CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Gydytojai įspėja: šie populiarūs nuskausminamieji gali didinti infarkto riziką

    Populiarūs nuskausminamieji, ypač vartojami dažnai ar didesnėmis dozėmis, gali didinti rimtų širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką. Medikai primena, kad net be recepto įsigyjami vaistai nėra visiškai nekalti, o jų vartojimas turėtų būti apgalvotas.

    Dažniausiai įspėjimai siejami su nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, kuriems priklauso ir ibuprofenas. Šie vaistai plačiai naudojami skausmui, uždegimui ir karščiavimui mažinti, tačiau daliai žmonių gali sukelti nepageidaujamų poveikių, ypač jei vartojama ilgai.

    Dažnesni šalutiniai reiškiniai gali būti pykinimas, skrandžio dirginimas ar galvos skausmas. Tačiau retesniais atvejais gali pasireikšti pavojingesni simptomai, kurie reikalauja skubios pagalbos.

    Įspėjamieji ženklai, dėl kurių rekomenduojama nedelsti, yra krūtinės spaudimas, dusulys ar staiga atsiradęs stiprus silpnumas. Tokie požymiai gali būti susiję su ūmiais širdies sutrikimais, todėl būtina kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Didžiausią riziką paprastai turi žmonės, kurie jau serga širdies ir kraujagyslių ligomis arba turi padidėjusį kraujospūdį. Ibuprofenas ir kiti tos pačios grupės vaistai kai kuriems pacientams gali didinti kraujospūdį, skatinti skysčių kaupimąsi ir pabloginti širdies nepakankamumo eigą.

    Dideli apžvalginiai tyrimai rodo, kad kai kurių NVNU vartojimas gali būti siejamas su padidėjusia miokardo infarkto rizika, o rizika gali didėti jau pirmosiomis vartojimo savaitėmis, ypač vartojant didesnes dozes. Klinikinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad svarbiausia yra mažiausia veiksminga dozė ir trumpiausias įmanomas vartojimo laikas.

    Savarankiškai didinti dozės ar ilginti vartojimo trukmės nerekomenduojama, ypač jei žmogus vartoja vaistus kraujospūdžiui mažinti, kraują skystinančius preparatus ar turi skrandžio opų riziką. Jei skausmas kartojasi dažnai, saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl tinkamiausio pasirinkimo ir galimų alternatyvų.

    Specialistai taip pat primena, kad nuskausminamųjų vartojimas neturėtų maskuoti užsitęsusių simptomų. Pasikartojantis krūtinės skausmas, dusulys, naujai atsiradęs nuovargis ar širdies ritmo sutrikimai yra signalai, kad reikalinga išsami sveikatos būklės patikra.

  • Mokslininkai išskyrė amžių, kai moterys dažniausiai mylisi: rezultatai gali nustebinti

    Didžiausias moterų seksualinio aktyvumo dažnis dažniausiai fiksuojamas 25–34 metų amžiaus grupėje. Tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu intymaus gyvenimo reguliarumas ir motyvacija jam vidutiniškai būna aukščiausi, nors individualūs skirtumai išlieka dideli.

    Svarbu pabrėžti, kad kalbama apie statistinius vidurkius, o ne „normą“, pagal kurią reikėtų vertinti save ar partnerį. Seksualinis aktyvumas kinta dėl santykių trukmės, sveikatos, streso, miego, vaikų priežiūros, psichologinės savijautos ir kitų kasdienių veiksnių.

    Kas būdinga 25–34 metų grupei?

    Šiame amžiuje dažnai sutampa keli veiksniai: fiziologinė branda, didesnis pasitikėjimas savimi ir aiškesnis savo poreikių supratimas. Daliai žmonių tai taip pat metas, kai santykiai tampa stabilesni, todėl atsiranda daugiau saugumo ir artumo.

    Seksologai pabrėžia, kad pasitenkinimas nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo dažnio. Kai kurioms poroms retesnis, bet labiau apgalvotas ir geriau komunikuojamas intymumas suteikia daugiau emocinio ryšio nei dažnesni, bet rutiniški santykiai.

    Kaip keičiasi seksualinis aktyvumas su amžiumi?

    18–24 metų laikotarpiu dažnis neretai būna nepastovus, nes kinta partnerystės, vyksta savęs pažinimas, o patirtys gali priklausyti nuo tarpusavio komunikacijos ir saugumo jausmo. Be to, įtaką daro studijos, darbas, gyvenamosios vietos pokyčiai ir socialinis spaudimas.

    35–44 metų grupėje vidurkiai daugelyje apklausų rodo mažėjantį dažnį, tačiau daliai moterų didėja kokybės vertinimas: daugiau dėmesio skiriama emociniam ryšiui, aiškesniam norų įvardijimui, mažiau gėdos jausmo. Tuo pat metu įtaką gali daryti nuovargis, didesnė atsakomybė darbe ir šeimoje.

    45–54 metų laikotarpiu hormoniniai pokyčiai daliai moterų gali keisti libido ar sukelti fizinių pojūčių skirtumų, pavyzdžiui, makšties sausumą. Vis dėlto daug moterų išlaiko reguliarų intymų gyvenimą, ypač jei sprendžiami sveikatos klausimai, o poroje yra atvira komunikacija.

    55 metų ir vyresniame amžiuje seksualinis aktyvumas statistiškai dažniau mažėja, tačiau tai nereiškia, kad intymumas išnyksta. Seksualinė sveikata šiame etape labiau priklauso nuo bendros sveikatos būklės, lėtinių ligų kontrolės, vaistų poveikio, partnerio buvimo ir santykių kokybės.

    Kodėl „pikas“ nėra vien biologija?

    Nors hormonai turi reikšmės, šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau akcentuoja psichologinius ir socialinius veiksnius. Stresas, nerimas, depresijos simptomai, kūno įvaizdis, miego trūkumas ir perdegimas gali slopinti libido nepriklausomai nuo amžiaus.

    Specialistai primena, kad susirūpinus libido pokyčiais ar skausmu lytinių santykių metu verta pasitarti su gydytoju ginekologu, šeimos gydytoju ar seksologu. Dažnai padeda paprastesni sprendimai: miego režimas, streso valdymas, poros terapija, o kai kada ir medicininė pagalba.

  • Nepalikite žydinčio alyvų žiedo: namų tonikas ir aliejus, kurie ramina jautrią odą

    Nepalikite žydinčio alyvų žiedo: namų tonikas ir aliejus, kurie ramina jautrią odą

    Alyvos žydi trumpai, todėl jų žiedus verta panaudoti ne tik vazai. Jautriai ir linkusiai rausti odai ypač aktualu, kad augalinės ištraukos dažnai turi antioksidantų ir priešuždegiminių junginių, kurie gali padėti mažinti sudirgimą.

    Alyvų žieduose aptinkami polifenoliai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Kosmetikoje antioksidantai vertinami dėl to, kad padeda neutralizuoti oksidacinį stresą, kuris siejamas su ankstyvais odos senėjimo požymiais.

    Kaip pasigaminti švelnų toniką

    Vienas paprasčiausių būdų panaudoti alyvų žiedus yra naminis vandens pagrindo tonikas. Jis gali būti naudojamas kaip gaivinanti dulksna po prausimosi arba kaip drėgmės sluoksnis prieš kremą, ypač šiltuoju metų laiku.

    Švarų indą pripildykite saujele žiedų be žalių kotelių ir užpilkite karštu, bet neverdančiu vandeniu. Palaikykite uždengtą kelias valandas, nukoškite ir supilkite į buteliuką, o laikykite šaldytuve ir sunaudokite per kelias dienas.

    Kada rinktis aliejinį užpilą

    Jei oda išsausėjusi ar tempia, dažniau praverčia aliejinis užpilas, kuris veikia kaip minkštinantis sluoksnis. Toks būdas labiau tinka vakarui, kai norisi masažo ir papildomo komforto, o ne greito gaivinimo.

    Į švarų stiklainį dėkite lengvai apdžiovintus žiedus, užpilkite aliejumi taip, kad jie būtų visiškai apsemti, ir laikykite tamsioje vietoje apie 2–3 savaites. Nukoštą aliejų tepkite plonu sluoksniu, ypač jei oda reaguoja į kvapiąsias medžiagas.

    Svarbios atsargumo taisyklės

    Net ir natūralios priemonės gali dirginti, todėl pirmiausia verta atlikti mėginį ant mažo odos ploto ir stebėti reakciją 24 valandas. Jautriai, rožinės požymių turinčiai ar itin reaktyviai odai geriausia vengti intensyvaus kvapo ir nenaudoti priemonių ant pažeistos odos.

    Žiedus rinkite kuo toliau nuo intensyvaus eismo ir nenaudokite augalų, kurie galėjo būti apipurkšti. Jei oda nuolat parausta, peršti ar bėrimas kartojasi, saugiausia pasitarti su gydytoju dermatologu.

  • Po 50-ies? Šie pavasario produktai padeda valgyti lengviau be dietų ir griežtų ribojimų

    Po 50-ies? Šie pavasario produktai padeda valgyti lengviau be dietų ir griežtų ribojimų

    Pavasarį daugelis žmonių, ypač po 50-ies, nori „palengvinti“ mitybą po sotesnio žiemos laikotarpio. Specialistai pabrėžia, kad tam nebūtinos stebuklingos dietos ar griežti draudimai – dažnai pakanka dažniau rinktis sezonines daržoves, daugiau skaidulų ir mažiau itin perdirbtų produktų.

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų – ridikėliai. Jie nekaloringi, traškūs, suteikia patiekalams gaivumo ir padeda lengviau „padidinti daržovių dalį“ lėkštėje, o tai svarbu virškinimui ir sotumui. Ridikėlius patogu dėti į varškę, salotas, sumuštinius ar šaltas sriubas, taip natūraliai mažinant poreikį sunkesniems priedams.

    Botviniai ir žalumynai

    Dar vienas pavasario klasikos ingredientas – botviniai, tai yra jauni burokėlių lapai ir šaknys. Jie tinka lengvesnėms sriuboms, troškiniams ar kaip šiltas garnyras, kurį paprasta derinti su jogurtu, kiaušiniais, kruopomis ir liesesniais baltymais. Toks derinys padeda sukurti sotų, bet skrandžio neapsunkinantį patiekalą.

    Petražolių lapai dažnai lieka tik kaip „papuošimas“, nors tai vienas lengviausių būdų pagerinti kasdienės mitybos kokybę. Žalumynai stiprina skonį, leidžia mažinti druskos poreikį ir skatina dažniau rinktis paprastesnius, namuose ruošiamus patiekalus. Sauja petražolių sriuboje ar varškėje per kelias savaites gali tapti įpročiu, kuris duoda apčiuopiamą efektą.

    Kodėl verta prisiminti raugintus produktus

    Pavasarį į racioną dažnai grįžta ir rauginti produktai, tokie kaip rauginti agurkai, rauginti kopūstai ar rauginti burokėliai. Jie suteikia ryškų skonį ir padeda „atgaivinti“ paprastus patiekalus, todėl lengviau atsisakyti atsitiktinių užkandžių ar greito maisto. Be to, fermentuoti produktai siejami su žarnyno mikrobiotos įvairove, kuri svarbi bendrai savijautai.

    Vis dėlto svarbus saikas: jei jautriai reaguojate į rūgštesnius ar intensyviai fermentuotus produktus, juos verta įtraukti pamažu ir stebėti, kaip jaučiatės. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į druskos kiekį, ypač jei gydytojas yra rekomendavęs riboti natrį.

    Ne stebuklas, o įprotis

    Didžiausia klaida – sveikesnį maistą laikyti trumpalaike sezonine akcija. Ridikėliai, botviniai, petražolės ir rauginti produktai geriausiai veikia tada, kai tampa kasdienės rutinos dalimi, o ne kelių savaičių eksperimentu. Tai paprasti pasirinkimai, padedantys valgyti daugiau daržovių, gauti daugiau skaidulų ir lengviau suvaldyti alkį.

    Praktiškai tai gali atrodyti visai paprastai: ryte į varškę įmaišyti ridikėlių ir žalumynų, pietums rinktis botvinių sriubą ar šiltas daržoves su kiaušiniu, o vakarienei pasigaminti sumuštinį su namine užtepėle ir keliais raugintais agurkais. Tokie sprendimai nereikalauja nei didelių išlaidų, nei sudėtingų receptų, bet padeda jaustis lengviau.

  • Bėgimas ar ėjimas į įkalnę? Treneriai atskleidė, kas greičiau degina kalorijas ir formuoja kojas

    Bėgimas ar ėjimas į įkalnę? Treneriai atskleidė, kas greičiau degina kalorijas ir formuoja kojas

    Bėgimas ilgą laiką laikomas vienu efektyviausių kardio būdų, kai tikslas yra greitai padidinti energijos sąnaudas ir gerinti ištvermę. Dėl didesnio intensyvumo per trumpesnį laiką dažnai sudeginama daugiau kalorijų nei einant.

    Tačiau bėgimas yra didelės smūginės apkrovos veikla, todėl keliai, klubai ir čiurnos patiria daugiau streso. Pradedantiesiems, žmonėms su antsvoriu ar po traumų tai gali reikšti didesnę pervargimo ir skausmo riziką.

    Ėjimas į įkalnę sparčiai populiarėja

    Ėjimas į įkalnę, pavyzdžiui, ant bėgimo takelio padidinus nuolydį arba renkantis kalvotą maršrutą, tampa vis dažnesne alternatyva bėgimui. Šis pasirinkimas leidžia pakelti pulsą iki aerobinės treniruotės zonos, bet kartu išlaikyti mažesnę apkrovą sąnariams.

    Specialistai pabrėžia, kad pakankamai didelis nuolydis ir greitesnis tempas gali gerokai padidinti treniruotės intensyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad bendras per treniruotę sudegintų kalorijų kiekis gali priartėti prie lengvo bėgimo, jei ėjimas trunka ilgiau.

    Kalorijos ir raumenys: kuo skiriasi?

    Lyginant „kalorijas per minutę“, bėgimas dažniausiai laimi, nes intensyvumas didesnis. Vis dėlto ėjimas į įkalnę neretai patogesnis, todėl žmonės gali išlaikyti krūvį ilgiau ir treniruotis reguliariau, o tai ilgainiui turi didžiausią įtaką rezultatams.

    Skiriasi ir raumenų darbas: bėgant daugiau dirba visa judėjimo grandinė, dažnai labiau apkraunami šlaunų priekiniai raumenys, o judesys yra dinamiškesnis. Einant į įkalnę paprastai labiau įsitraukia sėdmenys, šlaunų užpakalinė dalis ir blauzdos, todėl šis variantas dažnai pasirenkamas norint stiprinti ir formuoti apatinę kūno dalį.

    Saugumas ir tvarumas svarbiau už rekordus

    Vienas svarbiausių pasirinkimo kriterijų yra saugumas: kartotiniai smūgiai bėgant, ypač esant prastai technikai ar trūkstant poilsio, gali didinti mikrotraumų ir uždegiminių skausmų tikimybę. Tuo metu ėjimas į įkalnę laikomas švelnesniu pasirinkimu sąnariams, bet vis tiek pakankamai efektyviu širdžiai ir medžiagų apykaitai.

    Abu būdai siejami su geresne širdies ir kraujagyslių būkle, kūno masės kontrole, mažesne metabolinių ligų rizika ir geresne emocine savijauta. Treneriai vis dažniau akcentuoja paprastą principą: geriausia treniruotė yra ta, kurią žmogus gali atlikti nuosekliai, savaitė po savaitės.

    Jei tikslas yra greitesnis intensyvumo šuolis ir ištvermės gerinimas, bėgimas dažnai bus tiesesnis kelias. Jei prioritetas yra mažesnė rizika sąnariams, patogesnis krūvis ir ilgesnės treniruotės, ėjimas į įkalnę gali būti praktiškesnis sprendimas.

  • Mokslininkai rado ryšį: ankstyvas seksualinis gyvenimas gali sietis su greitesniu smegenų senėjimu

    Mokslininkai praneša aptikę statistinį ryšį tarp amžiaus, kada žmogus pradeda seksualinį gyvenimą, ir kai kurių vėlesnių sveikatos bei smegenų senėjimo rodiklių. Tyrėjai analizavo didelės apimties genetinius duomenis ir sveikatos informaciją, ieškodami galimų priežastinių sąsajų.

    Darbo autoriai nurodo, kad žmonės, kurių pirmasis seksualinis patyrimas buvo ankstyvesnis, vidutiniškai dažniau turėjo prastesnį savęs vertinamą sveikatos lygį. Taip pat dažniau fiksuoti didesnio organizmo trapumo požymiai, siejami su spartesniu senėjimu.

    Analizei taikytas mendelinės randomizacijos metodas, kai genetiniai skirtumai naudojami kaip natūralus „eksperimentas“ galimai priežastinei krypčiai tikrinti. Tyrėjai lygino asmenis, turinčius genetinių variantų, siejamų su ankstesniu seksualinio gyvenimo pradėjimu, ir vertino jų vėlesnius sveikatos rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog ankstyvas seksualinis gyvenimas savaime sukelia prastą sveikatą ar greitesnį senėjimą. Rezultatus gali lemti kartu pasireiškiantys veiksniai, pavyzdžiui, ilgalaikis stresas, miego stoka, rizikingesnė paauglystės elgsena, psichoaktyvių medžiagų vartojimas ar mažesnės galimybės laiku gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į socialinį spaudimą, kuris gali skatinti skubėjimą neįvertinus emocinės brandos. Jų teigimu, svarbiausia yra ne pats faktas, kada prasidėjo seksualinis gyvenimas, o gyvenimo aplinkybių visuma, kuri gali daryti ilgalaikę įtaką savijautai, psichikos sveikatai ir sveikatos elgsenai.

    Ekspertai taip pat primena, kad panašūs tyrimai dažnai kalba apie populiacines tendencijas, o ne apie konkretaus žmogaus likimą. Individualiai sveikatą daug stipriau formuoja mityba, fizinis aktyvumas, miego režimas, žalingi įpročiai, socialinis palaikymas ir prieinamos prevencinės paslaugos.

  • Makiažas po 70-ies: šie paprasti triukai atjaunina, o vienas įprotis sendina akimirksniu

    Makiažas po 70-ies: šie paprasti triukai atjaunina, o vienas įprotis sendina akimirksniu

    Makiažas vyresniame amžiuje vis dažniau vertinamas ne kaip bandymas paslėpti metus, o kaip būdas suteikti veidui gaivumo ir švytėjimo. Specialistai pabrėžia, kad sulaukus 70-ies odos būklę lemia ne tik priežiūra, bet ir genetika, hormonų pokyčiai bei gyvenimo būdas.

    Pastaraisiais metais grožio industrijoje ryškėja kryptis atsitraukti nuo storų, stipriai maskuojančių priemonių. Tokios formulės gali pabrėžti sausumą, tekstūrą ir smulkias raukšleles, todėl veidas vizualiai atrodo sunkesnis ir labiau pavargęs.

    Lengvesnis pagrindas ir mažiau pudros

    Brandžiai odai dažnai labiau tinka lengvos tekstūros priemonės, kurios suteikia drėgmės ir šviesos efektą. Vietoje tiršto makiažo pagrindo dažnai pasirenkami lengvi toniniai serumai, BB tipo kremai ar satininio užbaigimo produktai.

    Perteklinis pudros sluoksnis yra vienas dažniausių įpročių, kurie sendina. Subtiliai užfiksuoti galima tik tas vietas, kurios greičiau blizga, pavyzdžiui, nosį ar paakių zoną, o likusiai veido daliai palikti natūralesnį spindesį.

    Akių zona: švelnios spalvos vietoje griežtų linijų

    Ryški juoda akių linija ar sunkūs matiniai šešėliai gali optiškai mažinti akis ir išryškinti voko reljefą. Dėl to dažniau rekomenduojami švelnūs rudi, taupe ar satininiai atspalviai, kuriuos lengva išsklaidyti į viršų.

    Jei vokai linkę kristi, makiažo meistrai pataria daugiau dėmesio skirti blakstienoms ir išoriniam akių kampui. Užrietiklis ir tušas, labiau koncentruotas į išorinę blakstienų dalį, gali vizualiai atverti žvilgsnį ir pakelti bruožus.

    Skaistalai, antakiai ir lūpos: efektas be griežtumo

    Kreminiai skaistalai dažnai suteikia natūralesnį rezultatą nei sausi, nes ne taip pabrėžia sausumą. Juos galima tepti ne tik ant skruostų centro, bet ir lengvai kelti link smilkinių, taip subtiliai pakeliant veido linijas.

    Su amžiumi antakiai neretai retėja ir šviesėja, tačiau pernelyg tamsus ar labai tiksliai nubrėžtas kontūras gali suteikti veidui griežtumo. Natūraliai sušukuoti antakiai, paryškinti vėsesnio tono šešėliu ar pieštuku, dažnai atrodo švelniau.

    Lūpoms rekomenduojama vengti itin matinių lūpdažių, kurie išryškina sausumą ir smulkias raukšleles. Vietoje jų dažnai geriau tinka satininės tekstūros lūpdažiai, spalvoti balzamai ar lengvai blizgūs produktai, suteikiantys pilnumo įspūdį.

  • Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Folatai, dar vadinami folinais, yra natūrali vitamino B9 forma, gaunama su maistu. Nuo jų reikšmės organizmui dažnai atskiriama sintetinė forma – folio rūgštis, kuri įprastai naudojama papilduose ir kai kuriuose praturtintuose produktuose.

    Vitamino B9 junginiai būtini DNR ir RNR sintezei, todėl tiesiogiai susiję su ląstelių dalijimusi, audinių augimu ir atsikūrimu. Dėl šios priežasties folatų poreikis tampa ypač svarbus greito augimo laikotarpiais, taip pat planuojant nėštumą ir jo metu.

    „Pakankamas folatų kiekis iki nėštumo ir pirmaisiais nėštumo mėnesiais yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių nervinio vamzdelio vystymosi ydų riziką“, – teigia sveikatos specialistai.

    Folatų trūkumas siejamas ne tik su nuovargiu ar bendru silpnumu. Ilgiau trunkantis nepakankamas kiekis gali prisidėti prie megaloblastinės anemijos, kai susidaro pakitusios, prastesnę deguonies pernašą turinčios eritrocitų formos.

    Dar vienas svarbus aspektas – homocisteino apykaita: folatai dalyvauja procesuose, kurie padeda palaikyti šios medžiagos balansą. Padidėjęs homocisteino kiekis literatūroje siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nors individuali rizika priklauso nuo daugelio veiksnių.

    Kam folatų reikia daugiau?

    Suaugusiesiems dažniausiai nurodoma apie 400 mikrogramų folatų ekvivalento per dieną. Nėštumo metu poreikis didėja iki maždaug 600 mikrogramų, o žindant dažnai nurodoma apie 500 mikrogramų per dieną.

    Didesnės rizikos grupėms priskiriami rūkantys, dažniau vartojantys alkoholį, turintys virškinamojo trakto ligų ar vartojantys kai kuriuos vaistus, galinčius mažinti folatų pasisavinimą. Tokiais atvejais mitybos korekcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kur jų daugiausia daržovėse?

    Daugiausia folatų įprastai randama žalialapėse daržovėse. Prie dažniausiai minimų šaltinių priskiriami špinatai, lapiniai kopūstai, salotos, brokoliai, briuseliniai kopūstai ir šparagai.

    Geri folatų šaltiniai yra ir ankštiniai: lęšiai, pupelės, avinžirniai, žirniai. Kasdienėje mityboje jie gali padėti stabiliau surinkti reikiamą kiekį, ypač jei daržovių suvartojama per mažai.

    Folatų taip pat gaunama iš citrusinių vaisių, kivių, burokėlių, pilno grūdo produktų ir riešutų, o mažesniais kiekiais – iš kai kurių gyvūninės kilmės produktų, pavyzdžiui, kiaušinių ar kepenų. Vis dėlto pagrindinis dėmesys paprastai skiriamas daržovėms ir ankštiniams.

    Kodėl virimas „suvalgo“ vitaminą?

    Folatai yra jautrūs karščiui ir šviesai, todėl ilgesnis virimas vandenyje gali reikšmingai sumažinti jų kiekį patiekale. Dėl to dažnai rekomenduojama dalį daržovių valgyti žalias arba rinktis trumpą apdorojimą.

    Praktiškai tai gali būti trumpas troškinimas, garinimas, apkepimas trumpą laiką, o salotas ir žalialapes daržoves verta dažniau įtraukti į šaltus patiekalus. Svarbiausia – reguliarumas ir įvairovė, kad folatų šaltiniai kartotųsi kasdien.

  • 10 minučių treniruotės namuose – kodėl jos veikia ir kaip greitai keičia figūrą bei ištvermę

    10 minučių treniruotės namuose – kodėl jos veikia ir kaip greitai keičia figūrą bei ištvermę

    Dešimt minučių mankštos namuose gali turėti realų poveikį savijautai, ištvermei ir kūno linijoms, nors ilgą laiką buvo kartojama, kad riebalai pradeda „degti“ tik po 20–30 minučių. Šiandien sporto fiziologijoje akcentuojama ne vien trukmė, o intensyvumas, reguliarumas ir bendras savaitinis aktyvumas.

    Trumpas, bet intensyvesnis krūvis suaktyvina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina deguonies suvartojimą ir gali paskatinti vadinamąjį „poefektį“, kai organizmas kurį laiką po treniruotės sudegina daugiau energijos atsistatydamas. Praktikoje tai reiškia, kad mikrotreniruotė nėra tik „apšilimas“ – ji gali tapti visaverte dienos judėjimo dalimi.

    Tokios treniruotės dažnai pagerina nuotaiką ir darbingumą, nes fizinis aktyvumas siejamas su streso mažėjimu ir geresne miego kokybe. Net trumpas pajudėjimas per darbo pertrauką padeda sumažinti sustingimą, ypač jei daug laiko praleidžiama sėdint.

    Reguliariai kartojami trumpi pratimai taip pat siejami su geresniu gliukozės panaudojimu raumenyse, todėl gali būti naudingi metabolinei sveikatai. Dėl to 10 minučių aktyvumo kasdien gali būti svarbus žingsnis žmonėms, kurie nori mažinti sėdimo gyvenimo būdo rizikas ir stiprinti fizinį pajėgumą.

    Kūno formoms didžiausią įtaką turi nuoseklumas: dažnai kartojamas krūvis padeda tvirtinti raumenis, gerinti laikyseną ir didinti bendrą energijos sąnaudų kiekį per savaitę. Reikėtų prisiminti, kad vien pratimai stebuklų nepadarys, tačiau jie gerokai sustiprina rezultatą, kai kartu tvarkomas miegas, mityba ir kasdienis judėjimas.

    Kaip išspausti maksimumą per 10 minučių

    Geriausiai tinka visą kūną įtraukiantys, kelių sąnarių pratimai, kuriuos galima atlikti be įrangos: pritūpimai, įtūpstai, atsispaudimai, „lenta“, šuoliukai ar judesiai, keliantys pulsą. Svarbiausia pasirinkti tokį tempą, kad paskutinėmis minutėmis būtų sunku kalbėti pilnais sakiniais, bet judesių kokybė išliktų kontroliuojama.

    Dažnai pasirenkami intervalai, pavyzdžiui, 20 sekundžių darbo ir 10 sekundžių poilsio, kartojant kelis ciklus. Kitas paprastas variantas – 45 sekundės darbo ir 15 sekundžių poilsio, atliekant dvi serijas, tačiau pradedantiesiems verta pradėti nuo lėtesnio tempo ir ilgesnių pertraukų.

    Technika trumpose treniruotėse yra kritiškai svarbi, nes didesnis intensyvumas gali padidinti traumų riziką. Jeigu jaučiamas skausmas sąnariuose ar juosmens srityje, pratimą reikia koreguoti arba pakeisti, o prieš pradėjus verta skirti bent porą minučių lengvam apšilimui.

    Didžiausia nauda – įprotis

    Trumpa treniruotė dažnai laimi prieš ambicingą planą, nes ją lengviau pradėti net po įtemptos dienos. Psichologiškai 10 minučių „namuose čia ir dabar“ reikalauja mažiau valios pastangų nei ilgas sporto klubo planas su kelione, persirengimu ir papildomu laiku.

    Jei 10 minučių atliekama kasdien, per savaitę susidaro 70 minučių aktyvumo, o per mėnesį – beveik 5 valandos. Laikui bėgant daugeliui tai tampa tramplinu į ilgesnes treniruotes, nes kūnas greičiau pripranta prie krūvio, o energijos lygis pastebimai kyla.

    Kad rezultatai progresuotų, būtina palaipsniui didinti reikalavimus: greitinti tempą, trumpinti poilsį, rinktis sudėtingesnes pratimų variacijas arba didinti pasipriešinimą, jei turite gumą ar svarmenis. Būtent progresija ir reguliarumas dažniausiai lemia, ar 10 minučių virs apčiuopiamais pokyčiais.

  • Mokslininkai nustebo: džiovintos slyvos gali saugoti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Mokslininkai nustebo: džiovintos slyvos gali saugoti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Džiovintos slyvos daugeliui siejasi su virškinimu, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad jų nauda gali būti platesnė. Mokslinėje literatūroje aptariama, jog reguliarus jų vartojimas gali prisidėti prie kaulų sveikatos ir padėti mažinti osteoporozės riziką, ypač vyresniame amžiuje.

    Viena iš priežasčių – maistinė sudėtis. Džiovintose slyvose yra vitamino K, kuris svarbus normaliai kaulų mineralizacijai, o jo trūkumas siejamas su prastesniu kalcio „įtvirtinimu“ kauliniame audinyje. Taip pat minimas boras – mikroelementas, galintis prisidėti prie kalcio apykaitos ir vitamino D bei hormonų apykaitos procesų.

    Ne mažiau svarbūs ir polifenoliai – antioksidaciniai junginiai, padedantys mažinti oksidacinį stresą. Šis procesas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių skatinti kaulinio audinio irimą, todėl antioksidantų gausesnė mityba dažnai aptariama kaip palanki bendrai organizmo būklei. Džiovintose slyvose taip pat yra kalio, siejamo su rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme.

    Kaulų audinys nuolat persitvarko

    Kaulinis audinys nėra statiškas: jis nuolat atsinaujina, o šiame procese dalyvauja dvi pagrindinės ląstelių grupės. Osteoklastai ardo seną audinį, o osteoblastai formuoja naują. Kai irimas ima viršyti atsinaujinimą, kaulų masė palaipsniui mažėja, o tai didina lūžių riziką.

    Dalies tyrimų apžvalgose aptariama, kad džiovintos slyvos gali palankiai veikti šią pusiausvyrą: siejama su mažesniu kaulo irimo žymenų aktyvumu ir geresniais kai kuriais kaulo formavimosi rodikliais. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nėra momentinis efektas, o mitybos pokyčių rezultatai dažniausiai vertinami per mėnesius, ne per dienas.

    Žarnynas ir kaulai – susiję labiau, nei atrodo

    Virškinimo sistema svarbi ne tik komfortui, bet ir tam, kaip organizmas įsisavina mineralus bei vitaminus. Jei žarnynas veikia sklandžiai, dažnai gerėja ir kai kurių maistinių medžiagų, įskaitant kalcį, pasisavinimas, o tai reikšminga kaulų tvirtumui.

    Džiovintose slyvose esantis skaidulų kiekis gali veikti kaip „maistas“ žarnyno mikrobiotai. Moksliniuose darbuose mikrobiotos būklė vis dažniau aptariama kaip vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai, o netiesiogiai – ir kaulų sveikatai.

    Kiek slyvų iš tiesų reikia?

    Tyrimuose dažnai analizuojami konkretūs kiekiai, pavyzdžiui, kelios džiovintos slyvos per dieną, tačiau universalaus skaičiaus visiems nėra. Svarbu nepamiršti, kad džiovinti vaisiai yra koncentruotas produktas: juose daugiau natūralių cukrų ir kalorijų nei šviežiuose vaisiuose, todėl kiekį verta derinti prie bendros mitybos.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas osteoporozės neapsaugo, jei trūksta kitų svarbių grandžių. Kaulams reikšmingi pakankamas baltymų kiekis, kalcis ir vitaminas D, fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, taip pat rūkymo vengimas ir saikingas alkoholio vartojimas. Jei yra padidėjusi rizika ar buvę lūžių, sprendimus dėl ištyrimo ir profilaktikos turėtų padėti priimti gydytojas.

    Džiovintos slyvos gali būti paprastas, lengvai pritaikomas mitybos papildymas, kuris, remiantis tyrimų kryptimi, gali būti naudingas ne tik žarnynui. Tačiau didžiausias poveikis paprastai pasiekiamas tada, kai jos tampa dalimi nuoseklaus gyvenimo būdo, skirto kaulų sveikatai.