CP v2

Category: Sveikata

  • Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Vitiligo yra lėtinė autoimuninė odos būklė, kai dėl pigmento netekimo atsiranda šviesesnės ar baltos dėmės. Skaičiuojama, kad ją turi maždaug 1 iš 100 žmonių pasaulyje, o realus paplitimas gali būti didesnis dėl nediagnozuotų atvejų.

    Nors vitiligo nėra pavojingas gyvybei ir nėra užkrečiamas, jis dažnai tampa kasdienės stigmos priežastimi. Žmonės susiduria su įkyriais klausimais, spoksojimu, klaidingomis prielaidomis apie higieną ar tariamą riziką aplinkiniams.

    Kas sukelia vitiligo?

    Odos spalvą daugiausia lemia melaninas, kurį gamina specializuotos ląstelės melanocitai, esantys epidermyje. Vitiligo atveju imuninė sistema klaidingai „atpažįsta“ melanocitus kaip grėsmę ir ima juos naikinti, todėl tam tikrose vietose pigmentas išnyksta.

    Būklės pradžia siejama su genetiniu polinkiu ir aplinkos veiksniais, kurie gali išprovokuoti imuninį atsaką. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra didelis stresas, stiprus nudegimas saulėje ir kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis pažeisti melanocitus.

    Vitiligo gali pasireikšti bet kuriame amžiuje ir bet kokio odos tipo žmonėms, tačiau ryškiau matomas tamsesnėje odoje. Dėmės dažniausiai atsiranda ant veido, rankų, rankų pirštų, aplink akis ar burną, o plaukai pažeistose vietose taip pat gali pabąlti.

    Kaip ši būklė progresuoja?

    Vitiligo eiga labai individuali: vieniems atsiranda kelios nedidelės dėmės, kitiems pigmento netekimas plinta plačiau. Dažniausiai dėmės formuojasi simetriškai abiejose kūno pusėse ir laikui bėgant didėja, tačiau retesniais atvejais jos apsiriboja viena kūno puse.

    Kai kuriems žmonėms naujų dėmių atsiradimą lydi nežymus niežėjimas, dilgčiojimas ar deginimas. Dėl sumažėjusio melanino pažeistos vietos būna jautresnės ultravioletiniams spinduliams, todėl didėja nudegimų rizika ir svarbi nuosekli apsauga nuo saulės.

    Kadangi vitiligo susijęs su imuninės sistemos veiklos sutrikimais, daliai žmonių nustatoma didesnė kitų autoimuninių ligų tikimybė, ypač skydliaukės sutrikimų. Dėl to gydytojai dažnai vertina bendrą sveikatos foną, o ne vien odos pokyčius.

    Gydymas ir kasdienė realybė

    Šiuolaikinis gydymas dažniausiai siekia pristabdyti ligos progresavimą ir, kai įmanoma, skatinti pigmento atsistatymą. Praktikoje taikomos įvairios strategijos, įskaitant vietinius vaistus, fototerapiją ir kitas dermatologo parenkamas priemones, o rezultatai priklauso nuo dėmių vietos, trukmės ir aktyvumo.

    Didelė problema išlieka ne medicininė, o socialinė: klaidingas įsitikinimas, kad vitiligo yra užkrečiamas ar susijęs su prasta priežiūra, vis dar paplitęs. Tokios nuostatos gali mažinti pasitikėjimą savimi, skatinti socialinį atsiribojimą, nerimą ar depresijos simptomus, ypač kai pokyčiai matomi atvirose kūno vietose.

    „Vaikystėje kitiems vaikams buvo sakoma su manimi nežaisti, nes jie gali užsikrėsti mano oda“, – pasakojo modelis Winnie Harlow, viešai kalbanti apie patirtį su vitiligo.

    Specialistai pabrėžia, kad vitiligo esmė yra imuninis ir ląstelinis procesas, o ne aplinkiniams keliama grėsmė. Aiškesnis visuomenės supratimas, ankstesnė diagnostika ir pagarbi komunikacija gali sumažinti stigmą ne mažiau nei medicininės priemonės.

  • Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Tyliai išeiti iš vakarėlio neatsisveikinus daug kam atrodo nemandagu, tačiau psichologai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais tai gali būti savisaugos ir emocinės higienos būdas. Tokį elgesį skirtingos kultūros vadina įvairiai, bet esmė ta pati: žmogus pasitraukia be ilgo atsisveikinimo ritualo.

    Specialistų teigimu, atsisveikinimas socialiniuose renginiuose dažnai tampa ne trumpu gestu, o visa seka veiksmų: paaiškinimais, apkabinimais, pažadais susitikti ir bandymu neįžeisti šeimininkų. Jei žmogus jau yra pavargęs, patiria nerimą ar sensorinį perkrovimą, toks finalas gali tapti sunkiausia vakaro dalimi.

    Psichologijoje gerai žinoma, kad socialinis nerimas ir polinkis į perdėtą savianalizę po renginių gali ilginti stresą net jau grįžus namo. Dalis žmonių mintyse dar kartą peržaidžia pokalbius, vertina savo elgesį ir spėlioja, kaip atrodė kitiems, o tai gali bloginti miegą ir savijautą.

    Kada tylus išėjimas padeda?

    Tylus išėjimas gali būti racionalus pasirinkimas, jei jis padeda išsaugoti jėgas ir kitą dieną nejausti visiško išsekimo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie yra introvertiški, jautrūs triukšmui, turi lėtinių sveikatos sutrikimų ar greičiau pavargsta nuo intensyvaus bendravimo.

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausias kriterijus yra pasekmės: ar toks sprendimas padėjo atsigauti ir išlaikyti norą ateityje dalyvauti socialiniame gyvenime. Jei tylus pasitraukimas tampa įpročiu, kuris skatina vis dažniau vengti susitikimų, tai gali rodyti, kad problema gilesnė ir verta ieškoti kitų strategijų.

    Kada tai gali slėpti problemą?

    Kartais žmogus išeina ne todėl, kad saugo energiją, o todėl, kad jaučiasi nereikšmingas ir mano, jog jo išėjimas niekam nerūpės. Tokiais atvejais tylus dingimas tampa savotišku savęs ištrynimu, o ne pasirūpinimu savimi, ir gali stiprinti liūdesį ar socialinį atsiribojimą.

    Dar viena rizika yra neteisinga interpretacija: šeimininkai ar draugai tylų išėjimą gali suprasti kaip šaltumą ar demonstratyvų nepasitenkinimą. Dėl to vėliau atsiranda įtampa, kuri tik didina nerimą ir mažina norą bendrauti.

    Kaip išeiti mandagiai ir ramiai?

    Specialistai pataria iš anksto susitarti su šeimininku ar artimiausiais draugais, kad gali tekti išeiti anksčiau ir tyliau. Trumpas sakinys pradžioje ar renginio viduryje dažnai apsaugo nuo nesusipratimų ir leidžia žmogui pasitraukti be papildomo spaudimo.

    Jei norisi išlaikyti ryšį, bet saugoti jėgas, padeda ir vadinamoji selektyvi socializacija: rinktis mažesnius susitikimus, trumpesnį buvimo laiką ar aiškias ribas. Taip mažėja įtampa, o socialiniai ryšiai tampa tvaresni ir labiau palaikantys.

    „Jei tylus išėjimas padeda jums neperdegti ir neprarasti noro bendrauti ateityje, tai gali būti sveikas sprendimas“, – sako psichologai.

  • Tėvystė per 6 savaites perprogramuoja smegenis: skenavimai atskleidė netikėtus pokyčius

    Tėvystė per 6 savaites perprogramuoja smegenis: skenavimai atskleidė netikėtus pokyčius

    Naujas smegenų skenavimais paremtas tyrimas rodo, kad pirmosios savaitės po kūdikio gimimo vyrams gali būti vienas ryškiausių smegenų persitvarkymo laikotarpių. Mokslininkai fiksavo dinamišką pokyčių modelį, kuris, jų vertinimu, gali padėti geriau prisitaikyti prie naujų globos užduočių.

    Tyrime analizuoti 25 tėčių smegenų vaizdinimo duomenys per pirmuosius mėnesius po gimdymo. Didžiausi pakitimai, sprendžiant iš rezultatų, įvyko per pirmąsias 6 savaites, kai kai kuriuose regionuose sumažėjo pilkosios medžiagos tūris, o vėliau dalis sričių pradėjo didėti.

    Kas tiksliai keičiasi smegenyse?

    Tyrėjai nustatė plačiai paplitusį pilkosios medžiagos tūrio mažėjimą keliose žievės srityse, įskaitant kaktines, momenines, smilkines ir pakaušines skiltis. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia blogėjimą, nes neurologijoje tai dažnai siejama su efektyvesniu tinklų persitvarkymu ir nereikalingų jungčių „apkarpymu“.

    Per laikotarpį nuo 12 iki 24 savaičių dalies struktūrų tūris didėjo, o dalis ankstesnių pokyčių silpnėjo. Autoriai tai apibūdina kaip laikui jautrų, bangomis vykstantį procesą, o ne vienakryptį smegenų „susitraukimą“.

    „Stebimi laikiniai pokyčių dėsningumai leidžia manyti, kad smegenys prisitaiko prie esminių kūdikio priežiūros poreikių, nors šiai prielaidai patvirtinti reikia daugiau duomenų“, – teigė tyrimo autoriai.

    Dopaminas, emocijos ir dėmesys

    Tarp sričių, kuriose fiksuoti ryškesni pokyčiai, išskiriama juodoji medžiaga, svarbi dopamino gamybai ir atlygio sistemai. Dopaminas dalyvauja motyvacijos, įpročių formavimo ir pastiprinimo procesuose, todėl jo reguliacija gali būti susijusi su nuolatiniu reagavimu į kūdikio signalus.

    Taip pat pastebėtas migdolinio kūno funkcinio susijungimo su kitomis smegenų sritimis sustiprėjimas. Migdolinis kūnas siejamas su emocijų apdorojimu, budrumu ir grėsmių atpažinimu, todėl tyrėjai šį pokytį sieja su tėvų budrumu ir prisirišimu.

    Be to, minimas priekinės juostinės žievės vaidmuo, nes ši sritis svarbi dėmesio paskirstymui, užduočių numatymui ir savikontrolei. Tokie gebėjimai tampa ypač reikalingi, kai tenka derinti kūdikio priežiūrą, miegą ir kasdienes pareigas.

    Ką tai reiškia tėčiams ir šeimoms?

    Nors tyrimo imtis nedidelė, rezultatai dera su ankstesniais darbais apie vadinamąjį tėvystės smegenų tinklą ir pokyčius numatytojo režimo tinkle, siejamame su savirefleksija, socialiniu pažinimu ir šiltesniu reagavimu į artimuosius. Mokslininkai pabrėžia, kad šis laikotarpis neurobiologiškai intensyvus net ir be nėštumo metu vykstančių hormoninių bei fiziologinių pokyčių.

    Svarbi detalė ta, kad skenavimai šiame tyrime buvo atlikti iki 24 savaičių po gimdymo, todėl lieka neaišku, kiek pokyčiai išlieka ilgalaikėje perspektyvoje. Kitų tyrimų duomenys apie motinas rodo, kad su tėvyste susiję smegenų pokyčiai gali tęstis metus ar ilgiau, tačiau apie tėčius duomenų vis dar trūksta.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tėvystė gali būti susijusi ir su psichikos sveikatos rizikomis, įskaitant pogimdyminės depresijos simptomus, kurie pasitaiko ir vyrams. Dėl to vis dažniau akcentuojama ankstyva emocinės savijautos stebėsena, miego higiena ir šeimos bei bendruomenės parama pirmosiomis savaitėmis po kūdikio gimimo.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Translational Psychiatry.

  • Kongo DR per Ebolos protrūkį mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai: PSO įspėja dėl plitimo

    Kongo DR per Ebolos protrūkį mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai: PSO įspėja dėl plitimo

    Ebola Ituri provincijoje

    Demokratinėje Kongo Respublikoje, Ituri provincijoje, nuo įtariamų Ebolos atvejų mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Organizacija pranešė, kad tai įvyko regione, kuris laikomas dabartinio protrūkio epicentru.

    Raudonasis Kryžius nurodė, kad savanoriai galėjo užsikrėsti tvarkydami mirusiųjų kūnus per misiją, kuri nebuvo susijusi su Ebolos valdymu. Tuo metu bendruomenėje apie protrūkį dar nebuvo žinoma, o pats protrūkis nebuvo identifikuotas.

    Žuvusieji įvardyti kaip Alikana Udumusi Augustin, Sezabo Katanabo ir Ajiko Chandiru Viviane. Organizacija pabrėžė, kad jie žuvo tarnaudami bendruomenei ir atlikdami jautrią, didelės rizikos užduotį.

    PSO: ankstyvas nustatymas gelbsti

    Reaguodamas į žinią, Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas akcentavo, kad sveikatos apsaugos ir humanitarinės pagalbos darbuotojai patiria didžiausią riziką protrūkių metu. Jo teigimu, greitas atvejų nustatymas ir savalaikis gydymas yra esminiai siekiant sustabdyti plitimą.

    „Ankstyvas atvejų nustatymas ir savalaikis gydymas gelbsti gyvybes ir yra raktas suvaldyti šį protrūkį“, – sakė Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    PSO vadovas taip pat pabrėžė saugių ir orumą išsaugančių laidojimo procedūrų svarbą. Būtent kontaktas su užkrėstais kūno skysčiais, įskaitant per netinkamai vykdomas laidotuves, laikomas viena dažniausių Ebolos perdavimo grandžių.

    Skaičiai auga, rizika įvertinta kaip labai didelė

    PSO duomenimis, Demokratinėje Kongo Respublikoje patvirtinti 82 Ebolos atvejai ir 7 patvirtintos mirtys. Vis dėlto organizacija įspėja, kad realus mastas gali būti didesnis: minimi apie 750 įtariamų atvejų ir 177 įtariamos mirtys.

    Kongo DR Ryšių ir žiniasklaidos ministerija skelbė, kad įtariamų mirčių skaičius siekė 204. Tokie skirtumai tarp skirtingų institucijų pateikiamų skaičių protrūkių metu yra dažni, nes dalis atvejų vėluoja būti patvirtinti laboratoriniais tyrimais, o prieiga prie kai kurių teritorijų būna ribota.

    Šį kartą protrūkį sieja su retesne Bundibugyo Ebolos viruso atmaina. Ji anksčiau buvo fiksuota Rytų Afrikoje, o protrūkių valdymą gali komplikuoti tai, kad pradinėje stadijoje ligos simptomai panašūs į kitas infekcijas, įskaitant maliariją ar vidurių šiltinę.

    PSO šią savaitę pakėlė visuomenės sveikatos rizikos lygį Kongo DR nuo aukšto iki labai aukšto, tačiau globalią riziką kol kas vertina kaip žemą. Tai reiškia, kad didžiausi iššūkiai išlieka vietoje, ypač ten, kur trūksta diagnostikos, apsaugos priemonių ir galimybių užtikrinti saugų pacientų izoliavimą.

    Plitimas į Ugandą ir simptomai

    Protrūkis persimetė ir į kaimyninę Ugandą, kur pranešta apie dar tris patvirtintus Ebolos atvejus, o bendras patvirtintų užsikrėtimų skaičius šalyje išaugo iki penkių. PSO pažymi, kad judėjimas per sienas, prekyba ir šeiminiai ryšiai regione didina riziką infekcijai plisti.

    Ebola yra sunki ir dažnai mirtina liga, pirmą kartą nustatyta 1976 metais. Dažniausiai minimi simptomai yra karščiavimas, silpnumas, viduriavimas ir vėmimas, o sunkiais atvejais gali pasireikšti kraujavimas ir organų pažeidimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkių kontrolė remiasi keliomis grandimis: greitu įtariamų atvejų išaiškinimu, kontaktų atsekimu, infekcijų kontrolės priemonėmis gydymo įstaigose ir bendruomenėse, taip pat saugiomis laidojimo procedūromis. Humanitarinių organizacijų savanorių netektys primena, kad šios priemonės būtinos ne tik pacientams, bet ir tiems, kurie padeda krizės židiniuose.

  • Kipro parlamento rinkimai: DISY laimėjo, o kraštutinė dešinė ir naujos partijos perrašė jėgų balansą

    Kipro parlamento rinkimai: DISY laimėjo, o kraštutinė dešinė ir naujos partijos perrašė jėgų balansą

    Kipro parlamento rinkimuose pirmą vietą užėmė centro dešinioji Demokratų rikiuotė (DISY), surinkusi 27,2 proc. balsų ir gavusi 17 mandatų. Antra liko kairioji AKEL su 23,9 proc. ir 16 vietų Atstovų Rūmuose.

    Didžiausiu rinkimų lūžiu tapo kraštutinės dešinės ELAM šuolis į trečią vietą: partija gavo 10,9 proc. balsų ir 8 mandatus. Tai istorinis rezultatas, rodantis ryškėjantį protesto balsą ir griežtesnės migracijos bei saugumo politikos šalininkų mobilizaciją.

    Ketvirtoje vietoje liko centristinė Demokratų partija (DIKO), surinkusi lygiai 10 proc. ir taip pat gavusi 8 vietas. Tradicinių partijų dominavimą dar labiau praskiedė naujos politinės jėgos, kurios peržengė patekimo į parlamentą kartelę.

    Antikorupcinė ALMA gavo 5,8 proc. balsų ir 4 mandatus, o europarlamentaro Fidijo Panajotu įkurta Tiesioginė demokratija surinko 5,4 proc. ir taip pat užsitikrino 4 vietas. Šių politinių projektų sėkmė siejama su visuomenės nuovargiu nuo senųjų partijų ir jautrumu skaidrumo, atsakomybės bei viešųjų finansų temoms.

    Kaip formuojamas parlamentas

    Šiuose rinkimuose dalyvavo 752 kandidatai: 743 juos iškėlė daugiau nei 18 partijų, dar 9 kandidatai dalyvavo kaip nepriklausomi. Nors oficialiai Atstovų Rūmai turi 80 vietų, faktiškai renkama 56 narių sudėtis.

    Taip yra todėl, kad nuo 1963 metų 24 vietos, numatytos Kipro turkų bendruomenei, lieka neužimtos. Dėl istorinės ir politinės salos padalijimo situacijos Kipro turkų atstovai pasitraukė iš Respublikos institucijų, o parlamentas jau kelis dešimtmečius veikia su sumažintu mandatų skaičiumi.

    Kodėl šie rinkimai svarbūs?

    Kipras yra prezidentinė respublika, todėl Vyriausybės išlikimas tiesiogiai nepriklauso nuo parlamentinės daugumos. Vis dėlto Atstovų Rūmai yra esminiai priimant įstatymus, tvirtinant valstybės biudžetą ir sprendžiant reformas, kurios lemia kasdienę gyventojų ir verslo aplinką.

    Rinkimų rezultatai taip pat signalizuoja, kokią politinę erdvę turės prezidento Nikoso Christodoulideso komanda, ieškodama paramos ekonomikos, migracijos, socialinės politikos ir energetikos sprendimams. Be to, šis balsavimas laikomas svarbia repeticija prieš 2028 metų prezidento rinkimus, kai dabartinės koalicijos ir nauji judėjimai gali siekti dar didesnės įtakos.

  • Gazos flotilės aktyvistų sugrįžimas į Ispaniją virto susirėmimais: Bilbao sulaikyti 4 žmonės

    Gazos flotilės aktyvistų sugrįžimas į Ispaniją virto susirėmimais: Bilbao sulaikyti 4 žmonės

    Į Ispaniją sugrįžusių humanitarinės misijos į Gazą dalyvių sutikimas šeštadienį Bilbao oro uoste baigėsi susirėmimais su Baskų krašto autonomine policija Ertzaintza ir keturiais sulaikymais. Pareigūnai nurodė, kad žmonės sulaikyti dėl rimto nepaklusimo, pasipriešinimo pareigūnams ir pareigūno užpuolimo.

    Policijos teigimu, incidentas kilo, kai šeši vadinamosios Global Sumud Flotilla grupės nariai po nusileidimo stojo fotografuotis žiniasklaidai ir užblokavo vieną iš atvykimo zonos išėjimų. Pareigūnai tvirtino, kad buvo pažeistas saugumo perimetras, o įsikišimas peraugo į stumdymąsi tarp aktyvistų, juos palaikančių žmonių ir policijos.

    Aktyvistų grįžimas į Ispaniją vyko etapais, nes daliai jų prireikė medikų pagalbos po sulaikymo jūroje. Organizatoriai skelbė, kad du misijos dalyviai buvo sužeisti, kai laivus pakeliui į Gazos Ruožą su humanitarine pagalba perėmė Izraelio pajėgos.

    Barselonoje sutikimas buvo ramus

    Tuo pat metu Barselonos El Prat oro uoste apie vidurdienį nusileido dar maždaug 20 tos pačios iniciatyvos dalyvių, ir ten pranešta apie ramią situaciją. Terminale juos pasitiko apie 200 žmonių su Palestinos vėliavomis ir pasveikinimo plakatais, tarp susirinkusiųjų buvo ir politikų bei viešų asmenų.

    Aktyvistai buvo sulaikyti tarptautiniuose vandenyse prieš kelias dienas, o jų laikymo sąlygos ir elgesys sulaikymo metu sulaukė kritikos Europoje. Organizatoriai tvirtina svarstantys teisinius žingsnius dėl, jų nuomone, savavališko sulaikymo ir netinkamo elgesio, taip pat žada tęsti akcijas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į Gazos blokadą.

    Skundai dėl elgesio ir diplomatinė įtampa

    Vienas iš Ispanijos aktyvistų Santiago González Vallejo po deportavimo viešai teigė, kad sulaikymo metu smurtas prieš juos esą didėjo. Jis pasakojo patyręs smūgius, skausmingus suvaržymus, taip pat tikino, kad jam buvo atimti reikalingi vaistai, o keli jo bendražygiai dėl rimtų sužeidimų liko ligoninėje.

    Ši istorija turėjo ir diplomatinių pasekmių. Prancūzija paskelbė uždraudusi Izraelio nacionalinio saugumo ministrui Itamar Ben Gvir atvykti į šalį, argumentuodama, kad jo elgesys su sulaikytais Europos piliečiais buvo nepriimtinas, o dalis veiksmų esą turėjo žeminantį ir grasinantį pobūdį.

    Izraelis savo ruožtu sureagavo į Ispanijoje pasirodžiusius vaizdus iš Bilbao oro uosto ir iškvietė Ispanijos diplomatinę atstovę aiškinamajam pokalbiui. Izraelio užsienio reikalų ministerijos politinis direktorius, ambasadorius Yossi Amrani teigė, kad, Izraelio vertinimu, Ispanijos pozicija esą nenuosekli: pasak jo, Madridas kritikuoja Izraelio veiksmus, tačiau Ispanijos institucijos pačios panaudojo jėgą prieš tuos pačius aktyvistus.

    „Izraelio pusė pabrėžė, kad Ispanijos vyriausybė siunčia provokatorius, o vėliau smerkia Izraelį už teisėtus veiksmus, skirtus įgyvendinti teisėtą jūrinę blokadą, kai tuo pat metu Ispanijos institucijos panaudojo stiprią jėgą prieš tuos pačius flotilės dalyvius“, – teigiama po susitikimo paskelbtoje pozicijoje.

  • Raudonosios pupelės stebina: daugiau skaidulų nei daugelyje daržovių, sotumą jaučia ilgiau

    Raudonosios pupelės stebina: daugiau skaidulų nei daugelyje daržovių, sotumą jaučia ilgiau

    Raudonosios pupelės priskiriamos ankštiniams augalams, kuriuos mitybos specialistai sieja su sveikesniu kasdieniu racionu. Viename puodelyje virtų raudonųjų pupelių paprastai yra apie 15 gramų baltymų ir daugiau nei 13 gramų skaidulų, taip pat geležies, magnio, kalio ir folatų. Dėl to jos gali reikšmingai padidinti viso patiekalo maistinę vertę, o ne būti tik garnyras.

    Didžiausias raudonųjų pupelių privalumas yra skaidulos, kurios ilgiau palaiko sotumo jausmą. Dėl lėtesnio virškinimo dažnai rečiau norisi užkandžiauti tarp valgymų ir lengviau išlaikyti reguliarų valgymo ritmą. Ankštinių skaidulos taip pat siejamos su geresne žarnyno veikla ir palankesne mikrobiotos sudėtimi.

    Svorio jos nemažina stebuklingai, tačiau padeda susidėlioti sočius, subalansuotus patiekalus. Pupelėse dera skaidulos, baltymai ir sudėtiniai angliavandeniai, todėl energija išsiskiria palaipsniui. Dėl to po pietų ar vakarienės dažnai vėliau atsiranda noras saldumynams.

    Ši savybė ypač aktuali tiems, kurie jaučia nuolatinį poreikį užkandžiauti. Dubenėlis salotų su pupelėmis, daržovėmis ir alyvuogių aliejumi, sriuba su pupelėmis ar ankštinių pagrindu pagaminta užtepėlė gali pasotinti labiau nei lengvas užkandis. Tokie pasirinkimai ypač patogūs, kai norisi paprasto, bet maistingo sprendimo darbo dienomis.

    Raudonosios pupelės dažnai minimos ir kaip palankesnis pasirinkimas cukraus kiekiui kraujyje valdyti, nes jų glikeminis poveikis paprastai būna mažesnis nei greitųjų angliavandenių produktų. Tai nereiškia, kad jos pakeičia gydymą ar individualias rekomendacijas, tačiau gali padėti išvengti staigių energijos šuolių. Ilgainiui tokia mitybos kryptis siejama ir su mažesne 2 tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Virtas pupeles paprasta įtraukti į kasdienę virtuvę: jos tinka į daržovių troškinius, pomidorines sriubas, tortilijas ar dubenėlius su ryžiais ir daržovėmis. Jos dera su kukurūzais, paprikomis, pomidorais, svogūnais, česnakais ir prieskoniais, tokiais kaip kmynai ar kalendra. Iš jų taip pat galima pagaminti sotų augalinį įdarą ar užtepėlę sumuštiniams.

    Patogus sprendimas yra ir konservuotos pupelės, tačiau verta rinktis kuo paprastesnės sudėties produktą. Prieš naudojimą pupeles rekomenduojama gerai nuskalauti, kad sumažėtų druskos kiekis ir pagerėtų skonis. Tai ypač svarbu tiems, kurie riboja druską dėl kraujospūdžio ar kitų priežasčių.

    Jei ankštinius valgote retai, pradėti geriau nuo mažesnių porcijų ir didinti palaipsniui. Organizmui reikia laiko prisitaikyti prie didesnio skaidulų kiekio, todėl pradžioje gali pasitaikyti pilvo pūtimas ar diskomfortas. Dažniausiai padeda lėtas įvedimas, pakankamas skysčių kiekis ir reguliarumas.

    Svarbu ir saugus paruošimas, ypač naudojant sausas raudonąsias pupeles. Žalios ar nepakankamai išvirtos pupelės gali sukelti virškinimo sutrikimų, nes jose natūraliai yra lektinų, kurie netinkamai apdorojus gali būti toksiški. Sausas pupeles reikėtų mirkyti, nupilti mirkymo vandenį ir virti šviežiame vandenyje ne trumpiau nei 30 minučių, o vien tik lėtaeigio puodo režimo gali nepakakti saugiai temperatūrai pasiekti.

    Tinkamai paruoštos raudonosios pupelės yra nebrangus, universalus ir maistingas pasirinkimas. Jos ypač naudingos tiems, kurie nori daugiau augalinių baltymų, didesnio skaidulų kiekio ir ilgiau trunkančio sotumo. Pakanka kelių paprastų receptų, kad jos taptų nuolatiniu ingredientu, o ne vienkartiniu priedu prie chili.

  • Vienas vakaro įprotis tyliai žaloja smegenis: trikdo miegą ir alina nervų sistemą

    Vienas vakaro įprotis tyliai žaloja smegenis: trikdo miegą ir alina nervų sistemą

    Kodėl miegas toks svarbus smegenims

    Miegas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių smegenims atsigauti ir išlaikyti gerą pažintinę funkciją. Naktį suaktyvėja procesai, kurie padeda apdoroti dienos informaciją, reguliuoti hormonų pusiausvyrą ir palaikyti emocinį stabilumą.

    Vienas reikšmingiausių mechanizmų yra glimfatinė sistema, kuri miego metu efektyviau pašalina medžiagų apykaitos „atliekas“. Tyrimai rodo, kad būtent gilaus miego fazė siejama su geresniu smegenų „apsivalymu“ ir ilgalaike neurodegeneracinių ligų rizikos mažinimo kryptimi.

    Alkoholis prieš miegą: apgaulingas atsipalaidavimas

    Dalis žmonių vakarais renkasi alkoholį tikėdamiesi greičiau užmigti. Iš tiesų jis gali sukelti mieguistumą, nes slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą, tačiau tai nereiškia kokybiško poilsio.

    Antroje nakties pusėje, organizmui skaidant alkoholį, dažnai pasireiškia vadinamasis atšokimo efektas. Miegas tampa paviršutiniškesnis, daugėja prabudimų, o REM fazė, siejama su emocijų apdorojimu ir atminties procesais, gali sutrumpėti arba būti fragmentuota.

    Kas vyksta smegenyse ir nervų sistemoje

    Etanolis ir jo skaidymo produktai laikomi neurotoksinėmis medžiagomis, galinčiomis trikdyti nervinių ląstelių atsikūrimo procesus. Reguliarus vartojimas ypač aktualus tuo, kad gali veikti ne tik savijautą kitą dieną, bet ir ilgalaikes smegenų struktūras.

    Mokslinėje literatūroje siejama, kad ilgalaikis ar dažnas alkoholio vartojimas gali būti susijęs su smegenų atrofijos požymiais, apimančiais ir pilkąją, ir baltąją medžiagą. Tai gali atsispindėti dėmesio, sprendimų priėmimo, impulsų kontrolės bei atminties veikloje.

    Trumpuoju laikotarpiu dažnesni išlieka atminties „spragų“ epizodai, kai žmogus veikia, kalba ar juda, tačiau vėliau neprisimena dalies įvykių. Tai siejama su tuo, kad didesnės alkoholio dozės gali sutrikdyti hipokampo funkciją, kuri svarbi naujų prisiminimų kodavimui.

    Ką rinktis vietoje vakarinio gėrimo

    Vienas efektyviausių sprendimų – nuosekli miego rutina: eiti miegoti ir keltis panašiu laiku net savaitgaliais. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama miegoti apie 7–9 valandas, o reguliarumas padeda stabilizuoti cirkadinį ritmą.

    Naudingas įprotis gali būti ramus vakarinis pasivaikščiojimas po vakarienės, kuris padeda natūraliai sumažinti įtampą ir lengviau pereiti į poilsio režimą. Taip pat verta riboti ekranų naudojimą prieš miegą, nes mėlyna šviesa gali slopinti melatonino gamybą ir apsunkinti užmigimą.

    Jei nemiga kartojasi, o poreikis „atsijungti“ vakarais tampa nuolatine problema, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar miego specialistu. Kartais už prasto miego slypi nerimo sutrikimai, depresija, miego apnėja ar kitos būklės, kurioms reikia tikslingo gydymo, o ne trumpalaikio sprendimo alkoholiu.

  • Pastebėjote šviesų žiedą akyje? Gydytojai įspėja: tai gali išduoti aukštą cholesterolį

    Pastebėjote šviesų žiedą akyje? Gydytojai įspėja: tai gali išduoti aukštą cholesterolį

    Padidėjęs cholesterolis dažniausiai nustatomas atsitiktinai, atliekant įprastus kraujo tyrimus. Būtent todėl jis laikomas klastingu: žmogus gali jaustis gerai, sportuoti ir neturėti jokių aiškių simptomų, o rizika širdžiai ir kraujagyslėms tyliai augti.

    Gydytojai pabrėžia, kad vienas iš labiausiai pastebimų, nors ir ne visada reikšmingų požymių gali pasirodyti akyse. Tai šviesus pilkšvas ar balkšvas žiedas prie išorinio ragenos krašto, tarsi apvadas aplink rainelę.

    Medicinoje ši būklė vadinama ragenos lanku, dar žinomu kaip arcus senilis. Jis gali atrodyti kaip plonas apskritimas arba puslankis, kuris laikui bėgant tampa ryškesnis, tačiau dažniausiai nesukelia nei skausmo, nei niežėjimo ir paprastai nepablogina regėjimo.

    Specialistų vertinimu, vyresniame amžiuje toks ragenos lankas neretai siejamas su natūraliais su amžiumi susijusiais pokyčiais. Tokiu atveju jis dažniausiai nėra pavojingas ir vien dėl jo gydymo paprastai neprireikia.

    Tačiau situacija keičiasi, jei šviesus žiedas aplink rainelę atsiranda jaunesniam žmogui, ypač iki maždaug 45–50 metų amžiaus. Tokiais atvejais tai gali būti signalas, kad verta patikrinti lipidų apykaitą, ypač jei šeimoje buvo infarktų, insultų ar nustatyta labai didelė cholesterolio koncentracija.

    Medikai aiškina, kad ragenos lankas susidaro tada, kai ragenos audiniuose ima kauptis lipidai. Nors pats pokytis akyje dažnai yra tik kosmetinis ir nepavojingas, panašus riebalinių dalelių kaupimosi procesas gali vykti ir kraujagyslių sienelėse.

    Tuomet formuojasi aterosklerozinės plokštelės, siaurėja kraujagyslės, didėja širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizika. Didžiausia problema ta, kad ankstyvosiose stadijose žmogus dažnai nieko nejaučia, todėl prevencija ir patikra tampa kritiškai svarbios.

    Jei pastebite tokį akies pokytį, racionaliausias žingsnis yra atlikti lipidogramą. Šis tyrimas parodo ne tik bendrą cholesterolį, bet ir LDL, HDL bei trigliceridus, todėl gydytojas gali įvertinti realią širdies ir kraujagyslių riziką.

    Taip pat verta pasikonsultuoti su akių gydytoju, ypač jei žiedas atsirado staiga, matomas tik vienoje akyje arba kelia nerimą. Gydytojas padės atskirti, ar tai tipiškas ragenos lankas, ar kitas pakitimas, kuriam reikalingas papildomas ištyrimas.

    Galiausiai, net ir normalūs tyrimų atsakymai nereiškia, kad profilaktika nereikalinga. Cholesterolio riziką didina rūkymas, padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, sėslus gyvenimo būdas, mityba, kurioje daug sočiųjų riebalų, bei paveldimumas, todėl gydytojai ragina nelaukti, kol pasirodys rimti simptomai.

  • Ar kondicionierius kenkia gerklei ir sinusams? Gydytojai įspėja dėl kelių klaidų

    Ar kondicionierius kenkia gerklei ir sinusams? Gydytojai įspėja dėl kelių klaidų

    Kodėl atsiranda perštėjimas?

    Nosies ir gerklės gleivinė jautriai reaguoja į temperatūros ir oro drėgmės pokyčius. Kondicionierių pučiamas vėsus ir sausas oras gali ją dirginti, todėl kai kuriems žmonėms greitai atsiranda nosies užgulimas, perštėjimas ar vandeninga sloga.

    Specialistai aiškina, kad dirginama gleivinė kartais ima gaminti daugiau išskyrų, o tai gali būti klaidingai palaikoma peršalimu. Tokie pojūčiai dažniau sustiprėja patalpoje pabuvus kelias valandas ir susilpnėja išėjus į lauką.

    Didžiausia rizika – temperatūrų skirtumas

    Viena dažniausių problemų yra per didelis temperatūrų kontrastas, kai iš karščio įeinama į stipriai atvėsintą biurą ar automobilį. Staigus prisitaikymas prie šalto oro gali sustiprinti nosies ir ančių gleivinės sudirginimą, o jautresniems žmonėms išprovokuoti galvos skausmą ar spaudimo jausmą ančių srityje.

    Dar vienas veiksnys yra gleivinės išsausėjimas. Sausesnė gleivinė prasčiau atlieka apsauginę funkciją, todėl daliai žmonių padidėja tikimybė patirti kvėpavimo takų infekcijų simptomus arba paūminti jau esamas būkles, pavyzdžiui, alerginį rinitą.

    Kai problema ne oras, o priežiūra

    Medikai atkreipia dėmesį, kad netinkamai prižiūrimas kondicionierius gali tapti alergenų ir mikroorganizmų sankaupa. Filtruose ir drėgnose įrenginio dalyse gali kauptis dulkės, žiedadulkės, gyvūnų pleiskanos, pelėsis ar bakterijos, o vėliau tai su oro srautu patenka į patalpą.

    Jei įjungus kondicionierių jaučiamas pelėsiui ar drėgmei būdingas kvapas, tai gali būti signalas, kad įrenginyje susikaupė nešvarumų arba pradėjo daugintis pelėsiniai grybeliai. Alergiškiems žmonėms toks oras gali sukelti ryškesnį čiaudulį, švokštimą, akių ar gerklės dirginimą.

    „Kondicionieriaus nereikia bijoti, tačiau jis turi būti prižiūrimas ir naudojamas protingai“, – pabrėžia gydytojai.

    Norint sumažinti diskomfortą, rekomenduojama vengti labai žemos nustatytos temperatūros, ypač kai lauke karšta. Taip pat patariama nenukreipti oro srauto tiesiai į veidą ar kaklą ir nepalikti stipriai vėsinančio režimo visai nakčiai, nes miegant kūno temperatūra natūraliai krenta.

    Praktikoje daug lemia ir patalpų mikroklimatas: naudingas reguliarus vėdinimas, pakankamas skysčių vartojimas, o jautresniems žmonėms gali padėti nosies gleivinės drėkinimas fiziologiniu tirpalu. Svarbiausia yra reguliariai valyti įrenginį ir laiku keisti filtrus pagal gamintojo nurodymus.