Category: Sveikata

Pastarosiomis dienomis Žemėje buvo fiksuojama vidutinio stiprumo magnetinė audra. Tačiau nauja darbo savaitė, remiantis prognozėmis, turėtų prasidėti ramiai.

Duomenys rodo, kad balandžio 20 dieną reikšmingų magnetinių audrų nesitikima, o situacija turėtų stabilizuotis po savaitgalį užfiksuotų suaktyvėjimų.

Savaitgalį mokslininkai registravo apie 6 balų geomagnetinius trikdžius – tai atitiko vidutinio stiprumo magnetinę audrą. Vis dėlto šiandien, kaip teigiama, Žemės magnetosfera turėtų grįžti į įprastą būseną.

Ramią savaitės pradžią patvirtina ir Britanijos geologijos tarnybos pateikiami vertinimai – balandžio 20-ajai magnetinių audrų neprognozuojama.

Tuo metu mokslininkai skelbia priartėję prie magnetinių audrų prigimties paaiškinimo. Tyrėjai identifikavo galimą pagrindinių magnetinių procesų šaltinį Saulės gelmėse: nustatyta, kad vadinamasis „magnetinis variklis“, inicijuojantis žybsnius ir vainikinės masės išmetimus, gali būti maždaug 200 tūkst. km gylyje po Saulės paviršiumi.

Kalbama apie tachokliną – pereinamąją zoną tarp spinduliuotės sluoksnio ir konvekcinės Saulės apvalkalo dalies. Manoma, kad būtent čia formuojasi itin stiprūs magnetiniai laukai, kurie vėliau pasireiškia Saulės dėmėmis ir žybsniais bei gali daryti įtaką ir Žemei.

Ilgą laiką mokslininkai diskutavo, kur tiksliai gimsta Saulės magnetinis laukas, tačiau nauji duomenys sustiprina tachoklinos svarbos hipotezę. Analizė taip pat parodė, kad plazmos srautai Saulės viduje sudaro vadinamąjį „drugelio raštą“, sutampantį su 11 metų Saulės aktyvumo ciklu.

Taip pat nustatyta, kad pokyčiai Saulės gelmėse iki paviršiaus „ateina“ su kelių metų vėlavimu. Tai gali atverti galimybių iš anksto tiksliau prognozuoti būsimus Saulės aktyvumo ciklus ir su jais susijusias magnetines audras.

Specialistai sardines vadina produktu, kuris veikia tarsi „grožio priežiūra iš vidaus“. Šios mažos žuvys pasižymi itin turtinga maistine sudėtimi: jose gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios prisideda prie širdies ir nervų sistemos veiklos bei padeda mažinti uždegiminius procesus organizme.

Sardinės taip pat yra vitaminų D ir B12 bei visaverčių baltymų šaltinis. Šios medžiagos svarbios ląstelių atsinaujinimui ir bendrai organizmo būklei palaikyti. Dėl savo maistinės vertės sardinės laikomos viena naudingiausių jūrinių žuvų, kurią verta reguliariai įtraukti į mitybą.

„Sardinės turi daug baltymų, yra nebrangios ir yra vienas geriausių nepakeičiamųjų omega-3 riebalų rūgščių šaltinių“, – teigė dietologė Rhiannon Stephenson.

Pasak ekspertų, sardinėse esantys naudingi riebalai padeda atkurti natūralų odos lipidinį barjerą, kuris svarbus drėgmės sulaikymui epidermyje. Dėl to oda gali atrodyti stangresnė, gaivesnė ir labiau pailsėjusi.

„Reguliarus sardinių vartojimas gali palaikyti natūralius organizmo apsaugos mechanizmus, mažinti uždegimus ir gerinti bendrą odos būklę. Oda tampa atsparesnė išsausėjimui, o jos struktūra – elastingesnė ir lygesnė“, – rašoma publikacijoje.

Taip pat pažymima, kad žuvies, turinčios daug omega-3, vartojimas gali prisidėti prie lėtesnių odos senėjimo procesų. Teigiama, jog gali mažėti smulkių netobulumų matomumas, o veido odos atspalvis tapti tolygesnis.

Vienas paprasčiausių būdų įtraukti sardines į racioną – patiekti jas ant pilno grūdo duonos su avokadu, pomidoru ir keliais lašais citrinos sulčių. Sardines taip pat galima dėti į salotas, gaminti užtepėles ar naudoti makaronų patiekaluose.

Jos dera ir su alyvuogių aliejumi, česnaku, kaparėliais bei šviežiomis žolelėmis. Dietologai pataria sardines valgyti reguliariai – bent 2–3 kartus per savaitę.

„Būtinai skaitykite etiketes. Kai kurie konservuotų produktų prekių ženklai vis dar naudoja pridėtinį cukrų, per daug druskos ir kitus priedus, todėl, kaip ir visur, svarbu atkreipti dėmesį į kokybę“, – perspėjo R. Stephenson.

Lašiša ir skumbrė – riebios žuvys, laikomos puikiais omega-3 riebalų rūgščių šaltiniais. Šios medžiagos siejamos su geresne širdies ir smegenų veikla. Nors abi žuvys turi panašių naudingų savybių, jų maistinė sudėtis skiriasi: skumbrėje paprastai būna daugiau „gerųjų“ riebalų, taip pat kai kurių vitaminų ir mineralų, o lašiša dažniausiai yra mažiau kaloringa ir gali turėti daugiau kitų mikroelementų. Apie tai rašo „Verywell Health“.

Abu žuvų tipai yra geri omega-3 ir kitų organizmui svarbių maistinių medžiagų šaltiniai. Nors omega-3 kiekis lašišoje ir skumbrėje gali būti panašus, šios žuvys šiek tiek skiriasi kitų vitaminų bei mineralų profiliu.

Omega-3 riebalų rūgštys padeda palaikyti širdies, smegenų, imuninės sistemos ir kraujagyslių funkcijas. Specialistai dažnai rekomenduoja per savaitę suvalgyti dvi porcijas žuvies – maždaug po 85 g.

„Omega-3 kiekis ir tipas žuvyje gali priklausyti nuo to, kuo ji maitinasi – tiek laukinė, tiek auginta. Dauguma augintos žuvies, priklausomai nuo pašaro, gali turėti tiek pat arba net daugiau omega-3 nei sugaunama laukinėje gamtoje“, – pažymima publikacijoje.

Nors abiejų žuvų nauda panaši, kiekviena turi savų privalumų. Riebioje žuvyje esančios maistinės medžiagos gali prisidėti prie įvairių sveikatai palankių efektų.

Vis dėlto specialistai pabrėžia ir atsargumo svarbą: kai kurios žuvų rūšys gali turėti padidintą gyvsidabrio ar kitų teršalų kiekį. Tai gali būti ypač aktualu nėščiosioms, žindančioms moterims ir mažiems vaikams.

Teigiama, kad atlantinė skumbrė paprastai turi mažiau gyvsidabrio nei kai kurios kitos skumbrių rūšys, pavyzdžiui, karališkoji ar ispaninė skumbrė.

Smegenys dirba visą parą: apdoroja informaciją, reguliuoja nuotaiką ir užtikrina sklandžią viso organizmo veiklą. Nors daugelis rūpinasi širdies sveikata ar kūno svoriu, apie smegenų gerovę dažnai prisimenama tik tada, kai atsiranda užmaršumas, „smegenų rūkas“ ar sunku susikaupti.

Pasak neurologų, nemažai kasdienių įpročių nepastebimai silpnina smegenų veiklą. Specialistai išskiria penkis dalykus, kurių verta atsisakyti jau dabar, jei norite ilgiau išsaugoti aiškų protą ir gerą savijautą.

1. Lėtinis miego trūkumas

Miegas smegenims nėra poilsis „išjungus“ funkcijas – priešingai, tuo metu jos intensyviai dirba: „sutvarko“ sukauptą informaciją, stiprina atmintį ir šalina medžiagų apykaitos atliekas. Neurologė Kimberly Idoko pabrėžia, kad būtent miego metu vyksta procesai, būtini optimaliam organizmo funkcionavimui.

„Kai miegas sutrumpėja arba tampa fragmentiškas, šie procesai lieka nebaigti, o tai sutrikdo funkcijas“, – teigia gydytoja.

Lėtinis neišsimiegojimas siejamas su prastėjančiomis pažintinėmis funkcijomis ir didesne neurologinių ligų rizika. Neurologas Rabas Nawazas Khanas pažymi, kad miegas ypač nukenčia ir tada, kai žmogus serga negydoma miego apnėja.

„Esant lėtiniam miego trūkumui ar negydomai apnėjai, smegenys gauna mažiau atstatomojo gilaus miego, o fragmentacija didėja. Tai veikia atminties konsolidaciją, emocijų reguliavimą, kraujagyslių sveikatą ir naktines smegenų „apsivalymo“ sistemas“, – sako jis.

2. Ilgas sėdėjimas be pertraukų

Ilgos sėdėjimo valandos gali nepastebimai bloginti smegenų kraujotaką, medžiagų apykaitą ir kraujagyslių elastingumą. Pasak R. N. Khano, tai svarbu todėl, kad smulkiųjų kraujagyslių pažeidimai yra viena pagrindinių kognityvinio senėjimo priežasčių.

Tyrimai rodo, kad net lengvas fizinis aktyvumas gali pagerinti pažintines funkcijas, atmintį ir vadinamąsias vykdomąsias funkcijas, susijusias su planavimu bei sprendimų priėmimu.

3. Nuolatinis blaškymasis ir skaitmeninis perdegimas

Pastovus šokinėjimas tarp užduočių, telefono, el. pašto ir socialinių tinklų smegenims sukuria didelę įtampą. K. Idoko aiškina, kad nepertraukiamas skaitmeninis informacijos srautas palaiko smegenis nuolatinės parengties būsenoje.

„Nuolatinis skaitmeninis informacijos srautas laiko smegenis padidinto budrumo būsenoje. Dėmesys išsiskaido, o sąlygos, reikalingos atminčiai ir emocijų reguliacijai, ne visada susiformuoja“, – teigia neurologė.

Neurologas Williamas Scottas Berginas priduria, kad daugiafunkciškumas dažnai yra iliuzija: smegenys vienu metu dviejų užduočių neatlieka, o kiekvienas persijungimas kainuoja dėmesio ir energijos.

4. Nuolatinis užkandžiavimas ir itin perdirbtas maistas

Mitybos įpročiai tiesiogiai veikia smegenų būklę. Dažni užkandžiai visą dieną ir saldūs gėrimai gali skatinti insulino šuolius ir sukelti vadinamąjį metabolinį chaosą.

„Dažnas itin perdirbtų produktų vartojimas siejamas su didesniu oksidaciniu stresu ir uždegimu, įskaitant smegenyse. Šie metaboliniai poveikiai gali sutrikdyti gliukozės reguliavimą ir mažinti energijos efektyvumą, o tai gali pasireikšti „smegenų rūku“ ir mažesne kognityvine ištverme“, – sako K. Idoko.

5. Apleista klausa ir nuolatinis triukšmas

Klausa – svarbi kognityvinės sveikatos dalis, kuri neretai nuvertinama. Pasak R. N. Khano, negydomas klausos susilpnėjimas arba reguliarus buvimas triukšmingoje aplinkoje verčia smegenis dirbti sunkiau vien tam, kad „iššifruotų“ garsus.

„Esant negydomam klausos praradimui ar nuolatiniam stiprių garsų poveikiui, smegenys turi įdėti daugiau pastangų vien garsams suprasti. Tai didina kognityvinę apkrovą ir gali mažinti socialinį aktyvumą, o abu šie veiksniai siejami su spartesniu kognityviniu nuosmukiu“, – pažymi jis.

Kadangi klausos pokyčiai dažnai vystosi pamažu, juos lengva ignoruoti. Vis dėlto laiku imantis sprendimų galima geriau apsaugoti smegenų sveikatą ilguoju laikotarpiu.

Specialistai pabrėžia, kad keisti įpročius nėra lengva, tačiau net keli nedideli žingsniai gali duoti apčiuopiamą rezultatą. Jie rekomenduoja laikytis pastovaus miego režimo ir riboti ekranų laiką prieš miegą, dienos metu daugiau judėti bei pertraukti ilgas sėdėjimo atkarpas.

Taip pat svarbu duoti smegenims poilsio, rūpintis subalansuota mityba, rinktis kuo mažiau perdirbtus produktus ir išlikti intelektualiai aktyviems: mokytis, skaityti, spręsti logines užduotis.

Po savaitgalį Žemę užklupusios 6 balų magnetinės audros pirmadienį situacija stabilizavosi. Vis dėlto balandžio 21 dieną stipraus geomagnetinio šoko nesitikima, tačiau neatmetama trumpalaikė silpna magnetinė audra, skelbia Britanijos geologijos tarnyba.

Mokslininkai aiškina, kad Saulės vėjo greitis išlieka padidėjęs dėl Saulėje esančios koroninės skylės poveikio. Apskritai prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis geomagnetinis aktyvumas bus gana ramus, o didesnė silpnos magnetinės audros tikimybė numatoma būtent šiandien.

Taip pat pranešama, kad balandžio 19 dieną Saulėje įvyko koroninės masės išmetimas. Pirminiai vertinimai rodo, kad jis turėtų praskrieti pro mūsų planetą, o jei smūgis vis dėlto pasiektų Žemę, jis būtų silpnas.

Silpnos magnetinės audros, priskiriamos G1 lygiui, paprastai nelaikomos pavojingomis, tačiau gali turėti įtakos savijautai ir technologijoms. Tokiomis dienomis dalis žmonių skundžiasi galvos skausmu, nuovargiu ar nuotaikų kaita. Taip pat galimi nežymūs palydovų ir ryšio sutrikimai bei silpni elektros tinklų svyravimai.

Norint sumažinti galimą poveikį, patariama daugiau ilsėtis, gerti pakankamai vandens, vengti streso ir pernelyg didelių fizinių krūvių. Meteojautriems žmonėms rekomenduojama stebėti prognozes ir laikytis ramesnio dienos režimo. Nors G1 lygio audros rimtos grėsmės paprastai nekelia, jų poveikio visiškai nuvertinti nereikėtų.

Socialiniame tinkle X neseniai įsiplieskė diskusija apie tai, kaip dauguma žmonių prausiasi duše: ar stovi veidu į vandens srovę, ar atsukę jai nugarą. Tema sulaukė didžiulio dėmesio, o nuomonės, kaip paaiškėjo, iš tiesų išsiskiria.

Dalies žmonių teigimu, maloniausia stovėti nugarą atsukus vandeniui, kiti gi tvirtina mėgstantys vandens srovę jausti veide.

„Man patinka žiūrėti į vandenį. Tai tarsi malonūs šilti apkabinimai“, – rašė vienas vartotojas.

2021 m. apklausa parodė, kad visuomenė šiuo klausimu pasidalijusi beveik per pusę. „YouGov“ tyrime, kuriame dalyvavo 4 040 suaugusiųjų, 44 proc. respondentų nurodė, jog duše stovi veidu į vandenį, o 43 proc. – nugara. Dar 5 proc. teigė niekada nesiprausiantys duše, o 8 proc. pasirinko atsakymą „nežinau“.

Kadangi daugelis įsitikinę, jog jų pasirinkimas yra teisingiausias, specialistai pabandė šį ginčą užbaigti remdamiesi odos priežiūros principais.

„Dermatologai paprastai pataria duše stovėti nugara į vandens srovę. Taip sumažinama tikimybė, kad šampūnas ar kondicionierius pateks ant veido, o tai gali skatinti porų užsikimšimą, dirginimą ar bėrimus“, – teigė „Harley Street Skin“ bendraįkūrėja Lesley Reynolds.

Pasak jos, toks įprotis taip pat riboja tiesioginį karšto vandens poveikį jautriai veido odai: tai gali padėti apsaugoti odos barjerą, sumažinti sausumą ir palaikyti tolygesnę veido odos būklę.

Vis dėlto dermatologė Susan Mayou laikosi nuomonės, kad odai naudingiausia periodiškai keisti padėtį.

„Jeigu nuolat stovite veidu į vandens srovę, veidas, krūtinė ir pečiai ilgiau patiria tiesioginį šilumos ir vandens spaudimo poveikį. Tai gali sustiprinti paraudimą ir padidinti jautrumą jautresnėse odos vietose“, – aiškino ji.

Dermatologės teigimu, laikas nuo laiko nusukus veidą nuo srovės, plaukų ir odos priežiūros priemonės nusiplauna tolygiau, todėl mažėja sudirginimo rizika ir lengviau išlaikyti sveiką odos barjerą.

Ji pabrėžė, kad žmonėms, turintiems jautrią odą, egzemą ar rožinę, kontaktuojant su vandeniu reikėtų būti ypač atsargiems.

Taip pat paskelbta, kad Surrey universiteto tyrėjai pateikė duomenis apie vidutinę prausimosi duše trukmę Jungtinėje Karalystėje. Tyrimo rezultatai rodo, kad ji siekia 6,7 minutės, nors dalis gyventojų duše praleidžia gerokai ilgiau.

Ar žarnynas veikia „greituoju režimu“, ar maistas ir išmatos keliauja lėtai, gali turėti kur kas didesnę reikšmę sveikatai, nei daugeliui atrodo iš pirmo žvilgsnio.

2023 m. apžvalgoje, sujungusioje dešimčių tyrimų duomenis, nustatyta, kad žmonių, kurių žarnyno turinys juda greitai, ir tų, kurių tranzitas lėtas, žarnyno mikrobioma skiriasi iš esmės. Kadangi žarnyno mikrobioma glaudžiai susijusi su bendra organizmo būkle, tokie skirtumai gali paaiškinti iki šiol neįvertintas sveikatos rizikas.

Ypač pabrėžiama, kad lėtas tranzitas ir vidurių užkietėjimas siejami su metaboliniais ir uždegiminiais sutrikimais, taip pat kai kuriais neurologiniais sutrikimais, pavyzdžiui, Parkinsono liga. Mokslininkai mano, kad geriau supratus, kokie mikrobiomos profiliai būdingi skirtingam žarnyno tranzito laikui, ateityje būtų galima tiksliau kurti šių būklių valdymo ir gydymo strategijas.

„Atsižvelgdami į skirtumus tarp žmonių ir to paties žmogaus organizme kintantį žarnyno tranzito laiką, galime geriau suprasti mitybos ir mikrobiotos sąveiką bei su ligomis susijusius mikrobiomos požymius“, – rašo tyrėjų komanda, vadovaujama Kopenhagos universiteto mitybos specialistų Nicolos Procházkovos ir Henriko Roagerio.

„Apskritai, norint aiškiau suprasti žarnyno mikrobiomos įvairovę sveikatos ir ligų kontekste, būtina geriau perprasti sudėtingas, dvikryptes sąveikas tarp mikrobiotos ir tranzito laiko“, – priduria autoriai.

Žinoma, kad žarnyno mikrobioma – tiek jos sudėtis, tiek aktyvumas – yra svarbi sveikatai. Jai įtaką daro įvairūs veiksniai: fizinis aktyvumas, mityba, taip pat skirtingos ligos. Vis dėlto Procházkova ir kolegos kėlė klausimą, ar nepraleidžiame paprasto, bet reikšmingo dalyko – kiek laiko mikroorganizmams tenka „būti kartu“ su žarnyno turiniu, kol šis pasišalina iš organizmo.

Komanda rėmėsi anksčiau publikuotais tyrimais, kuriuose vertintas dalyvių žarnyno tranzito laikas, išmatų konsistencija (kaip netiesioginis tranzito rodiklis), mityba, mikrobiomos sudėtis ir mikroorganizmų gaminami metabolitai. Į analizę pateko tyrimai, apėmę tūkstančius dalyvių – tiek sveikų žmonių, tiek sergančių, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromu, kenčiančių nuo vidurių užkietėjimo ar turinčių kepenų cirozę.

Žarnyno tranzito laiką nustatyti ne visada paprasta vien tik fiksuojant tuštinimosi dažnį. Kai kuriuose tyrimuose naudojamos nuryjamos kapsulės su jutikliais, fiksuojančiais kelionę virškinamuoju traktu. Kitas būdas – „Bristolio išmatų skalė“, vizualinė diagnostikos priemonė, skirstanti išmatas pagal konsistenciją: nuo kietų, į akmenukus panašių gabalėlių (ilgas tranzitas) iki vandeningos masės (trumpas tranzitas). Kai kur vertinama ir tai, per kiek laiko pasišalina su maistu suvartoti žymekliai, pavyzdžiui, mėlynas dažiklis ar kukurūzų grūdai.

Visų šių metodų tikslas tas pats – įvertinti, kiek laiko maisto turinys užsibūna storojoje žarnoje. Kuo ilgiau jis ten išlieka, tuo daugiau laiko bakterijos turi fermentuoti turinį, keisti terpės rūgštingumą ir gaminti metabolitus, kurie įvairiais būdais gali veikti organizmo sveikatą.

Analizės rezultatai parodė ryškius skirtumus: žmonių, kurių tranzitas greitas, mikrobioma stipriai skyrėsi nuo tų, kurių tranzitas lėtas. Be to, įtraukus tranzito laiką į duomenų vertinimą, mikrobiotos ypatumus pavyko prognozuoti tiksliau, nei remiantis vien mityba.

Nustatyta ir tendencija, kad greitam tranzitui dažniau būdinga mikrobioma, kurioje vyrauja sparčiau augančios rūšys, geriau prisitaikiusios prie daug angliavandenių ir mažai riebalų turinčios mitybos. Lėtesnio tranzito atvejais kartais dominavo rūšys, kurios geriau „jaučiasi“ aplinkoje, kurioje daugiau baltymų.

Abu kraštutinumai – tiek labai greitas, tiek labai lėtas judėjimas – buvo siejami su mažesne žarnyno mikrobiomos įvairove, palyginti su žmonėmis, kurių tranzitas vidutinis. Tai leidžia manyti, kad itin greita arba itin lėta žarnyno terpė sudaro sąlygas įsigalėti labiau „specializuotoms“ rūšims.

Tyrėjai pažymi, kad tai gali sukurti savotišką grįžtamąjį ryšį: konkrečioje aplinkoje dominuojančios bakterijos išskiria metabolitus, kurie padeda palaikyti tą pačią būseną.

Apibendrindami autoriai teigia, kad žarnyno tranzito laikas yra nepelnytai nuvertintas rodiklis, galintis padėti geriau suprasti žarnyno veiklą, jo ryšį su bendra sveikata ir tai, kaip žmonės reaguoja į skirtingas intervencijas, įskaitant probiotikus.

Tokie duomenys taip pat gali paaiškinti, kodėl tie patys patarimai, skirti „gerai žarnyno sveikatai“, ne visiems veikia vienodai. Du žmonės gali suvalgyti identišką patiekalą, tačiau rezultatai gali skirtis vien dėl to, kad jų žarnyno ritmas – skirtingas.

Manoma, kad tranzito laikas gali daryti įtaką ir tam, kaip organizmas reaguoja į probiotikus, kai kuriuos papildus ar vaistus, kurie sąveikauja su žarnynu. Todėl individualaus žarnyno ritmo atpažinimas ateityje galėtų padėti tiksliau pritaikyti mitybos rekomendacijas ir gydymą konkrečiam žmogui.

„Įtraukdami žarnyno tranzito laiko matavimus į su mikrobioma susijusius tyrimus, galime geriau suprasti ryšius tarp žarnyno mikrobiomos, mitybos ir ligų“, – rašo mokslininkai.

„Tokios įžvalgos gali būti svarbios kelių ligų – tiek žarnyne, tiek už jo ribų – prevencijai, diagnostikai ir gydymui viso gyvenimo laikotarpiu“, – pabrėžiama publikacijoje.

Tyrimas 2023 m. publikuotas žurnale Gut.

Skarlatina, panašu, į Ameriką nebuvo atnešta Europos kolonistų – kaip ilgą laiką manyta.

Italijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai rado įrodymų apie šią bakterinę infekciją senovinio mumifikuoto kaukolės radinio dantyje. Tyrinėti palaikai priklausė vyrui, gyvenusiam dabartinės Bolivijos aukštikalnių plynaukštėse maždaug 1283–1383 metais.

Tai reikštų, kad, jei DNR analizės išvados teisingos, skarlatina tarp vietinių Amerikos gyventojų galėjo cirkuliuoti šimtmečiais dar iki europiečių atvykimo – ikikolumbiniu laikotarpiu. Kristupas Kolumbas Atlantą perplaukė tik 1492 metais.

„Senovinė atmaina turėjo daug – nors ir ne visus – patogeniškus genus, randamus šiuolaikinėse Streptococcus pyogenes atmainose“, – aiškina mikrobiologas Frankas Maixneris, Italijoje veikiančio privataus tyrimų centro „Eurac Research“ padalinio – „Institute for Mummy Studies“ – vadovas.

Pasak tyrėjų, ši seniai išnykusi skarlatinos atmaina artimai susijusi su šiuolaikinėmis atmainomis, sukeliančiomis gerklės infekcijas. Nuo kitų atmainų ji galėjo atsiskirti maždaug prieš 10 tūkst. metų.

Dauguma duomenų rodo, kad pirmieji žmonės į Ameriką atvyko per Beringo sąsiaurį prieš maždaug 22 tūkst. metų. Kiti, iki šiol menkiau vertinti genominiai įrodymai leidžia manyti, jog S. pyogenes Europoje ir Afrikoje galėjo būti paplitusi jau prieš 4 tūkst. metų.

Mokslininkai neatmeta, kad žmonija su šia infekcija kovoja jau seniai, o Sibiras galėjo būti vienas iš vartų, per kuriuos ji plito.

„S. pyogenes aptikimas skirtinguose regionuose ir skirtingais laikotarpiais leidžia svarstyti, kad bakterija galėjo būti pernešama migruojančių žmonių populiacijų, taip prisidedant prie jos pasaulinio paplitimo“, – teigia tyrimo autoriai.

Iki modernių antibiotikų eros skarlatina buvo viena pagrindinių vaikų mirties ir negalios priežasčių, kartais sukeldavusi regėjimo ar klausos praradimą. Kol mokslininkai nustatė, kad ligą sukelia bakterija, jos simptomai neretai buvo painiojami su raupais, tymais ar difterija.

Istoriškai tokios ligos dažnai laikytos vadinamosiomis „frontiero“ ligomis – esą jos atkeliavo į Ameriką kartu su Europos kolonistais ir ypač smarkiai paveikė vietos gyventojus, neturėjusius imuniteto. Tačiau, kaip pabrėžia tyrėjai, toks pasakojimas greičiausiai pernelyg supaprastintas – ir ne vien skarlatinos atveju.

Pavyzdžiui, senovinės DNR tyrimai Kolumbijoje atvėrė galimybę, kad sifilis tūkstančius metų galėjo egzistuoti ir Amerikoje, ir Europoje, todėl nebūtinai išplito tik po kontakto su Kolumbu. Panašių užuominų esama ir apie raupsus – o dabar, galbūt, ir apie skarlatiną.

Senovinės S. pyogenes DNR, išgautos iš Bolivijos mumijos danties, buvo labai fragmentuotos ir suirusios. Vis dėlto mokslininkai tvirtina, kad jiems pavyko išgauti pakankamai informacijos, kad būtų galima atkurti bakterijos genomo modelį.

„Tai galima palyginti su dėlione, kurią dėliojate nematydami paveikslėlio ant dėžutės“, – aiškina „Eurac Research“ mikrobiologas Mohamedas Sarhanas.

Jo teigimu, toks darbas sudėtingas, tačiau turi ir privalumų: tyrėjai nėra veikiami šiuolaikinių „etalonų“, todėl gali aptikti visiškai naujų įžvalgų bei genetinių variantų, kurie šiandien jau gali būti išnykę.

Anksčiau dirbant su senovine DNR ilgesnės sekos neretai būdavo atmetamos – manyta, kad jos negalėjo išlikti taip ilgai ir greičiausiai atsirado dėl šiuolaikinės taršos. Naujas tyrimas teigia šią kliūtį įveikęs, o F. Maixneris tai vadina iššūkiu pačioms senovinės DNR tyrimų prielaidoms.

„Remdamiesi tipiniais cheminio pažeidimo požymiais aiškiai parodėme, kad ilgesnės sekos buvo tokios pat senos kaip ir trumpesnės – be to, jos suteikė vertingos informacijos“, – sako M. Sarhanas.

Vienas svarbiausių atradimų – senovinėje bakterijos atmainoje aptikti pagrindiniai virulentiškumo genai. Tai sustiprina klasifikaciją, kad tai buvo ligą sukelianti bakterija, tikėtina, labiau susijusi su gerklės, o ne odos infekcija.

Nors dėl antibiotikų skarlatina šiandien jau nebe tokia mirtina kaip anksčiau, šiuolaikinės atmainos vėl kelia vis daugiau problemų, ypač dėl atsparumo antibiotikams. Todėl suprasti, kur bakterija kilo ir kaip per tūkstantmečius evoliucionavo, gali būti itin svarbu būsimiems gydymo sprendimams.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Nature Communications.

Mokslininkai sukūrė nosies purškalą, kuris pelėms sumažino smegenų uždegimą ir padėjo atkurti prarastas atminties funkcijas.

Tyrimą atlikusi „Texas A&M University“ komanda mano, kad toliau vystant metodą panašus poveikis ateityje galėtų būti pasiektas ir žmonėms.

Purškalas nukreiptas į vadinamąjį neuroinflammaging – nedidelius, bet lėtinius streso ir uždegimo židinius senstančiose smegenyse. Šis procesas siejamas su su amžiumi susijusiu pažintinių funkcijų silpnėjimu, taip pat laikomas galinčiu prisidėti prie neurologinių sutrikimų, pavyzdžiui, Alzheimerio ligos. Tyrėjai neuroinflammaging palygino su variklio dalimis, kurios nuolat kaista labiausiai.

Pelių modeliuose šie „karštieji taškai“ buvo veikiami milijonais mikroskopinių biologinių pūslelių – ekstraląstelinių pūslelių (EV). Jose yra baltymų ir genetinės informacijos, o pačios pūslelės buvo pagamintos iš žmogaus kamieninių ląstelių.

Tyrime naudotos 18 mėnesių amžiaus pelės – tokiame amžiuje jos laikomos vyresnėmis, apytikriai atitinkančiomis žmones, kurių amžius siekia penktojo dešimtmečio pabaigą ar šeštojo pradžią.

„Kai išvystysime ir padidinsime šios terapijos mastą, paprastas nosies purškalas – vos dvi dozės – vieną dieną galėtų pakeisti invazines, rizikingas procedūras ar net kelis mėnesius trunkantį gydymą vaistais“, – teigė neuro mokslininkas Ashokas Shetty.

„Tai universalus metodas. Gydymo rezultatai buvo nuoseklūs ir panašūs abiejų lyčių gyvūnams“, – pridūrė jis.

Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė mikroglijai – smegenų imuninėms ląstelėms – hipokampe. Ši sritis itin svarbi atminčiai ir mokymuisi, be to, joje dažnai nustatomas ryškus neurouždegimas.

Kamieninių ląstelių panaudojimas terapijoje šiuo metu plačiai tiriamas dėl didelio potencialo, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad nemažą dalį naudos gali suteikti ir kamieninių ląstelių „produktai“, tokie kaip EV, kurie gali būti saugesni organizmui.

Eksperimento metu 18 mėnesių amžiaus patinams ir patelėms buvo sušvirkštos dvi intranazalinės dozės, darant dviejų savaičių pertrauką.

Vaisto patekimas per nosį gali padėti ekstraląstelinėms pūslelėms pasiekti smegenis tiesesniu keliu, išvengiant invazinių chirurginių procedūrų. Tyrėjai nurodo, kad medžiaga buvo greitai absorbuojama.

Po dviejų dozių gydytos pelės geriau nei kontrolinė grupė atliko objektų atpažinimo ir erdvinės atminties užduotis. Tolesnė hipokampo biocheminė analizė parodė, kad gydymas iš tiesų turėjo norimą poveikį smegenų uždegiminiams procesams.

EV viduje yra mikroRNR – mažos genetinio kodo dalys, reguliuojančios genų raišką. Išsiskyrus mikroRNR, smegenų ląstelės tarsi „perprogramuojamos“ taip, kad būtų sumažinami arba išjungiami kai kurie pavojaus signalai, palaikantys neuroinflammaging.

Senstančių pelių smegenyse tai leido mikroglijai grįžti į normalesnę būseną, įskaitant ir tai, kaip mitochondrijos – ląstelės energijos „baterijos“ – valdo energijos apykaitą.

„MikroRNR veikia kaip pagrindiniai reguliatoriai. Jos padeda moduliuoti ir reguliuoti daugelį genų bei signalinių kelių smegenyse“, – sakė neuromokslininkė Madhu Leelavathi Narayana.

„Mažindami oksidacinį stresą ir vėl aktyvindami mitochondrijas, neuronams grąžiname jų impulsą“, – pridūrė ji.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien JAV naujų demencijos atvejų skaičius iki 2060 metų gali pasiekti 1 mln. per metus – tai būtų maždaug dukart daugiau nei dabar. Šis tyrimas rodo galimą naują būdą mažinti su amžiumi susijusį neurouždegimą, kuris gali prisidėti prie demencijos vystymosi.

Kiti bandymai su gyvūnais leidžia manyti, kad panašios EV terapijos galėtų padėti ir atsistatant po insulto ar smegenų traumų.

Vis dėlto, norint įvertinti, ar metodas tiktų žmonėms ir galėtų būti taikomas, pavyzdžiui, esant lengvam pažintinių funkcijų sutrikimui, būtini klinikiniai tyrimai. Nepaisant to, ankstyvi rezultatai laikomi daug žadančiais.

Tyrimo išvados papildo vis gausėjantį mokslinių darbų lauką, siekiant suprasti, kaip sensti sveikiau, patiriant mažiau biologinio „nusidėvėjimo“, kuris dažnai lydi bėgančius metus.

„Su smegenų amžėjimu susijusios ligos, tokios kaip demencija, yra didelė visuotinė sveikatos problema“, – sakė A. Shetty.

„Siekiame sėkmingo smegenų senėjimo: kad žmonės išliktų įsitraukę, budrūs ir socialiai susiję. Kalbame ne tik apie ilgesnį gyvenimą, bet ir apie protingesnį bei sveikesnį gyvenimą“, – pabrėžė jis.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Journal of Extracellular Vesicles“.

Nerimą keliantis storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio mirčių augimas tarp jaunesnių suaugusiųjų daugiausia fiksuojamas tarp žmonių, turinčių žemesnį išsilavinimą. Naujo tyrimo autoriai teigia, kad tai gali rodyti socioekonominių veiksnių įtaką.

Pastaraisiais metais visuomenės dėmesį į šią problemą atkreipė ir žinomų žmonių istorijos, tačiau naujasis darbas laikomas pirmuoju, detaliau parodžiusiu, kurioms gyventojų grupėms šis augimas smogia labiausiai.

Tyrėjai nustatė, kad per pastaruosius 30 metų mirčių nuo storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio didėjimas tarp jaunų suaugusiųjų beveik visas buvo susijęs su žmonėmis, neturinčiais ketverių metų trukmės aukštojo mokslo diplomo.

Specialistai pabrėžia, kad pats diplomas nuo vėžio neapsaugo. Vis dėlto išsilavinimas dažnai atspindi kitas aplinkybes: žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo, paprastai uždirba mažiau, dažniau maitinasi prasčiau, rečiau sportuoja ir turi mažesnes galimybes gauti medicinos paslaugas.

Ketvirtadienį žurnale JAMA Oncology paskelbtas tyrimas, pasak Niujorke esančio Stony Brook vėžio centro tyrėjo Paolo Boffettos, kuris šiame darbe nedalyvavo, yra pirmasis nacionalinio masto tyrimas, aiškiai parodęs tokį ryšį.

„American Cancer Society“ tyrėjai rėmėsi valdžios institucijų duomenimis apie daugiau kaip 101 tūkst. jaunesnių suaugusiųjų (25–49 metų), mirusių nuo storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio 1994–2023 metais.

Bendrai šios amžiaus grupės mirtingumo rodiklis išaugo nuo maždaug 3 iki maždaug 4 mirčių 100 tūkst. gyventojų. Tuo metu žmonėms, kurių išsilavinimas apsiribojo vidurine mokykla, rodiklis padidėjo nuo 4 iki 5,2 mirčių 100 tūkst. gyventojų. O tarp turinčių bent bakalauro laipsnį rodiklis nepakito ir išliko 2,7 mirčių 100 tūkst. gyventojų.

Tyrimo pirmasis autorius Ahmedinas Jemalas teigė, kad rezultatai pabrėžia visuomenės informavimo svarbą ir ragina jaunesnius suaugusiuosius atkreipti dėmesį į patikros rekomendacijas.

Galimi simptomai: kraujas išmatose arba kraujavimas iš tiesiosios žarnos, pakitę tuštinimosi įpročiai (pavyzdžiui, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ar kelioms dienoms užsitęsęs išmatų susiaurėjimas), neplanuotas svorio kritimas, spazmai ar pilvo skausmas.

„American Cancer Society“ skaičiuoja, kad šiemet JAV bus diagnozuota daugiau kaip 158 tūkst. storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų. Apskritai tai – antra pagal mirtingumą onkologinė liga šalyje po plaučių vėžio, o 2026 metais ji, kaip prognozuojama, nusineš daugiau kaip 55 tūkst. gyvybių.

Jaunesnių nei 50 metų suaugusiųjų mirtys sudaro apie 7 proc. visų atvejų – maždaug 3 900. Anksčiau šiais metais „American Cancer Society“ tyrėjai pranešė, kad mirtingumas nuo šios ligos JAV gyventojams iki 50 metų nuo 2005-ųjų kasmet didėjo vidutiniškai 1,1 proc., todėl dabar tai yra mirtiniausias vėžys šioje amžiaus grupėje.

Mokslininkai kol kas tiksliai nežino, kas lemia augimą. Vis dėlto nurodomi rizikos veiksniai: nutukimas, fizinio aktyvumo stoka, mityba, kurioje daug raudonos ar perdirbtos mėsos ir mažai vaisių bei daržovių, taip pat šeiminė storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio istorija.

2021 metais „American Cancer Society“ pakeitė patikros gaires ir rekomenduojamą amžių JAV suaugusiesiems pradėti tikrintis sumažino nuo 50 iki 45 metų.

Tyrėjai aiškino, kodėl buvo pasirinktas būtent išsilavinimo kriterijus. Mirties liudijimuose paprastai nėra informacijos apie asmens pajamas ar daugumą kitų gyvenimo aplinkybių, tačiau juose nurodoma, kiek metų žmogus mokėsi. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad šis rodiklis dažnai sutampa su pajamų, sveikatos draudimo, fizinio aktyvumo ir lėtinių ligų statistika. Vis dėlto išsilavinimas tėra netiesioginis rodiklis ir neatsako į tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, ar žmogus turėjo sveikatos draudimą.

„Dėmesys išsilavinimui iš esmės buvo nulemtas to, kad būtent ši informacija buvo prieinama duomenyse“, – pažymėjo P. Boffetta.