Category: Sveikata

Naujas tyrimas rodo, kad paprastas skaičiavimas gali geriau nei kūno masės indeksas (KMI) padėti įvertinti padidėjusio kraujospūdžio riziką.

Suomijos ir JAV mokslininkų komanda teigia, kad talijos ir ūgio santykis (angl. waist-to-height ratio, WHtR) tiksliau prognozuoja, kam gresia padidėjęs kraujospūdis ir kliniškai nustatoma hipertenzija.

Nors KMI ilgą laiką buvo naudojamas kaip antsvorio ir nutukimo patikros rodiklis, vis dažniau keliami klausimai dėl jo tikslumo. Žinoma, kad nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis yra glaudžiai susiję, tačiau KMI ne visuomet patikimai atspindi širdies ir kraujagyslių riziką, kuri kyla dėl perteklinio riebalinio audinio ir hipertenzijos.

„Įrodžius nuoseklias sąsajas skirtingose etninėse grupėse, amžiaus kategorijose ir skirtingais tyrimų laikotarpiais, galima saugiai teigti, kad WHtR pagrįsti riebalų masės vertinimai suteikia tikslesnį ir kliniškai prasmingesnį hipertenzijos rizikos rodiklį“, – sako Rytų Suomijos universiteto epidemiologė Mahidere Ali.

„WHtR yra paprastas ir lengvai pritaikomas įrankis, galintis sustiprinti ankstyvąją patikrą ir pagerinti su riebalų pertekliumi susijusios širdies ir kraujagyslių rizikos nustatymą“, – priduria ji.

Neseniai ekspertai WHtR rodiklio pagrindu išskyrė tris kategorijas: normali riebalų masė, padidėjusi riebalų masė ir perteklinė riebalų masė. Šiame tyrime mokslininkai siekė įvertinti, ar šios kategorijos geriau nei KMI padeda atpažinti padidėjusį kraujospūdį ir hipertenziją.

Analizavus 19 124 asmenų (suaugusiųjų ir vaikų nuo 12 metų) duomenis paaiškėjo, kad WHtR iš tiesų veikė tiksliau, ypač kalbant apie perteklinės riebalų masės kategoriją ir nustatytą hipertenziją.

Tyrime nurodoma, kad žmonės, priskirti perteklinės riebalų masės grupei, turėjo 91 proc. didesnę tikimybę patirti padidėjusį kraujospūdį (šiame tyrime – 120/70 mm Hg ar daugiau) ir 161 proc. didesnę tikimybę turėti hipertenziją (140/90 mm Hg ar daugiau), palyginti su normalios kategorijos asmenimis.

KMI atveju ryšys buvo silpnesnis: antsvorio ar nutukimo grupei priskirti asmenys atitinkamai 71 proc. ir 130 proc. dažniau turėjo padidėjusį kraujospūdį, tačiau tokių pat aiškių sąsajų su hipertenzija šiose grupėse nustatyta nebuvo.

Tiesa, analizuoti duomenys atspindi tik vieną laikotarpio „nuotrauką“ – dalyviai nebuvo stebimi ilgą laiką. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad paprastas talijos apimties ir ūgio santykio skaičiavimas galėtų tapti greitu būdu iš anksto atpažinti žmones, kuriems tikėtinos kraujospūdžio problemos. Tai svarbu, nes ankstesnis rizikos nustatymas leidžia greičiau pradėti gydymą ar keisti gyvenimo būdą.

Viena iš KMI problemų ta, kad jis vertina svorį pagal ūgį, tačiau neatskiria riebalų masės nuo raumenų masės. Šis skirtumas svarbus vertinant įvairias sveikatos rizikas, o WHtR, mokslininkų teigimu, yra vienas iš būdų tiksliau į tai atsižvelgti.

„KMI nepavyko nustatyti nepriklausomo riebalų pertekliaus poveikio, tikėtina, todėl, kad jis neizoliuoja raumenų masės įtakos. Ji gali dirbtinai sustiprinti KMI sąsają su kraujospūdžiu ankstyvesnėse stadijose, tačiau užmaskuoti ryšį su jau susiformavusia hipertenzija“, – aiškina M. Ali.

Kaip pavyzdį tyrėjai pateikia, kad papildoma riebalų masė gali didinti 2 tipo diabeto riziką, o didesnė raumenų masė – ją mažinti. Todėl, anot jų, svarbu suprasti, dėl ko žmogus turi papildomo svorio.

Ankstesni tyrimai jau rodė, kad WHtR gali būti naudingas prognozuojant 2 tipo diabeto ir suriebėjusių kepenų ligos riziką, todėl šis rodiklis ir dabar vertinamas kaip praktiškas medicininis matas.

Nors šiuo metu KMI vis dar išlieka įprastas patikros įrankis nutukimui ir hipertenzijai vertinti, tyrėjai pažymi, kad WHtR yra pigus ir plačiai prieinamas rodiklis, galintis ateityje pakeisti KMI patikros, prevencijos, diagnostikos ir nutukimo bei su juo susijusių širdies ir kraujagyslių ligų valdymo srityse.

Tyrimo rezultatai publikuoti leidinyje The Journal of Nutrition.

Kai kas nors braukia nagais per lentą, daugeliui žmonių tai sukelia nemalonų pojūtį. Tačiau sergant misofonija stresą gali išprovokuoti ir kasdieniai garsai – čepsėjimas, šniurkštimas, knarkimas, kvėpavimas ar rijimas.

Nyderlandų mokslininkų 2023 metais publikuotas tyrimas rodo, kad misofonija gali turėti genetinių sąsajų su nuotaikos ir nerimo sutrikimais, depresija bei potrauminiu streso sutrikimu (PTSS). Vis dėlto tai nereiškia, kad šios būklės būtinai turi tą patį veikimo mechanizmą – greičiau dalis genetinių rizikos veiksnių gali sutapti.

Amsterdamo universiteto psichiatras Dirkas Smitas su kolegomis analizavo didelių genetinių duomenų bazių informaciją: „Psychiatric Genomics Consortium“, „UK Biobank“ ir „23andMe“. Tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurie patys nurodė turintys misofoniją, dažniau turėjo genų variantų, siejamų su psichikos sutrikimais, taip pat su ūžesiu ausyse (tinitu).

Pastebima, kad tinitas taip pat neretai lydimas psichologinių simptomų, būdingų depresijai ir nerimui. Tyrėjų teigimu, ši sąsaja gali būti svarbi siekiant geriau suprasti, kodėl daliai žmonių garsai sukelia itin stiprią emocinę reakciją.

„Taip pat nustatėme persidengimą su PTSS genetika. Tai reiškia, kad genai, didinantys jautrumą PTSS, gali didinti ir misofonijos tikimybę, o tai gali rodyti bendrą neurobiologinę sistemą, veikiančią abi būkles. Tai taip pat leistų svarstyti, kad kai kurie PTSS gydymo metodai galėtų būti pritaikomi ir misofonijai“, – aiškino D. Smitas.

Ankstesni tyrimai rodė, kad misofoniją patiriantys žmonės dažniau linkę „į vidų“ nukreipti patiriamą įtampą. Naujesni duomenys tai patvirtino: nustatytos sąsajos su nerimastingumu, kaltės jausmu, vienišumu ir neurotiškumu.

Reakcijos į dirgiklius gali būti labai įvairios: nuo susierzinimo ir pykčio iki tokio stipraus distreso, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais didžiausią kančią gali sukelti ne pats pyktis, o kaltės jausmas dėl patiriamo susierzinimo ir pykčio.

Įdomu tai, kad tyrime nustatyta: žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą (ASS), rečiau nurodė patiriantys misofoniją. Toks rezultatas buvo netikėtas, nes ASS dažnai siejamas su padidintu jautrumu garsams. Tyrėjai daro prielaidą, jog misofonija ir ASS, vertinant genetinius skirtumus, gali būti palyginti nepriklausomos būklės. Taip pat keliama galimybė, kad egzistuoja skirtingos misofonijos formos, o daliai žmonių ją labiau gali lemti išmoktos neigiamos emocinės reakcijos į specifinius garsus, kurias sustiprina asmenybės bruožai.

Mokslininkai pabrėžia ir tyrimo ribotumus. Dalis duomenų daugiausia gauta iš Europos populiacijų, todėl kitose populiacijose ryšiai gali būti kitokie. Be to, misofonija duomenų rinkiniuose nebuvo patvirtinta medicinine diagnoze – ji buvo nurodyta pačių respondentų, o tai gali turėti įtakos rezultatų tikslumui.

Kita vertus, tyrimai suteikia užuominų, kuria kryptimi ieškoti biologinių mechanizmų, slypinčių už misofonijos. Tai svarbu ir todėl, kad, remiantis 2023 metais Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, misofonija gali būti dažnesnė, nei manyta anksčiau: jos paplitimas įvertintas 18,4 proc. Šie duomenys atspindi Jungtinės Karalystės situaciją ir gali skirtis kitose šalyse.

Apklausos dalyviai pildė klausimyną apie galimus dirginančius garsus ir emocines reakcijas. Vertinti keli misofonijos aspektai: emocinės grėsmės pojūtis, vidiniai ir išoriniai vertinimai, staigūs emociniai protrūkiai bei poveikis kasdieniam funkcionavimui.

Oksfordo universiteto klinikinė psichologė Jane Gregory, komentuodama rezultatus, pabrėžė, kad apklausa padėjo atskleisti būklės sudėtingumą.

„Misofonija yra daugiau nei paprastas susierzinimas dėl tam tikrų garsų“, – teigė J. Gregory.

Apklausa parodė ir du svarbius skirtumus tarp misofoniją patiriančių žmonių ir bendros populiacijos. Pirma, neigiamos emocijos dėl garsų, kurie daugeliui nemalonūs, dažniau būdavo lydimos pykčio ir panikos. Respondentai dažniau nurodė jaučiantys, kad yra „įstrigę“, bejėgiai ir negali pabėgti nuo triukšmo. Antra, misofoniją turintys žmonės dažniau jautriai reaguodavo į įprastus garsus, pavyzdžiui, normalų kvėpavimą ar rijimą – tuo tarpu daugeliui kitų žmonių tai nesukeldavo jokios reakcijos.

Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad pats terminas „misofonija“ daugeliui vis dar menkai žinomas – mažiau nei 14 proc. apklaustųjų teigė apie jį anksčiau girdėję. Vis dėlto, jų nuomone, klausimynas gali tapti naudingu įrankiu specialistams, siekiantiems atpažinti šią būklę.

Nyderlandų mokslininkai apibendrino, kad, remiantis genetiniais duomenimis, misofonija labiausiai grupuojasi su psichikos sutrikimais ir asmenybės profiliu, būdingu nerimui bei PTSS. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Frontiers in Neuroscience.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2024 metų spalį.

Tymais užsikrėtusiųjų skaičius Europoje ir Eurazijoje 2025 m. smarkiai sumažėjo, rodo nauja Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaita.

PSO skelbia, kad sergamumas krito 75 proc.: registruotų atvejų skaičius sumažėjo iki 34 tūkst., kai 2024 m. jų buvo beveik 130 tūkst.

Agentūros teigimu, prie šio kritimo prisidėjo sustiprintos protrūkių valdymo priemonės ir laipsniškai mažėjantis žmonių, imlių infekcijai, skaičius.

Didžiausias sergamumo rodiklis PSO Europos regione fiksuotas Kirgizijoje – 1 167 atvejai milijonui gyventojų. Šalyje taip pat užregistruota 11 mirčių. Antroje vietoje atsidūrė Rumunija, kur sergamumas siekė 222 atvejus milijonui gyventojų.

Nors Rumunija turėjo antrą pagal dydį tymų atvejų skaičių regione, palyginti su 2024 m. padėtis šalyje reikšmingai pagerėjo: tuomet buvo registruota daugiau kaip 1 600 atvejų.

Vienintelė kita Europos Sąjungos šalis, patekusi į dešimt labiausiai paveiktų, buvo Belgija – joje sergamumo rodiklis siekė 33 atvejus milijonui gyventojų.

Kur atvejų daugėjo, o kur – mažėjo?

Nors bendras sergamumas Europoje mažėjo, PSO perspėja, kad rizika dar toli gražu neišnyko.

Organizacija pabrėžia, kad 2025 m. rodikliai išlieka didesni nei daugumoje metų nuo 2000-ųjų. Be to, nemažai valstybių 2025 m. pranešė apie didesnį atvejų skaičių nei 2024 m. Tarp jų – Ukraina (+988), Nyderlandai (+449), Prancūzija (+393), Ispanija (+185), Sakartvelas (+175) ir Izraelis (+120).

Čekija, Estija ir Latvija taip pat fiksavo nedidelius augimus – kiekvienoje jų atvejų padaugėjo mažiau nei 10.

Didžiausias bendras sergamumo sumažėjimas PSO Europos regione užregistruotas Rumunijoje – maždaug 26,5 tūkst. atvejų mažiau. Toliau rikiuojasi Kazachstanas (beveik 24 tūkst. mažiau) ir Rusija (daugiau kaip 15,5 tūkst. mažiau).

PSO ragina stiprinti skiepijimo kampanijas

„Protrūkių rizika išlieka“, – teigia PSO ir primena, kad per pastaruosius trejus metus Europos regione tymais susirgo daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

PSO pabrėžia, kad virusas ir toliau plis, jei kiekvienoje bendruomenėje nebus pasiekta 95 proc. skiepijimo aprėptis, nebus užpildytos imuniteto spragos visose amžiaus grupėse, nebus stiprinama ligų stebėsena ir užtikrinama savalaikė reakcija į protrūkius.

Organizacijos duomenimis, tymų vakcinacija 2000–2024 m. padėjo išvengti beveik 59 mln. mirčių.

Po ryškaus atvejų šuolio 2024 m. Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir Uzbekistanas prarado statusą, rodantį, kad šalis yra laisva nuo tymų.

Kada vaikai turėtų būti skiepijami nuo tymų?

Tymai – oro lašeliniu būdu plintantis virusas, lengvai perduodamas kosint ar čiaudint.

Tai viena labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų – maždaug 12 kartų užkrečiamesnė už gripą. Vienas tymų atvejis gali užkrėsti iki 18 neskiepytų žmonių.

Įprastai vaikams pirmoji vakcinos dozė skiriama 12–15 mėnesių amžiaus, o antroji – 4–6 metų.

Ankstyvieji simptomai dažniausiai trunka iki septynių dienų: sloga, kosulys, paraudusios ir ašarojančios akys, taip pat smulkios baltos dėmelės burnos gleivinėje, skruostų vidinėje pusėje.

Tačiau komplikacijos gali būti sunkios: galimi rimti kvėpavimo sutrikimai, įskaitant plaučių uždegimą, taip pat aklumas, ausų infekcijos ir encefalitas, galintis sukelti smegenų pažeidimą.

Skaitmeninės sveikatos paslaugos Europoje tampa vis svarbesnės. COVID-19 pandemija daugelį valstybių paskatino pradėti arba išplėsti nuotolinių konsultacijų galimybes, o po pandemijos telekonsultacijų apimtys ir toliau augo.

Sveikatos sistemų skaitmeninės transformacijos centre – galimybė gyventojams pasiekti elektroninius sveikatos įrašus ir pakankamas skaitmeninis sveikatos raštingumas. Elektroniniai įrašai leidžia gydymą organizuoti greičiau, saugiau ir kokybiškiau, užtikrina geresnį paslaugų koordinavimą. Tuo metu skaitmeninis sveikatos raštingumas reiškia, kad žmonės geba užtikrintai rasti, suprasti ir naudoti su sveikata susijusią informaciją bei paslaugas internete.

Europos Sąjunga yra išsikėlusi tikslą: iki 2030 metų 100 proc. ES gyventojų turėtų turėti prieigą prie savo elektroninių sveikatos įrašų. Vis dėlto šiuo metu šalių rezultatai labai skiriasi.

Europos Komisijos tyrime „Digital Decade 2025: eHealth Indicator Study – Final Report“ nurodoma, kad 2024 metais prieiga prie elektroninių sveikatos įrašų ES pasiekė 83 proc. Šis rodiklis, dar vadinamas sudėtiniu e. sveikatos balu, 100 proc. prilygina visiškam brandumui ir pilnai gyventojams prieinamai elektroninių sveikatos įrašų informacijai.

Per metus šis balas paaugo 4 procentiniais punktais (nuo 79 proc. 2023 metais), o palyginti su 2022 metais – 11 punktų (nuo 72 proc.).

Airija – reitingo apačioje

Vertinant 29 Europos šalis (27 ES nares, taip pat Norvegiją ir Islandiją), elektroninių sveikatos įrašų rodiklis svyruoja nuo 25 proc. Airijoje iki 100 proc. Belgijoje ir Estijoje. Antras prasčiausias rezultatas – 65 proc. Nyderlanduose, todėl Airija išsiskiria kaip aiškus autsaideris.

Tarp lyderių taip pat minimos Danija (98 proc.), Lietuva (95 proc.), Malta (94 proc.), Lenkija (92 proc.) ir Norvegija (91 proc.). Visos šios šalys peržengė 90 proc. ribą.

Tyrime pažymima, kad šiose valstybėse elektroniniai sveikatos įrašai prieinami didelei gyventojų daliai, o dauguma sveikatos priežiūros įstaigų pateikia kelias svarbias sveikatos duomenų kategorijas. Taip pat sudarytos galimybės tam tikroms gyventojų grupėms patogiai pasiekti reikalingą informaciją.

Virš ES vidurkio atsidūrė ir Portugalija (88 proc.), Ispanija (88 proc.), Austrija (87 proc.), Bulgarija (87 proc.), Kroatija (87 proc.), Vokietija (87 proc.), Slovėnija (87 proc.), Vengrija (86 proc.), Latvija (86 proc.), Suomija (85 proc.), Prancūzija (84 proc.) ir Italija (84 proc.).

Arčiau reitingo apačios yra Slovakija (72 proc.), Graikija (74 proc.), Rumunija (75 proc.) ir Kipras (75 proc.).

Kodėl Airija atsilieka?

2024 metais visos ES šalys, išskyrus Airiją, suteikė gyventojams prieigą prie elektroninių sveikatos duomenų per internetinį portalą – tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Airija atsidūrė sąrašo gale.

Vis dėlto situacija gali keistis: šalis pastaruoju metu didina investicijas į skaitmeninę sveikatą. 2026 metų vasario 5 dieną sveikatos ministras pranešė, kad vyriausybė pritarė viešųjų pirkimų pradžiai nacionaliniams elektroniniams sveikatos įrašams sukurti. Šis žingsnis pristatytas kaip reikšminga Airijos sveikatos sistemos modernizavimo dalis, siekiant saugesnės, pažangesnės ir geriau tarpusavyje susietos priežiūros.

Skaitmeninio sveikatos raštingumo vis dar trūksta

Vien paslaugų prieinamumo nepakanka – būtina, kad žmonės mokėtų ir gebėtų jomis naudotis. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita „Health at a Glance 2025“ rodo, kad skaitmeninio sveikatos raštingumo srityje daugelyje šalių dar yra kur tobulėti.

Skaitmeninis sveikatos raštingumas apima pasitikėjimą ieškant patikimos informacijos internete ir gebėjimą suprasti, kaip ja naudotis. Ataskaitoje pažymima, kad šie įgūdžiai ypač riboti vyresnių žmonių ir asmenų, turinčių žemesnį išsilavinimą, grupėse.

17 EBPO šalių (daugiausia Europos) duomenys rodo, kad tarp pirminės sveikatos priežiūros paslaugų naudotojų, kuriems yra 45 metai ir daugiau, skaitmeninis sveikatos raštingumas išlieka žemas. 2024 metais šis rodiklis siekė 18 proc. tarp žemesnio išsilavinimo žmonių ir 26 proc. tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų (duomenys apima tik šią amžiaus grupę).

Skirtingose šalyse rezultatai labai nevienodi. Čekija fiksuoja aukščiausią skaitmeninį sveikatos raštingumą tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių gyventojų – 53 proc. Toliau rikiuojasi Velsas Jungtinėje Karalystėje (46 proc.), Prancūzija (43 proc.) ir Nyderlandai (31 proc.). Daugiau nei 50 proc. ribą, net ir tarp labiau išsilavinusių, peržengia tik Čekija.

Šios šalys taip pat pirmauja ir tarp žemesnio išsilavinimo grupių, nors rodikliai čia mažesni: Čekijoje – 41 proc., Velse – 31 proc., Prancūzijoje – 24 proc., Nyderlanduose – 21 proc.

Kai kuriose valstybėse skaitmeninio sveikatos raštingumo rodikliai itin žemi. Italijoje jie siekia 9 proc. tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių ir 5 proc. tarp žemesnio išsilavinimo. Rumunijoje abiejose grupėse fiksuojama po 9 proc., o Belgijoje – atitinkamai 11 proc. ir 10 proc.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad pasitikėjimo kūrimas yra esminė sąlyga, norint paskatinti aktyvesnį skaitmeninių sveikatos technologijų naudojimą.

Telekonsultacijų dalis visų gydytojų konsultacijų struktūroje Europoje taip pat smarkiai skiriasi.

Ekspertai akcentuoja, kad prieiga prie elektroninių sveikatos įrašų yra vienas svarbiausių elementų, leidžiančių sėkmingai plėtoti skaitmenines sveikatos paslaugas.

„Šalys, turinčios gerai išvystytus elektroninius sveikatos įrašus ir platformas, kurios leidžia sklandžiai keistis duomenimis, gali daug lengviau plėsti telekonsultacijų paslaugas“, – „Euronews Health“ sakė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro duomenų, dirbtinio intelekto ir skaitmeninės sveikatos vadovas David Novillo Ortiz.

2025 metų pabaigoje Europoje kilusi sumaištis dėl didelių kiekių sukauptų kontraceptikų išryškino seniai žinomą problemą: modernių, veiksmingų ir įperkamų kontracepcijos priemonių prieinamumas Europos Sąjungoje (ES) išlieka nevienodas.

„Europos parlamentinis forumas seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms“ (EPF) 2026 metų Kontracepcijos politikos atlase pateikia valstybių reitingą pagal kontraceptikų prieinamumą. Jau antrus metus iš eilės aukščiausias pozicijas užima Prancūzija (97,9 proc.), Portugalija (93,8 proc.), Liuksemburgas (93,3 proc.) ir Belgija (89,8 proc.).

Nors Belgija išliko tarp lyderių, jos įvertinimas per metus šiek tiek sumažėjo – nuo 90,3 proc. 2025 metais iki 89,8 proc. 2026-aisiais.

Vertinant platesnį Europos kontekstą, Jungtinė Karalystė reitinge atsiduria antroje vietoje po Prancūzijos, surinkdama 95,8 proc.

Tuo metu reitingo apačioje ES viduje – Slovakija (32,2 proc.), Vengrija (36,9 proc.) ir Lenkija (38,9 proc.). Žvelgiant į visą žemyną, penketuką nuo galo papildo Turkija (37,6 proc.) ir Rusija (37,8 proc.).

EPF atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje tarp vyrų populiarėja vazektomija kaip nuolatinė kontracepcijos priemonė. Skaičiuojama, jog privačioje Lenkijos sveikatos sistemoje per metus atliekama apie 5 tūkst. tokių procedūrų.

Rytų ir Vakarų atotrūkis

Per pastaruosius penkerius metus kontracepcijos situaciją Europoje reikšmingai paveikė pokyčiai reprodukcinės sveikatos priežiūros srityje ir stiprėjančios pronatalinės (gimstamumą skatinančios) politikos kryptys.

Pasak EPF, Europoje ir toliau ryškus Rytų bei Vakarų skirtumas kontracepcijos prieinamumo klausimu. Rytų Europos šalys dažniau atsiduria žemesnėse pozicijose dėl griežtesnių politikos sprendimų ir mažesnės paramos kontraceptikų prieinamumui.

Tuo tarpu Vakarų Europos valstybės, esančios reitingo viršuje, dažniau užtikrina kontracepcijos priemonių suteikimą po gimdymo. Būtent šios praktikos dažniausiai trūksta žemesnį įvertinimą turinčiose Rytų Europos šalyse.

EPF duomenimis, 15-oje ES valstybių kontraceptikai yra kompensuojami nacionalinėse sveikatos sistemose. Tai apima ir ilgalaikes grįžtamąsias kontracepcijos priemones, pavyzdžiui, gimdos spiralę (IUD) ar implantus.

Specialų kontraceptikų kompensavimą pažeidžiamoms grupėms (pavyzdžiui, bedarbiams ar mažas pajamas gaunantiems žmonėms) taiko tik 10 ES šalių. Danijoje, Vokietijoje ir Italijoje tokia parama teikiama tik kai kuriuose regionuose.

Be to, EPF pažymi, kad internete plinta daugiau klaidinančios informacijos, o kai kuriose valstybėse įrodymais grįsti šaltiniai yra aktyviai blokuojami arba šalinami.

Vis dėlto oficiali informacija apie kontracepciją vyriausybių remiamose interneto svetainėse pateikiama 16-oje ES šalių, tarp jų – Bulgarijoje, Kroatijoje, Latvijoje ir Švedijoje.

Suaugusieji, kurie laikosi sveikos augalinės mitybos ir renkasi vientisus, minimaliai apdorotus produktus – daržoves, vaisius, pilno grūdo produktus, ankštinius, riešutus ir sėklas – gali turėti mažesnę Alzheimerio ligos ir kitų demencijos formų riziką net ir tuomet, jei tokį mitybos modelį pradeda taikyti vėliau gyvenime.

Žurnale Neurology paskelbtame tyrime išanalizuoti beveik 93 tūkst. suaugusiųjų duomenys. Vidutinis dalyvių amžius siekė 59 metus. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį stebėjo jų mitybos įpročius ir sveikatos rodiklius.

Tyrėjai dėmesį sutelkė ne į tai, ar žmogus yra vegetaras ar veganas. Vietoje to jie išskyrė tris mitybos modelius: bendrą augalinės mitybos kryptį, sveiką augalinę mitybą, kurioje vyrauja vientisi produktai, ir nesveiką augalinę mitybą, paremtą rafinuotais bei stipriai apdorotais gaminiais.

Iš 92 849 dalyvių, stebėtų 11 metų, 21 478 per tą laiką susirgo Alzheimerio liga arba kita demencijos forma.

Mitybos kokybė – esminis veiksnys

Rezultatai rodo sąsają, tačiau ne įrodo tiesioginį priežasties ir pasekmės ryšį. Taip pat akcentuojama, kad ne visos augalinės mitybos versijos suteikia vienodą naudą.

Dalyviai, kurie apskritai suvartojo daugiausia augalinės kilmės maisto, turėjo 12 proc. mažesnę demencijos riziką, palyginti su tais, kurie augalinio maisto valgė mažiausiai.

Tačiau įvertinus mitybos kokybę skirtumai išryškėjo dar aiškiau: sveikiausią augalinę mitybą pasirinkusių žmonių demencijos rizika buvo 7 proc. mažesnė, o tų, kurie daugiausia vartojo nesveikus augalinius produktus, – 6 proc. didesnė.

„Augalinė mityba jau anksčiau buvo siejama su mažesne tokių ligų kaip diabetas ar padidėjęs kraujospūdis rizika, tačiau apie demenciją žinoma mažiau. Mūsų tyrimas rodo, kad lemiamas veiksnys yra mitybos kokybė“, – teigė tyrimo autorė Song-Yi Park iš Havajų universiteto.

Pokyčiai svarbūs net ir vyresniame amžiuje

Tyrime taip pat vertinta, kaip per laiką kito mitybos įpročiai 45 065 dalyvių pogrupyje. Iš jų 8 360 vėliau susirgo demencija.

Mokslininkai nustatė, kad tie, kurių mityba per 10 metų krypo į nesveikesnius augalinius produktus, turėjo 25 proc. didesnę demencijos riziką. Tuo metu dalyviai, kurie pagerino mitybos kokybę, riziką sumažino 11 proc.

Duomenys rodo, kad net ir vėlesni gyvenimo pokyčiai gali būti susiję su demencijos rizika. Pasak tyrėjų, perėjimas prie sveikesnės augalinės mitybos po 60 metų taip pat buvo siejamas su mažesne demencijos tikimybe.

Tyrimas rėmėsi pačių dalyvių pildytomis mitybos anketomis, todėl galimi netikslumai – žmonės ne visuomet tiksliai prisimena, ką valgė. Vis dėlto didelė imtis ir ilgas stebėjimo laikotarpis sustiprina gautų rezultatų patikimumą.

Šios išvados dera su ankstesniais tyrimais, kurie Viduržemio jūros ar MIND mitybos modelius sieja su geresne kognityvine sveikata, ypač kai akcentuojami vientisi, minimaliai apdoroti produktai.

Ekspertai pabrėžia, kad tai stebimasis tyrimas. Tai reiškia, jog negalima teigti, kad vien mityba apsaugo nuo demencijos – reikšmę gali turėti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, fizinis aktyvumas, išsilavinimas ar bendras gyvenimo būdas.

Svorio mažinimo vaistai, tokie kaip „Ozempic“, „Mounjaro“ ir „Zepbound“, iš esmės pakeitė nutukimo gydymo ir svorio kontrolės galimybes. Vis dėlto jų poveikis nėra vienodas: vieni žmonės numeta mažiau nei 5 proc. kūno svorio, o kiti – daugiau nei 20 proc.

Naujas „23andMe Research Institute“ mokslininkų tyrimas rodo, kad vienas iš galimų paaiškinimų – genetika. Tyrėjai teigia, kad genetiniai skirtumai gali lemti, kodėl GLP-1 receptorių agonistai vieniems veikia geriau nei kitiems, taip pat kodėl skiriasi patiriami šalutiniai poveikiai.

„Svorio mažinimo rinkoje gausu pagalbos priemonių ir vaistų, tačiau dažniausiai svorio valdymo strategija tebėra bandymų ir klaidų kelias“, – sakė „23andMe Research Institute“ vyriausioji medicinos pareigūnė Noura Abul-Husn.

„Tai gali paskatinti žmones pradėti gydymą turint daug neapibrėžtumo ir nerealių lūkesčių dėl veiksmingumo bei galimų šalutinių poveikių“, – pridūrė ji.

Kaip veikia GLP-1 grupės vaistai

GLP-1 receptorių agonistai – tai vaistų klasė, kuri padeda ilgiau jaustis sotiems, nes imituoja GLP-1 hormono poveikį. Šį hormoną organizmas gamina natūraliai, o jis prisideda prie apetito ir cukraus kiekio kraujyje reguliavimo.

Ką parodė tyrimas

Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale Nature, analizavo genetinius žymenis ir pacientų patirtis vartojant GLP-1 grupės vaistus. Mokslininkai identifikavo genetinių variantų rinkinį, kuris gali padėti paaiškinti, kodėl nutukimo gydymui skirti vaistai skirtingiems žmonėms veikia nevienodai.

Tyrėjai išnagrinėjo beveik 28 tūkst. dalyvių duomenis – visi jie bent kartą buvo vartoję vienus populiariausių svorio mažinimo vaistų. Dalyviai nurodė GLP-1 vaistus vartoję vidutiniškai 8,3 mėnesio.

Nustatyta, kad tam tikras GLP1R geno variantas (vadinamasis missense variantas) buvo susijęs su didesniu šių vaistų veiksmingumu. Žmonės, turėję vieną GLP-1 receptoriaus varianto rs10305420 kopiją, per maždaug aštuonis gydymo mėnesius vidutiniškai numetė 0,76 kg daugiau nei tie, kurie šio varianto neturėjo.

Tuo metu atskiras GIPR (skrandžio slopinančio polipeptido receptoriaus) variantas buvo siejamas su pykinimu ir vėmimu vartojant tirzepatidą (kaip „Mounjaro“ ar „Zepbound“), tačiau neturėjo reikšmingos įtakos tam, kiek svorio žmonės numetė.

Ne vien genetika lemia rezultatą

Tyrimo autoriai teigia, kad gauti rezultatai gali atverti kelią labiau individualizuotam gydymui, tačiau pabrėžia: genetinių veiksnių įtaka – gana nedidelė, o išvadoms patvirtinti reikia daugiau tyrimų.

Kembridžo universiteto tyrimų programos vadovė Marie Spreckley, kuri tyrime nedalyvavo, teigė, kad rezultatai pateikia biologiškai pagrįstų įrodymų, jog genetiniai skirtumai prisideda prie skirtingo atsako į gydymą.

„Vis dėlto šių genetinių efektų dydis klinikine prasme yra nedidelis“, – sakė ji.

Pasak jos, klinikiniuose tyrimuose įprastas svorio sumažėjimas vartojant šiuos vaistus dažnai siekia apie 10–15 proc., todėl mažesnis nei 1 kg skirtumas, tenkantis vienam aleliui, yra santykinai menkas. M. Spreckley pridūrė, kad didesnę atsako variacijos dalį greičiausiai paaiškina kiti veiksniai, tokie kaip lytis, vaisto tipas, dozė ir vartojimo trukmė.

Sevilijos „Vithas“ ligoninės metabolinės sveikatos, diabeto ir nutukimo skyriaus vadovas Cristóbal Morales, taip pat Ispanijos nutukimo tyrimų draugijos (SEEDO) narys, teigė, kad šie duomenys rodo perspektyvią kryptį ateičiai.

Jo vertinimu, galimybė iš anksto numatyti gydymo atsaką pasitelkiant farmakogenomiką – mokslą, tiriantį, kaip genetika veikia reakciją į vaistus – yra svarbus lūžis. Tai leistų tiksliau parinkti terapiją, optimizuoti gydymą, atskirti tuos, kuriems vaistai padeda, nuo tų, kuriems poveikis menkas, ir identifikuoti žmones, turinčius didesnę šalutinių reiškinių riziką.

Praėjus šešeriems metams nuo COVID-19 pandemijos pradžios, jos ekonominės pasekmės vis dar jaučiamos. Nauji vertinimai rodo, kad vadinamasis ilgasis COVID gali smarkiai paveikti tiek žmonių sveikatą, tiek darbo rinką, o kartu – ir valstybių ekonomikas.

Remiantis naujausiais duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ilgasis COVID Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalims, įskaitant 21 Europos Sąjungos valstybę narę, kasmet gali kainuoti nuo 58,54 mlrd. iki 115,3 mlrd. eurų.

Ekspertai pabrėžia, kad ilgasis COVID daro įtaką ne tik kasdieniam žmonių gyvenimui. Jis didina apkrovą sveikatos apsaugos sistemoms ir gali mažinti bendrąjį vidaus produktą (BVP).

Prognozės iki 2035 metų rodo, kad optimistiškiausiu atveju BVP nuostoliai galėtų sumažėti iki beveik nepastebimo lygio. Vis dėlto realesniuose scenarijuose numatomi nuolatiniai metiniai praradimai, siekiantys 0,1–0,2 proc. BVP. Tokie skaičiai, kaip teigiama ataskaitoje, prilygsta visam metiniam Nyderlandų arba Ispanijos sveikatos biudžetui.

Taip pat akcentuojama, kad tiesioginės sveikatos apsaugos išlaidos, skirtos ligai valdyti, iki mažiausiai 2035 metų gali išlikti didelės – apie 9,5 mlrd. eurų per metus.

Vis dėlto ataskaitoje įspėjama, kad realus ilgalaikis poveikis gali būti dar platesnis, nei šiuo metu įvertinama. SARS-CoV-2 infekcija, be pagrindinių ilgojo COVID simptomų, gali padidinti įvairių lėtinių ligų riziką, įskaitant širdies ir kraujagyslių sutrikimus, diabetą, neurologinius pažeidimus bei autoimunines ligas. Tai papildomai didins spaudimą sveikatos sistemoms ir išlaidas ateityje.

Pažymima ir tai, kad dalis pasekmių gali išryškėti tik po ilgesnio laiko. Be to, ilgasis COVID gali paveikti vaikų raidą bei jų mokymosi rezultatus – šie veiksniai dar nėra pilnai įtraukti į dabartines ekonomines prognozes.

Kas yra ilgasis COVID?

Ilgasis COVID ir toliau paveikia milijonus žmonių visame pasaulyje. Nors prognozuojama, kad per ateinančius 10 metų juo sirgs mažiau nei 1 proc. Europos Sąjungos ir EBPO šalių gyventojų, 2021 metais šią būklę turėjo apie 75 mln. žmonių.

Ilgasis COVID gali paveikti beveik visas organų sistemas. Tarp dažniausiai minimų simptomų – vadinamasis „smegenų rūkas“, nuolatinis nuovargis ir bendras skausmas.

2021 metais labiausiai nuo šios būklės kentėjo dalis Rytų ir Vidurio Europos. Tais metais ilguoju COVID, vertinama, gyveno apie 1,1 mln. Bulgarijos, 1,4 mln. Vengrijos ir 1,2 mln. Čekijos gyventojų.

Grįžimas į darbo rinką – vienas didžiausių iššūkių

Ataskaitoje pabrėžiama, kad ilgasis COVID lemia žmonių pasitraukimą iš darbo rinkos, dažnesnius nedarbingumus bei mažesnį produktyvumą. Tyrimai rodo, kad darbo sutrikimų patiria maždaug kas penktas darbuotojas, kuriam pasireiškia ši būklė.

Skelbiama, kad tik Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas ir Nyderlandai turi struktūruotus planus, kuriuose aiškiai apibrėžti pagrindiniai pacientų, turinčių konkretų klinikinį sutrikimą, priežiūros žingsniai.

Ataskaitos autoriai teigia, kad diagnozės, gydymo ir sveikatos priežiūros stiprinimas, taip pat socialinės paramos priemonės yra būtinos tiek gerinant pacientų sveikatos būklę, tiek padedant jiems sugrįžti į darbo rinką ir mažinant ekonominius nuostolius.

Kaip vienas praktinių pavyzdžių įvardijami Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai, kuriuose pabrėžiama darbo lankstumo svarba. Tarp rekomendacijų – lankstus darbo grafikas, galimybė dirbti nuotoliu ir palaikanti organizacijos kultūra.

Palyginimai su kitomis lėtinėmis ligomis atskleidžia galimą mastą

Jei ilgojo COVID socialinis ir ekonominis poveikis būtų lyginamas su kitomis didelę naštą sukeliančiomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, išsėtine skleroze, pagal EBPO ataskaitą Prancūzijai tai kainuotų apie 2,7 mlrd. eurų, o Italijai – apie 4,8 mlrd. eurų per metus.

Tuo metu, jei numanomi nuostoliai būtų lyginami su insulto ekonomine našta, Europos mastu kaina siektų apie 60 mlrd. eurų.

„Vis dėlto, nors tokios lėtinės ligos kaip insultas ir išsėtinė sklerozė didžiąją dalį kaštų sukuria per sveikatos priežiūros išlaidas ir neformalią globą, nuolatinė ilgojo COVID našta daugiausia kyla dėl sumažėjusio dalyvavimo darbo rinkoje ir produktyvumo praradimų. Tai rodo platesnį makroekonominį poveikį, o ne vien medicinines išlaidas“, – teigiama tyrime.

Dirbtinis intelektas gali padėti nustatyti, kuriems žmonėms per artimiausius penkerius metus kyla didesnė melanomos rizika, rodo naujas tyrimas.

Švedijoje, Geteborgo universitete, dirbantys mokslininkai pasitelkė dirbtinį intelektą ir išskyrė nedideles gyventojų grupes, kurioms per ateinančius penkerius metus rizika susirgti šia sunkia ir dažnai greitai plintančia odos vėžio forma yra reikšmingai didesnė.

„Mūsų tyrimas rodo, kad duomenys, kurie jau yra prieinami sveikatos priežiūros sistemose, gali būti naudojami identifikuojant asmenis, kuriems kyla didesnė melanomos rizika“, – teigė Geteborgo universiteto doktorantas Martinas Gillstedtas.

„Tai nėra sprendimų paramos priemonė, kuri šiuo metu būtų įprastai taikoma kasdienėje sveikatos priežiūroje, tačiau mūsų rezultatai aiškiai parodo, kad registrų duomenys ateityje gali būti naudojami strategiškiau“, – pridūrė jis.

Tyrėjai išanalizavo visų suaugusių Švedijos gyventojų klinikinius duomenis: į tyrimą pateko maždaug 6 mln. žmonių, gyvenusių šalyje 2005–2014 metais.

Dirbtinio intelekto modeliams buvo pateikta platesnė klinikinė informacija nei įprastai vertinami amžius ir lytis. Buvo įtraukti duomenys apie vartotus vaistus, ankstesnes diagnozes bei kiti su sveikata susiję įrašai.

Pažangiausias modelis maždaug 73 proc. atvejų gebėjo atskirti žmones, kuriems vėliau buvo diagnozuota melanoma, nuo tų, kuriems ši liga nepasireiškė. Palyginimui, naudojant tik amžių ir lytį, tikslumas siekė apie 64 proc.

Sujungę diagnozių, vartotų vaistų ir sociodemografinius duomenis, mokslininkai taip pat galėjo identifikuoti mažas didelės rizikos grupes, kuriose per penkerius metus melanomos tikimybė siekė apie 33 proc., pažymėjo tyrimo autoriai.

Ankstyvas nustatymas – kritiškai svarbus

Pagrindinė melanomos priežastis yra ultravioletinė spinduliuotė – tiek natūrali, sklindanti nuo saulės, tiek dirbtinė, naudojama soliariumuose.

Melanoma gali išplisti į kitas kūno dalis, o jai išplitus išgyvenamumo rodikliai smarkiai prastėja. Dėl šios priežasties ankstyvas ligos nustatymas laikomas itin svarbiu.

Skaičiuojama, kad 2020 metais Europos Sąjungoje odos melanoma sudarė apie 4 proc. visų naujų vėžio diagnozių ir apie 1,3 proc. mirčių nuo vėžio. Dėl to tai buvo šeštas dažniausiai nustatomas vėžys ir viena iš 20 dažniausių su vėžiu susijusių mirties priežasčių, nurodo Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras.

Tyrimo autoriai teigia, kad identifikavus žmones, kuriems prognozuojama didesnė rizika, medikai galėtų efektyviau planuoti stebėseną ir teikti kvietimus profilaktiniam patikrinimui – paštu arba skaitmeniniais kanalais.

„Mūsų analizė rodo, kad atrankinė patikra mažose, didelės rizikos grupėse galėtų užtikrinti ir tikslesnę stebėseną, ir efektyvesnį sveikatos priežiūros išteklių panaudojimą“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Samas Polesie.

Pasak mokslininkų, dirbtinio intelekto modeliai, apmokyti naudojant didelius registrų duomenų kiekius, ateityje gali tapti svarbia priemone kuriant labiau individualizuotą rizikos vertinimą ir naujas patikros strategijas.

Vis dėlto pabrėžiama, kad prieš pradedant taikyti šį metodą įprastoje sveikatos priežiūroje reikia papildomų tyrimų ir atitinkamų politinių sprendimų.

Dirbtinis intelektas (DI) vis labiau keičia mediciną – mokslininkai, pasitelkę šią technologiją, praneša aptikę pirmąją naują antibiotikų klasę per daugiau nei 60 metų.

Naujo junginio, galinčio naikinti vaistams atsparias bakterijas, atradimas gali tapti svarbiu lūžiu kovoje su antibiotikų atsparumu. Ypač daug dėmesio skirta meticilinui atspariai auksinio stafilokoko atmainai (MRSA), kuri kasmet nusineša tūkstančius gyvybių visame pasaulyje.

„Pagrindinė įžvalga buvo ta, kad galėjome matyti, ką modeliai išmoksta ir kuo remdamiesi prognozuoja, jog tam tikros molekulės gali tapti gerais antibiotikais“, – teigiama vieno iš tyrimo autorių, Masačusetso technologijos instituto (MIT) Medicinos inžinerijos ir mokslo profesoriaus Jameso Collinso pareiškime.

„Mūsų darbas pateikia sistemą, kuri taupo laiką ir išteklius bei leidžia geriau suprasti mechanizmą cheminių struktūrų požiūriu – taip, kaip iki šiol neturėjome galimybės“, – pridūrė jis.

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“. Straipsnį bendraautoriais pasirašė 21 tyrėjas.

Tyrimo tikslas – „atverti juodąją dėžę“

Projekto komanda naudojo giliojo mokymosi modelį, kad prognozuotų naujo junginio aktyvumą ir galimą toksiškumą.

Gilusis mokymasis – tai metodas, kai dirbtiniai neuroniniai tinklai mokosi iš duomenų ir patys išskiria svarbius požymius be tiesioginio programavimo. Šis metodas vis dažniau taikomas vaistų paieškai: jis padeda greičiau identifikuoti galimus kandidatus, prognozuoti jų savybes ir optimizuoti vaistų kūrimo procesą.

Šiuo atveju tyrėjai susitelkė į MRSA – infekcijas, kurios gali svyruoti nuo lengvų odos pažeidimų iki sunkių, gyvybei pavojingų būklių, tokių kaip plaučių uždegimas ar kraujo užkrėtimas.

Pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenis, Europos Sąjungoje kasmet užfiksuojama beveik 150 tūkst. MRSA infekcijų, o nuo antimikrobinėms medžiagoms atsparių infekcijų bloke per metus miršta apie 35 tūkst. žmonių.

MIT tyrėjai apmokė gerokai išplėstą giliojo mokymosi modelį, pasitelkdami didesnius duomenų rinkinius. Mokymui buvo įvertinta apie 39 tūkst. junginių, nustatant jų antibiotines savybes prieš MRSA. Vėliau šie duomenys kartu su informacija apie junginių cheminę struktūrą buvo pateikti modeliui.

„Šiame tyrime siekėme atverti juodąją dėžę. Šie modeliai susideda iš milžiniško skaičiaus skaičiavimų, imituojančių neuroninius ryšius, ir iš esmės niekas tiksliai nežino, kas vyksta jų viduje“, – sakė MIT ir Harvardo podoktorantūros tyrėjas Felixas Wongas, vienas pagrindinių tyrimo autorių.

Naujo junginio paieška

Kad atranka būtų tikslesnė, mokslininkai pasitelkė dar tris giliojo mokymosi modelius. Jie buvo apmokyti vertinti junginių toksiškumą trims skirtingiems žmogaus ląstelių tipams.

Suderinę toksiškumo prognozes su anksčiau įvertintu antimikrobiniu aktyvumu, tyrėjai atrinko junginius, kurie, tikėtina, veiksmingai naikina mikrobus, tačiau kuo mažiau kenkia žmogaus organizmui.

Pasitelkus šią modelių sistemą, buvo patikrinta maždaug 12 mln. komerciškai prieinamų junginių. Modeliai išskyrė junginius iš penkių skirtingų klasių – jos sugrupuotos pagal tam tikras chemines molekulių substruktūras – kuriems prognozuotas aktyvumas prieš MRSA.

Vėliau tyrėjai įsigijo apie 280 tokių junginių ir laboratorijoje išbandė juos prieš MRSA. Taip pavyko identifikuoti du perspektyvius antibiotikų kandidatus iš tos pačios klasės.

Bandymuose su dviem pelių modeliais – vienu, imituojančiu MRSA odos infekciją, ir kitu, atitinkančiu sisteminę MRSA infekciją – kiekvienas iš šių junginių sumažino MRSA bakterijų kiekį dešimteriopai.