Category: Sveikata

Daugelis vaikystėje bent kartą girdėjome pastabas apie tai, kaip sėdime: kad nevalia kryžiuoti kojų, esą taip „susigadinsime“ kelius, atsiras venų varikozė, o laikysena privalo būti „taisyklinga“.

Vis dėlto moksliniai duomenys rodo, kad daugumai žmonių kojų kryžiavimas nėra žalingas įprotis. Įrodymų, jog sėdėjimas sukryžiavus kojas gadina nugarą, „nudėvi“ klubus ar kelius arba sukelia venų varikozę, yra labai mažai.

Kur kas dažniau problema kyla ne dėl konkrečios sėdėjimo pozos, o dėl to, kad per ilgai išliekame vienoje padėtyje. Tuomet sustingstame, pradeda mausti, o diskomfortą neretai klaidingai palaikome kūno pažeidimo ženklu.

Nuostatos apie „teisingą“ sėdėjimą iš dalies siejamos su senesniu požiūriu į laikyseną. Ilgą laiką „taisyklinga“ laikysena buvo laikoma disciplinos, savikontrolės ir gero charakterio įrodymu. Kai tokios idėjos įsitvirtina, socialinės taisyklės lengvai ima skambėti kaip medicininiai faktai.

Šiuolaikinė laikysenos ir skausmo samprata vis labiau tolsta nuo idėjos, kad egzistuoja viena „tobula“ poza. Tyrimai, nagrinėjantys laikyseną ir nugaros skausmą, neranda vienos sėdėjimo padėties, kuri patikimai apsaugotų visus, arba vienos kasdienės pozos, kuri nuosekliai sukeltų žalą.

Viename tyrime kineziterapeutų iš skirtingų šalių buvo paprašyta nurodyti „geriausią sėdėjimo pozą“. Atsakymai labai išsiskyrė, o mokslininkai padarė išvadą, kad įsitikinimus apie idealią laikyseną formuoja ne tik įrodymai, bet ir tradicijos bei profesinė kultūra.

Laikysena, žinoma, svarbi, tačiau nugara yra tvirta ir prisitaikanti – ji sukurta atlaikyti įvairias padėtis. Dažniausiai didesnė bėda yra užsibuvimas vienoje pozoje per ilgai, nesvarbu, ar sėdite sukryžiavę kojas, labai tiesiai, ar susikūprinę prie nešiojamojo kompiuterio.

Dar vienas dažnas teiginys – kad kojų kryžiavimas „nudėvi“ klubus ar kelius. Ir čia įrodymų mažai. Klubai bei keliai kasdien patiria gerokai didesnes apkrovas lipant laiptais, stojantis nuo kėdės, bėgant, šokant ar nešant pirkinius. Sėdėjimas sukryžiavus kojas gali trumpam pakeisti sąnarių kampus, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įprotis sukelia artritą ar ilgalaikę sąnarių žalą.

Tiesa, tyrimų, kurie tiesiogiai vertintų ilgalaikį sėdėjimo sukryžiavus kojas poveikį sąnariams, nėra daug, tad įrodymai nėra tobuli. Tačiau tai, ką turime šiandien, nepatvirtina senųjų gąsdinimų.

Kai klinikinėse rekomendacijose kalbama apie klubų ir kelių sveikatą, dažniausiai akcentuojamas fizinis aktyvumas, raumenų jėga, sveikas kūno svoris ir bendros sąnarių apkrovos valdymas, o ne vieno įprasto sėdėjimo įpročio vengimas.

Jei sėdėti sukryžiavus kojas jums patogu, paprastai nėra pagrindo šią pozą laikyti pavojinga. Jei pajuntate, kad darosi nepatogu ar ima stingti, tiesiog pakeiskite padėtį.

O kaip dėl venų varikozės? Varikozė atsiranda, kai venose esantys vožtuvai veikia prasčiau, todėl kraujas gali užsistovėti ir venos išsiplečia. Rizika labiau siejama su amžiumi, paveldimumu, nėštumu, nutukimu ir tam tikrais darbo įpročiais, pavyzdžiui, ilgai trunkančiu stovėjimu.

Kojų kryžiavimas gali trumpam pakeisti kraujo tekėjimą, kol esate toje padėtyje, tačiau tai nėra tas pats, kas varikozės sukėlimas. Turimi duomenys nerodo, kad sėdėjimas sukryžiavus kojas būtų venų varikozės priežastis.

Ar būna atvejų, kai kojų kryžiavimo vis dėlto patariama vengti? Kartais – taip, tačiau dažniausiai dėl konkrečių klinikinių priežasčių ir ribotą laiką. Pavyzdžiui, po kai kurių klubo sąnario endoprotezavimo operacijų pacientams tradiciškai būdavo rekomenduojama kurį laiką nekryžiuoti kojų, kol gyja audiniai. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad dalis tokių atsargumo priemonių kai kuriems pacientams gali būti pernelyg griežtos.

Taip pat gydytojas ar kineziterapeutas gali patarti laikinai vengti tam tikros pozos, jei ji dirgina jautrią vietą ar kelia diskomfortą. Tačiau tai nereiškia, kad poza iš esmės pavojinga visiems.

Daugeliui pažįstamas ir laikinas tirpimas ar dilgčiojimas, kuris atsiranda nepatogiai sėdint per ilgai. Paprastai tai greitai praeina pajudėjus. Tai – signalas pakeisti padėtį, o ne įrodymas, kad padarėte žalą.

Svarbiausia – judesių įvairovė, o ne „tobula“ laikysena. Kūnas geriau jaučiasi, kai turi pasirinkimų: pasėdėkite sukryžiavę kojas, tuomet jas ištieskite, pakeiskite atramą, atsiloškite, atsistokite, prasieikite.

Sveikiausia sėdėjimo poza dažnai yra ta, kurios neišlaikote visą kitą valandą. Judėkite dažniau, keiskite padėtį ir prisiminkite, kad jūsų kūnas greičiausiai yra gerokai atsparesnis, nei buvote įtikinti vaikystėje.

Vokietijoje gydyta 47 metų pacientė, sirgusi net trimis autoimuninėmis ligomis, po eksperimentinio gydymo pasiekė visišką remisiją. Medikai teigia, kad taikyta terapija iš esmės „perstatė“ jos imuninės sistemos veikimą.

Iki gydymo moteriai kasdien buvo reikalingi kraujo perpylimai, nes dvi iš ligų tiesiogiai pažeidė kraujo ląsteles. Be to, siekiant sumažinti trombų riziką, ji reguliariai vartojo kraują skystinančius vaistus. Per daugiau nei dešimtmetį pacientei buvo išbandyti devyni skirtingi gydymo būdai, tačiau ilgalaikio efekto pasiekti nepavyko.

Galiausiai jai buvo pritaikyta CAR-T ląstelių terapija. Šis metodas paremtas tuo, kad iš paciento paimamos imuninės ląstelės, laboratorijoje jos modifikuojamos taip, kad geriau atpažintų konkretų taikinį, o vėliau grąžinamos atgal į organizmą.

„Gydymas buvo itin efektyvus – vienu metu pavyko atsikratyti visų trijų autoimuninių būklių“, – teigė Erlangeno universitetinės ligoninės hematologas Fabian Müller. „Po daugiau nei dešimtmetį trukusios ligos pacientė dabar yra remisijoje be gydymo ir gali grįžti prie beveik įprasto gyvenimo. Ši terapija reikšmingai pagerino jos gyvenimo kokybę.“

Pagrindinė pacientės diagnozė buvo autoimuninė hemolizinė anemija – reta liga, kai imuninė sistema pradeda naikinti raudonuosius kraujo kūnelius. Vėliau jai nustatyti dar du susiję sutrikimai: antifosfolipidinių antikūnų sindromas, galintis sukelti kraujo krešulių formavimąsi, ir imuninė trombocitopenija, kai imuninės ląstelės puola trombocitus.

Mokslininkai įtarė, kad šių problemų šaltinis – išsiderinę B limfocitai, kurie gamina antikūnus ir gali „nukreipti“ imuninę sistemą prieš sveikus audinius. Todėl komanda iš pacientės išskyrė T limfocitus ir juos suprogramavo atakuoti CD19 baltymą – jis yra B limfocitų paviršiuje. Modifikuotos ląstelės buvo suleistos atgal į kraują, kur galėjo sunaikinti netinkamai veikiančius B limfocitus.

Pagerėjimas, pasak gydytojų, prasidėjo beveik iškart po vienos CAR-T ląstelių infuzijos. Praėjus 7 dienoms pacientei nebereikėjo kraujo perpylimų, o išrašius iš ligoninės 10 dieną ji, kaip nurodoma tyrimo aprašyme, greitai atgavo fizines jėgas ir galėjo grįžti prie kasdienės veiklos.

25 dieną biologiniai rodikliai parodė visišką remisiją. Hemoglobino kiekis, anksčiau buvęs smarkiai sumažėjęs, sugrįžo į normą, o trombocitų skaičius stabilizavosi. Taip pat sumažėjo antikūnų, siejamų su trombų formavimusi, ir galiausiai jie tapo nebeaptinkami.

„Po daugiau nei 10 metų trukusios ligos kraujo rodikliai normalizavosi vos per kelias savaites. Atsako greitis ir gylis buvo stulbinantys“, – sakė F. Müller.

Praėjus 322 dienoms, pacientės B limfocitai pradėjo atsikurti, tačiau beveik visi jie buvo vadinamieji „naivūs“ – neturintys imuninės atminties, todėl, kaip pabrėžia tyrėjai, jie nebuvo linkę vėl atakuoti sveikų ląstelių. Maždaug tuo pačiu metu moteris galėjo nutraukti vaistus nuo krešulių, ir naujų trombų požymių nefiksuota. Kito neigiamo šalutinio poveikio komanda taip pat nepastebėjo.

Nors kai kurie rodikliai išlieka šiek tiek padidėję, tyrėjų vertinimu, tai gali būti ankstesnių, daugelį metų taikytų gydymų pasekmė.

Mokslininkai pabrėžia, kad vienas klinikinis atvejis dar neleidžia daryti išvadų, jog terapija veiks visiems pacientams, tačiau rezultatai vertinami kaip labai daug žadantys. Reikalingi tolesni kontroliuojami klinikiniai tyrimai.

„Manome, kad CAR-T terapijos taikymas ankstesnėse sunkios autoimuninės ligos stadijose galėtų padėti išvengti komplikacijų, atsirandančių po metų neveiksmingų gydymų“, – teigė F. Müller. „Jeigu įsikištume anksčiau, galėtume sustabdyti ligos procesą, išvengti organų pažeidimų ir sugrąžinti žmonėms jų gyvenimą.“

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Med.

Tyrėjai nustatė iki šiol nežinomą genetikos nulemtą neurovystymosi sutrikimą. Šis atradimas gali padėti tiksliau diagnozuoti tūkstančius vaikų ir suteikti daugiau aiškumo jų šeimoms visame pasaulyje.

Skelbiama, kad sutrikimą sukelia RNU2-2 geno mutacija. Ji yra recesyvinė, tai reiškia, kad sutrikimas pasireiškia tik tuomet, kai pakitęs geno variantas paveldimas iš abiejų tėvų. Be to, pats genas yra nekoduojantis – jis negamina baltymų, o veikia netiesioginiais ląstelių mechanizmais.

Būtent šios dvi savybės – recesyvinis paveldėjimas ir nekoduojanti geno prigimtis – padeda paaiškinti, kodėl šis neurovystymosi sutrikimas taip ilgai liko nepastebėtas. Tokios DNR sritys, pasak mokslininkų, dažniau lieka už įprastų genetinių paieškų ribų.

Tarptautinė tyrėjų komanda RNU2-2 geną nusprendė analizuoti detaliau po to, kai anksčiau buvo nustatyta, jog dominuojanti šio geno mutacija gali sukelti sunkų galvos smegenų sutrikimą, lydimą ryškios epilepsijos. Visgi pastarasis atvejis, kaip pažymima, yra retesnis nei dabar aprašytas naujai nustatytas sutrikimas.

„Mūsų atradimas suteikia šeimoms tai, ko jos dažnai laukia metų metus – aiškų molekulinį paaiškinimą, kodėl jų vaikui pasireiškia ši būklė“, – teigė genetikos specialistas Danielis Greene’as iš JAV veikiančios „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.

„Daugeliui šeimų toks aiškumas gali būti ypač reikšmingas po ilgos ir neapibrėžtos diagnostikos kelionės. Kartu tai suteikia mokslo bendruomenei konkretų biologinį taikinį, galintį nukreipti būsimų gydymo būdų paieškas“, – pridūrė jis.

Naujai aprašytas sutrikimas pavadintas ReNU2 sindromu. Jis siejamas su U2-2 RNR molekulės stoka, kurią koduoja RNU2-2 genas. Tėvai gali turėti vieną pakitusio geno kopiją ir patys nejausti jokių simptomų, tačiau susijungus dviem pakitusioms kopijoms vaikui gali pasireikšti sindromas.

Tyrėjų vertinimu, ReNU2 sindromas gali sudaryti apie 10 proc. recesyvinių neurovystymosi sutrikimų atvejų, kurių genetinė priežastis yra žinoma. Tai reikštų, kad vien Jungtinėje Karalystėje potencialiai gali būti tūkstančiai žmonių, kuriems šis sindromas aktualus.

ReNU2 sindromas gali pasireikšti raidos vėlavimu, ribotais kalbos įgūdžiais ir sumažėjusiu raumenų tonusu. Taip pat gali būti mokymosi sunkumų, požymių, panašių į autizmo spektro bruožus, bei problemų vaikštant ar atliekant kitus judesius. Kai kuriais atvejais gali būti epilepsija, kvėpavimo ar maitinimosi sutrikimai, tačiau pabrėžiama, kad kiekvienam vaikui simptomai gali skirtis.

ReNU2 sindromas buvo nustatytas išanalizavus 110 009 asmenų genomų įrašus iš dviejų sveikatos tyrimų duomenų bazių. Iš jų atrinkta 14 805 nesusiję asmenys, turintys neurovystymosi sutrikimą, ir palyginti su 52 861 nesusijusiu asmeniu, neturinčiu tokio sutrikimo, kurie sudarė kontrolinę grupę.

Vėliau statistiniais algoritmais buvo ieškoma, kurie nekoduojantys genai gali būti susiję su šiais sutrikimais, taip pat vertinta, kiek žmonių populiacijoje galėtų turėti ReNU2 sindromą. Galiausiai rezultatai buvo patikrinti atrinktiems pacientams atlikus kraujo tyrimus.

„Tai galima laikyti proveržiu dėl netikėtai didelio šių variantų paplitimo – daugiau nei tris kartus didesnio nei kitos recesyvinės mutacijos, sukeliančios sunkius neurovystymosi sutrikimus“, – sakė neurologas Cornelius Grossas iš Italijoje veikiančios „European Molecular Biology Laboratory“, nedalyvavęs tyrime.

„Šis rezultatas svarbus plačiau medicinai, nes parodo, jog nekoduojantys genai gali būti ligų „karštieji taškai“ ir mūsų ieškant genetinių ligų priežasčių nusipelno daug didesnio dėmesio“, – pridūrė jis.

Mokslininkai pabrėžia, kad atradimas svarbus ne tik diagnostikai, bet ir geresniam būklės valdymo supratimui dabartyje bei galimoms prevencijos kryptims ateityje. Vis dėlto iššūkių išlieka: vaistų pristatymas į smegenis ir paveiktas ląsteles gali būti sudėtingas, o kadangi sutrikimas paveldimas nuo gimimo, neaišku, ar jį būtų galima sėkmingai gydyti jau vėliau.

„Nors specifinio recesyvinio ReNU2 sindromo gydymo kol kas nėra, supratimas, kad sutrikimas kyla dėl U2-2 RNR praradimo, ateityje gali atverti kelią galimoms genų pakeitimo strategijoms“, – teigė genetikas Ernestas Turro iš „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Nature Genetics.

Turint vieną ar dvi APOE4 geno varianto kopijas, Alzheimerio ligos rizika gerokai išauga. Naujas tyrimas parodė, kad APOE4 gali pakeisti neuronų veiklą dar gerokai anksčiau, nei pasireiškia tokie simptomai kaip atminties sutrikimai.

Mokslininkai, tyrę jaunas peles, kurių genome buvo APOE4, nustatė, kad tam tikri neuronai smegenų atminties centre – hipokampe – buvo mažesni ir kartu pernelyg aktyvūs.

Be to, tyrėjai išskyrė baltymą Nell2, kuris, jų manymu, prisideda prie šių sutrikimų. Tai atveria galimą kelią ne tik suprasti pokyčių mechanizmą, bet ir ieškoti būdų, kaip pažengusiais atvejais žalą sumažinti ar net dalinai atstatyti.

„Kiek mums žinoma, tai pirmasis tyrimas, kuris tiesiogiai nagrinėjo, ką APOE4 daro neuronų funkcijai skirtingais amžiaus tarpsniais“, – teigė vyresnysis darbo autorius Misha Zilberter, JAV „Gladstone Institute of Neurological Disease“ neuromokslininkas.

„Nustatėme esminius smegenų grandinių pokyčius jauname amžiuje, kai mokymasis ir atmintis dar buvo normalūs, ir, svarbiausia, šie pokyčiai prognozavo pažintinių funkcijų silpnėjimą vyresniame amžiuje“, – pridūrė jis.

Ankstesni žmonių smegenų vaizdinimo tyrimai jau buvo susieję APOE4 su hipokampo hiperaktyvumu asmenims, turintiems lengvą pažintinį sutrikimą arba didesnę Alzheimerio ligos riziką. Šįkart ryšį pavyko išnagrinėti daug detaliau, pasitelkus gyvūnų modelius.

Taikydami įvairius analizės metodus, mokslininkai užfiksavo per daug sužadintus neuronus jaunose APOE4 pelėse. Kai kuriuose hipokampo regionuose neuronai buvo susitraukę, todėl tapo lengviau dirginami ir greičiau aktyvuojami.

Tyrėjai taip pat lygino APOE4 pelių neuronus su pelių, turinčių APOE3 geno variantą, neuronais. APOE3 siejamas su mažesne Alzheimerio ligos rizika.

Paaiškėjo, kad APOE3 pelėse neuronų aktyvumas didėjo taip pat, tačiau tik senatvėje. Be to, APOE3 pelės, priešingai nei APOE4 pelės, nepatyrė panašių pažinimo sutrikimų.

Toliau tiriant nustatyta, kad APOE4 pelių neuronuose gausiai aptinkamas baltymas Nell2. Mokslininkai mano, jog tai gali būti molekulinis mechanizmas, per kurį APOE4 skatina smegenų senėjimą anksčiau laiko.

Kai tyrėjai pelėms sumažino Nell2 gamybą, neuronai atsistatė: grįžo į įprastą dydį ir vėl pradėjo veikti pagal normalų aktyvumo ritmą. Tai laikoma perspektyviu ženklu, jog ateityje gali atsirasti gydymo strategijų.

„Įdomiausia tai, kad sumažinus Nell2 kiekį pavyko pakeisti ligos pasireiškimus suaugusiose pelėse“, – sakė Yadong Huang, „Gladstone“ neuromokslininkas.

„Tai rodo, kad žala nėra negrįžtama, ir gali egzistuoti intervencijos langas net po to, kai ligos procesai jau būna įsijungę“, – pridūrė jis.

Šie rezultatai dera ir su ankstesniais Alzheimerio ligos tyrimais: didelis Nell2 kiekis anksčiau jau buvo aptiktas Alzheimerio pacientų smegenyse, tačiau tai pirmas kartas, kai jis gyvūnų modeliuose tiesiogiai susietas su APOE4.

Alzheimerio liga yra sudėtinga būklė, turinti daug rizikos veiksnių. Mokslininkams išlieka sudėtinga tiksliai nustatyti, kaip šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje, ir atskirti, kas yra ligos progresavimą skatinančios priežastys, o kas – jau ligos pasekmės.

APOE4 nešiotojai, kaip nurodoma, gali sudaryti iki trijų ketvirtadalių visų Alzheimerio ligos atvejų, todėl genetinis aspektas išlieka viena svarbiausių krypčių, siekiant suprasti, kas tiksliai pradeda „gesti“, kai liga ima formuotis.

„Šis tyrimas atveria galimybes geriau suprasti, kaip APOE4 jauname amžiuje pakeičia neuronų funkciją ir didina pažintinio nuosmukio riziką, taip pat kurti terapijas, galinčias anksti blokuoti žalingą APOE4 poveikį“, – teigė Huang.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Aging.

Atsispaudimai daugeliui nėra lengvas pratimas. Tačiau nemažai moterų su jais kovoja net ir po kelių mėnesių treniruočių sporto salėje.

Dėl to socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs vadinamasis moterų atsispaudimų triukas greitai sulaukė didelio dėmesio ir tapo virusinis. Jo esmė – nedidelė, bet svarbi rankų padėties korekcija.

Siūloma rankų nelaikyti nukreiptų tiesiai į priekį, lygiagrečiai kūnui. Vietoje to delnus patariama pasukti į šonus taip, kad pirštai būtų labiau nukreipti nuo kūno.

Anatomija gali paaiškinti, kodėl toks pakeitimas kai kurioms moterims padeda lengviau atlikti atsispaudimus. Ir tai susiję su kūno dalimi, kurios dažnas nesusietų su rankų darbu – dubeniu.

Dubens sandara veikia rankos padėtį kūno atžvilgiu. Moterims kampas ties alkūne, kur susijungia dilbis ir žastas (vadinamasis nešimo kampas), vidutiniškai siekia apie 15 laipsnių, o vyrams – apie 10 laipsnių. Moterims šis kampas didesnis, nes judant reikia daugiau „tarpelio“ ties dubeniu.

Šis kampas lemia ne tik tai, kaip kaulai jungiasi tarpusavyje ir su liemeniu, bet ir tai, kokia kryptimi efektyviausiai susitraukia raumenys.

Dėl to moterims gali būti sunkiau atlikti atsispaudimus „klasikiniu“ būdu. Šiek tiek platesnė rankų padėtis ir nežymiai į išorę pasukti delnai leidžia kaulams bei raumenims judėti labiau natūraliu modeliu.

Be to, moterų raiščiai ir sausgyslės dažniau būna elastingesni, o sąnariai – judresni, todėl judesių amplitudė neretai didesnė. Jei pratimo biomechanika nėra suderinta su kūno ypatumais, sąnariai gali labiau įsitempti arba imti skaudėti.

Skiriasi ir liemens proporcijos: vyrų liemuo, jungiantis peties juostą su ranka, vidutiniškai yra apie 12,4 proc. didesnis nei moterų. Tai prisideda prie biomechaninių skirtumų, pavyzdžiui, svorio centro, taip pat prie to, kurie raumenys tam tikruose pratimuose dirba efektyviausiai.

Atsispaudimai – ne vienintelis pratimas, kurį moterys gali pritaikyti pagal savo anatomiją. Verta peržiūrėti ir kitus rankų pratimus, ypač tuos, kuriuose rankos keliamos virš galvos.

Moterims dažniau pasitaiko peties traumų dėl per didelio krūvio ar pasikartojančių judesių. Viena priežasčių – mažesni ir judresni peties sąnariai, todėl judesių amplitudė gali būti didesnė.

Tačiau kuo sąnarys judresnis, tuo jis mažiau stabilus. Dėl to peties sąnarys labiau priklauso nuo sukamųjų manžetės raumenų, kurie padeda išlaikyti sąnarį vietoje.

Riziką didina ir kiti veiksniai: vidutiniškai mažesnė raumenų masė, kitokia peties sąnario kaulų sąlyčio forma, taip pat trumpesni ir plonesni raktikauliai. Visa tai kartu gali lemti didesnę traumų tikimybę atliekant pratimus, kuriuose yra vidinė peties rotacija arba judesiai virš galvos.

Prie tokių pratimų priskiriami pečių spaudimai, tricepso atsispaudimai nuo lygiagrečių atramų, šoniniai kėlimai, vertikalios traukos ir spaudimai virš galvos.

Saugesnėmis alternatyvomis gali tapti tricepso pratimai gulint, šoniniai kėlimai neutralia padėtimi (kai nykščiai nukreipti į viršų) ir sėdimi spaudimai su hanteliais.

Jei mėgstami atsispaudimai nuo lygiagrečių atramų, mažesnę apkrovą petims gali suteikti liemens laikymas statmenai žemei. Taip pat galima rinktis pasvirusias atramas vietoje lygiagrečių: jos leidžia riešui išlikti natūralesnėje padėtyje.

Dubens ypatumai turi įtakos ir apatinei kūno daliai. Dubenį sudaro dvi pusės, o kiekviena jų augant susiformuoja susijungus trims atskiriems kaulams. Moterų dubuo vidutiniškai yra apie 25 proc. platesnis nei vyrų, nes anatomiškai pritaikytas gimdymui. Šis skirtumas keičia ir kojų padėtį.

Platesnis dubuo dažniau lemia didesnį vadinamąjį Q kampą (keturgalvio šlaunies raumens kampą). Jis susidaro iš linijų, kurios kerta viena kitą tarp girnelės ir dubens bei girnelės ir blauzdikaulio. Q kampo padėtis veikia, kaip kojų raumenys valdo judesį.

Dėl to atliekant pritūpimus, įtūpstus, mirties trauką ar šuolius ant dėžės svarbu atidžiai stebėti techniką, nes anatominių skirtumų ir netinkamo judesio derinys gali padidinti traumų riziką.

Apskritai moterims kelio priekinio kryžminio raiščio trauma pasitaiko gerokai dažniau nei vyrams, o Q kampas laikomas vienu iš rizikos veiksnių. Todėl pratimai, kurie stipriai apkrauna sąnarius, kartais gali reikalauti tam tikrų korekcijų.

Platesnis dubuo taip pat gali lemti, kad keliai judėdami linksta į vidų (vadinamasis „sukritimas“). Tai gali reikšmingai padidinti traumų tikimybę nusileidžiant po šuolių ar pritūpiant. Teigiama, kad pėdų pasukimas maždaug 30 laipsnių į išorę gali sumažinti kelių „sukritimą“ iki 50 proc. ir taip mažinti kelio traumų riziką.

Atliekant pritūpimus, verta užtikrinti, kad dubuo išliktų lygus (lygiagretus žemei), o keliai „nepabėgtų“ į vidų. Taip pat rekomenduojama, kad keliai per daug neišeitų į priekį už pirštų, o pėda visą laiką išliktų prispausta prie žemės. Kai kurioms moterims dėl platesnio dubens gali būti patogesnė kiek platesnė stovėsena – pėdos šiek tiek plačiau nei pečių plotis.

Nedideli judesio pakeitimai, pritaikyti individualiems anatominiams skirtumams, gali padėti sumažinti traumų riziką ir padidinti treniruočių efektyvumą.

Tekstas parengtas pagal anatomo, profesoriaus Adam Taylor įžvalgas.

Iš pradžių socialiniuose tinkluose dominavo baltymai, o dabar jų vietą vis dažniau užima skaidulos. „Maxxing“ – perdėto optimizavimo – mąstysena įsiskverbė į kasdienę mitybą: sveikatingumo influenceriai tikina, kad kuo daugiau tam tikrų maistinių medžiagų, tuo daugiau energijos, geresnė savijauta ir net esą „atnaujintas“ žarnynas.

Tokios virusinės dietų tendencijos daro įtaką ne tik žmonių pasirinkimams, bet ir tam, ką gamina bei reklamuoja įmonės. Tačiau mitybos specialistai klausia paprastai: ar tai iš tiesų sveika?

„Proteinmaxxing“ idėja remiasi teiginiu, kad baltymų niekada nebus per daug. Baltymai, esantys mėsoje, pieno produktuose, riešutuose ir kituose produktuose, yra būtini daugeliui organizmo funkcijų – nuo audinių atstatymo iki imuninės sistemos veiklos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.

Tuo pat metu skaidulos, panašu, tampa kitu didžiuoju interneto hitu. Socialiniuose tinkluose populiarėja žinutės, raginančios jų vartoti kuo daugiau – esą taip ilgiau išliksite sotūs ir „viskas veiks reguliariau“. Tokiuose vaizdo įrašuose neretai demonstruojami dubenys su čija sėklomis, avižomis ar kitais skaidulų šaltiniais.

Į tai sureagavo ir rinka: jei produktą galima nusipirkti, didelė tikimybė, kad atsiras ir „pagerinta“ jo versija su papildomais baltymais. Net ir itin saldūs pusryčių dribsniai neretai akcentuoja padidintą baltymų kiekį.

Prie skaidulų bangos jungiasi ir didžiosios įmonės – „PepsiCo“ ir „Nestle“, taip pat naujesnės bendrovės, tokios kaip „Olipop“. Jos išryškina skaidulų kiekį prebiotiniuose gėrimuose, užkandžiuose ar kituose produktuose.

„Manau, skaidulos bus kiti baltymai“, – per vieną praėjusių metų pabaigos investuotojams skirtą pristatymą sakė „PepsiCo“ vadovas Ramon Laguarta.

Konsultacijų bendrovės „Bain & Company“ apklausa parodė, kad beveik pusė JAV vartotojų stengiasi valgyti daugiau baltymų. Tyrimo duomenimis, tendenciją labiausiai skatina Z karta ir tūkstantmečio karta – JAV, Europoje ir Azijoje.

Panašiai yra ir su skaidulomis. Londone įsikūrusios „GlobalData“ duomenimis, 40 proc. Z kartos ir 45 proc. tūkstantmečio kartos atstovų teigė bandantys gerinti žarnyno sveikatą.

Mitybos specialistai pripažįsta: skaidulų populiarėjime yra tiesos. Niujorko universiteto mitybos docentė Andrea Glenn skaidulų judėjimą pavadino gana nuosaikia sveikatingumo mada, palyginti su kitomis ekstremaliomis tendencijomis.

Ohajo valstijos universiteto medicinos centro dietologė Samantha Snashall pažymėjo, kad pastaraisiais metais baltymai buvo tarsi „ypatingas vaikas“, o skaidulos ilgą laiką išliko nepakankamai įvertintos.

„Džiaugiuosi, kad į tai pagaliau atkreipiamas dėmesys“, – sakė ji.

Vis dėlto ekspertai kartu su Floridos universiteto visuomenės sveikatos ir šeimos medicinos profesoriumi Archu Mainousu, tyrinėjančiu socialinių tinklų vaidmenį sveikatos komunikacijoje, perspėja: perlenkti lazdą pavojinga, ypač kalbant apie baltymus.

Pasak A. Mainouso, viena yra laikytis rekomenduojamų paros normų, o visai kas kita – vadovautis logika „jei vienas gerai, penki dar geriau“. Jį neramina, kad žmonės pernelyg pasitiki universaliais influencerių patarimais, kurie neatsižvelgia į individualius poreikius.

Profesorius taip pat sieja šias tendencijas su platesniu reiškiniu – mažėjančiu pasitikėjimu sveikatos specialistais ir požiūriu „pasidarysiu savo tyrimą“. Jo teigimu, tik nedaugelis influencerių yra mokslininkai, o daugelis turi reklamos sutarčių ar savų interesų, įskaitant norą parduoti produktus.

Ką tokiu atveju daryti žmogui, norinčiam maitintis sveikiau? A. Mainousas pirmiausia pataria pasitarti su gydytoju.

Kaip bendrą orientyrą „American Heart Association“ nurodo, kad daugeliui žmonių dienos baltymų norma gali būti pasiekiama su maisto deriniu, į kurį įeina, pavyzdžiui, stiklinė pieno, puodelis jogurto, puodelis virtų lęšių ir liesos mėsos ar žuvies gabalėlis, maždaug kortų kaladės dydžio.

Kalbėdama apie skaidulas, A. Glenn teigė, kad 25–38 gramai per dieną, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, yra geras tikslas. Daug skaidulų turintys produktai – pupelės, vaisiai, daržovės, riešutai ir pilno grūdo produktai, tokie kaip avižos ar bolivinė balanda – siejami su mažesne kai kurių vėžio formų rizika, taip pat gali padėti reguliuoti cholesterolį ir gliukozės kiekį kraujyje.

A. Glenn rekomenduoja paprastą principą: pusryčiams rinktis pilno grūdo produktus ar vaisius, o pietų ir vakarienės metu stengtis, kad pusę lėkštės sudarytų daržovės. Pasak jos, taip tikslas pasiekiamas natūraliai, be nuolatinio skaičiavimo, kiek skaidulų suvartojama.

Tačiau jei iki šiol skaidulų buvo valgoma mažai – o taip yra daugumai žmonių – staigus „maxxinimas“ nėra gera idėja, perspėjo S. Snashall. Jos teigimu, kardinaliai pakeitus mitybą per naktį, virškinimo sistema gali sureaguoti labai audringai.

„Lėtai ir nuosekliai laimi lenktynes“, – pabrėžė dietologė.

A. Glenn taip pat priminė, kad milteliai ir papildai negali pakeisti visaverčio, tikro maisto.

Galiausiai specialistai akcentuoja svarbiausią dalyką: nė viena maistinė medžiaga nėra stebuklingas sprendimas visoms problemoms. Todėl net ir „daug skaidulų“ turintys traškučiai greičiausiai nepakeis gyvenimo.

„Svarbu niekada nežiūrėti į tokius dalykus kaip į sidabrinę kulką, kuri išspręs visas bėdas“, – sakė A. Glenn.

Naujas tyrimas apie miegą ir ėjimo miegoti įpročius siunčia aiškią žinią visiems, norintiems sumažinti rimtų širdies ir kraujagyslių sutrikimų, tokių kaip infarktas ar insultas, riziką: verta laikytis reguliaraus laiko, kada einama miegoti.

Nors sveikatos tyrimuose dažniausiai akcentuojama miego kokybė ir trukmė, Suomijos Oulu universiteto mokslininkai nustatė, kad svarbus gali būti ir pastovus ėjimo miegoti laikas, ypač tuomet, kai miegama mažiau nei aštuonias valandas per naktį.

Tyrėjai stebėjo 3 231 dalyvio (46 metų amžiaus) miego elgseną. Miegas buvo fiksuojamas dėvimaisiais įrenginiais vieną savaitę.

Dalyviai, kurie miegojo trumpiau nei aštuonias valandas, pagal miego įpročių reguliarumą buvo suskirstyti į tris grupes: reguliariai, gana reguliariai ir nereguliariai einančius miegoti. Duomenys parodė, kad nereguliarių miego įpročių grupėje per artimiausią dešimtmetį rimto širdies įvykio rizika buvo maždaug dvigubai didesnė nei tų, kurie ėjo miegoti reguliariai.

Prastesnė širdies sveikata buvo siejama ir su didesniais miego „vidurio taško“ (laiko, esančio per vidurį tarp užmigimo ir pabudimo) svyravimais.

„Mūsų rezultatai rodo, kad būtent reguliarus ėjimo miegoti laikas gali būti svarbus širdies sveikatai“, – teigė medicinos tyrėja Laura Nauha.

„Tai atspindi kasdienio gyvenimo ritmus ir tai, kiek jie svyruoja“, – pridūrė ji.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: ryšys su didesne rizika išryškėjo tik tarp tų, kurie miegojo mažiau nei vidutiniškai (šiek tiek mažiau nei aštuonias valandas) kiekvieną naktį. Panašu, kad pakankamas miegas gali tam tikra prasme „apsaugoti“ nuo nereguliaraus ėjimo miegoti keliamų rizikų.

Tyrimo duomenimis, pabudimo laikas reikšmingos įtakos neturėjo – ryšys buvo susijęs būtent su dideliais ėjimo miegoti laiko skirtumais. Nereguliarioje grupėje vidutinis ėjimo miegoti laiko svyravimas per savaitę siekė 108 minutes, o reguliarioje – 33 minutes.

Nors tyrėjai atsižvelgė į tokius veiksnius kaip kraujospūdis, lytis ir fizinis aktyvumas, priežastinio ryšio šis tyrimas neįrodo – jis parodo tik statistiškai reikšmingą sąsają.

Mokslininkai svarsto, kad rezultatą gali paaiškinti natūralūs organizmo 24 valandų ciklai – cirkadiniai ritmai. Nuolat kintantis ėjimo miegoti laikas, tikėtina, juos trikdo, o dėl to širdis negauna pakankamai pastovių poilsio ir atsistatymo periodų.

Taip pat pripažįstama, kad didelę reikšmę gali turėti ir realaus gyvenimo stresas. Kasdieniai iššūkiai, kurie keičia miego laiką (pavyzdžiui, didelis darbo krūvis ar psichikos sveikatos sunkumai), dažnai siejami ir su prastesne širdies sveikata.

„Ankstesni tyrimai jau siejo nereguliarius miego įpročius su širdies rizikomis, tačiau tai pirmas kartas, kai atskirai įvertinome ėjimo miegoti, pabudimo laiko ir miego periodo vidurio taško svyravimus bei jų savarankiškas sąsajas su didžiaisiais širdies įvykiais“, – sakė L. Nauha.

Šiame tyrime didieji širdies ir kraujagyslių įvykiai buvo apibrėžti kaip būklės, kurioms reikia specializuotos medicininės pagalbos, įskaitant miokardo infarktą ir insultą.

Svarbu įvertinti ir kontekstą: iš daugiau nei 3 tūkst. dalyvių per 10 metų laikotarpį tokį įvykį patyrė 128 žmonės, tad bendras atvejų skaičius buvo palyginti nedidelis.

Be to, miegas buvo stebimas tik septynias dienas, o dalyvių rutina per ilgesnį laiką nebūtinai išliko tokia pati.

Vis dėlto širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi pasaulyje – jos kasmet nusineša beveik 18 mln. gyvybių. Todėl bet kokios veiksmingos, kasdieniame gyvenime pritaikomos prevencinės priemonės yra itin svarbios.

Tyrėjai ragina atlikti daugiau ir platesnių tyrimų, kad būtų galima detaliau įvertinti ryšį tarp ėjimo miegoti laiko ir širdies sveikatos, taip pat patikrinti rezultatus didesnėse ir įvairesnėse žmonių grupėse. Pasak mokslininkų, ėjimo miegoti laikas yra vienas iš veiksnių, kurį daugelis gali bent iš dalies kontroliuoti.

Didėjantis mokslinių įrodymų kiekis rodo, kad miego kokybė ir rutina susijusios su daugybe sveikatos pasekmių, o kai kurie ryšiai veikia abipusiai – pavyzdžiui, miegas ir fizinis aktyvumas. Šio tyrimo rezultatai papildo bendrą vaizdą ir suteikia dar vieną aiškų tikslą, siekiant geresnės miego higienos.

„Reguliaraus miego grafiko laikymasis – vienas iš veiksnių, kurį dauguma iš mūsų gali paveikti“, – teigė L. Nauha.

Tyrimas publikuotas žurnale BMC Cardiovascular Disorders.

Prieš 2025 metų šventes Julie Hart jautėsi įstrigusi. Ilgai ją persekiojusi problema vertė visą dieną sukti mintis ratu ir abejoti beveik viskuo, ką ji kada nors pasakė, padarė ar galėtų padaryti.

Moteris svarstė rinktis tradicinę terapiją, tačiau vietoj jos nusprendė išbandyti vienos sesijos konsultaciją. Užuot įsipareigojusi kassavaitiniams susitikimams, ji turėjo tik 60 minučių, kad imtųsi konkrečios problemos. Pasak jos, tai suveikė.

„Tai padėjo man ištrūkti iš užstrigimo, taip apibūdinčiau – labai pozityviu, prasmingu ir veiksmingu būdu“, – sakė Hart iš Springfieldo Virdžinijoje.

Ekspertai teigia, kad Hart yra viena iš vis daugiau žmonių, kurie bent kuriam laikui atsisako savaičių, mėnesių ar net metų trunkančios tradicinės terapijos ir renkasi tikslingesnį, trumpesnį formatą.

Vienos sesijos terapija – būtent tai, kaip skamba: vienas susitikimas, dažniausiai trunkantis apie valandą, kurio metu konsultantas padeda klientui įvardyti konkrečius žingsnius, galinčius palengvinti pasirinktą problemą. Tikslas nėra „išspręsti viską“ per valandą, o suteikti strategijų rinkinį, kaip prie tos problemos prieiti ir su ja tvarkytis.

„Tos strategijos atrodo visiškai logiškos, bet kai esi toje situacijoje, pats jų neįžvelgi“, – sakė Hart.

Pasak Northwestern universiteto psichologijos profesorės ir „Lab for Scalable Mental Health“ įkūrėjos Jessica Schleider, vienos sesijos intervencijų tyrimai per pastaruosius 5–10 metų smarkiai išaugo ir šis metodas tapo labiau pripažinta psichikos sveikatos pagalbos forma.

Jos laboratorija atliko 415 klinikinių tyrimų metaanalizę ir nustatė, kad daugeliu atvejų vienos sesijos metodai mažino psichikos sveikatos sunkumus įvairiose srityse, įskaitant depresiją ir nerimą, tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems.

Nors šis metodas nėra naujas – jį taikė ir Sigmundas Freudas – pastaruoju metu jis vis dažniau pasitelkiamas kaip būdas užpildyti spragas psichikos sveikatos paslaugų prieinamume. Schleider teigimu, poreikis dabar didesnis nei bet kada.

Tradicinės terapijos kaina išaugo iki kelių šimtų dolerių per mėnesį, o net ir galintys ją įpirkti ar turintys draudimą dažnai susiduria su ilgomis laukimo eilėmis.

„Net jei stebuklingai per vieną naktį padvigubintume apmokytų psichikos sveikatos specialistų skaičių, vis tiek nė iš tolo nepriartėtume prie realaus pagalbos poreikio“, – sakė Schleider.

Prie to prisideda ir kitos kliūtys, pavyzdžiui, žmonės, kurie negali kas savaitę išeiti iš darbo ir dalyvauti reguliariuose susitikimuose.

Be to, kaip pažymi Schleider, duomenys rodo, kad dažniausias sesijų skaičius, kurį žmonės realiai gauna, yra viena – dalis pradeda, bet nebegrįžta.

„Tai elegantiškas sprendimas suteikti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia“, – sakė ji.

Psichologė Sharon Thomas, Vašingtone veikiančio „Ross Center“ vienos sesijos terapijos programos direktorė, teigia, kad į tokį susitikimą tiek konsultantas, tiek klientas ateina su aiškiu lūkesčiu: kad klientas patirs prasmingą pokytį, sustiprės jo pasitikėjimas savimi ir jau po vieno vizito sumažės simptomai.

Užuot atlikęs išsamią kliento praeities ir dabartinių aplinkybių analizę, konsultantas susitelkia į vieną konkretų klausimą. Sesijos pabaigoje klientas išeina su rašytiniu planu – žingsniais, kurie gali padėti palengvinti situaciją.

„Ne visi nori kalbėti apie vaikystės traumas. Čia labiau orientuojamasi į tai, į ką klientas nori susitelkti būtent tuo metu“, – sakė Thomas.

Pasak Teksase esančio „Our Lady of the Lake University“ psichologijos profesoriaus Arnoldo Slive’o, dauguma žmonių gali gauti naudos iš vienos sesijos terapijos – tiek susiduriant su sunkia aplinkybe, pavyzdžiui, problema darbe, tiek su labiau užsitęsusiais sunkumais, tokiais kaip nerimas. Slive’as buvo vienas iš tų, kurie 10-ajame dešimtmetyje Kanadoje prisidėjo prie „walk-in“ tipo vienos sesijos terapijos klinikų kūrimo.

Jis pabrėžė, kad konsultantai vis tiek privalo įvertinti savęs žalojimo riziką, o daliai žmonių, turinčių lėtinių psichikos sveikatos problemų, gali labiau tikti tradicinė terapija ar medikamentinis gydymas.

„Tai nėra skirta pakeisti viską, ką daro psichikos sveikatos specialistai, tačiau gali padėti žmonėms pasijusti geriau“, – sakė Slive’as.

Dar vienas principas – manyti, kad kiekvienas klientas ateina jau turėdamas stiprybių, kurios padės spręsti jo situaciją. Be to, vienos sesijos formatas neretai pritraukia kitokį klientą – pavyzdžiui, žmogų, kuris abejoja, ar tradicinė terapija jam tinkama.

„Tai tarsi pamerkti koją į vandenį“, – sakė Slive’as.

Hart teigimu, ji ir po kelių mėnesių jaučiasi geriau. Moteris sakė pasijutusi labiau pasitikinti savimi, nes žinojo, kad prireikus galėtų sugrįžti.

„Išėjau jausdamasi tokia optimistiška“, – sakė Hart.

Nuo minimalistinių piešinukų ant riešo iki visos rankos „rankovių“ – tatuiruotės tapo tokios įprastos, kad retai kam kelia nuostabą. Tačiau jei asmeninė tatuiruotės prasmė dažnai būna akivaizdi, jos biologinės pasekmės nėra matomos plika akimi.

Patekę į organizmą tatuiruočių dažai „nepasilieka savo vietoje“. Po oda pigmentai sąveikauja su imunine sistema, o mokslininkai tik pradeda geriau suprasti, kaip tiksliai tai vyksta.

Nors tatuiruotės paprastai laikomos saugiomis, vis daugėja įrodymų, kad tatuiruočių dažai nėra biologiškai neutralūs. Pagrindinis klausimas šiandien – nebe ar tatuiruotė į organizmą įneša svetimų medžiagų, o kiek tos medžiagos gali būti toksiškos ir ką tai gali reikšti ilgalaikei sveikatai.

Tatuiruočių dažai yra sudėtingi cheminių medžiagų mišiniai. Juose būna pigmentų, suteikiančių spalvą, skystų nešiklių, padedančių paskirstyti dažus, konservantų, stabdančių mikroorganizmų dauginimąsi, taip pat nedidelių priemaišų.

Dalis šiuo metu naudojamų pigmentų iš pradžių buvo sukurti pramoniniams tikslams – automobilių dažams, plastikui ar spausdintuvų toneriui – o ne tam, kad būtų leidžiami į žmogaus odą.

Kai kuriuose dažuose aptinkama sunkiųjų metalų pėdsakų – nikelio, chromo, kobalto, kartais ir švino. Sunkieji metalai tam tikrais kiekiais gali būti toksiški, be to, gerai žinoma, kad jie gali sukelti alergines reakcijas ir didinti imuninį jautrumą.

Tatuiruočių dažuose gali būti ir organinių junginių, įskaitant azodažus bei policiklinius aromatinius angliavandenilius.

Azodažai – sintetiniai dažikliai, plačiai naudojami tekstilėje ir plastikuose. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, ilgai veikiant saulei ar šalinant tatuiruotę lazeriu, jie gali skaidytis į aromatinius aminus. Laboratoriniai tyrimai šias medžiagas sieja su vėžio rizika ir genetiniais pažeidimais.

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai susidaro nevisiškai sudegus organinėms medžiagoms. Jų randama suodžiuose, transporto išmetamosiose dujose, apanglėjusiame maiste.

Juodi tatuiruočių dažai, dažnai gaminami iš vadinamosios anglies juodumos, gali turėti šių junginių, o dalis jų priskiriami kancerogeniškoms medžiagoms.

Spalvoti dažai, ypač raudoni, geltoni ir oranžiniai, dažniau siejami su alerginėmis reakcijomis ir lėtiniu uždegimu. Tai iš dalies aiškinama metalo druskomis ir azopigmentais, kurie gali irti į potencialiai toksiškus aromatinius aminus.

Tatuiruojant dažai suleidžiami giliai į dermą – odos sluoksnį po paviršiumi. Organizmas pigmento daleles atpažįsta kaip svetimkūnį. Imuninės ląstelės bando jas pašalinti, tačiau dalelės dažnai būna per didelės, kad būtų visiškai „išvalytos“. Dėl to jos įstringa odos ląstelėse – būtent taip tatuiruotės ir išlieka ilgą laiką.

Vis dėlto dažai neapsiriboja tik oda. Tyrimai rodo, kad pigmento dalelės gali migruoti limfine sistema ir kauptis limfmazgiuose.

Limfmazgiai – tai nedidelės struktūros, filtruojančios imunines ląsteles ir padedančios koordinuoti imuninį atsaką. Ilgalaikis dažų kaupimosi šiuose audiniuose poveikis iki galo neaiškus, tačiau dėl limfmazgių svarbos imuninei gynybai kyla klausimų, ką gali reikšti ilgalaikė metalų ir organinių toksinų ekspozicija.

Naujesni tyrimai leidžia manyti, kad dažnai naudojami tatuiruočių pigmentai gali paveikti imuninę veiklą, skatinti uždegiminius procesus ir mažinti kai kurių vakcinų efektyvumą.

Mokslininkai nustatė, kad tatuiruotės dažus „praryja“ odos imuninės ląstelės. Joms žuvus išsiskiria signalai, kurie palaiko imuninės sistemos aktyvumą ir gali lemti uždegimą netoliese esančiuose limfmazgiuose iki dviejų mėnesių.

Tyrime taip pat pastebėta, kad tatuiruotės pigmentas vakcinos suleidimo vietoje gali pakeisti imuninį atsaką – ir tai priklauso nuo konkrečios vakcinos. Pavyzdžiui, fiksuota silpnesnė imuninė reakcija į COVID-19 vakciną. Tai nereiškia, kad tatuiruotės daro vakcinas nesaugias.

Greičiau tai rodo, kad tam tikromis sąlygomis tatuiruočių pigmentai gali trikdyti imuninį signalizavimą – cheminę „komunikacijos“ sistemą, kurią imuninės ląstelės naudoja koordinuodamos atsaką į infekciją ar skiepą.

Šiuo metu nėra tvirtų epidemiologinių įrodymų, kad tatuiruotės būtų tiesiogiai susijusios su vėžiu žmonėms. Tačiau laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai rodo galimas rizikas. Kai kurie pigmentai laikui bėgant arba veikiami ultravioletinių spindulių ar šalinami lazeriu gali suskaidyti į toksiškus, o kartais ir kancerogeninius šalutinius produktus.

Daugelis onkologinių ligų vystosi dešimtmečiais, todėl tokias rizikas sudėtinga tirti tiesiogiai, ypač turint omenyje, kad plačiai paplitęs tatuiravimasis yra palyginti naujas reiškinys.

Geriausiai dokumentuotos tatuiruočių rizikos – alerginės ir uždegiminės reakcijos. Ypač dažnai minimi raudoni dažai, kurie gali sukelti ilgalaikį niežėjimą, patinimą ir granulomas. Granulomos – tai nedideli uždegiminiai mazgeliai, susidarantys, kai imuninė sistema bando „izoliuoti“ medžiagą, kurios negali pašalinti.

Tokios reakcijos gali pasireikšti po kelių mėnesių ar net po kelerių metų nuo tatuiruotės atlikimo. Jas gali išprovokuoti saulės poveikis ar imuninės sistemos pokyčiai. Lėtinis uždegimas siejamas su audinių pažeidimais ir didesne kai kurių ligų rizika. Žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis arba turintiems nusilpusį imunitetą, tatuiruotės gali kelti papildomų rūpesčių.

Kaip ir bet kuri procedūra, kurios metu pažeidžiama oda, tatuiravimas turi infekcijų riziką. Prasta higiena gali lemti infekcijas, įskaitant Staphylococcus aureus, hepatito B ir C virusus, o retais atvejais – netipines mikobakterijų sukeltas infekcijas.

Vertinant tatuiruočių dažų toksiškumą, viena didžiausių kliūčių yra nevienodas reglamentavimas. Daugelyje šalių tatuiruočių dažai kontroliuojami gerokai silpniau nei kosmetika ar medicinos produktai, o gamintojams ne visada privaloma atskleisti pilną sudėtį.

Europos Sąjunga įvedė griežtesnius pavojingų medžiagų limitus tatuiruočių dažuose, tačiau pasauliniu mastu priežiūra išlieka nevienoda.

Daugumai žmonių tatuiruotės nesukelia rimtų sveikatos problemų, tačiau jos nėra visiškai nerizikingos. Į organizmą patenka medžiagos, kurios niekada nebuvo kurtos ilgalaikiam buvimui žmogaus audiniuose, o dalis jų tam tikromis sąlygomis gali tapti toksiškos.

Pagrindinis nerimas susijęs su kaupiamuoju poveikiu. Tatuiruotėms didėjant, daugėjant ir ryškėjant, didėja ir bendras cheminių medžiagų „krūvis“. Kartu su saulės poveikiu, amžėjimu, imuniniais pokyčiais ar tatuiruočių šalinimu lazeriu šis krūvis gali turėti pasekmių, kurių mokslas dar nėra iki galo atskleidęs.

Tatuiruotės išlieka stipri saviraiškos forma, tačiau kartu jos reiškia ir ilgalaikę cheminių medžiagų ekspoziciją. Nors dabartiniai duomenys nerodo masinės grėsmės, augantys tyrimai iškelia vis daugiau svarbių klausimų apie toksiškumą, poveikį imuninei sistemai ir ilgalaikę sveikatą.

Vis dažnėjant tatuiravimuisi visame pasaulyje, poreikis aiškesniam reguliavimui, didesniam skaidrumui ir nuosekliems moksliniams tyrimams darosi vis sunkiau ignoruojamas.

Metamfetaminas, dar vadinamas „metu“, „kristalu“ ar „ledu“, yra itin priklausomybę sukeliantis stimuliuojantis narkotikas.

Skaičiuojama, kad pasaulyje nuo jo priklausomi yra apie 7,4 mln. žmonių. Priklausomybė siejama su daugybe sveikatos rizikų, įskaitant paranoją, suicidines mintis, širdies problemas, insultus, traumų riziką bei didesnę ankstyvos mirties tikimybę.

Vis dėlto pasaulyje iki šiol nėra nė vieno oficialiai patvirtinto vaisto, skirto metamfetamino priklausomybei gydyti.

Dabar vilčių teikia nebrangus, saugus ir plačiai prieinamas vaistas, daugelį metų vartojamas depresijai gydyti. Tyrimas, publikuotas „JAMA Psychiatry“, parodė, kad mirtazapinas gali padėti žmonėms sumažinti metamfetamino vartojimą.

Australija yra viena iš šalių, kuriose metamfetamino priklausomybės paplitimas, skaičiuojant vienam gyventojui, yra vienas didžiausių pasaulyje. Kadangi nėra patvirtintų vaistų, gydymo galimybės išlieka ribotos.

Šiuo metu dažniausiai taikomas konsultavimas, detoksikacija ar abstinencijos gydymas bei ilgalaikė reabilitacija. Tačiau prieinamumas gali būti sudėtingas, o gydymo nutraukimo rodikliai – aukšti. Dalis žmonių po reabilitacijos vėl pradeda vartoti.

Bendruomenėse taikomi pažangesni metodai, pavyzdžiui, kontingencijos valdymas (kai už pasiektus tikslus numatomos paskatos), paprastai yra veiksmingesni, tačiau plačiai neprieinami.

Nors patvirtintų vaistų metamfetamino vartojimo sutrikimui nėra, gydytojai kartais skiria kai kuriuos preparatus ne pagal registruotą paskirtį, remdamiesi klinikinių tyrimų duomenimis. Tokiais atvejais gali būti skiriami receptiniai stimuliantai, vaistas metimui rūkyti bupropionas, opioidų poveikį blokuojantis naltreksonas (taip pat kartu su bupropionu) ir antidepresantai.

Vis dėlto tokie vaistai ne visada veikia, o kartais sukelia nereikalingą šalutinį poveikį ar papildomą riziką.

Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad antidepresantas mirtazapinas gali būti perspektyvus. Du ankstesni tyrimai JAV, atlikti San Fransiske, parodė, kad mirtazapinas sumažino metamfetamino vartojimą. Tačiau tuose tyrimuose dalyvavo palyginti nedidelės, atidžiai stebimos grupės (atitinkamai 60 ir 120 asmenų), o dalyviai buvo specifinė rizikos grupė – vyrai ir translyčios moterys, turėję lytinių santykių su vyrais. Moterys ir depresija sergantys žmonės į tyrimus nebuvo įtraukti.

Todėl Australijos mokslininkų komanda siekė išsiaiškinti, ar mirtazapinas būtų naudingas ir tuomet, kai jį bendruomenės klinikose skirtų gydytojai didesnei ir įvairesnei pacientų grupei.

„Tina Trial“ tyrime dalyvavo 339 nuo metamfetamino priklausomi žmonės iš šešių ambulatorinių klinikų Australijoje. Pradžioje dalyviai metamfetaminą vidutiniškai vartojo 22 dienas per pastarąsias 28 dienas.

Pusė dalyvių atsitiktine tvarka 12 savaičių gavo mirtazapiną (30 mg tabletę kartą per dieną), kita pusė – placebą. Tyrėjai viso laikotarpio metu fiksavo, kiek dienų dalyviai vartojo metamfetaminą.

Rezultatai parodė, kad mirtazapiną vartoję asmenys sumažino vartojimą labiau nei gavusieji placebą: vidutiniškai per 28 dienas vartojimo sumažėjimas siekė 7 dienas, palyginti su 4,8 dienos placebo grupėje.

Taigi mirtazapino pranašumas buvo santykinai nedidelis – 2,2 dienos per 28 dienas. Vis dėlto poveikis buvo matomas nepriklausomai nuo to, ar žmogus tyrimo pradžioje sirgo depresija.

Nors sumažėjimas nėra didelis, esant situacijai, kai nėra jokio alternatyvaus patvirtinto vaisto, tai vertinama kaip svarbus žingsnis į priekį. Tyrėjų teigimu, mirtazapinas gali veikti pačią priklausomybę, o ne vien mažinti depresijos simptomus. Tai leistų manyti, kad vaistas veikia smegenų sistemas, susijusias su atlygio mechanizmais, ir gali padėti atkurti funkcijas, kurias ilgalaikis metamfetamino vartojimas sutrikdo.

Tyrime nenustatyta netikėtų saugumo problemų. Dažniausi šalutiniai poveikiai buvo mieguistumas ir svorio augimas.

Mirtazapinas nėra momentinis „išgijimas“ nuo metamfetamino priklausomybės, tačiau, kol pasaulyje nėra patvirtintų vaistų šiai būklei gydyti, jis gali tapti svarbiu pirmuoju žingsniu mažinant su vartojimu susijusią žalą.

Vaistas yra nebrangus, plačiai prieinamas, o daugeliui gydytojų gerai pažįstamas dėl jo taikymo depresijai gydyti. Jį galima vartoti namuose, todėl nereikia kasdieninių vizitų į kliniką ar itin intensyvios medicininės priežiūros. Kadangi vaistas jau seniai nebėra saugomas patento, egzistuoja pigios generinės jo versijos.

Kad mirtazapinas būtų įprastai skiriamas metamfetamino priklausomybei gydyti už klinikinių tyrimų ribų, reguliavimo institucijos turėtų patvirtinti tokią indikaciją. Tam reikalingi moksliniai įrodymai, kuriuos papildo ir „Tina Trial“ rezultatai.

Kol kas gydytojai mirtazapiną gali skirti ne pagal registruotą paskirtį, vadovaudamiesi atitinkamomis gairėmis.

Jeigu nerimaujate dėl savo ar artimo žmogaus psichoaktyvių medžiagų vartojimo, kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistus ar priklausomybių gydymo paslaugas teikiančias įstaigas.