CP v2

Category: Sveikata

  • Iranas: verslininkas mirė sulaikytas, kai aiškinosi brolio suėmimą dėl „Starlink“ įrangos

    Iranas: verslininkas mirė sulaikytas, kai aiškinosi brolio suėmimą dėl „Starlink“ įrangos

    Irane kilus naujai įtampai dėl interneto ribojimų, žmogaus teisių organizacijos skelbia apie 40-mečio verslininko Hesamo Alaeeddino mirtį, kai jis buvo sulaikytas saugumo pajėgų. Pranešama, kad vyras į institucijas atvyko siekdamas išsiaiškinti brolio, suimto dėl „Starlink“ įrangos, padėtį.

    Abdorrahman Boroumand Foundation teigimu, Hesamas Alaeeddinas sulaikymo metu buvo sumuštas, o patirti sužalojimai galėjo tapti mirties priežastimi. Organizacija taip pat nurodo, kad smurtas galėjo būti panaudotas ir prieš jo brolį, kuriam esą pareikšti įtarimai dėl palydovinio interneto įrangos naudojimo.

    „Jis atėjo pasiteirauti dėl brolio likimo, tačiau iš ten nebegrįžo gyvas“, – sakė žmogaus teisių organizacijos atstovas.

    Nepriklausomai patikrinti šių teiginių sudėtinga: dėl ryšio sutrikimų ir informacijos kontrolės tarptautinės žiniasklaidos galimybės gauti patvirtinimus yra ribotos, o oficiali teisėsaugos ir teismų pozicija viešai aiškiai neįvardyta. Kai kuriuose nepatvirtintuose pranešimuose teigiama, kad kūnas šeimai buvo perduotas ir palaidotas praėjusios savaitės viduryje.

    Hesamas Alaeeddinas buvo žinomos Teherano šeimos narys, siejamas su „Alaeddin Mall“ prekybos centru, kuris anksčiau minėtas ir kaip vienas iš protestų židinių augant kainoms bei infliacijai. Šis kontekstas Irane išlieka jautrus, o bet kokie sulaikymai, susiję su protestais ar komunikacijos priemonėmis, paprastai sulaukia didelio visuomenės dėmesio.

    Pastaraisiais mėnesiais Iranas periodiškai riboja prieigą prie pasaulinio interneto, o tai skatina dalį gyventojų ieškoti alternatyvų, įskaitant palydovinį ryšį. Pranešimuose pabrėžiama, kad „Starlink“ įranga šalyje dažniausiai patenka neoficialiais kanalais ir yra prieinama tik nedidelei daliai gyventojų, tuo metu dauguma lieka be stabilaus ryšio.

    Irano pareigūnai anksčiau yra įspėję, kad „Starlink“ įrangos turėtojams ir naudotojams gali grėsti teisinė atsakomybė. Žmogaus teisių gynėjai sako, kad tokia praktika didina riziką savavališkiems sulaikymams ir smurtui, ypač kai visuomenėje auga įtampa dėl informacijos prieinamumo.

  • Neišmeskite braškių lapelių: dietologai paaiškina, kaip juos saugiai valgyti ir kuo naudingi

    Braškių „uodegėles“ daugelis automatiškai nupjauna ir išmeta, tačiau lapeliai ir kotelis yra valgomi. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tinkamai paruošti jie gali papildyti racioną ir kartu sumažinti maisto švaistymą.

    Braškių lapeliuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Nors paties vitamino C daugiau yra uogoje, lapeliai taip pat prisideda prie bendros maistinės vertės ir gali turėti priešuždegiminių savybių.

    „Dauguma žmonių lapelius pašalina iš įpročio, o ne dėl to, kad jie būtų nesaugūs“, – sako dietologė Chelsea Edwards.

    Mokslinėje literatūroje braškių lapų ekstraktai aprašomi kaip turintys antioksidacinių ir antimikrobinių savybių. Vis dėlto specialistai primena, kad tyrimuose dažnai vertinami ekstraktai, o realiame maiste poveikis priklauso nuo kiekio, mitybos konteksto ir individualių žmogaus ypatumų.

    Norint braškes valgyti kartu su lapeliais, svarbiausia higiena. Uogas reikėtų kruopščiai nuplauti po šaltu vandeniu, švelniai patrinant paviršių, o patamsėjusius ar pažeistus lapelius bei kotelio dalis pašalinti.

    Jei kyla abejonių dėl uogų kilmės ar jose galimų likučių, dalis žmonių renkasi braškes trumpai pamirkyti vandenyje ir tik tada dar kartą perplauti. Taip pat verta prisiminti, kad jautresniems žmonėms kietesnė lapelių tekstūra gali dirginti virškinamąjį traktą, todėl pradėti geriau nuo mažesnio kiekio.

    Kasdienėje virtuvėje lapelius galima panaudoti ne tik suvalgant kartu su uoga. Jie tinka glotnučiams, užpilams ar arbatai, tačiau skonis gali būti šiek tiek žolinis, todėl dažnai derinamas su vaisiais ar mėtomis.

  • Dietologai įspėja: „sveika“ vakarienė iš parduotuvės gali gadinti miegą ir kelti spaudimą

    Daugelis renkasi lengvą vakarienę tikėdamiesi geresnio miego, tačiau dietologai atkreipia dėmesį į vieną dažną pasirinkimą, kuris gali turėti priešingą efektą. Kalbama apie didelio natrio kiekio sriubas, ypač konservuotas ar greitai paruošiamas, kurios neretai klaidingai laikomos sveiku sprendimu.

    Pasak mitybos specialistų, griežtos taisyklės, kada tiksliai turi būti paskutinis valgymas, nėra, tačiau daugeliui žmonių palanku pavalgyti likus 2–3 valandoms iki miego. Toks tarpas padeda sumažinti diskomfortą ir riziką, kad virškinimas trukdys užmigti.

    Dietologė Amanda Sauceda pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne pačioje sriubos idėjoje, o jos sudėtyje.

    „Konservuotoje sriuboje gali būti daug natrio, mažai daržovių, o dažnai joje pritrūksta baltymų. Tai nesubalansuotas pasirinkimas“, – sakė Amanda Sauceda.

    Didelis druskos kiekis vakare gali skatinti rėmenį, troškulį ir naktinius prabudimus, o kai kuriems žmonėms ir pilvo pūtimą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugelyje pramoniniu būdu gaminamų sriubų natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti didelis, todėl lengva priartėti prie dienos normos ar ją viršyti.

    Per didelis natrio vartojimas siejamas ir su širdies bei kraujagyslių rizikomis, nes didina tikimybę, kad kils kraujospūdis. Dėl to vakarienė, kurioje dominuoja sūrus, stipriai apdorotas maistas, gali būti prastesnis pasirinkimas ne tik miegui, bet ir ilgalaikei savijautai.

    Kita vertus, sriubos nebūtina atsisakyti. Dietologai siūlo rinktis mažiau sūrias alternatyvas ir siekti, kad vakarienėje būtų daugiau baltymų ir skaidulų, kurios suteikia sotumo ir padeda išvengti užkandžiavimo vėlai vakare.

    Vietoje konservuotos sriubos gali tikti namuose virta daržovių ar ankštinių sriuba, kurioje lengva kontroliuoti druskos kiekį ir pridėti baltymų, pavyzdžiui, pupelių ar avinžirnių. Taip pat galima rinktis dubenėlius su kruopomis, daržovėmis ir baltymais, o riebalams pridėti šlakelį alyvuogių aliejaus.

  • Varnalėša dažnai laikoma piktžole, bet jos šaknis siejama su odos ir kepenų funkcijos palaikymu

    Varnalėša dažnam asocijuojasi su pakelėse augančia piktžole, tačiau fitoterapijoje ji vertinama kaip augalas, kurio šaknyje sukaupta nemažai biologiškai aktyvių medžiagų. Pastaraisiais metais varnalėšos produktai vis dažniau minimi ir kaip pagalba odai, ir kaip palaikanti priemonė virškinimui bei kepenų funkcijai.

    Didžiausia varnalėšos (Arctium lappa) vertė siejama su šaknimi: joje aptinkama inulino, skaidulų, fenolinių junginių, taip pat įvairių mikroelementų. Inulinas yra prebiotinė skaidula, todėl varnalėšos šaknis dažnai aptariama kaip augalas, galintis prisidėti prie žarnyno mikrobiotos pusiausvyros.

    Žarnyno tema varnalėšos kontekste dažniausiai siejama su prebiotikais: mitybos skaidulos tampa maistu naudingoms bakterijoms, o tai svarbu ir virškinimo komfortui, ir bendrai savijautai. Naujesnėse publikacijose nagrinėjama, kaip varnalėšos arbata ar ekstraktai gali veikti mikrobiotos sudėtį, ypač kai mityboje dominuoja daug riebalų.

    Vis dėlto svarbu atskirti du dalykus: skaidulų nauda yra gerai pagrįsta, o konkretaus augalo poveikis gali priklausyti nuo vartojimo formos, dozės ir individualių ypatumų. Jei vargina ilgalaikiai virškinimo sutrikimai, vien žolelių arbatomis jų spręsti nereikėtų, tikslinga pasitarti su gydytoju.

    Teiginiai apie kepenų „valymą“ dažnai skamba patraukliai, tačiau mediciniškai kepenys pačios atlieka detoksikacijos funkcijas, o „detoksas“ dažniausiai reiškia bendrą organizmo medžiagų apykaitos procesų palaikymą. Mokslinėje literatūroje varnalėšos šaknis minima dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių, o laboratoriniuose ir ikiklinikiniuose tyrimuose analizuojamas galimas hepatoprotekcinis poveikis.

    Kitaip tariant, dalis duomenų rodo potencialą apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, tačiau tai dar nereiškia, kad varnalėša gali pakeisti gydymą ar kompensuoti alkoholio, netinkamos mitybos ar vaistų sukeliamą žalą. Kepenų ligų atveju saugiausias kelias yra diagnostika ir gydytojo parinkta taktika.

    Kosmetikoje varnalėša dažniausiai siejama su riebesne, į uždegiminius bėrimus linkusia oda ir galvos oda, kuriai būdingas pleiskanojimas ar seborėja. Praktikoje ji sutinkama šampūnuose, losjonuose, galvos odos ampulėse ar aliejuose, o vartotojai ją renkasi dėl siejamo raminamojo ir sebumą reguliuojančio poveikio.

    „Varnalėšos ekstraktai kosmetikoje dažniausiai pasirenkami kaip pagalbinė priemonė, o ne stebuklingas sprendimas: geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai prižiūrima ir odos būklės priežastis“, – sako vaistininkė.

    Kaip ir su daugeliu augalinių preparatų, svarbu įvertinti alergijų riziką: varnalėša priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai, todėl jautresniems žmonėms gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Atsargumo paprastai rekomenduojama laikytis nėštumo ir žindymo laikotarpiu, taip pat vaikams, jei vartojama ne maisto, o koncentruotų papildų forma.

    Jei vartojate vaistus, ypač cukraus kiekį kraujyje veikiančius ar kraujo krešėjimą reguliuojančius, prieš renkantis varnalėšos papildus verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Augalinės medžiagos gali turėti sąveikų, o saugumas priklauso nuo sudėties ir dozavimo.

  • Kas nutinka organizmui atsisakius cukraus: nuo pirmos valandos iki mėnesio ir kaip tai padaryti tvariai

    Atsisakius pridėtinio cukraus pokyčiai dažnai pasijunta greičiau, nei tikimasi: pirmomis valandomis gali keistis energijos lygis, o vėliau – apetitas ir skonio pojūtis. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „detoksas“ klasikine prasme, nes toksinų šalinimą užtikrina kepenys ir inkstai, tačiau organizmas prisitaiko prie mažesnio saldumo.

    Dietologė Tara Collingwood aiškina, kad staiga sumažinus cukraus kiekį daliai žmonių pirmosiomis dienomis pasireiškia galvos skausmas, dirglumas ir stiprus noras suvalgyti ką nors saldaus. Tai labiau susiję su įprasto dopamino atsako pokyčiais ir mitybos rutinos pasikeitimu, o ne su „abstinencija“ medicinine prasme.

    Per pirmą valandą po to, kai atsisakoma saldžių užkandžių ar gėrimų, kai kurie žmonės pastebi vadinamąjį cukraus „kritimą“ – staigesnį energijos sumažėjimą, jei iki tol dažnai rinkdavosi saldumynus. Ilgainiui, mažėjant staigiems gliukozės šuoliams, cukraus kiekis kraujyje gali svyruoti mažiau, o energijos „duobės“ pasitaikyti rečiau.

    Taip pat gali stabilizuotis insulino atsakas, ypač jei mityboje anksčiau buvo daug saldintų gėrimų ir perdirbtų produktų. Vis dėlto pojūčiai labai individualūs ir priklauso nuo bendro raciono, miego bei fizinio aktyvumo.

    Pirmą dieną dažnas tikslas yra išvengti „paslėpto“ pridėtinio cukraus, kuris aptinkamas padažuose, pusryčių dribsniuose ar užkandžiuose. Kai pridėtinio cukraus staiga sumažėja, daliai žmonių pasireiškia galvos skausmas, nervingumas ir stipresnis saldumynų noras.

    „Tai ne tiek abstinencija, kiek smegenų prisitaikymas prie mažesnio dopamino kiekio, kurį anksčiau skatino cukrus“, – sakė Tara Collingwood.

    Po maždaug savaitės neretai silpnėja potraukis užkandžiauti, o skonio receptoriai tampa jautresni. Maistas, kuris anksčiau atrodė neutralus, gali pasirodyti natūraliai saldesnis, todėl mažiau norisi desertų ar saldintų gėrimų.

    Kai kurie žmonės taip pat pastebi stabilesnę energiją dienos metu ir geresnį virškinimo komfortą, pavyzdžiui, mažesnį pilvo pūtimą. Šiuos pokyčius gali lemti ne vien cukraus sumažinimas, bet ir tai, kad dažnai kartu padaugėja skaidulų bei baltymų.

    Maždaug po mėnesio gali aiškiau pasimatyti nauda tiems, kurie anksčiau vartojo daug pridėtinio cukraus: geresnė gliukozės kontrolė, didesnis jautrumas insulinui ir mažesnė metabolinių sutrikimų rizika. Jei cukrus buvo reikšmingas kalorijų šaltinis, gali keistis ir kūno svoris.

    Neretai žmonės mini ir stabilesnę nuotaiką bei retesnius energijos „kritimus“. Pasak specialistų, prisitaikymas dažnai trunka apie 3–7 dienas, o ryškesni skonio ir įpročių pokyčiai dažniau pastebimi per 2–4 savaites.

    Dietologai ragina nesiekti „viskas arba nieko“ strategijos, nes ji dažnai baigiasi grįžimu prie senų įpročių. Praktinis kelias – pirmiausia mažinti pridėtinį cukrų: atsisakyti saldintų gėrimų, konditerijos, saldainių ir dažnai užkandžiaujamų perdirbtų produktų.

    Taip pat svarbu reguliariai valgyti, nes praleisti valgiai dažnai sustiprina norą greitai gauti energijos iš saldumynų. Galiausiai verta prisiminti, kad troškulys kartais painiojamas su alkiu, todėl pakankamas vandens kiekis gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

  • Magnetinių audrų prognozė savaitgaliui: ko tikėtis gegužės 2–4 dienomis po Saulės išmetimo

    Didžiosios Britanijos geologijos tarnybos vertinimu, artimiausiomis dienomis bendra padėtis turėtų išlikti gana rami, tačiau trumpi aktyvumo šuoliai kai kuriomis valandomis vis dar galimi. Tokie svyravimai dažniausiai siejami su greitesniu Saulės vėjo srautu, kuris periodiškai sustiprina Žemės magnetosferos reakciją.

    Prognozė gegužės 2–4 dienoms

    Gegužės 2 dieną daugumoje paros valandų numatomas ramus geomagnetinis fonas, nors epizodiškai gali pasitaikyti intensyvesnių periodų. Prognozėse neatmetama, kad trumpam gali būti pasiektas silpnos magnetinės audros lygis.

    Gegužės 3 dieną situacija turėtų stabilizuotis, nes Saulės vėjas, prognozuojama, palaipsniui silps. Didesnių geomagnetinių sutrikimų šią dieną nenumatoma, galimi tik nedideli lauko svyravimai.

    Gegužės 4 dieną Saulės veiksnių įtaka gali nežymiai išaugti, tačiau rimtesnės audros tikimybė išlieka nedidelė. Specialistai pažymi, kad net ir trumpi suaktyvėjimai nebūtinai perauga į pilnavertes magnetines audras.

    Ką reiškia Saulės masės išmetimas?

    Papildomai stebimas balandžio 30 dieną Saulėje įvykęs vainikinės masės išmetimas, kai į kosmosą išsviedžiama didelė plazmos ir magnetinio lauko porcija. Tokie reiškiniai tampa svarbūs tuomet, kai dalis srauto yra nukreipta Žemės link ir pasiekia magnetosferą.

    Šiuo metu, pagal pirminius vertinimus, išmetimas gali turėti ir į Žemę nukreiptą komponentą, tačiau tikslios jo trajektorijos ir poveikio masto prognozės dar tikslinamos. Praktikoje tai reiškia, kad prognozė gali kisti, kai atsiranda daugiau stebėjimų ir patikslinimų.

    Kas yra magnetinė audra ir kuo ji svarbi?

    Magnetinė audra yra Žemės magnetinio lauko sutrikimas, kurį sukelia iš Saulės atskriejančios įkrautų dalelių srovės. Dažniausi „kaltininkai“ yra greitesnis Saulės vėjas ir vainikinės masės išmetimai, kurie sujudina magnetosferą ir sukelia geomagnetinės veiklos šuolius.

    Toks aktyvumas gali turėti įtakos palydovų darbui, ryšio ir navigacijos sistemoms, o retesniais atvejais ir elektros tinklų stabilumui. Žmonėms, ypač jautresniems orų pokyčiams, suaktyvėjimai neretai siejami su prastesne savijauta, galvos skausmais, miego sutrikimais ar kraujospūdžio svyravimais, nors reakcijos būna individualios.

    Sinoptikai ir kosminių orų stebėtojai pabrėžia, kad artimiausio savaitgalio scenarijus labiau panašus į trumpus svyravimus nei į užsitęsusią audrą. Vis dėlto, jei Saulės vėjo greitis netikėtai padidėtų arba išmetimo poveikis pasirodytų stipresnis, prognozės gali būti atnaujintos.

  • Daugiau baltymų nei kiaušiniuose: 7 pusryčių produktai, kuriuos dietologai siūlo rinktis dažniau

    Baltymai pusryčiams daugeliui specialistų išlieka vienu paprasčiausių būdų pagerinti dienos mitybos kokybę: jie prisideda prie raumenų atsistatymo, padeda ilgiau išlikti sotiems ir gali palengvinti svorio kontrolę. Dietologai pabrėžia, kad baltymingi pusryčiai dažnai siejami ir su tolygesniu energijos lygiu dienos eigoje.

    Praktikoje dažnai minimas orientyras yra 20–30 gramų baltymų pusryčių metu, nors tikslus poreikis priklauso nuo kūno masės, fizinio aktyvumo ir bendro dienos raciono. Kiaušiniai laikomi klasikiniu pasirinkimu, tačiau yra nemažai produktų, kurie pagal baltymų kiekį 100 gramų gali juos pranokti.

    Vienas paprastų pasirinkimų yra migdolų sviestas: jame gausu ne tik baltymų, bet ir nesočiųjų riebalų bei mikroelementų, todėl jis tinka tepti ant pilno grūdo skrebučio ar įmaišyti į avižinę košę. Vis dėlto tai kaloringas produktas, tad porcijos dydis čia ypač svarbus.

    Dar vienas variantas – rūkyta lašiša, kuri kartu suteikia ir omega-3 riebalų rūgščių. Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad rūkytuose žuvies gaminiuose dažnai būna nemažai druskos, todėl juos verta derinti su daržovėmis, pilno grūdo produktais ir rinktis saikingai.

    Norint įvairesnių grūdinių pusryčių, siūloma išbandyti tefo košę – tai natūraliai be gliuteno esantys grūdai, vertinami dėl baltymų ir mineralų, tokių kaip geležis, kalcis bei magnis. Tefo košė gali būti ruošiama panašiai kaip avižos, pagardinant vaisiais, riešutais ar sėklomis.

    Ieškantiems augalinės alternatyvos dietologai dažnai siūlo tofu: iš jo galima paruošti į kiaušinienę panašų patiekalą, apkeptą su daržovėmis ir prieskoniais. Tofu vertinamas dėl augalinių baltymų, o paruošimas leidžia lengvai pritaikyti skonį pagal įpročius.

    Daug baltymų gali suteikti ir duona iš daigintų grūdų, ypač jei ją derinsite su baltymingais priedais, pavyzdžiui, varške, žuvimi ar riešutų sviestu. Daigintų grūdų produktai neretai pasirenkami ir dėl maistinių medžiagų pasisavinimo, tačiau svarbu žiūrėti sudėtį ir cukraus kiekį.

    Avižiniai dribsniai išlieka vienu universaliausių pusryčių pagrindų, nes kartu su skaidulomis suteikia ir baltymų. Kad patiekalas būtų sotesnis, specialistai pataria avižas ruošti su pienu ar baltymingesniais priedais, pavyzdžiui, varške, riešutais ar sėklomis.

    Varškė – dar vienas populiarus pasirinkimas, vertinamas dėl baltymų ir kalcio. Ji tinka tiek saldžiuose pusryčiuose su uogomis ar vaisiais, tiek sūriuose deriniuose, pavyzdžiui, su pilno grūdo duona ar daržovėmis.

    Dietologai pabrėžia, kad vien baltymų kiekio nepakanka: svarbu ir bendras patiekalo balansas, skaidulų bei nesočiųjų riebalų šaltiniai, taip pat pridėtinio cukraus ir druskos kiekis. Kitaip tariant, baltymingas produktas nebūtinai yra geriausias pasirinkimas, jei jis labai perdirbtas ar pernelyg sūrus.

    Jei tikslas yra stabilus sotumas, dažnai geriausiai veikia deriniai, kai baltymai valgomi kartu su skaidulomis: pavyzdžiui, varškė su uogomis ir riešutais arba skrebutis iš pilno grūdo duonos su migdolų sviestu ir vaisiais. Toks pusryčių modelis paprastai lengviau padeda išvengti noro užkandžiauti dar iki pietų.

    „Pradėjus dieną nuo baltymų, daugeliui žmonių lengviau suvaldyti alkį ir išlaikyti tolygesnį energijos lygį“, – sako dietologė.

    Jei turite lėtinių ligų, padidėjusį kraujospūdį ar inkstų problemų, baltymų kiekį ir produktų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei ketinate reikšmingai keisti savo įprastą racioną.

  • Kvėpuojate per burną ar nosį? Ekspertai įspėja: nukenčia miegas, dėmesys ir veidas

    Kvėpuojate per burną ar nosį? Ekspertai įspėja: nukenčia miegas, dėmesys ir veidas

    Įprotis kvėpuoti per burną dažnai prasideda nuo paprastos priežasties, pavyzdžiui, užgulusi nosis, alergija ar vaikystėje susiformavęs įprotis. Tačiau miego specialistai ir otorinolaringologai pabrėžia, kad ilgainiui tai gali tapti nuolatiniu prastesnio miego ir kasdienio nuovargio veiksniu.

    Miegant praverta burna dažniau keičiasi liežuvio padėtis ir ryklės raumenų tonusas, todėl kvėpavimo takai gali susiaurėti. Dėl to oras teka ne taip stabiliai, o organizmas neretai reaguoja mikroprabudimais, kurių žmogus ryte neprisimena, bet jų poveikį jaučia visą dieną.

    Medicininėje literatūroje burninis kvėpavimas siejamas su didesne knarkimo ir miego sutrikimų, įskaitant obstrukcinę miego apnėją, rizika. Kai gilusis miegas tampa trumpesnis ir fragmentuotas, silpnėja natūrali nervų sistemos ir organizmo atsistatymo funkcija, todėl net ir išmiegojus daug valandų galima pabusti pavargus.

    Prastesnė miego kokybė dažnai pasireiškia vadinamuoju protiniu rūku, kai sunkiau susikaupti, ilgiau užtrunka sprendimų priėmimas, o darbingumas krenta. Kvėpavimas per nosį paprastai užtikrina tolygesnį kvėpavimo ritmą, efektyvesnį oro paruošimą ir stabilesnę fiziologinę būseną, kuri svarbi kokybiškam miegui.

    Ką tai gali reikšti vaikams

    Daugiausia įrodymų apie išvaizdos pokyčius siejama su vaikais ir paaugliais, kai veidas dar formuojasi. Sisteminių apžvalgų ir metaanalizių duomenys rodo, kad lėtinis kvėpavimas per burną gali būti susijęs su būdingais veido ir žandikaulių raidos ypatumais, pavyzdžiui, pailgesniu veidu ar siauresniu viršutiniu žandikauliu.

    Šie pokyčiai aiškinami biomechanika: kvėpuojant per nosį liežuvis natūraliai remiasi į gomurį ir dalyvauja formuojant žandikaulio lanką. Kai burna dažnai praverta, liežuvio padėtis ir raumenų balansas pakinta, o augant tai gali daryti įtaką veido struktūroms.

    Suaugusiesiems pokyčiai subtilesni

    Suaugusiesiems kaukolės kaulai jau yra susiformavę, todėl greitų ir ryškių veido pokyčių vien pakeitus kvėpavimo įprotį tikėtis neverta. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad burninis kvėpavimas gali būti susijęs su didesne burnos džiūvimo, gerklės dirginimo, knarkimo ir laikysenos įtampos tikimybe.

    Didžiausia klaida yra bandyti greitai spręsti problemą neįvertinus priežasties. Kvėpavimas per burną dažniausiai yra pasekmė, o ne liga, todėl pirmas žingsnis paprastai turėtų būti nosies praeinamumo įvertinimas, ypač jei vargina lėtinis užgulimas, alerginis rinitas ar įtariama nosies pertvaros deformacija.

    Jei kvėpavimas per burną pasireiškia naktį ir kartu vargina knarkimas, ryto galvos skausmai, stiprus mieguistumas ar dusulio epizodai miegant, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar miego specialistu. Tokiais atvejais gali būti svarbus išsamesnis ištyrimas, nes negydomi miego sutrikimai ilgainiui siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kasdienėje rutinoje dažnai padeda paprasti dalykai: alergijų kontrolė, miegamojo oro drėgmė, nosies praeinamumo gerinimas ir sąmoningas kvėpavimas per nosį dienos metu. Tačiau ilgalaikiam rezultatui svarbiausia yra aiškiai suprasti, kodėl nosis užsikemša ir kodėl organizmas renkasi kvėpavimą per burną.

  • MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    Naujas Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad žiovulys gali daryti netikėtą poveikį galvos smegenis saugančio skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose užfiksuota, kad kai kuriais atvejais žiovaujant smegenų skystis ima tekėti kita kryptimi nei giliai įkvepiant.

    Tyrime dalyvavo 22 sveiki suaugusieji, kurių galva ir kaklas buvo skenuojami atliekant kelias užduotis: žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovulys ir gilus įkvėpimas atrodys panašiai, nes abu veiksmai susiję su kvėpavimo mechanika.

    Kuo žiovulys skiriasi nuo gilaus įkvėpimo?

    MRT vaizdai atskleidė esminį skirtumą: žiovulys kai kuriems dalyviams sukėlė smegenų skysčio poslinkį nuo galvos smegenų, kai tuo metu gilus įkvėpimas tokio efekto nerodė. Patys tyrėjai pabrėžia, kad šis reiškinys pasireiškė ne visiems, o rečiau buvo fiksuojamas vyrams.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir pati skenavimo aplinka. Dėl nedidelės imties ir įvairių fiziologinių veiksnių kol kas per anksti daryti apibendrintas išvadas, todėl reikia didesnių, pakartotinių tyrimų.

    „Žiovulys sukėlė smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus įkvėpimo metu“, – sakė neurobiologas Adamas Martinacas.

    „Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – pridūrė jis.

    Ką dar parodė MRT vaizdai?

    Tyrimas taip pat parodė, kad tiek žiovulys, tiek gilus kvėpavimas didino kraujo nutekėjimą iš galvos smegenų. Tai teoriškai gali sudaryti daugiau vietos naujam kraujo kiekiui, kuris priteka į smegenis, nors kraujo tėkmė, skirtingai nei smegenų skystis, žiovulio metu krypties nekeičia.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su individualumu: dalyviai turėjo savitus, bet kiekvienam žmogui labai nuoseklius žiovavimo judesių modelius. Tyrėjai tai sieja su nervų sistemos mechanizmais, kurie koordinuoja pasikartojančius judesius, ir teigia, kad žiovavimo „parašas“ gali skirtis tarp žmonių.

    „Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai, tačiau tam pačiam žmogui judesiai yra labai pastovūs“, – sakė A. Martinacas.

    Kodėl tai gali būti svarbu?

    Smegenų skystis atlieka kelias svarbias funkcijas: amortizuoja, padeda pernešti medžiagas ir prisideda prie medžiagų apykaitos atliekų šalinimo iš centrinės nervų sistemos. Dėl to bet kokie jo tėkmės pokyčiai gali būti reikšmingi aiškinantis, kokią fiziologinę paskirtį turi žiovulys.

    Viena iš hipotezių, kurią svarsto tyrėjai, yra galima žiovulio sąsaja su atliekų šalinimo procesais smegenyse, kurie mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio. Kita idėja sieja žiovulį su termoreguliacija, tai yra galimu smegenų vėsinimu ar būsenos perjungimu, kai organizmas ieško efektyvesnio budrumo režimo.

    „Neurodegeneracinės ligos siejamos su atliekų kaupimusi, o kuo žmogus vyresnis, tuo jų gali būti daugiau“, – sakė A. Martinacas.

    Tyrėjų teigimu, šie MRT duomenys dar neatsako, kodėl žiovulys evoliuciškai išliko tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų rūšių. Vis dėlto jie suteikia naują užuominą, kad žiovulys gali būti ne vien nuovargio ar nuobodulio ženklas, o sudėtingas fiziologinis veiksmas, susijęs su smegenų kraujotakos ir skysčių dinamika.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Respiratory Physiology and Neurobiology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų patikrinti rezultatus su didesnėmis grupėmis ir įvertinti, kaip žiovulio sukelti pokyčiai susiję su amžiumi, miegu, streso lygiu ir neurologine sveikata.

  • Iki 80-ies tai turi beveik visi: kas yra divertikuliozė ir kada žarnynas siunčia pavojingus signalus?

    Iki 80-ies tai turi beveik visi: kas yra divertikuliozė ir kada žarnynas siunčia pavojingus signalus?

    Senstant keičiasi ne tik oda ar plaukai, bet ir virškinamasis traktas. Gydytojai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje storosios žarnos sienelėje dažnai atsiranda smulkių maišelio formos išsigaubimų, vadinamų divertikulais.

    Šių išsigaubimų gausėjimas vadinamas divertikulioze. Dažniausiai ji nesukelia jokių nusiskundimų ir aptinkama atsitiktinai, pavyzdžiui, atliekant kolonoskopiją ar kitus žarnyno tyrimus dėl visai kitos priežasties.

    Kuo skiriasi divertikuliozė ir divertikulitas?

    Divertikuliozė reiškia, kad divertikulai yra susiformavę, tačiau nėra uždegimo. Kai vienas ar keli divertikulai užsidega arba prisideda infekcija, būklė vadinama divertikulitu ir ji jau laikoma divertikuline liga.

    Simptomai gali skirtis, tačiau dažniausiai minimi pilvo skausmas, pūtimas, pakitęs tuštinimasis, kartais pakyla temperatūra. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad daliai žmonių nusiskundimai būna banguojantys: tai sustiprėja, tai trumpam praeina.

    „Pavadinimai panašūs, todėl žmonės juos painioja: divertikuliozė yra kišenėlės, o divertikulitas yra uždegimas“, – aiškina gastroenterologai, pacientams paprastai pabrėždami būtent šį skirtumą.

    Kas didina riziką ir kodėl tai susiję su skaidulomis?

    Tiksli priežastis, kodėl divertikulai apskritai susiformuoja, nėra iki galo aiški, tačiau dažnai akcentuojamas padidėjęs spaudimas storosios žarnos viduje. Vakarų šalyse divertikuliozė nustatoma dažniau, o viena iš galimų priežasčių siejama su mažesniu skaidulų kiekiu mityboje.

    Medicinos rekomendacijose dažnai kartojama, kad suaugusiam žmogui per parą vertėtų gauti apie 25–30 gramų skaidulų. Skaidulos neišgydo jau susiformavusių divertikulų, tačiau gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi ir mažinti situacijas, kai žarnynui tenka dirbti didesniu spaudimu.

    Prie rizikos veiksnių taip pat priskiriamas nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir rūkymas. Specialistai pabrėžia, kad paprastai veikia ne vienas, o keli tarpusavyje susiję veiksniai, įskaitant ir bendrą gyvenimo būdą.

    Kada būtina kreiptis į medikus?

    Didžioji dalis divertikulito atvejų būna lengvi ir gydomi ambulatoriškai: laikinai koreguojant mitybą, skiriant skausmą malšinančius vaistus, o antibiotikai parenkami pagal individualią situaciją. Vis dėlto sunkesniais atvejais gali prireikti gydymo ligoninėje, o komplikacijų metu – ir chirurginės pagalbos.

    Ypač svarbus signalas yra kraujas išmatose, net jei skausmo nėra. Gydytojai pabrėžia, kad kraujavimas iš apatinės virškinamojo trakto dalies gali būti susijęs su divertikulais, tačiau jis taip pat gali rodyti ir kitas rimtas būkles, todėl delsti nepatariama.

    Divertikuliozė ir jos komplikacijos dažniausiai patvirtinamos vaizdiniais tyrimais, pavyzdžiui, kompiuterine tomografija ar kolonoskopija. Specialistai primena, kad savidiagnostika šiuo atveju pavojinga, o ilgiau užsitęsus pilvo skausmui, karščiavimui ar atsiradus kraujui išmatose reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.