CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • 82-ejų buvusi „Playboy“ modelis Guinnesso rekordus muša vieną po kito: jos metodas stebina

    JAV gyvenanti 82 metų Annie Judis, anksčiau žinoma sceniniu vardu Jean Bell, pastaraisiais metais tapo netikėta ilgaamžiškumo ir fizinio aktyvumo ikona. Moteris vieną po kito fiksuoja Guinnesso pasaulio rekordus ir savo pavyzdžiu griauna mitą, kad vyresniame amžiuje nebeįmanoma ženkliai stiprinti ištvermės bei koordinacijos.

    Guinnesso pasaulio rekordų organizacija skelbia, kad ji yra pelniusi daugybę titulų, o pirmąjį rekordą užfiksavo sulaukusi 75 metų. Viena ryškiausių jos sričių yra sportiniai šuoliai per šokdynę, kur ypač svarbūs reakcijos greitis, ritmas ir nuoseklios treniruotės.

    Jos biografijoje netrūksta netikėtų faktų: jaunystėje ji studijavo verslo administravimą, dalyvavo grožio konkursuose, dirbo aktorystės srityje, filmavosi kine ir televizijoje. 1970 metų sausį ji tapo pirmąja juodaode moterimi ant žurnalo „Playboy“ viršelio, o vėliau pasirinko kitą viešumo kryptį – sportą ir sveikatingumą.

    Pačios rekordininkės komunikacijoje nuolat kartojasi paprasta, bet moksliškai pagrįsta mintis: judėjimas turi būti reguliarus, nes prarandami įgūdžiai ir raumenų jėga greitai silpsta, jei kūnas negauna krūvio. Fiziologai pabrėžia, kad su amžiumi natūraliai mažėja raumenų masė ir jėga, tačiau jėgos bei ištvermės treniruotės padeda šį procesą reikšmingai sulėtinti.

    Socialiniuose tinkluose Annie Judis dalijasi treniruočių vaizdo įrašais ir patirtimi, o jos turinys sulaukia didelio auditorijos dėmesio. Ji ne kartą pasakojo, kad dalis žiūrovų iš pradžių netikėjo jos amžiumi, tačiau nuosekliai demonstruojami rezultatai tapo geriausiu argumentu, jog fizinė forma gali gerėti ir aštuntame gyvenimo dešimtmetyje.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vyresniame amžiuje svarbiausia yra saugumas: krūvį didinti palaipsniui, stebėti savijautą ir, ypač turint lėtinių ligų, suderinti planą su gydytoju. Vis dėlto Annie Judis istorija rodo platesnę tendenciją – vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių renkasi aktyvų gyvenimo būdą, o rekordai ir vieši pasiekimai tampa motyvacija kitiems neatsisakyti judėjimo.

    „Turite nuolat judinti kūną, nes jei nejudate, prarandate tai, ką turite“, – sakė Annie Judis.

  • Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Viskas dažnai prasideda nekaltai: naktį ima dilgčioti ar tirpti keli pirštai, o ryte ranka būna tarsi nejautri. Vėliau prisideda skausmas, silpnėja suėmimas ir darosi sunku atlikti smulkius, tikslius judesius.

    Tipiškiausia, kad simptomai labiausiai paliečia nykštį, smilių ir vidurinį pirštą, daliai žmonių ir bevardžio piršto pusę. Mažylis paprastai lieka be nusiskundimų, o tai gydytojams yra svarbi užuomina, padedanti atskirti šią būklę nuo kitų.

    Kas vyksta rieše?

    Riešo kanalo sindromas atsiranda tuomet, kai riešo kanale suspaudžiamas vidurinis nervas. Ši anatominė erdvė yra siaura, joje taip pat eina pirštus judinančių sausgyslių pluoštai, todėl bet koks patinimas ar uždegiminiai pokyčiai gali padidinti spaudimą.

    Didėjant spaudimui nervas pradeda blogiau perduoti impulsus, todėl pirmiausia atsiranda jutimo sutrikimai. Ilgainiui gali nukentėti ir raumenų darbas, atsiranda nerangumas, daiktai dažniau krenta iš rankų, sunku užsisegti sagas ar laikyti smulkius daiktus.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Riešo kanalo sindromas nėra vien tik biuro darbuotojų problema, nors ilgas darbas kompiuteriu ir pasikartojantys rankos judesiai tikrai didina riziką. Simptomus gali provokuoti ir darbas įrankiais, ypač kai rankos nuolat veikiamos vibracijos, taip pat ilgas vairavimas ar dažnas telefono laikymas vienoje padėtyje.

    Didesnė rizika siejama su būklėmis, kurios skatina skysčių susilaikymą ar audinių patinimą: nėštumu, menopauze, kai kuriomis endokrininėmis ligomis. Taip pat riziką didina cukrinis diabetas, hipotireozė, uždegiminės sąnarių ligos, o antsvoris ir nutukimas siejami su dažnesniu šio sindromo nustatymu.

    Priežastimi gali tapti ir vietiniai veiksniai, pavyzdžiui, anksčiau patirtos riešo traumos, lūžiai, degeneraciniai pakitimai ar dariniai, kurie užima vietą riešo kanale. Dėl to gydytojai visada vertina ne tik simptomus, bet ir bendrą sveikatos būklę bei galimas gretutines ligas.

    Kaip atpažinti ir ką daryti?

    Ankstyvoje stadijoje būdinga, kad tirpimas ar dilgčiojimas sustiprėja naktį ir gali pažadinti iš miego. Žmonės neretai pastebi, kad trumpam palengvėja nuleidus ranką žemyn ar papurčius plaštaką, tačiau simptomai vėliau kartojasi vis dažniau.

    Jei pojūčiai persikelia į mažylį, atsiranda kaklo skausmas ar simptomai apima plaštakos nugarinę pusę, tai gali reikšti kitą problemos šaltinį. Tokiais atvejais ypač svarbu nedelsti ir išsitirti, nes savidiagnostika gali suklaidinti.

    Įtarus riešo kanalo sindromą įprastai pradedama nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreipia pas neurologą ar ortopedą. Diagnozei patikslinti dažnai skiriami nervo laidumo tyrimai, o papildomai gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, padedantis įvertinti nervo būklę ir galimą suspaudimo priežastį.

    Gydymo taktika priklauso nuo to, kiek pažengęs nervo spaudimas. Lengvesniais atvejais pirmiausia taikomos konservatyvios priemonės, pavyzdžiui, įtvaras, laikantis riešą neutralioje padėtyje, ypač naktį, kai žmogus nevalingai sulenkia ar išlenkia riešą.

    Kai kuriems pacientams gali būti siūlomos injekcijos į riešo kanalą, kurios padeda sumažinti uždegimą ir skausmą, nors efektas ne visada būna ilgalaikis. Reabilitacijoje dažnai pasitelkiami specializuoti pratimai ir rankos terapija, skirti gerinti nervo ir sausgyslių slydimą bei mažinti audinių įtampą.

    Jei konservatyvus gydymas nepadeda arba atsiranda ryškus jėgos silpnėjimas ir raumenų nykimas, gali būti svarstomas operacinis gydymas. Operacijos tikslas yra atlaisvinti vidurinį nervą praplečiant riešo kanalo erdvę, o tai daugeliu atvejų leidžia sumažinti simptomus ir apsaugoti rankos funkciją ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Socialiniuose tinkluose ir mitybos patarimuose vis dar kartojamas mitas, kad vaisiai storina dėl fruktozės, o suvalgyti po 12 valandos esą tampa blogu pasirinkimu. Dietologas Damianas Parolas pabrėžia, kad vaisiuose fruktozės kiekis paprastai yra santykinai nedidelis, ypač lyginant su saldumynais, saldintais gėrimais ir stipriai perdirbtais produktais.

    „Aš vaisiais negąsdinčiau: taip, juose yra fruktozės, bet jos ten palyginti mažai“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Pasak specialisto, vaisiai paprastai pasižymi mažesniu energiniu tankiu ir didesniu tūriu, todėl daugumai žmonių juos sunku suvalgyti dideliais kiekiais, kol neatsiranda sotumas. Kitaip nei traškučiai ar saldumynai, kurie mažoje porcijoje gali turėti daug energijos ir suvalgomi nepastebimai.

    Vis dėlto kiekis išlieka svarbus, ypač jei žmogus turi sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, vienu kartu suvalgyti apie 1 kilogramą vyšnių ar trešnių, ypač sergant 2 tipo cukriniu diabetu, gali būti ne pats geriausias sprendimas, nes svarbi ir bendra angliavandenių apkrova.

    Ne mažiau populiarus teiginys, kad vaisius reikia valgyti tik ryte, nes vėliau organizmas neva blogiau tvarkosi su fruktoze. Dietologo teigimu, tokia taisyklė per daug supaprastina realybę, nes poveikį lemia ne laikrodis, o dienos kontekstas, fizinis aktyvumas, ankstesni valgiai ir bendras energijos balansas.

    Aiškinant šio mito kilmę neretai minima kepenų glikogeno atsargų hipotezė: ryte, po nakties nevalgymo, jos gali būti mažesnės, todėl dalis su vaisiais gaunamų angliavandenių gali būti panaudojama atsargoms papildyti. Tačiau tai nereiškia, kad po pietų ar vakare vaisiai staiga tampa nesveiki ar automatiškai skatina svorio augimą.

    „Vaisiai yra visiškai tinkamas pasirinkimas“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Dalis žmonių labiausiai baiminasi vaisių, kurie dažnai laikomi turinčiais aukštesnį glikeminį indeksą, pavyzdžiui, bananų, vynuogių ar arbūzo. Praktikoje glikeminę reakciją gali keisti tai, su kuo vaisius valgomas, tačiau specialistas atkreipia dėmesį į kitą riziką: bandant bet kokia kaina „sumažinti cukraus šuolį“, prie vaisiaus pridedami kaloringi priedai gali tiesiog padidinti bendrą paros energijos kiekį.

    Pasak jo, bananas su natūraliu jogurtu ir keliais migdolais gali būti sotesnis ir labiau subalansuotas užkandis nei vienas vaisius. Tačiau jei prie banano gausiai dedama riešutų sviesto ar daug riešutų, užkandžio kaloringumas gali smarkiai išaugti, o tai svorio kontrolėje tampa svarbiau nei pats vaisius.

    Galutinis principas paprastas: vaisiai gali būti ir atskiras užkandis, ir pilno valgio dalis, o jų valgymo laikas dažniausiai nėra lemiamas. Kur kas prasmingiau vertinti visos dienos mitybą, perdirbtų produktų kiekį, saldintus gėrimus, porcijas ir bendrą judėjimą, o ne demonizuoti vieną maisto grupę.

  • Juodgrūdės aliejus su medumi išpopuliarėjo: kur nauda, o kur tik skanesnis skonis?

    Juodgrūdės aliejus su medumi išpopuliarėjo: kur nauda, o kur tik skanesnis skonis?

    Juodgrūdė (Nigella sativa) pastaraisiais metais vėl atsidūrė dėmesio centre, ypač kalbant apie aliejų, spaudžiamą iš jos sėklų. Jame gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų linolo ir oleino, taip pat biologiškai aktyvių junginių, iš kurių dažniausiai minimas timochinonas.

    Ne visiems priimtinas intensyvus, kartokas juodgrūdės aliejaus skonis, todėl žmonės neretai jį maišo su nedideliu kiekiu medaus. Vis dėlto turimi moksliniai duomenys nerodo, kad būtent derinys su medumi reikšmingai sustiprintų aliejaus poveikį sveikatai, dažniau tai tiesiog būdas sušvelninti skonį.

    Medaus pridėjimas turi ir praktinę pusę: jis suteikia greitųjų cukrų, todėl jo nereikėtų vartoti neribotai, ypač žmonėms, kurie kontroliuoja cukraus kiekį kraujyje ar stebi kalorijų balansą. Jei tikslas yra sveikesnė mityba, svarbu išlaikyti saiką ir nekurti įspūdžio, kad saldesnis mišinys savaime tampa veiksmingesne priemone.

    Ką rodo tyrimai apie cholesterolį?

    Vienas geriausiai ištirtų juodgrūdės preparatų poveikių siejamas su lipidų apykaita. Klinikiniai tyrimai ir metaanalizės rodo, kad juodgrūdės papildai ar aliejus kai kuriais atvejais gali būti susiję su bendrojo cholesterolio, MTL cholesterolio ir trigliceridų sumažėjimu, tačiau pokyčiai dažniausiai būna vidutiniai.

    Svarbu tai, kad skirtinguose tyrimuose naudotos nevienodos dozės, skyrėsi vartojimo trukmė ir preparato forma, todėl rezultatų tiesiogiai perkelti į kasdienybę nėra paprasta. Dėl to juodgrūdės aliejus neturėtų būti laikomas alternatyva gydytojo paskirtam gydymui, mitybos korekcijoms ar fiziniam aktyvumui.

    Žarnynas ir mikrobiota: pažadai didesni už įrodymus

    Viešojoje erdvėje juodgrūdės aliejui kartais priskiriamas gebėjimas atkurti žarnyno mikroflorą, tačiau tokie teiginiai šiuo metu yra pernelyg kategoriški. Laboratoriniai darbai rodo, kad juodgrūdėje esantys junginiai gali turėti antimikrobinį aktyvumą, o kai kurie naujesni tyrimai kelia prielaidą apie poveikį mikrobiotos sudėčiai.

    Tačiau tvirtų, didelės apimties klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie patvirtintų, kad reguliarus aliejaus vartojimas patikimai ir reikšmingai pagerina mikrobiotos būklę, vis dar trūksta. Todėl šią priemonę racionaliau vertinti kaip galimą mitybos papildymą, o ne kaip tikslinę žarnyno terapiją.

    Saikas ir saugumas: kam verta pasitarti su gydytoju?

    Didesnis kiekis ne visada reiškia didesnę naudą, o daliai žmonių juodgrūdės preparatai gali sukelti virškinamojo trakto diskomfortą, pavyzdžiui, pilvo pūtimą ar viduriavimą. Taip pat aprašomos padidėjusio jautrumo reakcijos, todėl pradėti vartoti vertėtų nuo mažesnių kiekių ir stebėti savijautą.

    Vienos oficialiai nustatytos juodgrūdės aliejaus dozės, kuri garantuotų konkretų sveikatos efektą, nėra. Sergantiems lėtinėmis ligomis, vartojantiems receptinius vaistus, taip pat nėščiosioms ar žindančioms moterims prieš reguliariai vartojant koncentruotus preparatus saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Praktikoje juodgrūdės aliejų dažniau verta naudoti kaip maisto raciono dalį, pavyzdžiui, pagardinti salotas ar padažus, o jei skonis per aštrus, įmaišyti nedidelį kiekį medaus. Tai gali padėti išlaikyti pastovumą, tačiau svarbiausia nepervertinti šio produkto kaip stebuklingos priemonės konkrečioms ligoms gydyti.

  • Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kodėl avižos nėra „angliavandenių bomba“

    Avižinė košė socialiniuose tinkluose neretai vadinama angliavandenių bomba, tačiau toks teiginys per daug supaprastina realybę. Avižos, ypač mažiau apdorotos, suteikia ne tik angliavandenių, bet ir skaidulų, B grupės vitaminų bei mineralų.

    Vienas svarbiausių avižų komponentų yra beta gliukanas – tirpios skaidulos rūšis, kuri siejama su mažesniu mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekiu kraujyje. Vis dėlto nauda labiausiai tikėtina tada, kai per dieną gaunama pakankama beta gliukano dozė, o viena įprasta porcija jos ne visada užtikrina.

    Beta gliukanas taip pat siejamas su mažesniu gliukozės šuoliu po valgio, tačiau poveikis priklauso nuo porcijos, produkto apdorojimo ir viso patiekalo sudėties. Kitaip tariant, ne kiekviena košės lėkštė automatiškai stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Tyrimai rodo: sotumą lemia ne tik kalorijos

    Randomizuotame tyrime, kuriame dalyvavo 48 žmonės, buvo lyginama greitai paruošiama avižinė košė ir paruošti avižų pagrindu sukurti pusryčių dribsniai. Abu pusryčiai turėjo panašų energinį kiekį, o po keturių valandų dalyviams buvo pateikiami pietūs.

    Po avižinės košės dalyviai dažniau nurodė didesnį sotumą ir mažesnį alkį, o per kitą valgį suvartojo mažiau energijos. Tyrėjai tai siejo su didesniu beta gliukano kiekiu ir klampesne patiekalo struktūra, kuri gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą.

    Vis dėlto tokie palyginimai turi ribotumų: paruoštuose dribsniuose dažnai būna daugiau cukraus ir mažiau beta gliukano, todėl ne visada lyginamos vien tik skirtingos avižų formos. Be to, kai kuriuos šios srities tyrimus finansuoja maisto pramonės atstovai, todėl išvadas verta vertinti atsargiai.

    Kiaušinių pranašumas – baltymai

    Kiaušiniai dažnai laikomi ypač sotiems pusryčiams tinkamu pasirinkimu dėl didesnio baltymų kiekio. Tyrimai su antsvorį ar nutukimą turinčiais žmonėmis yra rodę, kad pusryčiai su kiaušiniais, lyginant su panašaus kaloringumo alternatyvomis, gali sumažinti alkį ir vėlesnį užkandžiavimą.

    Viename dažnai cituojamų tyrimų pusryčiai su kiaušiniais buvo lyginami su panašios energinės vertės pusryčiais su beigeliu. Po kiaušinių žmonės jautėsi sotesni ir per likusią dienos dalį dažniau suvartodavo mažiau maisto, tačiau pats efektas labiausiai siejamas su lengviau išlaikomu kalorijų deficitu.

    Kitame aštuonių savaičių tyrime, kuriame dalyvavo 152 antsvorio ar nutukimo turintys žmonės, tie, kurie laikėsi kalorijų ribojimo ir rinkosi pusryčius su dviem kiaušiniais, vidutiniškai neteko daugiau svorio nei analogiško kaloringumo beigelio grupė. Tačiau tarp dalyvių, kurie kalorijų nemažino, reikšmingo svorio kritimo skirtumo nebuvo.

    Kas iš tiesų padeda mesti svorį

    Moksliniai duomenys leidžia daryti praktišką išvadą: pusryčių pasirinkimas gali paveikti sotumą, apetitą ir tai, kaip lengva laikytis mitybos plano. Vis dėlto svorio mažėjimą pirmiausia lemia ilgalaikis energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei tai, ar pavyksta sumažinti persivalgymą ir užkandžiavimą.

    Avižinė košė gali būti itin palanki, jei ji ruošiama iš mažiau apdorotų avižų ir papildoma baltymais bei riebalais, pavyzdžiui, jogurtu, varške, riešutais ar sėklomis. Tuo metu saldintos greitos košės ar dribsnių mišiniai su dideliu cukraus kiekiu dažniau mažina sotumą ir didina norą užkandžiauti.

    Kiaušinius verta derinti su daržovėmis ir skaidulų šaltiniu, pavyzdžiui, pilno grūdo duona, kad sotumas išliktų ilgesnis, o mityba būtų įvairesnė. Galiausiai geriausi pusryčiai yra tie, kurie tinka jūsų dienos režimui, sveikatos būklei ir padeda nuosekliai laikytis subalansuotos mitybos.

  • Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Kaulai nuolat atsinaujina

    Kaulas nėra „negyvas“ audinys – jis visą gyvenimą nuolat ardomas ir vėl statomas iš naujo. Šį procesą valdo dvi ląstelių grupės: osteoklastai ardo seną kaulinį audinį, o osteoblastai formuoja naują.

    Jauname amžiuje kaulinio audinio kūrimas paprastai lenkia jo irimą, todėl kaulų masė didėja. Dažniausiai didžiausia kaulų masė pasiekiama iki maždaug 30 metų, o vėliau pamažu ima mažėti.

    Jei kaulo irimas ilgą laiką viršija atsinaujinimą, didėja osteoporozės rizika. Tai būklė, kai mažėja kaulų tankis ir silpnėja jų struktūra, todėl net ir nedideli kritimai gali baigtis lūžiais.

    Kalcio neužtenka: svarbios ir kitos medžiagos

    Kalcio vaidmuo kaulams – esminis, tačiau be vitamino D organizmas jo įsisavina gerokai mažiau. Dėl to mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra visuma: ne vienas produktas, o subalansuotas racionas.

    Kaulų tvirtumui taip pat reikalingi baltymai, magnis, cinkas ir vitaminas K, dalyvaujantis mineralizacijos procesuose. Praktikoje tai reiškia, kad kaulus stiprina ne tik pieno produktai, bet ir žuvis, ankštiniai, žalialapės daržovės, riešutai bei sėklos.

    Ne tik pienas: produktai, kurie dažnai nuvertinami

    Pienas, natūralus jogurtas, kefyras, pasukos ir sūriai yra vieni patikimiausių gerai įsisavinamo kalcio šaltinių, be to, suteikia visaverčių baltymų. Daugeliui suaugusiųjų dažnai rekomenduojama kasdien suvalgyti 2–3 porcijas pieno produktų ar jų kalciu papildytų alternatyvų.

    Mažiau žinomas, bet itin praktiškas pasirinkimas – sardinės ar šprotai, valgomi su kauliukais. Būtent smulkiose ašakose yra daug kalcio, o pati žuvis dar papildo racioną vitaminu D ir omega-3 riebalų rūgštimis.

    Augalinės kilmės pasirinkimuose verta atkreipti dėmesį į žalialapes daržoves ir prieskonines žoleles. Lapiniai kopūstai, briuseliniai kopūstai, petražolės ir krapai dažnai siejami su vitaminu K, magniu bei antioksidantais, kurie svarbūs bendrai kaulų būklei.

    Ankštiniai, tokie kaip pupelės, avinžirniai, lęšiai, žirniai ir soja, prisideda ne tik skaidulomis. Jie suteikia augalinių baltymų ir mineralų, todėl ypač naudingi tiems, kurie riboja mėsą ar pieno produktus.

    Kasdienį racioną gali praturtinti riešutai ir sėklos, ypač sezamas ir iš jo gaminama tahini pasta. Tai patogus būdas padidinti kalcio ir magnio kiekį patiekaluose, pavyzdžiui, košėse, salotose ar užtepėlėse.

    Svarbu ir tai, kas silpnina kaulus: rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas bei itin perdirbti produktai, kuriuose gali būti fosfatų priedų. Ilgainiui šie veiksniai siejami su didesne kaulų tankio mažėjimo rizika.

    Didžiausią naudą duoda derinys: įvairi mityba ir reguliarus judėjimas. Kaulams ypač palankūs krūvį suteikiantys pratimai, tokie kaip greitas ėjimas, šiaurietiškas ėjimas, šokiai ar jėgos treniruotės, nes jos skatina kaulinio audinio persitvarkymą.

  • Padelio bumas užkariauja Europą: kas traukia į kortus ir kokią naudą rodo mokslas?

    Padelio bumas užkariauja Europą: kas traukia į kortus ir kokią naudą rodo mokslas?

    Kas yra padelis ir kodėl jis populiarėja

    Tenisas ir skvošas seniai turi ištikimų gerbėjų, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdimas kitas pavadinimas – padelis. Tai raketinis sportas, kuriame susijungia teniso ir skvošo elementai, o žaidimas dažniausiai vyksta dvejetais.

    Padelis žaidžiamas aptvertame 10 × 20 metrų dydžio korte, kurio dalis sienelių įtraukiamos į žaidimą. Dėl to kamuoliukas ilgiau išlieka žaidime, o pats sportas daugeliui atrodo lengviau perprantamas nei klasikinis tenisas.

    Pasaulinis augimas: žaidėjai ir kortai

    Pasaulinį padelio šuolį patvirtina Tarptautinės padelio federacijos duomenys: aktyvių žaidėjų skaičius viršijo 35 mln. Ši sporto šaka plinta ne tik tradicinėse rinkose, bet ir šalyse, kur anksčiau dominavo tenisas ar skvošas.

    Federacija taip pat skelbia, kad pasaulyje jau veikia daugiau nei 77 000 padelio kortų, o sportas yra įsitvirtinęs maždaug 150 šalių. Kartu plečiasi ir varžybų pasiūla, įskaitant oficialius turnyrus vyresnių amžiaus grupių žaidėjams.

    Ką sako tyrimai apie raketinių sportų naudą

    Raketiniai sportai paprastai apjungia ištvermės krūvį ir trumpus intensyvius pagreitėjimus, todėl lavina koordinaciją, reakciją ir gebėjimą greitai priimti sprendimus. Toks derinys dažnai minimas kaip viena priežasčių, kodėl šios sporto šakos siejamos su palankiais sveikatos rodikliais.

    „Raketiniai sportai gali gerinti širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę, padėti kontroliuoti kūno masę, stiprinti koordinaciją, reakcijos greitį, pusiausvyrą ir raumenų jėgą. Jie taip pat gali mažinti stresą, nes reikalauja susikaupimo ir nuolat keičiamo veiksmų plano“, – sakė sporto medicinos specialistas prof. Ernestas Kucharas.

    Ilgesnės trukmės stebėjimai rodo įdomias sąsajas. Copenhagen City Heart Study tyrime apie 25 metus stebėta daugiau nei 8 500 žmonių grupė, o teniso žaidimas buvo susijęs su didesne prognozuojama gyvenimo trukme nei sėsliai gyvenančių asmenų grupėje, nors toks tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio.

    Kitas didelės apimties tyrimas, publikuotas British Journal of Sports Medicine, parodė, kad raketiniai sportai statistiškai siejosi su 47 proc. mažesne bendro mirtingumo ir 56 proc. mažesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Vis dėlto tai yra populiaciniai rodikliai, o ne individuali garantija kiekvienam žmogui.

    Socialinis veiksnys ir motyvacija judėti

    Praktinis raketinių sportų privalumas yra aiški struktūra: dažnai reikia partnerių ir iš anksto rezervuoto korto, todėl treniruotės lengviau tampa reguliarios. Suplanuotas mačas psichologiškai įpareigoja labiau nei vienam numatytas pasivaikščiojimas ar bėgimas.

    Ne mažiau svarbus ir socialinis aspektas: bendravimas, komandinis žaidimas ir bendruomenės jausmas gali teigiamai veikti savijautą. Tai viena iš priežasčių, kodėl raketiniai sportai neretai įvardijami kaip patraukli alternatyva žmonėms, kuriems sunkiau išlaikyti motyvaciją sportuojant vieniems.

    Bendra fizinio aktyvumo situacija išlieka jautri: MultiSport Index 2025 duomenimis, 36 proc. suaugusių lenkų per mėnesį nesiėmė jokios fizinės veiklos, net ir pasivaikščiojimo ar važiavimo dviračiu. Tokios tendencijos tik stiprina argumentą rinktis bet kokį judėjimą, o padelis, tenisas ar skvošas daugeliui tampa patogiu startu.

    Norint pradėti, dažniausiai pakanka bazinių taisyklių, patogios avalynės ir nuomojamos įrangos, o intensyvumą galima lengvai prisitaikyti pagal fizinį pasirengimą. Svarbiausia, kad judėjimas taptų reguliarus, o krūvis būtų didinamas palaipsniui.

  • Kardiologas įspėja: stiprios emocijos keičia širdies darbą – kada tai tampa pavojinga?

    Kardiologas įspėja: stiprios emocijos keičia širdies darbą – kada tai tampa pavojinga?

    Kas vyksta organizme, kai išsigąstame

    Širdis nėra vien tik raumuo, mechaniniu būdu varinėjantis kraują. Jos ritmą ir kraujospūdį nuolat reguliuoja autonominė nervų sistema, todėl emocijos širdies veiklą gali pakeisti akimirksniu.

    Patiriant baimę, pyktį ar didelį susijaudinimą, organizmas suaktyvina streso reakciją ir išskiria hormonus bei neuromediatorius, ypač adrenaliną ir noradrenaliną. Dėl to širdis ima plakti greičiau, kyla kraujospūdis, o kraujagyslių tonusas kinta priklausomai nuo individualios reakcijos.

    „Emocijos gali pagreitinti širdies darbą ir pakelti kraujospūdį, tačiau kai kuriems žmonėms po pradinio sujaudinimo kraujagyslės gali išsiplėsti ir spaudimas staigiai nukristi“, – aiškina kardiologas prof. Robertas J. Gilas.

    Kada tai normalu, o kada jau rizika

    Vienkartinis pulso šuolis per stresinį pokalbį ar konfliktą dažniausiai nereiškia ligos. Tokia reakcija yra fiziologinė, ypač jei ji greitai praeina, o žmogus neturi kitų simptomų.

    Problemos dažniau kyla tuomet, kai stiprus stresas kartojasi nuolat arba reakcija būna itin audringa. Ilgalaikė įtampa siejama su aukštesniu kraujospūdžiu, didesniu uždegiminių procesų aktyvumu, blogesne širdies kraujotaka ir širdies ritmo sutrikimais, o poveikis sustiprėja, jei kartu prastėja miegas, mažėja fizinis aktyvumas ar daugėja žalingų įpročių.

    Medikai pabrėžia, kad emocinis sujaudinimas ypač svarbus žmonėms, kurie jau turi širdies ir kraujagyslių ligų arba polinkį į aritmijas. Tokiais atvejais stresas gali tapti veiksniu, padidinančiu simptomų paūmėjimo tikimybę.

    Takotsubo sindromas: kai stresas imituoja infarktą

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip emocijos gali paveikti širdį, yra takotsubo kardiomiopatija, dažnai vadinama „sudaužytos širdies“ sindromu. Tai ūmus, realus širdies raumens funkcijos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia po itin stipraus emocinio ar fizinio sukrėtimo.

    Tokį epizodą gali išprovokuoti artimojo netektis, staigus konfliktas, trauma, sunki liga ar operacija. Manoma, kad svarbus staigus streso hormonų „pliūpsnis“, dėl kurio laikinai sutrinka kairiojo skilvelio susitraukimai.

    Simptomai gali būti labai panašūs į infarktą: staigus skausmas krūtinėje, dusulys, kartais alpimas. Skirtumas tas, kad įprastai priežastis nėra užsikimšusi vainikinė arterija, tačiau būklė vis tiek gali komplikuotis širdies nepakankamumu, aritmijomis ar pavojingu kraujospūdžio kritimu, todėl reikalauja skubaus ištyrimo.

    „Staigaus, labai sunkaus išgyvenimo metu organizmo reakcija gali būti ypač stipri, tačiau tai nereiškia, kad paprastas išgąstis sveikam žmogui įprastai sukelia širdies sustojimą“, – pabrėžia prof. Robertas J. Gilas.

    Gydytojai primena, kad atsiradus krūtinės skausmui, dusuliui, šaltam prakaitui, silpnumui ar alpimui, laukti negalima, nes namuose neįmanoma patikimai atskirti takotsubo nuo infarkto ar kitų ūmių būklių.

    Ar siaubo filmai gali pakenkti širdžiai?

    Pats siaubo filmo peržiūrėjimas paprastai nelaikomas širdies ligų priežastimi. Vis dėlto baimė gali laikinai pagreitinti pulsą ir pakeisti kraujospūdį, ypač jei žmogus yra jautrus stresui.

    Didesnė rizika atsiranda tuomet, kai įtampa ar košmarai pradeda bloginti miego kokybę. Miegas laikomas vienu svarbiausių širdies sveikatos veiksnių: jo trūkumas siejamas su didesne hipertenzijos, uždegiminių procesų ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe.

    Kartu ekspertai akcentuoja, kad emocijos ne visada kenkia. Pozityvus psichologinis fonas, tokie dalykai kaip optimizmas, pasitenkinimas gyvenimu ar aiškus tikslas, siejami su geresniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, nors vien geros nuotaikos neužtenka, jei ignoruojami kiti rizikos veiksniai.

  • Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Pomidorai dažnai laikomi vienu universaliausių daržovių pasirinkimų: jie turi nedaug kalorijų, daug vandens ir suteikia svarbių maistinių medžiagų. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, vienas vidutinis, apie 170 gramų sveriantis pomidoras gali turėti apie 476 miligramus kalio, daugiau nei 2 gramus skaidulų ir apie 39 miligramus vitamino C.

    Didžiausias pomidorų išskirtinumas yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną spalvą. Tyrimai sieja didesnį likopeno ir pomidorų vartojimą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o daliai žmonių tai tampa svarbiu argumentu pomidorus valgyti dažniau.

    Įdomu tai, kad likopenas dažnai geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai valgoma su riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Dėl to pomidorų padažai, troškiniai ar sriubos gali būti ne mažiau vertingi nei švieži pomidorai, jei jų sudėtis nėra perkrauta druska ar cukrumi.

    Vis dėlto aiškaus limito, kiek pomidorų per dieną privalo suvalgyti sveikas žmogus, nėra. Svarbiau vertinti bendrą mitybos paveikslą: Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o praktikoje patariama, kad daržovių racione būtų daugiau nei vaisių.

    Dvi vidutinės pomidorų porcijos sudaro apie 300–350 gramų, tad vien pomidorais galima „užpildyti“ didelę dienos daržovių dalį. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia įvairovę, todėl šalia pomidorų verta rinktis ir lapines daržoves, paprikas, brokolius, agurkus ar morkas.

    Skirtumų atsiranda tada, kai pomidorai vartojami ne švieži, o perdirbti. Tyrės, koncentratai, kečupai ar pomidorų sultys gali turėti daugiau druskos ar pridėtinio cukraus, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis produktus su kuo paprastesne sudėtimi.

    Kai kuriems žmonėms pomidorai gali kelti nemalonių pojūčių dėl rūgštingumo. JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pomidorus mini tarp produktų, kurie daliai sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga gali sustiprinti rėmenį ar kitus simptomus.

    Tai nereiškia, kad refliuksą turintys žmonės privalo visiškai atsisakyti pomidorų, nes reakcija individuali. Jei simptomai kartojasi, dažnai padeda mažesnės porcijos, pomidorų vartojimas ne tuščiu skrandžiu ir rūgštesnių patiekalų derinimas su kitais, neutralesniais produktais.

    Kita jautresnė grupė yra turintieji kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, kai daliai žmonių pomidorai gali būti prasčiau toleruojami. Tokiais atvejais kartais rekomenduojama pomidorą nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas, kad porcija turėtų mažiau šiurkščių skaidulų.

    Atskirai minėtini žmonės, kuriems ribojamas kalio kiekis, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. National Kidney Foundation pabrėžia, kad ne visi pacientai turi automatiškai atsisakyti pomidorų, tačiau jų kiekis turėtų būti derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis pagal tyrimų rezultatus.

    Apibendrinant, daugumai sveikų žmonių pomidorai gali būti kasdienės mitybos dalis, o jų „saugi riba“ dažniausiai priklauso ne nuo skaičiaus lėkštėje, o nuo bendro raciono ir individualios tolerancijos. Jei nėra sveikatos kontraindikacijų ir savijauta gera, pomidorus galima valgyti reguliariai, tačiau svarbiausia išlaikyti daržovių įvairovę.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualių mitybos apribojimų ar simptomų geriausia tartis su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės gali padėti smegenims: štai kuo ji pranoksta daugelį užkandžių

    Sardinė iš skardinės dažnai laikoma paprastu užkandžiu, tačiau jos maistinė vertė gali būti reikšminga smegenų veiklai. Šiose mažose riebiose žuvyse gausu omega-3 riebalų rūgščių, ypač DHA ir EPA, kurios siejamos su normalia nervų sistemos funkcija.

    DHA yra svarbi neuronų ląstelių membranų dalis, todėl pakankamas jos kiekis mityboje laikomas vienu iš veiksnių, padedančių palaikyti pažintines funkcijas. EPA dažniau minima dėl savo vaidmens uždegiminių procesų reguliavime, o tai netiesiogiai gali būti svarbu ir smegenų sveikatai.

    Vis dėlto vienas produktas stebuklo nepadarys: svarbiausia yra ilgalaikiai mitybos įpročiai. Moksliniuose tyrimuose dažniau vertinami bendri žuvies vartojimo įpročiai, o ne pavienės „supermaisto“ porcijos.

    2024 metais paskelbtoje metaanalizėje, kurioje apžvelgta kelių dešimčių tyrimų medžiaga, didesnis žuvies vartojimas buvo siejamas su mažesne pažintinių funkcijų blogėjimo rizika. Tokie duomenys dažniausiai gauti iš stebimųjų tyrimų, todėl jie nerodo tiesioginės priežasties, bet sustiprina bendrą kryptį, kad žuvis mityboje gali būti naudinga.

    Sardinėse taip pat yra vitamino B12, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai. Riebios jūrinės žuvys yra vienas natūralių vitamino D šaltinių, o selenas prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Renkantis žuvį dažnai kyla klausimas dėl gyvsidabrio, tačiau sardinės šioje vietoje vertinamos palankiai. JAV Maisto ir vaistų administracija sardines priskiria prie mažo gyvsidabrio kiekio žuvų, o tai siejama su jų nedideliu dydžiu ir trumpesniu gyvenimo ciklu.

    Praktiškai sardinės patogios tuo, kad jų nereikia ieškoti šviežių: konservuotos tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms. Vis dėlto verta peržvelgti etiketę, nes skirtingi gamintojai gali smarkiai skirtis druskos kiekiu ir priedais.

    Dažniausiai geresnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse arba aliejuje, ypač jei siekiama paprastesnės sudėties. O jei svarbus kalcis, verta rinktis sardines, kurios valgomos kartu su minkštais kauliukais, nes tuomet gaunama papildoma, gerai pasisavinama šio mineralo dalis.

    Specialistai dažnai rekomenduoja žuvį įtraukti į mitybą reguliariai, maždaug du kartus per savaitę, pirmenybę teikiant riebiai jūrinei žuviai. Tokiu atveju sardinės gali tapti paprastu, nebrangiu ir greitai pritaikomu būdu priartėti prie šių rekomendacijų.