienos kepenys, mėsa, paukštiena, žuvis, moliuskai, austrės, kiaušiniai, sūris, pienas, riešutai, sėklos, saldžiosios bulvės, špinatai ir brokoliai;

cinkas – austrės, mėsa, žuvis, paukštiena, ankštiniai, riešutai, pilno grūdo produktai ir pieno gaminiai;

baltymai – mėsa, žuvis, paukštiena, riešutai, sėklos ir ankštiniai;

magnis – riešutai, sėklos, avokadai, špinatai ir kiti žalumynai, taip pat pilno grūdo produktai;

folatai – špinatai, juodaaikiai žirniai ir šparagai;

omega-3 – linų sėmenys, čija sėklos ir lašiša.

Visame pasaulyje daugėja retų akių ligos atvejų, siejamų su tatuiruotėmis. Kalbama apie uveitą – akies uždegimą, kuris kai kuriais atvejais gali baigtis daliniu ar net visišku apakimu, skelbia „The Independent“.

Specialistai aiškina, kad tatuiruočių dažai kartais gali turėti toksinių medžiagų, galinčių sukelti pavojingą imuninę organizmo reakciją. Imuninė sistema pigmentą gali palaikyti grėsme ir pradėti jį „pulti“, o tai sukelia uždegiminius procesus ne tik odoje, bet ir vidaus organuose, įskaitant akis.

Dėl to gali būti pažeidžiama uvea – vidurinis akies sluoksnis, svarbus šviesos fokusavimui. Tarp galimų simptomų minimi skausmas, paraudimas ir padidėjęs jautrumas šviesai. Sunkiais atvejais uveitas gali sukelti glaukomą arba regos nervo pažeidimą, o tai kelia realią grėsmę regėjimui.

Remiantis 2025 metų tyrimo duomenimis, per dvejus metus – nuo 2023 iki 2025 metų – užfiksuota 40 naujų su tatuiruotėmis siejamų uveito atvejų. Bendrai tokių atvejų skaičius pasaulyje nuo 2010 metų yra padvigubėjęs. Nors liga išlieka reta, mokslininkai jau įspėja apie galimą jos pavojų visuomenės sveikatai.

Pažymima, kad simptomai gali pasireikšti po kelių mėnesių ar net po kelerių metų nuo tatuiruotės atlikimo. Didesnė rizika siejama su didelėmis tatuiruotėmis ir juodo pigmento naudojimu.

Didesnėje rizikos grupėje – žmonės, turintys imuninės sistemos sutrikimų, pavyzdžiui, sergantys išsėtine skleroze, uždegiminėmis žarnyno ligomis ar sarkoidoze. Tuo pat metu uveitas vienodai dažnai nustatomas tiek vyrams, tiek moterims.

Lengvesniais atvejais gydymas paprastai apsiriboja steroidiniais akių lašais, tačiau sudėtingesnėse situacijose gali prireikti vaistų injekcijų tiesiai į akį ir ilgalaikės imunosupresantų terapijos. Net ir po gydymo apie 75 proc. pacientų patiria laikiną regėjimo pablogėjimą, o 17 proc. – nuolatinį. Taip pat galimos rimtos komplikacijos, tokios kaip katarakta ir glaukoma.

Kasdienė mityba turi didelę įtaką sveikatai, o net ir paprasti, bet reguliariai pasirenkami užkandžiai gali padėti sumažinti širdies ligų riziką.

Profesorius Timas Spektoras teigia, kad skaidulų gausūs produktai gali reikšmingai prisidėti prie geresnės savijautos ir sumažinti ne tik širdies ligų, bet ir kitų potencialiai gyvybei pavojingų būklių riziką. Jis taip pat įvardijo maisto produktus, kuriuos verta vartoti kasdien, siekiant pasiekti rekomenduojamą skaidulų kiekį.

„Maistinės skaidulos, dažnai vadinamos stambiomis maistinėmis medžiagomis, yra nevirškinamas augaliniuose produktuose esantis elementas, randamas vaisiuose, daržovėse, grūduose ir ankštiniuose. Jos per skrandį, plonąją ir storąją žarną dažniausiai keliauja beveik nepakitusios, todėl plačiai žinomos dėl gebėjimo gerinti virškinimą, palaikyti žarnyno sveikatą ir reguliuoti cukraus kiekį kraujyje“, – aiškino ekspertas.

Anot profesoriaus, skaidulų trūkumas gali stipriai nuskurdinti žarnyno mikrobiomą. Jis pabrėžia, kad skaidulos svarbios ne tik žarnyno veiklai, bet ir mažina ligų riziką, įskaitant diabetą, insultą bei širdies ligas.

Pasak profesoriaus, skaidulų gausių produktų sąrašas:

Spragėsiai – apie 14,5 g skaidulų 100 g. Lengvai pagardinti spragėsiai gali būti laikomi naudingesniu užkandžiu, tačiau reikėtų vengti per saldžių arba sviestu gausiai apipiltų variantų.

Pupelės – apie 9,6 g skaidulų 100 g.

Avietės – apie 5,2 g skaidulų 100 g.

Žirnių tyrė – apie 3,9 g skaidulų 100 g.

Viso grūdo makaronai – apie 3,8 g skaidulų 100 g.

Artišokų šerdys – apie 3,6 g skaidulų 100 g.

Avokadai – apie 3,4 g skaidulų 100 g.

Rekomenduojamas skaidulų kiekis suaugusiajam per dieną – ne mažiau kaip 30 g.

„Nacionalinės sveikatos tarnybos“ gydytojas Suražas Kukadija įvardijo pavojingiausius simptomus, galinčius signalizuoti apie mirtinų ligų vystymąsi.

Eksperto teigimu, yra trys nerimą keliantys požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti.

Pirmasis – apgamo pokyčiai. Pasak gydytojo, apgamo formos, dydžio ar spalvos pakitimai dažnai būna gerybiniai, tačiau „Nacionalinė sveikatos tarnyba“ (NHS) pabrėžia, kad naujai atsiradęs apgamas ar pasikeitęs esamas apgamas gali būti odos melanomos požymis. Ypač pavojingi apgamai, kurie:

• turi nelygią formą ar nelygius kraštus;
• yra kelių, mišrių atspalvių;
• yra didesni nei 6 mm;
• bėgant laikui kinta;
• keičia dydį, formą ar spalvą.

Pastebėjus bet kokius apgamo pokyčius ar naujas dėmes ant odos, kurios neišnyksta, rekomenduojama kuo greičiau pasitikrinti.

Antrasis požymis – svorio kritimas be aiškios priežasties. Anot gydytojo, neplanuotas svorio mažėjimas gali būti pagrindinės sveikatos problemos simptomas. Tai gali būti susiję su:

• vėžiu;
• skydliaukės veiklos sutrikimais;
• diabetu;
• širdies nepakankamumu;
• virškinamojo trakto problemomis;
• infekcijomis;
• stresu;
• depresija;
• tam tikrų vaistų poveikiu.

Į gydytoją patariama kreiptis tada, jei svoris toliau krenta, nors mityba ir fizinio aktyvumo įpročiai nesikeičia.

Trečiasis – išmatų pokyčiai. Sveikatos sutrikimus gali rodyti ilgiau trunkantys tuštinimosi pokyčiai: stiprus vidurių užkietėjimas, dažnas viduriavimas ar skystos išmatos, taip pat kraujas išmatose. Tokius pokyčius gali lemti mityba, suvartojamo vandens kiekis, tačiau kartais jie gali signalizuoti ir sunkias ligas, pavyzdžiui, storosios žarnos vėžį.

Storosios žarnos vėžio simptomai gali būti:

• neįprasti išmatų pokyčiai – minkštesnės išmatos, viduriavimas arba užkietėjimas, kurie jums nebūdingi;
• poreikis eiti į tualetą dažniau arba rečiau nei įprastai;
• kraujas išmatose, kuris gali būti raudonas arba tamsus;
• dažnas jausmas, kad reikia tuštintis net ir po apsilankymo tualete;
• pilvo skausmas;
• gumbas pilvo srityje;
• pilvo pūtimas;
• svorio kritimas be dietos ar intensyvesnių treniruočių;
• stiprus nuovargis ar dusulys – tai gali būti anemijos požymiai, kurią kartais sukelia storosios žarnos vėžys.

Fizinis aktyvumas gerina savijautą ir stiprina sveikatą, tačiau nauji tyrimai rodo, kad svarbus ne tik pats sportas, bet ir tai, kuriuo paros metu jis atliekamas.

Širdies problemos. Asociatyvi nuotrauka

Kaip skelbia leidinys „Express“, tyrėjai nustatė, jog žmonės, kurie reguliariai sportavo anksti ryte, turėjo gerokai mažesnę tikimybę susirgti išemine širdies liga, patirti padidėjusį arterinį kraujospūdį, susidurti su 2 tipo diabetu ar nutukimu, palyginti su tais, kurie treniruotes rinkosi vėliau dieną.

Tyrime buvo vertinami fizinio aktyvumo laikotarpiai, kai dalyviams širdies ritmas buvo padidėjęs 15 minučių ar ilgiau.

„Žmonės, kurie dažnai sportavo ryte, turėjo 31 proc. mažesnę tikimybę susirgti išemine širdies liga ir 18 proc. mažesnę tikimybę patirti padidėjusį kraujospūdį nei tie, kurie sportavo vėliau dieną. Taip pat nustatyta 21 proc. mažesnė padidėjusio cholesterolio rizika, 30 proc. mažesnė 2 tipo diabeto tikimybė ir 35 proc. mažesnė nutukimo tikimybė“, – rašoma leidinyje.

Tyrėjai apibendrino, kad mažiausia išeminės širdies ligos rizika siejama su fiziniu aktyvumu tarp 7 ir 8 valandos ryto.

Taip pat primenama, kad širdies ligos dažnai įvardijamos kaip viena iš dažniausių mirties priežasčių. Pasak medikų, širdies sveikatą gali padėti saugoti paprasti kasdieniai įpročiai.

Kardiologas dr. Francesco Lo Monaco įvardijo tris įpročius, galinčius prisidėti prie geresnės širdies ir kraujagyslių sistemos būklės: burnos higienos priežiūrą, nuoseklų miego režimą ir daugiau teigiamų emocijų kasdienybėje.

Jei pusryčiaujama per vėlai arba pusryčiai apskritai praleidžiami, tai gali neigiamai paveikti medžiagų apykaitą ir skatinti nekontroliuojamą apetitą. Genetinis epidemiologas, Londono „Karališkojo koledžo“ mokslininkas Timas Spectoras teigia, kad siekiantiems numesti svorio verta pirmą kartą pavalgyti ne vėliau kaip iki 11 val. ryto. Šios rekomendacijos, pasak jo, remiasi tyrimais bei skirtingų kultūrų mitybos įpročių stebėjimais.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė mityba smarkiai skiriasi nuo ankstesnių kartų tradicijų. Dalis žmonių šiandien vakarieniauja gana vėlai, kartais net apie 21 val., todėl pailgėja intervalas tarp vakarienės ir pusryčių. T. Spectoras pabrėžia, kad maždaug 14 valandų pertrauka tarp valgymų gali padėti organizmui efektyviau reguliuoti medžiagų apykaitą. Laikantis tokio režimo kelis mėnesius, svoris, anot jo, gali sumažėti apie 2–5 kg.

Savo įžvalgas T. Spectoras sieja ir su tyrimais, atliktais stebint Hadzų genties bendruomenę. Jo teigimu, šios genties nariai pirmą kartą valgo įprastai tarp 10.30 ir 11 val., o 2 tipo diabetas bei nutukimas tarp jų pasitaiko itin retai. Tai, pasak mokslininko, gali rodyti, kad atidėtas pusryčių laikas ir derinimasis prie natūralaus cirkadinio ritmo yra palankūs sveikatai.

„14 valandų badavimą per parą, išlaikant tą patį kalorijų kiekį, ilgalaikėje perspektyvoje įgyvendinti lengviau. Tai veikia, nes žarnyno mikroorganizmai turi tą patį cirkadinį ritmą kaip ir mes, todėl jiems taip pat reikia poilsio laikotarpio“, – aiškino mokslininkas.

Jis taip pat ragina neįsikibti universalaus patarimo „niekada nepraleisk pusryčių“. Kai kuriems žmonėms, anot jo, ankstyvas pusryčiavimas gali net prisidėti prie svorio augimo. Vietoj to rekomenduojama rinktis sočius, ilgiau energiją suteikiančius produktus, kurie padeda išlikti sotiems iki kito valgymo.

Pusryčiams siūloma rinktis:

• kiaušinius, varškę, graikišką jogurtą;
• avižinę košę ir viso grūdo duoną;
• kruopas, riešutus ir sėklas (chia, linų sėmenis);
• žemės riešutų sviestą ir avokadą;
• daržoves, pavyzdžiui, pomidorus ir agurkus;
• vaisius, turinčius žemą glikeminį indeksą, pavyzdžiui, uogas;
• vištienos krūtinėlę, kalakutieną, liesą jautieną;
• lašišą, tuną ir kokybiškus mėsos gaminius.

Pasak T. Spectoro, laikantis šių principų lengviau kontroliuoti apetitą, palaikyti sveiką medžiagų apykaitą ir svorį mažinti palaipsniui, nedarant organizmui papildomo streso.

Taip pat primenama, kad tarptautinė mokslininkų komanda iš Nyderlandų „Vageningeno universiteto“ ir Jungtinės Karalystės „Bornmuto universiteto“ atliko didelį klinikinį tyrimą, kurio rezultatai kvestionuoja paplitusią nuomonę apie saldumynų atsisakymo naudą. Tyrėjai nustatė, kad vien saldaus skonio ribojimas savaime nebūtinai suteikia tikėtiną efektą medžiagų apykaitai ir ne visada pakeičia žmogaus mitybos elgseną.

Kepenys yra vienas svarbiausių organų: jos dalyvauja detoksikacijoje, medžiagų apykaitoje ir padeda kaupti bei paskirstyti organizmui reikalingas maistines medžiagas. Gydytojai ragina įvertinti savo gyvenimo būdą ir, jei reikia, jį koreguoti, kad kepenys išliktų sveikos.

Kepenų problemos. Iliustracinė nuotrauka

Vienas didžiausių kepenų priešų – alkoholis. Per didelis jo vartojimas laikomas pagrindine grėsme: nuolatinis toksinų poveikis sukelia uždegimą, o ilgainiui gali formuotis randinis audinys. Tai gali peraugti į cirozę, kai normali kepenų struktūra pakeičiama fibroziniu audiniu, dėl ko ženkliai prastėja organo funkcijos.

Kitas svarbus rizikos veiksnys – netinkama mityba. Racionas, kuriame gausu sočiųjų riebalų, cukraus ir itin perdirbtų produktų, skatina suriebėjusių kepenų ligos vystymąsi. Ši būklė gali progresuoti iki uždegimo ir fibrozės, o riziką dar labiau didina nutukimas bei sėslus gyvenimo būdas.

Ne mažiau pavojingas yra netinkamas vaistų vartojimas ir savigyda. Per didelės dozės ar neteisingas medikamentų, ypač paracetamolio, naudojimas neretai baigiasi ūminiu kepenų nepakankamumu. Savigyda be gydytojo priežiūros gali turėti rimtų pasekmių, nes kepenys aktyviai metabolizuoja didžiąją dalį farmacinių medžiagų.

Žalą kepenims gali daryti ir lėtinis miego trūkumas bei nuolatinis stresas. Reguliarus neišsimiegojimas ir įtampa blogina medžiagų apykaitos procesus, gali skatinti riebalų kaupimąsi kepenyse ir mažinti jų gebėjimą atsinaujinti. Ilgainiui sutrikęs poilsio režimas organizmą, įskaitant kepenis, sekina.

Taip pat svarbus veiksnys – fizinio aktyvumo stoka. Judėjimas padeda palaikyti normalią medžiagų apykaitą, o jo trūkumas didina nutukimo ir atsparumo insulinui riziką, kuri tiesiogiai siejama su suriebėjusių kepenų liga. Reguliari mankšta mažina kepenų apkrovą ir prisideda prie geresnės jų funkcijos.

Primename, kad portalas „Komentarai“ anksčiau skelbė informaciją apie daržoves, kurios esą gali padėti kepenų būklei.