Category: Sveikata

  • Kofermentas Q10: žadama energija širdžiai ir odai, bet gydytojai įspėja dėl rizikų

    Kofermentas Q10, dar vadinamas ubichinonu, yra natūraliai organizme gaminama medžiaga, aptinkama beveik visose ląstelėse. Didžiausios jo koncentracijos būna organuose, kuriems reikia daug energijos, pavyzdžiui, širdyje, kepenyse, inkstuose ir kasoje.

    Pagrindinis Q10 vaidmuo siejamas su energijos gamyba mitochondrijose, kur jis padeda vykti procesams, reikalingiems ATP sintezei. Be pakankamo energijos kiekio audiniams tampa sunkiau palaikyti įprastas funkcijas, todėl Q10 dažnai minimas kalbant apie nuovargį ir bendrą savijautą.

    Kita svarbi funkcija yra antioksidacinis poveikis, padedantis neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą. Q10 kiekis organizme gali mažėti su amžiumi, taip pat kisti sergant kai kuriomis ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus.

    Kas žinoma apie poveikį širdžiai?

    Širdis nuolat dirba dideliu tempu, todėl jai ypač svarbi stabili energijos apykaita. Dėl to Q10 jau seniai tiriamas kaip galimas papildomas pagalbinis veiksnys sergant širdies nepakankamumu ir kitomis širdies bei kraujagyslių ligomis.

    Mokslinėje literatūroje yra metaanalizių, kuriose vertinta Q10 papildų įtaka sergant širdies nepakankamumu. Kai kuriuose apibendrinimuose fiksuojamos palankios sąsajos, pavyzdžiui, mažesnis hospitalizacijų ar mirštamumo rodiklių dažnis, tačiau rezultatai nėra vienodai stiprūs visoms pacientų grupėms.

    Gydytojai pabrėžia, kad net ir esant teigiamiems signalams, tai nereiškia, jog Q10 turėtų pakeisti paskirtą gydymą. Praktikoje jis vertinamas tik kaip galimas papildomas elementas, o sprendimas priklauso nuo diagnozės, vaistų derinių ir paciento būklės.

    Diabetas ir medžiagų apykaita: nedideli pokyčiai

    Sergant antro tipo diabetu dažnai pasireiškia insulino rezistencija ir padidėjęs oksidacinis stresas, todėl Q10 taip pat atsiduria tyrėjų akiratyje. Kai kuriose metaanalizėse nurodoma, kad papildai siejami su nedideliu gliukozės nevalgius ir kai kurių kitų metabolinių rodiklių pagerėjimu.

    Vis dėlto šie pokyčiai paprastai nėra tokio masto, kad Q10 būtų galima laikyti savarankišku gydymo metodu. Specialistai akcentuoja, kad glikemijos kontrolės pagrindas išlieka mityba, fizinis aktyvumas ir gydytojo paskirti vaistai.

    Grožiui ir odai: ko tikėtis realistiškai?

    Q10 plačiai naudojamas brandžios odos kosmetikoje, nes antioksidantai siejami su apsauga nuo oksidacinio streso, kuris dalyvauja senėjimo procesuose. Tyrimuose vertinant vietinį naudojimą kai kuriais atvejais aprašomas nedidelis odos būklės rodiklių pagerėjimas, pavyzdžiui, smulkių raukšlių matomumo sumažėjimas.

    Tačiau poveikis priklauso nuo formulės, Q10 koncentracijos, kitų ingredientų ir individualių odos savybių. Dėl to vien Q10 buvimas etiketėje negarantuoja vienodo rezultato visiems.

    Q10 nedideliais kiekiais gaunamas su maistu, jo yra mėsoje, žuvyje, riešutuose ir kai kuriuose augaliniuose aliejuose. Sveikiems žmonėms nėra universaliai taikomos prievolės papildomai vartoti Q10, o poreikis dažniausiai vertinamas individualiai.

    Papildai dažniausiai toleruojami gerai, tačiau gali sukelti lengvus nepageidaujamus reiškinius, pavyzdžiui, pykinimą, pilvo diskomfortą ar miego sutrikimus. Ypač svarbu įvertinti sąveikas su vaistais, nes tam tikrais atvejais Q10 gali keisti gydymo efektyvumą.

    „Jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar gydotės dėl diabeto, dėl Q10 papildų verta pasitarti su gydytoju, nes galima vaistų sąveika ir glikemijos svyravimai“, – sako gydytojai.

  • Guzelis krūtyje dar nereiškia vėžio: gydytojai įvardijo ženklus, kada būtina išsitirti

    Krūtyse gali atsirasti įvairių darinių, kurie skiriasi savo sandara, kilme ir gydymo taktika. Dalis jų nėra pavojingi gyvybei, tačiau neretai reikalauja stebėsenos ar papildomų tyrimų. Svarbiausia žinutė – vien tik užčiuoptas guzelis dar nėra diagnozė.

    Medikai pabrėžia, kad guzelis yra apčiuopiamo pakitimo apibūdinimas, o ne atsakymas, kas tai per darinys. Tai gali būti gerybinis fibroadenoma, skysčiu užpildyta cista ar uždegiminis pakitimas. Pagal tai, ar guzelis juda, ar skauda, patikimai nustatyti jo prigimties neįmanoma.

    „Guzelis apibūdina tai, ką žmogus gali apčiuopti, tačiau tik tyrimai leidžia pasakyti, su kuo turime reikalą“, – sakė onkologas Klaudiusz Czerniawski.

    Vienas dažnesnių gerybinių radinių yra cistos, kurios dažnai susijusios su hormoniniais svyravimais. Jos gali būti minkštos arba įtemptos, o jautrumas neretai sustiprėja prieš mėnesines ir sumažėja joms pasibaigus. Cistos paprastai nustatomos ultragarsu, o tolesni veiksmai priklauso nuo jų išvaizdos ir simptomų.

    Jaunesnėms moterims dažniau aptinkama fibroadenoma – gerybinis navikas, sudarytas iš liaukinio ir jungiamojo audinio. Dažnai jis būna aiškių ribų, paslankus, ne visada sukelia skausmą. Vis dėlto net ir tokie „ramūs“ požymiai neatstoja gydytojo apžiūros ir vaizdinių tyrimų.

    Svarbu suprasti ir terminus: navikas yra platesnė sąvoka, nes navikai gali būti ir gerybiniai, ir piktybiniai. Vėžys yra piktybinis epitelinės kilmės navikas, todėl pats žodis navikas dar nereiškia blogiausio scenarijaus. Gydytojai akcentuoja, kad sprendimas visada remiasi tyrimais ir dinamika.

    Krūties vėžys gali vystytis be skausmo ar aiškių ankstyvų signalų, todėl vien diskomforto nebuvimas negarantuoja, kad viskas gerai. Specialistai ragina stebėti ne tik guzelį, bet ir bendrą krūties vaizdą. Ypač svarbūs naujai atsiradę ar greitai kintantys pakitimai.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebimas naujas guzelis ar aiškus sukietėjimas, krūties formos ar dydžio pokytis, spenelio įtraukimas, neįprastos išskyros iš spenelio. Taip pat įspėjamaisiais ženklais laikomi odos pakitimai, pavyzdžiui, įdubimai, paraudimas, ilgai nepraeinantis patinimas. Padidėję pažasties limfmazgiai irgi gali būti priežastis išsitirti.

    Žmonės dažnai bando atskirti, ar guzelis „gerybinis“, ar „piktybinis“, pagal jo konsistenciją. Nors gerybiniai dariniai neretai būna lygesni ir paslankesni, o piktybiniai – kietesni ir mažiau judrūs, tai yra tik apytikrės taisyklės. Praktikoje pasitaiko ir atvirkščiai, todėl vien apčiuopa patikimos išvados nesuteikia.

    Diagnostika paprastai pradedama nuo gydytojo konsultacijos, apžiūros ir anamnezės. Toliau parenkami vaizdiniai tyrimai, atsižvelgiant į amžių, krūties audinio ypatumus, simptomus ir rizikos veiksnius. Dažniausiai tai ultragarsas ir mamografija, kurie nėra vienas kito pakaitalai, nes pateikia skirtingą informaciją.

    Ultragarsinis tyrimas leidžia įvertinti audinius ir padeda atskirti, ar darinys yra skysčiu užpildytas, ar kietas. Mamografija yra pagrindinis metodas aptikti pakitimus, įskaitant tuos, kurių neįmanoma apčiuopti. Kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti abu tyrimus, kad vaizdas būtų išsamesnis.

    Kai vaizdiniai tyrimai kelia įtarimų, svarbiausias žingsnis – biopsija, dažniausiai stambiadata. Ji leidžia paimti audinio fragmentus ir patikimai nustatyti darinio pobūdį, o esant vėžiui – įvertinti biologinius žymenis, nuo kurių priklauso gydymo parinkimas. Ne kiekvieną radinį reikia biopsijuoti, pavyzdžiui, tipinė paprasta cista dažnai atpažįstama jau vaizdiniuose tyrimuose.

    Rizika susirgti krūties vėžiu didėja su amžiumi, ypač po 50 metų, tačiau liga gali pasitaikyti ir jaunesnėms moterims. Reikšmę turi šeiminė istorija bei paveldimos genų mutacijos, tarp jų BRCA1 ir BRCA2. Taip pat su didesne rizika siejami antsvoris po menopauzės, mažas fizinis aktyvumas ir alkoholio vartojimas.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad daliai pacienčių krūties vėžys nustatomas net ir neturint aiškios šeiminės istorijos. Todėl rekomenduojama reguliariai stebėti krūtis ir dalyvauti patikros programose pagal amžių bei gydytojo rekomendacijas. Savityra gali padėti pastebėti pokyčius, bet ji nepakeičia mamografijos, ultragarso ir specialisto apžiūros.

    Pastebėjus naują guzelį ar kitą nerimą keliantį pakitimą, svarbiausia neatidėlioti konsultacijos. Dauguma krūties darinių būna gerybiniai, tačiau be tyrimų saugiai atskirti jų nuo piktybinių neįmanoma. Laiku atlikta diagnostika leidžia arba nurimti, arba pradėti gydymą ankstyvoje stadijoje.

  • Hormonai ir krūties vėžys: tyrimai atskleidė riziką, bet lemia viena svarbi detalė

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Hormoninė kontracepcija, tokia kaip tabletės, pleistrai, implantai ar hormoninės gimdos spiralės, jau seniai vertinama ne tik dėl veiksmingumo, bet ir dėl galimų ilgalaikių rizikų. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama galimam ryšiui su krūties vėžiu, tačiau gydytojai pabrėžia, kad skaičius būtina suprasti teisingai.

    2023 metais publikuotas Oksfordo universiteto mokslininkų darbas parodė, kad dabartinis arba neseniai nutrauktas hormoninės kontracepcijos vartojimas siejamas su maždaug 20–30 proc. didesne santykine krūties vėžio rizika. Panaši tendencija fiksuota tiek kombinuotuose estrogeno ir progestageno, tiek vien progestageną turinčiuose preparatuose.

    Vėlesnis, 2025 metais paskelbtas tyrimas, apėmęs daugiau nei 2 000 000 iki menopauzės buvusių moterų duomenis, taip pat nustatė apie 24 proc. didesnę santykinę riziką. Vis dėlto ryšys skyrėsi pagal konkretų preparatą, o tai reiškia, kad svarbus gali būti ne vien hormonų faktas, bet ir sudėtis.

    Santykinė ir absoliuti rizika

    Tyrėjai akcentuoja, kad santykinė rizika nėra tas pats, kas tikimybė susirgti kiekvienai vartojančiai moteriai. Klinikinėje praktikoje svarbiausia absoliuti rizika, kuri priklauso nuo amžiaus, individualių veiksnių ir bazinio sergamumo.

    Skaičiuojama, kad penkerius metus vartojant hormoninę kontracepciją 16–20 metų amžiuje, per 15 metų gali būti apie 8 papildomi krūties vėžio atvejai 100 000 moterų. Pradėjus vartojimą 35–39 metų amžiuje, papildomų atvejų skaičius vertinamas kaip gerokai didesnis, apie 265 atvejai 100 000 moterų.

    „Jaunesnėms moterims absoliuti rizika yra mažesnė, todėl rezultatus būtina vertinti kartu su hormoninės kontracepcijos nauda“, – sakė viena iš Oksfordo tyrimo autorių Kirstin Pirie.

    Kodėl ypač svarbi sudėtis

    Didelio masto stebėjimo tyrimai rodo, kad rizika gali kisti priklausomai nuo progestageno tipo. Pavyzdžiui, kai kuriuose darbuose aprašyta didesnė rizika vartojant tam tikrus dezogestrelio turinčius preparatus, lyginant su levonorgestrelio pagrindu sukurtais variantais, nors išvados gali skirtis tarp populiacijų.

    Vis dėlto tokie tyrimai yra stebėjimo pobūdžio, todėl jie parodo ryšį, bet savaime neįrodo, kad būtent konkretus preparatas sukėlė ligą. Įtaką rezultatams gali daryti kiti veiksniai, pavyzdžiui, skirtingi patikros įpročiai, kūno masė, alkoholio vartojimas ar pirmo gimdymo amžius.

    Kas keičiasi nutraukus vartojimą

    Svarbi žinia vartotojoms yra ta, kad padidėjusi rizika po hormoninės kontracepcijos nutraukimo ilgainiui mažėja. JAV National Cancer Institute nurodo, kad vertinant geriamuosius kontraceptikus, praėjus maždaug 10 metų po nutraukimo padidėjusios rizikos dažniausiai nebebūna.

    Visai kitokia situacija aptariama menopauzės hormonų terapijos atveju, ypač kai derinami estrogenai ir progestagenai. NICE gairėse pabrėžiama, kad rizika didėja ilgėjant vartojimui, o po nutraukimo mažėja palaipsniui ir gali išlikti padidėjusi bent 10 metų.

    Menopauzės hormonų terapija: nauda ir atsargumo ribos

    Menopauzės hormonų terapija dažnai skiriama varginantiems simptomams mažinti, pavyzdžiui, karščio pylimams, naktiniam prakaitavimui ar miego sutrikimams. 2026 metais paskelbtame Lenkijos onkologų ir ginekologų onkologų organizacijų bendrame vertinime akcentuota, kad poveikis krūties vėžio rizikai priklauso nuo hormonų tipo, vartojimo trukmės ir moters amžiaus.

    Pateikiamuose skaičiavimuose nurodoma, kad tarp 1 000 po menopauzės esančių moterų, nevartojančių hormonų terapijos, per penkerius metus nustatoma apie 15 krūties vėžio atvejų. Vartojant estrogeno ir progestageno derinį, papildomai gali atsirasti dar apie 5–8 atvejai 1 000 moterų.

    Skiriant bet kokį hormoninį gydymą ar kontracepciją, gydytojai paprastai vertina asmens ir šeimos ligų istoriją, individualius rizikos veiksnius bei numatomą naudą. Ypatingo atsargumo reikia moterims, kurios serga ar sirgo krūties vėžiu, nes aktyvus krūties vėžys laikomas kontraindikacija hormoninei kontracepcijai.

    Ką verta aptarti su gydytoju

    Naujausi duomenys nesuteikia pagrindo visoms moterims atsisakyti hormonų, tačiau jie stiprina žinią, kad preparato parinkimas nėra formalumas. Svarbu aptarti amžių, krūties vėžio rizikos veiksnius, šeimos anamnezę, vartojimo trukmę ir galimas alternatyvas, įskaitant nehormoninius metodus.

    Gydytojai taip pat primena, kad hormoninė kontracepcija gali turėti papildomos naudos, pavyzdžiui, sumažinti skausmingas mėnesines ar gausų kraujavimą, o kai kurie tyrimai sieja ją su mažesne kiaušidžių ir endometriumo vėžio rizika. Todėl sprendimas dažniausiai yra individualus ir turi būti reguliariai peržiūrimas.

  • Krūties vėžio hormonoterapija: kodėl ją tenka vartoti 5–10 metų ir ko tikėtis?

    Krūties vėžio diagnozė daugeliui moterų reiškia ne tik operaciją ar chemoterapiją, bet ir ilgą kasdienę vaistų vartojimo kelionę. Vienas dažniausių gydymo būdų hormonams jautriems navikams yra hormonoterapija, kuri taikoma jau daugiau nei šimtmetį ir šiandien laikoma vienu svarbiausių tikslinio gydymo elementų.

    Hormonoterapija dažnai kelia klausimų, nes pats pavadinimas klaidina: ji nėra menopauzės hormonų pakaitinė terapija. Priešingai, šio gydymo tikslas yra sumažinti estrogenų poveikį naviko ląstelėms arba sumažinti estrogenų kiekį organizme, kad liga neatsinaujintų ar progresuotų.

    Kam ji skiriama ir kada?

    Hormonoterapija skiriama tada, kai naviko ląstelėse nustatomi hormonų receptoriai, dažniausiai estrogenų receptoriai. Tokiais atvejais auglio augimą gali skatinti natūraliai organizme esantys hormonai, todėl jų poveikio „atjungimas“ tampa esmine gydymo dalimi.

    Dažniausiai hormonoterapija pradedama po operacijos ir kitų vietinių gydymo metodų, siekiant sumažinti ligos atsinaujinimo riziką. Kai kuriais atvejais ji skiriama ir prieš operaciją, kad sumažėtų navikas ir būtų lengviau jį pašalinti.

    Išplitusios ligos atvejais hormonoterapija taip pat gali būti taikoma siekiant kontroliuoti ligos eigą ir atitolinti agresyvesnį gydymą. Tačiau jei navikas neturi hormonų receptorių, šis metodas paprastai nebūna veiksmingas.

    Kokie vaistai taikomi?

    Vaistų parinkimas priklauso nuo to, ar moteris yra prieš menopauzę, ar po jos, taip pat nuo naviko biologinių savybių ir ligos stadijos. Dažnas pasirinkimas prieš menopauzę yra tamoksifenas, kuris blokuoja estrogenų receptorius naviko ląstelėse.

    Kai kurioms pacientėms papildomai taikomas kiaušidžių funkcijos slopinimas vaistais, sukeliant būseną, panašią į laikiną menopauzę. Po menopauzės dažniau skiriami aromatazės inhibitoriai, kurie mažina estrogenų gamybą periferiniuose audiniuose.

    Pažengusios ligos atvejais gali būti skiriami ir kiti hormoninį kelią veikiantys vaistai, pavyzdžiui, fulvestrantas, kuris padeda mažinti estrogenų receptorių kiekį. Praktikoje vaistai gali būti vartojami vieni, derinami ar keičiami paeiliui, atsižvelgiant į gydymo atsaką ir toleravimą.

    Kodėl gydymas trunka 5–10 metų?

    Hormonoterapija dažnai skiriama ilgam laikui, nes hormonams jautri krūties vėžio forma gali atsinaujinti ir po kelerių metų. Dėl to standartinė adjuvantinės hormonoterapijos trukmė dažniausiai siekia 5 metus, o daliai pacienčių, turinčių didesnę riziką, gydymas gali būti tęsiamas iki 7–10 metų.

    Sprendimas dėl trukmės priimamas individualiai, įvertinus atkryčio riziką, amžių, gretutines ligas ir tai, kaip organizmas toleruoja vaistus. Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad tinkamai atrinktoms pacientėms ilgesnis gydymas gali papildomai sumažinti atsinaujinimo tikimybę, tačiau kartu gali didėti ir nepageidaujamų poveikių rizika.

    Dažniausi šalutiniai poveikiai

    Estrogenų poveikio slopinimas neretai sukelia simptomus, panašius į menopauzę, net jei iki natūralios menopauzės dar toli. Dažniausiai minimi karščio pylimai, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, nuotaikos svyravimai ir makšties sausumas.

    Dalis moterų taip pat skundžiasi sąnarių ir raumenų skausmais, o simptomų stiprumas gali smarkiai skirtis. Svarbu žinoti, kad vaistais slopinant kiaušidžių veiklą, jų funkcija kai kuriais atvejais gali atsistatyti pasibaigus gydymui.

    Medikai paprastai nerekomenduoja savarankiškai vartoti vadinamųjų natūralių priemonių ar papildų menopauzės simptomams mažinti, jei vyksta onkologinis gydymas. Kai kurios medžiagos gali sąveikauti su skiriamais vaistais, o jų saugumas onkologinėms pacientėms ne visuomet pakankamai įrodytas.

    Kaip saugiai palengvinti savijautą?

    Jei šalutiniai poveikiai trukdo kasdieniam gyvenimui, tai nereiškia, kad juos reikia tiesiog ištverti. Esant ryškiems karščio pylimams, gydytojas gali svarstyti nehormoninių vaistų parinkimą, tačiau tai turi būti daroma atsargiai, kad nebūtų susilpnintas pagrindinio gydymo poveikis.

    Intymiam diskomfortui dažnai rekomenduojami nehormoniniai drėkinamieji preparatai. Reikšmės turi ir gyvenimo būdas: reguliarus fizinis aktyvumas, miego higiena ir individualių dirgiklių vengimas kai kurioms pacientėms padeda sumažinti simptomų intensyvumą.

    Specialistai pabrėžia, kad nutraukti hormonoterapijos savarankiškai nereikėtų net ir tada, kai šalutiniai reiškiniai vargina. Tokiais atvejais svarbiausia kuo greičiau aptarti situaciją su gydančiu onkologu, nes dažnai įmanoma koreguoti vaistą, dozę ar taikyti papildomas priemones, išsaugant gydymo naudą.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualaus gydymo plano ir bet kokių simptomų visada reikėtų tartis su gydytoju onkologu ar šeimos gydytoju.

  • Dažnai snaudžiate dieną? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Dienos snaudulys ir smegenų sveikata

    Miegas būtinas normaliai organizmo veiklai: jis padeda atsistatyti, palaiko atmintį, dėmesį ir emocinę pusiausvyrą. Vis dėlto su amžiumi miego struktūra dažnai kinta, todėl vyresni žmonės dažniau prabunda naktį ir dieną jaučia nuovargį.

    Dalis senjorų miego trūkumą bando kompensuoti trumpomis dienos snaudomis. Nors planuotas trumpas poilsis kai kuriems padeda atgauti jėgas, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad staiga padažnėjęs mieguistumas gali būti svarbus sveikatos signalas.

    Tyrimas: didesnė rizika dažnai snaudžiantiems

    Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai įvertino, ar įprotis snausti dieną gali būti susijęs su smegenų sveikatos pokyčiais. Tyrime dalyvavo 995 Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai, kurių amžius buvo ne mažesnis nei 65 metai.

    Stebėjimo pradžioje 2013 metais nė vienam dalyviui nebuvo nustatyta galimos ar tikėtinos demencijos požymių. Žmonių būklė buvo stebima iki 10 metų, o rezultatai paskelbti mokslo žurnale The Journals of Gerontology: Series A.

    Tyrėjai nustatė, kad asmenys, kurie snausdavo beveik kasdien arba kasdien, turėjo 48 proc. didesnę santykinę demencijos riziką nei tie, kurie dieną visai nesnausdavo. Stebėjimo laikotarpiu galimą ar tikėtiną demenciją išsivystė 417 dalyvių, tai yra beveik 42 proc. tirtųjų.

    Ypač svarbu, ar užmiegama netyčia

    Tyrime vertinta ne tik snaudimo dažnumas, bet ir tai, ar žmogus snaudžia suplanuotai. Didesnis dėmesys skirtas nevalingam užmigimui, pavyzdžiui, žiūrint televizorių ar sėdint fotelyje, kai žmogus to neplanavo.

    Pasak tyrėjų, dalyvių, kurie netyčia užmigdavo, santykinė demencijos rizika buvo 39 proc. didesnė. Įdomu ir tai, kad padidėjusi rizika buvo fiksuota net tarp tų, kurių snaudulys trukdavo iki 30 minučių, tokiu atveju rizika buvo apie 40 proc. didesnė.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad trumpa dienos snaudulys savaime kenkia smegenims. Tyrimas parodė statistinę sąsają, o ne priežastinį ryšį, todėl rezultatus svarbu vertinti atsargiai ir atsižvelgti į individualias aplinkybes.

    Ką tai gali reikšti praktiškai

    Mokslininkai pabrėžia, kad dažnesnės snaudulys gali būti ne demencijos priežastis, o vienas ankstyvų smegenų pokyčių požymių. Esant neurodegeneracinėms ligoms gali būti pažeidžiamos sritys, reguliuojančios miego ir budrumo ritmą, todėl žmogui tampa sunkiau išlikti žvaliam dieną.

    Kiti tyrimai taip pat siejo ryškesnį mieguistumą dieną su biologiniais procesais, susijusiais su Alzheimerio liga, įskaitant beta amiloido kaupimąsi. Tačiau gydytojai primena, kad dienos mieguistumas turi daug galimų priežasčių ir ne visada reiškia demenciją.

    Nuovargį gali lemti neišsimiegojimas, kai kurie vaistai, depresija, skydliaukės sutrikimai ar miego apnėja. Dėl to svarbiausia yra pokytis: jei žmogus, ypač vyresnio amžiaus, staiga ima dažniau užmigti dieną, jaučia mieguistumą net po išmiegotos nakties ar pastebi atminties ir dėmesio sunkumų, verta pasitarti su gydytoju.

    Specialistai taip pat rekomenduoja laikytis reguliaraus miego režimo, o vyresniame amžiuje dažniausiai siekti maždaug 7–9 valandų nakties miego. Jei snaudžiama, paprastai siūloma rinktis trumpą, suplanuotą poilsį ir vengti ilgų snaudulių vėlyvą popietę, kad nenukentėtų nakties miegas.

  • Lvive kuriami nauji priešvėžiniai vaistai: mokslininkai atskleidė, ką jau bando su navikais

    Lvive dirbantys mokslininkai kuria naujas molekules ir junginius, kurie ateityje galėtų tapti priešvėžinių vaistų pagrindu. Tyrėjai akcentuoja, kad siekia ne tik rasti veikliąsias medžiagas, bet ir suprasti, kaip tiksliai jos veikia navikines ląsteles.

    Dalis darbų sutelkta į molekulinės genetikos ir biotechnologijos kryptį: taikant genų inžineriją modifikuojamos mielės, kad gamintų biologiškai aktyvius junginius. Tokie metodai plačiai naudojami kuriant antibiotikus, baltymus ar kitas medicinai svarbias medžiagas.

    Kita kryptis orientuota į analitinę biotechnologiją, kur ieškoma fermentų ir kuriami sprendimai, tinkami biologiniams jutikliams. Čia taip pat vystomi vadinamieji nanomaterialais paremti dirbtiniai fermentai, kurie gali būti pritaikomi tiek diagnostikoje, tiek vaistų kūrimo grandinėje.

    Kaip ieškoma taikinių navikui?

    Vienas ryškiausių darbų blokų susijęs su mažų molekulių paieška, vertinant jų priešnavikinį aktyvumą. Mokslininkai pabrėžia, kad daug dėmesio skiria heterocikliniams junginiams, kuriuose derinami keli aktyvūs fragmentai, nes tai gali didinti poveikio stiprumą ir selektyvumą.

    „Ypač perspektyvu ieškoti junginių, kurie veikia konkrečius molekulinius taikinius navikinėse ląstelėse, pavyzdžiui, baltymus ar signalinius kelius, sutrikusius dėl mutacijų“, – sakė instituto vadovas.

    Toks požiūris siejamas su šiuolaikinėmis onkologijos tendencijomis, kai terapija vis dažniau pritaikoma pagal naviko biologiją, o ne vien pagal jo lokalizaciją. Praktikoje tai reiškia pastangas tiksliau paveikti naviką ir mažinti žalą sveikiems audiniams.

    Saugumas ir poveikis sveikoms ląstelėms

    Kartu su veiksmingumo paieška atliekami ir ankstyvieji saugumo vertinimai. Tyrėjai tikrina, ar kandidatinės medžiagos nėra toksiškos sveikoms ląstelėms ir ar jos nepažeidžia DNR, nes būtent šie kriterijai dažnai nulemia, ar junginys gali judėti į tolimesnius etapus.

    Vaistų kūrime tai laikoma būtina atrankos dalimi, nes didelė dalis perspektyvių molekulių atmetama dar iki klinikinių tyrimų. Pastaraisiais metais tokiose atrankose vis plačiau taikomi ir DI metodai, padedantys greičiau atsirinkti kryptis, tačiau galutinius sprendimus vis tiek lemia laboratoriniai duomenys.

    Metabolinė terapija ir aminorūgščių „badavimas“

    Kita ilgalaikė kryptis susijusi su metabolinės priešnavikinės terapijos deriniais. Mokslininkai aiškina, kad dalis agresyvių navikų yra priklausomi nuo tam tikrų aminorūgščių, todėl, sumažinus jų prieinamumą, galima slopinti naviko ląstelių augimą.

    „Daugelis agresyvių navikų priklauso nuo arginino, glutamino ar asparagino, todėl ribojant jų prieinamumą galima stabdyti naviko augimą“, – teigė instituto vadovas.

    Pasak tyrėjų, kuriami mikrobinių sistemų pagrindu pagaminti rekombinantiniai fermentai, galintys skaidyti tam tikras aminorūgštis. Taip pat vystomi kombinuoti metodai, kuriuose fermentai jungiami su augalinės kilmės aminorūgščių analogais ir kitomis medžiagomis, veikiančiomis naviko metabolizmą.

    Nurodoma, kad dalis sprendimų jau bandomi su laboratoriniais gyvūnais, turinčiais navikų modelius, o rezultatai publikuoti tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Perspektyviausios kryptys, anot mokslininkų, yra apsaugotos patentais, tačiau iki vaistų registracijos paprastai dar reikia ilgo kelio, įskaitant klinikinius tyrimus su žmonėmis.

  • Lenkai vėl taikosi į medalį: „Stihl Timbersports“ pasaulio čempionatas jau spalio 30 dieną

    Lenkijos sportinio medienos pjovimo ir kapojimo atstovai po pernykštės sėkmės vėl kelia aukštus tikslus pasaulio čempionate. 2023 metais komanda ir sportininkas Szymonas Groenwaldas iškovojo po bronzos medalį, o šiemet sieks dar kartą lipti ant prizininkų pakylos.

    „Stihl Timbersports“ pasaulio čempionatas vyks spalio 30 ir 31 dieną Štutgarte, kur susirinks apie 100 geriausių atletų iš keturių žemynų. Varžybose rungiamasi disciplinose, kuriose greitis derinamas su tikslumu, o rezultatą lemia ir technika, ir ištvermė.

    Organizatoriai pabrėžia, kad čempionate naudojami standartizuoti įrankiai ir aiškios taisyklės, todėl sportininkų pasirodymus galima palyginti skirtinguose etapuose ir šalyse. Tokios varžybos pastaraisiais metais sparčiai populiarėja, o transliacijos socialiniuose tinkluose pritraukia vis daugiau žiūrovų.

    Šių metų kovas nemokamai bus galima stebėti internetu „YouTube“ platformoje, „Stihl Polska“ kanale. Tai reiškia, kad varžybas realiu laiku galės sekti ir žiūrovai, negalintys atvykti į Štutgartą.

    Lenkijos rinktinei papildomą motyvaciją suteikia praėjusių metų rezultatai, tačiau konkurencija žada būti itin aštri: į čempionatą atvyksta stipriausi sportininkai iš skirtingų mokyklų ir žemynų. Medaliai dažnai sprendžiasi sekundžių dalimis, todėl net menkiausia klaida gali kainuoti vietą finale.

  • Kraupus smūgis kelyje 20: lengvasis sutraiškytas, vilkikas nulėkė nuo kelio – žuvo žmogus

    Lenkijoje, Pomeranijos vaivadijoje, Borčo gyvenvietėje kelyje 20 įvyko mirtina avarija: susidūrus lengvajam automobiliui ir sunkvežimiui, žuvo vienas žmogus, dar du sužeisti. Į įvykio vietą vyko gausios ugniagesių pajėgos, iškviesti ir medikai, tarp jų – sraigtasparniu atskridusi pagalba.

    Nelaimė užfiksuota 2026 metų spalio 26 dieną apie 13 valandą. Vietos gelbėjimo tarnybų duomenimis, susidūrimas buvo itin stiprus: lengvojo automobilio priekis praktiškai sutraiškytas, o sunkiasvorė transporto priemonė po smūgio nulėkė nuo kelio.

    Gelbėtojai nurodo, kad automobilyje važiavusiam žmogui buvo pradėtas gaivinimas, tačiau jo išgelbėti nepavyko. Likę du nukentėjusieji patyrė sužalojimų ir perduoti medikams, jų būklė oficialiai nedetalizuojama.

    „Nepaisant pradėto gaivinimo, vieno iš lengvuoju automobiliu važiavusių asmenų gyvybės išsaugoti nepavyko“, – pranešė Kartuzų ugniagesiai.

    Į avarijos vietą atvyko penkios ugniagesių autocisternos, taip pat buvo pasitelkta sraigtasparniu teikiama skubi medicinos pagalba. Dėl gelbėjimo darbų ir tyrėjų veiksmų eismas šioje atkarpoje kurį laiką buvo apsunkintas, o juostos – užblokuotos.

    Policijos pareigūnai aiškinasi, kas lėmė susidūrimą. Paprastai tokiose situacijose vertinami vairuotojų veiksmai, greitis, matomumas, kelio danga ir techninė transporto priemonių būklė, o galutinės išvados pateikiamos gavus ekspertų išvadas.

    Tyrimas ir eismo saugumas

    Specialistai primena, kad susidūrimai su sunkiasvore technika dažnai baigiasi itin skaudžiai dėl didelio masių skirtumo. Net ir nedidelė vairavimo klaida ar netikėtas manevras gali turėti tragiškų pasekmių, ypač jei eismas intensyvus ir nėra galimybės saugiai išvengti smūgio.

    Tarnybos ragina vairuotojus laikytis saugaus atstumo, rinktis greitį pagal kelio sąlygas ir vengti rizikingų lenkimų. Avarijų riziką didina ir sekundės neatidumas, todėl ypač svarbu nevairuoti pavargus ir nesinaudoti telefonu.

  • Panna młoda 249 serijoje – Beyzos ir Beren planas šokiruoja: Cihanui ruošia smūgį

    Turkiškas serialas „Panna młoda“ (originalus pavadinimas „Gelin“) pasakoja apie Hancer, kuri anksti neteko tėvų ir buvo priversta greitai tapti savarankiška. Siekdama gauti pinigų brolio gydymui, ji sutinka su sutartu vedybų sandoriu su Cihanu, tačiau laikui bėgant tarp jų gimsta tikri jausmai. 249 serija rodoma lapkričio 14 dieną per TVP2, o joje žiūrovų laukia nauja intriga prieš Cihaną.

    „Panna młoda“ Lenkijos eteryje tapo palyginti nauju turiniu, tačiau Turkijoje projektas startavo 2024 metais. Ilgos turkiškos melodramos pastaraisiais metais išlieka vienos stabiliausių televizijų reitingų atramų, nes siūlo kasdienį pasakojimą, ryškius konfliktus ir nuolatines siužeto vijas.

    Kas nutiks 249 serijoje?

    249 serijoje Hancer kartu su Cihanu nuvyksta prie vaikų namų pastato, o šis žingsnis išjudina kelias lygiagrečias istorijas. Tuo pat metu Mukadder vis labiau nerimauja dėl Metino ir, spaudžiama nežinios, praranda ramybę.

    Beyza ir Beren imasi plano, kuriuo siekia sužlugdyti Cihaną iki galo, o jų veiksmai tampa pagrindine serijos įtampa. Tuo tarpu Enginas pasirenka nebesitraukti į šešėlį ir ryžtasi atvirai konfrontacijai su Beren.

    Kiek serijų laukia žiūrovų?

    Serialas „Panna młoda“ priklauso itin ilgų turkiškų telenovelių kategorijai: iki šiol sukurti trys sezonai, iš viso 325 serijos. Originalioje versijoje viena serija gali trukti apie dvi valandas, todėl užsienio rinkose epizodai dažnai montuojami trumpiau ir dalijami į kelias dalis.

    Dėl tokios adaptacijos kai kuriose šalyse galutinė parodytų epizodų apimtis išauga, o istorijos finalo tenka laukti ilgiau. Kadangi filmavimai Turkijoje gali būti tęsiami, bendras serialo ilgis gali kisti, o tikslus pabaigos terminas dažnai paaiškėja tik vėlesniuose etapuose.

    Pagrindiniai aktoriai ir vaidmenys

    Pagrindinius vaidmenis seriale kuria Talya Çelebi, įkūnijanti Hancer, ir Türkseve, vaidinantis Cihaną. Kartu ekrane pasirodo ir kiti personažai, kurie palaiko pagrindinę intrigų bei šeimos konfliktų liniją.

    Tarp aktorių taip pat yra Can Tarakçı, Betigül Ceylan, Günnur Adıgüzel, Elif Çapkin, Ceren Yuksekkaya, Sidal Damar, Günes Ebrar Özgül, Türker Kantar, Çisel Kuskan ir Derya Deniz Değirmenci. Jų herojai plečia siužetą, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka tarpusavio lojalumas, kerštas ir sprendimai, keičiantys santykius.

  • Norėjo BMW pralėkti per žiedą, bet įsirėžė į salelę: policija atskleidė, kiek kainavo klaida

    Naujojoje Soloje (Lubusko vaivadija) 23 metų BMW vairuotojas vietoje to, kad apvažiuotų žiedinę sankryžą, įvažiavo tiesiai į jos vidurį ir užvažiavo ant salelės. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai automobilį rado itin neįprastoje padėtyje, tačiau žmonės nenukentėjo.

    Eismo įvykis užfiksuotas spalio 25 dieną apie 16 valandą Gedijos žiedinėje sankryžoje. Policija nurodė, kad vairuotojas buvo blaivus, o pirminiai duomenys leidžia daryti išvadą, jog lemtinga tapo neatsargi pasirinkta važiavimo sparta.

    Kas nutiko ir kuo baigėsi

    Policijos teigimu, vairuotojas neįvertino kelio ir oro sąlygų, todėl automobilis neįtilpo į žiedinės sankryžos trajektoriją. Tokiose vietose net nedidelis greičio perteklius ar per vėlai atliktas manevras gali baigtis užvažiavimu ant borto, smūgiu į salelę ar kontrolės praradimu.

    Vairuotojui skirta 1 000 zlotų bauda, kuri sudaro apie 230 eurų. Pareigūnai pabrėžė, kad šį kartą viskas baigėsi tik finansiniais nuostoliais, nors pasekmės galėjo būti gerokai rimtesnės.

    Policija primena apie rudens rizikas

    Policija atkreipia dėmesį, kad rudenį dažnėja situacijų, kai vairuotojai per vėlai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Lietus ir šlapia danga pailgina stabdymo kelią, o prieblanda ir atšvaitų stoka mažina matomumą, todėl manevrai sankryžose reikalauja papildomos atsargos.

    Specialistai primena, kad leistinas greitis ne visada reiškia saugų: jis turi būti parinktas pagal dangą, matomumą ir eismo intensyvumą. Žiedinėse sankryžose tai ypač svarbu, nes klaidos dažnai baigiasi smūgiais į bortelius, saleles ar kelio įrenginius.