CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Saldus, bet be kalorijų: vienas vaisius iš Kinijos keičia cukrų ir kelia klausimų

    Saldus, bet be kalorijų: vienas vaisius iš Kinijos keičia cukrų ir kelia klausimų

    Kas yra vienuolio vaisius?

    Vienuolio vaisius, dar vadinamas luo han guo, yra nedidelis apvalus Siraitia grosvenorii augalo vaisius iš moliūginių šeimos. Natūraliai jis auga pietų Kinijoje, ypač Guangsi regione, kur auginamas šimtmečius.

    Pavadinimas siejamas su budistų vienuoliais, kurie, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, vieni pirmųjų pradėjo jį auginti ir naudoti. Tradicinėje kinų medicinoje džiovinti vaisiai dažniau buvo vartojami kaip užpilai gerklei ir kosuliui lengvinti, tačiau šiandien dėmesio centre atsidūrė kita savybė.

    Kodėl jis toks saldus?

    Vienuolio vaisiaus saldumą lemia mogrozidai, natūralūs augaliniai junginiai. Jie gali būti maždaug 150–250 kartų saldesni už sacharozę, todėl saldumui užtenka labai mažo kiekio ekstrakto.

    Svarbiausia tai, kad mogrozidai organizme beveik nenaudojami kaip energijos šaltinis, todėl ekstraktas laikomas praktiškai nekaloringu. Dėl šios priežasties jis dažnai pasirenkamas norint sumažinti pridėtinio cukraus kiekį mityboje ir išvengti ryškaus gliukozės šuolio.

    Kaip jis parduodamas Europoje?

    Šviežias vienuolio vaisius už Azijos ribų sutinkamas retai, nes yra greitai gendantis ir sunkiai transportuojamas. Europoje dažniausiai parduodamas jo ekstraktas, kuris naudojamas gėrimams, desertams, košėms, jogurtui ar kepiniams saldinti.

    Praktiškai dauguma produktų yra ne grynas ekstraktas, o mišinys, kuriame jis derinamas su eritritoliu. Taip lengviau dozuoti, o skonis ir tekstūra tampa artimesni įprastam cukrui, nors skirtingų gamintojų produktai gali ženkliai skirtis.

    Ką sako mokslas apie naudą?

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad mogrozidai gali turėti antioksidacinių savybių, todėl mokslininkai analizuoja ir galimą priešuždegiminį potencialą. Visgi didelė dalis tokių įžvalgų paremta ląstelių ar gyvūnų tyrimais, todėl jų negalima tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Šiuo metu tvirčiausiai pagrįsta nauda yra paprasta: vienuolio vaisiaus ekstraktu galima pakeisti cukrų saldikliu, kuris neprideda reikšmingo kalorijų kiekio ir paprastai neturi didelės įtakos gliukozės kontrolei. Būtent dėl to jis dažnai minimas kaip alternatyva žmonėms, ribojantiems cukrų dėl svorio ar medžiagų apykaitos tikslų.

    Kada verta būti atsargiems?

    Renkantis produktus svarbu skaityti etiketes, nes užrašas apie vienuolio vaisių ne visada reiškia, kad jo ekstrakto yra daug. Kai kuriais atvejais didžiąją sudėties dalį sudaro eritritolis ar kiti saldikliai, o vienuolio vaisiaus ekstraktas tėra nedidelis priedas.

    Žmonėms, alergiškiems moliūginių šeimos augalams, pirmą kartą ragaujant reikėtų būti atsargesniems, nors alerginės reakcijos aprašomos retai. Nėščiosioms ir žindančioms moterims naujus saldiklius rekomenduojama vartoti saikingai ir, jei kyla klausimų, aptarti tai su gydytoju, nes duomenų šiai grupei vis dar trūksta.

    Vienuolio vaisiaus ekstraktas gali būti patogus įrankis mažinant cukraus vartojimą, tačiau jo nereikėtų laikyti gydomuoju produktu. Geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai saldikliai tampa platesnio mitybos pokyčio dalimi, o svarbiausiu principu išlieka saikas ir kuo aiškesnė produkto sudėtis.

  • Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    III laipsnio nutukimas, dar vadinamas itin sunkiu nutukimu, yra lėtinė liga, siejama su ypač didele komplikacijų rizika. Klinikinėje praktikoje jis dažniausiai nustatomas, kai kūno masės indeksas viršija 40 kilogramų kvadratiniam metrui, tačiau vertinama ir bendra sveikatos būklė bei riebalinio audinio pasiskirstymas.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien „didesnis antsvoris“. Didelis riebalinio audinio perteklius veikia kaip aktyvus organas: keičia hormonų pusiausvyrą, skatina uždegiminius procesus ir didina atsparumą insulinui, todėl sutrinka medžiagų apykaita ir kyla ilgalaikių ligų grėsmė.

    Kas iš tiesų lemia ligą?

    Nors visuomenėje nutukimas dažnai aiškinamas vien mityba ir fizinio aktyvumo stoka, itin sunki forma paprastai turi sudėtingesnes priežastis. Riziką didina genetiniai veiksniai, hormonų sutrikimai, ilgalaikis stresas, miego trūkumas, taip pat psichikos sveikatos problemos, pavyzdžiui, depresija ar emocinis valgymas.

    Svarbu ir tai, kad nutukimas susijęs su organizmo signalais, kurie reguliuoja alkį ir sotumą. Daliai žmonių šie mechanizmai veikia taip, kad vien valios pastangų ar trumpalaikių dietų nepakanka, o bandymai dažnai baigiasi svorio grįžimu.

    Kokias pasekmes dažniausiai sukelia?

    III laipsnio nutukimas didina 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos ir riebalų apykaitos sutrikimų tikimybę. Dėl to auga širdies ir kraujagyslių ligų rizika, įskaitant širdies nepakankamumą bei širdies ritmo sutrikimus.

    Didelis kūno svoris taip pat stipriai apkrauna atramos ir judėjimo sistemą. Kelio ir klubo sąnariai, stuburas greičiau dėvisi, dažnėja lėtinis skausmas, mažėja judrumas, o tai dar labiau apsunkina galimybes didinti fizinį aktyvumą.

    Dažna problema yra miego apnėja ir kiti kvėpavimo sutrikimai, galintys lemti naktinį deguonies trūkumą ir papildomą krūvį širdžiai. Tyrimuose nutukimas taip pat siejamas su didesne kai kurių onkologinių ligų rizika, pavyzdžiui, storosios žarnos, kasos, krūties, inkstų ar gimdos kūno vėžiu.

    Ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: žmonės neretai susiduria su stigma, patyčiomis ir kaltinimu, o tai gali didinti nerimą, bloginti savivertę ir skatinti užburtą ratą, kai emocinė būsena dar labiau apsunkina gydymą.

    Gydymas: nuo įpročių iki vaistų ir operacijų

    Šiuolaikinė medicina nutukimą vertina kaip lėtinę būklę, todėl tikslas nėra trumpalaikis svorio kritimas, o ilgalaikiai pokyčiai. Pagrindas išlieka mitybos korekcija, palaipsnis fizinio aktyvumo didinimas, miego ir streso valdymas, o prireikus ir psichologinė bei elgesio terapija.

    Net ir santykinai nedidelis svorio sumažėjimas gali pagerinti gliukozės kontrolę, kraujospūdį bei lipidų rodiklius, todėl gydymas dažnai pradedamas realistiškais, saugiais tikslais. Praktikoje itin svarbu, kad planas būtų individualus ir įgyvendinamas, atsižvelgiant į skausmus, dusulį ar kitas gretutines problemas.

    Vis didesnį vaidmenį turi ir medikamentinis gydymas, ypač pacientams, kuriems vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka. Gydytojai, įvertinę riziką ir gretutines ligas, gali skirti vaistų, kurie padeda mažinti apetitą, gerina sotumo pojūtį ir palengvina ilgalaikį svorio kontrolės procesą.

    Atskirais atvejais svarstoma bariatrinė chirurgija, kuri nelaikoma kosmetine priemone ar greitu sprendimu. Operacija dažniausiai rekomenduojama esant labai dideliam kūno masės indeksui arba kai yra reikšmingų komplikacijų, tačiau sprendimas priimamas vertinant bendrą sveikatos būklę, ankstesnius gydymo bandymus ir pasirengimą ilgalaikiams gyvenimo pokyčiams.

    Specialistai pabrėžia, kad operacija nėra gydymo pabaiga. Ilgalaikę sėkmę lemia nuolatinės kontrolės, mitybos režimo laikymasis, vitaminų ir mikroelementų stebėsena, fizinio aktyvumo grįžimas bei komandinė priežiūra, kurioje dažnai dalyvauja šeimos gydytojas, dietologas, endokrinologas ir psichologas.

  • 5 aukšto kraujospūdžio simptomai, kuriuos dažnai praleidžiame: medikai įspėja, kada jau pavojinga

    Arterinė hipertenzija dažnai vadinama tyliuoju žudiku, nes ilgą laiką gali nesukelti aiškių požymių. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad yra simptomų, kurių ignoruoti nereikėtų, ypač jei jie kartojasi arba pasireiškia kartu.

    Padidėjęs kraujospūdis reikšmingai didina miokardo infarkto, insulto, širdies nepakankamumo, inkstų ligų ir kraujagyslinės demencijos riziką. Dalis žmonių apie problemą nesužino, nes jaučiasi pakankamai gerai, todėl svarbu reguliariai matuotis kraujospūdį.

    Požymiai, kuriuos žmonės nuvertina

    Vienas dažniausiai minimų signalų yra rytais pasikartojantys galvos skausmai. Ne kiekvienas galvos skausmas reiškia hipertenziją, tačiau reguliarus rytinis diskomfortas turėtų paskatinti pasitikrinti.

    Dar vienas svarbus požymis yra regėjimo pokyčiai, pavyzdžiui, vaizdo susiliejimas, dėmės ar trumpi epizodai, kai regėjimas tampa neįprastas. Aukštas kraujospūdis gali pažeisti smulkias akies kraujagysles, todėl tokie simptomai yra rimta priežastis nedelsti.

    Įspėjamuoju ženklu laikomas ir dusulys bei ryškus nuovargis net esant nedideliam krūviui, pavyzdžiui, lipant laiptais. Tai gali rodyti, kad širdžiai tenka dirbti intensyviau, o ilgainiui didėja komplikacijų tikimybė.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį į dažnas ar stipresnes nei įprasta kraujavimas iš nosies, ypač jei jis kartojasi. Nors nosies kraujavimą gali sukelti ir kitos priežastys, kartu su kitais požymiais jis turėtų paskatinti įvertinti kraujospūdį.

    Dar vienas dažnai nuvertinamas simptomas yra vidinis nerimas, įtampa ar sunkiai paaiškinamas nesaugumo jausmas. Nors tai nebūtinai tiesiogiai reiškia hipertenziją, dalis žmonių tokią būseną sieja su prastėjančia savijauta, o kraujospūdžio patikra gali padėti atmesti arba patvirtinti riziką.

    Kada būtina tikrintis

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vienas izoliuotas simptomas, o jų pasikartojimas ir derinys. Jei minėti požymiai kartojasi kelias dienas ar savaites, ypač jei žmogus turi antsvorio, mažai juda, rūko ar patiria daug streso, delsti nereikėtų.

    Kraujospūdį rekomenduojama matuotis reguliariai, o prireikus rezultatų aptarimui kreiptis į šeimos gydytoją. Svarbu matuoti taisyklingai: ramybės būsenoje, po kelių minučių poilsio, o esant įtarimams matavimus kartoti kelias dienas iš eilės panašiu metu.

    Kas mažina riziką

    Gyvensenos korekcijos gali reikšmingai sumažinti padidėjusį kraujospūdį ir komplikacijų tikimybę. Dažniausiai akcentuojamas reguliaraus judėjimo poreikis, subalansuota mityba, kūno svorio kontrolė, pakankamas miegas ir druskos bei alkoholio ribojimas.

    Jei gydytojas diagnozuoja hipertenziją, vien gyvenimo būdo pokyčių ne visada pakanka. Tokiu atveju svarbu laikytis paskirto gydymo plano ir neatidėlioti kontrolės, nes kraujospūdžio suvaldymas tiesiogiai siejamas su mažesne infarkto ir insulto rizika.

    „Dalis žmonių ilgai nejaučia jokių aiškių simptomų, todėl kraujospūdžio matavimas išlieka paprasčiausias būdas laiku aptikti problemą“, – pabrėžia medikai.

  • Ne tik drovumas: psichologai atskleidė mažiau žinomas intravertų stiprybes ir spąstus

    Ne tik drovumas: psichologai atskleidė mažiau žinomas intravertų stiprybes ir spąstus

    Intravertų ir ekstravertų sąvokas psichologijoje išpopuliarino šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas, pabrėžęs, kad žmonės skiriasi tuo, kur nukreipia psichinę energiją. Šiandien mokslas akcentuoja, kad tai nėra griežtos dėžutės: dauguma turi abiejų bruožų, tik skirtingu intensyvumu.

    Intravertas energiją dažniau atgauna ramybėje, apmąstymuose ir pasirinkdamas mažiau stimuliuojančią aplinką. Tai nereiškia socialinės baimės ar prasto bendravimo, nes drovumas labiau siejamas su nerimu dėl vertinimo ir gali pasireikšti tiek intravertams, tiek ekstravertams.

    Vienas ryškiausių intravertų privalumų – gili koncentracija ir gebėjimas dirbti su sudėtingomis užduotimis be nuolatinio blaškymo. Rami aplinka jiems padeda pasiekti tikslumo, analitinio mąstymo ir kokybės standartą, kuris triukšmingame kontekste dažnai nukenčia.

    Ne mažiau svarbi ir jų klausymosi kompetencija: pokalbyje su vienu žmogumi intravertai dažnai būna itin dėmesingi, greitai pastebi niuansus ir linkę atsakyti apgalvotai. Dėl to ryšiai neretai būna gilesni, o pasitikėjimas kuriamas ne kiekiu, o kokybe.

    Laikas vienumoje gali skatinti kūrybiškumą, nes atsiranda erdvės idėjoms, refleksijai ir netikėtiems sprendimams. Vis dėlto verta prisiminti, kad sėkmę lemia ne vien temperamento tipas, o įgūdžiai, patirtis ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų situacijų.

    Iššūkiai dažniausiai išryškėja ten, kur vyrauja greitas tempas, nuolatiniai susitikimai ir spontaniškos grupinės diskusijos. Intravertams gali būti sunkiau staiga įsiterpti, todėl jų tylą kiti kartais klaidingai palaiko abejingumu, nors dažniau tai yra poreikis pirmiausia susidėlioti mintis.

    Dar viena rizika – socialinis nuovargis: net ir smagus renginys ar produktyvus susitikimų maratonas gali išsekinti, jei per mažai laiko atsigauti. Ilgainiui nuolatinis triukšmas, atviri biurai ir besitęsiančios reorganizacijos gali didinti lėtinį stresą ir prisidėti prie perdegimo.

    Mažiau aptariama intravertų ypatybė – polinkis rinktis rašytinę komunikaciją, kai reikia tiksliai suformuluoti mintį. El. laiškai, žinutės ar parengti dokumentai leidžia struktūruoti argumentus ir sumažina spaudimą reaguoti akimirksniu, ypač konfliktinėse ar neaiškiose situacijose.

    Kai kuriais atvejais intravertai pasirodo itin stiprūs krizių metu: vietoj panikos jie dažnai pereina prie faktų analizės ir sprendimų logikos. Kita vertus, kasdienybėje toks apgalvojimas gali atrodyti kaip lėtesnė reakcija, nors dažnai tai reiškia mažiau impulsyvius, labiau pagrįstus sprendimus.

    Intravertai taip pat neretai linkę į gilią specializaciją – verčiau tampa vienos srities ekspertais, nei paviršutiniškai apima daug temų. Ši savybė ypač vertinama darbuose, kur reikia kruopštumo, kantrybės ir ilgalaikio įsigilinimo, tačiau svarbu saugotis izoliacijos ir sąmoningai palaikyti ryšius.

  • Šių 5 produktų nevalgykite žalių: gydytojai įspėja apie rimtą žalą sveikatai

    Kai kurie maisto produktai atrodo visiškai įprasti, tačiau valgomi žali gali kelti realią riziką sveikatai. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinė problema dažniausiai yra patogeninės bakterijos, kurių nepašalina vien nuplovimas.

    Didžiausią pavojų sukelia žalias produktas, kuriam įprastai reikalinga pakankama kaitra, kad žūtų ligas sukeliančios bakterijos. Ypač atsargūs turėtų būti vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios ir silpnesnį imunitetą turintys asmenys.

    Žalia sausainių tešla

    Žalioje sausainių tešloje rizika slypi ne tik kiaušiniuose, bet ir miltuose. Miltai nėra termiškai apdorojami, todėl juose gali pasitaikyti bakterijų, kurios patekusios į organizmą sukelia apsinuodijimą maistu.

    Jei tešloje naudojami žali kiaušiniai, papildomai didėja salmoneliozės rizika. Saugiausia išeitis yra tešlą kepti iki pilno iškepimo arba rinktis receptus su termiškai apdorotais ingredientais.

    Nepasterizuotas pienas ir faršas

    Nepasterizuotas pienas gali turėti įvairių ligas sukeliančių bakterijų, todėl jo gėrimas be terminio apdorojimo laikomas rizikingu. Jei pienas nepasterizuotas, jis turėtų būti pakaitinamas iki saugaus vartojimo.

    Žalias jautienos faršas yra ypač jautrus užterštumui, nes mėsa sumalama ir bakterijos gali pasiskirstyti visame produkte. Tinkamas iškepimas iki saugios vidaus temperatūros reikšmingai sumažina žarninių infekcijų tikimybę.

    Žalios pupelės ir grybai

    Kai kurios džiovintų pupelių rūšys, ypač raudonosios pupelės, gali turėti natūralių toksinų, kurie sukelia stiprius virškinimo sutrikimus. Kad pupelės būtų saugios, jas būtina tinkamai išmirkyti ir virti pakankamai ilgai.

    Grybai taip pat dažnai nerekomenduojami žali, nes gali turėti sunkiau virškinamų junginių, o kaitinimas pagerina jų pasisavinimą. Be to, terminis apdorojimas sumažina mikroorganizmų riziką, kuri gali išlikti ant nepakankamai apdorotų grybų.

    Jei suvalgius nepakankamai termiškai apdorotą produktą atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai ar karščiavimas, svarbu stebėti būklę ir prireikus kreiptis į medikus. Rizika didesnė, jei simptomai stiprūs, užsitęsia ar pasireiškia vaikams.

  • Žalias padažas, kuris keičia salotas: dietologai primena klaidą, dėl kurios prarandate vitaminus

    Žalias padažas, kuris keičia salotas: dietologai primena klaidą, dėl kurios prarandate vitaminus

    Salotos, kopūstai ar šparagai dažnai atrodo kaip greitas ir lengvas pasirinkimas, tačiau galutinis jų maistingumas priklauso nuo vienos detalės. Jei daržoves pagardinate tik citrinos sultimis ar actu, galite prarasti dalį naudos, kurią jos turėtų suteikti.

    Specialistai primena, kad riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K, taip pat karotenoidai, tokie kaip beta karotenas, liuteinas ar likopenas, geriau pasisavinami tada, kai kartu vartojami riebalai. Todėl keli šaukštai kokybiško aliejaus, avokadas ar riešutai salotoms dažnai ne kenkia, o padeda organizmui pasiimti daugiau vertingų medžiagų.

    Riebalai nėra priešas

    Įsitikinimas, kad kuo mažiau riebalų, tuo sveikiau, vis dar gajus, bet jis per daug supaprastina mitybą. Tinkamai parinkti riebalai ne tik gerina vitaminų pasisavinimą, bet ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Praktikoje tai reiškia ir stabilesnį cukraus kiekį kraujyje po valgio, ir mažesnį norą užkandžiauti. Dėl to salotos su protingai parinktu padažu dažnai tampa sotesniu ir tvaresniu pasirinkimu nei dubuo daržovių be jokio riebalų šaltinio.

    Du žali padažai namams

    Vienas paprasčiausių variantų – kremiškas avokado ir krapų padažas. Avokadas suteikia švelnią tekstūrą, citrina – rūgštelę, o kiaušinio trynys padeda viską sujungti į vientisą masę, kuri tinka ne tik salotoms, bet ir kaip daržovių užkandis.

    Kitas variantas artimas pesto, tik lengvesnis: špinatai, alyvuogių aliejus, riešutai ir česnakas. Špinatai vertinami dėl folio rūgšties, vitamino K ir antioksidantų, o alyvuogių aliejus bei riešutai prideda nesočiųjų riebalų ir vitamino E.

    Kodėl tai veikia kasdienybėje

    Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad geriausi įpročiai yra tie, kurių galima laikytis ilgai, o skonio faktorius čia labai svarbus. Jei daržovės tampa aromatingos ir malonios valgyti, tikimybė, kad jos išliks meniu, smarkiai išauga.

    Dar vienas privalumas – pasiruošimas. Kai šaldytuve laukia naminis padažas, pilnavertį patiekalą galima surinkti per kelias minutes, o tokios mažos detalės kasdienius sprendimus dažnai lemia labiau nei griežtos taisyklės.

    Galiausiai žalias padažas nėra tik priedas skoniui. Tai paprastas būdas padidinti daržovių maistinę vertę ir paversti sveiką pasirinkimą lengvai pakartojamu įpročiu.

  • Alergija nuo saulės? Šie augalai ir kosmetika gali sukelti skausmingas pūsles – ką daryti iškart

    Alergija nuo saulės? Šie augalai ir kosmetika gali sukelti skausmingas pūsles – ką daryti iškart

    Kas yra fotoujautrinimas?

    Fotoujautrinimas yra odos reakcija, kai tam tikros medžiagos, patekusios ant odos ar į organizmą, veikiant ultravioletiniams spinduliams sukelia uždegimą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali priminti stiprų nudegimą, tačiau priežastis dažnai būna ne vien saulė.

    Dermatologijoje dažniausiai skiriamos dvi reakcijos: fototoksinė ir fotoalerginė. Jų požymiai gali būti panašūs, bet skiriasi atsiradimo laikas, išplitimas ir organizmo reakcijos mechanizmas.

    Dvi reakcijos: fototoksinė ir fotoalerginė

    Fototoksinė reakcija gali ištikti bet ką, jei oda po kontakto su jautrinančia medžiaga patenka į saulę. UV spinduliai aktyvina medžiagą, o tai tiesiogiai pažeidžia odos ląsteles.

    Tokiu atveju dažnai atsiranda ryškus paraudimas, deginimas, skausmas, kartais susiformuoja skysčio pripildytos pūslės. Svarbu tai, kad pažeidimai paprastai apsiriboja tomis vietomis, kurios turėjo kontaktą ir su medžiaga, ir su saule.

    Fotoalerginė reakcija susijusi su imunine sistema ir dažniau pasireiškia žmonėms, linkusiems į alergijas. Šviesa pakeičia medžiagos struktūrą, o organizmas ją ima atpažinti kaip alergeną.

    Simptomai neretai atsiranda vėliau, dažniausiai per 1–2 paras, ir gali priminti niežtintį bėrimą, egzemą, smulkias papules ar pūlinukus. Būdinga tai, kad bėrimas kartais išplinta ir į vietas, kurios buvo pridengtos drabužiais.

    Didžiausi „kaltininkai“: augalai ir citrusai

    Viena pavojingiausių grupių yra augaluose aptinkami furanokumarinai. Jie gali sukelti fitofotodermatitą, kai augalo sultys patenka ant odos, o oda vėliau veikiama UVA spindulių.

    Ypač rizikingas kontaktas su Sosnovskio ir Mantegacio barščiais: net trumpas prisilietimas saulėtą dieną gali baigtis skausmingais nudegimais ir pūslėmis. Kai kuriais atvejais lieka sunkiai gyjančios dėmės ar randai, todėl tokių augalų būtina vengti.

    Mažesnėmis koncentracijomis furanokumarinų randama ir kituose augaluose, taip pat kai kuriose daržovėse bei citrusiniuose. Praktikoje dažnas scenarijus vasarą, kai ant odos patenka laimo ar bergamotės sulčių ir vėliau oda „gauna“ saulės.

    Kosmetika ir kasdienė rutina saulėje

    Fotoreakcijas gali provokuoti ir kosmetika, ypač produktai su kvapiosiomis medžiagomis ar tam tikrais eteriniais aliejais. Rizika didėja, jei priemonė naudojama ryte, o po to ilgai būnama saulėje.

    Jei planuojate intensyvią saulės ekspoziciją, verta peržiūrėti rutiną ir vengti priemonių, kurios anksčiau jau sukėlė dirginimą ar bėrimą. Kuo mažiau neaiškių kvapiklių ir „aktyvių“ mišinių ant odos, tuo mažesnė netikėtos reakcijos tikimybė.

    Ką daryti pajutus simptomus?

    Pamačius paraudimą, deginimą ar iškylančias pūsles, pirmas žingsnis yra nutraukti kontaktą su saule ir įtariama medžiaga. Odą reikėtų vėsinti, saugoti nuo trinties ir tolesnio UV poveikio.

    Pūslėms prakiurus ar jas pradūrus, didėja infekcijos rizika, todėl to daryti nereikėtų. Jei pažeidimai plinta, yra labai skausmingi, atsiranda karščiavimas, stiprus tinimas ar pažeidžiami dideli odos plotai, būtina kreiptis į gydytoją.

    Jei fotoujautrinimas kartojasi, pravartu įvertinti galimas priežastis: kontaktą su augalais, citrusais, kvepalais, eteriniais aliejais ar vartojamus vaistus, nes dalis jų taip pat gali didinti odos jautrumą šviesai. Tokiais atvejais saugiausia sprendimų ieškoti kartu su gydytoju ar vaistininku.

  • Monicos Bellucci grožio paslaptis be procedūrų: 15 minučių vakare ir viena taisyklė miegui

    Monicos Bellucci grožio paslaptis be procedūrų: 15 minučių vakare ir viena taisyklė miegui

    Monica Bellucci, pristatydama naują filmą „Histoires de la Nuit“, Paryžiuje vėl atkreipė dėmesį spindinčia oda. Aktorė ne kartą yra sakiusi, kad nesiremia agresyviomis estetinėmis procedūromis, o pirmenybę teikia nuosekliai kasdieninei priežiūrai ir gyvenimo ritmui.

    Jos vakaro rutina, anot publikacijose cituojamų interviu, nėra sudėtinga ir gali tilpti į maždaug 15 minučių. Pagrindinis principas – kruopštus veido nuvalymas po dienos ir paprastas, bet reguliarus odos drėkinimas.

    Kas svarbiausia vakare?

    Pirmasis žingsnis – švelnus, bet tikslus makiažo ir nešvarumų pašalinimas, kad ant odos neliktų priemaišų, galinčių dirginti ar kimšti poras. Po valymo ji renkasi drėkinantį serumą ir kremą, o formules linkusi pasirinkti švelnesnes, nes pabrėžia jautresnę odą.

    Pasak aprašomos rutinos, kartais kremą ji pakeičia aliejais, pavyzdžiui, migdolų ar ryžių. Toks sprendimas dažnai pasirenkamas tada, kai norisi papildomo komforto, tačiau specialistai primena, kad aliejai gali užfiksuoti drėgmę, o ne ją „suteikti“, todėl svarbus ir odos sudrėkinimas po valymo.

    Atskiras dėmesys skiriamas lūpoms – jos naudoja lūpas drėkinančią ir glotninančią priemonę. Tai logiška, nes lūpų oda yra plonesnė, greičiau netenka drėgmės ir jautriau reaguoja į temperatūros bei vėjo pokyčius.

    Diena be SPF – ne išeitis

    Dienos metu, ypač šiltuoju sezonu, Bellucci rutinoje minimas ir kremas su apsauga nuo saulės. Dermatologai nuosekliai pabrėžia, kad kasdienė apsauga nuo UV spinduliuotės yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių fotosenėjimo požymius, pigmentines dėmes ir odos elastingumo mažėjimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad vien tik geras vakarinis kremas nekompensuos įpročio išeiti į lauką be SPF, ypač kai UV indeksas didesnis. Dėl to apsauga nuo saulės šiandien laikoma ne sezoniška, o kasdiene priemone, kuri įsipaišo į įprastą rytinę rutiną.

    Didžiausias grožio sąjungininkas – miegas

    Vis dėlto aktorė akcentuoja, kad vien kosmetika nėra esminis dalykas. Ji pabrėžia miego kokybę ir ankstesnį ėjimą ilsėtis, nes išsimiegojimas tiesiogiai matomas veide: mažėja paburkimas, oda atrodo ramesnė, o žvilgsnis – gaivesnis.

    „Nėra nieko geriau už miegą. Kai miegi, oda atsipalaiduoja, o akys nebūna patinusios. Tai viena svarbiausių grožio rutinų, kurią verta puoselėti ir dėl laimės“, – sakė Monica Bellucci.

    Prieš miegą ji kartais renkasi trumpą jogos ar pilateso sesiją, kuri padeda nusiraminti ir lengviau užmigti. Toks derinys atitinka ir šiuolaikinę tendenciją grožį vertinti plačiau: ne tik kaip kremų lentyną, bet ir kaip miego, streso valdymo bei kasdienio nuoseklumo rezultatą.

  • Vasara gali pakeisti kūną per kelias savaites: vandens treniruotė stebina efektais ir saugumu

    Vasara gali pakeisti kūną per kelias savaites: vandens treniruotė stebina efektais ir saugumu

    Vandens treniruotės vasarą vis dažniau pasirenkamos ne tik poilsiui, bet ir rimtam fiziniam progresui. Specialistai pabrėžia, kad vanduo leidžia sportuoti intensyviai, tačiau kartu sumažina smūginį krūvį sąnariams ir stuburui.

    Pagrindas paprastas: veikia plūdrumas ir vandens pasipriešinimas. Kai vanduo siekia krūtinę, kūnui tenkantis apkrovos pojūtis gerokai sumažėja, todėl pratimai, kurie sausumoje gali sukelti skausmą, baseine tampa lengviau toleruojami.

    Tačiau tai nereiškia, kad krūvis mažas. Vanduo yra daug tankesnis už orą, todėl kiekvienas judesys susiduria su pasipriešinimu, kuris didėja greitėjant tempui, o į darbą įtraukiami ir gilieji stabilizuojantys raumenys.

    Kodėl vanduo tinka beveik visiems?

    Treniruotės vandenyje laikomos saugesnėmis žmonėms su antsvoriu, vyresnio amžiaus asmenims ir tiems, kurie grįžta po traumų. Mažesnė smūginė apkrova sumažina riziką paūminti kelio, klubo ar juosmens skausmus, bet leidžia išlaikyti kardio ir jėgos krūvį.

    Vėsesnis vanduo papildomai aktyvina termoreguliaciją, todėl organizmas sunaudoja daugiau energijos šilumai palaikyti. Dėl to vandens treniruotės dažnai pasirenkamos ir kūno kompozicijai gerinti, ypač kai norisi judėti be perkaitimo.

    Nauda moterims, sergančioms lipedema

    Vandens aplinka ypač palanki lipedema sergančioms moterims, kai riebalinio audinio pasiskirstymas kojose ar rankose lydi skausmą, jautrumą ir tinimą. Tokiais atvejais bėgimas ar šuoliukai sausumoje neretai sustiprina diskomfortą.

    Vandens slėgis veikia tarsi švelni, tolygiai paskirstyta kompresija ir gali prisidėti prie tinimo mažinimo bei geresnės savijautos. Reguliarus judėjimas vandenyje leidžia saugiau stiprinti raumenis ir palaikyti fizinį aktyvumą, kai kai kurie pratimai ant žemės kelia per didelį skausmą.

    4 paprasti pratimai baseine

    Pradėti galima ir be sudėtingos įrangos, ypač jei vanduo siekia juosmenį ar krūtinę. Pirmas variantas – bėgimas vietoje aukštai keliant kelius ir aktyviai dirbant rankomis, kad pakiltų pulsas ir sustiprėtų liemens kontrolė.

    Antras pratimas – vandens šuoliukai į šalis, kai rankomis stipriai stumiate vandenį žemyn ir į šonus, taip didindami pasipriešinimą. Trečias – liemens sukimas į kairę ir į dešinę pakėlus kojas nuo dugno, kad dirbtų pilvo ir šonų raumenys.

    Ketvirtas – vandens stūmimas delnais į priekį ir išskleidimas į šonus, imituojant pasipriešinimo treniruotę. Šie judesiai dažnai tampa saugesne alternatyva hanteliams, nes pasipriešinimą kuria pati vandens terpė.

    Norint daugiau struktūros, verta išbandyti grupines treniruotes, tokias kaip vandens aerobika, vandens bėgimas ar treniruotės su stacionariais dviračiais vandenyje. Instruktorius padeda pasirinkti tinkamą tempą, prižiūri techniką ir pritaiko priemones, kurios didina pasipriešinimą, pavyzdžiui, plūdrumo diržus ar putų įrangą.

    Svarbiausia taisyklė – pradėti palaipsniui ir įsiklausyti į kūną, ypač jei yra lėtinių skausmų ar diagnozuotų būklių. Jei skausmas didėja, verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu, kad treniruotės būtų ne tik efektyvios, bet ir saugios.

  • Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Apie grybų naudą sveikatai kalbama vis dažniau, o moksliniai tyrimai rodo, kad tai nėra tik aromatingas priedas sriuboms ar padažams. Dauguma valgomų grybų turi daug vandens ir mažai kalorijų, tačiau kartu suteikia sotumo jausmą.

    Grybuose yra skaidulų, B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis, fosforas, selenas ir magnis. Nemažai rūšių turi vitamino D2, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir senėjimo procesais.

    Pastaraisiais metais išskiriami du junginiai, randami grybuose, ypač miško: ergotioneinas ir glutationas. Tyrimų duomenys sieja juos su antioksidaciniu poveikiu, galimu imuninės sistemos palaikymu ir potencialiai palankia įtaka kognityvinėms funkcijoms, nors tokios sąsajos dar nėra vienareikšmė gydymo rekomendacija.

    Baravykas: maistinių medžiagų koncentratas

    Jei reikėtų išskirti vieną dažnai vertinamą miško grybą, daugeliui pirmas į galvą ateitų baravykas. Jis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų gausos, ypač džiovintame pavidale, kai aromatas ir dalis junginių tampa labiau koncentruoti.

    Baravykai minimi kaip vieni iš turtingesnių ergotioneino ir glutationo šaltinių tarp įprastai valgomų grybų. Taip pat juose yra kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai, ir seleno, siejamo su imuninės sistemos bei skydliaukės funkcijų palaikymu.

    Voveraitės ir kazlėkai: kuo jos išsiskiria

    Voveraitės išsiskiria ryškia spalva ir švelniu, šiek tiek pipirišku skoniu, todėl dažnai patenka ant vasaros ir rudens stalo. Jos gali būti B grupės vitaminų bei beta karoteno šaltinis, o beta karotenas organizme virsta vitaminu A, svarbiu regėjimui ir odai.

    Voveraitėse randama ir ergosterolio, kuris yra vitamino D2 pirmtakas, o tai aktualu šaltuoju metų laiku, kai mažiau saulės. Liaudies medicinoje voveraitėms priskiriamas poveikis nuo žarnyno parazitų, tačiau klinikinių įrodymų tam nepakanka, o dalis junginių yra jautrūs kaitinimui.

    Kazlėkai, dažnai nuvertinami lyginant su baravykais, taip pat gali papildyti racioną skaidulomis. Tyrimuose aptariami grybų polisacharidai, įskaitant beta gliukanus, kurie siejami su imuninės sistemos reakcijų moduliavimu, tačiau poveikis priklauso nuo kiekio, rūšies ir bendros mitybos.

    Kaip paruošti ir kam grybai netinka

    Praktikoje daugiau naudingų savybių dažnai siejama su džiovinimu, nes taip išsaugoma dalis biologiškai aktyvių medžiagų, o produktas tampa koncentruotas. Marinuoti grybai dėl sudėties pokyčių dažniau vertinami kaip užkandis, o ne maistinių medžiagų šaltinis.

    Renkant grybus būtinas atsargumas, nes klaidos gali baigtis sunkiu apsinuodijimu. Į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos žmogus gerai pažįsta, o abejojant saugiausia jų neimti.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad grybai yra sunkiau virškinami dėl chitino, todėl jie ne visiems tinka vienodai. Mažiems vaikams, žmonėms, turintiems virškinamojo trakto sutrikimų, ir daliai vyresnio amžiaus žmonių rekomenduojama riboti kiekius ir rinktis paprastesnį paruošimą.

    Įtraukti grybus į mitybą verta saikingai ir apgalvotai: jie gali papildyti racioną skaidulomis, mineralais ir antioksidantais. Baravykai, voveraitės ir kazlėkai išlieka vieni populiariausių pasirinkimų, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: saugus rinkimas ir tinkamas paruošimas.