Category: Sveikata

Veido apvalėjimą lemia ne vien riebalinis audinys. Išvaizdą dažnai keičia skysčių susilaikymas, miego stoka, alkoholio vartojimas, didelis druskos kiekis ar net kai kurie vaistai, todėl ryte atsirandantis paburkimas nebūtinai reiškia priaugtą svorį.

Medicinos požiūriu riebalinis audinys veide atlieka svarbias funkcijas: jis amortizuoja, saugo nuo šalčio ir padeda palaikyti audinių struktūrą. Tačiau jo perteklius, kaip ir bendra antsvorio problema, siejamas su didesne metabolinių ligų rizika, todėl estetinis pokytis kartais tampa signalu peržiūrėti sveikatos įpročius.

Veidas paprastai lieknėja kartu su visu kūnu, o vadinamojo taškinio riebalų deginimo patikimai patvirtinti nepavyksta. Reguliarus fizinis aktyvumas ir energijos deficitas išlieka pagrindas, tačiau veido kontūrus neretai greičiau pagerina ne svarstyklės, o tinimą mažinantys kasdieniai sprendimai.

Druska, vanduo ir alkoholis

Vienas dažniausių veido paburkimo veiksnių yra per didelis natrio kiekis. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems riboti druską iki 5 gramų per dieną, o didesnis kiekis skatina skysčių susilaikymą ir gali didinti kraujospūdį.

Jei vakarienė sūri, o prieš miegą valgomi užkandžiai, ryte tinimas dažnai matomas būtent veide. Druskos mažinimas nėra tiesioginis riebalų mažinimo būdas, bet jis gali pastebimai sumažinti paburkimą ir išryškinti bruožus.

Pakankamas skysčių vartojimas taip pat svarbus, nes dėl dehidratacijos organizmas linkęs sulaikyti vandenį. Europos maisto saugos institucija nurodo orientacines tinkamo vandens suvartojimo normas: apie 2,0 litro per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, įskaitant vandenį iš maisto.

Alkoholis dar labiau komplikuoja situaciją: jis skatina skysčių netekimą, o vėliau gali prisidėti prie paburkimo ir odos paraudimo dėl kraujagyslių reakcijų. Be to, alkoholis didina suvartojamos energijos kiekį, todėl ilgainiui gali prisidėti prie riebalinio audinio augimo visame kūne, taip pat ir veide.

Ar padeda veido pratimai ir masažai?

Veido mankšta ir savimasažai dažniau siejami su raumenų tonuso, laikysenos ir kraujotakos gerinimu, o ne su riebalų mažinimu. Mokslinių įrodymų, kad jie reikšmingai mažina riebalinį audinį veide, nėra daug, tačiau kai kuriems žmonėms reguliarus švelnus masažas gali sumažinti subjektyvų paburkimo pojūtį.

Tokios praktikos kaip veido joga ar japoniško stiliaus masažai dažnai reklamuojami kaip kontūrus ryškinantis sprendimas. Realistiškiausias lūkestis yra odos elastingumo pojūtis ir laikinas paburkimo sumažėjimas, ypač jei kartu gerinami miegas, mityba ir fizinis aktyvumas.

Ką siūlo estetinė medicina?

Jei vargina ryškus pagurklis ar veido apvalumas, dalis žmonių renkasi estetinės medicinos procedūras. Praktikoje taikomos injekcinės riebalų mažinimo metodikos, taip pat energijos pagrindu veikiantys sprendimai, pavyzdžiui, šalčio ar radijo dažnio procedūros, tačiau jų tinkamumas priklauso nuo audinių tipo, odos būklės ir sveikatos istorijos.

Svarbu suprasti, kad procedūros dažniausiai nepakeičia gyvenimo būdo poveikio: jei išlieka kaloringa mityba, mažas aktyvumas, miego trūkumas ar gausus alkoholio vartojimas, rezultatai gali būti trumpalaikiai. Dėl saugumo ir kontraindikacijų būtina konsultuotis su licencijuotu gydytoju, ypač jei yra širdies ir kraujagyslių ligų, endokrininių sutrikimų ar vartojami receptiniai vaistai.

Jeigu veido tinimas atsirado staiga, yra vienpusis, skausmingas arba kartu vargina dusulys, bėrimas ar ryškus silpnumas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais tai gali būti ne estetinė, o medicininė problema, kuriai reikia skubios gydytojų įvertinimo.

Kasdienybėje didžiausią ir greičiausiai pastebimą naudą dažniausiai duoda paprasti dalykai: mažiau druskos, pakankamai vandens, mažiau alkoholio, daugiau miego ir nuoseklus fizinis aktyvumas. Tai sprendimai, kurie vienu metu padeda ir veidui, ir bendrai sveikatai.

Šaltiniai:
– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/salt-reduction
– https://www.efsa.europa.eu/en/efsajournal/pub/1459
– https://www.cdc.gov/alcohol/fact-sheets/alcohol-use.htm

Depresija dažnai įsivaizduojama kaip būsena, kai žmogus nebegali keltis iš lovos, verkia ir praranda norą gyventi. Tačiau specialistai pabrėžia, kad daliai žmonių sutrikimas pasireiškia gerokai subtiliau: jie dirba, rūpinasi šeima, palaiko ryšius, o viduje jaučia nuolatinį išsekimą.

Tokiais atvejais viešojoje erdvėje kartais vartojamas terminas „aukštai funkcionuojanti depresija“, nors tai nėra atskira klinikinė diagnozė. Arčiausiai jos mediciniškai yra nuolatinis depresinis sutrikimas, dar vadinamas distimija, kai simptomai tęsiasi ilgai, gali būti ne tokie ryškūs, bet reikšmingai blogina savijautą ir gyvenimo kokybę.

Kaip depresija lieka nepastebėta?

Ilgai „funkcionuojančiai“ depresijai būdinga tai, kad žmogus išoriškai atrodo susitvarkantis: atsakingai atlieka darbus, gali užimti pareigas, padeda kitiems. Dėl to aplinkiniai dažnai nepastebi problemos, o pats žmogus įpranta gyventi nuolatiniame vidiniame spaudime.

Psichologai aiškina, kad tokį veikimo režimą gali palaikyti ankstyvos patirtys, kai vertė buvo siejama su pasiekimais ir lūkesčių išpildymu. Kai kuriems tai siejasi ir su parentifikacija, kai vaikystėje teko per anksti prisiimti suaugusiojo atsakomybes.

Dažni požymiai, kuriuos lengva supainioti

Viena dažniausių užuominų yra lėtinis nuovargis ir sumažėjęs gebėjimas jausti malonumą, kai anksčiau džiuginę dalykai tampa abejingi. Prie to gali prisidėti miego ir apetito pokyčiai, liūdesys, vidinė tuštuma, dirglumas ir jausmas, kad viskas daroma tarsi „ant rezervo“.

Kitas apgaulingas signalas yra hiperproduktyvumas, kai žmogus beveik nuolat išlieka veikloje, vengia sustojimo ir poilsio. Ilgainiui toks tempas pradeda atrodyti kaip asmenybės bruožas, todėl riba tarp įpročio ir sutrikimo tampa sunkiai atpažįstama.

Kada tai panašiau į perdegimą, o kada į depresiją?

Perdegimas dažniausiai koncentruojasi į darbą: stipriausiai išryškėja mintyse apie pareigas, grįžimą po savaitgalio, įtampoje dėl darbo aplinkos. Depresiniuose sutrikimuose energijos ir motyvacijos sumažėjimas paprastai persikelia ir į kitas sritis, paveikia santykius, pomėgius, kasdienius sprendimus.

Dar vienas praktinis skirtumas yra atsigavimas. Perdegimo atveju daliai žmonių būklė pastebimai pagerėja atsitraukus nuo darbo per atostogas ar nedarbingumą, o esant depresijai tokio pagerėjimo gali ir nebūti.

Kūnas gali perspėti anksčiau už mintis

Depresija ir ilgalaikis stresas veikia ne tik nuotaiką, bet ir kūną: gali pasireikšti miego sutrikimai, nuolatinė įtampa, galvos skausmai, raumenų ir nugaros skausmai, virškinimo sistemos negalavimai. Kartais būtent somatiniai simptomai tampa priežastimi kreiptis į gydytojus, o neradus aiškios fizinės priežasties pradedama svarstyti psichologinė kilmė.

Specialistai pabrėžia, kad pagalbos verta ieškoti ne tik tada, kai simptomai tampa nepakeliami. Jei žmogus jaučia, kad gyvenimas darosi sunkesnis, mažėja gyvenimo kokybė, o įtampa ir prislėgtumas tęsiasi, to pakanka konsultacijai su šeimos gydytoju, psichologu ar psichiatru.

„Nereikia laukti, kol viskas sugrius. Subjektyvus jausmas, kad darosi per sunku, yra pakankama priežastis kreiptis pagalbos“, – sako psichikos sveikatos specialistai.

Jei kyla minčių apie savižudybę ar savęs žalojimą, būtina nedelsiant kreiptis skubios pagalbos. Lietuvoje skubi pagalba teikiama telefonu 112, taip pat galima vykti į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių.

Šaltiniai:

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/depression

– https://icd.who.int/browse/2024-01/mms/en#1563440235

– https://www.cdc.gov/mentalhealth/learn/index.htm

– https://www.nimh.nih.gov/health/topics/depression

Hipoglikemija – tai būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje nukrenta žemiau normos ir organizmas nebegali užtikrinti stabilios energijos tiekimo, ypač smegenims. Medicinoje dažnai riba laikoma mažesnė nei 70 miligramų decilitre, o staigesnis kritimas gali sukelti pavojingus simptomus.

Nors kasdienėje kalboje hipoglikemija neretai vadinama cukraus trūkumu, tai nėra menka problema. Negydoma ji gali progresuoti iki sąmonės sutrikimų, traukulių ar net komos, todėl svarbiausia yra laiku atpažinti pirmuosius ženklus ir reaguoti nedelsiant.

Kodėl staiga krenta gliukozė?

Dažniausiai hipoglikemija pasireiškia žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, ypač vartojantiems insuliną ar tam tikrus gliukozę mažinančius vaistus. Riziką didina per didelė vaistų dozė, praleistas valgymas, netikėtai intensyvus fizinis krūvis ar alkoholis, ypač vartojamas nevalgius.

Rečiau hipoglikemija gali pasitaikyti ir nesergant diabetu, pavyzdžiui, dėl ilgesnių pertraukų tarp valgymų, didelio krūvio be pasiruošimo ar tam tikrų sveikatos sutrikimų. Prie jų priskiriami hormonų sistemos sutrikimai, antinksčių nepakankamumas, hipofizės veiklos problemos, o itin retai – insuliną išskiriantys navikai.

Ankstyvi požymiai, kurių nevalia ignoruoti

Krentant gliukozei, organizmas dažniausiai pirmiausia siunčia vadinamuosius įspėjamuosius signalus. Dažniausi simptomai yra rankų drebėjimas, gausus prakaitavimas, staigus alkis, odos blyškumas, širdies plakimas ar galvos svaigimas.

Šiuos pojūčius žmonės kartais nurašo nuovargiui, stresui ar pervargimui, tačiau būtent šiame etape galima greičiausiai ir paprasčiausiai sustabdyti pavojingą būklės progresavimą. Diabetu sergantiems asmenims ypač svarbu vertinti simptomus kartu su gliukozės matavimais.

Kada hipoglikemija tampa pavojinga gyvybei?

Jeigu gliukozės kiekis krenta toliau, ima vyrauti nervų sistemos simptomai: sutrinka koncentracija, atsiranda dezorientacija, gali pablogėti kalba ar rega. Kai kuriems žmonėms pasireiškia dirglumas, neįprastas elgesys, vangumas ar mieguistumas.

Sunkiais atvejais galimi sąmonės pritemimas, visiškas sąmonės netekimas ir traukuliai. Tokia situacija laikoma skubia, nes negydoma hipoglikemija gali sukelti rimtą smegenų pažeidimo riziką, o kai kuriais atvejais kelti realią grėsmę gyvybei.

Ką daryti pajutus simptomus?

Lengvesniais atvejais, kai žmogus yra sąmoningas ir gali ryti, rekomenduojama kuo greičiau suvartoti greitai pasisavinamų angliavandenių, pavyzdžiui, gliukozės tablečių ar saldaus gėrimo. Po to svarbu stebėti savijautą ir, jei įmanoma, pakartotinai pasimatuoti gliukozę, nes simptomai gali atsinaujinti.

Jeigu žmogus yra be sąmonės, jam negalima duoti maisto ar gėrimų dėl užspringimo rizikos. Tokiu atveju būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą, paguldyti į stabilią šoninę padėtį ir stebėti kvėpavimą, o jam sutrikus pradėti gaivinimą.

Kaip sumažinti pasikartojimo riziką?

Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, svarbu ne tik suvaldyti epizodą, bet ir suprasti, kodėl jis įvyko. Praktikoje tai reiškia gydymo ir dienotvarkės derinimą: vaistų ar insulino dozių tikslinimą, reguliarų valgymą, krūvio planavimą ir atsargesnį alkoholio vartojimą.

Kasdieniai įpročiai turi didelę reikšmę: vengti ilgų pertraukų tarp valgymų, ypač jei vartojami gliukozę mažinantys vaistai, ir turėti su savimi greitai pasisavinamų angliavandenių nenumatytiems atvejams. Taip pat naudinga, kad artimieji žinotų, kaip padėti, jei pasireikštų sunkesni simptomai.

Hipoglikemija yra būklė, kuri gali išsivystyti greitai, todėl delsti pavojinga. Pajutus įtartinus simptomus ar jiems kartojantis, būtina pasitarti su gydytoju, o esant sąmonės sutrikimams ar traukuliams – nedelsiant kviesti skubią pagalbą.

Šaltiniai:
– https://www.diabetes.org.uk/guide-to-diabetes/life-with-diabetes/hypos
– https://www.cdc.gov/diabetes/basics/low-blood-sugar.html
– https://my.clevelandclinic.org/health/diseases/11647-hypoglycemia-low-blood-sugar
– https://www.niddk.nih.gov/health-information/diabetes/overview/preventing-problems/low-blood-glucose

Narciziškas asmenybės sutrikimas dažniausiai siejamas su nuolatiniu poreikiu būti žavimam, perdėtu savo svarbos jausmu ir silpnesne empatija. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien nemalonus charakterio bruožas, o ilgalaikis elgesio ir mąstymo modelis, galintis griauti santykius, darbą ir savijautą.

Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos sistemoje DSM-5 šis sutrikimas priskiriamas vadinamajai B grupei, kuriai būdingas emocijų nepastovumas, impulsyvumas ir konfliktai. Dėl to šalia narciziškų bruožų neretai matomas demonstratyvumas, jautrumas kritikai ir stiprus dėmesio poreikis.

Kaip tai pasireiškia kasdienybėje?

Žmonės, turintys ryškių narciziškų bruožų, linkę sureikšminti pasiekimus, nuolat tikėtis išskirtinio dėmesio ir pripažinimo. Kito žmogaus sėkmė gali kelti pavydą ar pyktį, o kritika priimama kaip asmeninis puolimas, net jei ji pagrįsta.

Santykiuose tai dažnai virsta kontrole, menkinimu ir kaltės jausmo primetimu partneriui. Artimieji pasakoja, kad ilgainiui ima abejoti savimi, jaučiasi izoliuojami nuo draugų ar šeimos, o jų poreikiai ir ribos nuvertinami.

Kada bruožai tampa sutrikimu?

Narciziškos tendencijos gali būti dalis įprasto asmenybės brendimo, ypač paauglystėje ar jauno suaugusiojo amžiuje, kai formuojasi savivertė. Tačiau jei grandioziškumas, empatijos stoka ir nuolatinis pranašumo poreikis tampa nuolatiniu modeliu ir trukdo kasdieniam funkcionavimui, tai jau laikoma rimtu signalu kreiptis pagalbos.

DSM-5 nurodo, kad diagnozė suaugusiajam svarstoma tada, kai pasireiškia keli nuolatiniai požymiai, tokie kaip grandioziškumo jausmas, fantazijos apie neribotą sėkmę ar grožį, tikėjimas savo išskirtinumu, nuolatinis susižavėjimo poreikis, privilegijų laukimas, kitų išnaudojimas, empatijos stoka, pavydas ir arogantiškas elgesys.

Kodėl santykiai su narcisistu tokie sekinantys?

Specialistai pabrėžia, kad vienas skaudžiausių aspektų yra emocinis ciklas, kai partneris tai idealizuojamas, tai nuvertinamas. Ilgainiui žmogus gali patirti nuolatinę įtampą, savivertės kritimą, nerimą ar net depresijos simptomus, ypač jei santykiuose vyrauja menkinimas ir gasdinimas palikti.

Kai kuriems asmenims, ypač patiriant stiprius socialinius ar santykių konfliktus, gali pasireikšti depresinės būsenos. Literatūroje taip pat minimi trumpi psichoziniai epizodai, susiję su dideliu atotrūkiu tarp to, kaip žmogus save mato, ir to, kaip jį vertina aplinkiniai, nors tai nėra dažniausias scenarijus.

Be vadinamojo grandiozinio narcizizmo, aprašomas ir jautrus narcizizmas, kai išoriškai žmogus gali atrodyti uždaresnis, nepasitikintis, greičiau įsižeidžiantis. Tokie asmenys kartais dažniau ryžtasi ieškoti pagalbos, nes jų vidinė įtampa ir pažeidžiamumas labiau trikdo kasdienį gyvenimą.

Diagnozę nustato gydytojas psichiatras, o gydymo pagrindas paprastai yra psichoterapija. Jos metu mokomasi atpažinti disfunkcinius santykių modelius, stiprinti empatiją, reguliuoti emocijas ir kurti realesnį savęs vertinimą.

Jei įtariate, kad gyvenate su žmogumi, turinčiu ryškių narciziškų bruožų, svarbu nepamiršti savo saugumo ir ribų. Specialistai rekomenduoja ne tik skatinti kreiptis pagalbos, bet ir pačiam ieškoti konsultacijos, ypač jei jaučiate menkinimą, izoliuojančią kontrolę ar nuolatinį kaltės primetimą.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad narciziškas asmenybės sutrikimas gali pasireikšti keliems procentams populiacijos, dažnai minimi skaičiai iki maždaug 6 proc. Vis dėlto ekspertai akcentuoja, kad vien pavieniai bruožai dar nereiškia sutrikimo, o savidiagnostika gali klaidinti, todėl tiksliausiai situaciją įvertina psichikos sveikatos specialistas.

Šaltiniai:

– https://www.psychiatry.org/psychiatrists/practice/dsm

– https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK556001/

– https://icd.who.int/en

Vaisiaus nervų sistema pradeda formuotis itin anksti, dar pirmosiomis nėštumo savaitėmis, kai moteris apie nėštumą neretai dar nežino. Būtent tada užsimezga nervinis vamzdelis, iš kurio vėliau vystosi galvos ir nugaros smegenys.

Šis procesas vyksta greitai ir reikalauja tiksliai koordinuoto ląstelių dalijimosi. Folio rūgštis organizmui būtina DNR sintezei ir normaliai ląstelių veiklai, todėl jos stoka siejama su didesne nervinio vamzdelio defektų rizika.

Kada pradėti vartoti folio rūgštį?

Gydytojai ir tarptautinės sveikatos organizacijos pabrėžia, kad folio rūgšties papildus verta pradėti vartoti dar planuojant nėštumą. Dažniausiai rekomenduojama tai daryti maždaug prieš 3 mėnesius iki pastojimo, kad organizmas spėtų sukaupti pakankamas folatų atsargas.

Įprastai moterims, planuojančioms nėštumą, ir pirmąjį trimestrą rekomenduojama paros dozė yra 400 mikrogramų. Papildų vartojimas paprastai tęsiamas bent iki 12 nėštumo savaitės, kai formuojasi svarbiausios nervų sistemos struktūros.

Kodėl vien mitybos dažnai nepakanka?

Folatų yra daugelyje produktų, ypač žalialapėse daržovėse, pavyzdžiui, špinatuose, brokoliuose ar briuseliniuose kopūstuose. Jų taip pat yra ankštiniuose augaluose, grūduose, kiaušiniuose, o mažesniais kiekiais ir kepenyse.

Tačiau praktikoje vien mityba ne visada užtikrina stabilų folatų kiekį. Folatai yra jautrūs karščiui ir laikymui, todėl jų kiekis maiste gali reikšmingai sumažėti gaminant, smulkinant ar ilgiau laikant produktus.

Be to, folatų įsisavinimą gali bloginti kai kurios virškinamojo trakto ligos, tam tikri vaistai, reguliarus alkoholio vartojimas ar dideli kavos kiekiai. Dėl šių priežasčių papildai padeda palaikyti pastovesnę folio rūgšties koncentraciją organizme.

Kada gali reikėti didesnių dozių?

Daugumai moterų pakanka standartinės profilaktinės dozės, tačiau kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti didesnę. Tokia situacija gali būti esant didesnei nervinio vamzdelio defektų rizikai, sergant tam tikromis mažakraujystės formomis ar turint kitų medicininių indikacijų.

Pavyzdžiui, esant megaloblastinei mažakraujystei ar padidėjusiam homocisteino kiekiui, medicininėje praktikoje gali būti taikomos maždaug 1 miligramo paros dozės. Dar didesnės dozės gali būti svarstomos, jei ankstesnio nėštumo metu buvo nustatyti nervinio vamzdelio defektai, taip pat kai kuriais atvejais vartojant vaistus nuo epilepsijos.

Tokiais atvejais savarankiškai didinti dozių nereikėtų, nes sprendimą turi priimti gydytojas, įvertinęs rizikas, gretutines ligas ir vartojamus vaistus. Svarbiausias tikslas yra užtikrinti pakankamą folatų kiekį tuo laikotarpiu, kai ankstyvas vaisiaus vystymasis yra jautriausias.

Jei vieną kartą pamiršote išgerti papildą, dažniausiai tai nelaikoma kritine klaida. Jei prisiminėte tą pačią dieną, dozę galima išgerti, o jei jau arti kitos dozės laikas, praleistą porciją paprastai rekomenduojama praleisti ir tęsti įprastą režimą.

Didžiausią reikšmę turi reguliarumas per ilgesnį laiką, todėl padeda paprasti įpročiai, pavyzdžiui, vartojimas tuo pačiu metu kasdien arba priminimas telefone. Planuojant nėštumą, tai viena paprasčiausių prevencinių priemonių, kuri gali turėti reikšmingą poveikį vaisiaus nervų sistemos raidai.

Šaltiniai:

– https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK554487/

– https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3218540/

– https://www.who.int/publications/i/item/9789241505023

– https://www.cdc.gov/ncbddd/folicacid/recommendations.html

Obsesinis kompulsinis sutrikimas, dažnai trumpinamas OKS, yra būklė, kai kasdienybę ima valdyti įkyrios mintys ir vidinis poreikis kartoti tam tikrus veiksmus. Žmogus paprastai supranta, kad mintys perdėtos ar neracionalios, tačiau jos vis tiek kelia stiprų nerimą ir įtampą.

Norėdamas bent trumpam nusiraminti, žmogus gali griebtis pasikartojančių ritualų, pavyzdžiui, nuolat tikrinti, ar užrakintos durys, ar išjungta viryklė, ar pakankamai švarios rankos. Palengvėjimas dažniausiai būna trumpalaikis, o netrukus įtampa grįžta, todėl ciklas kartojasi ir ilgainiui pradeda trukdyti darbui, santykiams bei poilsiui.

Kaip atpažinti obsesijas ir kompulsijas?

Obsesijos yra įkyrios, nepageidaujamos mintys, vaizdiniai ar impulsai, kurie atsiranda staiga ir sunkiai pasiduoda kontrolei. Tai nėra įprasti kasdieniai rūpesčiai, o nuolat pasikartojantys scenarijai, kurie smarkiai didina nerimą, pavyzdžiui, baimė pakenkti artimiesiems, užkrėsti kitus, padaryti nepataisomą klaidą ar privalomai palaikyti tobulą tvarką.

Kompulsijos yra pasikartojantys veiksmai arba mintiniai ritualai, atliekami tam, kad sumažėtų nerimas ar būtų užkirstas kelias tariamai grėsmei. Iš šalies tai gali atrodyti kaip keistas įprotis, tačiau pačiam žmogui tai dažnai yra stiprus vidinis spaudimas, kurio nepaisymas sukelia dar didesnį nerimą.

Svarbus požymis tas, kad logika dažnai sako viena, o emocinis nerimo signalas elgiasi priešingai. Net jei žmogus mato, kad durys užrakintos, jis vis tiek jaučia poreikį tikrinti dar kartą, nes priešingu atveju apima stiprus nesaugumo jausmas.

Kada tai tampa sutrikimu?

Specialistai pabrėžia, kad OKS vertinamas ne pagal tai, kokia yra įkyrios minties tema, o pagal poveikį gyvenimui. Jei obsesijos ir kompulsijos užima daug laiko, kelia ryškų distresą arba trukdo įprastoms veikloms, tai gali būti signalas kreiptis profesionalios pagalbos.

Diagnostikos gairėse dažnai akcentuojama, kad simptomai gali „suvalgyti“ valandas per dieną, o žmogus pradeda vėluoti, vengti situacijų, prastėja darbingumas, kyla konfliktų šeimoje. Kuo ilgiau ritualai kartojami, tuo labiau jie įtvirtina klaidingą įsitikinimą, kad tik ritualas apsaugo nuo blogo scenarijaus.

Kas padeda susigrąžinti kontrolę?

OKS gydymas paprastai yra veiksmingiausias, kai derinama psichoterapija ir, jei reikia, medikamentinis gydymas. Esmė nėra bandyti valios pastangomis išstumti mintis, o mokytis kitaip reaguoti į nerimą ir palaipsniui silpninti mechanizmą, kuris obsesijas „maitina“.

Vienas geriausiai ištirtų metodų yra kognityvinė elgesio terapija, ypač ekspozicija ir reakcijos prevencija. Jos metu žmogus saugiai, palaipsniui susiduria su nerimą keliančiais dirgikliais ir mokosi neatlikti ritualo, kol nerimo banga natūraliai sumažėja.

Kai simptomai ryškūs, gydytojai dažnai skiria vaistus, dažniausiai selektyvius serotonino reabsorbcijos inhibitorius. Jie nėra skirti pakeisti asmenybę, tačiau gali sumažinti obsesijų intensyvumą ir suteikti daugiau vidinių resursų dalyvauti terapijoje bei laikytis pratimų plano.

Jei įkyrios mintys ir ritualai ima riboti kasdienį gyvenimą, verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichiatrą ar psichologą. Ankstyvas įvertinimas ir aiškus gydymo planas dažnai padeda greičiau sustabdyti simptomų stiprėjimą ir sumažinti ilgalaikį poveikį gyvenimo kokybei.

„OKS nėra žmogaus silpnumo įrodymas, tai gydomas sutrikimas, o pagalba prasideda nuo tikslaus įvardijimo ir kryptingo gydymo“, – sako psichikos sveikatos specialistai.

Šaltiniai:

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/mental-disorders

– https://www.nimh.nih.gov/health/topics/obsessive-compulsive-disorder-ocd

– https://www.nice.org.uk/guidance/cg31

– https://www.psychiatry.org/patients-families/obsessive-compulsive-disorder/what-is-obsessive-compulsive-disorder

Pilvo pūtimas, rėmuo, pykinimas ar spaudimo jausmas po valgio dažnai nurašomi persivalgymui, tačiau daliai žmonių tai gali būti dispepsijos, dar vadinamos nevirškinimu, požymiai. Tai simptomų visuma, susijusi su viršutinės virškinamojo trakto dalies veikla, kai skrandis ir dvylikapirštė žarna maistą apdoroja ne taip sklandžiai, kaip turėtų.

Gydytojai pabrėžia, kad dispepsija gali turėti aiškią priežastį, pavyzdžiui, gastritą, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, refliuksą ar lėtinį kasos uždegimą. Dažnai reikšmingas ir Helicobacter pylori bakterijos sukeltas uždegimas, todėl užsitęsus simptomams svarbu ne spėlioti, o išsitirti.

Kaip atpažinti nevirškinimą?

Tipiškiausi nusiskundimai yra skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, ankstyvas sotumo jausmas ir nemalonus pilnumas po valgio. Taip pat gali varginti atsirūgimas, pilvo pūtimas, pykinimas, o daliai žmonių pasireiškia deginimas už krūtinkaulio ir rėmuo.

Simptomai neretai sustiprėja pavalgius ir kartojasi bangomis, todėl blogina miegą, darbingumą bei gyvenimo kokybę. Jei nusiskundimai kartojasi ilgiau arba ima stiprėti, tai signalas įvertinti ne tik mitybą, bet ir galimas ligas.

Kas dažniausiai pablogina savijautą?

Virškinimo sistemai jautresniems žmonėms ypač nepalankūs riebūs ir kepti patiekalai, nes jie lėtina skrandžio išsituštinimą ir didina sunkumo jausmą. Aštrūs prieskoniai gali dirginti gleivinę, o gazuoti gėrimai, alkoholis ir didelis kavos kiekis kai kuriems žmonėms sustiprina rūgšties poveikį ir rėmenį.

Praktikoje svarbus ir valgymo būdas: didelės porcijos, skubėjimas, valgymas vėlai vakare ar įprotis gultis netrukus po valgio dažnai sustiprina tiek pilnumą, tiek refliukso simptomus. Daliai žmonių reikšmingas veiksnys yra stresas, nes žarnyno ir smegenų ašis tiesiogiai veikia virškinamojo trakto jautrumą ir judrumą.

Ką daryti, kad palengvėtų?

Lengvesniais atvejais pirmas žingsnis dažnai būna lengvai virškinama mityba ir švelnūs gaminimo būdai: virimas, troškinimas ar kepimas be papildomų riebalų. Paprastai geriau toleruojami liesesni baltymai, termiškai apdorotos daržovės, ryžiai, smulkios kruopos, natūralūs jogurtai, o porcijas patariama mažinti ir valgyti reguliariau.

Namų priemonės kai kuriems žmonėms išties padeda, ypač jei simptomai susiję su persivalgymu ar stresu. Dažniausiai minimos žolelių arbatos: pipirmėtė gali mažinti spazmus ir pilnumo jausmą, tačiau esant refliuksui ją verta vartoti atsargiai, ramunėlės siejamos su gleivinės dirginimo mažinimu, o pankolis ar kmynai tradiciškai vartojami nuo pūtimo; imbieras gali palengvinti pykinimą.

Jei savijauta negerėja, vaistinėse dažniausiai pasirenkami preparatai veikia simptomiškai: antacidai gali greitai palengvinti rėmenį, o dažniau pasikartojant rūgšties sukeltiems simptomams gydytojai gali skirti protonų siurblio inhibitorius. Vis dėlto svarbu suprasti, kad pasikartojanti dispepsija gali slėpti konkrečią priežastį, todėl užsitęsus nusiskundimams vien savarankiško gydymo nepakanka.

Į gydytoją rekomenduojama kreiptis, jei atsiranda vadinamieji pavojaus simptomai: netikėtas svorio kritimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto požymiai, progresuojantis rijimo sutrikimas, nuolatinis vėmimas, mažakraujystė ar stiprėjantis skausmas. Tokiais atvejais gali prireikti išsamesnių tyrimų ir tikslingo gydymo.

Šaltiniai:

– https://www.mp.pl/pacjent/gastrologia/choroby/zoladek/50640,dyspepsja-niestrawnosc-objawy-leki-i-dieta

– https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5938438/

Pasitaiko situacijų, kai žmogų vargina skausmas, pykinimas, širdies permušimai ar nuolatinis nuovargis, tačiau kraujo tyrimai ir vaizdiniai tyrimai nerodo aiškios priežasties. Tokiais atvejais vis dažniau kalbama apie psichosomatiką, kai psichikos būklė daro apčiuopiamą poveikį kūnui ir sukelia realius fizinius simptomus.

Psichosomatika nėra „įsikalbėjimas“ ar simptomų vaidinimas. Tai aprašo biologinius mechanizmus, kai ilgalaikis stresas ir nuolatinė įtampa aktyvina organizmo streso sistemas, o jų veikla pradeda veikti imunitetą, uždegiminius procesus ir medžiagų apykaitą.

Kai stresas persijungia į kūną

Vienas svarbiausių procesų siejamas su pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašimi, kuri reguliuoja streso hormonų, ypač kortizolio, išsiskyrimą. Ilgą laiką išliekant padidintai šių sistemų aktyvacijai, organizmas tampa jautresnis skausmui, gali sutrikti miegas, atsirasti virškinimo, širdies ritmo ar odos problemų.

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad nervų, hormonų ir imuninė sistemos veikia kaip vienas tinklas. Dėl to psichologinė įtampa gali keisti uždegimo reguliaciją, paveikti autonominę nervų sistemą ir „įjungti“ simptomus net tada, kai struktūrinio pažeidimo nerandama.

Dažniausi simptomai ir „tylių“ tyrimų paradoksas

Psichosomatiniai nusiskundimai gali pasireikšti labai įvairiai, todėl žmonės dažnai keliauja tarp skirtingų specialistų. Neretai minimi pilvo skausmai, pykinimas, tuštinimosi pokyčiai ir dirgliosios žarnos sindromui būdingi simptomai, taip pat niežulys, egzema ar kiti odos paūmėjimai.

Kita dažna grupė yra galvos, nugaros ar raumenų skausmai, kurie išlieka, nors vaizdiniai tyrimai neparodo aiškios priežasties. Taip pat pasitaiko širdies plakimo epizodų, tachikardijos, karščio bangų, o ilgainiui daliai žmonių didėja arterinės hipertenzijos rizika, ypač jei stresas tampa kasdienybe.

Psichosomatikos kontekste išskiriamas ir klajoklinis nervas, vienas pagrindinių nervų, reguliuojančių vidaus organų darbą. Kai autonominė nervų sistema ilgai būna „pavojaus režime“, kūnas gali reaguoti tarsi grėsmė būtų nuolatinė, nors išorinio pavojaus nebėra.

Diagnozė ir pagalba: kas iš tiesų veikia

Praktiškai diagnostika dažniausiai prasideda nuo organinių ligų atmetimo, kad būtų įsitikinta, jog nėra pavojingos ar specifinio gydymo reikalaujančios būklės. Jei tyrimai išlieka geri, o simptomai kartojasi arba nesitraukia nepaisant įprasto simptomų gydymo, tuomet atsiranda pagrindas svarstyti psichosomatinį mechanizmą.

„Svarbiausia, kad žmogaus patiriami simptomai būtų laikomi realiais, o ne nuvertinami vien todėl, kad tyrimai nieko neparodo“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad pagarbus išklausymas ir aiškus paaiškinimas pats savaime mažina įtampą ir gali silpninti simptomų ciklą.

Gydymas paprastai remiasi holistiniu požiūriu, kai vertinami ir kūno, ir psichikos, ir socialiniai veiksniai. Tai nereiškia atsisakyti somatinės medicinos, bet dažnai reiškia ją papildyti psichologine pagalba, streso valdymo įgūdžiais, miego ir fizinio aktyvumo korekcijomis, o prireikus ir gydymu, taikomu nerimo ar depresijos simptomams.

Jei žmogus yra patyręs trauminių įvykių, akcentuojamas laipsniškas nervų sistemos „nuraminimas“ ir saugumo jausmo atkūrimas. Tokiais atvejais dažnai reikia ilgalaikio darbo, nes simptomus palaiko ne vien momentinė emocija, o įsisenėję organizmo reagavimo modeliai.

Psichosomatikos esmė paprasta: kūnas ir psichika neveikia atskirai, todėl ir simptomai ne visada telpa į vienos srities rėmus. Dėl to daugeliui pacientų svarbiausias lūžis įvyksta tada, kai jie gauna ne tik „normalų“ tyrimų atsakymą, bet ir paaiškinimą, kaip jų organizme susijungia stresas, nervų sistema ir fiziniai pojūčiai.

Šaltiniai:

– https://blog.mdpi.com/2023/12/11/understanding-psychosomatic-disorders/

– https://www.eurekaselect.com/article/135482

Mitybos pokyčiai dažnai siejami su griežtomis taisyklėmis, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad didžiausią naudą gali duoti paprasti ir nuoseklūs įpročiai. Vienas jų – reguliariai įtraukti į racioną riešutus.

JAV mokslininkai iš Dana-Farber Cancer Institute ir Yale School of Medicine analizavo daugiau kaip 800 III stadijos storosios žarnos vėžiu sirgusių pacientų duomenis po operacijos ir chemoterapijos. Tyrime pastebėta, kad tie, kurie riešutus valgė bent du kartus per savaitę, turėjo 42 proc. didesnes galimybes išvengti ligos atsinaujinimo ir 57 proc. didesnį bendrą išgyvenamumą nei valgę retai.

Kurie riešutai svarbiausi?

Ne visi produktai, kasdienėje kalboje vadinami riešutais, vertinami vienodai. Daugiausia dėmesio moksliniuose darbuose dažniausiai skiriama vadinamiesiems medžių riešutams, tarp jų migdolams, graikiniams, lazdyno riešutams, anakardžiams ir pekanams.

Šie riešutai išsiskiria palankiu maistinių medžiagų deriniu: juose gausu skaidulų, nesočiųjų riebalų ir mikroelementų. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda siejama su kuo mažiau apdorotais riešutais, be pridėtinės druskos ar cukraus.

Kaip riešutai veikia žarnyną?

Vienas svarbiausių komponentų yra maistinės skaidulos, kurios padeda palaikyti normalų tuštinimąsi ir skatina palankių žarnyno bakterijų augimą. Būtent mikrobiota pastaraisiais metais vis dažniau siejama ne tik su virškinimo komfortu, bet ir su imuniteto veikla bei uždegimo procesų reguliavimu.

Mokslinėje literatūroje mikrobiotos disbalansas siejamas su didesne kai kurių lėtinių ligų rizika, o mityba laikoma vienu svarbiausių veiksnių, galinčių ją keisti. Riešutai, turintys skaidulų ir bioaktyvių junginių, gali prisidėti prie palankesnės mikrobiotos sudėties.

Ne tik skaidulos: riebalai, antioksidantai, mikroelementai

Riešutuose esantys nesočieji riebalai siejami su palankesniais uždegimo žymenimis, o tai aktualu kalbant apie lėtines būkles, kai organizme ilgą laiką išlieka žemo laipsnio uždegimas. Kartu riešutai suteikia antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą – vieną iš mechanizmų, siejamų su ląstelių pažaida.

Be to, riešutuose yra vitamino E, magnio ir cinko, kurie svarbūs audinių atsikūrimui ir imuninės sistemos funkcijoms. Šios medžiagos ypač aktualios atsigavimo laikotarpiu, tačiau jų nauda paprastai siejama su ilgalaikiu, o ne momentiniu vartojimu.

Svarbu pabrėžti, kad net ir labai subalansuota mityba nepakeičia medicininio gydymo, ypač onkologinių ligų atveju. Vis dėlto vis daugiau tyrimų rodo, kad mityba gali būti reikšminga pagalbinė grandis gydymo metu ir po jo, o įpročiai, kuriuos žmogus gali kontroliuoti, prisideda prie kasdienės savijautos.

Praktiniu požiūriu dažnai minimas paprastas tikslas – dvi porcijos riešutų per savaitę. Tai gali būti sauja migdolų kaip užkandis ar riešutų priedas prie košės, salotų ar jogurto, tačiau svarbiausia yra reguliarumas ir saikas, nes riešutai yra kaloringi.

Jei žmogus turi alergijų, virškinimo sutrikimų ar laikosi gydytojo paskirtos dietos, dėl riešutų kiekio ir rūšies verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Renkantis produktą, dažniausiai rekomenduojama teikti pirmenybę natūraliems, nesūdytiems riešutams.

Šaltiniai:

– https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/28267803/

– https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/nuts-for-the-heart/

– https://www.nhs.uk/live-well/eat-well/food-types/different-types-of-food/fat-nutrition/

Balandžio 2 dieną minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Viešojoje erdvėje autizmas dažnai pateikiamas per kraštutinumus, todėl susidaro klaidinantis įspūdis, kad spektras telpa tarp dviejų istorijų: išskirtinio talento ir labai didelių kasdienio funkcionavimo sunkumų.

Autizmo spektro sutrikimas yra neurologinės raidos ypatumų spektras, o tai reiškia, kad žmonių patirtys gali būti labai skirtingos. Vieniems reikia minimalios pagalbos ir aiškesnių taisyklių mokykloje ar darbe, kitiems būtina intensyvi, nuolatinė priežiūra ir kompleksinės paslaugos visą gyvenimą.

Kas lieka už antraščių?

Medijoms patraukliausios „ryškios“ istorijos, tačiau būtent dėl to nematomais tampa tie, kurie gyvena tarp kraštutinumų. Tai vaikai, kurie galėtų mokytis sėkmingiau, jei ugdymas būtų lankstesnis ir geriau pritaikytas sensoriniams bei komunikacijos poreikiams.

Nematomi ir suaugusieji, kurie gali dirbti, bet darbo vietoje susiduria su nepasitikėjimu, stigmatizavimu ar netiesiogine diskriminacija. Kartais užtenka menkai suprantamų dalykų, pavyzdžiui, jautrumo šviesai, poreikio dėvėti galvos apdangalą ar trumpų pertraukų savireguliacijai, kad žmogus būtų palaikytas problema.

Didžiausia našta dažnai gula ant šeimos

Kai pagalbos sistema neveikia pakankamai gerai, daugiausia atsakomybės perima artimieji. Praktikoje tai neretai reiškia, kad vienas iš tėvų, dažniausiai mama, yra priversta atsisakyti darbo, profesinio augimo ir dalies socialinio gyvenimo, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Ypač sunkus lūžis įvyksta vaikui augant. Suaugusio autistiško žmogaus poreikiai nedingsta, tačiau paslaugų prieinamumas dažnai mažėja, o šeimos sensta, pavargsta ir nebeturi ankstesnių fizinių bei emocinių resursų.

Kodėl svarbu kalbėti apie diagnozes?

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių keitėsi diagnostikos kriterijai ir praktika, o tai prisidėjo prie didesnio atpažinimo ir ankstesnės pagalbos. Kartu stiprėja diskusija, kaip užtikrinti, kad platesnis spektro supratimas neužgožtų žmonių, kuriems reikia labai didelio ir nuoseklaus palaikymo.

Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien diagnozės faktas, o realus žmogaus funkcionavimas ir jam reikalingas pagalbos intensyvumas. Kitaip tariant, vien tik „etiketė“ problemų neišsprendžia, jei švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų sistema nesugeba pasiūlyti pritaikytų sprendimų.

Autizmo supratimo dienos esmė yra ne vien simbolinis priminimas kartą per metus. Ji turėtų skatinti matyti visą spektrą kasdien: nuo žmonių, kuriems reikia subtilių darbo aplinkos pritaikymų, iki tų, kuriems būtina nuolatinė priežiūra, saugumas ir orumą užtikrinančios paslaugos.

„Galime bandyti vieni kitiems įrodyti, kad mūsų patirtys svarbesnės. Bet galime ir pasikalbėti, o tada paaiškėja, kad nors problemos skirtingos, visi norime ramaus ir oraus gyvenimo“, – sakė autizmo temomis viešai kalbantis savireprezentacijos bendruomenės atstovas.

Supratimas prasideda nuo paprasto dalyko: nustoti matuoti autizmą vien sėkmės istorijomis ar sensacingais pasakojimais. Dauguma žmonių gyvena tarp šių polių, o jų kasdienybė priklauso nuo to, ar visuomenė sugeba pasiūlyti realią, ne formalią pagalbą.

Šaltiniai:

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/autism-spectrum-disorders

– https://www.un.org/en/observances/autism-day

– https://www.cdc.gov/autism/about/index.html

– https://www.autismeurope.org/about-autism/