Category: Sveikata

Turint vieną ar dvi APOE4 geno varianto kopijas, Alzheimerio ligos rizika gerokai išauga. Naujas tyrimas parodė, kad APOE4 gali pakeisti neuronų veiklą dar gerokai anksčiau, nei pasireiškia tokie simptomai kaip atminties sutrikimai.

Mokslininkai, tyrę jaunas peles, kurių genome buvo APOE4, nustatė, kad tam tikri neuronai smegenų atminties centre – hipokampe – buvo mažesni ir kartu pernelyg aktyvūs.

Be to, tyrėjai išskyrė baltymą Nell2, kuris, jų manymu, prisideda prie šių sutrikimų. Tai atveria galimą kelią ne tik suprasti pokyčių mechanizmą, bet ir ieškoti būdų, kaip pažengusiais atvejais žalą sumažinti ar net dalinai atstatyti.

„Kiek mums žinoma, tai pirmasis tyrimas, kuris tiesiogiai nagrinėjo, ką APOE4 daro neuronų funkcijai skirtingais amžiaus tarpsniais“, – teigė vyresnysis darbo autorius Misha Zilberter, JAV „Gladstone Institute of Neurological Disease“ neuromokslininkas.

„Nustatėme esminius smegenų grandinių pokyčius jauname amžiuje, kai mokymasis ir atmintis dar buvo normalūs, ir, svarbiausia, šie pokyčiai prognozavo pažintinių funkcijų silpnėjimą vyresniame amžiuje“, – pridūrė jis.

Ankstesni žmonių smegenų vaizdinimo tyrimai jau buvo susieję APOE4 su hipokampo hiperaktyvumu asmenims, turintiems lengvą pažintinį sutrikimą arba didesnę Alzheimerio ligos riziką. Šįkart ryšį pavyko išnagrinėti daug detaliau, pasitelkus gyvūnų modelius.

Taikydami įvairius analizės metodus, mokslininkai užfiksavo per daug sužadintus neuronus jaunose APOE4 pelėse. Kai kuriuose hipokampo regionuose neuronai buvo susitraukę, todėl tapo lengviau dirginami ir greičiau aktyvuojami.

Tyrėjai taip pat lygino APOE4 pelių neuronus su pelių, turinčių APOE3 geno variantą, neuronais. APOE3 siejamas su mažesne Alzheimerio ligos rizika.

Paaiškėjo, kad APOE3 pelėse neuronų aktyvumas didėjo taip pat, tačiau tik senatvėje. Be to, APOE3 pelės, priešingai nei APOE4 pelės, nepatyrė panašių pažinimo sutrikimų.

Toliau tiriant nustatyta, kad APOE4 pelių neuronuose gausiai aptinkamas baltymas Nell2. Mokslininkai mano, jog tai gali būti molekulinis mechanizmas, per kurį APOE4 skatina smegenų senėjimą anksčiau laiko.

Kai tyrėjai pelėms sumažino Nell2 gamybą, neuronai atsistatė: grįžo į įprastą dydį ir vėl pradėjo veikti pagal normalų aktyvumo ritmą. Tai laikoma perspektyviu ženklu, jog ateityje gali atsirasti gydymo strategijų.

„Įdomiausia tai, kad sumažinus Nell2 kiekį pavyko pakeisti ligos pasireiškimus suaugusiose pelėse“, – sakė Yadong Huang, „Gladstone“ neuromokslininkas.

„Tai rodo, kad žala nėra negrįžtama, ir gali egzistuoti intervencijos langas net po to, kai ligos procesai jau būna įsijungę“, – pridūrė jis.

Šie rezultatai dera ir su ankstesniais Alzheimerio ligos tyrimais: didelis Nell2 kiekis anksčiau jau buvo aptiktas Alzheimerio pacientų smegenyse, tačiau tai pirmas kartas, kai jis gyvūnų modeliuose tiesiogiai susietas su APOE4.

Alzheimerio liga yra sudėtinga būklė, turinti daug rizikos veiksnių. Mokslininkams išlieka sudėtinga tiksliai nustatyti, kaip šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje, ir atskirti, kas yra ligos progresavimą skatinančios priežastys, o kas – jau ligos pasekmės.

APOE4 nešiotojai, kaip nurodoma, gali sudaryti iki trijų ketvirtadalių visų Alzheimerio ligos atvejų, todėl genetinis aspektas išlieka viena svarbiausių krypčių, siekiant suprasti, kas tiksliai pradeda „gesti“, kai liga ima formuotis.

„Šis tyrimas atveria galimybes geriau suprasti, kaip APOE4 jauname amžiuje pakeičia neuronų funkciją ir didina pažintinio nuosmukio riziką, taip pat kurti terapijas, galinčias anksti blokuoti žalingą APOE4 poveikį“, – teigė Huang.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Aging.

Atsispaudimai daugeliui nėra lengvas pratimas. Tačiau nemažai moterų su jais kovoja net ir po kelių mėnesių treniruočių sporto salėje.

Dėl to socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs vadinamasis moterų atsispaudimų triukas greitai sulaukė didelio dėmesio ir tapo virusinis. Jo esmė – nedidelė, bet svarbi rankų padėties korekcija.

Siūloma rankų nelaikyti nukreiptų tiesiai į priekį, lygiagrečiai kūnui. Vietoje to delnus patariama pasukti į šonus taip, kad pirštai būtų labiau nukreipti nuo kūno.

Anatomija gali paaiškinti, kodėl toks pakeitimas kai kurioms moterims padeda lengviau atlikti atsispaudimus. Ir tai susiję su kūno dalimi, kurios dažnas nesusietų su rankų darbu – dubeniu.

Dubens sandara veikia rankos padėtį kūno atžvilgiu. Moterims kampas ties alkūne, kur susijungia dilbis ir žastas (vadinamasis nešimo kampas), vidutiniškai siekia apie 15 laipsnių, o vyrams – apie 10 laipsnių. Moterims šis kampas didesnis, nes judant reikia daugiau „tarpelio“ ties dubeniu.

Šis kampas lemia ne tik tai, kaip kaulai jungiasi tarpusavyje ir su liemeniu, bet ir tai, kokia kryptimi efektyviausiai susitraukia raumenys.

Dėl to moterims gali būti sunkiau atlikti atsispaudimus „klasikiniu“ būdu. Šiek tiek platesnė rankų padėtis ir nežymiai į išorę pasukti delnai leidžia kaulams bei raumenims judėti labiau natūraliu modeliu.

Be to, moterų raiščiai ir sausgyslės dažniau būna elastingesni, o sąnariai – judresni, todėl judesių amplitudė neretai didesnė. Jei pratimo biomechanika nėra suderinta su kūno ypatumais, sąnariai gali labiau įsitempti arba imti skaudėti.

Skiriasi ir liemens proporcijos: vyrų liemuo, jungiantis peties juostą su ranka, vidutiniškai yra apie 12,4 proc. didesnis nei moterų. Tai prisideda prie biomechaninių skirtumų, pavyzdžiui, svorio centro, taip pat prie to, kurie raumenys tam tikruose pratimuose dirba efektyviausiai.

Atsispaudimai – ne vienintelis pratimas, kurį moterys gali pritaikyti pagal savo anatomiją. Verta peržiūrėti ir kitus rankų pratimus, ypač tuos, kuriuose rankos keliamos virš galvos.

Moterims dažniau pasitaiko peties traumų dėl per didelio krūvio ar pasikartojančių judesių. Viena priežasčių – mažesni ir judresni peties sąnariai, todėl judesių amplitudė gali būti didesnė.

Tačiau kuo sąnarys judresnis, tuo jis mažiau stabilus. Dėl to peties sąnarys labiau priklauso nuo sukamųjų manžetės raumenų, kurie padeda išlaikyti sąnarį vietoje.

Riziką didina ir kiti veiksniai: vidutiniškai mažesnė raumenų masė, kitokia peties sąnario kaulų sąlyčio forma, taip pat trumpesni ir plonesni raktikauliai. Visa tai kartu gali lemti didesnę traumų tikimybę atliekant pratimus, kuriuose yra vidinė peties rotacija arba judesiai virš galvos.

Prie tokių pratimų priskiriami pečių spaudimai, tricepso atsispaudimai nuo lygiagrečių atramų, šoniniai kėlimai, vertikalios traukos ir spaudimai virš galvos.

Saugesnėmis alternatyvomis gali tapti tricepso pratimai gulint, šoniniai kėlimai neutralia padėtimi (kai nykščiai nukreipti į viršų) ir sėdimi spaudimai su hanteliais.

Jei mėgstami atsispaudimai nuo lygiagrečių atramų, mažesnę apkrovą petims gali suteikti liemens laikymas statmenai žemei. Taip pat galima rinktis pasvirusias atramas vietoje lygiagrečių: jos leidžia riešui išlikti natūralesnėje padėtyje.

Dubens ypatumai turi įtakos ir apatinei kūno daliai. Dubenį sudaro dvi pusės, o kiekviena jų augant susiformuoja susijungus trims atskiriems kaulams. Moterų dubuo vidutiniškai yra apie 25 proc. platesnis nei vyrų, nes anatomiškai pritaikytas gimdymui. Šis skirtumas keičia ir kojų padėtį.

Platesnis dubuo dažniau lemia didesnį vadinamąjį Q kampą (keturgalvio šlaunies raumens kampą). Jis susidaro iš linijų, kurios kerta viena kitą tarp girnelės ir dubens bei girnelės ir blauzdikaulio. Q kampo padėtis veikia, kaip kojų raumenys valdo judesį.

Dėl to atliekant pritūpimus, įtūpstus, mirties trauką ar šuolius ant dėžės svarbu atidžiai stebėti techniką, nes anatominių skirtumų ir netinkamo judesio derinys gali padidinti traumų riziką.

Apskritai moterims kelio priekinio kryžminio raiščio trauma pasitaiko gerokai dažniau nei vyrams, o Q kampas laikomas vienu iš rizikos veiksnių. Todėl pratimai, kurie stipriai apkrauna sąnarius, kartais gali reikalauti tam tikrų korekcijų.

Platesnis dubuo taip pat gali lemti, kad keliai judėdami linksta į vidų (vadinamasis „sukritimas“). Tai gali reikšmingai padidinti traumų tikimybę nusileidžiant po šuolių ar pritūpiant. Teigiama, kad pėdų pasukimas maždaug 30 laipsnių į išorę gali sumažinti kelių „sukritimą“ iki 50 proc. ir taip mažinti kelio traumų riziką.

Atliekant pritūpimus, verta užtikrinti, kad dubuo išliktų lygus (lygiagretus žemei), o keliai „nepabėgtų“ į vidų. Taip pat rekomenduojama, kad keliai per daug neišeitų į priekį už pirštų, o pėda visą laiką išliktų prispausta prie žemės. Kai kurioms moterims dėl platesnio dubens gali būti patogesnė kiek platesnė stovėsena – pėdos šiek tiek plačiau nei pečių plotis.

Nedideli judesio pakeitimai, pritaikyti individualiems anatominiams skirtumams, gali padėti sumažinti traumų riziką ir padidinti treniruočių efektyvumą.

Tekstas parengtas pagal anatomo, profesoriaus Adam Taylor įžvalgas.

Iš pradžių socialiniuose tinkluose dominavo baltymai, o dabar jų vietą vis dažniau užima skaidulos. „Maxxing“ – perdėto optimizavimo – mąstysena įsiskverbė į kasdienę mitybą: sveikatingumo influenceriai tikina, kad kuo daugiau tam tikrų maistinių medžiagų, tuo daugiau energijos, geresnė savijauta ir net esą „atnaujintas“ žarnynas.

Tokios virusinės dietų tendencijos daro įtaką ne tik žmonių pasirinkimams, bet ir tam, ką gamina bei reklamuoja įmonės. Tačiau mitybos specialistai klausia paprastai: ar tai iš tiesų sveika?

„Proteinmaxxing“ idėja remiasi teiginiu, kad baltymų niekada nebus per daug. Baltymai, esantys mėsoje, pieno produktuose, riešutuose ir kituose produktuose, yra būtini daugeliui organizmo funkcijų – nuo audinių atstatymo iki imuninės sistemos veiklos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.

Tuo pat metu skaidulos, panašu, tampa kitu didžiuoju interneto hitu. Socialiniuose tinkluose populiarėja žinutės, raginančios jų vartoti kuo daugiau – esą taip ilgiau išliksite sotūs ir „viskas veiks reguliariau“. Tokiuose vaizdo įrašuose neretai demonstruojami dubenys su čija sėklomis, avižomis ar kitais skaidulų šaltiniais.

Į tai sureagavo ir rinka: jei produktą galima nusipirkti, didelė tikimybė, kad atsiras ir „pagerinta“ jo versija su papildomais baltymais. Net ir itin saldūs pusryčių dribsniai neretai akcentuoja padidintą baltymų kiekį.

Prie skaidulų bangos jungiasi ir didžiosios įmonės – „PepsiCo“ ir „Nestle“, taip pat naujesnės bendrovės, tokios kaip „Olipop“. Jos išryškina skaidulų kiekį prebiotiniuose gėrimuose, užkandžiuose ar kituose produktuose.

„Manau, skaidulos bus kiti baltymai“, – per vieną praėjusių metų pabaigos investuotojams skirtą pristatymą sakė „PepsiCo“ vadovas Ramon Laguarta.

Konsultacijų bendrovės „Bain & Company“ apklausa parodė, kad beveik pusė JAV vartotojų stengiasi valgyti daugiau baltymų. Tyrimo duomenimis, tendenciją labiausiai skatina Z karta ir tūkstantmečio karta – JAV, Europoje ir Azijoje.

Panašiai yra ir su skaidulomis. Londone įsikūrusios „GlobalData“ duomenimis, 40 proc. Z kartos ir 45 proc. tūkstantmečio kartos atstovų teigė bandantys gerinti žarnyno sveikatą.

Mitybos specialistai pripažįsta: skaidulų populiarėjime yra tiesos. Niujorko universiteto mitybos docentė Andrea Glenn skaidulų judėjimą pavadino gana nuosaikia sveikatingumo mada, palyginti su kitomis ekstremaliomis tendencijomis.

Ohajo valstijos universiteto medicinos centro dietologė Samantha Snashall pažymėjo, kad pastaraisiais metais baltymai buvo tarsi „ypatingas vaikas“, o skaidulos ilgą laiką išliko nepakankamai įvertintos.

„Džiaugiuosi, kad į tai pagaliau atkreipiamas dėmesys“, – sakė ji.

Vis dėlto ekspertai kartu su Floridos universiteto visuomenės sveikatos ir šeimos medicinos profesoriumi Archu Mainousu, tyrinėjančiu socialinių tinklų vaidmenį sveikatos komunikacijoje, perspėja: perlenkti lazdą pavojinga, ypač kalbant apie baltymus.

Pasak A. Mainouso, viena yra laikytis rekomenduojamų paros normų, o visai kas kita – vadovautis logika „jei vienas gerai, penki dar geriau“. Jį neramina, kad žmonės pernelyg pasitiki universaliais influencerių patarimais, kurie neatsižvelgia į individualius poreikius.

Profesorius taip pat sieja šias tendencijas su platesniu reiškiniu – mažėjančiu pasitikėjimu sveikatos specialistais ir požiūriu „pasidarysiu savo tyrimą“. Jo teigimu, tik nedaugelis influencerių yra mokslininkai, o daugelis turi reklamos sutarčių ar savų interesų, įskaitant norą parduoti produktus.

Ką tokiu atveju daryti žmogui, norinčiam maitintis sveikiau? A. Mainousas pirmiausia pataria pasitarti su gydytoju.

Kaip bendrą orientyrą „American Heart Association“ nurodo, kad daugeliui žmonių dienos baltymų norma gali būti pasiekiama su maisto deriniu, į kurį įeina, pavyzdžiui, stiklinė pieno, puodelis jogurto, puodelis virtų lęšių ir liesos mėsos ar žuvies gabalėlis, maždaug kortų kaladės dydžio.

Kalbėdama apie skaidulas, A. Glenn teigė, kad 25–38 gramai per dieną, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, yra geras tikslas. Daug skaidulų turintys produktai – pupelės, vaisiai, daržovės, riešutai ir pilno grūdo produktai, tokie kaip avižos ar bolivinė balanda – siejami su mažesne kai kurių vėžio formų rizika, taip pat gali padėti reguliuoti cholesterolį ir gliukozės kiekį kraujyje.

A. Glenn rekomenduoja paprastą principą: pusryčiams rinktis pilno grūdo produktus ar vaisius, o pietų ir vakarienės metu stengtis, kad pusę lėkštės sudarytų daržovės. Pasak jos, taip tikslas pasiekiamas natūraliai, be nuolatinio skaičiavimo, kiek skaidulų suvartojama.

Tačiau jei iki šiol skaidulų buvo valgoma mažai – o taip yra daugumai žmonių – staigus „maxxinimas“ nėra gera idėja, perspėjo S. Snashall. Jos teigimu, kardinaliai pakeitus mitybą per naktį, virškinimo sistema gali sureaguoti labai audringai.

„Lėtai ir nuosekliai laimi lenktynes“, – pabrėžė dietologė.

A. Glenn taip pat priminė, kad milteliai ir papildai negali pakeisti visaverčio, tikro maisto.

Galiausiai specialistai akcentuoja svarbiausią dalyką: nė viena maistinė medžiaga nėra stebuklingas sprendimas visoms problemoms. Todėl net ir „daug skaidulų“ turintys traškučiai greičiausiai nepakeis gyvenimo.

„Svarbu niekada nežiūrėti į tokius dalykus kaip į sidabrinę kulką, kuri išspręs visas bėdas“, – sakė A. Glenn.

Naujas tyrimas apie miegą ir ėjimo miegoti įpročius siunčia aiškią žinią visiems, norintiems sumažinti rimtų širdies ir kraujagyslių sutrikimų, tokių kaip infarktas ar insultas, riziką: verta laikytis reguliaraus laiko, kada einama miegoti.

Nors sveikatos tyrimuose dažniausiai akcentuojama miego kokybė ir trukmė, Suomijos Oulu universiteto mokslininkai nustatė, kad svarbus gali būti ir pastovus ėjimo miegoti laikas, ypač tuomet, kai miegama mažiau nei aštuonias valandas per naktį.

Tyrėjai stebėjo 3 231 dalyvio (46 metų amžiaus) miego elgseną. Miegas buvo fiksuojamas dėvimaisiais įrenginiais vieną savaitę.

Dalyviai, kurie miegojo trumpiau nei aštuonias valandas, pagal miego įpročių reguliarumą buvo suskirstyti į tris grupes: reguliariai, gana reguliariai ir nereguliariai einančius miegoti. Duomenys parodė, kad nereguliarių miego įpročių grupėje per artimiausią dešimtmetį rimto širdies įvykio rizika buvo maždaug dvigubai didesnė nei tų, kurie ėjo miegoti reguliariai.

Prastesnė širdies sveikata buvo siejama ir su didesniais miego „vidurio taško“ (laiko, esančio per vidurį tarp užmigimo ir pabudimo) svyravimais.

„Mūsų rezultatai rodo, kad būtent reguliarus ėjimo miegoti laikas gali būti svarbus širdies sveikatai“, – teigė medicinos tyrėja Laura Nauha.

„Tai atspindi kasdienio gyvenimo ritmus ir tai, kiek jie svyruoja“, – pridūrė ji.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: ryšys su didesne rizika išryškėjo tik tarp tų, kurie miegojo mažiau nei vidutiniškai (šiek tiek mažiau nei aštuonias valandas) kiekvieną naktį. Panašu, kad pakankamas miegas gali tam tikra prasme „apsaugoti“ nuo nereguliaraus ėjimo miegoti keliamų rizikų.

Tyrimo duomenimis, pabudimo laikas reikšmingos įtakos neturėjo – ryšys buvo susijęs būtent su dideliais ėjimo miegoti laiko skirtumais. Nereguliarioje grupėje vidutinis ėjimo miegoti laiko svyravimas per savaitę siekė 108 minutes, o reguliarioje – 33 minutes.

Nors tyrėjai atsižvelgė į tokius veiksnius kaip kraujospūdis, lytis ir fizinis aktyvumas, priežastinio ryšio šis tyrimas neįrodo – jis parodo tik statistiškai reikšmingą sąsają.

Mokslininkai svarsto, kad rezultatą gali paaiškinti natūralūs organizmo 24 valandų ciklai – cirkadiniai ritmai. Nuolat kintantis ėjimo miegoti laikas, tikėtina, juos trikdo, o dėl to širdis negauna pakankamai pastovių poilsio ir atsistatymo periodų.

Taip pat pripažįstama, kad didelę reikšmę gali turėti ir realaus gyvenimo stresas. Kasdieniai iššūkiai, kurie keičia miego laiką (pavyzdžiui, didelis darbo krūvis ar psichikos sveikatos sunkumai), dažnai siejami ir su prastesne širdies sveikata.

„Ankstesni tyrimai jau siejo nereguliarius miego įpročius su širdies rizikomis, tačiau tai pirmas kartas, kai atskirai įvertinome ėjimo miegoti, pabudimo laiko ir miego periodo vidurio taško svyravimus bei jų savarankiškas sąsajas su didžiaisiais širdies įvykiais“, – sakė L. Nauha.

Šiame tyrime didieji širdies ir kraujagyslių įvykiai buvo apibrėžti kaip būklės, kurioms reikia specializuotos medicininės pagalbos, įskaitant miokardo infarktą ir insultą.

Svarbu įvertinti ir kontekstą: iš daugiau nei 3 tūkst. dalyvių per 10 metų laikotarpį tokį įvykį patyrė 128 žmonės, tad bendras atvejų skaičius buvo palyginti nedidelis.

Be to, miegas buvo stebimas tik septynias dienas, o dalyvių rutina per ilgesnį laiką nebūtinai išliko tokia pati.

Vis dėlto širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi pasaulyje – jos kasmet nusineša beveik 18 mln. gyvybių. Todėl bet kokios veiksmingos, kasdieniame gyvenime pritaikomos prevencinės priemonės yra itin svarbios.

Tyrėjai ragina atlikti daugiau ir platesnių tyrimų, kad būtų galima detaliau įvertinti ryšį tarp ėjimo miegoti laiko ir širdies sveikatos, taip pat patikrinti rezultatus didesnėse ir įvairesnėse žmonių grupėse. Pasak mokslininkų, ėjimo miegoti laikas yra vienas iš veiksnių, kurį daugelis gali bent iš dalies kontroliuoti.

Didėjantis mokslinių įrodymų kiekis rodo, kad miego kokybė ir rutina susijusios su daugybe sveikatos pasekmių, o kai kurie ryšiai veikia abipusiai – pavyzdžiui, miegas ir fizinis aktyvumas. Šio tyrimo rezultatai papildo bendrą vaizdą ir suteikia dar vieną aiškų tikslą, siekiant geresnės miego higienos.

„Reguliaraus miego grafiko laikymasis – vienas iš veiksnių, kurį dauguma iš mūsų gali paveikti“, – teigė L. Nauha.

Tyrimas publikuotas žurnale BMC Cardiovascular Disorders.

Prieš 2025 metų šventes Julie Hart jautėsi įstrigusi. Ilgai ją persekiojusi problema vertė visą dieną sukti mintis ratu ir abejoti beveik viskuo, ką ji kada nors pasakė, padarė ar galėtų padaryti.

Moteris svarstė rinktis tradicinę terapiją, tačiau vietoj jos nusprendė išbandyti vienos sesijos konsultaciją. Užuot įsipareigojusi kassavaitiniams susitikimams, ji turėjo tik 60 minučių, kad imtųsi konkrečios problemos. Pasak jos, tai suveikė.

„Tai padėjo man ištrūkti iš užstrigimo, taip apibūdinčiau – labai pozityviu, prasmingu ir veiksmingu būdu“, – sakė Hart iš Springfieldo Virdžinijoje.

Ekspertai teigia, kad Hart yra viena iš vis daugiau žmonių, kurie bent kuriam laikui atsisako savaičių, mėnesių ar net metų trunkančios tradicinės terapijos ir renkasi tikslingesnį, trumpesnį formatą.

Vienos sesijos terapija – būtent tai, kaip skamba: vienas susitikimas, dažniausiai trunkantis apie valandą, kurio metu konsultantas padeda klientui įvardyti konkrečius žingsnius, galinčius palengvinti pasirinktą problemą. Tikslas nėra „išspręsti viską“ per valandą, o suteikti strategijų rinkinį, kaip prie tos problemos prieiti ir su ja tvarkytis.

„Tos strategijos atrodo visiškai logiškos, bet kai esi toje situacijoje, pats jų neįžvelgi“, – sakė Hart.

Pasak Northwestern universiteto psichologijos profesorės ir „Lab for Scalable Mental Health“ įkūrėjos Jessica Schleider, vienos sesijos intervencijų tyrimai per pastaruosius 5–10 metų smarkiai išaugo ir šis metodas tapo labiau pripažinta psichikos sveikatos pagalbos forma.

Jos laboratorija atliko 415 klinikinių tyrimų metaanalizę ir nustatė, kad daugeliu atvejų vienos sesijos metodai mažino psichikos sveikatos sunkumus įvairiose srityse, įskaitant depresiją ir nerimą, tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems.

Nors šis metodas nėra naujas – jį taikė ir Sigmundas Freudas – pastaruoju metu jis vis dažniau pasitelkiamas kaip būdas užpildyti spragas psichikos sveikatos paslaugų prieinamume. Schleider teigimu, poreikis dabar didesnis nei bet kada.

Tradicinės terapijos kaina išaugo iki kelių šimtų dolerių per mėnesį, o net ir galintys ją įpirkti ar turintys draudimą dažnai susiduria su ilgomis laukimo eilėmis.

„Net jei stebuklingai per vieną naktį padvigubintume apmokytų psichikos sveikatos specialistų skaičių, vis tiek nė iš tolo nepriartėtume prie realaus pagalbos poreikio“, – sakė Schleider.

Prie to prisideda ir kitos kliūtys, pavyzdžiui, žmonės, kurie negali kas savaitę išeiti iš darbo ir dalyvauti reguliariuose susitikimuose.

Be to, kaip pažymi Schleider, duomenys rodo, kad dažniausias sesijų skaičius, kurį žmonės realiai gauna, yra viena – dalis pradeda, bet nebegrįžta.

„Tai elegantiškas sprendimas suteikti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia“, – sakė ji.

Psichologė Sharon Thomas, Vašingtone veikiančio „Ross Center“ vienos sesijos terapijos programos direktorė, teigia, kad į tokį susitikimą tiek konsultantas, tiek klientas ateina su aiškiu lūkesčiu: kad klientas patirs prasmingą pokytį, sustiprės jo pasitikėjimas savimi ir jau po vieno vizito sumažės simptomai.

Užuot atlikęs išsamią kliento praeities ir dabartinių aplinkybių analizę, konsultantas susitelkia į vieną konkretų klausimą. Sesijos pabaigoje klientas išeina su rašytiniu planu – žingsniais, kurie gali padėti palengvinti situaciją.

„Ne visi nori kalbėti apie vaikystės traumas. Čia labiau orientuojamasi į tai, į ką klientas nori susitelkti būtent tuo metu“, – sakė Thomas.

Pasak Teksase esančio „Our Lady of the Lake University“ psichologijos profesoriaus Arnoldo Slive’o, dauguma žmonių gali gauti naudos iš vienos sesijos terapijos – tiek susiduriant su sunkia aplinkybe, pavyzdžiui, problema darbe, tiek su labiau užsitęsusiais sunkumais, tokiais kaip nerimas. Slive’as buvo vienas iš tų, kurie 10-ajame dešimtmetyje Kanadoje prisidėjo prie „walk-in“ tipo vienos sesijos terapijos klinikų kūrimo.

Jis pabrėžė, kad konsultantai vis tiek privalo įvertinti savęs žalojimo riziką, o daliai žmonių, turinčių lėtinių psichikos sveikatos problemų, gali labiau tikti tradicinė terapija ar medikamentinis gydymas.

„Tai nėra skirta pakeisti viską, ką daro psichikos sveikatos specialistai, tačiau gali padėti žmonėms pasijusti geriau“, – sakė Slive’as.

Dar vienas principas – manyti, kad kiekvienas klientas ateina jau turėdamas stiprybių, kurios padės spręsti jo situaciją. Be to, vienos sesijos formatas neretai pritraukia kitokį klientą – pavyzdžiui, žmogų, kuris abejoja, ar tradicinė terapija jam tinkama.

„Tai tarsi pamerkti koją į vandenį“, – sakė Slive’as.

Hart teigimu, ji ir po kelių mėnesių jaučiasi geriau. Moteris sakė pasijutusi labiau pasitikinti savimi, nes žinojo, kad prireikus galėtų sugrįžti.

„Išėjau jausdamasi tokia optimistiška“, – sakė Hart.

Nuo minimalistinių piešinukų ant riešo iki visos rankos „rankovių“ – tatuiruotės tapo tokios įprastos, kad retai kam kelia nuostabą. Tačiau jei asmeninė tatuiruotės prasmė dažnai būna akivaizdi, jos biologinės pasekmės nėra matomos plika akimi.

Patekę į organizmą tatuiruočių dažai „nepasilieka savo vietoje“. Po oda pigmentai sąveikauja su imunine sistema, o mokslininkai tik pradeda geriau suprasti, kaip tiksliai tai vyksta.

Nors tatuiruotės paprastai laikomos saugiomis, vis daugėja įrodymų, kad tatuiruočių dažai nėra biologiškai neutralūs. Pagrindinis klausimas šiandien – nebe ar tatuiruotė į organizmą įneša svetimų medžiagų, o kiek tos medžiagos gali būti toksiškos ir ką tai gali reikšti ilgalaikei sveikatai.

Tatuiruočių dažai yra sudėtingi cheminių medžiagų mišiniai. Juose būna pigmentų, suteikiančių spalvą, skystų nešiklių, padedančių paskirstyti dažus, konservantų, stabdančių mikroorganizmų dauginimąsi, taip pat nedidelių priemaišų.

Dalis šiuo metu naudojamų pigmentų iš pradžių buvo sukurti pramoniniams tikslams – automobilių dažams, plastikui ar spausdintuvų toneriui – o ne tam, kad būtų leidžiami į žmogaus odą.

Kai kuriuose dažuose aptinkama sunkiųjų metalų pėdsakų – nikelio, chromo, kobalto, kartais ir švino. Sunkieji metalai tam tikrais kiekiais gali būti toksiški, be to, gerai žinoma, kad jie gali sukelti alergines reakcijas ir didinti imuninį jautrumą.

Tatuiruočių dažuose gali būti ir organinių junginių, įskaitant azodažus bei policiklinius aromatinius angliavandenilius.

Azodažai – sintetiniai dažikliai, plačiai naudojami tekstilėje ir plastikuose. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, ilgai veikiant saulei ar šalinant tatuiruotę lazeriu, jie gali skaidytis į aromatinius aminus. Laboratoriniai tyrimai šias medžiagas sieja su vėžio rizika ir genetiniais pažeidimais.

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai susidaro nevisiškai sudegus organinėms medžiagoms. Jų randama suodžiuose, transporto išmetamosiose dujose, apanglėjusiame maiste.

Juodi tatuiruočių dažai, dažnai gaminami iš vadinamosios anglies juodumos, gali turėti šių junginių, o dalis jų priskiriami kancerogeniškoms medžiagoms.

Spalvoti dažai, ypač raudoni, geltoni ir oranžiniai, dažniau siejami su alerginėmis reakcijomis ir lėtiniu uždegimu. Tai iš dalies aiškinama metalo druskomis ir azopigmentais, kurie gali irti į potencialiai toksiškus aromatinius aminus.

Tatuiruojant dažai suleidžiami giliai į dermą – odos sluoksnį po paviršiumi. Organizmas pigmento daleles atpažįsta kaip svetimkūnį. Imuninės ląstelės bando jas pašalinti, tačiau dalelės dažnai būna per didelės, kad būtų visiškai „išvalytos“. Dėl to jos įstringa odos ląstelėse – būtent taip tatuiruotės ir išlieka ilgą laiką.

Vis dėlto dažai neapsiriboja tik oda. Tyrimai rodo, kad pigmento dalelės gali migruoti limfine sistema ir kauptis limfmazgiuose.

Limfmazgiai – tai nedidelės struktūros, filtruojančios imunines ląsteles ir padedančios koordinuoti imuninį atsaką. Ilgalaikis dažų kaupimosi šiuose audiniuose poveikis iki galo neaiškus, tačiau dėl limfmazgių svarbos imuninei gynybai kyla klausimų, ką gali reikšti ilgalaikė metalų ir organinių toksinų ekspozicija.

Naujesni tyrimai leidžia manyti, kad dažnai naudojami tatuiruočių pigmentai gali paveikti imuninę veiklą, skatinti uždegiminius procesus ir mažinti kai kurių vakcinų efektyvumą.

Mokslininkai nustatė, kad tatuiruotės dažus „praryja“ odos imuninės ląstelės. Joms žuvus išsiskiria signalai, kurie palaiko imuninės sistemos aktyvumą ir gali lemti uždegimą netoliese esančiuose limfmazgiuose iki dviejų mėnesių.

Tyrime taip pat pastebėta, kad tatuiruotės pigmentas vakcinos suleidimo vietoje gali pakeisti imuninį atsaką – ir tai priklauso nuo konkrečios vakcinos. Pavyzdžiui, fiksuota silpnesnė imuninė reakcija į COVID-19 vakciną. Tai nereiškia, kad tatuiruotės daro vakcinas nesaugias.

Greičiau tai rodo, kad tam tikromis sąlygomis tatuiruočių pigmentai gali trikdyti imuninį signalizavimą – cheminę „komunikacijos“ sistemą, kurią imuninės ląstelės naudoja koordinuodamos atsaką į infekciją ar skiepą.

Šiuo metu nėra tvirtų epidemiologinių įrodymų, kad tatuiruotės būtų tiesiogiai susijusios su vėžiu žmonėms. Tačiau laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai rodo galimas rizikas. Kai kurie pigmentai laikui bėgant arba veikiami ultravioletinių spindulių ar šalinami lazeriu gali suskaidyti į toksiškus, o kartais ir kancerogeninius šalutinius produktus.

Daugelis onkologinių ligų vystosi dešimtmečiais, todėl tokias rizikas sudėtinga tirti tiesiogiai, ypač turint omenyje, kad plačiai paplitęs tatuiravimasis yra palyginti naujas reiškinys.

Geriausiai dokumentuotos tatuiruočių rizikos – alerginės ir uždegiminės reakcijos. Ypač dažnai minimi raudoni dažai, kurie gali sukelti ilgalaikį niežėjimą, patinimą ir granulomas. Granulomos – tai nedideli uždegiminiai mazgeliai, susidarantys, kai imuninė sistema bando „izoliuoti“ medžiagą, kurios negali pašalinti.

Tokios reakcijos gali pasireikšti po kelių mėnesių ar net po kelerių metų nuo tatuiruotės atlikimo. Jas gali išprovokuoti saulės poveikis ar imuninės sistemos pokyčiai. Lėtinis uždegimas siejamas su audinių pažeidimais ir didesne kai kurių ligų rizika. Žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis arba turintiems nusilpusį imunitetą, tatuiruotės gali kelti papildomų rūpesčių.

Kaip ir bet kuri procedūra, kurios metu pažeidžiama oda, tatuiravimas turi infekcijų riziką. Prasta higiena gali lemti infekcijas, įskaitant Staphylococcus aureus, hepatito B ir C virusus, o retais atvejais – netipines mikobakterijų sukeltas infekcijas.

Vertinant tatuiruočių dažų toksiškumą, viena didžiausių kliūčių yra nevienodas reglamentavimas. Daugelyje šalių tatuiruočių dažai kontroliuojami gerokai silpniau nei kosmetika ar medicinos produktai, o gamintojams ne visada privaloma atskleisti pilną sudėtį.

Europos Sąjunga įvedė griežtesnius pavojingų medžiagų limitus tatuiruočių dažuose, tačiau pasauliniu mastu priežiūra išlieka nevienoda.

Daugumai žmonių tatuiruotės nesukelia rimtų sveikatos problemų, tačiau jos nėra visiškai nerizikingos. Į organizmą patenka medžiagos, kurios niekada nebuvo kurtos ilgalaikiam buvimui žmogaus audiniuose, o dalis jų tam tikromis sąlygomis gali tapti toksiškos.

Pagrindinis nerimas susijęs su kaupiamuoju poveikiu. Tatuiruotėms didėjant, daugėjant ir ryškėjant, didėja ir bendras cheminių medžiagų „krūvis“. Kartu su saulės poveikiu, amžėjimu, imuniniais pokyčiais ar tatuiruočių šalinimu lazeriu šis krūvis gali turėti pasekmių, kurių mokslas dar nėra iki galo atskleidęs.

Tatuiruotės išlieka stipri saviraiškos forma, tačiau kartu jos reiškia ir ilgalaikę cheminių medžiagų ekspoziciją. Nors dabartiniai duomenys nerodo masinės grėsmės, augantys tyrimai iškelia vis daugiau svarbių klausimų apie toksiškumą, poveikį imuninei sistemai ir ilgalaikę sveikatą.

Vis dažnėjant tatuiravimuisi visame pasaulyje, poreikis aiškesniam reguliavimui, didesniam skaidrumui ir nuosekliems moksliniams tyrimams darosi vis sunkiau ignoruojamas.

Metamfetaminas, dar vadinamas „metu“, „kristalu“ ar „ledu“, yra itin priklausomybę sukeliantis stimuliuojantis narkotikas.

Skaičiuojama, kad pasaulyje nuo jo priklausomi yra apie 7,4 mln. žmonių. Priklausomybė siejama su daugybe sveikatos rizikų, įskaitant paranoją, suicidines mintis, širdies problemas, insultus, traumų riziką bei didesnę ankstyvos mirties tikimybę.

Vis dėlto pasaulyje iki šiol nėra nė vieno oficialiai patvirtinto vaisto, skirto metamfetamino priklausomybei gydyti.

Dabar vilčių teikia nebrangus, saugus ir plačiai prieinamas vaistas, daugelį metų vartojamas depresijai gydyti. Tyrimas, publikuotas „JAMA Psychiatry“, parodė, kad mirtazapinas gali padėti žmonėms sumažinti metamfetamino vartojimą.

Australija yra viena iš šalių, kuriose metamfetamino priklausomybės paplitimas, skaičiuojant vienam gyventojui, yra vienas didžiausių pasaulyje. Kadangi nėra patvirtintų vaistų, gydymo galimybės išlieka ribotos.

Šiuo metu dažniausiai taikomas konsultavimas, detoksikacija ar abstinencijos gydymas bei ilgalaikė reabilitacija. Tačiau prieinamumas gali būti sudėtingas, o gydymo nutraukimo rodikliai – aukšti. Dalis žmonių po reabilitacijos vėl pradeda vartoti.

Bendruomenėse taikomi pažangesni metodai, pavyzdžiui, kontingencijos valdymas (kai už pasiektus tikslus numatomos paskatos), paprastai yra veiksmingesni, tačiau plačiai neprieinami.

Nors patvirtintų vaistų metamfetamino vartojimo sutrikimui nėra, gydytojai kartais skiria kai kuriuos preparatus ne pagal registruotą paskirtį, remdamiesi klinikinių tyrimų duomenimis. Tokiais atvejais gali būti skiriami receptiniai stimuliantai, vaistas metimui rūkyti bupropionas, opioidų poveikį blokuojantis naltreksonas (taip pat kartu su bupropionu) ir antidepresantai.

Vis dėlto tokie vaistai ne visada veikia, o kartais sukelia nereikalingą šalutinį poveikį ar papildomą riziką.

Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad antidepresantas mirtazapinas gali būti perspektyvus. Du ankstesni tyrimai JAV, atlikti San Fransiske, parodė, kad mirtazapinas sumažino metamfetamino vartojimą. Tačiau tuose tyrimuose dalyvavo palyginti nedidelės, atidžiai stebimos grupės (atitinkamai 60 ir 120 asmenų), o dalyviai buvo specifinė rizikos grupė – vyrai ir translyčios moterys, turėję lytinių santykių su vyrais. Moterys ir depresija sergantys žmonės į tyrimus nebuvo įtraukti.

Todėl Australijos mokslininkų komanda siekė išsiaiškinti, ar mirtazapinas būtų naudingas ir tuomet, kai jį bendruomenės klinikose skirtų gydytojai didesnei ir įvairesnei pacientų grupei.

„Tina Trial“ tyrime dalyvavo 339 nuo metamfetamino priklausomi žmonės iš šešių ambulatorinių klinikų Australijoje. Pradžioje dalyviai metamfetaminą vidutiniškai vartojo 22 dienas per pastarąsias 28 dienas.

Pusė dalyvių atsitiktine tvarka 12 savaičių gavo mirtazapiną (30 mg tabletę kartą per dieną), kita pusė – placebą. Tyrėjai viso laikotarpio metu fiksavo, kiek dienų dalyviai vartojo metamfetaminą.

Rezultatai parodė, kad mirtazapiną vartoję asmenys sumažino vartojimą labiau nei gavusieji placebą: vidutiniškai per 28 dienas vartojimo sumažėjimas siekė 7 dienas, palyginti su 4,8 dienos placebo grupėje.

Taigi mirtazapino pranašumas buvo santykinai nedidelis – 2,2 dienos per 28 dienas. Vis dėlto poveikis buvo matomas nepriklausomai nuo to, ar žmogus tyrimo pradžioje sirgo depresija.

Nors sumažėjimas nėra didelis, esant situacijai, kai nėra jokio alternatyvaus patvirtinto vaisto, tai vertinama kaip svarbus žingsnis į priekį. Tyrėjų teigimu, mirtazapinas gali veikti pačią priklausomybę, o ne vien mažinti depresijos simptomus. Tai leistų manyti, kad vaistas veikia smegenų sistemas, susijusias su atlygio mechanizmais, ir gali padėti atkurti funkcijas, kurias ilgalaikis metamfetamino vartojimas sutrikdo.

Tyrime nenustatyta netikėtų saugumo problemų. Dažniausi šalutiniai poveikiai buvo mieguistumas ir svorio augimas.

Mirtazapinas nėra momentinis „išgijimas“ nuo metamfetamino priklausomybės, tačiau, kol pasaulyje nėra patvirtintų vaistų šiai būklei gydyti, jis gali tapti svarbiu pirmuoju žingsniu mažinant su vartojimu susijusią žalą.

Vaistas yra nebrangus, plačiai prieinamas, o daugeliui gydytojų gerai pažįstamas dėl jo taikymo depresijai gydyti. Jį galima vartoti namuose, todėl nereikia kasdieninių vizitų į kliniką ar itin intensyvios medicininės priežiūros. Kadangi vaistas jau seniai nebėra saugomas patento, egzistuoja pigios generinės jo versijos.

Kad mirtazapinas būtų įprastai skiriamas metamfetamino priklausomybei gydyti už klinikinių tyrimų ribų, reguliavimo institucijos turėtų patvirtinti tokią indikaciją. Tam reikalingi moksliniai įrodymai, kuriuos papildo ir „Tina Trial“ rezultatai.

Kol kas gydytojai mirtazapiną gali skirti ne pagal registruotą paskirtį, vadovaudamiesi atitinkamomis gairėmis.

Jeigu nerimaujate dėl savo ar artimo žmogaus psichoaktyvių medžiagų vartojimo, kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistus ar priklausomybių gydymo paslaugas teikiančias įstaigas.

Senėjimas turi nemažai privalumų, tačiau maudžiantys sąnariai – tikrai ne vienas iš jų.

Bėgant metams sąnariai, kurie anksčiau lengvai atlaikydavo kiekvieną judesį ar kritimą, ima silpti. Taip nutinka todėl, kad su amžiumi mažėja kremzlės – tvirto, bet lankstaus jungiamojo audinio – ir sąnarių skysčio kiekis.

Dėl to kai kurie žmonės pradeda vengti fizinio aktyvumo. Vis dėlto tinkamai parinkti pratimai gali ne kenkti, o padėti apsaugoti sąnarius.

Kiekvieną sąnarį dengia sąnarinė kremzlė – specializuotas audinys, padengiantis kaulų galus. Ji saugo sąnarį ir sudaro lygų paviršių judėjimui.

Sąnariams taip pat svarbus sinovinis skystis – tirštas skystis, kuris padeda sutepti kelius, klubus ir pečius. Jis mažina trintį tarp kremzlės ir sąnario struktūrų bei aprūpina kremzlę svarbiomis maistinėmis medžiagomis.

Problema ta, kad kremzlė prastai atsistato. Viena iš priežasčių – ji neturi savo kraujotakos.

Palaipsnis kremzlės irimas vadinamas osteoartritu. Ši būklė paveikia daugiau nei 500 mln. žmonių visame pasaulyje. Sergantieji dažniausiai labiausiai jaučia skausmą apkrovą laikančiuose sąnariuose – keliuose, klubuose ir stubure.

Sinovinis skystis organizme pasiskirsto judant, todėl fizinis aktyvumas padeda jam, kartu ir jame esančioms medžiagoms, pasiekti kremzlę.

Be to, raumenys aplink sąnarius veikia kaip amortizatoriai. Todėl raumenų stiprinimas, įskaitant jėgos pratimus, mažina spaudimą, tenkantį sąnariams.

Tyrimai rodo, kad ypač veiksmingi yra pratimai, stiprinantys keturgalvį šlaunies raumenį – raumenų grupę priekinėje šlaunies dalyje. Jie gali padėti sumažinti sąnarių skausmą.

Apibendrinta mokslinių tyrimų analizė, vertinusi fizinio aktyvumo poveikį osteoartritui, parodė: mankšta mažina skausmą ir gerina kelių osteoartritu sergančių žmonių funkciją. Taip pat nustatyta, kad fizinis aktyvumas gali būti panašaus veiksmingumo kaip priešuždegiminiai vaistai, tačiau be jiems būdingų šalutinių poveikių.

Fizinis aktyvumas gali padėti išlaikyti ir propriocepciją – gebėjimą jausti savo kūno padėtį bei judėjimą. Su amžiumi ši funkcija silpnėja: smegenys prasčiau „nuskaito“ signalus, todėl svoris gali pasiskirstyti netolygiai, o sąnariai dėvisi greičiau.

Pratimai ant įvairių, kartais net šiek tiek nestabilių paviršių gali padėti lėtinti šį procesą. Tokiose situacijose čiurnos, kelio ir klubo sąnariai turi greitai koreguoti judesius, todėl išlieka aktyvūs ir lankstūs.

Mažo poveikio (angl. low-impact) pratimais vadinami tie, kurių metu bent viena pėda išlieka ant žemės arba kūnas kitaip yra paremiamas. Tokia veikla sumažina sąnariams tenkančią apkrovą ir smūginę jėgą.

Prie mažo poveikio veiklų priskiriamas plaukimas ir mankšta vandenyje: vanduo gali „perimti“ iki 90 proc. kūno svorio. Sąnariams dažnai naudingas ir važiavimas dviračiu, ypač keliams.

Dar viena alternatyva – tai či: švelni mankšta, paremta lėtais judesiais ir kvėpavimo technikomis. Tyrimai rodo, kad žmonėms, turintiems kelio osteoartritą, ši praktika gali būti tokia pat veiksminga kaip kineziterapija. Joga taip pat gali stiprinti raumenis aplink sąnarius ir gerinti lankstumą.

Verta atskirai paminėti vaikščiojimą. Ėjimas nelygiu paviršiumi, pavyzdžiui, per žolę, žvyrą ar miško takais, gali padėti palaikyti propriocepciją. Vienas 2026 m. tyrimas parodė, kad treniruotės ant nestabilių paviršių reikšmingai pagerina vyresnio amžiaus žmonių laikysenos kontrolę, t. y. gebėjimą išlikti stabiliems.

Kita sisteminė apžvalga nustatė, kad pusiausvyrą iššaukiantys pratimai sumažino griuvimų dažnį maždaug 23 proc. Tai svarbu, nes griuvimai yra pagrindinė su traumomis susijusių mirčių priežastis vyresniems nei 65 metų žmonėms.

Štai trys patarimai, kaip mažo poveikio fizinį aktyvumą paversti kuo saugesniu ir veiksmingesniu.

Pirmiausia, pradžiai nereikia jokios sudėtingos įrangos. Jei įmanoma, rinkitės vaikščioti nelygiais paviršiais – žole, smėliu ar žvyru – vietoje šaligatvio. Net dešimt minučių ėjimo per parko veją gali pagerinti sąnarių judrumą.

Antra, galite treniruotis stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, valantis dantis. Pradėkite ant tvirto pagrindo, siekdami išstovėti ant kiekvienos kojos po 30 sekundžių. Vėliau galite pereiti prie sudėtingesnių variantų – stovėjimo ant sulankstyto rankšluosčio ar porolono kilimėlio. Svarbu įvaldyti kiekvieną lygį prieš pereinant prie kito.

Trečia, saugumas – svarbiausia. Pratimus atlikite šalia stabilios atramos, už kurios galėtumėte laikytis, pavyzdžiui, šalia suoliuko parke ar vonios spintelės. Jei vaikštote sportuodami, puikus pasirinkimas yra lazdos. Taip pat venkite pratimų ant nestabilių paviršių, kai esate pavargę.

Reikia suprasti, kad nė viena fizinė veikla nėra visiškai be rizikos. Pavyzdžiui, pernelyg ilgai laikant jogos pozą viršijant savo judesių amplitudę galima susižeisti apatinę nugaros dalį, pečius ar kelius. O giliai atliekami pritūpimai ar įtūpstai su prasta technika gali sukelti papildomą kelio sąnario apkrovą.

Todėl prieš pradedant verta pasitarti su kvalifikuotu kineziterapeutu arba fizinio krūvio specialistu. Jie gali padėti sudaryti individualiai pritaikytą programą.

Sąnariai neišvengiamai dėvisi su amžiumi, tačiau mažo poveikio fizinis aktyvumas gali padėti šį procesą sulėtinti. Dėl to verta išbandyti, nepriklausomai nuo to, kiek jums metų.

Didėjantis sausrų skaičius, kurį skatina klimato kaita, gali sudaryti beveik idealias sąlygas vystytis antibiotikams atsparioms bakterijoms, rodo naujas tyrimas.

Mokslininkai pabrėžia, kad atsparumą lemia ne vien per didelis antibiotikų vartojimas medicinoje. Tyrimo duomenys leidžia manyti, jog procesai, vykstantys už ligoninių sienų – dirvožemyje – taip pat gali turėti įtakos tam, su kokiais atspariais mikroorganizmais vėliau susiduriama sveikatos priežiūros įstaigose.

Tyrimą atlikusi Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų komanda nustatė, kad sausros metu dirvožemyje gali susikoncentruoti natūralūs antibiotikai. Dėl to mikroorganizmams atsiranda didesnis spaudimas prisitaikyti ir evoliucionuoti taip, kad jie įgytų antibiotikams atsparius genus.

Kaip aiškina mokslininkai, bakterijos dirvožemyje antibiotikus gamina jau labai seniai – dar gerokai prieš tai, kai žmonės išmoko šias medžiagas pritaikyti medicinoje. Tai yra savotiškas būdas įgyti pranašumą prieš kitus mikroorganizmus.

„Panašiai ir antibiotikams atsparios bakterijos bei jų atsparumą suteikiantys genai egzistavo dar iki žmonių medicinos – jie evoliucionavo kaip natūrali gynyba nuo antibiotikus gaminančių bakterijų“, – lydinčioje mokslinėje įžvalgoje pažymi mikrobinės ekologijos specialistas Timothy Ghaly iš Makvorio universiteto Australijoje, tyrime nedalyvavęs.

Pasak jo, tai kelia esminį klausimą: kokie aplinkos veiksniai gali skatinti atsparumo genų plitimą iš dirvožemio bakterijų „rezervo“ į žmogaus sukurtą aplinką bei klinikinius patogenus.

Ieškodami atsakymo, Kalifornijos technologijos instituto tyrėjai išanalizavo penkias duomenų bazes, sudarytas iš dirvožemio mėginių, rinktų JAV, Kinijoje ir Europoje. Tyrimai apėmė skirtingas ekosistemas – dirbamą žemę, pievas, miškus ir pelkes – ir leido įvertinti, kaip sausra veikia dirvožemio mikroorganizmų bendrijas.

Visuose penkiuose duomenų rinkiniuose sausros sąlygos buvo susijusios su didesniu genetinės medžiagos kiekiu iš antibiotikus gaminančių bakterijų, taip pat su didesniu atsparumą antibiotikams suteikiančių genų paplitimu. Kitaip tariant, bakterijos iš sausrų paveiktų dirvožemių atrodė geriau prisitaikiusios išgyventi susidūrusios su antibiotikais.

Papildomuose laboratoriniuose eksperimentuose mokslininkai į dirbtinę, sumažinto mastelio dirvožemio ekosistemą įdėjo antibiotiko ir ją išdžiovino, imituodami sausrą. Tokiomis sąlygomis antibiotiko koncentracija dirvožemyje padidėjo.

Jau atsparios bakterijos sausame dirvožemyje išgyveno taip pat sėkmingai kaip ir drėgname. Tačiau antibiotikui jautrios padermės „sausros“ scenarijuje beveik visiškai žuvo. Tarp išlikusiųjų buvo ir antibiotikus gaminančių bakterijų, kurios paprastai yra atsparios savo pačių gaminamoms medžiagoms. Galiausiai dirvožemyje padaugėjo tiek antibiotikų gamintojų, tiek antibiotikams atsparių bakterijų.

T. Ghaly taip pat atkreipia dėmesį į tyrėjų išvadą, kurią jis vadina bene labiausiai neraminančia: šis natūralus reiškinys siejamas su pasauline visuomenės sveikata.

Analizuodami ligoninių duomenis 116 šalių, mokslininkai nustatė itin stiprų ryšį tarp antibiotikams atsparių infekcijų paplitimo ligoninėse ir vietinio klimato sausumo rodiklio. Ryšys išliko ir tuomet, kai buvo atsižvelgta į šalies pajamas – veiksnį, galintį daryti įtaką antibiotikų vartojimui ir visai sveikatos sistemai.

„Tai leidžia manyti, kad vienas pagrindinių klinikinio atsparumo variklių gali veikti per globalų aplinkos mechanizmą: klimato sąlygos natūraliose ekosistemose gali paveikti patogenų evoliuciją žmogaus sukurtoje aplinkoje ir galiausiai – žmonių sveikatą“, – rašo T. Ghaly.

Nors tyrimo nepakanka teigti, kad sausros tiesiogiai sukelia didesnį antibiotikams atsparių infekcijų mastą gydymo įstaigose, jis leidžia įtarti, kad klimato kaita, ypač jos stiprinamos sausros, gali didinti šią riziką.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų darbas parodo, kaip klimato kaita gali susikirsti su mikrobine ekologija ir formuoti visuomenės sveikatos rezultatus, todėl svarbu integruoti aplinkos ir klinikinę perspektyvas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Microbiology“.

Mokslininkai svarsto, kad tarp įpročio krapštyti nosį ir didesnės demencijos rizikos gali būti silpnas, bet teoriškai pagrįstas ryšys.

Tyrėjų teigimu, tais atvejais, kai krapštymas sukelia nosies gleivinės pažeidimų, tam tikros bakterijos gali lengviau patekti į smegenis. Organizmas į jų buvimą gali reaguoti procesais, kurie primena Alzheimerio ligai būdingus požymius.

Vis dėlto pabrėžiama, kad šią hipotezę kol kas labiausiai pagrindžia tyrimai su pelėmis, o ne su žmonėmis. Nepaisant to, rezultatai laikomi svarbiais tolesniems tyrimams, nes Alzheimerio ligos pradžios mechanizmai iki šiol išlieka ne iki galo aiškūs.

2022 m. Australijos Griffith universiteto mokslininkų vadovaujama komanda paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo bakteriją Chlamydia pneumoniae. Ji gali užkrėsti žmones ir sukelti plaučių uždegimą. Ankstesniuose darbuose ši bakterija taip pat buvo aptikta daugelio vėlyvos pradžios demencija sergančių žmonių smegenyse.

Tyrime nustatyta, kad pelėms bakterija galėjo patekti į smegenis per uoslės nervą, jungiantį nosies ertmę ir smegenis. Be to, kai buvo pažeistas nosies epitelis (plonas audinys nosies ertmės viršutinėje dalyje), infekcija nervuose progresavo sparčiau.

Tokiais atvejais pelių smegenyse padaugėjo amiloido beta baltymo sankaupų. Šis baltymas gali būti išskiriamas kaip atsakas į infekciją, o jo sankaupos (plokštelės) dideliais kiekiais aptinkamos ir Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

„Mes pirmieji parodėme, kad Chlamydia pneumoniae gali tiesiogiai patekti per nosį į smegenis ir ten sukelti pakitimus, panašius į Alzheimerio ligos požymius“, – tyrimo paskelbimo metu teigė neurologas Jamesas St Johnas iš Australijos Griffith universiteto.

„Tai matėme pelėms skirtame modelyje, o įrodymai gali kelti nerimą ir kalbant apie žmones“, – pridūrė jis.

Mokslininkus nustebino, kaip greitai bakterija paveikė pelių centrinę nervų sistemą: infekcijos požymiai fiksuoti per 24–72 valandas. Manoma, kad nosis bakterijoms ir virusams gali būti vienas greičiausių kelių į smegenis.

Nors nėra aišku, ar identiški procesai vyktų žmonėms, taip pat vis dar diskutuojama, ar amiloido beta plokštelės yra Alzheimerio priežastis, tyrėjai pabrėžia, kad tokius signalus būtina tikrinti.

„Turime atlikti šį tyrimą su žmonėmis ir patvirtinti, ar tas pats kelias veikia taip pat“, – sakė J. St Johnas.

„Ši idėja buvo iškelta daugelio, bet iki šiol nebuvo galutinai patikrinta. Žinome, kad tos pačios bakterijos randamos žmonėms, tačiau dar neišsiaiškinome, kaip jos ten patenka“, – aiškino jis.

Krapštyti nosį – labai dažnas įprotis: manoma, kad taip elgiasi iki 9 iš 10 žmonių. Nors tokio elgesio nauda abejotina, tyrimo autoriai ragina susimąstyti apie galimas pasekmes, ypač jei pažeidžiama nosies gleivinė.

Tolesni žmonių tyrimai dar planuojami, tačiau iki tol J. St Johnas ir kolegos įspėja, kad nosies krapštymas ir nosies plaukelių rovimas gali būti žalingas dėl galimų apsauginio audinio pažeidimų.

„Nenorime pažeisti nosies vidaus – krapštymas ir rovimas gali tai padaryti“, – perspėjo J. St Johnas.

„Jei pažeidžiate nosies gleivinę, galite padidinti bakterijų, galinčių patekti į smegenis, kiekį“, – teigė jis.

Viena iš klausimų, į kuriuos komanda tikisi atsakyti ateityje, – ar padidėjusios amiloido beta sankaupos yra natūrali, sveika imuninė reakcija, kuri gali sumažėti, kai infekcija įveikiama.

2023 m. apžvalginis darbas papildė hipotezę, kad nosies krapštymas gali prisidėti prie Alzheimerio ligos rizikos didėjimo, ir detaliau aprašė, kaip toks procesas teoriškai galėtų vykti. Apžvalgą parengę Australijos Western Sydney universiteto tyrėjai nurodė, kad uoslės sistema gali būti „tikėtinas patogenų patekimo kelias“, nes anatomiškai tiesiogiai susijusi su smegenimis ir dalyvauja ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose.

Žinoma, kol kas nėra galutinių įrodymų, kad šis hipotetinis kelias paaiškintų Alzheimerio ligos atsiradimą žmonėms. Tačiau mokslininkai ragina įvertinti galimą riziką.

„Supratimas apie galimą patogenų patekimo per uoslės sistemą vaidmenį su Alzheimeriu siejamame neurouždegime atveria naujus prevencijos kelius“, – rašė apžvalgos autoriai.

Jie taip pat pabrėžė rankų higienos svarbą: dažnesnis rankų plovimas ir dezinfekavimas gali būti paprastas prevencinis žingsnis, kurio svarba ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją.

Alzheimerio liga yra itin sudėtinga, todėl ją aiškina daugybė skirtingų tyrimų krypčių. Vis dėlto kiekvienas naujas darbas, pasak mokslininkų, priartina prie tikslesnio supratimo, kaip ligą būtų galima sustabdyti.

„Sulaukus 65 metų rizika smarkiai išauga, tačiau mes ieškome ir kitų priežasčių, nes svarbus ne vien amžius – reikšmę turi ir aplinkos veiksniai“, – sakė J. St Johnas.

„Manome, kad bakterijos ir virusai čia yra kritiškai svarbūs“, – pridūrė jis.

Tyrimas publikuotas žurnale Scientific Reports.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2022 m. lapkritį.