Category: Sveikata

Libane nuo savaitgalį per pasalą patirtų sužalojimų mirė antras Prancūzijos karys, tarnavęs Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje UNIFIL. Apie tai trečiadienį pranešė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kaltę dėl išpuolio siejęs su Irano remiama grupuote „Hezbollah“.

Pirmasis per ataką žuvo štabo seržantas Florian Montorio, o „Hezbollah“ dėl incidento viešai atsakomybę neigė. Prancūzijos pareigūnai teigia, kad kariai buvo užpulti vykdydami įprastą užduotį pietų Libane, netoli vadinamosios Mėlynosios linijos.

„Kapralas Anicet Girardin… pargabentas vakar iš Libano, kur buvo sunkiai sužeistas „Hezbollah“ kovotojų, šįryt mirė nuo patirtų sužalojimų“, – rašė Emmanuelis Macronas.

Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ministrė Catherine Vautrin nurodė, kad A. Girardin priklausė specializuotam kinologų padaliniui. Pasak jos, kariai vykdė užduotį išvalyti maršrutą, kuris, įtariama, buvo užminuotas savadarbiu sprogstamuoju įtaisu.

Ministrės teigimu, kariai buvo apšaudyti iš arti, iš pasalų veikusių ir pasislėpusių užpuolikų, o A. Girardin bandė padėti sužeistam skyriaus vadui. Ji pabrėžė, kad taikdariai veikė sudėtingomis sąlygomis ir pareiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems.

Kas yra UNIFIL ir kodėl įtampa didėja

UNIFIL buvo įkurta 1978 metais, jos mandatas apima situacijos pietų Libane stebėjimą ir pastangas mažinti įtampą tarp Libano ir Izraelio. Misijoje paprastai tarnauja per 10 000 taikdarių iš maždaug 50 valstybių, kurie patruliuoja palei Jungtinių Tautų nustatytą Mėlynąją liniją.

Pastaraisiais metais UNIFIL veikla vis dažniau atsiduria regioninės eskalacijos kryžkelėje, kai pasienyje didėja incidentų rizika, o taikdariai tampa lengvu taikiniu. JT ir valstybių, siunčiančių karius, pareigūnai nuolat ragina visas puses užtikrinti misijos saugumą ir laikytis tarptautinės teisės.

Prancūzijos reakcija ir platesnis kontekstas

E. Macronas pabrėžė, kad Prancūzijos kariai UNIFIL gretose „drąsiai ir ryžtingai“ tarnauja taikai Libane. Prancūzija yra viena svarbiausių misijos dalyvių, todėl netektys turi ir politinį svorį Paryžiui, ypač augant diskusijoms dėl tarptautinių misijų saugumo.

Pranešama, kad tai jau trečias Prancūzijos karys, žuvęs nuo platesnio masto įtampos Artimuosiuose Rytuose pradžios, po F. Montorio ir dar vieno kario, kuris, kaip skelbta, praėjusį mėnesį žuvo per Irano drono ataką Irako Kurdistano regione. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas, kaip ir E. Macronas, viešai siejo savaitgalio išpuolį prieš UNIFIL su „Hezbollah“.

Tuo pat metu tarptautinėje arenoje tęsiasi debatai dėl UNIFIL ateities: skelbta, kad JT Saugumo Taryba vienbalsiai pritarė sprendimui misiją nutraukti 2026 metų pabaigoje, atliepdama Jungtinių Valstijų ir Izraelio poziciją. Tai didina spaudimą artimiausiais mėnesiais aiškiau apibrėžti, kaip bus užtikrinamas saugumas prie Libano ir Izraelio sienos.

Šaltiniai:

– https://www.euronews.com/my-europe/2026/04/22/second-french-peacekeeper-dies-after-ambush-blamed-on-hezbollah-macron-says

– https://unifil.unmissions.org/about

Burokėlių raugas, seniai pažįstamas iš tradicinės virtuvės, pastaraisiais metais vėl sulaukia dėmesio kaip fermentuotas gėrimas, siejamas su žarnyno mikrobiotos palaikymu. Mitybos specialistai primena, kad tai nėra vaistas, tačiau saikingai vartojamas jis gali būti vertinga raciono dalis.

Burokėlių raugas yra natūraliai fermentuotas burokėlių sūrymas, paprastai gaminamas iš burokėlių, vandens ir druskos. Skoniui dažnai pridedama česnako ar prieskonių, tačiau esmė išlieka ta pati: fermentacija, kurią lemia pieno rūgšties bakterijos.

Fermentacijos metu burokėliuose esantys cukrūs virsta pieno rūgštimi, todėl gėrimas įgauna rūgštumą ir būdingą aromatą. Procesas paprastai trunka nuo kelių dienų iki maždaug dviejų savaičių, o trukmę labiausiai lemia temperatūra ir higiena.

Kuo jis vertingas kasdienėje mityboje?

Didžiausias burokėlių raugo privalumas siejamas su fermentuotais produktais apskritai: juose gali būti gyvų mikroorganizmų, galinčių prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės. Būtent žarnynas laikomas svarbia imuninei sistemai reikšminga grandimi, todėl fermentuoti produktai dažnai minimi kaip pagalbinė mitybos kryptis.

Dalį maistinių medžiagų gėrimas perima iš burokėlių: tai gali būti folatai (vitaminas B9) ir mineralai, tokie kaip kalis ar magnis. Vis dėlto jų kiekiai priklauso nuo recepto ir fermentacijos sąlygų, todėl raugas turėtų papildyti, o ne pakeisti subalansuotą mitybą.

Burokėliuose taip pat yra biologiškai aktyvių junginių, įskaitant betalainus, kurie siejami su antioksidacinėmis savybėmis. Dažnai minimas ir betainas, kurio poveikis tyrinėjamas kepenų funkcijos ir homocisteino apykaitos kontekste, tačiau praktinė nauda kasdieniam vartojimui labai priklauso nuo bendros mitybos ir sveikatos būklės.

Kada gali netikti ir kaip vartoti saugiai?

Nors raugas laikomas natūraliu produktu, jis tinka ne visiems. Dėl rūgštumo atsargumo turėtų laikytis žmonės, kuriems pasireiškia refliuksas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas ar jautresnė virškinimo sistema, nes gėrimas gali sustiprinti nemalonius pojūčius.

Taip pat svarbus druskos kiekis: raugas gaminamas su druska, todėl asmenims, kuriems reikia riboti natrį, ar turintiems inkstų ligų, jis gali būti ne pats tinkamiausias pasirinkimas. Jei yra polinkis į šlapimo akmenligę, ypač svarbu pasitarti su gydytoju, nes burokėliai turi oksalatų, kurie kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs.

Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažų kiekių ir stebėti savijautą, nes į fermentuotus produktus organizmas gali reaguoti skirtingai. Praktikoje neretai minimos 50–200 ml paros porcijos, tačiau geriausia taisyklė yra saikingumas ir individualus toleravimas.

Pirktinis ar naminis: ką verta žinoti?

Burokėlių raugo galima rasti prekyboje, neretai siūlomi nepasterizuoti variantai, kuriuose teoriškai gali išlikti daugiau gyvų kultūrų. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į sudėtį, druskos kiekį, laikymo sąlygas ir galiojimą, nes fermentuoti gėrimai yra jautrūs temperatūrai.

Naminis raugas daugeliui patrauklus dėl paprastos sudėties, tačiau čia itin svarbi švara ir tinkamos sąlygos, kad fermentacija vyktų saugiai. Jei kyla abejonių dėl kvapo, pelėsio ar skonio pokyčių, tokio produkto vartoti nereikėtų.

Ekspertai pabrėžia, kad fermentuoti produktai gali būti naudinga mitybos dalis, bet jie nepakeičia gydymo ir nėra greitas sprendimas sveikatos problemoms. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, prieš reguliariai vartojant raugą verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

Šaltiniai:

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/healthy-diet

– https://www.nhs.uk/live-well/eat-well/food-types/probiotics/

– https://ods.od.nih.gov/factsheets/Folate-HealthProfessional/

– https://ods.od.nih.gov/factsheets/Probiotics-HealthProfessional/

Miegant daugelis intuityviai pasirenka patogiausią pozą, tačiau kartais kyla abejonių, ar tam tikra kūno padėtis nepakenks širdžiai. Ypač dažnai kartojamas įsitikinimas, kad miegas ant kairiojo šono gali būti pavojingas, ypač žmonėms, turintiems širdies nepakankamumą.

Kardiologas Renato Apolito pabrėžia, kad patikimų mokslinių įrodymų, jog miegas ant kairiojo šono savaime didintų širdies ligų riziką, nėra. Naktį žmonės vis tiek keičia pozas, todėl retai visą miegą išbūna vienoje padėtyje, o organizmas dažniausiai pats „pasirenka“ komfortiškiausią variantą.

Kas miegant svarbiau už pozą?

Specialistai akcentuoja, kad didesnę reikšmę širdies ir kraujagyslių sveikatai turi miego kokybė ir pakankama jo trukmė. Gilaus miego ir REM fazės metu organizmas reguliuoja streso hormonų balansą, mažėja uždegiminiai procesai, o tai siejama su palankesniais širdies sveikatos rodikliais.

Kur kas svarbiau, ar pasirinkta poza netrikdo kvėpavimo ir nesukelia įtampos kūnui. Pavyzdžiui, miegas ant pilvo kai kuriems žmonėms gali didinti kaklo ir nugaros raumenų apkrovą, o dėl nepatogios galvos padėties gali prastėti poilsio kokybė.

Dažnai nepastebima grėsmė – miego apnėja

Viena stipriausių miego ir širdies sveikatos sąsajų – obstrukcinė miego apnėja, kai miegant kartojasi kvėpavimo pauzės. Šis sutrikimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu ir didesne širdies ritmo sutrikimų rizika, įskaitant prieširdžių virpėjimą.

Miego apnėja dažniau pasitaiko turint antsvorio ar specifinį kūno sudėjimą, tačiau ji gali pasireikšti ir normalų svorį turintiems žmonėms. Įtarti ją verta, jei kamuoja garsus knarkimas, dusimo epizodai miegant, rytinis galvos skausmas, ryškus mieguistumas dieną ar sunkiai kontroliuojamas kraujospūdis.

Kada kreiptis į gydytoją?

Jei atsiranda apnėjai būdingų simptomų, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją ar miego medicinos specialistą dėl ištyrimo. Diagnostika dažniausiai nėra sudėtinga, o parinktas gydymas gali reikšmingai pagerinti miego kokybę ir sumažinti širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką.

Bendroji rekomendacija suaugusiesiems išlieka ta pati: siekti 7–9 valandų miego per parą ir rinktis pozą, kurioje kvėpuoti lengva ir kūnas atsipalaiduoja. Jei gretutinės ligos ar diskomfortas verčia abejoti, tinkamiausią padėtį verta aptarti su gydytoju.

Apibendrinant, vien miegas ant kairiojo šono paprastai nelaikomas pagrindiniu rizikos veiksniu širdžiai. Daug didesnę reikšmę turi miego kokybė, kvėpavimo sutrikimai miegant ir laiku pastebimi simptomai.

Šaltiniai:

– https://www.heart.org/en/healthy-living/healthy-lifestyle/sleep

– https://my.clevelandclinic.org/health/diseases/24443-obstructive-sleep-apnea-osa

– https://www.nhlbi.nih.gov/health/sleep-apnea

Pažvelgiate į išmanųjį laikrodį po bėgimo: fizinio pasirengimo įvertinimas krito, sudegintų kalorijų – vos kelios, o atsigavimo rodiklis toks prastas, kad siūloma net 72 valandas nesportuoti.

Nemaloniausia tai, kad pats bėgimas atrodė puikus – jėgų buvo, kvėpavimas lengvas, nuotaika gera. Tad kodėl laikrodis rodo priešingai?

Pagrindinė priežastis paprasta: išmanieji laikrodžiai ir kiti aktyvumo sekikliai ne visada pateikia tikslius duomenis. Dalis jų rodomų „metrikų“ nėra tiesiogiai išmatuojamos – jos apskaičiuojamos pagal algoritmus, todėl paklaidos gali būti didesnės, nei daug kas įsivaizduoja.

Išmanieji laikrodžiai formuoja tai, kaip sportuojame

Dėvimosios technologijos, tokios kaip išmanieji laikrodžiai, jau beveik dešimtmetį išlieka vienu populiariausių fitneso trendų. Jais kasdien naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje.

Šie įrenginiai daro įtaką tam, kaip žmonės supranta sveikatą ir fizinį aktyvumą: jie pateikia informaciją apie sudegintas kalorijas, fizinę formą, atsigavimą po krūvio ir net siūlo, ar esate „pasiruošę“ kitai treniruotei.

Tačiau svarbu suprasti: daugumos šių rodiklių laikrodis tiesiogiai nematuoja. Dažniausiai tai yra apytikriai vertinimai, todėl tikslumas gali nuvilti.

1. Sudegintos kalorijos

Kalorijų skaičiavimas – viena populiariausių laikrodžių funkcijų, tačiau jos tikslumas dažnai kelia klausimų.

Dėvimi įrenginiai energijos sąnaudas (dažniausiai pateikiamas kaip sudegintas kalorijas) gali pervertinti arba nuvertinti daugiau nei 20 proc. Be to, paklaidos priklauso nuo veiklos pobūdžio: jėgos treniruotės, važiavimas dviračiu ar didelio intensyvumo intervalinės treniruotės neretai „išmuša“ algoritmus dar labiau.

Tai svarbu, nes žmonės šiais skaičiais dažnai remiasi planuodami mitybą. Jei laikrodis kalorijas pervertina, galite manyti, kad reikia suvalgyti daugiau, nei iš tiesų reikia – taip didėja svorio augimo rizika. Jei kalorijos nuvertinamos, galima pradėti valgyti per mažai, o tai blogina savijautą ir sportinius rezultatus.

2. Žingsnių skaičius

Žingsnių skaičiavimas – patogus būdas stebėti bendrą fizinį aktyvumą, tačiau ir čia tikslumas nėra idealus.

Įprastomis sąlygomis išmanieji laikrodžiai žingsnius gali suskaičiuoti maždaug 10 proc. mažiau. Paklaidos išauga, kai rankos juda mažiau arba kitaip nei įprasta – pavyzdžiui, stumiant vežimėlį, nešant svorius ar vaikštant su ribotu rankų mostu, nes laikrodis dažniausiai remiasi riešo judesiu.

Daugeliui žmonių tai nėra kritinė problema: žingsnių skaičius vis tiek padeda sekti aktyvumo tendencijas. Tiesiog verta jį laikyti orientyru, o ne precizišku matu.

3. Širdies ritmas

Išmanieji laikrodžiai širdies ritmą nustato jutikliais, kurie fiksuoja kraujo tėkmės pokyčius rieše.

Ramybės būsenoje ar mažo intensyvumo metu šis metodas paprastai veikia pakankamai tiksliai. Tačiau didėjant treniruotės intensyvumui matavimų paklaidos dažnėja.

Tikslumą taip pat gali veikti rankos judesiai, prakaitas, odos atspalvis ir tai, kaip tvirtai laikrodis priglunda prie riešo. Dėl to skirtingiems žmonėms rezultatai gali skirtis.

Problema ypač aktuali tiems, kurie treniruotes planuoja pagal pulso zonas: net nedidelė paklaida gali reikšti, kad sportuojate ne tuo intensyvumu, kurio siekiate.

4. Miego sekimas

Dauguma laikrodžių pateikia „miego balą“ ir suskirsto naktį į lengvą, gilų bei REM miegą.

Auksinis miego vertinimo standartas yra polisomnografija – laboratorinis tyrimas, kuriame registruojamas smegenų aktyvumas. Tuo tarpu laikrodžiai miegą vertina pagal judesius ir širdies ritmą.

Dėl to jie gana neblogai atpažįsta, ar žmogus miega, ar yra pabudęs. Tačiau miego stadijas nustatyti jiems sekasi gerokai prasčiau.

Vadinasi, jei laikrodis rodo „prastą gilų miegą“, tai dar nereiškia, kad iš tiesų jo trūko.

5. Atsi(g)avimo ir „pasirengimo“ rodikliai

Daugelis laikrodžių seka širdies ritmo variabilumą ir kartu su miego įvertinimu sudaro „pasirengimo“ ar „atsigavimo“ balą.

Širdies ritmo variabilumas parodo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Laboratorijoje jis matuojamas elektrokardiograma, o laikrodžiai jį tik apytikriai įvertina riešo jutikliais, kurie yra gerokai jautresni matavimo klaidoms.

Taigi dažnai atsigavimo metrika remiasi dviem netiksliais dydžiais – širdies ritmo variabilumu ir miego kokybe. Dėl to galutinis „atsigavimo balas“ ne visada prasmingai atspindi realią būklę.

Praktiškai tai gali reikšti, kad laikrodis siūlo praleisti treniruotę, nors jūs jaučiatės gerai ir iš tiesų esate pasiruošę sportuoti.

6. VO₂max

Daugelis įrenginių pateikia VO₂max įvertinimą – jis siejamas su maksimalia fizine forma ir rodo, kiek deguonies organizmas gali panaudoti intensyvaus krūvio metu.

Tiksliausias VO₂max matavimas atliekamas su specialia kauke, analizuojant įkvepiamo ir iškvepiamo oro sudėtį. Taip nustatoma, kiek deguonies organizmas iš tikrųjų naudoja energijai gaminti.

Laikrodis deguonies panaudojimo matuoti negali, todėl VO₂max apskaičiuoja pagal širdies ritmą ir judesius. Dėl to mažiau aktyviems žmonėms šis rodiklis dažnai pervertinamas, o labiau treniruotiems – nuvertinamas.

Vadinasi, skaičius ekrane ne visada atspindi tikrąją jūsų fizinę būklę.

Ką daryti su šiais duomenimis?

Nors išmaniojo laikrodžio duomenys gali turėti paklaidų, tai nereiškia, kad jie beverčiai. Jie gali padėti stebėti bendras tendencijas ilgesniu laikotarpiu, tačiau kasdienių svyravimų ir konkrečių skaičių nereikėtų sureikšminti.

Ne mažiau svarbu stebėti tai, ką jaučiate patys: savijautą, sportinį pajėgumą ir realų atsigavimą. Dažnai tai suteikia daugiau įžvalgų nei bet koks laikrodžio „balas“.

Įsivaizduokite situaciją: žmogui diagnozuojamas ankstyvos stadijos vėžys, o iki kito vizito pas gydytoją jis AI pokalbių robotui užduoda klausimą: kurios alternatyvios klinikos gali sėkmingai gydyti vėžį?

Per kelias sekundes pateikiamas glotnus, tarsi gydytojo parašytas atsakymas su išnašomis ir nuorodomis į „šaltinius“. Tačiau dalis teiginių gali būti nepagrįsti, pateiktos nuorodos – neveikiančios arba vedančios niekur, o pats pokalbių robotas dažnai net neįspėja, kad pats klausimas gali būti klaidingai suformuluotas.

Tokia situacija nėra vien teorinė. Septynių tyrėjų komanda atliko sistemingą populiariausių pokalbių robotų „streso testą“, vertindama, kaip jie teikia su sveikata susijusią informaciją. Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale BMJ Open.

Tyrime dalyvavo penki pokalbių robotai: „ChatGPT“, „Gemini“, „Grok“, „Meta AI“ ir „DeepSeek“. Kiekvienam jų užduota po 50 klausimų sveikatos ir medicinos temomis: apie vėžį, vakcinas, kamienines ląsteles, mitybą ir sportinį pajėgumą.

Kiekvieną atsakymą nepriklausomai įvertino du ekspertai. Paaiškėjo, kad beveik 20 proc. atsakymų buvo įvertinti kaip labai problemiški, apie pusė – kaip problemiški, o dar 30 proc. – kaip šiek tiek problemiški. Be to, nė vienas iš botų patikimai nesugebėjo pateikti visiškai tikslių nuorodų į šaltinius, o iš 250 klausimų tik į du buvo tiesiogiai atsisakyta atsakyti.

Bendrai visi penki pokalbių robotai pasirodė panašiai. Prasčiausiai įvertintas „Grok“ – 58 proc. jo atsakymų pažymėti kaip problemiški. Toliau rikiavosi „ChatGPT“ (52 proc.) ir „Meta AI“ (50 proc.).

Rezultatai skyrėsi priklausomai nuo temos. Geriausiai robotai tvarkėsi su klausimais apie vakcinas ir vėžį – sritis, kuriose yra daug gerai struktūruotų mokslinių tyrimų. Vis dėlto ir čia probleminiai atsakymai pasitaikė maždaug ketvirtadaliu atvejų.

Daugiausia klaidų fiksuota mitybos ir sportinio pajėgumo temose – srityse, kur internete gausu prieštaringų patarimų, o tvirti įrodymai ne visada lengvai randami.

Ypač išryškėjo skirtumas tarp atvirų ir uždarų klausimų. Atvirų klausimų atsakymai 32 proc. atvejų buvo įvertinti kaip labai problemiški, tuo metu uždarų – tik 7 proc. Tai svarbu, nes realiame gyvenime žmonės dažniausiai užduoda būtent atvirus klausimus, pavyzdžiui: kurie maisto papildai geriausi bendrai sveikatai? Tokie klausimai skatina pateikti sklandų ir užtikrintą, bet potencialiai žalingą atsakymą.

Tyrėjai taip pat prašė pateikti po dešimt mokslinių nuorodų. Vidutinis pateiktų šaltinių išsamumo įvertinimas siekė tik 40 proc. Per 25 bandymus nė vienam botui nepavyko pateikti visiškai tikslaus nuorodų sąrašo. Klaidos svyravo nuo neteisingų autorių ir neveikiančių nuorodų iki visiškai išgalvotų publikacijų.

Toks „šaltinių“ pateikimas, pasak tyrėjų, yra ypač pavojingas, nes nuorodos ir citatos gali atrodyti kaip patikimumo įrodymas. Žmogus, pamatęs tvarkingai suformatuotą literatūros sąrašą, dažnai neturi pagrindo suabejoti tuo, kas parašyta aukščiau.

Kodėl pokalbių robotai klysta

Tyrime pabrėžiama paprasta priežastis, kodėl pokalbių robotai pateikia netikslius medicininius atsakymus: kalbos modeliai „nežino“ faktų taip, kaip juos supranta žmogus ar medicinos specialistas. Jie prognozuoja statistiškai labiausiai tikėtiną kitą žodį pagal mokymosi duomenis ir kontekstą, tačiau patys nevertina įrodymų ir nepriima vertybinių sprendimų.

Mokymosi duomenyse yra ir recenzuotų mokslinių straipsnių, ir forumų diskusijų, „sveikatingumo“ tinklaraščių bei socialinių tinklų ginčų. Dėl to atsakymai gali skambėti įtikinamai, net jei remiasi prastais ar prieštaringais šaltiniais.

Tyrėjai taip pat nurodo, kad klausimai buvo suformuluoti ne neutraliai. Sąmoningai kurti tokie raginimai, kurie galėtų „pastumti“ robotus į klaidinančius atsakymus – tai įprasta dirbtinio intelekto saugos tyrimuose taikoma praktika, vadinama „red teaming“.

Taigi klaidų rodikliai gali būti didesni nei tie, su kuriais susidurtų žmogus, užduodamas neutralesnius klausimus. Be to, buvo testuojamos nemokamos kiekvieno modelio versijos, prieinamos 2025 m. vasarį. Mokamos versijos ar naujesni leidimai gali veikti geriau.

Vis dėlto pabrėžiama, kad dauguma žmonių iš tiesų naudoja būtent nemokamas versijas, o jų klausimai dažnai būna suformuluoti neapgalvotai. Todėl tyrimo sąlygos, tikėtina, gana tiksliai atspindi kasdienį tokių įrankių naudojimą.

Tyrimo autoriai primena, kad šis darbas nėra pavienis. Kiti tyrimai rodo panašią tendenciją: vieni rezultatai atskleidžia, kad patys modeliai kartais gali pateikti teisingą medicininį atsakymą labai dažnai, tačiau realūs naudotojai, net turėdami pokalbių robotų pagalbą, teisingai supranta ir pritaiko informaciją gerokai rečiau. Kiti darbai rodo, kad modeliai, gavę mažai konteksto, sunkiai pasiūlo teisingą galimų diagnozių spektrą, o taip pat linkę pakartoti ar net išplėtoti į užklausas tyčia įterptus išgalvotus medicininius terminus.

Apibendrindami tyrėjai teigia, kad pokalbių robotai niekur nedings ir gali būti naudingi: jie gali padėti apibendrinti sudėtingas temas, suformuluoti klausimus gydytojui ar tapti pradiniu informacijos paieškos tašku. Tačiau jų atsakymų nereikėtų laikyti savarankiška medicinine autoriteto nuomone.

Jei pokalbių robotas vis dėlto naudojamas sveikatos klausimais, tyrėjai ragina tikrinti kiekvieną teiginį, pateiktas „nuorodas“ vertinti kaip užuominas, kur reikėtų pasitikrinti, o ne kaip faktų įrodymą, taip pat atkreipti dėmesį, kai atsakymas skamba labai užtikrintai, bet nepateikia jokių svarbių įspėjimų.

Kraujo tyrimas rodo daug žadantį potencialą prognozuojant pačias ankstyviausias Alzheimerio ligos stadijas – net gerokai anksčiau, nei pasireiškia simptomai.

Naujame tyrime, kurį atliko JAV sveikatos sistemos „Mass General Brigham“ mokslininkų komanda, nustatyta, kad kraujyje aptinkamas biomarkeris pTau217 gali tapti ankstyvu įspėjamuoju signalu apie smegenyse besikaupiančius amiloido beta ir tau baltymus.

Šių baltymų sankaupos jau seniai siejamos su Alzheimerio liga. Šiuo metu jų požymiams aptikti dažnai naudojami PET (pozitronų emisijos tomografijos) tyrimai, tačiau mokslininkai kelia prielaidą, kad pTau217 kraujo testas padėtų didelės rizikos atvejus atpažinti dar anksčiau.

„Anksčiau manėme, kad PET tyrimas yra pats ankstyviausias Alzheimerio ligos progresavimo požymis, nes jis parodo amiloido kaupimąsi smegenyse likus 10–20 metų iki simptomų“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, neurologas Hyun-Sik Yang iš „Mass General Brigham“.

„Tačiau dabar matome, kad pTau217 galima aptikti dar anksčiau – gerokai prieš tai, kai amiloido PET tyrimuose išryškėja aiškūs pakitimai“, – priduria jis.

Tyrėjai į tyrimą įtraukė 317 dalyvių, kurių amžius buvo nuo 50 iki 90 metų. Visi savanoriai pradžioje neturėjo kognityvinių sutrikimų, o jų būklė buvo stebima vidutiniškai aštuonerius metus.

Per šį laikotarpį buvo renkami ir analizuojami amiloido beta ir tau PET tyrimų duomenys, kognityvinių testų rezultatai bei pTau217 kiekis kraujyje. Šie rodikliai buvo lyginami ir vertinami jų pokyčiai laikui bėgant.

Paaiškėjo, kad kraujo tyrimų rezultatai glaudžiai atitiko PET tyrimų duomenis, vertinant baltymų sankaupas ir jų struktūrinius pakitimus. Kai kuriais atvejais augantis pTau217 lygis numatė pokyčius dar anksčiau, nei jie tapo matomi smegenų vaizdinimo tyrimuose.

Kitaip tariant, aukšti pTau217 rodikliai buvo siejami su vėliau pasireiškiančia Alzheimerio patologija, o žemi pTau217 rodikliai rodė minimalią ligos išsivystymo riziką.

„Mūsų tyrime labiausiai išsiskyrė tai, kad net tada, kai klinikoje amiloido skenavimas atrodo normalus, pTau217 biomarkeris gali nustatyti žmones, kurie vėliau tampa amiloidui teigiami“, – sako H.-S. Yang.

„Taip pat matome, kad asmenys, kurių pTau217 lygis yra žemas, greičiausiai išliks amiloidui neigiami dar kelerius metus“, – priduria jis.

Didesnis pTau217 kiekis buvo susijęs ir su didesne kognityvinio silpnėjimo tikimybe per visą stebėjimo laikotarpį, tačiau ryškiausiai tai pasireiškė tiems žmonėms, kurie jau tyrimo pradžioje turėjo tam tikrų toksiško amiloido beta sankaupų požymių.

Nauji rezultatai papildo ankstesnius tyrimus, kuriuose pTau217 biomarkeris kraujyje buvo įvardijamas kaip potencialiai naudingas Alzheimerio rizikos prognozavimo būdas. Jis gali signalizuoti, kad smegenyse jau prasidėjo nenormalūs procesai.

Vis dėlto iki tokio tyrimo taikymo klinikose dar gali prireikti laiko. Mokslininkai planuoja surinkti daugiau duomenų, kad prognozavimo algoritmai būtų tikslesni, taip pat reikės didesnių ir įvairesnių savanorių grupių.

Kitas svarbus aspektas – net jei kraujo testai tiksliai parodytų, kad žmogaus smegenyse ateityje kaupsis amiloido beta ar tau baltymai, tai nebūtinai reiškia, kad būtinai išsivystys demencija.

Šiandien gydytojai Alzheimerio ligai diagnozuoti naudoja daugybę tyrimų ir vertinimo metodų, o vieno paprasto testo, galinčio neabejotinai numatyti riziką prieš daugelį metų ar net dešimtmečių, vis dar nėra.

„Kadangi ši sritis sparčiai vystosi, džiugu matyti, kaip moksliniai atradimai greitai artėja prie klinikinio pritaikymo“, – sako neurologas Jasmeer Chhatwal iš „Mass General Brigham“.

„Numatydami, kas ateityje taps amiloidui teigiamas, siekiame „atsukti laikrodį atgal“ ir sudaryti galimybes Alzheimerio ligą prognozuoti anksčiau“, – priduria jis.

Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications.

Ilgalaikis tyrimas, kuriame stebėta daugiau kaip 11 tūkst. vaikų ir paauglių, parodė ryšį tarp rekreacinio kanapių vartojimo ir šiek tiek lėtesnės atminties, dėmesio bei mąstymo įgūdžių raidos.

Šie rezultatai papildo visuomenės sveikatos rekomendacijas paaugliams vengti kanapių, nes jos gali neigiamai veikti besivystančias smegenis.

„Paauglystė yra kritinis smegenų vystymosi laikotarpis, o tai, ką matome, yra tai, kad paaugliai, pradėję vartoti kanapes, nebesivysto tokiu pačiu tempu kaip jų bendraamžiai“, – teigė neuropsichologė Natasha Wade iš Kalifornijos universiteto San Diege, pirmoji tyrimo autorė.

„Iš pradžių šie skirtumai gali atrodyti nedideli, tačiau ilgainiui jie gali susikaupti ir paveikti mokymąsi, atmintį bei kasdienį funkcionavimą“, – pridūrė ji.

Tai – viena didžiausių tokio pobūdžio analizių JAV. Ji atlikta remiantis „Adolescent Brain Cognitive Development“ (ABCD) projekto duomenimis: 11 036 jaunuoliai buvo stebimi nuo 9–10 metų iki 16–17 metų amžiaus.

Kasmet dalyviams buvo atliekami plaukų, šlapimo, iškvėpto oro ir seilių tyrimai, taip pat jie atsakė į klausimus apie kanapių ir kitų medžiagų vartojimą.

Dauguma kanapių vartojimo atvejų buvo rekreaciniai, nors nedidelė dalis tiriamųjų vartojo medicininį CBD (kanabidiolį) turėdami tėvų arba gydytojo leidimą.

Tyrėjai pažymi, kad savarankiškų atsakymų derinimas su biologiniais mėginiais tikėtina leido patikimiau įvertinti paauglių kanapių vartojimą nei vien apklausos.

Pažintinės raidos pokyčiai buvo vertinami testų serija, apimančia greitą ir atidėtą atmintį, informacijos apdorojimo greitį, slopinimo kontrolę, vizuospatinį apdorojimą, kalbinius gebėjimus ir darbinę atmintį.

Nustatyta, kad kanapes vartoję paaugliai demonstravo lėtesnį augimą visose šiose srityse. Įdomu tai, kad iki kanapių vartojimo pradžios ši grupė dažnai testuose pasirodydavo ne prasčiau, o kartais net geriau nei bendraamžiai. Tačiau kanapėms atsiradus jų kasdienybėje, pažanga ėmė silpti.

Vis dėlto tyrimas parodo ryšį, o ne priežastinį ryšį – todėl lieka neaišku, ar būtent kanapės sukelia lėtesnę pažintinę raidą. Tačiau analizėje buvo atsižvelgta į daugelį galimų paaiškinančių veiksnių, įskaitant šeimos aplinką, psichikos sveikatą ir kitų medžiagų vartojimą.

Ryšys tapo aiškesnis, kai kanapių vartojimas buvo suskaidytas pagal tai, su kokiais kanabinoidais paaugliai turėjo didžiausią sąlytį – tai sustiprino prielaidą, kad tam tikros medžiagos gali prisidėti prie stebimų pokyčių.

Paaugliai, kurie turėjo sąlytį su tetrahidrokanabinoliu (THC), patyrė gerokai didesnių atminties sunkumų nei nevartojusieji kanapių. Tuo metu nedidelė pogrupio dalis, kuri vartojo tik CBD, rodė palyginti įprastus rezultatus.

„Šie rezultatai leidžia manyti, kad THC yra tikėtinas pokyčių, kuriuos stebime, variklis“, – sakė N. Wade.

„Tai taip pat parodo, kokie sudėtingi gali būti kanapių produktai, ypač dėl to, kad kai kurie CBD pažymėti produktai vis tiek gali turėti THC“, – pridūrė ji.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kanapių vartojimo rodikliai tarp jaunų suaugusiųjų (13–24 metų) pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės išliko gana stabilūs. Tačiau daugelyje JAV valstijų įvykęs legalizavimas, smarkiai išaugęs THC kiekis produktuose ir sumažėjęs rizikos suvokimas pakeitė bendrą situaciją.

Ankstesni moksliniai darbai rodo, kad tokios rekreacinės medžiagos kaip alkoholis ar kanapės gali veikti paauglių smegenis kitaip nei suaugusiųjų – taip, kad tai gali trikdyti įprastą vystymąsi.

Nors skirtumai tarp vartojusiųjų ir nevartojusiųjų buvo nedideli, autoriai pabrėžia, kad itin konkurencingoje aplinkoje, kurioje mokosi jauni žmonės, net menki pokyčiai gali virsti kliniškai reikšmingais mokymosi ir atminties sutrikimais.

Pasak jų, net nežymūs šių gebėjimų pokyčiai gali turėti įtakos standartizuotiems testams, perėjimui į aukštesnę klasę ar galimybėms siekti aukštojo mokslo. Teoriškai vizuospatinių gebėjimų pokyčiai taip pat galėtų paveikti paauglių vairavimo įgūdžius.

Tyrėjai pripažįsta, kad spaudimas ir problemos, dėl kurių dalis jaunuolių renkasi vartoti tokias medžiagas kaip kanapės, niekur nedingsta vien dėl mokslinių išvadų. Tačiau rezultatai leidžia manyti, kad trumpalaikis „palengvėjimas“ gali turėti ilgalaikių pasekmių.

„Kanapių vartojimo atidėjimas padeda palaikyti sveiką smegenų vystymąsi“, – sakė N. Wade. „Kanapėms tampant vis labiau prieinamoms, svarbu, kad šeimos ir paaugliai suprastų, kaip tai gali veikti besivystančias smegenis.“

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Neuropsychopharmacology“.

Europoje mažėja gimstamumas, o visuomenė sparčiai sensta. Naujausios „Eurostat“ prognozės rodo, kad 2025–2100 m. Europos Sąjungos (ES) gyventojų skaičius turėtų sumažėti 11,7 proc. – nuo 452 mln. iki 399 mln. Tai reikštų 53 mln. gyventojų mažėjimą iki kito šimtmečio pradžios. Prognozėse įvertinta ir galima migracija.

Gyventojų skaičiaus pokyčiai Europoje bus labai netolygūs: vienose šalyse gyventojų daugės, kitose – mažės. Iš 30 vertintų Europos valstybių 12 iki 2100 m. turėtų augti, o 18 – trauktis.

Kur gyventojų mažės labiausiai?

Didžiausi prognozuojami nuosmukiai viršija 30 proc. Tai reiškia, kad iki 2100 m. šios šalys gali prarasti daugiau nei tris iš dešimties gyventojų:

Latvija (33,9 proc.), Lietuva (33,4 proc.), Lenkija (31,6 proc.) ir Graikija (30,1 proc.).

Daugiau nei 20 proc. gyventojų sumažėjimas prognozuojamas Bulgarijoje (28 proc.), Kroatijoje (27 proc.), Slovakijoje (26,7 proc.), Rumunijoje (24,3 proc.), Italijoje (24 proc.) ir Vengrijoje (22,5 proc.). Tai prilygtų maždaug kas ketvirto žmogaus netekčiai, o toks pokytis būtų itin reikšmingas.

Dar šešiose šalyse gyventojų mažėjimas turėtų siekti 10–20 proc.: Portugalijoje (19,3 proc.), Estijoje (19,1 proc.), Čekijoje (11,5 proc.), Suomijoje (10,7 proc.), Slovėnijoje (10,6 proc.) ir Vokietijoje (10,6 proc.).

Kur gyventojų daugės?

Trys šalys iki 2100 m. prognozuojamai augs daugiau nei 25 proc., nors jų populiacijos palyginti nedidelės: Liuksemburgas (36,4 proc.), Islandija (27,1 proc.) ir Malta (26 proc.).

Didesnis nei 10 proc. augimas numatomas ir Šveicarijoje (16,9 proc.), Airijoje (14,6 proc.), Norvegijoje (11,8 proc.) bei Švedijoje (10 proc.).

Skirtumus labiausiai lemia migracija

Vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl skirtingose šalyse prognozės taip išsiskiria, yra migracija ir amžiaus struktūra, sako Vienos demografijos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Tomas Sobotka.

„Šią variaciją daugiausia lemia praeities ir prognozuojamų migracijos rodiklių skirtumai kartu su skirtinga amžiaus struktūra“, – teigė dr. T. Sobotka.

Pasak jo, šalys, kuriose dešimtmečius buvo žemas gimstamumas ir reikšminga emigracija, dažniausiai turi senesnę amžiaus struktūrą: mažiau jaunų žmonių ir mažiau gyventojų reprodukciniame amžiuje. Jis pridūrė, kad tam tikrą įtaką daro ir prognozuojami gimstamumo rodikliai, tačiau mažesniu mastu. Pietų Europos valstybėse gimstamumas paprastai buvo ir, tikėtina, išliks žemesnis nei kitose Europos dalyse.

Vienos demografijos instituto ekspertė dr. Anne Goujon taip pat pabrėžė, kad lemiamas veiksnys – natūralios kaitos (gimimų ir mirčių balanso) ir grynosios migracijos santykis.

„Nors visose ES šalyse gimstamumas yra žemas, valstybės, kuriose ilgą laiką išlieka didesnė imigracija, gali augti net ir po 2050 m. (pavyzdžiui, Liuksemburgas ir Malta). O šalys, kuriose gimstamumas žemas, migracijos srautai silpnesni arba grynosios migracijos balansas neigiamas, dažniausiai mažėja (pavyzdžiui, Latvija, Lietuva ir Lenkija)“, – sakė ji.

Kodėl mirtingumas ir gimstamumas nepaaiškina visų skirtumų?

„Max Planck“ demografinių tyrimų instituto atstovas dr. Dmitri Jdanov aiškina, kad gyventojų skaičiaus dinamiką lemia trys pagrindiniai veiksniai: mirtingumas, gimstamumas ir migracija.

Pasak jo, dabartinis gimstamumo lygis daugelyje šalių nepalaiko net esamo gyventojų skaičiaus, todėl be migracijos natūralus mažėjimas tampa neišvengiamas. Tuo pat metu prognozėse šalims priskiriami mirtingumo skirtumai nėra tokie dideli, kad galėtų paaiškinti ryškius demografinius skirtumus tarp valstybių.

„Migracija yra vienintelis veiksnys, galintis užtikrinti gyventojų augimą Europoje. Akivaizdu, kad prielaidos dėl migracijos skirtingose šalyse skiriasi“, – teigė dr. D. Jdanov.

Iš didžiųjų ES valstybių augs tik Ispanija

Tarp keturių didžiausių ES šalių pagal ekonomikos dydį ir gyventojų skaičių (vadinamųjų „didžiojo ketverto“) tik Ispanija iki 2100 m. turėtų augti, nors ir nedaug – 1,3 proc.

Prancūzijoje prognozuojamas nedidelis 2,5 proc. mažėjimas. Vokietijoje gyventojų sumažėjimas turėtų siekti 10,6 proc., o Italijoje – net 24 proc.

Dr. T. Sobotka pabrėžė, kad Ispanijos gyventojų skaičių pastaruosius tris dešimtmečius palaikė itin didelė imigracija – nepaisant labai žemo gimstamumo.

Kalbėdamas apie Prancūziją, jis atkreipė dėmesį, kad šioje šalyje gimstamumas yra aukštesnis nei daugelyje kitų ES valstybių, o kiek jaunesnė gyventojų struktūra ir vidutinio dydžio imigracija turėtų padėti išlaikyti gyventojų skaičių gana stabilų.

Italijos atveju, anot eksperto, svarbūs du veiksniai – žemesnis gimstamumas ir itin senstanti visuomenė.

Keisis šalių „reitingai“: Ispanija aplenks Italiją

Prognozės rodo, kad 2025–2100 m. pasikeis ir didžiausių pagal gyventojų skaičių šalių rikiuotė. Ryškiausias pokytis – Ispanija turėtų aplenkti Italiją ir tapti trečia pagal gyventojų skaičių šalimi.

Per šį laikotarpį Italijoje gyventojų skaičius, tikėtina, sumažės apie 15 mln., o Ispanijoje – padidės maždaug 0,5 mln.

Iš 30 vertintų šalių didžiausią šuolį reitinge turėtų patirti Šveicarija (iš 15 vietos į 10), Airija (iš 21 į 17) ir Norvegija (iš 19 į 16). Didžiausi kritimai prognozuojami Bulgarijai (iš 16 į 20), Portugalijai (iš 10 į 13) ir Graikijai (iš 12 į 15).

Pokyčiai nebus tiesūs: kai kur gyventojų daugės, o vėliau mažės

Prognozuojami gyventojų skaičiaus pokyčiai iki 2100 m. daugelyje šalių nevyks tolygiai. Kai kur gyventojų skaičius kurį laiką augs, o vėliau pradės mažėti, todėl galutinis rezultatas gali būti tiek mažesnis, tiek didesnis nei 2025 m.

Vertinant 2025 m. gyventojų skaičių kaip 100, matyti skirtingi augimo ir mažėjimo „modeliai“. Pavyzdžiui, ES mastu gyventojų skaičius turėtų nukristi žemiau dabartinio lygio jau apie 2040 m. Ispanijoje prognozuojamas maždaug 10 proc. kilimas iki 2055 m., tačiau vėliau – grįžimas prie santykinai nedidelio prieaugio, apie 1 proc. virš 2025 m. lygio 2100 m.

Tuo metu kai kurios šalys visą laikotarpį patirs nuolatinį mažėjimą. Italijoje kritimas prognozuojamas staigesnis, o Vokietijoje – nuoseklesnis ir lėtesnis.

Iki 2100 m. kas trečias europietis bus vyresnis nei 65 metų

Pagal amžiaus grupes ES iki 2100 m. turėtų smarkiai pasenti. 85 metų ir vyresnių gyventojų dalis, prognozuojama, daugiau nei patrigubės – nuo 3,2 proc. 2025 m. iki 10,8 proc. 2100 m. Tai reiškia, kad daugiau nei vienas iš dešimties ES gyventojų bus 85 metų ar vyresnis.

66–84 metų amžiaus grupės dalis taip pat turėtų išaugti – nuo 17,6 proc. iki 21,8 proc. Bendrai paėmus, vyresni nei 65 metų žmonės sudarys beveik trečdalį ES gyventojų, kai šiandien jų dalis artimesnė penktadaliui.

Tuo pačiu metu visų jaunesnių amžiaus grupių dalis mažės. Darbingo amžiaus (31–65 metų) gyventojų, kurie sudaro ekonomikos pagrindą, dalis turėtų smukti nuo 47,8 proc. iki 40,5 proc.

Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus žarnyne gyvenantys mikroorganizmai gali atskleisti padidėjusią Parkinsono ligos riziką dar gerokai prieš pasireiškiant pirmiesiems simptomams.

„Pastaraisiais metais vis labiau pripažįstamas ryšys tarp Parkinsono ligos – smegenų sutrikimo – ir žarnyno sveikatos“, – teigė tyrimo vadovas Anthony Schapira iš „University College London“ (UCL).

Pasak jo, gauti rezultatai sustiprina iki šiol turėtus įrodymus ir leidžia manyti, kad žarnyno mikrobiota gali veikti kaip ankstyvas įspėjimo signalas – net kelerius metus iki ligos pradžios.

UCL mokslininkai kartu su Prancūzijos Nacionaliniu žemės ūkio, maisto ir aplinkos tyrimų institutu analizavo Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje dalyvavusių žmonių klinikinius bei išmatų mėginių duomenis.

Tyrime dalyvavo 271 Parkinsono liga sergantis žmogus, 43 GBA1 geno varianto nešiotojai, kurie neturėjo klinikinių simptomų (šis genų variantas gali padidinti Parkinsono riziką iki 30 kartų), taip pat 150 sveikų kontrolinės grupės dalyvių.

Rezultatai, publikuoti žurnale „Nature Medicine“, parodė, kad daugiau nei ketvirtadalis žarnyno mikrobiomą sudarančių mikroorganizmų rūšių skyrėsi tarp Parkinsono liga sergančių ir sveikų žmonių. Vieni mikrobai buvo dažnesni tarp sergančiųjų, kiti – tarp sveikų dalyvių.

Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad šie skirtumai ryškiausi buvo pažengusiose ligos stadijose.

Didelė dalis tų pačių mikroorganizmų nuosekliai skyrėsi ir lyginant sveikus žmones su GBA1 geno varianto nešiotojais, kurie dar nejautė jokių ligos požymių.

„Svarbu tai, kad tokie pat pokyčiai aptinkami ir nedidelei daliai bendros populiacijos – tai gali reikšti padidėjusią Parkinsono riziką“, – sakė A. Schapira.

Kodėl ankstyvas nustatymas yra svarbus

Parkinsono liga laikoma sparčiausiai plintančia neurodegeneracine liga pagal paplitimą, sukeliamą negalią ir mirčių skaičių. Pagal dažnumą ji nusileidžia tik Alzheimerio ligai.

Liga siejama su progresuojančiu dopaminą gaminančių neuronų nykimu. Tyrėjai pažymi, kad tuo metu, kai pasireiškia motoriniai simptomai ir galima klinikinė diagnozė, būna prarasta jau daugiau nei pusė šių neuronų.

Nors kuriami nauji gydymo metodai, tyrimo autoriai pabrėžia, kad ankstyvas ligos rizikos nustatymas yra būtinas, jei norima, kad tokie gydymo būdai būtų veiksmingi.

„Žarnyno mikrobiomos analizė gali padėti nustatyti asmenis, kuriems gresia Parkinsono liga, ir pasiūlyti jiems būdų sumažinti riziką, pavyzdžiui, koreguojant mitybą“, – sakė vienas iš pagrindinių tyrimo autorių Stanislav Dusko Ehrlich.

Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kokie papildomi genetiniai ar aplinkos veiksniai lemia, ar žmogui iš tiesų išsivystys Parkinsono liga.

Italija iškvietė Rusijos ambasadorių Romoje po to, kai Rusijos televizijos laidų vedėjas viešai įžeidinėjo ministrę pirmininkę Giorgią Meloni. Apie tai antradienį pranešė Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani.

Italijos žiniasklaidos teigimu, laidų vedėjas Vladimiras Solovjovas rusų televizijos eteryje italų kalba Meloni išvadino itin žeminančiais epitetais. Vėliau, perėjęs į rusų kalbą, jis pareiškė, kad Meloni esą yra „fašistinė būtybė“, „išdavusi savo rinkėjus“, ir pridūrė, jog ji neva „išdavė“ JAV prezidentą Donaldą Trumpą.

A. Tajani socialiniame tinkle „X“ nurodė, kad Rusijos ambasadorius Aleksejus Paramonovas buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją, siekiant oficialiai pareikšti protestą dėl, pasak ministro, „itin rimtų ir įžeidžiančių“ televizijos laidų vedėjo pasisakymų.

Į V. Solovjovo komentarus sureagavo ir Italijos opozicija. Opozicinio „Five Star Movement“ lyderis Giuseppe Conte įžeidimus pavadino neįmanomais pakartoti, o partijos „Us Moderates“ (Noi Moderati) atstovė Mariastella Gelmini pareiškė, kad tokios kalbos yra nepriimtinos.

„Rusijos TV laidų vedėjas, atstovaujantis Kremliaus pozicijai, pateikė nepriimtinus seksistinius kaltinimus Giorgiai Meloni. Dar kartą norime priminti Rusijos režimui, kad tie, kurie įžeidinėja Italijos institucijų atstovus, įžeidžia visą šalį, o mes to nepriimame“, – sakė „Democratic Party“ sekretorė Elly Schlein.

„Rai“ priežiūros komisijos pirmininkė Barbara Floridia pabrėžė, kad asmeniniai įžeidinėjimai nėra teisėta politinės kritikos priemonė, ir akcentavo, jog Italija nepasiduos Rusijos propagandai.

Romos ir Maskvos santykiai pastaruoju metu yra įtempti dėl tvirtos Meloni paramos Ukrainai, besiginančiai nuo plataus masto Rusijos invazijos. Straipsnyje taip pat pažymima, kad anksčiau šiltesni Meloni ryšiai su JAV prezidentu Donaldu Trumpu esą pablogėjo po to, kai ji gynė popiežių Leoną XIV nuo JAV prezidento žodinių išpuolių.

Praėjusią savaitę D. Trumpas sukritikavo Meloni – vieną svarbiausių savo sąjungininkių Europoje – dėl jos nenoro prisidėti prie karo su Iranu.

„Esu šokiruotas ja. Maniau, kad ji turi drąsos, bet klydau“, – interviu Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ teigė D. Trumpas.

„Ji nepriimtina, nes jai nerūpi, kad Iranas turi branduolinį ginklą ir per dvi minutes susprogdintų Italiją, jei tik turėtų progą“, – pridūrė jis.

Papildomi šaltiniai: „AFP“.