Category: Sveikata

Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generalinis direktorius Rafaelis Grossi trečiadienį pareiškė, kad į bet kokį galimą susitarimą, kuriuo siekiama užbaigti karą Artimuosiuose Rytuose, privalo būti įtrauktos „labai detalios“ priemonės Iranui tikrinti.

R. Grossi pabrėžė, kad patikimas Irano branduolinės programos verifikavimo režimas yra būtinas, ypač JAV prezidentui Donaldui Trumpui antradienį užsiminus, jog per artimiausias dvi dienas galėtų įvykti antrasis taikos derybų raundas.

„Iranas turi labai ambicingą ir plačią branduolinę programą. Todėl tam viskam reikės TATENA inspektorių buvimo; kitu atveju neturėsite susitarimo – turėsite susitarimo iliuziją“, – perspėjo R. Grossi.

Jis pridūrė esąs įsitikinęs, kad pasiekus šalių susitarimą TATENA bus paprašyta užtikrinti būtiną apsaugos priemonių ir patikros komponentą.

Pagal konfidencialią TATENA ataskaitą, kuri valstybėms narėms buvo išplatinta vasarį, Teheranas neleidžia agentūrai patekti į branduolinius objektus, kuriuos per 12 dienų trukusį konfliktą praėjusių metų birželį subombardavo Izraelis ir Jungtinės Valstijos.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad agentūra „negali patikrinti, ar Iranas sustabdė visą su sodrinimu susijusią veiklą“, taip pat negali nustatyti, koks yra „Irano urano atsargų dydis paveiktuose branduoliniuose objektuose“.

D. Trumpo administracija teigia, kad vienas svarbiausių karo tikslų yra neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo. Iranas tvirtina, jog branduolinių ginklų nekuria, ir atmeta jam siūlomus savo programos ribojimus.

Praėjusį savaitgalį Pakistane įvykęs pirmasis JAV ir Irano derybų raundas susitarimo neatnešė. Baltieji rūmai dėl to kaltino Iraną, esą šis atsisako atsisakyti branduolinių ambicijų.

Vis dėlto antradienį žiniasklaidoje pasirodę pranešimai, remiantis neįvardytu Irano diplomatu, neigė, kad derybos žlugo būtent dėl Irano branduolinių siekių.

Pasak TATENA, Iranas sukaupė 440,9 kilogramo urano, prisodrinto iki 60 proc. grynumo – tai, techniniu požiūriu, yra nedidelis žingsnis iki ginkluotės lygio, siekiančio apie 90 proc.

Ekspertai mano, kad tokio dydžio atsargos, jei Iranas nuspręstų militarizuoti programą, teoriškai galėtų leisti pagaminti iki 10 branduolinių bombų.

Pagal TATENA gaires, tokia itin prisodrinta branduolinė medžiaga įprastai turėtų būti tikrinama kas mėnesį.

Iranas jau seniai kartoja, kad jo programa yra taiki. Tačiau TATENA ir Vakarų valstybės teigia, jog Teheranas iki 2003 metų turėjo organizuotą branduolinių ginklų programą.

Trečiadienio spaudos konferencijoje R. Grossi taip pat sakė, kad agentūra patvirtino „spartų aktyvumo augimą“ branduoliniuose objektuose Šiaurės Korėjoje.

Šie komentarai atliepia daugelio užsienio stebėtojų vertinimą, kad Šiaurės Korėja, žlugus diplomatijai su JAV 2019 metais, ėmėsi veiksmų plėsti pagrindinį Jongbjono branduolinį kompleksą ir statyti papildomas urano sodrinimo aikšteles.

Praėjusių metų rugsėjį Pietų Korėjos susivienijimo ministras Chung Dong-young pareiškė, kad Pchenjanas eksploatuoja keturis urano sodrinimo objektus ir jie veikia kasdien.

Papildomi šaltiniai: AP.

Niekada nesusituokę suaugusieji gali turėti gerokai didesnę riziką susirgti vėžiu nei tie, kurie yra susituokę ar buvo susituokę anksčiau, rodo naujas tyrimas.

Majamio universiteto tyrėjų komanda nustatė, kad vėžio atvejų dažnis tarp niekada nesusituokusių vyrų buvo 68 proc. didesnis, o tarp niekada nesusituokusių moterų – 85 proc. didesnis.

Skirtumai dideli, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šių rezultatų nereikėtų interpretuoti taip, tarsi santuoka „apsaugotų“ nuo vėžio ar kad dėl sveikatos verta skubėti tuoktis.

Tyrėjų teigimu, už antraščių slypi kur kas sudėtingesnė realybė. Vėžiniai navikai „nežino“ žmogaus šeiminės padėties, tačiau nemažai vėžio rizikos veiksnių yra susiję su tuo, ar žmogus gyvena santuokoje. Tarp tokių veiksnių minimi rūkymas, patiriamas stresas, taip pat ir tai, ar moteris yra gimdžiusi.

Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad sveikesni žmonės apskritai gali būti labiau linkę sudaryti santuoką. Be to, šiame tyrime romantiškus santykius palaikantys, bet nesusituokę ir kartu gyvenantys asmenys buvo priskirti nesusituokusiųjų grupei.

Klinikinis psichologas Frankas Penedo akcentavo prevencijos svarbą:

„Tai reiškia, kad jei nesate susituokę, turėtumėte skirti daugiau dėmesio vėžio rizikos veiksniams, atlikti reikiamas patikras ir rūpintis, kad sveikatos priežiūra būtų nuolat prieinama. Prevencijos pastangos, remiantis mūsų išvadomis, turėtų apimti vėžio rizikos suvokimo didinimą ir prevencijos strategijas, atsižvelgiant į šeiminę padėtį“, – teigė jis.

Šios išvados gautos išanalizavus daugiau nei 4 mln. vėžio atvejų 12 JAV valstijų. Duomenys apėmė 2015–2022 metų laikotarpį ir buvo vertinami 30 metų ir vyresni žmonės. Tyrimas buvo vieno laikotarpio „pjūvis“, todėl santuokos poveikis vėžio rodikliams nebuvo stebimas ilgą laiką.

Didžiausi skirtumai pastebėti kai kurių konkrečių ligų atvejais. Pavyzdžiui, išangės vėžio dažnis vyrams buvo maždaug penkis kartus didesnis tarp niekada nesusituokusių, palyginti su susituokusiais ar anksčiau susituokusiais. Tuo tarpu gimdos kaklelio vėžio dažnis moterims buvo beveik tris kartus didesnis tarp niekada nesusituokusių, lyginant su susituokusiomis ar anksčiau susituokusiomis.

Šios ligos glaudžiai siejamos su žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Tyrėjai pažymi, kad partneris gali paskatinti laiku pasitikrinti, o tai gali turėti reikšmės ankstyvai diagnostikai. Tuo tarpu tų vėžio rūšių, kurioms taikomos plačiai organizuotos patikros programos (pavyzdžiui, krūties ar prostatos vėžys), atveju skirtumai buvo mažesni.

Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tyrimo grupavimas nebuvo itin detalus: vienoje kategorijoje galėjo atsidurti tiek dešimtmečius laimingai gyvenę sutuoktiniai, tiek žmonės, kurie buvo trumpai susituokę ir didžiąją gyvenimo dalį praleido po skyrybų. Vis dėlto ryšys tarp šeiminės padėties ir vėžio rizikos, tyrėjų vertinimu, yra įdomus ir iki šiol palyginti mažai nagrinėtas.

F. Penedo pabrėžė, kad rezultatai siunčia aiškų signalą:

„Tai aiškus ir stiprus signalas, kad kai kuriems žmonėms rizika yra didesnė“, – teigė jis.

Kartu mokslininkai primena, kad vienatvė ir nesusituokimas kai kuriuose tyrimuose siejami ir su tam tikrais privalumais, pavyzdžiui, glaudesniais socialiniais ryšiais ar didesnėmis asmeninio augimo galimybėmis. Todėl, kaip pabrėžiama, šiuos duomenis būtina vertinti platesniame kontekste.

Taip pat esama įrodymų, kad santuoka gali turėti ir neigiamų aspektų – kai kurie tyrimai, pavyzdžiui, yra sieję ją su didesne demencijos rizika. Tad vien šeiminės padėties nepakanka laikyti vienareikšmiu sveikatos rodikliu.

Epidemiologas Paulo Pinheiro teigė, kad gauti rezultatai rodo socialinių veiksnių svarbą visuomenės mastu:

„Šie rezultatai leidžia manyti, kad tokie socialiniai veiksniai kaip šeiminė padėtis gali būti svarbūs vėžio rizikos žymenys populiacijos lygmeniu“, – sakė jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Cancer Research Communications“.

Nerimas savaime nėra psichikos liga. Tai normali, prisitaikanti emocija, padedanti reaguoti į galimas grėsmes.

Nerimas yra automatinė reakcija, kai eidami mišku staiga krūptelite, nes pasirodo, jog pamatėte gyvatę, o po akimirkos suprantate, kad tai buvo tik šakelė.

Taip pat tai (deja, dažnai nepatogūs) prakaituojantys delnai ir drebulys balse prieš pristatymą ar pirmą pasimatymą, taip pat įkyriai besisukančios mintys, neleidžiančios užmigti trečią valandą nakties.

Daugelis turime būdų, kaip tvarkytis su nerimą keliančiomis mintimis ir jausmais, kad jaustumėmės labiau kontroliuojantys situaciją. Pavyzdžiui, prieš pristatymą galime tikrinti ir dar kartą tikrinti, ar viskas paruošta, arba ieškoti artimo žmogaus patikinimo, kad viskas bus gerai.

Tačiau kada tokie elgesio modeliai jau gali atitikti nerimo sutrikimo diagnozę? O kada jie gali rodyti obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS)?

Klinikiniams psichologams šie klausimai kyla dažnai. Pastaruoju metu juos dar labiau paskatino išaugęs susidomėjimas OKS socialiniuose tinkluose. Tad kuo skiriasi nerimas ir OKS, ir kaip jie gydomi?

„Įprastas“ nerimas gali tapti nerimo sutrikimu, kai baimės ar nerimas yra nuolatiniai, labai intensyvūs ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui.

Skaičiuojama, kad maždaug vienas iš trijų žmonių per gyvenimą patirs nerimo sutrikimą.

Vieni dažniausių – socialinio nerimo sutrikimas (baimė socialinėse situacijose), panikos sutrikimas (pasikartojantys panikos priepuoliai ir baimė, kad jie vėl pasikartos) bei generalizuotas nerimo sutrikimas (nuolatinis ir per didelis nerimavimas).

Nors šių sutrikimų simptomai šiek tiek skiriasi, visiems būdingas perdėtas ir užsitęsęs nerimas ar baimė, sukeliantys didelį diskomfortą arba verčiantys vengti svarbių gyvenimo sričių, įskaitant darbą, mokslus ar socialinę veiklą.

Nors OKS susijęs su nerimu, psichikos sveikatos specialistų naudojamuose diagnostikos vadovuose jis laikomas atskiru sutrikimu.

Taip pat įmanoma turėti abu sutrikimus: maždaug pusei ar net trims ketvirtadaliams žmonių, sergančių OKS, nustatomas ir vienas ar keli nerimo sutrikimai.

OKS pasireiškia obsesijomis, kompulsijomis arba abiem. Šie simptomai sukelia reikšmingą kančią arba trukdo kasdieniam funkcionavimui.

Obsesijos – tai įkyrios, nepageidaujamos mintys, vaizdiniai ar impulsai. Tai gali būti intensyvi baimė, kad maistas užterštas, staigūs vaizdiniai apie galimą žalos padarymą kitam žmogui, arba nuolat grįžtanti mintis, jog padarėte rimtą klaidą.

Kompulsijos – tai pasikartojantys veiksmai arba mintiniai ritualai, kuriuos žmogus jaučia privalantis atlikti, kad sumažintų kylantį nerimą. Pavyzdžiui, tai nuolatinis tikrinimas, frazių kartojimas, pernelyg dažnas rankų plovimas ar nuolatinis patikinimo ieškojimas.

Daugeliui žmonių kartais pasitaiko nepageidaujamų minčių arba noras grįžti ir patikrinti, ar tikrai išjungta viryklė. Tvarkos palaikymas ar polinkis laikytis rutinos gali būti tiesiog įpročiai, kurie nesukelia didelio diskomforto.

Tačiau OKS išsiskiria sunkumu ir poveikiu kasdienybei.

Jei obsesijos ar kompulsijos užima daug laiko, sukelia didelę kančią arba trukdo kasdieniam gyvenimui, tai gali būti OKS požymis.

Svarbu žinoti, kad OKS neįmanoma „atpažinti“ vien iš elgesio. Sutrikimas gali būti nematomas, nes dalis kompulsijų vyksta mintyse, pavyzdžiui, žmogus nuolat skaičiuoja ar kartoja tam tikras frazes. Be to, dėl gėdos žmonės neretai stengiasi slėpti simptomus.

Nors nerimo sutrikimai ir OKS turi panašumų, įskaitant pasikartojančias, varginančias mintis, jų mechanizmai ir įsitikinimai, kurie šiuos simptomus palaiko, skiriasi. Dėl to skiriasi ir gydymo principai.

Viena efektyviausių gydymo krypčių tiek nerimo sutrikimams, tiek OKS yra kognityvinė elgesio terapija (KET).

OKS atveju gydymui dažnai taikoma specializuota KET forma – ekspozicija ir reakcijos prevencija (ERP). Jos esmė – palaipsniui susidurti su situacijomis, kurios sukelia įkyrias mintis ir nerimą, kartu atsispiriant norui atlikti kompulsijas.

Pavyzdžiui, žmogus, turintis užterštumo baimę, gali pamažu mažinti kartų skaičių, kiek plauna rankas prieš valgį. Ilgainiui mokomasi, kad bijomas scenarijus neįvyksta, kad diskomfortą įmanoma ištverti be ritualo, o nerimas savaime sumažėja.

Nerimo sutrikimų gydymas dažniausiai orientuojamas į konkretų baimės ar nerimavimo turinį. Pavyzdžiui, generalizuoto nerimo atveju svarbu atpažinti nerimavimo modelius, kvestionuoti įsitikinimus, palaikančius nerimą, ir mokytis naudingesnių problemų sprendimo būdų – nuo idėjų generavimo iki mažų, realių veiksmų.

Antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), gali būti veiksminga gydymo dalis tiek nerimo sutrikimų, tiek OKS atvejais. Dažnai geriausių rezultatų pasiekiama derinant medikamentinį gydymą (SSRI) su psichoterapija (KET), ypač kai OKS yra sunkios eigos.

Nors gerai, kad apie psichikos sveikatą internete kalbama atviriau ir mažėja stigma, socialiniai tinklai kartais ištrina ribą tarp asmeninės patirties ir mokslo įrodymais pagrįstos informacijos.

Jei internete matyta informacija paskatino susimąstyti apie savo savijautą, geriausias kitas žingsnis – pasikalbėti su kvalifikuotu specialistu. Jis gali padėti suprasti, ką iš tiesų patiriate, ir kokia pagalba būtų tinkamiausia.

Naujas stebimasis tyrimas atskleidė netikėtą sąsają: didesnis mėsos vartojimas gali būti susijęs su mažesne demencijos išsivystymo rizika. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad toks ryšys pastebėtas tik žmonėms, turintiems specifinį APOE4 geno variantą, kuris yra glaudžiai siejamas su didesne Alzheimerio ligos rizika.

Tyrimą atlikę Švedijos Karolinska Institutet ir Stokholmo universiteto mokslininkai iki 15 metų stebėjo 2 157 vyresnius nei 60 metų asmenis. Jie lygino dalyvių pačių nurodytą mitybą su kognityvinių testų rezultatais ir demencijos diagnozėmis.

Nors nemažai ankstesnių tyrimų yra įspėję apie neigiamą perdirbtų produktų poveikį sveikatai, šis darbas taip pat parodė panašią tendenciją. Mokslininkai nustatė, kad mažesnė perdirbtos mėsos dalis bendrame mėsos suvartojime buvo susijusi su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE genotipo.

„Mažesnė perdirbtos mėsos dalis bendrame suvartojamos mėsos kiekyje buvo siejama su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE genotipo“, – teigė Karolinska Institutet neurologė Sara Garcia-Ptacek.

Tyrėjai APOE4 apibūdina kaip „protėvių žmogaus formą“ APOE geno. Tai paskatino hipotezę, kad žmonių, turinčių vieną ar dvi šio varianto kopijas, smegenys į mitybą, kurioje daugiau mėsos, gali reaguoti kitaip.

Vis dėlto patys autoriai atkreipia dėmesį, kad prielaidos apie tai, jog mūsų protėviai gausiai maitinosi mėsa, pastaruoju metu yra ginčijamos. Be to, daug metų kaupti duomenys, ypač apie perdirbtą raudoną mėsą, neretai siejo didesnį jos vartojimą su didesne demencijos rizika. Dėl to mokslininkai ragina vertinti rezultatus atsargiai ir laukti daugiau tyrimų.

Šis darbas įneša daugiau niuansų ir primena, kad žmonės skiriasi tiek genetika, tiek aplinkos veiksniais.

„Šis tyrimas tikrino hipotezę, kad žmonėms, turintiems APOE4, didesnis mėsos vartojimas būtų susijęs su mažesne kognityvinio silpnėjimo ir demencijos rizika“, – aiškino Karolinska Institutet gerontologas Jakob Norgren.

Stebimieji duomenys šią hipotezę palaikė: dalyviai, turintys APOE4 ir valgę daugiausiai mėsos, statistiškai reikšmingai rečiau susirgdavo demencija, o atminties prastėjimas, kaip rodo tyrimo rezultatai, vyko lėčiau.

Šioje tiriamųjų grupėje perdirbta mėsa sudarė apie trečdalį visos suvartotos mėsos. Rezultatai leidžia manyti, kad kai kuriais atvejais mėsos vartojimas, įskaitant raudoną mėsą, gali būti palankus smegenų sveikatai.

Kol kas nėra aišku, kodėl stebimas toks ryšys, tačiau jis rodo, kad mitybos ir demencijos rizikos sąveika gali skirtis priklausomai nuo žmogaus. Tyrėjai svarsto, jog APOE4 turintys asmenys tam tikras maistines medžiagas iš mėsos gali įsisavinti kitaip.

Tuo metu dalyviams, kurie neturėjo APOE4, bendras mėsos vartojimas nebuvo susijęs nei su kognityvinių testų rezultatais, nei su tikimybe susirgti demencija.

Vis dėlto reikšmės turėjo mėsos rūšis: didesnis neperdirbtos mėsos santykis bendrame mėsos kiekyje, pavyzdžiui, valgant daugiau raudonos mėsos ar paukštienos, buvo siejamas su mažesne demencijos rizika, nepriklausomai nuo APOE statuso, palyginti su didesniu perdirbtos mėsos vartojimu.

APOE genas koduoja apolipoproteiną E – baltymą, kuris padeda organizme, įskaitant smegenis, pernešti cholesterolį ir riebalus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl APOE4 siejamas su Alzheimerio ligos rizika, tačiau ši sąsaja dar nėra iki galo paaiškinta.

Svarbu pabrėžti, kad tai stebimasis tyrimas: mokslininkai fiksavo, ką žmonės ir taip valgė, ir kaip laikui bėgant kito jų kognityvinė būklė, tačiau specialiai nepriskyrė dalyviams konkrečių dietų. Todėl rezultatai rodo sąsają, bet neįrodo, kad didesnis mėsos vartojimas apsaugo nuo demencijos.

Tyrėjai pažymi, kad maždaug ketvirtadalis pasaulio gyventojų turi APOE4 variantą, todėl ateityje gali būti svarstoma, ar demencijos riziką šiai grupei galima mažinti individualizuotomis mitybos rekomendacijomis.

„Dabar reikalingi klinikiniai tyrimai, kad būtų galima parengti mitybos rekomendacijas, pritaikytas pagal APOE genotipą“, – teigė J. Norgren.

Tyrimas publikuotas žurnale JAMA Network Open.

Naujas ilgalaikis tyrimas nerado įrodymų, kad nedidelės fluorido koncentracijos, naudojamos geriamajame vandenyje, turėtų neigiamą poveikį vaikų intelektui ar smegenų funkcijoms vėlesniame amžiuje. Mokslininkai daugiau kaip 10 tūkst. žmonių stebėjo nuo paauglystės iki senatvės.

Daugelyje pasaulio regionų į geriamąjį vandenį pridedama fluorido siekiant gerinti dantų sveikatą – jis stiprina dantų emalį ir mažina ėduonies riziką.

Tyrimas, paremtas 10 317 moksleivių duomenimis, apima laikotarpį nuo 1957 iki 2021 metų, kai daliai dalyvių buvo apie 80 metų. Tyrėjai nenustatė ryšio tarp gyvenimo vietoje taikytos vandens fluoridacijos ir IQ ar kitų kognityvinių funkcijų rodiklių vėlesniame gyvenime.

Daugelis sveikatos institucijų sutaria, kad fluoridacija yra saugi tokiais kiekiais, kokie dažniausiai aptinkami bendruomenių vandens sistemose JAV. Vis dėlto viešose diskusijose pastaraisiais metais kilo ginčų po 2025 metais pasirodžiusio plačiai, bet, pasak mokslininkų, dažnai klaidingai interpretuoto darbo. Jame buvo teigiama, kad didelės fluorido dozės, gerokai viršijančios JAV visuomenės sveikatos tarnybos rekomenduojamą 0,7 mg/l lygį, gali būti siejamos su žemesniu vaikų IQ.

Skeptikai atkreipė dėmesį, kad minėtoje analizėje naudotų tyrimų kokybė nevienoda, o išvados nebūtinai pritaikomos JAV, kur fluorido lygiai vandenyje yra mažesni. Nepaisant to, kai kurios JAV valstijos, įskaitant Jutą ir Floridą, jau yra uždraudusios bendruomeninę vandens fluoridaciją.

2025 metų darbe daugiausia buvo apžvelgti tyrimai iš Kinijos ir Indijos, o JAV duomenų nebuvo. Taip pat nurodoma, kad dalyje tyrimų nebuvo pakankamai suvaldyti galimi vandens teršalų veiksniai.

„Juta, Florida ir daugelis savivaldybių pasirinko pašalinti fluoridą iš geriamojo vandens, remdamosi ydingu pagrindu – tyrimais, kuriuose vertintas IQ poveikis patiriant milžiniškas fluorido dozes“, – teigė pagrindinis naujojo darbo autorius, sociologas ir demografas John Robert Warren iš „Minesotos universiteto“.

„Kadangi į savivaldybių geriamąjį vandenį JAV pridedamo fluorido lygis yra gerokai mažesnis, beveik visi ankstesni tarptautinių tyrimų duomenys nėra aktualūs JAV viešosios politikos diskusijoms“, – pridūrė jis.

Net ir 2025 metų tyrime buvo pripažinta, kad vertinant žemesnius fluorido lygius, būdingus JAV bendruomenių vandeniui, išvadų patikimumas ribotas. Būtent šią spragą siekė užpildyti naujasis darbas.

J. R. Warren ir įvairių JAV institucijų mokslininkų komanda analizavo „Wisconsin Longitudinal Study“ duomenis. Tyrime buvo panaudoti 1957 metais mokyklą baigusių 10 317 mokinių IQ įverčiai ir jų gyvenamieji adresai, kuriuos buvo galima susieti su istoriniais duomenimis apie fluorido kiekį vandens tiekimo sistemose.

Mokslininkai pažymi, kad vien iš vandens tiekimo duomenų apskaičiuota fluorido suvartojimo apimtis nėra tokia tiksli kaip tiesioginiai biologiniai matavimai, pavyzdžiui, šlapimo tyrimai. Be to, fluoridas į organizmą patenka ne tik iš vandens – jo yra maiste, dantų pastoje ir kituose kasdien vartojamuose produktuose. Vis dėlto, kol nėra dar daugiau panašaus masto tyrimų, šis darbas laikomas vienu tvirčiausių JAV kontekste.

Dalis vaikų augo vartodami šulinio vandenį, kiti – bendruomenių vandentiekio vandenį. Istoriniai įrašai apie vandens šaltinius ir fluoridacijos programų pradžią leido palyginti grupes, kurios fluorido poveikį patyrė skirtingu metu.

53, 64, 72 ir 80 metų amžiaus dalyviams buvo atliekami kognityviniai testai, todėl mokslininkai turėjo beveik 70 metų trukmės duomenų seką. Šių patikrinimų metu buvo atnaujinami ir gyvenamosios vietos duomenys, kas leido tikslinti fluorido poveikio įverčius.

„Rezultatai nesuteikia pagrindo teiginiui, kad bendruomeninė vandens fluoridacija turėtų žalingą poveikį vaikų IQ ar suaugusiųjų kognityviniams gebėjimams“, – sakė viena iš darbo autorių Gina Rumore iš „Minesotos universiteto“.

Įvertinus visus turimus galimus iškraipančius veiksnius, nebuvo požymių, kad fluoridą iš bendruomeninio vandens gavę mokiniai būtų pasirodę blogiau (ar geriau) nei jų bendraamžiai. Ši tendencija išliko ir sulaukus senatvės.

Autoriai pažymi, kad išvados atkartoja ir jų ankstesnio tyrimo rezultatus, kuriame buvo analizuoti kitos JAV moksleivių kohortos kognityvinių testų duomenys – ir taip pat nenustatyta reikšmingo ryšio su vandens fluoridacija.

Tuo tarpu kai kurie darbai rodo, kad prasta dantų sveikata, nuo kurios gali apsaugoti vandens fluoridacija, siejama su kognityvinių funkcijų prastėjimu. Kiti stebėjimai taip pat leidžia manyti, jog nutraukus fluoridacijos programas dantų sveikatos rodikliai kai kuriose vietovėse gali pablogėti gana greitai.

Ar naujasis tyrimas pakeis visuomenėje įsisenėjusias interpretacijas apie fluoridaciją, dar neaišku. Vaikų odontologė Meg Lochary iš Union apygardos Šiaurės Karolinoje (ši apygarda fluoridacijos atsisakė 2024 metais) žiniasklaidai yra sakiusi: „Niekada nemačiau tokio didelio pasipriešinimo fluoridui, kaip per pastaruosius kelerius metus.“

Vis dėlto bendruomeninę vandens fluoridaciją ir toliau remia pagrindinės visuomenės sveikatos organizacijos, įskaitant CDC, „American Dental Association“ ir „American Academy of Pediatrics“.

Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Vadinamasis „saulės vitaminas“ gali turėti ir tamsiąją pusę. Kaip vitamino D trūkumas siejamas su sveikatos rizikomis, taip ir jo perteklius gali būti pavojingas.

Mokslininkai jau ne vienus metus pabrėžia, kad vitamino D papildai reikalingi ne visiems, o retais atvejais didelės dozės gali būti toksiškos. Didesnė rizika ypač aktuali mažiems vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Vitamino D papildams populiarėjant, vis svarbiau, kad pacientai ir gydytojai tiksliai žinotų vartojamas dozes ir galimas neigiamas pasekmes. Nors tokie atvejai reti, jų daugėja, o blogiausiais scenarijais komplikacijos gali kelti grėsmę gyvybei.

Per didelis vitamino D kiekis didina kalcio pasisavinimą, todėl gali išsivystyti hiperkalcemija – būklė, kai kalcis gali kauptis pavojingomis nuosėdomis arterijose ar minkštuosiuose audiniuose. Tai didina inkstų akmenų riziką, gali sutrikdyti kaulų apykaitą ir sukelti įvairius nemalonius simptomus, įskaitant pykinimą, vėmimą, vidurių užkietėjimą, nuovargį, raumenų silpnumą ar kaulų skausmą.

Dauguma žmonių nuo vitamino D toksiškumo pasveiksta nutraukę papildų vartojimą ir gavę intraveninių skysčių ar vaistų, mažinančių kalcio kiekį. Tačiau retais atvejais, jei būklė negydoma, vitamino D perdozavimas gali sukelti inkstų nepakankamumą, kai prireikia hemodializės, arba net baigtis mirtinu žarnyno kraujavimu.

Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad vyresniems žmonėms didesnis vitamino D kiekis kraujyje gali būti susijęs su didesne griuvimų rizika.

2018 m. apžvalgoje JAV tyrėjai įspėjo apie „nemažą atsainumą“ vertinant vitamino D toksinį potencialą. Mokslininkai iki šiol nesutaria, kur tiksliai yra riba, nuo kurios vitamino D kiekis tampa per didelis.

„Atsižvelgiant į smarkiai išaugusį susidomėjimą vitaminu D, kurį iš dalies paskatino populiarios knygos, giriančios didelių dozių naudą, nenuostabu, kad taip išaugo vitamino D toksiškumo atvejų skaičius“, – teigiama 2018 m. apžvalgos išvadose.

Vitaminas D vadinamas „saulės vitaminu“, nes organizmas jį gamina veikiant saulės šviesai. Paprastai būtent taip žmogus gauna apie 90 proc. jam reikalingo vitamino D, o likusi dalis gaunama su maistu, pavyzdžiui, riebia žuvimi ar vitaminais praturtintais pieno produktais.

Vitaminas D padeda organizmui pasisavinti kalcį ir palaikyti imuninės sistemos veiklą, ląstelių augimą, medžiagų apykaitą bei nervų ir raumenų funkcijas. Ilgalaikis vitamino D trūkumas siejamas su didesne neurologinių sutrikimų, autoimuninių ligų, kaulų ligų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

Vis dėlto, ar vitamino D papildai iš tiesų naudingi, išlieka diskusijų objektu. Vieni tyrimai teigia, kad jie gali prisidėti prie senėjimo lėtinimo, geresnių pažintinių funkcijų ar net depresijos simptomų mažinimo, tačiau kiti mokslininkai abejoja tokių papildų veiksmingumu.

Be to, papildai nėra be rizikos. Dažnai vitamino D toksiškumo atvejai kyla dėl klaidų gydant vitamino D trūkumą.

Vienu ryškesnių atvejų 80 metų vyras per klaidą kasdien vartojo didelės dozės vitamino D tabletę, kuri buvo skirta gerti kartą per savaitę. Laiku pastebėjus klaidą ir nutraukus papildų vartojimą, hiperkalcemija išnyko.

Tačiau atsargūs turėtų būti ne tik vyresni žmonės. 2016 m. Danijos nacionalinė sveikatos institucija atšaukė papildą, kuriame vitamino D kiekis buvo 75 kartus didesnis nei rekomenduojama. Dėl šių kapsulių toksinį poveikį patyrė apie 20 vaikų.

Panaši problema vis dažnesnė ir JAV. 2000–2014 m. šalyje užfiksuota daugiau nei 25 tūkst. praneštų vitamino D toksiškumo atvejų. 2005–2011 m. šių atvejų skaičius išaugo 1600 proc., o nemaža jų dalis buvo susiję su vaikais ar paaugliais.

Per tą laikotarpį mirties atvejų nebuvo, tačiau užfiksuoti penki atvejai, kai pasekmės buvo rimtos.

„Stebėkite savo rodiklius“, – viename iš naujesnių tekstų apie vitaminą D įspėja „Harvard Medical School“, kurį peržiūrėjo žurnalistė ir praktikuojanti gydytoja Mallika Marshall.

„Jei vartojate vitamino D papildus, tikėtina, kad jums nereikia daugiau nei 15–20 mikrogramų (600–800 TV) per dieną. Jei to nerekomenduoja jūsų medicinos komanda, venkite viršyti 100 mikrogramų (4 000 TV) per dieną – tai laikoma saugia viršutine riba“, – teigiama rekomendacijose.

„Harvard“ gydytojai taip pat pataria, kad nustačius vitamino D trūkumą pirmiausia verta rinktis vitaminais praturtintus maisto produktus, nes jie gerokai rečiau sukelia toksiškumą.

Kaip ir pradedant ar nutraukiant bet kokių vaistų ar papildų vartojimą, geriausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

63 metų norvegas, vadinamas „Oslo pacientu“, po brolio kamieninių ląstelių transplantacijos tapo vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) pasiekė ilgalaikę remisiją.

Nors šiandien ŽIV galima suvaldyti vaistais, kurie sustabdo viruso dauginimąsi, pats virusas paprastai išlieka organizme ir nutraukus gydymą gali vėl suaktyvėti. Todėl tokie atvejai mokslininkams yra ypač vertingi ieškant būdų, kaip pasiekti visišką išgydymą.

„Oslo pacientui“ kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacija buvo atlikta gydant retą kraujo vėžio formą. Prieš pat procedūrą paaiškėjo, kad jo brolis turi retą genetinę mutaciją, kuri anksčiau buvo siejama su atsparumu ŽIV. Dėl to Oslo universitetinės ligoninės tyrėjų komanda atidžiai stebėjo, kaip transplantacija paveiks virusą.

Praėjus ketveriems metams po alogeninės (donoro) kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, pacientui neaptikta veikiančios ŽIV DNR pėdsakų. ŽIV vaistus jis galėjo nutraukti praėjus dvejiems metams po transplantacijos, o praėjus penkeriems metams po procedūros vis dar nebuvo jokių viruso atsinaujinimo požymių.

„„Oslo paciento“ atvejis suteikia vertingų įrodymų, papildančių turimas žinias apie ŽIV išgijimo atvejus“, – rašo tyrėjai publikuotame darbe.

Pasak mokslininkų, šis ir kiti panašūs tyrimai padeda geriau suprasti ŽIV eigą, molekulinius mechanizmus bei galimus prognozinius biologinius žymenis, kurie gali būti svarbūs plačiau nei vien pacientams, gydomiems alogenine transplantacija.

Brolio genuose buvusi mutacija CCR5Δ32/Δ32 pašalina CCR5 receptorių ant baltųjų kraujo kūnelių, kurį ŽIV įprastai naudoja kaip „įėjimo vartus“ į ląsteles. Tai gali padaryti imuninę sistemą itin atsparią viruso bandymams užkrėsti ląsteles.

Tolesni tyrimai parodė, kad persodintos imuninės ląstelės iš tiesų įsitvirtino ir perėmė funkcijas. Nors organizme aptikta kai kurių ŽIV fragmentų, jie nebuvo „darbinės“ būklės ir, mokslininkų vertinimu, negalėjo vėl susiformuoti į funkcionalų virusą.

Tokie atvejai, nors ir reti, medicinoje fiksuoti ir anksčiau. Šį kartą ypač svarbu tai, kad išsamiai ištirta ir žarnyno sritis – vieta, kur ŽIV dažnai mėgsta slėptis ramybės būsenoje. Tyrėjai nurodo, kad čia taip pat nerasta veikiančios ŽIV DNR.

Be to, „Oslo paciento“ organizme mažėjo ŽIV antikūnų, o T ląstelės (imuninės sistemos dalis) nustojo reaguoti į ŽIV grėsmę. Atrodė, tarsi biologinė „atmintis“ apie virusą blėstų kartu su pačiu virusu.

„HIV specifinių T ląstelių atsako nebuvimas mūsų duomenyse patvirtina hipotezę, kad toks nebuvimas koreliuoja su ilgalaike ŽIV remisija“, – rašo tyrėjai.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacijos nėra praktiškas ar realus kelias siekiant masinio ŽIV išgydymo. Tokios procedūros yra rizikingos, iš esmės „perkraunančios“ imuninę sistemą, todėl pacientai kurį laiką būna itin pažeidžiami infekcijoms. Jos atliekamos tik kraštutiniais atvejais, kai gali išgelbėti gyvybę.

Tyrėjų teigimu, maždaug 10–20 proc. žmonių, kuriems atliekama tokia transplantacija (nepriklausomai nuo priežasties), miršta per vienerius metus. „Oslo pacientui“ taip pat pasireiškė sunki komplikacija – transplantato prieš šeimininką liga, tačiau jo organizmas galiausiai ją įveikė.

Mokslininkai neatmeta, kad būtent ši imuninė reakcija (ir jai valdyti skirti vaistai) galėjo iš dalies prisidėti prie beveik visiško ŽIV pašalinimo, kartu su naujai persodintomis kamieninėmis ląstelėmis.

Tyrėjų komanda teigia sieksianti toliau analizuoti visų retų „išgijimo“ atvejų duomenis, kad būtų galima geriau suprasti, kokie mechanizmai leidžia įveikti ŽIV.

„Judant į priekį, kritinis žingsnis bus palyginti esamus ŽIV išgijimo atvejus ir nustatyti veiksmingiausią biologinių žymenų derinį“, – rašo mokslininkai.

Tyrimas publikuotas žurnale Nature Microbiology.

Osteoartritas – alinantis, lėtinis sąnarių kremzlės nykimas – kasdien sukelia skausmą ir kaulų pokyčius šimtams milijonų žmonių. Tačiau pagal naujus bandymus su gyvūnais pagalba gali ateiti netikėta forma: viena paprasta injekcija.

Atliekamuose eksperimentuose į pažeistą sąnarį suleidžiama specialiai sukurta, lėtai vaistą išskirianti sistema. Ji skatina paties organizmo kremzlės ir kaulo ląsteles per kelias savaites aktyviai „įsijungti“ į atstatymo procesą ir taisyti pažeidimus.

„Per dvejus metus nuo, atrodė, beveik neįmanomos idėjos perėjome prie terapijų kūrimo ir parodėme, kad jos gyvūnams atverčia osteoartritą atgal“, – teigė Kolorado universiteto Bolderyje chemijos ir biologijos inžinierė Stephanie Bryant.

Komanda jau užbaigė pirmąją bandymų su gyvūnais dalį ir ruošiasi antrajam etapui. Jame bus renkama daugiau duomenų apie saugumą ir galimą toksinį poveikį – tai būtinas pagrindas vėlesniems klinikiniams tyrimams su žmonėmis.

„Mūsų tikslas – ne tik malšinti skausmą ir sustabdyti ligos progresavimą, bet ir užbaigti šią ligą“, – pabrėžė S. Bryant.

Šiuo metu osteoartritas laikomas nepagydomu: dažniausiai tenka arba ilgai valdyti skausmą, arba sąnarį keisti dirbtiniu – metaliniu ar plastikiniu – implantu. Vystomas sprendimas (kol kas dar neperžiūrėtas recenzavimo būdu) rodo galimą kryptį, kaip į pagalbą pasitelkti paties organizmo ląsteles, kad jos imtųsi atstatyti pažeistą sąnarį.

Be vaisto pernašos sistemos, mokslininkai kuria ir suleidžiamą „implantą“, kuris vietoje sustingsta ir pritraukia organizmo ląsteles, kad šios užpildytų kremzlės „spragas“. Ilgainiui siekiama pasiūlyti skirtingus sprendimus skirtingoms ligos stadijoms.

Osteoartritas paprastai skirstomas į keturias stadijas: nuo ankstyvo, lengvo kremzlės nykimo iki būklės, kai kremzlės beveik nebelieka, o kaulas ima trintis į kaulą. Tada sustingimas, tinimas ir uždegimas būna ryškiausi, o skausmas – stipriausias.

„Šiuo metu daugeliui pacientų pasirinkimas yra arba didelė, brangi operacija, arba nieko“, – sakė Kolorado universiteto Anšuce Ortopedijos skyriaus profesorė ir vadovė Evalina Burger. „Tarpinių variantų beveik nėra.“

Atsižvelgiant į tai, koks dažnas osteoartritas, kiek skausmo jis sukelia ir kaip riboja judėjimą bei kasdienį gyvenimą, pasaulyje vyksta daug tyrimų, ieškančių veiksmingų gydymo metodų.

Kremzlės sąnariuose natūraliai mažėja su amžiumi, tačiau reguliari fizinė veikla gali padėti apsaugoti sąnarius. Stipresni raumenys sumažina apkrovą sąnariams, o judėjimas padeda paskirstyti sąnariuose maistingomis medžiagomis turtingus skysčius.

Tuo pat metu kitos mokslininkų grupės ieško papildomų kelių: pavyzdžiui, neseniai buvo identifikuotas konkretus baltymas, susijęs su kremzlės nykimu senstant, o jo kiekio mažinimas teoriškai galėtų padėti ilgiau išsaugoti sąnarių būklę. Taip pat nagrinėjamas semagliutido (veikliosios medžiagos, naudojamos kai kuriuose vaistuose) potencialas – manoma, kad jis gali teigiamai veikti ląstelių metabolizmą ir padėti kremzlei išlikti sveikesnei.

Nors iki realiai taikomų gydymo metodų dar gali prireikti laiko, tokie rezultatai teikia vilčių. Injekcinį sprendimą kurianti komanda tikisi, kad klinikinius tyrimus būtų galima pradėti per artimiausius 18 mėnesių, tačiau tai priklausys nuo kito bandymų su gyvūnais etapo rezultatų.

Tyrimus finansuoja osteoartrito audinių regeneracijai skirtų naujovių programa „Novel Innovations for Tissue Regeneration in Osteoarthritis“ (NITRO). Tai iniciatyva, susijusi su „Advanced Research Projects Agency for Health“ (ARPA-H), kuri veikia JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamente.

„Per ARPA-H siekiame ateities, kur žmonėms nereikės pabusti su skausmu, atsisakyti mėgstamų veiklų ar susidurti su didelėmis operacijomis ir pakartotiniais sąnarių keitimais – kad jie galėtų ilgiau išlikti aktyvūs, savarankiški ir sveiki“, – sakė ARPA-H direktorė Alicia Jackson.

Važiavimas dviračiu ar batraiščių užsirišimas dažnai vyksta beveik automatiškai – tarsi kūnas pats „žinotų“, ką daryti. Šis reiškinys populiariai vadinamas raumenų atmintimi, tačiau mokslas į jį žvelgia kiek tiksliau.

Ar raumenys iš tiesų turi atmintį? Koks vaidmuo tenka smegenims? Mokslininkai aiškina, kad atsakymas priklauso nuo to, ką tiksliai vadiname „raumenų atmintimi“.

Kasdienėje kalboje raumenų atmintimi vadiname gebėjimą atlikti sudėtingus veiksmus beveik negalvojant: groti instrumentu, megzti, vairuoti ar atlikti sportinius judesius. Vis dėlto kognityviniai mokslininkai šią atminties rūšį dažniau vadina procedūrine atmintimi.

Procedūrinė atmintis priskiriama nedeklaratyviajai atminčiai – tai reiškia, kad ji labiau susijusi su veiksmais, o ne su žodžiais ar sąmoningai įvardijamomis žiniomis. Dėl to dažnai būna lengviau parodyti, kaip atlikti veiksmą, nei tiksliai jį paaiškinti vien žodžiais. Pavyzdžiui, suaugusiajam nesunku pačiam užsėsti ant dviračio ir važiuoti, tačiau detaliai paaiškinti vaikui, kada ir kaip tiksliai pasukti vairą ar perkelti svorį, gali būti gerokai sudėtingiau.

Kartojimas laikomas vienu greičiausių būdų stiprinti procedūrinę atmintį. Mokantis naujo įgūdžio pradžioje reikia daug sąmoningų pastangų: kiekvienas judesys turi būti kontroliuojamas, tikrinama seka, taisomos klaidos. Ilgainiui, kai įgūdis kartojamas, jis tampa vis labiau automatinis. Dėl to žmogus kartais net neprisimena, kuriuo keliu parvažiavo namo – maršrutas buvo atliktas kaip daug kartų kartota veiksmų grandinė.

Mokslininkai pabrėžia, kad procedūrinei atminčiai palaikyti svarbus įvairių smegenų sričių bendras darbas. Mokantis naujo dalyko aktyviau įsitraukia prefrontalinė ir frontoparietalinė smegenų žievė – sritys, susijusios su dėmesiu, darbine atmintimi ir sąmoningu, pastangų reikalaujančiu mąstymu. Tačiau įgūdžiui tampant automatiniu, vis daugiau pasikliaujama sensomotoriniais tinklais, kurie apdoroja jutiminę informaciją ir padeda parinkti tinkamiausią fizinį atsaką. Dėl to sudėtingus veiksmus galima atlikti su mažesnėmis sąmoningomis pastangomis.

Įdomu tai, kad procedūrinė atmintis dažnai išlieka gana stabili net esant kognityviniam nuosmukiui. Sergant demencija ar patiriant kitus pažinimo sutrikimus, sunkiausi paprastai būna tie uždaviniai, kurie reikalauja sąmoningų pastangų. Vis dėlto ilgainiui įgyti automatiniai įgūdžiai neretai išlieka. Todėl galima sutikti demencija sergančių žmonių, kurie vis dar geba megzti ar šokti, nors jiems sunku prisiminti artimųjų vardus.

Tyrimai rodo, kad muzika ypač stipriai „pasiekia“ procedūrinę atmintį. Pavyzdžiui, viename Kanadoje atliktame tyrime nustatyta, kad Alzheimerio demencija sergantys žmonės žodžius geriau atpažino tada, kai jie buvo dainuojami, o ne tiesiog pasakomi. Kitas tyrimas Australijoje parodė, kad net ir sunkios Alzheimerio demencijos atveju žmogus gali išmokti naują dainą: 91 metų moteris, anksčiau niekada nebuvusi muzikante, išmoko visiškai naują kūrinį ir sugebėjo jį padainuoti dar ir po dviejų savaičių, nors atminties testo metu žodžių neatsiminė.

Terminas „raumenų atmintis“ kartais vartojamas ir tiesiogine prasme, kalbant apie tai, kad anksčiau treniruoti raumenys gali greičiau atgauti jėgą ar masę po pertraukos. Tyrimai leidžia manyti, kad ankstesnės treniruotės gali pagreitinti raumenų augimą – tikėtina, dėl pokyčių raumenų ląstelių veikloje ar sandaroje. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad net ir tokiu atveju raumenys „nesaugo“ prisiminimų taip, kaip tai daro smegenys.

Greito ir paprasto būdo sustiprinti procedūrinę atmintį nėra. Pirmiausia tenka pereiti pradinį mokymosi etapą, kai įgūdis reikalauja daug dėmesio ir pastangų. Praktika padeda smegenims mažiau remtis dėmesį valdančiomis priekinėmis sritimis ir daugiau įtraukti motorines funkcijas palaikančius tinklus.

Kad treniruotės būtų efektyvesnės, mokslininkai rekomenduoja praktiką paskirstyti per kelis užsiėmimus, o ne viską daryti vienu kartu. Toks išdėstymas verčia prisiminimą „atkurti“ iš naujo, todėl gerėja ilgalaikis įsiminimas. Taip pat gali padėti miegas po treniruočių – tyrimai rodo, kad miegant sustiprėja naujai išmoktų įgūdžių įtvirtinimas.

Nors procedūrinės atminties stiprinimas reikalauja laiko, nauji įgūdžiai praturtina kasdienybę. Be to, per gyvenimą išlavinti automatiniai gebėjimai gali padėti išlaikyti ryšį su svarbiomis patirtimis ir artimaisiais net tada, kai bendra kognityvinė sveikata ima silpti.

Dar gerokai prieš modernių antibiotikų erą žmonės dažnai rėmėsi augaliniais tradicinės medicinos preparatais, bandydami gydyti įvairias infekcijas.

Viena tokių priemonių buvo dirvinės sidabražolės (Potentilla erecta) šaknis. Šis nedidelis geltonas laukinis augalas plačiai paplitęs Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse, o jo šaknis šimtmečius naudota Airijos ir Europos liaudies medicinoje.

Istoriškai dirvinės sidabražolės preparatais buvo gydomos žaizdos, gerklės skausmas, viduriavimas ir dantenų ligos. Tokia praktika leido manyti, kad augale gali būti junginių, pakankamai stiprių veikti mikrobus.

Naujausi tyrimai parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai iš tiesų pasižymi antimikrobiniu aktyvumu ir potencialiai gali padėti kovoti net su bakterijomis, atspariomis šiuolaikiniams antibiotikams.

Antimikrobinis atsparumas visame pasaulyje laikomas augančia grėsme. Jis atsiranda tuomet, kai bakterijos evoliucionuoja taip, kad geba išgyventi vaistus, skirtus gydyti dažnas infekcijas. Dėl to kai kurias ligas tampa labai sunku, o kartais ir neįmanoma gydyti, o medicinai kyla rizika sugrįžti į laikus, kai iš pažiūros įprastos infekcijos galėjo baigtis mirtimi.

Todėl mokslininkai intensyviai ieško naujų antimikrobinių medžiagų. Augalai laikomi perspektyviu šaltiniu, nes per tūkstantmečius prisitaikė gaminti įvairias biologiškai aktyvias chemines medžiagas, padedančias gintis nuo mikrobų.

Minėtame tyrime buvo nagrinėta, ar Airijos pelkėse augantys augalai turi junginių, galinčių padėti kovoti su daugeliui vaistų atspariomis bakterijomis. Tam paruošti daugiau nei 70 skirtingų augalų rūšių ekstraktai, surinkti pelkėse įvairiose Airijos vietovėse, o vėliau laboratorijoje išbandyti prieš kliniškai reikšmingus bakterinius patogenus, įskaitant sunkių plaučių uždegimų ir šlapimo takų infekcijų sukėlėjus.

Buvo taikomi jautrumo antimikrobinėms medžiagoms testai, vertinant, ar ekstraktai slopina bakterijų augimą. Paprastai tariant, bakterijos buvo veikiamos skirtingais augalų ekstraktais ir stebėta, kurie jų efektyviausiai stabdo dauginimąsi.

Vėliau perspektyviausi ekstraktai buvo tikrinami ir biofilmų modeliuose, siekiant nustatyti, ar augaliniai junginiai gali trukdyti bakterijoms formuoti biofilmus. Biofilmai – tai bakterijų bendruomenės, apsuptos gleivėtu angliavandenių sluoksniu, kuris apsaugo jas nuo antibiotikų, dezinfekantų ir imuninės sistemos.

Pradinė atranka parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai ne tik veikia antimikrobiškai, bet ir riboja biofilmų formavimąsi. Tai gali paaiškinti, kodėl šis augalas istorijoje buvo naudojamas infekcijoms gydyti.

Taip pat buvo vertinta, ar augaliniai ekstraktai galėtų veikti kartu su esamais antibiotikais. Žinoma, kad kai kurie augaliniai junginiai nebūtinai tiesiogiai naikina bakterijas, tačiau gali sustiprinti antibiotikų poveikį.

Tyrėjai sujungė mažas kolistino – antibiotiko, kuris dėl galimo toksiškumo pacientams paprastai skiriamas kaip paskutinė priemonė gydant sunkias infekcijas – dozes su dirvinės sidabražolės ekstraktu. Vien tik tokia maža kolistino dozė bakterijų nesunaikino, tačiau kartu su augaliniu ekstraktu antibiotiko veiksmingumas pastebimai padidėjo.

Vėliau dalis komandos atliko ekstraktų sudėties analizę, siekdama nustatyti, kokie junginiai juose yra. Potentilla genties augalai žinomi dėl natūraliai susidarančių medžiagų, tokių kaip elaginė rūgštis ir agrimoniinas, kurioms priskiriamos antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės.

Ištyrus būtent šiuos junginius, esančius pelkėse augusioje dirvinėje sidabražolėje, nustatyta, kad elaginė rūgštis ir agrimoniinas gali slopinti bakterijų augimą. Tai leidžia manyti, kad būtent jie gali būti atsakingi už augalo antimikrobinį poveikį.

Taip pat nustatyta tikėtina veikimo priežastis: šie junginiai „suriša“ geležį – maistinę medžiagą, būtiną bakterijoms augti. Dėl to bakterijų ląstelės tarsi „badauja“ ir nebegali sėkmingai daugintis.

Tyrėjai teigia, kad dabar daugiausia dėmesio skiriama šio antimikrobinio poveikio optimizavimui ir formulių kūrimui, kad būtų galima įvertinti jų potencialą eksperimentiniuose modeliuose.

Gamta nuo seno buvo turtingas vaistinių medžiagų šaltinis. Daugelis šiandien naudojamų antibiotikų kilo iš natūralių šaltinių. Pavyzdžiui, vienas stiprių „paskutinės vilties“ antibiotikų vankomicinas, taikomas gydant MRSA (meticilinui atsparaus Staphylococcus aureus) ir C. difficile sukeltas infekcijas, buvo atrastas dirvožemio mikroorganizmų aplinkoje.

Antimikrobiniam atsparumui toliau augant visame pasaulyje, vis labiau reikia naujų metodų ir gydymo priemonių. Augalai gali būti dar nepakankamai ištirtas šaltinis tiek naujų antimikrobinių junginių, tiek medžiagų, kurios sustiprintų jau turimų vaistų veikimą.

Dirvinės sidabražolės pavyzdys parodo, kaip gamta ir tradicinė medicina gali derėti su šiuolaikiniu mokslu sprendžiant dabarties problemas. Jis taip pat primena, kad atsakymai kartais slypi netikėtose vietose – net ir mažoje geltonoje gėlėje, augančioje pelkėje.