Category: Sveikata

  • Pabudote po vakarėlio ir „nukrito“ plaštaka? Šis simptomas gali reikšti nervo pažeidimą

    Pabudote po vakarėlio ir „nukrito“ plaštaka? Šis simptomas gali reikšti nervo pažeidimą

    Kas yra šeštadienio nakties sindromas?

    Vadinamasis šeštadienio nakties sindromas yra stipininio nervo pažeidimas, atsirandantis dėl ilgalaikio spaudimo žasto srityje. Dažniausiai tai nutinka po gilaus miego, kai žmogus ilgai išbūna nepatogioje padėtyje ir nervas prispaudžiamas prie kaulo ar kietesnio paviršiaus.

    Klasikinė situacija siejama su alkoholiu ar raminamąjį poveikį turinčiomis medžiagomis, nes jos slopina skausmo signalus ir trukdo prabusti pakeisti padėtį. Vis dėlto toks nervo suspaudimas gali ištikti ir visiškai blaivų žmogų, pavyzdžiui, užmigus ant rankos ar kelionėje ilgai atsirėmus į porankį.

    Kokie požymiai būdingiausi?

    Tipiškiausias simptomas yra vadinamoji nukritusi plaštaka, kai tampa sunku ar neįmanoma ištiesti riešą ir pirštus. Dėl to ranka atrodo tarsi be jėgos, o kasdieniai veiksmai, tokie kaip rašymas, telefono laikymas ar apsirengimas, staiga pasidaro komplikuoti.

    Dažnai kartu pasireiškia dilgčiojimas, tirpimas ar sumažėjęs jutimas plaštakos nugarinėje pusėje, nykščio srityje. Kai kuriems žmonėms atsiranda maudimas ar skausmas žaste, tačiau neretai vyrauja būtent silpnumas, o ne skausmas.

    Kodėl taip nutinka ir kiek tai pavojinga?

    Stipininis nervas eina išilgai žastikaulio ir valdo riešo bei pirštų tiesiamuosius raumenis, taip pat dalį plaštakos jutimų. Ilgai spaudžiant nervą sutrinka jo kraujotaka, o nervinės skaidulos yra labai jautrios deguonies trūkumui, todėl net kelių valandų suspaudimas gali laikinai sutrikdyti impulsų perdavimą.

    Lengvesniais atvejais pažeidimas būna laikinas ir simptomai per kelias dienas ar savaites palaipsniui silpnėja. Jei spaudimas buvo stiprus ar labai ilgai trunkantis, galimas ir didesnis nervo pažeidimas, tuomet atsistatymas užtrunka savaites ar mėnesius, o reabilitacija tampa ypač svarbi.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Į medikus reikėtų kreiptis, jei po miego ar ilgos nepatogios padėties pastebėjote staigų riešo ir pirštų silpnumą, ryškų tirpimą ar sutrikusį jutimą. Svarbu nedelsti ir tada, kai simptomai nepraeina per kelias dienas arba greit progresuoja.

    Ypač svarbi skubi konsultacija, jei kartu buvo trauma, atsirado stiprus skausmas, ryškus tinimas, deformacija ar įtariamas lūžis. Taip pat verta įvertinti kitas galimas priežastis, nes panašūs požymiai kartais pasitaiko ir esant kaklinės stuburo dalies pažeidimams ar kitoms neurologinėms būklėms.

    Diagnozė ir gydymas: ko tikėtis?

    Diagnozė dažniausiai nustatoma įvertinus simptomus ir atlikus neurologinį ištyrimą, tikrinant raumenų jėgą, judesius ir jutimus. Jei kyla įtarimų dėl rimtesnio pažeidimo ar kitos priežasties, gali būti skiriami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, elektroneuromiografija ar vaizdiniai tyrimai.

    Gydymo pagrindas yra pašalinti spaudimo priežastį ir sudaryti sąlygas nervui atsistatyti. Dažnai rekomenduojama įtvaru stabilizuoti riešą taisyklingoje padėtyje, o kineziterapija ir funkciniai pratimai padeda išvengti raumenų silpnėjimo bei sąnarių sustingimo.

    Skausmui mažinti gydytojas gali rekomenduoti priešuždegiminius ar skausmą malšinančius vaistus, o kai kuriais atvejais skiriami nervų funkciją palaikantys B grupės vitaminai. Operacinis gydymas taikomas retai ir paprastai svarstomas tik tuomet, kai nustatomas ilgalaikis struktūrinis nervo pažeidimas arba nuolatinė suspaudimo priežastis.

    Kaip sumažinti riziką?

    Profilaktika remiasi paprasta taisykle: vengti ilgalaikio spaudimo rankai, ypač žasto ir pažasties srityje. Miegant verta pasirūpinti patogia padėtimi ir stengtis neužmigti prispaudus ranką kūnu ar kietu paviršiumi.

    Rizika didėja ir tada, kai giliai užmiegama po alkoholio ar raminamųjų, nes organizmas prasčiau reaguoja į diskomfortą. Cukriniu diabetu ar kitomis neuropatijas skatinančiomis ligomis sergantiems žmonėms rekomenduojama ypač atidžiai stebėti jutimų pokyčius ir laiku kreiptis į specialistus.

  • Tyrimas rodo: šis paprastas įprotis virtuvėje senjorams siejamas su iki 30 proc. mažesne demencijos rizika

    Tyrimas rodo: šis paprastas įprotis virtuvėje senjorams siejamas su iki 30 proc. mažesne demencijos rizika

    Reguliarus maisto gaminimas namuose gali būti siejamas su mažesne demencijos rizika vyresniame amžiuje, rodo Japonijos mokslininkų analizė, publikuota mokslo žurnale Journal of Epidemiology & Community Health. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas metodas, tačiau kasdienė veikla virtuvėje gali tapti svarbia smegenų sveikatos dėlionės dalimi.

    Tyrimo komanda, vadovaujama dr. Yuki Tani, vertino beveik 11 000 žmonių, kurių amžius buvo 65 metai ir daugiau, sveikatos bei gyvenimo būdo duomenis. Ilgesnį laiką stebėta, kaip skirtingi įpročiai, įskaitant maisto gaminimą, gali būti susiję su neurodegeneracinių ligų rizika.

    Rezultatai parodė, kad žmonėms, kurie gamino maistą bent kartą per savaitę, demencijos rizika buvo siejama su maždaug 30 proc. mažesne tikimybe, palyginti su tais, kurie negamino visai. Dar ryškesnės sąsajos pastebėtos tarp asmenų, kurie pradėjo reguliariau gaminti tik vyresniame amžiuje, nors mokslininkai pabrėžia, kad tokie skirtumai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį.

    Nors tai stebimasis tyrimas, jo išvados dera su tuo, ką neurologija žino apie kasdienes veiklas, lavinančias pažintines funkcijas. Maisto gaminimas dažnai reikalauja planavimo, sprendimų priėmimo, dėmesio išlaikymo ir klaidų taisymo, o tai siejama su vadinamosiomis vykdomosiomis funkcijomis, už kurias ypač svarbios priekinės smegenų sritys.

    Gaminant tenka pasitelkti darbinę atmintį, sekti laiką, prisiminti recepto žingsnius, derinti kelių užduočių atlikimą vienu metu. Kartu veikia jutiminė sistema, nes kvapai, skoniai, tekstūros ir garsai aktyvina skirtingas smegenų sritis, susijusias ir su emocijomis, ir su informacijos apdorojimu.

    Ne mažiau svarbus ir motorikos komponentas: daržovių lupimas, pjaustymas, prieskonių matavimas ar darbas su karštais indais reikalauja akių ir rankų koordinacijos bei smulkiosios motorikos. Dėl šios priežasties savarankiško maisto gaminimo įgūdžiai neretai silpnėja po insultų ar progresuojant kognityviniams sutrikimams, kai smegenims tampa sunkiau valdyti sudėtingą, kelių etapų procesą.

    Tyrėjai ir klinikinėje praktikoje dirbantys specialistai dažnai akcentuoja ir socialinį aspektą. Vyresniame amžiuje vienišumas ir socialinė izoliacija siejami su blogesniais sveikatos rodikliais, o maisto ruošimas gali tapti pretekstu bendrauti: apsipirkti kartu, pakviesti artimą žmogų pietų, dalintis atsakomybe virtuvėje.

    Kitas svarbus veiksnys yra mitybos kokybė. Senjorams neretai iškyla nepakankamos mitybos ar monotoniško valgymo problema, ypač gyvenant vieniems, todėl namuose ruoštas maistas dažnai reiškia daugiau baltymų, daržovių, skaidulų ir reguliarią dienotvarkę, o tai svarbu bendrai sveikatai.

    Specialistai primena, kad demencijos riziką veikia daug veiksnių: amžius, paveldimumas, širdies ir kraujagyslių ligos, fizinis aktyvumas, miegas, klausos sutrikimai, rūkymas, alkoholio vartojimas ir socialiniai ryšiai. Todėl maisto gaminimas gali būti naudingas kaip vienas iš kasdienės rutinos elementų, tačiau geriausią poveikį tikėtina duoda kompleksinis požiūris.

    Norint pradėti, nebūtina imtis sudėtingų receptų ar ilgų pasiruošimų. Pakanka pasirinkti vieną dieną per savaitę, kai patiekalas gaminamas nuo pradžių, o vėliau palaipsniui didinti sudėtingumą, išbandyti naujus skonius ir, jei įmanoma, įtraukti artimuosius.

    Jei žmogus pastebi atminties silpnėjimą, pasimetimą įprastose situacijose ar kitas nerimą keliančias kognityvines problemas, rekomenduojama nelaukti ir pasitarti su šeimos gydytoju. Ankstyvas įvertinimas gali padėti laiku nustatyti priežastis, koreguoti rizikos veiksnius ir parinkti tinkamiausią pagalbą.

  • Alzheimerį gali išduoti akys: tyrimas rodo, ką gydytojai pamato dar prieš simptomus

    Alzheimerį gali išduoti akys: tyrimas rodo, ką gydytojai pamato dar prieš simptomus

    Akys kaip langas į smegenis

    Tyrėjai vis dažniau atsigręžia į akių dugno tyrimus, ieškodami ankstyvų Alzheimerio ligos ženklų, kurie gali pasirodyti dar iki ryškių atminties ar kasdienės veiklos sutrikimų. Pagrindinė idėja paprasta: tinklainė yra centrinės nervų sistemos dalis, todėl joje matomi pokyčiai gali atspindėti procesus, vykstančius smegenyse.

    Įprastas akių dugno ištyrimas padeda vertinti tinklainę, regos nervą ir kraujagysles, tačiau pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama pažangesnėms technologijoms. Tarp jų dažniausiai minima optinė koherentinė tomografija ir jos angiografinė versija, leidžianti detaliai įvertinti smulkiųjų kraujagyslių tinklą neinvaziškai.

    Kokie pokyčiai siejami su Alzheimeriu

    Publikuoti moksliniai darbai rodo pasikartojančią tendenciją: daliai žmonių, kuriems diagnozuota Alzheimerio liga ar nustatyti lengvi pažinimo sutrikimai, fiksuojamas mažesnis tinklainės kraujagyslių tankis ir pakitęs jų išsišakojimas. Tai siejama su mikroapytakos prastėjimu, galinčiu vykti lygiagrečiai smegenų kraujagyslių pokyčiams.

    Kita kryptis – tinklainės sluoksnių struktūros vertinimas. Kai kuriuose tyrimuose dažniau nustatomas tinklainės plonėjimas, ypač sluoksniuose, susijusiuose su nervinių skaidulų funkcija, taip pat sumažėjusi kraujotaka srityse, atsakingose už tinklainės mitybą.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šie požymiai nėra vienareikšmiai. Panašūs pakitimai gali pasireikšti dėl natūralaus senėjimo, glaukomos, amžinės geltonosios dėmės degeneracijos, cukrinio diabeto ar kitų kraujagyslių ligų, todėl vien akių tyrimo nepakanka galutinei diagnozei.

    DI pažadai ir realūs diagnostikos ribojimai

    Atskiruose projektuose akių dugno nuotraukoms analizuoti vis dažniau pasitelkiamas DI, siekiant atpažinti subtilius raštus, kurių žmogaus akis gali nepastebėti. Naujesniuose darbuose aprašomi modeliai, kurie, remdamiesi vien tinklainės vaizdais, gebėjo daugiau kaip 80 proc. tikslumu atskirti sergančius nuo sveikų, tačiau tokie rezultatai dar turi būti patvirtinti skirtingose populiacijose ir klinikinėse situacijose.

    Ši kryptis ypač patraukli dėl praktinių priežasčių: pažangūs Alzheimerio žymenų tyrimai, tokie kaip pozitronų emisijos tomografija ar smegenų skysčio analizė, gali būti brangūs, sunkiau prieinami arba invaziniai. Tuo tarpu akių dugno fotografija ir tomografija paprastai yra greitesnės, neskausmingos ir dažniau prieinamos ambulatorinėje grandyje.

    Didžiausia šios srities ambicija – sukurti patikimus ankstyvos rizikos vertinimo įrankius, kurie padėtų laiku nukreipti pacientus išsamesniems tyrimams ir stebėsenai. Ekspertai akcentuoja, kad kol kas tai yra perspektyvi, bet dar besivystanti diagnostikos kryptis, kuriai būtini dideli, ilgalaikiai ir klinikinėje praktikoje patikrinami tyrimai.

  • Milžiniška apžvalga nustebino: badavimas protui beveik nekerta, bet yra svarbi išimtis

    Milžiniška apžvalga nustebino: badavimas protui beveik nekerta, bet yra svarbi išimtis

    Nauja didelės apimties mokslinė apžvalga meta iššūkį populiariam įsitikinimui, kad nevalgymas neišvengiamai „išjungia“ smegenis. Tyrėjai, įvertinę dešimtis studijų, padarė išvadą, jog daugumai sveikų suaugusiųjų trumpalaikis badavimas kognityvinių gebėjimų reikšmingai nepablogina.

    Apžvalgoje sujungti 63 moksliniai straipsniai, apimantys 71 atskirą tyrimą ir 3 484 dalyvius. Bendras rezultatas rodo, kad atminties, reakcijos greičio, tikslumo ar sprendimų priėmimo testuose skirtumai tarp badaujančių ir valgančių įprastai buvo menki arba statistiškai nereikšmingi.

    Ką tiksliai matavo tyrimai

    Analizuotuose darbuose kognityvinė veikla vertinta įvairiais standartizuotais testais, įskaitant dėmesio išlaikymą, informacijos įsiminimą ir užduočių atlikimo greitį. Mediana, kiek laiko dalyviai nevalgė, siekė apie 12 valandų, dažnai tai atitiko įprastą nakties pasninką.

    Apžvalgos autoriai pabrėžė, kad tokie duomenys yra svarbūs, nes daugelis žmonių vengia protarpinio badavimo bijodami vadinamojo smegenų rūko. Vis dėlto bendra išvada daugeliui yra raminanti: kasdienėms užduotims trumpalaikis nevalgymas dažniausiai netampa kliūtimi.

    Kada poveikis gali pasijausti

    Vis dėlto apžvalgoje išryškėjo niuansai. Tyrėjai fiksavo kuklų pažintinių rodiklių smukimą tada, kai nevalgymo intervalai viršijo 12 valandų, o ryškesnių neigiamų pokyčių signalų pastebėta vaikų ir paauglių grupėse, nors jų dalis bendroje imtyje buvo nedidelė.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su užduočių pobūdžiu: prastesni rezultatai dažniau matyti testuose, kuriuose buvo maisto vaizdų ar su maistu susijusių žodžių. Tai leidžia manyti, kad alkis gali labiau blaškyti tada, kai dirgiklis tiesiogiai primena maistą, nors neutraliose užduotyse bendras mąstymo stabilumas išlieka.

    „Pagrindinė žinutė daugumai sveikų suaugusiųjų yra raminanti: trumpalaikis badavimas paprastai nepanaikina protinio aštrumo“, – teigė vienas apžvalgos autorių.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad protarpinis badavimas nėra universalus receptas visiems, o jo toleravimas skiriasi priklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės, miego ir fizinio aktyvumo. Jei žmogus turi lėtinių ligų, vartoja gliukozę mažinančius vaistus ar yra nėščia, bet kokie ilgesni nevalgymo periodai turėtų būti aptariami su gydytoju.

    Apžvalgos duomenys taip pat primena, kad svarbi ne vien „valandų be maisto“ trukmė, bet ir bendra mitybos kokybė. Net jei trumpas badavimas protui reikšmingai nepakenkia, nevisavertė mityba, miego stoka ar per mažas kalorijų kiekis ilgainiui gali atsiliepti savijautai ir darbingumui.

    Tyrimas publikuotas žurnale Psychological Bulletin, o jo autoriai išvadose akcentuoja individualų požiūrį: badavimas gali būti priemonė, bet ne taisyklė, tinkanti kiekvienam.

  • Mokslininkai įspėja: ši kraujo grupė iki 60-ies gali didinti ankstyvo insulto riziką

    Mokslininkai įspėja: ši kraujo grupė iki 60-ies gali didinti ankstyvo insulto riziką

    Naujas didelės apimties genetinių duomenų tyrimas rodo, kad kraujo grupė gali būti susijusi su ankstyvo insulto rizika. Didžiausias ryšys fiksuotas A grupės A1 pogrupyje, kai insultas ištinka iki 60 metų.

    Tyrime, publikuotame žurnale Neurology, buvo apjungti 48 genetiniai tyrimai. Iš viso analizuoti apie 17 000 insultą patyrusių žmonių duomenys ir beveik 600 000 kontrolinės grupės dalyvių, o amžius siekė 18–59 metus.

    Rezultatai parodė, kad A1 pogrupį lemianti genetinė variacija buvo siejama su maždaug 16 proc. didesne ankstyvo insulto tikimybe, palyginti su kitomis kraujo grupėmis. Tuo metu O1 pogrupis buvo susijęs su maždaug 12 proc. mažesne ankstyvo insulto rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra priežastis žmonėms pagal kraujo grupę skubėti tikrintis ar keisti gydymo planus. Papildoma rizika laikoma nedidele, o svarbiausi išlieka gerai žinomi ir koreguojami veiksniai, tokie kaip kraujospūdis, rūkymas, cholesterolio kiekis, nutukimas, cukrinis diabetas ir fizinio aktyvumo stoka.

    Kodėl kraujo grupė gali būti svarbi?

    Kol kas nėra aišku, kodėl A grupė gali būti susijusi su didesne ankstyvo insulto rizika. Tyrimo autoriai akcentuoja tikėtiną sąsają su kraujo krešėjimo mechanizmais, įskaitant trombocitų aktyvumą, kraujagyslių sienelės ypatumus ir kraujyje cirkuliuojančius baltymus, kurie gali didinti polinkį formuotis krešuliams.

    Tyrime taip pat išskirtas skirtumas tarp ankstyvų ir vėlyvų insultų. Lyginant atvejus iki 60 metų ir po 60 metų, A grupės ryšys su rizika vyresniame amžiuje tapo nereikšmingas, kas leidžia manyti, kad ankstyvą insultą dažniau lemia kiti biologiniai keliai nei vėlyvą.

    Ką rodo duomenys apie B grupę?

    Analizėje pastebėta ir B kraujo grupės sąsaja: žmonės su B grupe turėjo apie 11 proc. didesnę insulto tikimybę, nepriklausomai nuo amžiaus. Tačiau ir šis ryšys vertinamas atsargiai, nes genetiniai ryšiai ne visada tiesiogiai reiškia priežastinį poveikį.

    Ekspertai primena, kad kraujo grupė yra nekoreguojamas veiksnys, todėl praktiškai svarbiausia sutelkti dėmesį į prevenciją. Reguliarus kraujospūdžio sekimas, pakankamas fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas ir gydytojo paskirtų vaistų vartojimas reikšmingai mažina insulto riziką nepriklausomai nuo genetinių ypatumų.

    Be to, mokslininkai atkreipia dėmesį į imties ypatumus: nemaža dalis dalyvių buvo europinės kilmės, todėl ateities tyrimams svarbu įtraukti daugiau skirtingų populiacijų. Tai padėtų tiksliau įvertinti, ar kraujo grupės ir insulto ryšys vienodai pasireiškia įvairiuose regionuose.

  • Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Vitiligo yra lėtinė autoimuninė odos būklė, kai dėl pigmento netekimo atsiranda šviesesnės ar baltos dėmės. Skaičiuojama, kad ją turi maždaug 1 iš 100 žmonių pasaulyje, o realus paplitimas gali būti didesnis dėl nediagnozuotų atvejų.

    Nors vitiligo nėra pavojingas gyvybei ir nėra užkrečiamas, jis dažnai tampa kasdienės stigmos priežastimi. Žmonės susiduria su įkyriais klausimais, spoksojimu, klaidingomis prielaidomis apie higieną ar tariamą riziką aplinkiniams.

    Kas sukelia vitiligo?

    Odos spalvą daugiausia lemia melaninas, kurį gamina specializuotos ląstelės melanocitai, esantys epidermyje. Vitiligo atveju imuninė sistema klaidingai „atpažįsta“ melanocitus kaip grėsmę ir ima juos naikinti, todėl tam tikrose vietose pigmentas išnyksta.

    Būklės pradžia siejama su genetiniu polinkiu ir aplinkos veiksniais, kurie gali išprovokuoti imuninį atsaką. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra didelis stresas, stiprus nudegimas saulėje ir kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis pažeisti melanocitus.

    Vitiligo gali pasireikšti bet kuriame amžiuje ir bet kokio odos tipo žmonėms, tačiau ryškiau matomas tamsesnėje odoje. Dėmės dažniausiai atsiranda ant veido, rankų, rankų pirštų, aplink akis ar burną, o plaukai pažeistose vietose taip pat gali pabąlti.

    Kaip ši būklė progresuoja?

    Vitiligo eiga labai individuali: vieniems atsiranda kelios nedidelės dėmės, kitiems pigmento netekimas plinta plačiau. Dažniausiai dėmės formuojasi simetriškai abiejose kūno pusėse ir laikui bėgant didėja, tačiau retesniais atvejais jos apsiriboja viena kūno puse.

    Kai kuriems žmonėms naujų dėmių atsiradimą lydi nežymus niežėjimas, dilgčiojimas ar deginimas. Dėl sumažėjusio melanino pažeistos vietos būna jautresnės ultravioletiniams spinduliams, todėl didėja nudegimų rizika ir svarbi nuosekli apsauga nuo saulės.

    Kadangi vitiligo susijęs su imuninės sistemos veiklos sutrikimais, daliai žmonių nustatoma didesnė kitų autoimuninių ligų tikimybė, ypač skydliaukės sutrikimų. Dėl to gydytojai dažnai vertina bendrą sveikatos foną, o ne vien odos pokyčius.

    Gydymas ir kasdienė realybė

    Šiuolaikinis gydymas dažniausiai siekia pristabdyti ligos progresavimą ir, kai įmanoma, skatinti pigmento atsistatymą. Praktikoje taikomos įvairios strategijos, įskaitant vietinius vaistus, fototerapiją ir kitas dermatologo parenkamas priemones, o rezultatai priklauso nuo dėmių vietos, trukmės ir aktyvumo.

    Didelė problema išlieka ne medicininė, o socialinė: klaidingas įsitikinimas, kad vitiligo yra užkrečiamas ar susijęs su prasta priežiūra, vis dar paplitęs. Tokios nuostatos gali mažinti pasitikėjimą savimi, skatinti socialinį atsiribojimą, nerimą ar depresijos simptomus, ypač kai pokyčiai matomi atvirose kūno vietose.

    „Vaikystėje kitiems vaikams buvo sakoma su manimi nežaisti, nes jie gali užsikrėsti mano oda“, – pasakojo modelis Winnie Harlow, viešai kalbanti apie patirtį su vitiligo.

    Specialistai pabrėžia, kad vitiligo esmė yra imuninis ir ląstelinis procesas, o ne aplinkiniams keliama grėsmė. Aiškesnis visuomenės supratimas, ankstesnė diagnostika ir pagarbi komunikacija gali sumažinti stigmą ne mažiau nei medicininės priemonės.

  • Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Tyliai išeiti iš vakarėlio neatsisveikinus daug kam atrodo nemandagu, tačiau psichologai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais tai gali būti savisaugos ir emocinės higienos būdas. Tokį elgesį skirtingos kultūros vadina įvairiai, bet esmė ta pati: žmogus pasitraukia be ilgo atsisveikinimo ritualo.

    Specialistų teigimu, atsisveikinimas socialiniuose renginiuose dažnai tampa ne trumpu gestu, o visa seka veiksmų: paaiškinimais, apkabinimais, pažadais susitikti ir bandymu neįžeisti šeimininkų. Jei žmogus jau yra pavargęs, patiria nerimą ar sensorinį perkrovimą, toks finalas gali tapti sunkiausia vakaro dalimi.

    Psichologijoje gerai žinoma, kad socialinis nerimas ir polinkis į perdėtą savianalizę po renginių gali ilginti stresą net jau grįžus namo. Dalis žmonių mintyse dar kartą peržaidžia pokalbius, vertina savo elgesį ir spėlioja, kaip atrodė kitiems, o tai gali bloginti miegą ir savijautą.

    Kada tylus išėjimas padeda?

    Tylus išėjimas gali būti racionalus pasirinkimas, jei jis padeda išsaugoti jėgas ir kitą dieną nejausti visiško išsekimo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie yra introvertiški, jautrūs triukšmui, turi lėtinių sveikatos sutrikimų ar greičiau pavargsta nuo intensyvaus bendravimo.

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausias kriterijus yra pasekmės: ar toks sprendimas padėjo atsigauti ir išlaikyti norą ateityje dalyvauti socialiniame gyvenime. Jei tylus pasitraukimas tampa įpročiu, kuris skatina vis dažniau vengti susitikimų, tai gali rodyti, kad problema gilesnė ir verta ieškoti kitų strategijų.

    Kada tai gali slėpti problemą?

    Kartais žmogus išeina ne todėl, kad saugo energiją, o todėl, kad jaučiasi nereikšmingas ir mano, jog jo išėjimas niekam nerūpės. Tokiais atvejais tylus dingimas tampa savotišku savęs ištrynimu, o ne pasirūpinimu savimi, ir gali stiprinti liūdesį ar socialinį atsiribojimą.

    Dar viena rizika yra neteisinga interpretacija: šeimininkai ar draugai tylų išėjimą gali suprasti kaip šaltumą ar demonstratyvų nepasitenkinimą. Dėl to vėliau atsiranda įtampa, kuri tik didina nerimą ir mažina norą bendrauti.

    Kaip išeiti mandagiai ir ramiai?

    Specialistai pataria iš anksto susitarti su šeimininku ar artimiausiais draugais, kad gali tekti išeiti anksčiau ir tyliau. Trumpas sakinys pradžioje ar renginio viduryje dažnai apsaugo nuo nesusipratimų ir leidžia žmogui pasitraukti be papildomo spaudimo.

    Jei norisi išlaikyti ryšį, bet saugoti jėgas, padeda ir vadinamoji selektyvi socializacija: rinktis mažesnius susitikimus, trumpesnį buvimo laiką ar aiškias ribas. Taip mažėja įtampa, o socialiniai ryšiai tampa tvaresni ir labiau palaikantys.

    „Jei tylus išėjimas padeda jums neperdegti ir neprarasti noro bendrauti ateityje, tai gali būti sveikas sprendimas“, – sako psichologai.

  • Tėvystė per 6 savaites perprogramuoja smegenis: skenavimai atskleidė netikėtus pokyčius

    Tėvystė per 6 savaites perprogramuoja smegenis: skenavimai atskleidė netikėtus pokyčius

    Naujas smegenų skenavimais paremtas tyrimas rodo, kad pirmosios savaitės po kūdikio gimimo vyrams gali būti vienas ryškiausių smegenų persitvarkymo laikotarpių. Mokslininkai fiksavo dinamišką pokyčių modelį, kuris, jų vertinimu, gali padėti geriau prisitaikyti prie naujų globos užduočių.

    Tyrime analizuoti 25 tėčių smegenų vaizdinimo duomenys per pirmuosius mėnesius po gimdymo. Didžiausi pakitimai, sprendžiant iš rezultatų, įvyko per pirmąsias 6 savaites, kai kai kuriuose regionuose sumažėjo pilkosios medžiagos tūris, o vėliau dalis sričių pradėjo didėti.

    Kas tiksliai keičiasi smegenyse?

    Tyrėjai nustatė plačiai paplitusį pilkosios medžiagos tūrio mažėjimą keliose žievės srityse, įskaitant kaktines, momenines, smilkines ir pakaušines skiltis. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia blogėjimą, nes neurologijoje tai dažnai siejama su efektyvesniu tinklų persitvarkymu ir nereikalingų jungčių „apkarpymu“.

    Per laikotarpį nuo 12 iki 24 savaičių dalies struktūrų tūris didėjo, o dalis ankstesnių pokyčių silpnėjo. Autoriai tai apibūdina kaip laikui jautrų, bangomis vykstantį procesą, o ne vienakryptį smegenų „susitraukimą“.

    „Stebimi laikiniai pokyčių dėsningumai leidžia manyti, kad smegenys prisitaiko prie esminių kūdikio priežiūros poreikių, nors šiai prielaidai patvirtinti reikia daugiau duomenų“, – teigė tyrimo autoriai.

    Dopaminas, emocijos ir dėmesys

    Tarp sričių, kuriose fiksuoti ryškesni pokyčiai, išskiriama juodoji medžiaga, svarbi dopamino gamybai ir atlygio sistemai. Dopaminas dalyvauja motyvacijos, įpročių formavimo ir pastiprinimo procesuose, todėl jo reguliacija gali būti susijusi su nuolatiniu reagavimu į kūdikio signalus.

    Taip pat pastebėtas migdolinio kūno funkcinio susijungimo su kitomis smegenų sritimis sustiprėjimas. Migdolinis kūnas siejamas su emocijų apdorojimu, budrumu ir grėsmių atpažinimu, todėl tyrėjai šį pokytį sieja su tėvų budrumu ir prisirišimu.

    Be to, minimas priekinės juostinės žievės vaidmuo, nes ši sritis svarbi dėmesio paskirstymui, užduočių numatymui ir savikontrolei. Tokie gebėjimai tampa ypač reikalingi, kai tenka derinti kūdikio priežiūrą, miegą ir kasdienes pareigas.

    Ką tai reiškia tėčiams ir šeimoms?

    Nors tyrimo imtis nedidelė, rezultatai dera su ankstesniais darbais apie vadinamąjį tėvystės smegenų tinklą ir pokyčius numatytojo režimo tinkle, siejamame su savirefleksija, socialiniu pažinimu ir šiltesniu reagavimu į artimuosius. Mokslininkai pabrėžia, kad šis laikotarpis neurobiologiškai intensyvus net ir be nėštumo metu vykstančių hormoninių bei fiziologinių pokyčių.

    Svarbi detalė ta, kad skenavimai šiame tyrime buvo atlikti iki 24 savaičių po gimdymo, todėl lieka neaišku, kiek pokyčiai išlieka ilgalaikėje perspektyvoje. Kitų tyrimų duomenys apie motinas rodo, kad su tėvyste susiję smegenų pokyčiai gali tęstis metus ar ilgiau, tačiau apie tėčius duomenų vis dar trūksta.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tėvystė gali būti susijusi ir su psichikos sveikatos rizikomis, įskaitant pogimdyminės depresijos simptomus, kurie pasitaiko ir vyrams. Dėl to vis dažniau akcentuojama ankstyva emocinės savijautos stebėsena, miego higiena ir šeimos bei bendruomenės parama pirmosiomis savaitėmis po kūdikio gimimo.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Translational Psychiatry.

  • Kongo DR per Ebolos protrūkį mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai: PSO įspėja dėl plitimo

    Kongo DR per Ebolos protrūkį mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai: PSO įspėja dėl plitimo

    Ebola Ituri provincijoje

    Demokratinėje Kongo Respublikoje, Ituri provincijoje, nuo įtariamų Ebolos atvejų mirė trys Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Organizacija pranešė, kad tai įvyko regione, kuris laikomas dabartinio protrūkio epicentru.

    Raudonasis Kryžius nurodė, kad savanoriai galėjo užsikrėsti tvarkydami mirusiųjų kūnus per misiją, kuri nebuvo susijusi su Ebolos valdymu. Tuo metu bendruomenėje apie protrūkį dar nebuvo žinoma, o pats protrūkis nebuvo identifikuotas.

    Žuvusieji įvardyti kaip Alikana Udumusi Augustin, Sezabo Katanabo ir Ajiko Chandiru Viviane. Organizacija pabrėžė, kad jie žuvo tarnaudami bendruomenei ir atlikdami jautrią, didelės rizikos užduotį.

    PSO: ankstyvas nustatymas gelbsti

    Reaguodamas į žinią, Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas akcentavo, kad sveikatos apsaugos ir humanitarinės pagalbos darbuotojai patiria didžiausią riziką protrūkių metu. Jo teigimu, greitas atvejų nustatymas ir savalaikis gydymas yra esminiai siekiant sustabdyti plitimą.

    „Ankstyvas atvejų nustatymas ir savalaikis gydymas gelbsti gyvybes ir yra raktas suvaldyti šį protrūkį“, – sakė Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    PSO vadovas taip pat pabrėžė saugių ir orumą išsaugančių laidojimo procedūrų svarbą. Būtent kontaktas su užkrėstais kūno skysčiais, įskaitant per netinkamai vykdomas laidotuves, laikomas viena dažniausių Ebolos perdavimo grandžių.

    Skaičiai auga, rizika įvertinta kaip labai didelė

    PSO duomenimis, Demokratinėje Kongo Respublikoje patvirtinti 82 Ebolos atvejai ir 7 patvirtintos mirtys. Vis dėlto organizacija įspėja, kad realus mastas gali būti didesnis: minimi apie 750 įtariamų atvejų ir 177 įtariamos mirtys.

    Kongo DR Ryšių ir žiniasklaidos ministerija skelbė, kad įtariamų mirčių skaičius siekė 204. Tokie skirtumai tarp skirtingų institucijų pateikiamų skaičių protrūkių metu yra dažni, nes dalis atvejų vėluoja būti patvirtinti laboratoriniais tyrimais, o prieiga prie kai kurių teritorijų būna ribota.

    Šį kartą protrūkį sieja su retesne Bundibugyo Ebolos viruso atmaina. Ji anksčiau buvo fiksuota Rytų Afrikoje, o protrūkių valdymą gali komplikuoti tai, kad pradinėje stadijoje ligos simptomai panašūs į kitas infekcijas, įskaitant maliariją ar vidurių šiltinę.

    PSO šią savaitę pakėlė visuomenės sveikatos rizikos lygį Kongo DR nuo aukšto iki labai aukšto, tačiau globalią riziką kol kas vertina kaip žemą. Tai reiškia, kad didžiausi iššūkiai išlieka vietoje, ypač ten, kur trūksta diagnostikos, apsaugos priemonių ir galimybių užtikrinti saugų pacientų izoliavimą.

    Plitimas į Ugandą ir simptomai

    Protrūkis persimetė ir į kaimyninę Ugandą, kur pranešta apie dar tris patvirtintus Ebolos atvejus, o bendras patvirtintų užsikrėtimų skaičius šalyje išaugo iki penkių. PSO pažymi, kad judėjimas per sienas, prekyba ir šeiminiai ryšiai regione didina riziką infekcijai plisti.

    Ebola yra sunki ir dažnai mirtina liga, pirmą kartą nustatyta 1976 metais. Dažniausiai minimi simptomai yra karščiavimas, silpnumas, viduriavimas ir vėmimas, o sunkiais atvejais gali pasireikšti kraujavimas ir organų pažeidimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkių kontrolė remiasi keliomis grandimis: greitu įtariamų atvejų išaiškinimu, kontaktų atsekimu, infekcijų kontrolės priemonėmis gydymo įstaigose ir bendruomenėse, taip pat saugiomis laidojimo procedūromis. Humanitarinių organizacijų savanorių netektys primena, kad šios priemonės būtinos ne tik pacientams, bet ir tiems, kurie padeda krizės židiniuose.

  • Kipro parlamento rinkimai: DISY laimėjo, o kraštutinė dešinė ir naujos partijos perrašė jėgų balansą

    Kipro parlamento rinkimai: DISY laimėjo, o kraštutinė dešinė ir naujos partijos perrašė jėgų balansą

    Kipro parlamento rinkimuose pirmą vietą užėmė centro dešinioji Demokratų rikiuotė (DISY), surinkusi 27,2 proc. balsų ir gavusi 17 mandatų. Antra liko kairioji AKEL su 23,9 proc. ir 16 vietų Atstovų Rūmuose.

    Didžiausiu rinkimų lūžiu tapo kraštutinės dešinės ELAM šuolis į trečią vietą: partija gavo 10,9 proc. balsų ir 8 mandatus. Tai istorinis rezultatas, rodantis ryškėjantį protesto balsą ir griežtesnės migracijos bei saugumo politikos šalininkų mobilizaciją.

    Ketvirtoje vietoje liko centristinė Demokratų partija (DIKO), surinkusi lygiai 10 proc. ir taip pat gavusi 8 vietas. Tradicinių partijų dominavimą dar labiau praskiedė naujos politinės jėgos, kurios peržengė patekimo į parlamentą kartelę.

    Antikorupcinė ALMA gavo 5,8 proc. balsų ir 4 mandatus, o europarlamentaro Fidijo Panajotu įkurta Tiesioginė demokratija surinko 5,4 proc. ir taip pat užsitikrino 4 vietas. Šių politinių projektų sėkmė siejama su visuomenės nuovargiu nuo senųjų partijų ir jautrumu skaidrumo, atsakomybės bei viešųjų finansų temoms.

    Kaip formuojamas parlamentas

    Šiuose rinkimuose dalyvavo 752 kandidatai: 743 juos iškėlė daugiau nei 18 partijų, dar 9 kandidatai dalyvavo kaip nepriklausomi. Nors oficialiai Atstovų Rūmai turi 80 vietų, faktiškai renkama 56 narių sudėtis.

    Taip yra todėl, kad nuo 1963 metų 24 vietos, numatytos Kipro turkų bendruomenei, lieka neužimtos. Dėl istorinės ir politinės salos padalijimo situacijos Kipro turkų atstovai pasitraukė iš Respublikos institucijų, o parlamentas jau kelis dešimtmečius veikia su sumažintu mandatų skaičiumi.

    Kodėl šie rinkimai svarbūs?

    Kipras yra prezidentinė respublika, todėl Vyriausybės išlikimas tiesiogiai nepriklauso nuo parlamentinės daugumos. Vis dėlto Atstovų Rūmai yra esminiai priimant įstatymus, tvirtinant valstybės biudžetą ir sprendžiant reformas, kurios lemia kasdienę gyventojų ir verslo aplinką.

    Rinkimų rezultatai taip pat signalizuoja, kokią politinę erdvę turės prezidento Nikoso Christodoulideso komanda, ieškodama paramos ekonomikos, migracijos, socialinės politikos ir energetikos sprendimams. Be to, šis balsavimas laikomas svarbia repeticija prieš 2028 metų prezidento rinkimus, kai dabartinės koalicijos ir nauji judėjimai gali siekti dar didesnės įtakos.