Category: Sveikata

  • Ebolos protrūkis Konge paskelbtas tarptautine grėsme: virusas plinta, vakcinos nėra

    Ebolos protrūkis Konge paskelbtas tarptautine grėsme: virusas plinta, vakcinos nėra

    PSO paskelbė tarptautinę ekstremalią situaciją

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) Kongo Demokratinėje Respublikoje fiksuojamą ebolos protrūkį paskelbė tarptautinio masto visuomenės sveikatos ekstremalia situacija. Toks sprendimas reiškia sustiprintas tarptautines priemones, greitesnį išteklių mobilizavimą ir griežtesnę stebėseną regionuose, kuriuose virusas gali plisti.

    Protrūkio epicentru laikoma Ituri provincija šalies šiaurės rytuose, netoli sienų su Uganda ir Pietų Sudanu. Šis regionas pasižymi didele gyventojų migracija, kuri siejama su kasybos veikla, o kai kuriose vietovėse darbą apsunkina nesaugumo situacija.

    Ką rodo naujausi skaičiai ir rizikos

    Pagal vietos sveikatos institucijų pateiktus duomenis, pranešta apie daugiau nei 90 įtariamų mirčių ir apie 350 įtariamų susirgimų. Dalis atvejų iki šiol vertinami kaip įtariami, nes laboratorinių tyrimų apimtys regione ribotos, todėl tikrasis protrūkio mastas dar gali kisti.

    Didžiausia įtampa kyla dėl to, kad užfiksuotas atvejis Gomoje, dideliame mieste šalies rytuose, kuris yra svarbus transporto ir judėjimo mazgas. Ugandoje taip pat patvirtintas atvejis ir viena mirtis, tačiau vietinio plitimo židinys, valdžios teigimu, nenustatytas.

    Afrikos ligų kontrolės ir prevencijos centrai įspėja, kad rytų Afrikos šalims, besiribojančioms su Kongo Demokratine Respublika, išlieka didelė įvežimo rizika. Šioje situacijoje kritiškai svarbios pasienio patikros, greita diagnostika ir kontaktų atsekimas.

    Kodėl šis ebolos tipas kelia išskirtinį nerimą

    Dabartinį protrūkį sukėlė Bundibugyo atmaina, kuriai nėra plačiai taikomos specifinės vakcinos ar standartizuoto tikslinio gydymo. Praktikoje tai reiškia, kad pagrindinės priemonės išlieka ankstyvas atvejų nustatymas, izoliavimas, infekcijų kontrolė sveikatos įstaigose ir saugios laidotuvės.

    Esamos ebolos vakcinos pirmiausia buvo kuriamos ir taikomos Zaire atmainai, kuri sukėlė didžiausius istorinius protrūkius. Bundibugyo atmaina anksčiau buvo fiksuota Ugandoje 2007 metais ir Kongo Demokratinėje Respublikoje 2012 metais, o mirtingumas tuomet siekė apie 30–50 proc.

    „Tai protrūkis, kuris gali plisti labai greitai, ypač jei pasiekia tankiai apgyvendintas teritorijas“, – sakė virusologas Jeanas-Jacquesas Muyembe.

    Kaip prasidėjo protrūkis ir kodėl jis galėjo vėluoti

    Epidemiologiniai tyrimai tęsiami, siekiant nustatyti protrūkio kilmę ir ankstyviausias užsikrėtimo grandis. Pirmasis identifikuotas atvejis siejamas su slaugytoja, kuri kreipėsi į sveikatos centrą Bunijoje, tačiau manoma, kad protrūkio epicentras yra Mongbwalu sveikatos zonoje, maždaug už 90 kilometrų.

    PSO apie didelio mirtingumo ligos pasireiškimą informuota gegužės 5 dieną, kai per kelias dienas mirė keli sveikatos priežiūros darbuotojai. Vietos sveikatos ministerija nurodė, kad dalis bendruomenių iš pradžių ligą siejo su mistinėmis priežastimis, todėl žmonės kreipėsi ne į medikus, o į maldos centrus, ir tai galėjo uždelsti kontrolės priemones.

    Specialistai pabrėžia, kad ebolos pradžia dažnai primena gripą ar maliariją, todėl ankstyvoje stadijoje ligą lengva supainioti. Dėl to svarbiausios tampa greitai pasiekiamos diagnostikos paslaugos, aiškus rizikos komunikavimas ir sveikatos sistemos apsauga nuo užsikrėtimų gydymo įstaigose.

  • Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės ir jų junginiai pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio, ypač ten, kur švelninami reguliavimo ribojimai. Vis dėlto visuomenėje įsišaknijęs įsitikinimas apie vadinamąjį alkio jausmo sužadinimą ilgai kėlė klausimą, kaip kanapės gali sietis su mažesniu kūno svoriu.

    Kalifornijos universiteto Riversaido mokslininkai naujame eksperimente su pelėmis pabandė paaiškinti šį paradoksą. Jie nutukusias suaugusias peles 30 dienų veikiant Vakarų tipo racionu gydė arba grynu THC, arba viso augalo ekstraktu, kuriame THC kiekis buvo toks pats.

    Ką parodė bandymai su pelėmis

    Pelės buvo šeriamos riebalų ir cukraus gausia dieta 60 dienų, o gydymas pradėtas po 30 dienų. Abiejose grupėse, gavusiose THC arba ekstraktą, fiksuotas kūno masės mažėjimas, kai tuo metu negydytos pelės ir toliau priaugo svorio.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad gydytų pelių riebalinė masė eksperimento pabaigoje buvo mažesnė, nors suvartojamo maisto kiekis reikšmingai nesiskyrė. Tai leidžia manyti, kad pokyčius galėjo lemti ne vien apetito svyravimai, o metaboliniai mechanizmai.

    Svarbiausias skirtumas paaiškėjo vertinant gliukozės apykaitą: reikšmingesni metaboliniai pagerėjimai, įskaitant geresnę gliukozės toleranciją, buvo stebimi tik viso augalo ekstrakto grupėje. Vien THC tokio efekto nesukėlė.

    THC ne vienintelis veiksnys

    „Tai rodo, kad vien THC nepaaiškina metabolinės naudos, kuri kai kada siejama su kanapių vartojimu“, – sakė biomedicinos mokslininkas Nicholas DiPatrizio, vadovaujantis Kanabinoidų tyrimų centrui.

    „Panašu, kad kiti augalo junginiai gali atlikti kritinį vaidmenį“, – pridūrė jis.

    Mokslininkų vertinimu, kanapėse yra šimtai fitocheminių junginių, įskaitant skirtingus kanabinoidus, terpenus ir flavonoidus, kurie gali veikti kartu. Dėl šios priežasties vienos molekulės išskyrimas ne visada atspindi realų viso augalo ekstrakto poveikį.

    Kodėl išvadų negalima perkelti žmonėms

    Tyrimas atliktas su gyvūnais, todėl jo išvadų tiesiogiai taikyti žmonėms negalima. Pats N. DiPatrizio pabrėžė, kad tai nėra rekomendacija kanapes naudoti svoriui ar diabetui valdyti, nes klinikinių įrodymų, patvirtinančių tokį taikymą, šiuo metu nepakanka.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kanapių poveikis gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, vartojimo trukmės, dozės ir cheminės sudėties. Kai kurie darbai su gyvūnais rodo, jog ankstyvas poveikis gali būti siejamas su nepalankiais vystymosi rodikliais, todėl rizikos ir naudos balansas išlieka esminis klausimas.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale The Journal of Physiology. Autoriai teigia, kad ateities darbams bus svarbu tiksliau atskirti, kurie kanapių junginiai ir kokiais biologiniais keliais gali veikti gliukozės apykaitą bei riebalų kaupimą.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl APOE2 gali saugoti nuo Alzheimerio: raktas slypi DNR

    Mokslininkai atskleidė, kodėl APOE2 gali saugoti nuo Alzheimerio: raktas slypi DNR

    Mokslininkai vis geriau supranta, kodėl kai kurie žmonės rečiau suserga Alzheimerio liga. Nauji tyrimų duomenys rodo, kad APOE2 geno variantas gali turėti tiesioginį apsauginį poveikį neuronams, o svarbiausias mechanizmas susijęs ne tik su riebalų apykaita, bet ir su DNR apsauga.

    APOE genas koduoja apolipoproteiną E, kuris dalyvauja cholesterolio ir kitų lipidų pernašoje organizme bei smegenyse. Šis genas turi kelis dažnesnius variantus, iš kurių APOE4 siejamas su didesne Alzheimerio rizika, o APOE2 dažniau aptinkamas tarp žmonių, kuriems rizika mažesnė.

    Kas paaiškėjo apie neuronų DNR?

    JAV Buck senėjimo tyrimų instituto komanda tyrė, kaip skirtingi APOE variantai veikia žmogaus neuronų atsparumą. Laboratorijoje iš žmogaus kamieninių ląstelių buvo išaugintos smegenų ląstelės su APOE2, APOE3 ir APOE4 variantais, o vėliau vertinta, kaip jos reaguoja į stresą.

    Paaiškėjo, kad neuronai su APOE2 variantu patiria mažiau DNR pažeidimų ir, svarbiausia, greičiau įjungia apsaugos bei taisymo sistemas. Tyrėjai taip pat fiksavo požymius, kad šios ląstelės geriau atsispiria su amžiumi siejamam ląstelių senėjimo procesui, kai ląstelė nebeveikia efektyviai, bet neišnyksta ir gali skatinti uždegiminius procesus.

    „Jau seniai žinome, kad APOE2 nešiotojai dažniau gyvena ilgiau ir rečiau suserga Alzheimerio liga, tačiau apsauginis mechanizmas ilgai buvo neaiškus“, – sakė Buck instituto mokslininkė Lisa Ellerby.

    Kodėl tai svarbu gydymui?

    Tyrime keliama idėja, kad ateityje būtų galima kurti terapijas, imituojančias APOE2 poveikį, ypač žmonėms, turintiems APOE4 variantą. Papildomu signalu tapo ir tai, kad eksperimentuose APOE4 neuronams pritaikius APOE2 baltymą, buvo matomas didesnis atsparumas pažeidimams.

    Kita tyrimo dalis atlikta su senesnėmis pelėmis, kurių smegenyse buvo išreikšti skirtingi APOE variantai. Rezultatai sustiprino laboratorinių bandymų kryptį: APOE2 siejosi su sveikesnio smegenų senėjimo žymenimis ir geresniu ląstelių struktūriniu stabilumu.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribotumus: neuronai buvo dirbtinai veikiami intensyviu stresu, pavyzdžiui, radiacija ir cheminėmis medžiagomis, todėl būtini papildomi tyrimai, kad būtų aišku, kaip šie procesai vyksta natūralaus senėjimo metu. Alzheimerio liga išlieka daugialypė, todėl tikėtina, kad veiksmingiausios strategijos ateityje derins kelis taikinius, įskaitant amiloido ir tau procesus, uždegimą bei ląstelių atsparumą.

    „Mūsų duomenys rodo, kad APOE2 neuronai geriau apsaugo ir taiso DNR pažeidimus, taip pat labiau priešinasi ląstelinio senėjimo programai, kuri skatina vėlyvo amžiaus silpnėjimą“, – sakė Lisa Ellerby.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad šie rezultatai padės tiksliau suprasti, kaip genetika veikia smegenų senėjimą, ir atvers naujas kryptis kuriant prevencines bei gydomąsias priemones. Dar vienas svarbus žingsnis bus detaliai išnarplioti, kokie signaliniai keliai sujungia APOE2, DNR taisymo mechanizmus ir uždegiminius procesus smegenyse.

  • Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastiko ir dar smulkesnių nanoplastiko dalelių vis dažniau aptinkama geriamajame vandenyje, o kartu jos patenka ir į žmogaus organizmą. Nors tikslios ilgalaikės pasekmės vis dar tiriamos, vis daugiau tyrimų rodo, kad poveikis gali būti susijęs su uždegiminiais procesais ir kitais sveikatos rizikos veiksniais.

    2024 metais Kinijos mokslininkų komanda paskelbė rezultatus, kurie rodo netikėtai praktišką būdą sumažinti nano ir mikroplastiko kiekį iš čiaupo bėgančiame vandenyje. Tyrėjų teigimu, daugeliu atvejų pakanka vandenį užvirinti ir tuomet perfiltruoti susidariusias nuosėdas.

    „Iš čiaupo tekančiame vandenyje esančios nano ir mikroplastiko dalelės, prasprūstančios pro centralizuotas valymo sistemas, kelia vis didesnį susirūpinimą, nes gali kelti riziką žmogui per kasdienį vartojimą“, – aiškino tyrimo autoriai.

    Kas vyksta verdant vandenį

    Bandymuose mokslininkai vertino tiek minkštą, tiek kietą vandenį ir į jį įmaišė mikro bei nanoplastiko dalelių. Užvirus vandenį ir vėliau atskyrus susidariusias nuosėdas, bendras plastiko dalelių kiekis sumažėjo, o efektyvumas priklausė nuo vandens kietumo.

    Didžiausias poveikis užfiksuotas kietame vandenyje, kuriame daugiau ištirpusių mineralų. Kaitinant tokį vandenį, dažniau formuojasi kalkių nuosėdos, kurios gali „pririšti“ plastiko daleles ir paversti jas lengviau pašalinamomis, kai nuosėdos išfiltruojamos.

    „Mūsų rezultatai parodė, kad nanoplastiko nusėdimas verdant didėjo didėjant vandens kietumui“, – rašė tyrėjai, pabrėždami, kad kai kuriais atvejais dalelių sumažėjimas buvo labai ryškus.

    Kiek galima pašalinti ir ką tai reiškia

    Tyrime nurodoma, kad dalyje bandymų verdinimo ir filtravimo derinys pašalino iki 90 proc. nano ir mikroplastiko dalelių. Minkštame vandenyje efektyvumas buvo mažesnis, tačiau reikšmingas sumažėjimas taip pat stebėtas, nes dalis dalelių vis tiek nusėdo kartu su susidarančiomis nuosėdomis.

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis pasiekiamas daugeliui namų ūkių be sudėtingos įrangos. Tyrėjai pabrėžia, jog po užvirinimo svarbi antroji dalis, kai nuosėdos turi būti pašalinamos, pavyzdžiui, per smulkų metalinį sietelį ar kitą filtrą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien verdinimas nėra universalus sprendimas visoms vandens taršos problemoms, o mikroplastikas į organizmą patenka ne tik per vandenį, bet ir per maistą bei aplinką. Dėl to verdinimas ir filtravimas labiau vertinamas kaip papildoma, o ne vienintelė rizikos mažinimo priemonė.

    Kodėl tema aštrėja

    Mikroplastikas atsiranda yrant didesniems plastiko gaminiams ir iš kasdienių šaltinių, tokių kaip sintetiniai audiniai ar įvairios buitinės plastiko detalės. Šios dalelės dėl savo patvarumo ilgai išlieka aplinkoje, o vandens valymo technologijos ne visur vienodai veiksmingai jas sulaiko.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad nuotekų valymo įrenginiai dalį dalelių pašalina, tačiau reikšminga jų dalis vis tiek gali patekti į aplinką ir galiausiai į vandens tiekimo grandines. Tuo pat metu skirtingose šalyse ryškiai skiriasi vandens kietumas, todėl ir verdinimo poveikis gali būti nevienodas.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti daugiau plačios apimties tyrimų su didesniu mėginių skaičiumi ir realiomis vartojimo sąlygomis, kad būtų tiksliau įvertinta, kiek šis paprastas įprotis galėtų sumažinti bendrą žmogaus kontaktą su nano ir mikroplastiku. Tyrimas publikuotas žurnale „Environmental Science & Technology Letters“.

  • Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Naujas Švedijos mokslininkų darbas primena seniai žinomą faktą: antsvoris ir nutukimas siejami su didesne daugelio vėžio rūšių rizika. Tačiau šįkart akcentuojama kita detalė – svarbi ne vien kūno masė, bet ir amžius, kada svoris pradeda augti.

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 630 000 žmonių sveikatos duomenis, kuriuose buvo keli svorio matavimai nuo 17 iki 60 metų. Šie rodikliai buvo sugretinti su vėžio atvejais, kad būtų galima įvertinti skirtingas svorio kitimo trajektorijas per gyvenimą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad daug ankstesnių darbų rėmėsi vienu matavimu, dažniausiai vidutinio ar vyresnio amžiaus. Šį kartą pasirinktas požiūris leidžia matyti, ar rizika susijusi su pradiniu svoriu jauname amžiuje, ar su vėlesniu priaugimu, ir ar svarbus pokyčių greitis.

    Kada priaugtas svoris siejamas su didesne rizika

    Duomenys parodė, kad spartus svorio augimas bet kuriuo gyvenimo etapu buvo susijęs su didesne kelių vėžio formų rizika. Vyrams ryškiausiai išsiskyrė kepenų vėžio ir stemplės adenokarcinomos sąsajos, moterims – endometriumo vėžio, o abiem lytims – inkstų ląstelių karcinomos ir hipofizės navikų.

    Vyrams stipresnės sąsajos nustatytos tuomet, kai svoris augo iki 45 metų. Tyrėjai svarsto, kad reikšmės gali turėti lėtinis uždegimas, atsparumas insulinui ir gastroezofaginio refliukso liga, kuri siejama su stemplės pažeidimais.

    Moterims didesnė rizika labiau siejosi su svorio augimu po 30 metų. Kaip galimą paaiškinimą autoriai mini hormoninių pokyčių laikotarpį, kuris daliai moterų sutampa su kūno masės didėjimu ir metaboliniais pokyčiais.

    Jauno amžiaus svoris ir ilgalaikės pasekmės

    Kai kurių vėžio rūšių, įskaitant kasos vėžį, rizika labiausiai siejosi su svoriu 17 metų amžiuje, o ne su vėlesniais pokyčiais. Tai rodo, kad ankstyvos su kūno mase susijusios būklės gali turėti ilgalaikį biologinį pėdsaką.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo bendrą tendenciją: kuo anksčiau žmogui išsivysto nutukimas, tuo didesnė vėžio rizika vėlesniame amžiuje. Toks ryšys dera su platesniu moksliniu kontekstu, siejančiu ilgalaikį perteklinį riebalinį audinį su hormonų pusiausvyros pokyčiais, uždegiminiais procesais ir metaboliniais sutrikimais.

    Ką svarbu žinoti interpretuojant rezultatus

    Šis darbas yra stebimasis, todėl jis neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Be to, tyrėjai neturėjo visų detalių, kurios galėtų daryti įtaką rezultatams, pavyzdžiui, išsamios informacijos apie mitybą, fizinį aktyvumą ar kitus gyvenimo būdo veiksnius.

    Vis dėlto tyrimas papildo vis gausėjančius duomenis, kad vėžio prevencijoje svarbus gyvenimo eigos požiūris: ne tik siekti sveikesnio svorio, bet ir kuo anksčiau sustabdyti spartų svorio augimą. Autoriai teigia, kad ateityje prevencinės priemonės gali būti tikslinamos pagal amžių ir lytį, atsižvelgiant į skirtingas rizikos kreives.

    Tyrimo rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o pats darbas paskelbtas kaip išankstinė publikacija ir dar nėra recenzuotas. Tai reiškia, kad išvados gali kisti po vertinimo, tačiau pateikta analizė jau dabar kelia svarbių klausimų sveikatos politikai ir asmeninei prevencijai.

  • Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Svorio mažinimo injekcijos, tokios kaip „Wegovy“ ar „Mounjaro“, per kelerius metus iš esmės pakeitė nutukimo gydymą. Tačiau praktikoje ryškėja viena didžiausių problemų: nutraukus vaistų vartojimą, daliai žmonių svoris gana greitai grįžta, o kartu silpnėja ir anksčiau pagerėję sveikatos rodikliai.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad nutukimas yra lėtinė liga, todėl ilgalaikis rezultatas priklauso ne tik nuo pradinių kilogramų. Dėl to didėja poreikis sprendimams, kurie padėtų išlaikyti pasiektą efektą, būtų patogesni ir lengviau prieinami didesniam pacientų skaičiui.

    Nuo injekcijų prie tabletės

    GLP-1 grupės vaistai tradiciškai buvo kuriami kaip peptidai, kurie virškinamajame trakte greitai suardomi, todėl dažniausiai turi būti leidžiami injekcijomis. Prie kainos prisideda ir sudėtingesnė gamyba, ir logistiniai reikalavimai, pavyzdžiui, laikymas šaldytuve bei specialios švirkštimo priemonės.

    Šiame kontekste daug dėmesio sulaukė orforglipronas, geriamasis preparatas, kuris veikia tą pačią GLP-1 sistemą, bet yra vadinamoji mažos molekulės medžiaga. Tokie vaistai paprastai yra atsparesni virškinimui, paprasčiau gaminami ir lengviau sandėliuojami, todėl teoriškai gali būti pigesni ir patogesni vartoti kasdien.

    Ką rodo naujausi tyrimai?

    Klinikiniuose tyrimuose orforglipronas siejamas su daugiau nei 15 proc. kūno svorio sumažėjimu suaugusiesiems, turintiems nutukimą. Tai rezultatai, panašūs į dalies jau naudojamų GLP-1 injekcijų, nors kai kurių naujesnių preparatų poveikis svoriui kai kuriuose tyrimuose buvo didesnis.

    Dar įdomesnė kryptis – bandymai, kuriuose vertinta, ar pasiektą svorio mažėjimą galima išlaikyti pakeitus injekcijas į geriamą vaistą. Viename tyrime dalyviai, kurie anksčiau sėkmingai numetė bent 5 proc. kūno svorio vartodami GLP-1 injekcijas, buvo perkelti į orforgliprono arba placebo vartojimą ir stebėti 52 savaites.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: placebo grupėse svoris grįžo reikšmingai greičiau, o vartojus orforgliproną atkritimas buvo mažesnis. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad vartojant orforgliproną palankesni išliko ir kai kurie metabolinės sveikatos rodikliai, tokie kaip gliukozės kontrolė, kraujospūdis ar lipidų profilis.

    Kodėl tai svarbu pacientams?

    Svorio grįžimas nutraukus GLP-1 vaistus yra vienas dažniausiai aptariamų realios praktikos iššūkių, nes pacientai neretai tikisi ilgalaikio efekto po gydymo kurso. Jei geriamasis preparatas galėtų tapti palaikomojo gydymo alternatyva, tai reikštų paprastesnį vartojimą ir potencialiai mažesnes bendras gydymo išlaidas.

    Kita vertus, specialistai primena, kad vieno vaisto formato pakeitimas nepanaikina pagrindinio principo: ilgalaikis nutukimo valdymas paprastai reikalauja nuoseklios strategijos. Prie jos priskiriami mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai, miego bei streso valdymas, gretutinių ligų kontrolė ir individualiai parinktas gydymas.

    Tyrimai, kuriuose dalyvių skaičius siekė kiek daugiau nei po 100 kiekvienoje grupėje, laikomi perspektyviais, bet dar ne galutiniu atsakymu visai populiacijai. Artimiausiais metais lemiami bus didesnės apimties tyrimai, saugumo stebėsena realiomis sąlygomis ir sprendimai dėl registracijos skirtingose rinkose.

  • Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Paprasti, patikimi būdai anksčiau pastebėti kognityvinių funkcijų silpnėjimą gali reikšmingai pagerinti pagalbą ir gydymo planavimą. Naujas tyrimas rodo, kad rašysenos užduotys ateityje gali tapti vienu iš nebrangių testų, padedančių įvertinti galimus pokyčius.

    Rašymas ranka laikomas tinkamu kandidatu dėl to, kad vienu metu apkrauna kelias sistemas: smulkiąją motoriką, regos ir judesių koordinaciją, dėmesį, darbinę atmintį ir vykdomąsias funkcijas. Kitaip tariant, tai nėra vien rankos judesys – tai sudėtingas smegenų apdorojimo procesas, kuriame klaidos ar sulėtėjimas gali tapti pastebimi anksčiau nei kasdienybėje.

    Tyrėjų komanda iš Évoros universiteto Portugalijoje nagrinėjo, kaip skiriasi rašymo judesių organizavimas vyresniame amžiuje, kai nustatytas kognityvinis sutrikimas. Analizė rėmėsi anksčiau moksle fiksuota įžvalga, kad sergant neurodegeneracinėmis ligomis, įskaitant Alzheimerio ligą, rašysena ir rašymo dinamika gali prastėti kartu su pažintinių funkcijų silpnėjimu.

    Kas buvo tiriama ir kaip

    Tyrime dalyvavo 58 slaugos namuose gyvenantys 62–99 metų žmonės. Iš jų 38 buvo diagnozuotas tam tikras kognityvinis sutrikimas, o 20 dalyvių laikyti kognityviškai sveikais.

    Naudojant rašiklį ir skaitmeninę planšetę dalyviai atliko kelias užduotis: braižė taškus ir linijas, perrašinėjo sakinius ir rašė sakinius iš diktanto. Būtent diktanto užduotis, reikalaujanti klausymo, informacijos išlaikymo atmintyje, garsų pavertimo tekstu ir tikslaus judesių valdymo, ryškiausiai atskyrė grupes.

    Kognityvinį sutrikimą turėję dalyviai dažniau rašė lėčiau: vienam brūkštelėjimui skirdavo daugiau laiko, atlikdavo daugiau brūkšnių ir jų judesiai būdavo smulkesni. Tyrėjai tai sieja su sumažėjusia smegenų geba kompensuoti, kai užduotis tampa sudėtinga ir vienu metu reikia valdyti kelis procesus.

    „Rašymas nėra vien motorinė veikla – tai langas į smegenų darbą“, – sakė kineziterapijos specialistė Ana Rita Matias iš Évoros universiteto.

    „Didesnių kognityvinių reikalavimų užduotys parodė, kad silpnėjimas atsispindi tame, kaip efektyviai ir nuosekliai laikui bėgant organizuojami rašymo judesiai“, – pridūrė ji.

    Ką tai gali reikšti praktikoje

    Autoriai pabrėžia, kad vieno testo nepakanka ir ateityje greičiausiai reikės kelių skirtingų rašysenos užduočių, kad būtų patikimai įvertintos skirtingos smegenų funkcijos. Vis dėlto tokie testai galėtų tapti patrauklūs todėl, kad potencialiai leistų atlikti pirminį įvertinimą be brangių tyrimų ir sudėtingos įrangos, ypač slaugos įstaigose ar pirminėje sveikatos priežiūroje.

    Tačiau tyrimas turi ribojimų: dalyvių imtis buvo palyginti nedidelė, žmonės nebuvo stebimi ilgą laiką, kad būtų galima matyti rašysenos pokyčių dinamiką. Taip pat nebuvo detaliai įvertintas medikamentų vartojimas, o kai kurie vaistai gali turėti įtakos motorikai ir rašymo greičiui.

    Mokslininkai ieško ir kitų ankstyvo įspėjimo signalų – nuo kraujo biologinių žymenų iki balso ir kalbos ypatybių, kurias gali padėti analizuoti DI. Šiame kontekste rašysena gali tapti dar vienu informatyviu rodikliu, ypač jei bus patvirtinta didesniais ir ilgesniais tyrimais.

    „Ilgalaikis tikslas – sukurti lengvai pritaikomą, laiką taupantį ir prieinamą įrankį, kurį būtų galima integruoti į kasdienę sveikatos priežiūrą be specializuotos ar brangios įrangos“, – sakė A. R. Matias.

  • Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai praneša aptikę molekulinį mechanizmą, kuris gali veikti kaip savotiškas riebalų deginimo „jungiklis“ ir kartu būti susijęs su kaulų stiprumu. Tyrimas atliktas su pelėmis, tačiau rezultatai susieti ir su žmonių genetiniais duomenimis, todėl atradimas kelia vilčių dėl naujų gydymo krypčių.

    Dėmesio centre atsidūrė rudosios riebalų ląstelės, kurios skirtingai nei baltieji riebalai nėra skirtos energijai kaupti. Jų pagrindinė funkcija – deginti kalorijas ir gaminti šilumą, ypač šaltyje, todėl jos laikomos svarbiomis medžiagų apykaitos ir kūno temperatūros reguliavimo grandimis.

    Du šilumos gamybos keliai

    Ilgą laiką buvo žinoma, kad rudosios riebalų ląstelės šilumą gali gaminti per UCP1 baltymu paremtą mechanizmą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia ir alternatyvus kelias – vadinamasis bergždžias kreatino ciklas, kuris taip pat „sudegina“ energiją šilumos pavidalu.

    Naujojo darbo autoriai nagrinėjo, kas tiksliai paleidžia šį antrąjį kelią. Jie nustatė, kad svarbus vaidmuo tenka fermentui TNAP, o vienas iš signalų, galinčių jį aktyvinti, yra glicerolis – medžiaga, susijusi su riebalų apykaita.

    „Pirmą kartą parodėme, kaip gali būti įjungiamas alternatyvus šilumos gamybos kelias, nepriklausomas nuo klasikinės sistemos“, – sakė biochemikas Lawrence Kazak.

    Ryšys su kaulais ir genetika

    Tyrėjai papildomai rėmėsi didelės apimties žmonių genetiniais įrašais ir ieškojo sąsajų tarp TNAP veiklos bei kaulų būklės. Analizėje aptiktos mutacijos TNAP struktūros srityje, kurią mokslininkai sieja su glicerolio prisijungimu, buvo susietos su mažesniu kaulų tankiu ir sumažėjusia fermento veikla.

    Toks ryšys svarbus ir todėl, kad žinomas retas sutrikimas, kai TNAP aktyvumas sumažėjęs, o kaulų mineralizacija prastėja. Tai padeda paaiškinti, kodėl tas pats fermentas gali būti reikšmingas ir energijos apykaitai, ir kaulų tvirtumui.

    Ką tai gali reikšti gydymui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki praktinių vaistų dar anksti, tačiau pats „jungiklio“ identifikavimas suteikia aiškesnį taikinį. Šiuo metu kai kurioms retoms kaulų ligoms taikoma fermentų pakaitinė terapija, tačiau ji gali būti sudėtinga ir reikalauti dažnų injekcijų.

    Idėja sukurti junginius, kurie selektyviai didintų TNAP aktyvumą, teoriškai galėtų pasiūlyti patogesnių sprendimų. Be to, jei ateities tyrimai patvirtins, kad šis kelias reikšmingas ir žmonių energijos apykaitai, gali atsiverti papildomos kryptys, susijusios su nutukimo ar 2 tipo diabeto rizikos mažinimu.

    Tyrėjai taip pat primena svarbų apribojimą: pelės, lyginant su žmonėmis, turi santykinai daugiau rudųjų riebalų, todėl poveikio mastas žmogui gali būti kitoks. Vis dėlto šis darbas sustiprina tendenciją, kad medžiagų apykaitos „valdymas“ per konkrečius molekulinius taikinius tampa vienu aktyviausių šiuolaikinės biomedicinos laukų.

  • Mokslininkai perspėja: šis kasdienis įprotis gali paspartinti biologinį senėjimą

    Mokslininkai perspėja: šis kasdienis įprotis gali paspartinti biologinį senėjimą

    Nors kalendorinis amžius visiems skaičiuojamas vienodai, biologinis amžius gali skirtis: jis parodo, kaip greitai organizmas dėvisi. Naujas tyrimas rodo, kad kasdienės rutinos stabilumas gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu.

    Tyrimą atliko Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos komanda. Mokslininkai vertino, ar nuoseklūs 24 valandų poilsio ir aktyvumo ritmai, įskaitant miegą bei judėjimą, gali būti susiję su palankesniais senėjimo žymenimis kraujyje.

    Kas buvo tiriama?

    Analizei panaudoti 207 vyresnio amžiaus žmonių duomenys, surinkti per vieną savaitę. Vertintas judėjimas, miego epizodai ir šviesos poveikis, o taip pat tai, kiek ritmai buvo pastovūs ir ar dienotvarkė nebuvo fragmentuota.

    Tuomet šie duomenys sulyginti su keturių vadinamųjų epigenetinių laikrodžių rodikliais. Tai metodai, kurie pagal kraujo biomarkerius ir DNR chemines žymes leidžia įvertinti, ar organizmo biologinis amžius „skuba“ pirmyn greičiau nei kalendorinis.

    Ką parodė rezultatai?

    Mokslininkai nustatė reikšmingas sąsajas: reguliari ir nuspėjama poilsio bei aktyvumo rutina dažniau siejosi su lėtesniu biologiniu senėjimu. Tuo metu išskaidyti grafikai, dažni perėjimai nuo aktyvumo prie poilsio ir didelis nenuoseklumas buvo susiję su greitesnio senėjimo signalais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad poilsio ir aktyvumo ritmai gali būti naudingi rodikliai, leidžiantys spręsti apie fiziologinio senėjimo tempą suaugusiesiems“, – sakė Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkas Adamas Spira.

    „Jeigu ateities tyrimai patvirtins šias išvadas, šie ritmai gali tapti intervencijų taikiniais, padedančiais lėtinti senėjimo procesą“, – pridūrė jis.

    Kodėl svarbu neskubėti su išvadomis?

    Tyrimas buvo momentinis, todėl jis negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Kitaip tariant, dar neaišku, ar būtent nereguliari dienotvarkė spartina biologinį senėjimą, ar greičiau senstantis organizmas pats „išmuša“ žmogų iš stabilaus ritmo.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia atrankos ypatumus: tyrime dalyvavo vyresni žmonės, kurie buvo pakankamai sveiki, kad galėtų dalyvauti matavimuose. Tai gali reikšti, kad bendroje populiacijoje ryšiai būtų dar ryškesni.

    Rezultatai dera su ankstesniais darbais, siejančiais sutrikusius cirkadinius ritmus su didesniu uždegimu ir nepalankiais smegenų pokyčiais. Dėl to tyrėjai ragina atlikti ilgalaikius stebėjimus, kurie leistų tiksliau atsakyti, kas vyksta pirmiau.

    Praktinė žinutė paprasta: organizmui paprastai palankiau, kai miego, poilsio ir aktyvumo laikas yra panašus kasdien, o vakarinis režimas nėra nuolat stumdomas. Vis dėlto dėl individualių sveikatos būklių ir vaistų poveikio pokyčius verta aptarti su gydytoju.

  • Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio banko vyresnysis ekonomistas Markas Robertsas Pasaulio miestų forume Baku teigė, kad nė viena šalis iki galo neišsivystė be urbanizacijos. Jo vertinimu, miestų augimas turėtų būti laikomas ne problema, o galimybe kryptingai formuoti ekonomikos pažangą.

    Ekspertas pabrėžė, kad urbanizacija paprastai spartina produktyvumą, nes miestuose lengviau telkiasi darbo rinka, paslaugos ir verslai, o tai didina investicijų grąžą. Kartu ji kuria daugiau darbo vietų, tačiau reikalauja planavimo, kad nauda būtų pasidalinta plačiau, o ne kauptųsi tik keliuose rajonuose ar sektoriuose.

    Didžiausias iššūkis – infrastruktūra

    Pasak M. Robertso, ypač Afrikoje miestų infrastruktūros finansavimo poreikis yra milžiniškas ir per didelis vienai institucijai ar vien tik viešajam sektoriui. Todėl, jo teigimu, svarbiausia tampa gebėjimas pritraukti kapitalą iš kelių šaltinių, įskaitant privatų sektorių, tarptautinius fondus ir vietos finansų rinkas.

    Ši tema tampa vis aktualesnė, nes sparčiai augančiuose miestuose prireikia vandens tiekimo, nuotekų, elektros tinklų, viešojo transporto, mokyklų ir sveikatos paslaugų plėtros. Kai investicijos vėluoja, miestai susiduria su būsto trūkumu, kainų šuoliais ir didėjančia socialine atskirtimi.

    Klimato rizikos jau keičia miestus

    Pasaulio banko ekonomistas įspėjo, kad miestų funkcionavimą vis labiau trikdo klimato poveikis, įskaitant potvynius ir ekstremalų karštį. Tokios rizikos didina išlaidas, mažina infrastruktūros patikimumą ir kelia grėsmių gyventojų sveikatai, ypač ten, kur trūksta želdynų, vėsinimo sprendimų ir tvirtų statybos standartų.

    Didėjančios spūstys, brangstanti žemė ir įtempta būsto rinka, anot M. Robertso, yra ne vien urbanizacijos „kaina“, bet ir ženklas, kad miestai traukia žmones bei kapitalą. Jo teigimu, užduotis yra ne stabdyti šį procesą, o suvaldyti jį taip, kad infrastruktūra ir būstas būtų vystomi laiku.

    Įspėjimai dėl nelygybės

    Ne visi dalyviai dalijosi tokiu optimizmu, nes spartus ir prastai valdomas miestų augimas kai kuriose Afrikos ir Pietų Azijos dalyse paskatino didelius neformalius rajonus. Tokiose teritorijose dažnai trūksta pagrindinių paslaugų, o tarša ir užstatymo chaosas didina nelygybę ir aplinkos žalą.

    Adis Abebos miesto vyriausiasis atsparumo pareigūnas Mogesas Tadesse pabrėžė, kad klimato kaita veikia ne tik būstą, bet ir ekonomiką bei žmonių gyvybes. Jo teigimu, daugeliui Afrikos miestų spaudimas jau viršija valdžios gebėjimą reaguoti, todėl būtinos didesnės tarptautinės investicijos, padedančios padengti sparčiai augančias prisitaikymo išlaidas.

    Pasaulio miestų forumas, rengiamas kas dvejus metus, šį kartą Baku vyko gegužės 17–22 dienomis ir pritraukė dešimtis tūkstančių dalyvių iš daugiau nei 180 šalių. Renginio tema buvo būstas ir atsparūs miestai, o vienu iš rezultatų turėtų tapti Baku kvietimas veikti, siejamas su Jungtinių Tautų Naująja miestų darbotvarke.