CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Karščių banga smogia senjorams: gydytojai įspėja, ką daugelis daro kasdien ir rizikuoja sveikata

    Karščių banga smogia senjorams: gydytojai įspėja, ką daugelis daro kasdien ir rizikuoja sveikata

    Karščių metu rizika išauga

    Per karščius daugelis vyresnio amžiaus žmonių stengiasi laikytis įprastos dienotvarkės: ankstyvi pusryčiai, trumpas apsipirkimas, vaistinė ar pasivaikščiojimas. Tačiau medikai pabrėžia, kad karščių bangos metu net nedidelis fizinis krūvis gali baigtis silpnumu, galvos svaigimu ar pavojingu organizmo perkaitimu.

    Didžiausia klaida – planuoti reikalus pačiu karščiausiu paros metu, kai saulė intensyviausia. Sveikatos specialistai primena, kad kaitra veikia ne tik termometro rodmenys: saulėje ir tvankiose vietose juntamoji temperatūra gali būti gerokai aukštesnė, todėl organizmas praranda daugiau skysčių ir greičiau perkaista.

    Kodėl vyresniems žmonėms sunkiau

    Su amžiumi silpnėja natūrali termoreguliacija: organizmui tampa sunkiau atiduoti šilumos perteklių, prakaitavimas gali būti mažiau efektyvus. Kraujotakos sistema taip pat ne visuomet pakankamai greitai prisitaiko, todėl šilumos atidavimas per odą gali būti lėtesnis.

    Riziką didina ir lėtinės ligos bei vartojami vaistai. Vyresni nei 65 metų žmonės dažniau susiduria su aukštu kraujospūdžiu, cukriniu diabetu, širdies, inkstų ar kvėpavimo sistemos ligomis, o kai kurie vaistai gali paveikti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą, kraujospūdį ar prakaitavimą.

    Kasdienis įprotis, kuris per karščius pavojingas

    Medikai atkreipia dėmesį, kad rizikinga tampa net ir trumpa kelionė iki parduotuvės, ypač jei tenka stovėti eilėje, nešti pirkinius ar grįžti įkaitusiu šaligatviu. Papildomą grėsmę kelia ir tvankus viešasis transportas, kuriame organizmas dar greičiau netenka skysčių.

    Saugiausia svarbiausius reikalus perkelti į ankstyvą rytą arba vėlesnę popietę, kai temperatūra pradeda kristi. Jei įmanoma, verta apsipirkti iš anksto, prašyti artimųjų pagalbos arba rinktis pristatymą į namus, ypač per įspėjimus dėl karščio.

    Pagrindinis pavojus – dehidratacija ir perkaitimas

    Vienas didžiausių karščio pavojų senjorams – dehidratacija, nes troškulio jausmas su amžiumi gali būti silpnesnis. Dėl to žmogus gali gerti per mažai net tada, kai organizmui jau trūksta skysčių, o pirmieji simptomai dažnai būna neryškūs ir lengvai supainiojami su nuovargiu.

    Įspėjamieji ženklai gali prasidėti nuo galvos skausmo, mieguistumo, silpnumo, galvos svaigimo, pykinimo ar sausumo burnoje. Taip pat gali sumažėti šlapinimasis, padažnėti širdies plakimas, atsirasti nestabili eisena ar dezorientacija, o tai ypač pavojinga, jei žmogus yra vienas.

    Jei asmuo tampa sutrikęs, labai įkaista, nustoja prakaituoti nepaisant karščio, alpsta, vemia ar jam pasidaro sunku kvėpuoti, delsti negalima. Tokiais atvejais būtina skubiai kviesti medikus, nes šilumos smūgis yra gyvybei pavojinga būklė.

    Kol atvyksta pagalba, rekomenduojama žmogų perkelti į vėsesnę, pavėsingą vietą, atlaisvinti drabužius, vėsinti kūną drėgnu audiniu. Skysčius reikėtų duoti mažais gurkšniais, jei žmogus sąmoningas ir gali saugiai nuryti.

    Specialistai primena, kad karštis nebūtinai reiškia užsidarymą namuose, tačiau reikalauja pakeisti dienos ritmą. Net toks pats pasivaikščiojimas ryte gali būti saugus ir naudingas, o vėliau dieną tapti per dideliu krūviu, todėl planavimas per karščius yra svarbiausia prevencija.

  • Du gėrimai prieš miegą gali padėti greičiau užmigti: mokslininkai įspėja ir kam netinka

    Vakariniai įpročiai daro didelę įtaką užmigimo greičiui ir miego kokybei, o tinkamai parinktas šiltas gėrimas kai kuriems žmonėms gali tapti paprasta, bet veiksminga rutinos dalimi. Specialistai pabrėžia, kad stebuklingo gėrimo, kuris akimirksniu užmigdytų visus, nėra, tačiau kai kurios arbatos be kofeino gali padėti nurimti.

    Viena dažniausiai minimų alternatyvų vakarui yra ramunėlių užpilas. Ramunėlėse randamas apigeninas siejamas su raminamuoju poveikiu, nes gali sąveikauti su smegenų receptoriais, susijusiais su atsipalaidavimu ir miegu. Dėl to ramunėlių puodelis prieš miegą neretai rekomenduojamas kaip signalas organizmui, kad laikas lėtinti tempą.

    „Ramunėlių arbata nėra vaistas nuo nemigos, tačiau kai kuriems žmonėms ji gali padėti lengviau pereiti į poilsio režimą, ypač jei geriama reguliariai ir kartu laikomasi pastovaus miego grafiko“, – sako miego higieną nagrinėjantys specialistai.

    Kitas populiarus pasirinkimas – rooibos (raudonkrūmio) užpilas, natūraliai neturintis kofeino. Tyrimuose rooibos siejamas su antioksidaciniu poveikiu ir galimomis palankiomis sąsajomis su širdies bei kraujagyslių rodikliais, nors šie rezultatai priklauso nuo žmogaus mitybos ir gyvenimo būdo. Vakare svarbiausia tai, kad rooibos nepalaiko budrumo taip, kaip kofeino turintys gėrimai.

    Ekspertai primena, kad vien gėrimas problemos neišspręs, jei vakare vartojama daug kofeino, alkoholio ar patiriamas nuolatinis stresas. Suaugusiesiems dažnai rekomenduojama riboti kofeiną antroje dienos pusėje, o likus valandai iki miego mažinti ryškios šviesos ir ekranų poveikį bei laikytis pastovaus užmigimo laiko.

    Taip pat svarbu įvertinti individualias rizikas. Ramunėlės kai kuriems žmonėms gali sukelti alergines reakcijas, ypač jei yra jautrumas astrinių šeimos augalams, o bet kokie žoliniai papildai ar koncentruoti mišiniai gali sąveikauti su vartojamais vaistais. Jei nemiga kartojasi dažnai, tęsiasi kelias savaites arba ją lydi knarkimas, dusimo epizodai ar nuolatinis mieguistumas dieną, verta pasitarti su gydytoju.

  • Karščiai ir „vasaros penio“ mitas: urologai paaiškina, kas iš tiesų vyksta kūne

    Socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje vėl plinta teiginiai, esą per karščius vyrams „padidėja“ lytinis organas. Šis reiškinys dažnai vadinamas „vasaros peniu“, tačiau medikai pabrėžia, kad tai nėra tikras audinių augimas ar ilgalaikis pokytis.

    Urologų vertinimu, kalbama apie laikiną išvaizdos ir pojūčio pasikeitimą, kurį lemia normalios organizmo termoreguliacijos reakcijos. Panašūs efektai matomi ir kitose kūno vietose, pavyzdžiui, karštyje gali tinti pirštai, labiau išryškėti venos, parausti veidas.

    Kas vyksta kūne per karštį

    Žmogaus organizmas siekia palaikyti stabilią vidinę temperatūrą, todėl esant dideliam karščiui aktyvina šilumos atidavimo mechanizmus. Vienas svarbiausių jų yra kraujagyslių išsiplėtimas, kai daugiau kraujo nukreipiama arčiau odos paviršiaus, kad šiluma būtų lengviau išsklaidoma.

    Tokiu pat principu reaguoja ir lytinių organų kraujotaka. Kadangi šioje srityje yra tankus kraujagyslių tinklas, šilumoje padidėjęs kraujo pritekėjimas ramybės būsenoje gali sukelti nežymų patinimą ir vizualiai sudaryti įspūdį, jog organas atrodo didesnis ar sunkesnis.

    Kodėl tai tik laikinas efektas

    Medikai pabrėžia, kad tikro anatominio padidėjimo karštis nesukelia, nes audiniai neauga vien dėl temperatūros. Pokytis išnyksta, kai žmogus atvėsta: pavyzdžiui, pabuvus vėsesnėje patalpoje, įsijungus kondicionieriui ar nusiprausus vėsiu dušu.

    Atvėsus aplinkai, organizmas įjungia priešingą reakciją: kraujagyslės susiaurėja, kraujotaka labiau telkiama gilesniuose audiniuose ir vidaus organuose. Dėl to lytinių organų išvaizda grįžta į įprastą, o žiemą ar šaltyje kai kuriems vyrams jie gali atrodyti mažesni.

    Ką svarbiausia prisiminti per karščius

    Specialistai ragina nepasitikėti antraštėmis, žadančiomis nemokamą ar ilgalaikį „padidėjimą“ per vasaros karščius. Jei atsiranda skausmas, ryškus patinimas, odos paraudimas, karščiavimas ar šlapinimosi sutrikimai, tai gali būti visai kitos būklės požymiai, dėl kurių vertėtų kreiptis į gydytoją.

    Per karščius didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas bendrai savijautai: pakankamam skysčių vartojimui, perkaitimo prevencijai ir poilsiui pavėsyje. Tai svarbu ne tik komfortui, bet ir širdies bei kraujagyslių sistemos apkrovos mažinimui, nes kaitra organizmui yra realus stresas.

  • Žaizdos gyja stebėtinai greitai: 5 priemonės, kurias gydytojai mini dažniausiai

    Smulkūs įpjovimai, nubrozdinimai ar nedideli nudegimai kasdienybėje nutinka dažnai, tačiau net ir, atrodytų, menka žaizda gali supūliuoti, jei ji prižiūrima netinkamai. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra švara, drėgna gijimo terpė ir infekcijos prevencija, o stebuklingų sprendimų, tinkančių visiems, paprastai nebūna.

    Pirmasis žingsnis namuose dažniausiai paprastas: žaizdą reikia nuplauti švariu tekančiu vandeniu, pašalinti nešvarumus ir švelniai nusausinti. Jei kraujavimas nesustoja, žaizda gili, atsiranda tirpimas, stiprus skausmas ar didelis patinimas, delsti nereikėtų ir vertėtų kreiptis į medikus.

    Kas iš tiesų padeda gyti?

    Aloe vera gelis dažnai minimas kaip priemonė, galinti padėti esant nedideliems odos pažeidimams ir paviršiniams nudegimams. Tyrimuose vertinamas jo gebėjimas mažinti uždegimą ir sudaryti palankesnę terpę odai atsistatyti, tačiau svarbu rinktis saugius, odai skirtus produktus ir netepti ant gilių, stipriai šlapiuojančių ar užkrėstų žaizdų.

    Medus, ypač medicininis, kai kuriose klinikinėse situacijose naudojamas žaizdų priežiūrai dėl antibakterinių savybių ir gebėjimo palaikyti drėgną gijimo aplinką. Vis dėlto namuose tepti maistinį medų ant atviros žaizdos nerekomenduojama, nes jo sudėtis ir mikrobiologinė švara nėra pritaikyta medicinai.

    Kurkuminas, esantis ciberžolėje, moksliniuose darbuose aptariamas dėl priešuždegiminių savybių, bet praktikoje ciberžolės pasta ant žaizdos gali sudirginti odą ar užteršti pažeistą vietą. Jei norisi naudoti augalinius preparatus, saugiau rinktis vaistinėse esančias, žaizdų priežiūrai pritaikytas priemones, o ne virtuvės eksperimentus.

    Česnakas turi medžiagų, kurioms priskiriamas antimikrobinis poveikis, tačiau tiesiogiai tepamas ant odos jis gali sukelti cheminį sudirginimą ar net nudegimą. Dėl to česnako naudojimas žaizdų gydymui namuose laikomas rizikingu, ypač vaikams ar jautrios odos žmonėms.

    Kada praverčia vaistinės priemonės?

    Vaistinėse parduodami antiseptikai, modernūs tvarsčiai ir kai kurie antibakteriniai tepalai padeda sumažinti infekcijos riziką ir sukurti sąlygas žaizdai gyti. Svarbu laikytis instrukcijų ir nepiktnaudžiauti antibakteriniais tepalais, nes netinkamas vartojimas gali dirginti odą ir didinti atsparumo antimikrobinėms medžiagoms riziką.

    Gydytojai primena atkreipti dėmesį į stabligės skiepą, ypač jei žaizda atsirado dirbant sode, susižeidus rūdytu daiktu ar gyvūnui įkandus. Jei atsiranda paraudimas, karštis aplink žaizdą, pūliavimas, kylanti temperatūra ar raudonos juostos link limfmazgių, tai gali būti infekcijos požymiai, kuriuos būtina įvertinti medikams.

    „Svarbiausia ne stebuklingas ingredientas, o teisinga žaizdos priežiūra: švara, apsauga ir laiku pastebėti infekcijos ženklai“, – sako žaizdų priežiūros specialistai.

  • Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau jo funkcijos kur kas platesnės. Jis padeda palaikyti stabilų gliukozės kiekį kraujyje, reguliuoja kraujospūdį, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir imuninės sistemos veikloje. Natūraliai ryte kortizolio daugiau, o vakare jo turėtų mažėti, kad organizmas pasiruoštų poilsiui.

    Problemos prasideda tuomet, kai stresas tampa ne trumpu epizodu, o kasdieniu fonu. Nuolatinė įtampa, miego trūkumas, darbas spaudžiant terminams ir per menka regeneracija gali palaikyti organizmą nuolatinio budrumo režime. Tokiu atveju dažniau suaktyvėja apetitas, didėja potraukis saldiems ir riebiems produktams.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas siejamas ne tik su didesniu suvalgomo maisto kiekiu, bet ir su prastesniais pasirinkimais. Dažniau griebiamasi labai kaloringų, greitai suvalgomų, stipriai perdirbtų produktų, nes organizmas ieško greitos energijos. Tai nebūtinai yra valios trūkumas, o fiziologinis atsakas į įtampą.

    Padidėjęs kortizolio lygis kai kuriems žmonėms gali būti susijęs su didesniu visceralinių riebalų kaupimu, tai yra riebalais aplink vidaus organus. Vis dėlto vien iš pilvo apimties spręsti, kad tai vadinamasis kortizolio pilvas, būtų klaida. Svorį lemia daug veiksnių, tarp jų mityba, judėjimas, amžius, genetika, vartojami vaistai ir kiti hormoniniai pokyčiai.

    Kortizolis gali apsunkinti svorio kontrolę ir netiesiogiai, per kasdienius įpročius. Kai miegas prastas, o nervų sistema nuolat per daug aktyvi, dažniau užkandžiaujama, mažėja motyvacija judėti ir sudėtingiau planuoti valgymus. Prie to gali prisidėti ir gliukozės bei insulino svyravimai, didinantys alkio priepuolių tikimybę.

    Kalbant apie streso valdymą neretai minima vitaminas C, nes jis svarbus imuninei sistemai, kolageno gamybai ir apsaugai nuo oksidacinio streso. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad pakankamas vitamino C kiekis gali švelninti dalį organizmo reakcijų į stresą. Tačiau tai nereiškia, kad papildai išspręs problemą arba sustabdys svorio augimą be kitų pokyčių.

    Saugiausia vitaminą C vertinti kaip kasdienės mitybos dalį. Jo gausu paprikose, petražolių lapuose, juoduosiuose serbentuose, braškėse, kiviuose, citrusiniuose vaisiuose, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, žiediniuose kopūstuose, kopūstuose, pomidoruose ir špinatuose. Didelės papildų dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo skausmą, viduriavimą ar pūtimą.

    Vienu produktu ar vienu įpročiu kortizolio suvaldyti nepavyks, tačiau organizmui padeda nuoseklūs, paprasti sprendimai. Didžiausią reikšmę turi miegas, jo trukmė ir pastovus režimas. Taip pat padeda reguliarus, bet organizmo nealinantis judėjimas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, lengvas važiavimas dviračiu, joga ar kvėpavimo pratimai.

    Svarbus ir valgymo ritmas, nes ilgos pertraukos, valgymas skubant bei diena, paremta kava ir saldžiais užkandžiais, gali didinti energijos svyravimus. Praktikoje dažniausiai geriau veikia sotūs, subalansuoti valgiai su baltymais, daržovėmis, pilno grūdo produktais ir sveikais riebalais. Tai padeda išlaikyti stabilesnį sotumą ir mažina spontaniškų užkandžių poreikį.

    Jeigu svoris auga greitai, nors mityba ir fizinis aktyvumas iš esmės nepasikeitė, verta pasitarti su gydytoju. Ypač jei kartu atsiranda padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis, aukštas kraujospūdis, raumenų silpnumas, nemiga, nuotaikų svyravimai, nereguliarios mėnesinės ar neįprasti odos pokyčiai. Kartais tokie simptomai gali būti susiję su vaistais, pavyzdžiui, ilgai vartojamais steroidais, arba antinksčių ir hipofizės sutrikimais.

    Tokiais atvejais vien bendrų kraujo tyrimų gali nepakakti, o gydytojas gali rekomenduoti tikslingus kortizolio tyrimus kraujyje, seilėse arba paros šlapime. Svarbiausia neapkaltinti savęs disciplina, jei pastangos neduoda rezultato. Kartais kūnas į pervargimą reaguoja anksčiau, nei žmogus spėja tai aiškiai įvardyti, todėl pirmas žingsnis gali būti miegas, režimas ir profesionali konsultacija.

  • Ilgas skrydis lėktuvu: pasirinkta vieta gali pakeisti savijautą – štai ką pataria ekspertai

    Ilgas skrydis lėktuvu: pasirinkta vieta gali pakeisti savijautą – štai ką pataria ekspertai

    Ilgas skrydis lėktuvu daugeliui tampa išbandymu ne tik dėl nuovargio, bet ir dėl miego kokybės, dehidratacijos ar kojų tinimo. Aviacijos ir medicinos specialistai pabrėžia, kad didelę reikšmę turi tiek pasirinkta vieta salone, tiek tai, kaip elgiatės skrydžio metu.

    Jei jautriai reaguojate į turbulenciją, dažniausiai patogiausia jaustis ties sparnais, kur lėktuvo judesiai paprastai mažiau juntami. Norintiems ramesnės aplinkos verta dairytis vietų arčiau priekinės salono dalies, kur neretai būna mažiau variklių keliamo triukšmo.

    Kelias valandas sėdint vienoje padėtyje lėtėja kraujotaka, ypač kojose, todėl gali atsirasti tinimas ir sunkumo jausmas. Kai kuriais atvejais ilgalaikis nejudrumas siejamas su didesne giliųjų venų trombozės rizika, todėl vien tik patogi kėdė problemos neišsprendžia.

    Per ilgesnius skrydžius rekomenduojama reguliariai pajudėti: jei įmanoma, atsistoti ir trumpai praeiti salonu, o sėdint atlikti paprastus pėdų ir blauzdų pratimus. Žmonėms, kuriems dažniau tinsta kojos ar yra kitų kraujotakos rizikos veiksnių, gali praversti kompresinės kojinės, tačiau dėl jų pasirinkimo saugiausia pasitarti su sveikatos specialistu.

    Jei turite širdies ir kraujagyslių ligų ar kitų lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš kelionę verta pasitarti su gydytoju. Tokia konsultacija ypač svarbi planuojant tarpžemyninius skrydžius, kai vienu metu susiduria ir ilgas sėdėjimas, ir didesnis organizmo nuovargis.

    Kaip pasiruošti miegui salone?

    Miegui lėktuve dažniausiai trukdo šviesa, kitų keleivių garsai ir bendras salono šurmulys. Todėl praktiški sprendimai yra akių kaukė ir triukšmą slopinančios ausinės, kurios gali padėti greičiau užmigti ir pagerinti poilsio kokybę.

    Pravartu pasirūpinti ir įkrautu telefonu bei papildoma baterija. Nors daugelyje lėktuvų yra įkrovimo lizdų, jie ne visada veikia taip, kaip tikimasi, o persėdimuose išsikrovęs telefonas dažnai tampa papildomo streso priežastimi.

    Vanduo ir alkoholis: ką svarbu žinoti?

    Lėktuvo salone oras yra gerokai sausesnis nei įprastai, todėl organizmas greičiau netenka skysčių. Dehidratacija gali pasireikšti troškuliu, galvos skausmu, didesniu nuovargiu, taip pat išsausėjusia oda ir gleivinėmis, todėl vandenį verta gurkšnoti reguliariai, nelaukiant stipraus troškulio.

    Alkoholis skrydžio metu dažnai atrodo kaip būdas atsipalaiduoti, tačiau jis gali stiprinti dehidrataciją ir bloginti miego kokybę. Panašiai ir dideli kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms apsunkina poilsį, todėl ilgo skrydžio dieną pravartu rinktis saikingai.

    Jet lagas: kodėl į rytus sunkiau?

    Kertant kelias laiko juostas dažnai pasireiškia jet lagas, kuris siejamas su sutrikusiu paros ritmu. Dažniausi požymiai yra mieguistumas dieną, sunkumai užmigti naktį, suprastėjusi koncentracija ir bendras išsekimas.

    Pastebima, kad kelionės į rytus daugeliui būna sunkesnės nei į vakarus, nes organizmui sudėtingiau „paankstinti“ miegą. Padėti gali keli paprasti įpročiai: išsimiegoti prieš kelionę, skrydžio metu vengti alkoholio, o atvykus kuo greičiau prisitaikyti prie vietinio miego ir valgymo laiko.

  • Dar ją vis išpilate po varškės? Serumas gali padėti žarnynui ir svoriui, bet yra svarbi taisyklė

    Dar ją vis išpilate po varškės? Serumas gali padėti žarnynui ir svoriui, bet yra svarbi taisyklė

    Skystis, kuris lieka gaminant varškę ar sūrį, daugelį metų virtuvėse keliaudavo tiesiai į kriauklę. Tačiau pieno serumas vis dažniau vertinamas kaip paprastas, natūralus gėrimas, galintis praturtinti racioną, ypač jei norisi lengvesnių pasirinkimų ir mažiau saldintų gėrimų.

    Vis dėlto svarbu nepasiduoti mitams: serumas nėra stebuklinga lieknėjimo priemonė. Jo nauda dažniausiai atsiranda tada, kai jis pakeičia limonadus, saldžias arbatas ar kaloringus užkandžius, o ne tuomet, kai tikimasi, kad gėrimas pats savaime degins riebalus.

    Naminis skystas serumas paprastai turi nedaug kalorijų, jame yra laktozės, šiek tiek baltymų ir beveik nėra riebalų. Taip pat jame išlieka dalis mineralų, natūraliai esančių piene, todėl jis gali prisidėti prie skysčių ir elektrolitų balanso, ypač karštuoju metų laiku.

    Dažnai painiojami du skirtingi dalykai: skystas serumas ir koncentruoti išrūgų baltymai, parduodami miltelių pavidalu. Pastarieji yra gerai ištirti sporto mityboje, o jų poveikis sotumui ir kūno sudėčiai dažniau siejamas su didesniu baltymų kiekiu bei nuosekliu mitybos ir fizinio aktyvumo planu.

    Skystame serume baltymų gerokai mažiau, todėl jo nereikėtų laikyti visaverčio patiekalo pakaitalu ar alternatyva baltymų kokteiliui. Tačiau jis gali būti praktiškas kasdienis priedas, jei norisi gaivesnio gėrimo, o taip pat būdas sumažinti maisto švaistymą namuose.

    Skonis būna švelniai rūgštus ir ne visiems priimtinas, todėl dažnai jis vartojamas ne vienas. Serumas tinka kokteiliams su vaisiais, gali būti naudojamas šaltoms sriuboms, blynelių ar duonos tešlai, kai norisi lengvesnės tekstūros ir natūralaus rūgštumo.

    Žarnynui palankūs įpročiai paprastai remiasi bendra mitybos kryptimi: pakankamu skaidulų kiekiu iš daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, taip pat fermentuotais gaminiais. Serumas gali papildyti racioną, bet jis nepakeis subalansuotos mitybos, jei kasdien trūksta skaidulų ir įvairovės.

    Gaminant namuose serumas gaunamas natūraliai: pienui sukrešėjus susidaro varškės masė ir atskiras skystis. Svarbi taisyklė yra sauga: geriausia rinktis pasterizuotą pieną ir laikyti serumą šaldytuve, o suvartoti per kelias dienas, kad sumažėtų mikrobiologinė rizika.

    Ne visiems jis tinka. Serume yra laktozės, todėl netoleruojantiems žmonėms jis gali sukelti pilvo pūtimą, skausmą ar viduriavimą, o reakcija dažnai priklauso nuo individualios tolerancijos ir išgerto kiekio.

    Atsargūs turėtų būti ir turintys alergiją karvės pieno baltymams, nes serumas, kaip ir kiti pieno produktai, gali sukelti nepageidaujamų simptomų. Jei kyla abejonių dėl toleravimo, ypač vaikams, nėščiosioms ar turintiems lėtinių virškinimo sutrikimų, verta pasitarti su sveikatos specialistu.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Sojagi razinos, dar vadinamos soyagi arba soyaki, yra tamsios džiovintos vynuogės, siejamos su Centrine Azija. Dažniausiai jos gaminamos Uzbekistane, Tadžikistane ir Afganistane, kur vis dar taikomi tradiciniai džiovinimo būdai. Būtent dėl to šios razinos išsiskiria skoniu ir tekstūra.

    Skirtingai nei dalis pramoniniu būdu džiovinamų razinų, sojagi paprastai džiovinamos lėtai pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose. Toks procesas leidžia išlaikyti minkštesnę struktūrą, didesnį natūralų drėgnumą ir gilesnį skonį. Valgant dažnai juntamos slyvų, medaus ar karamelės natos, kartais ir lengva rūgštelė.

    Ryški jų savybė – labai tamsi, beveik melsvai juoda spalva, kuri dažniausiai atsiranda natūraliai dėl tamsių vynuogių ir švelnesnio džiovinimo. Tamsiuose vaisiuose gausu augalinių pigmentų ir polifenolių, įskaitant antocianinus. Šie junginiai mityboje vertinami dėl antioksidacinių savybių.

    Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su senėjimo procesais ir laisvųjų radikalų poveikiu. Vis dėlto razinos nėra vaistas ir negali „neutralizuoti“ žalingo gyvenimo būdo. Daugiausia naudos jos duoda tada, kai pakeičia saldumynus, o ne tampa dar vienu papildomu cukraus šaltiniu.

    Nors razinos dažnai laikomos vien koncentruotu cukrumi, jos taip pat suteikia skaidulų ir įvairių fenolinių junginių. Dėl skaidulų jos gali sotesnės jausmą išlaikyti ilgiau nei saldainiai, tačiau porcija vis tiek labai svarbi. Džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija didelė, nes pašalinta dalis vandens.

    Prekybos centruose dažnai sutinkamos šviesesnės razinos kartais apdorojamos sieros junginiais, kad ilgiau išliktų patrauklios spalvos ir geriau laikytųsi. Daugumai žmonių tai problemų nesukelia, tačiau jautresni sieros junginiams gali patirti nemalonių reakcijų. Dėl to dalis pirkėjų ieško mažiau apdorotų alternatyvų, tarp jų ir sojagi.

    Sojagi razinos vertinamos ir dėl to, kad jų skonis dažnai mažiau primena saldainius, o pati uoga būna mėsingesnė. Virtuvėje jos tinka košėms, granolai, varškės desertams, salotoms su riešutais ar sūriu, taip pat ryžių patiekalams. Jos dažnai pasirenkamos kaip greitas užkandis prie kavos, kai norisi saldaus, bet ne konditerijos.

    Racionali porcija daugeliui žmonių yra maža sauja, apie 20–30 gramų. Kad poveikis gliukozei būtų švelnesnis ir užkandis sotesnis, razinas verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, kefyru, varške, migdolais ar graikiniais riešutais. Tokie deriniai paprastai padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Atsargiau sojagi ir kitas razinas turėtų vertinti žmonės, turintys cukrinį diabetą, atsparumą insulinui ar kitų angliavandenių apykaitos sutrikimų. Jiems svarbiausia yra ne tik produkto tipas, bet ir porcija, valgymo laikas bei tai, su kuo razinos valgomos. Prireikus reikėtų pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Džiovinti vaisiai kai kuriems žmonėms gali dirginti virškinimą, ypač jei yra jautresnės žarnos ar pasireiškia pilvo pūtimas. Kuo didesnė porcija, tuo didesnė diskomforto tikimybė. Todėl sojagi geriausia vartoti kaip nedidelį priedą prie patiekalo, o ne valgyti tiesiai iš didelės pakuotės.

    Renkantis verta skaityti sudėtį ir ieškoti razinų be pridėtinio cukraus, aliejaus ar nereikalingų priedų. Kokybiškos sojagi gali atrodyti neidealios: jos būna nelygios, labiau susiraukšlėjusios ir minkštesnės. Toks natūralumas dažnai ir yra pagrindinis jų pranašumas.

    Sojagi gali tapti praktišku saldumynų pakaitalu, jei vartojamos saikingai ir apgalvotai. Nedidelė porcija košėje ar jogurte dažnai suteikia pakankamai saldumo be papildomo cukraus. Taip tai tampa ne tik skania, bet ir maistingesne alternatyva saldainiams ar sausainiams.