Category: Sveikata

Vis daugiau amerikiečių, siekdami numesti svorio ir pagerinti sveikatą, renkasi nuo nutukimo skirtus GLP-1 grupės vaistus – vieni juos leidžiasi kartą per savaitę, kiti vartoja kasdienes tabletes.

Remiantis sveikatos tyrimų grupės „KFF“ apklausa, apie 1 iš 8 JAV suaugusiųjų teigia vartojantys GLP-1 vaistą.

Nuo sausio mėnesio vien „Novo Nordisk“ naujajai „Wegovy“ tabletei, kaip teigia pati bendrovė, jau išrašyta daugiau nei 600 tūkst. receptų. Ankstyvoji analizė rodo, kad daugiau nei trečdalis vartotojų su šiais vaistais susiduria pirmą kartą, nurodo sveikatos priežiūros duomenų bendrovė „Truveta“.

Vis dėlto ekspertai pabrėžia: vien vaistų nepakanka. Norint pasiekti didžiausią naudą, būtini gyvenimo būdo pokyčiai – subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir streso valdymas.

„Didžiausia klaida, kurią žmonės daro vartodami GLP-1 vaistus, yra manyti, kad receptas ir yra gydymas“, – sako gydytoja Katherine Saunders, nutukimo medicinos specialistė iš „Weill Cornell Medicine“ ir svorio mažinimo gydymo bendrovės „FlyteHealth“ bendraįkūrėja.

Nors GLP-1 vaistai gali padėti mažinti svorį ir gerinti sveikatos rodiklius ir be papildomų priemonių, nauja apžvalga, apėmusi beveik tris dešimtis tyrimų, rodo, kad poveikis tampa didesnis ir išlieka ilgiau, kai vaistai derinami su gyvenimo būdo korekcijomis.

Ekspertai primena, kad nutukimas yra vienas svarbiausių lėtinių ligų veiksnių, susijusių su širdies ligomis ir diabetu. Tačiau dėmesys turėtų būti nukreiptas ne vien į skaičius svarstyklėse, o į bendrą sveikatą, sako Harvardo medicinos mokyklos endokrinologė ir nutukimo specialistė dr. Jody Dushay.

„Sveikata – tai ką valgote, kiek judate, koks jūsų cukraus kiekis kraujyje, kraujospūdis, cholesterolis. Visi šie dalykai yra labai svarbūs“, – pabrėžia ji.

GLP-1 vaistai veikia taikydami žarnyne ir smegenyse esančius hormonus: jie lėtina virškinimą, mažina apetitą ir stiprina sotumo jausmą. Pasak K. Saunders, toks poveikis „sulygina žaidimo sąlygas“, todėl žmogui tampa lengviau įtvirtinti naudingus įpročius – valgyti mažiau ir daugiau judėti.

Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai ir reklama kartais sukuria įspūdį, jog tai greitas sprendimas, tačiau nutukimas yra sudėtinga, lėtinė ir progresuojanti liga, kuriai reikalinga nuosekli medicininė priežiūra.

Klinikiniuose tokių vaistų kaip „Wegovy“ ar „Zepbound“ tyrimuose dalyviai kartu su vaistais laikėsi struktūruotų gyvenimo būdo programų. Būtent tokios programos paprastai rekomenduojamos ir realioje praktikoje, kartu su kiekvienu nauju receptu.

Tai gali lemti ne tik reikšmingą svorio kritimą, bet ir geresnius sveikatos rodiklius.

Vasario mėnesį paskelbtame tyrime, kuriame analizuoti daugiau nei 98 tūkst. JAV karo veteranų duomenys, nustatyta, kad tie, kurie vartojo GLP-1 vaistus ir laikėsi 6–8 sveikų įpročių, turėjo 43 proc. mažesnę rimtų širdies ir kraujagyslių įvykių, tokių kaip insultas ar infarktas, riziką, palyginti su tais, kurie vaistų nevartojo ir laikėsi trijų ar mažiau tokių įpročių.

„Gyvensenos įpročiai gali reikšmingai sustiprinti modernių vaistų teikiamą naudą“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Harvardo „T.H. Chan“ visuomenės sveikatos mokyklos mitybos katedros vadovas dr. Frank Hu.

Norint sustiprinti GLP-1 vaistų poveikį ir sumažinti galimus šalutinius reiškinius, tokius kaip pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas ar raumenų masės mažėjimas, dr. J. Dushay ir kiti ekspertai pateikia konkrečias rekomendacijas.

Raumenų masei išlaikyti patariama su kiekvienu valgymu gauti po 20–30 gramų baltymų. Tam tinka žuvis, paukštiena, jogurtas, ankštinės daržovės. Taip pat rekomenduojama didinti skaidulų kiekį racione ir gerti daugiau vandens – maždaug 8–12 puodelių per dieną. Jei vargina rėmuo ar pykinimas, verta vengti kepto ir aštraus maisto bei negulti iškart po valgio.

Fiziniam aktyvumui patariama skirti bent 150 minučių aerobinės veiklos per savaitę, o idealu – apie valandą per dieną. Taip pat rekomenduojama 2–3 kartus per savaitę įtraukti 30 minučių jėgos treniruotes, pavyzdžiui, pratimus su svarmenimis ar pasipriešinimo gumomis.

Ne mažiau svarbus ir miegas – sveikam suaugusiajam rekomenduojama miegoti 7–9 valandas per parą. Taip pat patariama imtis priemonių mažinti psichologinį ir emocinį stresą.

Galiausiai specialistai ragina reguliariai pasitikrinti pas sveikatos priežiūros specialistą ir įvertinti pažangą. Nors GLP-1 vaistai dažniausiai toleruojami, retais atvejais jie gali sukelti rimtų komplikacijų.

„Kažkas tikrai turi stebėti: koks yra svorio kritimo tempas, kokie šalutiniai reiškiniai, o ne tiesiog kas mėnesį išsiųsti receptą“, – sako dr. J. Dushay.

Po dešimtmečius trukusio sergamumo mažėjimo išsivysčiusiose šalyse tuberkuliozė (TB) vėl ima plisti, be to, vis dažniau tampa atspari stipriausiems antibiotikams.

„Pasaulio sveikatos organizacija“ situaciją vadina visuomenės sveikatos krize, tačiau mokslininkai skelbia apie naują proveržį, galintį padėti kovoti su viena pavojingiausių infekcinių ligų pasaulyje.

Tarptautinė tyrėjų komanda išnagrinėjo tris eksperimentinius antibiotikų junginius – ekumiciną, ilamicinus ir ciklomarinus – siekdama tiksliai nustatyti, kaip jie naikina tuberkuliozę sukeliančią bakteriją Mycobacterium tuberculosis.

Nors šie junginiai mokslininkams nėra naujiena, iki šiol trūko aiškumo, kaip tiksliai jie sutrikdo bakterijos gyvybines funkcijas. Tokia informacija yra itin svarbi kuriant veiksmingus ir plačiai pritaikomus vaistus.

Laboratoriniai bandymai parodė, kad visi trys junginiai veikia bakterijos viduje esantį molekulinį mechanizmą – ClpC1–ClpP1P2 kompleksą. Šis kompleksas būtinas M. tuberculosis gyvybingumui, nes padeda „sutvarkyti“ nereikalingus ar pažeistus baltymus, kitaip tariant, užtikrina baltymų perdirbimą ir atliekų šalinimą.

„TB bakterijos priklauso nuo šios perdirbimo sistemos, kad išgyventų, ypač stresinėmis sąlygomis žmogaus organizme“, – teigia Australijos „Sidnėjaus universiteto“ imunologas Warwickas Brittonas.

„Mūsų rezultatai rodo, kad šie junginiai sistemos paprasčiausiai neišjungia. Kiekvienas jų į ją įsikiša skirtingai ir sukelia plataus masto disbalansą visoje bakterijoje. Toks sutrikdymas susilpnina jos gebėjimą funkcionuoti ir išgyventi“, – priduria jis.

Tyrėjai pasitelkė analizės metodus, leidusius įvertinti daugiau kaip 3 tūkst. M. tuberculosis baltymų. Kiekvienas antibiotikų junginys buvo išbandytas atskirai, stebint, kaip kinta šių baltymų veikla ir pusiausvyra.

Nors visi trys junginiai trikdė baltymų perdirbimo sistemą, jų poveikis skyrėsi. Ryškiausią efektą sukėlė ekumicinas: po jo poveikio smarkiai padaugėjo apsauginio streso baltymo Hsp20, o tai rodo, kad bakterija patiria itin didelį stresą.

Toks tikslus veikimo mechanizmų supratimas leidžia kryptingiau vystyti antibiotikus su šiais junginiais: geriau prognozuoti, kokią žalą jie daro bakterijai, ir kaip juos būtų galima efektyviausiai derinti tarpusavyje.

„Stebėdami pokyčius beveik visame bakterijos baltymų tinkle, pamatėme, kaip vieno esminio komplekso sutrikdymas gali permodeliuoti visą jos vidinį baltymų kraštovaizdį“, – sako „Sidnėjaus universiteto“ cheminė biologė Isabel Barter.

„Šis gilesnis supratimas suteikia vertingų įžvalgų, kaip galėtume patobulinti šiuos junginius ir kurti tikslesnius bei veiksmingesnius anti-TB gydymo būdus“, – priduria ji.

Šiuo metu tuberkuliozė kasmet nusineša gerokai daugiau nei milijoną gyvybių. Liga plinta oro lašeliniu būdu – kosint ar net kvėpuojant. Nors TB yra pagydoma, veiksmingas gydymas nėra vienodai prieinamas visame pasaulyje. Be to, pilnas gydymo kursas dažnai trunka kelis mėnesius, o tai gali prisidėti prie antibiotikams atsparių atmainų atsiradimo.

Išgyvenamumą lemia ir socialinės bei ekonominės sąlygos, ir žmogaus imuninės sistemos būklė. Dar viena problema – latentinė infekcija: manoma, kad iki ketvirtadalio pasaulio gyventojų gali būti užsikrėtę TB bakterija, nors ne visiems ji išsivysto į aktyvią ligą.

Kiekvienas žingsnis, padedantis geriau suprasti, kaip tuberkuliozė įsitvirtina organizme ir kaip ją galima sustabdyti šiuolaikiniais vaistais, priartina prie tikslo ligą suvaldyti ar net išnaikinti.

Šis tyrimas išryškina perspektyvų taikinį – bakterijos baltymų skaidymo ir perdirbimo sistemą – ir tris junginius, galinčius ją atakuoti. Tai gali padėti aplenkti atsparių padermių plitimą.

„Mūsų tyrimas parodo potencialą tiesiogiai taikyti į šią baltymų degradacijos sistemą“, – teigia „Sidnėjaus universiteto“ cheminis biologas Richardas Payne’as.

„Suprasdami, kaip skirtingi junginiai su ja sąveikauja ir sutrikdo įprastą veikimą, galime strategiškiau kurti naujos kartos vaistus nuo tuberkuliozės“, – sako jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.

Demencijos riziką lemia daugybė veiksnių, o mokslininkai nurodo dar vieną galimai svarbų aspektą – sunkias infekcijas, ypač šlapimo takų ir šlapimo pūslės.

Naujo tyrimo metu Suomijos „Helsinkio universiteto“ mokslininkai nustatė, kad sunkios šlapimo takų infekcijos (ŠTI) ir kitos bakterinės ligos yra glaudžiai susijusios su didesne tikimybe po kelerių metų susirgti demencija. Tyrėjai pabrėžia, kad ši sąsaja išliko reikšminga net ir įvertinus kitas kartu pasitaikančias sveikatos būkles.

Tai svarbu todėl, kad anksčiau sunkios infekcijos jau buvo siejamos su demencijos rizika, tačiau nebuvo iki galo aišku, ar rezultatų neiškreipia kitos, su infekcijomis nesusijusios ligos. Yra nemažai būklių, įskaitant diabetą ir širdies ligas, kurios gali didinti ir infekcijų, ir demencijos riziką, todėl tyrėjams ypač svarbu buvo atskirti infekcinių ligų poveikį.

„Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys vis labiau krypsta į galimą infekcinių ligų vaidmenį demencijos vystymuisi“, – rašo tyrėjai publikuotame darbe.

„Iš anksto egzistuojančios gretutinės ligos gali būti svarbūs šios sąsajos veiksniai, nes vidutinis demencijos diagnozės amžius viršija 80 metų, todėl demencija sergantys žmonės dažnai turi ir kitų ligų, iš kurių daugelis taip pat didina infekcijų riziką“, – priduriama publikacijoje.

Mokslininkai išanalizavo 62 555 Suomijos gyventojų, vyresnių nei 65 metų, duomenis – visi jie 2017–2020 m. buvo diagnozuoti vėlyvos pradžios demencija. Taip pat į tyrimą įtraukti 312 772 kontrolinės grupės dalyviai, neturėję demencijos, suderinti pagal amžių ir lytį.

Duomenys parodė, kad su demencijos rizika buvo susijusios 29 ligos, dėl kurių reikėjo gydymo ligoninėje. Tarp jų – psichikos, elgesio, kardiometabolinės ir virškinimo sistemos ligos. Tačiau iš infekcinių susirgimų išsiskyrė tik dvi grupės: šlapimo takų infekcijos ir kitos bakterinės infekcijos.

Pakoregavus rezultatus taip, kad būtų atsižvelgta į kitas 27 ligas, taip pat į galimus veiksnius, tokius kaip išsilavinimas ir užimtumo statusas, nustatyta, kad sunkios infekcijos, ypač ŠTI, buvo susijusios su 19 proc. didesne demencijos išsivystymo rizika.

Pagrindinė išvada – infekcijų prevencija gali tapti vienu iš būdų mažinti demencijos tikimybę vyresniame amžiuje, greta kitų riziką mažinančių priemonių.

Tyrėjai pateikia ir galimų paaiškinimų, kodėl tokia sąsaja gali egzistuoti. Viena iš hipotezių – infekcijos sukeliamas uždegimas, kuris yra organizmo reakcija į ligą, gali pernelyg suaktyvinti imuninę sistemą ir taip netiesiogiai pakenkti smegenims. Vis dėlto pabrėžiama, kad reikalingi papildomi tyrimai, kurie šį mechanizmą patvirtintų arba paneigtų.

Duomenys taip pat leidžia svarstyti, kad reikšmės gali turėti laikas: vidutiniškai nuo infekcijos iki demencijos diagnozės praeidavo apie penkeri–šešeri metai. Galima, kad tokios infekcijos paspartina ankstyvus demencijos procesus arba „pastumia“ juos per kritinę ribą.

„Toks laiko tarpas leidžia manyti, kad dėl infekcijų, pakankamai sunkių, jog prireiktų gydymo ligoninėje, patiriamas uždegiminis poveikis greičiau paspartina jau egzistuojančią ikiklinikinę demencijos stadiją, o ne pradeda neurodegeneraciją kognityviai sveikam žmogui“, – rašo tyrėjai.

Tarp su didesne demencijos tikimybe susijusių neinfekcinių ligų mokslininkai išskyrė su alkoholiu susijusius psichikos sutrikimus, Parkinsono ligą ir galvos smegenų ligas. Tyrėjų teigimu, tokie duomenys prisideda prie geresnio supratimo, kaip demencija vystosi ir kas gali paskatinti jos pradžią.

Vis dėlto tyrimas neįrodo tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio – vien pagal šiuos rezultatus negalima teigti, kad būtent infekcijos, dėl kurių žmonės patenka į ligoninę, sukelia demenciją. Tačiau stipri nustatyta sąsaja rodo, kad šiai temai būtini tolesni tyrimai.

„Mūsų rezultatai patvirtina galimybę, kad sunkios infekcijos didina demencijos riziką“, – rašo tyrėjai.

„Vis dėlto reikalingi intervenciniai tyrimai, kad būtų galima nustatyti, ar infekcijų prevencija arba veiksmingas jų gydymas suteikia naudos demencijos prevencijai“, – pabrėžiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas žurnale „PLOS Medicine“.

Ankstyvieji Alzheimerio ligos požymiai gali slypėti žmogaus kalboje, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kurie tarimo ir kalbėjimo niuansai diagnozei yra svarbiausi.

2023 m. atliktas tyrimas leidžia manyti, kad senstant svarbiau tampa ne tai, ką sakome, o kaip tai pasakome. „Toronto universiteto“ mokslininkai teigia, jog kasdienės kalbos tempas gali būti tikslesnis kognityvinio silpnėjimo rodiklis nei sunkumai prisimenant konkretų žodį.

„Mūsų rezultatai rodo, kad bendro kalbėjimo greičio pokyčiai gali atspindėti pokyčius smegenyse“, – tyrimo publikavimo metu sakė kognityvinis neurologas Jedas Meltzeris.

„Tai leidžia manyti, kad kalbėjimo greitis turėtų būti vertinamas kaip standartinių kognityvinių testų dalis – taip gydytojai galėtų greičiau pastebėti silpnėjimo požymius, o vyresnio amžiaus žmonės turėtų daugiau galimybių rūpintis smegenų sveikata“, – pridūrė jis.

Vadinamasis „žodis ant liežuvio galo“ (lethologica) reiškinys pažįstamas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Vis dėlto su amžiumi daiktų pavadinimus prisiminti gali būti vis sunkiau, ypač po 60 metų.

Siekdami išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, tyrėjai paprašė 125 sveikų 18–90 metų suaugusiųjų išsamiai apibūdinti pateiktą sceną.

Vėliau dalyviams buvo rodomi kasdieniai objektai, o kartu jie klausėsi garso įrašų, kurie turėjo arba padėti, arba suklaidinti.

Pavyzdžiui, rodant šluotos nuotrauką, garso įraše galėjo būti ištariamas panašiai skambantis žodis, kuris dėl rimo palengvina teisingo atsakymo prisiminimą. Tačiau kitu atveju dalyviai galėjo išgirsti susijusį žodį (pavyzdžiui, šluostę), kuris akimirkai nukreipia mintį į šalį.

Tyrimas parodė: kuo greitesnė buvo natūrali dalyvių kalba pirmojoje užduotyje, tuo sparčiau jie pateikdavo atsakymus antrojoje.

Rezultatai dera su vadinamąja apdorojimo greičio teorija: ji teigia, kad kognityvinio silpnėjimo centre yra bendras informacijos apdorojimo sulėtėjimas, o ne vien atminties „centrų“ silpnėjimas.

„Akivaizdu, kad vyresni suaugusieji įvairias kognityvines užduotis atlieka gerokai lėčiau nei jaunesni – įskaitant žodžių produkcijos užduotis, tokias kaip paveikslėlių įvardijimas, atsakymai į klausimus ar rašytų žodžių skaitymas“, – aiškino psichologo Hsi T. Wei vadovaujama „Toronto universiteto“ komanda.

„Natūralioje kalboje vyresni žmonės taip pat dažniau daro nesklandumų – pasitaiko neužpildytų ir užpildytų pauzių (pavyzdžiui, „uh“ ir „um“), be to, jų kalbėjimo tempas apskritai būna lėtesnis“, – pridūrė tyrėjai.

2024 m. publikuotame tekste „The Conversation“ demencijos tyrėja Claire Lancaster pažymėjo, kad „Toronto“ komandos darbas „atvėrė įdomias galimybes… parodė, jog kognityvinius pokyčius gali išduoti ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip greitai tai pasakome“.

Pastaruoju metu kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai, analizuodami kalbos ypatumus, mėgino prognozuoti Alzheimerio diagnozę, o tikslumas siekė 78,5 proc.

Kiti tyrimai nustatė, kad žmonės, kurių smegenyse aptinkama daugiau amiloidinių plokštelių požymių, 1,2 karto dažniau patiria su kalba susijusių sunkumų. Amiloidinės plokštelės, kaip ir tau baltymo sankaupos, laikomos vienais pagrindinių Alzheimerio ligos požymių.

2024 m. „Stanfordo universiteto“ tyrėjų vadovaujamas darbas parodė, kad ilgesnės pauzės ir lėtesnis kalbėjimo tempas siejasi su didesniu susivijusių tau baltymų kiekiu.

237 kognityvinių sutrikimų neturinčių suaugusiųjų neurovizualizacijos duomenys leidžia manyti, kad didesnė tau „našta“ dažniau siejama su lėtesniu kalbėjimu, ilgesnėmis pauzėmis tarp frazių ir didesniu pauzių skaičiumi apskritai.

Įdomu tai, kad dalyviai, kurių smegenyse buvo daugiau tau požymių, nebūtinai prasčiau susidorodavo su atminties atgaminimo testais. Gali būti, kad jie vis dar randa teisingą atsakymą, tačiau tam prireikia daugiau laiko – todėl kalba lėtėja ir daugėja pauzių.

Jeigu ši prielaida teisinga, tuomet kalbos ypatumai atliekant atminties atgaminimo užduotis galėtų suteikti naujos informacijos apie žmogaus neurologinę būklę – tokios, kurios tradiciniai testai ne visada užfiksuoja.

„Tai rodo, kad kalbos pokyčiai gali atspindėti Alzheimerio ligos patologijos vystymąsi net ir tada, kai dar nėra akivaizdaus kognityvinio sutrikimo“, – daro išvadą 2023 m. tyrimo autoriai.

„Ypač perspektyvu būtų analizuoti kalbą, kai po tam tikro laiko prašoma atpasakoti istoriją – tai yra uždelsto atgaminimo užduotyje“, – rašo komanda.

Mokslininkai pabrėžia, kad dabar reikia ilgalaikių tyrimų: būtina stebėti žmones, kurie atminties testus atlieka lėčiau, ir įvertinti, ar vėliau jiems iš tiesų dažniau išsivysto demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai.

Be to, net ir nustačius padidėjusias tau sankaupas ar amiloidines plokšteles smegenyse, tai dar nereiškia, kad žmogui neišvengiamai išsivystys Alzheimerio liga.

Nors darbo dar daug, mokslininkai vis labiau artėja prie to, kad iššifruotų subtilius žmogaus kalbos niuansus ir geriau suprastų, ką mūsų žodžiai bei jų tartis pasako apie smegenų būklę.

2023 m. tyrimas publikuotas žurnale „Aging, Neuropsychology, and Cognition“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. liepą.

Bakterinis meningitas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – apie naujus atvejus pranešta Naujojoje Zelandijoje, siejant juos su „Otago universitetu“, taip pat fiksuojamas sparčiai augantis protrūkis Anglijoje, „Kento universitete“.

Ši liga seniai žinoma kaip ūmi ir mirtinai pavojinga. „Pasaulio sveikatos organizacijos“ vertinimu, net ir laiku suteikus medicinos pagalbą bei skyrus antibiotikų, maždaug vienas iš šešių užsikrėtusių žmonių miršta.

Tačiau nors ši statistika dažnai patenka į antraštes, daug mažiau kalbama apie tai, kas nutinka tiems, kuriems pavyksta išgyventi. Dalis mokslinių tyrimų iki šiol daugiausia dėmesio skyrė ūmiajai ligos fazei, kai pacientai gydomi ligoninėje. Toks požiūris netiesiogiai sustiprina įsitikinimą, kad meningitas yra trumpalaikė liga, o išrašius pacientą viskas esą baigta.

Vis dėlto taip nėra. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad didelė dalis persirgusiųjų patiria ilgalaikių, gyvenimą keičiančių fizinių, psichologinių ir socialinių pasekmių, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei ūmus gydymo laikotarpis.

Naujajame tyrime, atliktame Naujojoje Zelandijoje, buvo siekiama detaliau suprasti, kaip atrodo gyvenimas po persirgto bakterinio meningito. Bendradarbiaujant su organizacija „Meningitis Foundation Aotearoa New Zealand“, buvo surinkti 16 suaugusiųjų apklausos atsakymai, o vėliau su dešimtimi jų atlikti išsamūs interviu. Tai leido sudaryti individualizuotą, niuansuotą vaizdą, ką iš tiesų reiškia atsigavimas po šios infekcijos.

Tyrimo dalyviai pabrėžė, kad bakterinis meningitas jiems tapo ne trumpu epizodu, o ilgalaike būsena su plačiomis pasekmėmis. Jie pasakojo, jog po išrašymo iš ligoninės patyrė įvairius lėtinius padarinius: nuolatinį nuovargį, dėmesio sutrikimus, atminties problemas, sunkumus valdant emocijas, besitęsiančius galvos skausmus, taip pat judėjimo, regos ar klausos sutrikimus.

Kai kuriems šios pasekmės tapo negrįžtamos, kitiems – tęsėsi metų metus.

Nuolatiniai simptomai stipriai paveikė kasdienį gyvenimą: galimybes dirbti ir išsilaikyti, mokytis, palaikyti santykius. Tai, pasak dalyvių, turėjo ir rimtų pasekmių psichikos sveikatai – jie siejo savo patirtis su nerimu, depresija, savižudiškomis mintimis.

„Man atrodė, kad mano gyvenimas jau visiškai baigtas“, – taip savo būseną apibūdino vienas iš tyrimo dalyvių.

Pasak tyrėjų, situaciją sunkino ir informacijos stoka: žmonės teigė negavę aiškių, praktiškai pritaikomų gydytojų rekomendacijų apie galimus padarinius bei realias pasveikimo trajektorijas. Šis informacijos vakuumas, jų teigimu, apsunkino prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo, o kai kurie jautėsi palikti likimo valiai ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.

Interviu dalyviai taip pat nurodė, kad jiems nebuvo pasiūlytas psichikos sveikatos stebėjimas ar pagalba, nors gyvybei pavojingos diagnozės patirtis yra žinomas potrauminio streso sutrikimo rizikos veiksnys. Kai kurie pasakojo, jog iš ligoninės buvo išleisti šoko būsenoje, neturėdami aiškaus tolesnio gydymo plano, šeimos gydytojo priežiūros schemos ar siuntimų pas specialistus.

„Kai galiausiai buvau išrašyta, nebuvo jokios paramos. Nebuvo jokio lankstinuko, kuris paaiškintų, kad galiu su kuo nors pasikalbėti, ar sąrašo, kokių šalutinių reiškinių galiu tikėtis“, – teigė viena dalyvė.

Tyrimas atskleidė, kad sveikatos priežiūros sistemoje dažnai dominuoja ūmios būklės gydymas, o po išrašymo pacientai traktuojami tarsi jau pasveikę ir netrukus galėsiantys grįžti į įprastą gyvenimą. Keliems dalyviams gydytojai esą rekomendavo sugrįžti į darbą ar mokslus per kelias savaites.

Tačiau daugeliui tai pasirodė esanti klaidinanti ir pernelyg optimistinė prognozė – po meningito patirti sutrikimai ribojo jų galimybes dirbti, mokytis ar bendrauti mėnesius ar net metus.

Neturint formalios poūmio priežiūros, svarbia atrama tapo artimieji. Dalis tyrimo dalyvių pasakojo, kad iš ligoninės buvo išleisti būdami tokios būklės, jog negalėjo patys pavalgyti ar judėti be pagalbos, todėl šeimos ir draugų parama buvo gyvybiškai reikalinga.

Tyrėjų išvada aiški: bakterinis meningitas yra kur kas daugiau nei vien gyvybei pavojinga infekcija. Tai ūmi liga, kuri gali palikti sunkių lėtinių pasekmių – jos dažnai nepakankamai įvertinamos, menkai atpažįstamos ir neretai lieka be tinkamo tęstinio palaikymo.

Kartu su pastangomis didinti skiepijimo apimtis ir gerinti ankstyvą simptomų atpažinimą, būtina stiprinti pagalbą tiems, kurie gyvena su šios ligos pasekmėmis. Pacientams ir jų šeimoms reikia realistiškos informacijos, aiškaus sveikimo plano ir jautrios, į ilgalaikius poreikius reaguojančios pagalbos.

Milijonai žmonių serga širdies ritmo sutrikimu, vadinamu prieširdžių virpėjimu. Tokiu atveju viršutinės širdies kameros – prieširdžiai – plaka ne tolygiai, o chaotiškai.

Daliai pacientų simptomai būna palyginti lengvi: jaučiamas širdies permušimas, nuovargis ar dusulys. Tačiau didžiausia grėsmė yra gerokai rimtesnė – insultas.

Širdyje yra nedidelė „kišenė“, vadinama kairiojo prieširdžio ausyte. Kai širdis plaka nereguliariai, kraujas šioje vietoje gali užsistovėti, o užsistovėjęs kraujas linkęs krešėti.

Jei toks krešulys atitrūksta ir nukeliauja į smegenis, jis gali užkimšti kraujagyslę ir sukelti insultą. Manoma, kad prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina maždaug penkis kartus. Todėl mokslininkai ieško būdų, kaip šią ausytę tarsi „išjungti“ iš rizikos grandinės.

Neseniai tyrėjai pristatė vieną galimą sprendimą – naują metodą, kol kas išbandytą tik su gyvūnais. Jo esmė – į širdį per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, kuris sukietėja ir iš vidaus visam laikui užsandarina kairiojo prieširdžio ausytę.

Ankstyvieji bandymai su žiurkėmis ir kiaulėmis rodo, kad ateityje šis metodas galėtų mažinti insulto riziką žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu.

Dabartinis gydymas veiksmingas, bet ne idealus. Šiandien daugumai pacientų skiriami kraują skystinantys vaistai, pavyzdžiui, antikoaguliantai. Jie sumažina kraujo krešėjimą ir reikšmingai mažina insulto riziką.

Vis dėlto antikoaguliantai turi ir trūkumų – jie didina kraujavimo riziką. Tai gali būti pavojinga kai kuriems pacientams, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie turi kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, skrandžio opų, hipertenziją, kepenų ar inkstų ligų, onkologinių susirgimų.

Kai kurie žmonės šių vaistų netoleruoja arba priversti nutraukti gydymą dėl kraujavimo komplikacijų.

Dar viena alternatyva – kairiojo prieširdžio ausytės uždarymo procedūra, kai gydytojai įtaiso mažą prietaisą, užkemšantį ausytę. Plačiausiai žinomi sprendimai įvedami kateteriu ir išsiskleidžia tarsi nedidelis metalinis „skėtis“, uždarantis angą.

Tokie prietaisai gali būti veiksmingi, tačiau taip pat nėra tobuli. Kadangi ausytės forma ir dydis tarp pacientų labai skiriasi, standūs implantai ne visada užtikrina visišką sandarumą.

Kartais aplink kraštus gali pratekėti nedidelis kraujo kiekis, o ant prietaiso paviršiaus – susidaryti smulkūs krešuliai. Be to, prietaisą laikantys elementai gali pažeisti širdies audinį.

Naujasis metodas siūlo kitokį kelią. Vietoj standaus implanto į kairiojo prieširdžio ausytę per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, vadinamas magnetofluidu.

Patekus į ausytės ertmę, išorinis magnetinis laukas padeda nukreipti ir išlaikyti skystį vietoje, kad jis užpildytų visą ausytę net ir veikiant kraujotakai.

Per kelias minutes skystis sureaguoja su kraujyje esančiu vandeniu ir virsta minkštu magnetogeliu, kuris užsandarina ertmę. Kadangi pradžioje medžiaga yra skysta, ji gali tiksliai prisitaikyti prie kiekvieno paciento ausytės nelygios, netaisyklingos formos.

Teoriškai tai leistų sukurti pilnesnį sandarumą nei įprasti standūs prietaisai. Be to, gelis, panašu, gali integruotis su širdies vidiniu dangalu, sudarydamas lygesnį paviršių, o tai galėtų sumažinti krešulių susidarymo tikimybę.

Kol kas šis metodas išbandytas tik su gyvūnais. Pirmiausia koncepcija vertinta su žiurkėmis, vėliau pereita prie bandymų su kiaulėmis – tai svarbus etapas širdies ir kraujagyslių tyrimuose.

Tyrime su kiaulėmis magnetogelis ausytėje išliko stabilus 10 mėnesių – nepastebėta nei krešulių, nei pratekėjimo. Širdies vidinis dangalas apaugo gelio paviršių ir suformavo vientisą, vizualiai sveiką sluoksnį.

Palyginus su įprastais metaliniais uždarymo prietaisais, magnetogelis sudarė lygesnį vidinį paviršių ir padėjo išvengti audinių pažeidimų, kurie kartais siejami su prietaisų tvirtinimo elementais. Taip pat tyrėjai nepastebėjo žalingo biologinio poveikio gyvūnams.

Kiaulės dažnai naudojamos širdies ir kraujagyslių tyrimuose, nes jų širdys yra panašios į žmogaus – dydžiu, sandara ir funkcija. Todėl saugumo ir veikimo įrodymai kiaulių modelyje laikomi reikšmingu koncepcijos patvirtinimu, tačiau tai dar negarantuoja, kad technologija bus saugi ir veiksminga žmonėms.

Nepaisant žadančių rezultatų, metodas kol kas išlieka eksperimentinis. Prieš pradedant klinikinius tyrimus su žmonėmis, reikės įrodyti ilgalaikį saugumą, patobulinti medžiagos suleidimo būdą ir užtikrinti, kad ji didesniuose gyvūnų modeliuose elgsis nuspėjamai.

Yra ir praktinių iššūkių. Pavyzdžiui, magnetinė medžiaga gali turėti įtakos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimams, todėl tam tikras širdies sritis gali būti sunkiau įvertinti. Tokias problemas būtina išspręsti, kad metodą būtų galima taikyti pacientams. Be to, medicinos prietaisai privalo pereiti ilgą testavimo kelią, todėl iki realaus taikymo gali prireikti daug metų.

Jeigu ateityje technologija pasirodytų esanti saugi ir veiksminga žmonėms, ji galėtų pasiūlyti naują būdą apsaugoti prieširdžių virpėjimu sergančius pacientus nuo insulto.

Kateteriu suleidžiamas skystas „sandariklis“ galėtų tapti alternatyva tiems, kurie netoleruoja antikoaguliantų, ir padėti įveikti dalį esamų ausytės uždarymo prietaisų apribojimų.

Prieširdžių virpėjimas paveikia dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje, todėl net ir nedideli insulto prevencijos patobulinimai galėtų turėti reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai.

Kol kas magnetogelis išlieka laboratorine inovacija, o ne klinikine terapija. Vis dėlto šis sprendimas parodo, kaip medžiagų mokslo ir biomedicininės inžinerijos pažanga atveria naujas galimybes sprendžiant vieną iš sudėtingiausių kardiologijos iššūkių.

Naujas tyrimas rodo, kad vienas žmogaus žarnyne aptinkamas mikrobas gali prisidėti prie didesnės raumenų jėgos.

Žarnyne gyvena daugybė mikroorganizmų, bendrai vadinamų žarnyno mikrobiomu. Jie svarbūs įvairiems organizmo procesams – nuo virškinimo ir medžiagų apykaitos iki imuninės sistemos veiklos, miego, nervų sistemos vystymosi ir smegenų funkcijų.

Mokslininkai atkreipė dėmesį į dar vieną galimą šių mikroorganizmų „darbą“ – raumenų funkcijos gerinimą. Tyrime išskirta konkreti bakterija, priskiriama „Roseburia“ genčiai, kuri, kaip teigiama, gali teigiamai veikti raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą.

Pasak vieno iš tyrimo autorių, Granados universiteto (Ispanija) fizinio aktyvumo fiziologo Jonatano Ruizo, šie rezultatai stiprina prielaidą apie vadinamąją žarnyno ir raumenų ašį – panašiai kaip dažniau minima žarnyno ir smegenų ašis.

„Mūsų rezultatai pateikia tvirtų įrodymų, patvirtinančių žarnyno ir raumenų ašies egzistavimą – nustatyta bakterija teigiamai moduliuoja raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą“, – teigia J. Ruizas.

Siekdami įvertinti ryšį tarp konkrečių žarnyno bakterijų ir raumenų jėgos, tyrėjai analizavo dviejų grupių žmonių išmatų mėginius: 90 jaunų suaugusiųjų (18–25 m.) ir 33 vyresnio amžiaus asmenų (65 m. ir vyresnių).

Visi dalyviai nurodė gyvenantys gana sėsliai: sportuojantys mažiau nei 20 minučių rečiau nei tris kartus per savaitę. Taip pat jie per pastaruosius tris mėnesius buvo išlaikę stabilų kūno svorį ir nerūkė.

Dalyviams atlikti išsamūs raumenų pajėgumo matavimai, įskaitant plaštakos suspaudimo jėgos, kojų ir viršutinės kūno dalies jėgos testus. Be to, buvo įvertintas maksimalus deguonies suvartojimas, rodantis kardiorespiracinį pajėgumą.

Nors išmatų mėginiuose aptikta didelė mikrobų įvairovė, „Roseburia“ genties bakterijos išsiskyrė teigiama koreliacija su raumenų rodikliais. Kai kurios „Roseburia“ rūšys, pasak tyrėjų, su tiriamais parametrais nesusijusios, tačiau kitos demonstravo sąsajas su dalimi raumenų testų. Pavyzdžiui, „Roseburia intestinalis“ siejama su kojų ir viršutinės kūno dalies jėga jaunų suaugusiųjų grupėje.

Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė rūšis „Roseburia inulinivorans“. Nustatyta, kad didesnis šios bakterijos santykinis gausumas siejosi su keliais žmonių jėgos rodikliais: plaštakos suspaudimu, kojų spaudimu ir štangos spaudimu.

Vyresnio amžiaus dalyviai, kurių mėginiuose aptikta ši bakterija, turėjo beveik 30 proc. stipresnį plaštakos suspaudimą nei panašūs tiriamieji, kurių mėginiuose jos nebuvo.

Teigiamas ryšys pastebėtas ir tarp jaunų suaugusiųjų: didesnis „R. inulinivorans“ paplitimas siejosi su stipresniu suspaudimu bei didesniu kardiorespiraciniu pajėgumu.

Tyrime atlikti ir papildomi bandymai su pelėmis, siekiant įvertinti priežastinį ryšį ir geriau suprasti mechanizmus. Pirma pelėms antibiotikais buvo sumažinta natūrali žarnyno mikroflora, o tuomet aštuonias savaites kas savaitę jos buvo papildomos žmogaus žarnyno bakterijomis.

Tyrėjų teigimu, „R. inulinivorans“ sukėlė „ryškų padidėjimą“ pelių priekinių galūnių sugriebimo jėgoje – maždaug 30 proc. daugiau nei kontrolinėje grupėje.

Be jėgos pokyčių, pelėms, gavusioms šią bakteriją, nustatyta daugiau greitųjų raumeninių skaidulų ir didesnės raumenų skaidulos pado (soleus) raumenyje, esančiame apatinės kojos užpakalinėje dalyje.

Mokslininkai mano, kad bakterija gali veikti per aminorūgščių apykaitos pokyčius, aktyvindama purinų ir pentozių fosfato kelią raumenyse bei skatindama raumenų skaidulų hipertrofiją, kartu didindama greitųjų skaidulų dalį.

Nors reikalingi papildomi tyrimai, autoriai pažymi, kad rezultatai gali atverti kelią naujų probiotikų kūrimui, kurie padėtų ilgiau išlaikyti jėgą ir fizinį pajėgumą senstant.

„Tai atveria galimybę, kad tiriama bakterija ateityje galėtų būti naudojama kaip probiotikas, padedantis išsaugoti raumenų jėgą senstant“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Almerijos universiteto (Ispanija) endokrinologas Borja Martínez Téllez.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Gut“.

Vitaminas C – viena žinomiausių maistinių medžiagų populiariojoje sveikatos kultūroje. Jam dažnai priskiriama galia apsaugoti nuo peršalimo, sustiprinti imunitetą ar net padėti kovoti su rimtomis ligomis.

Tačiau nors vitaminas C organizmui yra būtinas, jo nauda neretai suprantama netiksliai arba pervertinama. Prieš perkant papildus verta žinoti, ką apie tai sako moksliniai tyrimai.

Vitaminas C, dar vadinamas askorbo rūgštimi, atlieka kelias svarbias funkcijas. Jis veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų, palaiko imuninės sistemos veiklą, prisideda prie geležies įsisavinimo ir dalyvauja žaizdų gijimo procesuose.

Be to, vitaminas C būtinas kolageno sintezei. Kolagenas yra jungiamojo audinio „karkasas“, svarbus dantenoms, odai ir kitiems audiniams.

Ryškus vitamino C trūkumas gali sukelti skorbutą – būklę, kai organizmas nepagamina pakankamai kolageno, audiniai praranda tvirtumą. Tuomet dantenos nebegali išlaikyti dantų, jie ima klibėti ir gali iškristi, o kraujagyslės tampa trapios, didėja vidinio kraujavimo rizika.

Žmogaus organizmas pats vitamino C negamina, todėl jo turime gauti su maistu. Didžiausia dalis vitamino C įprastai gaunama iš daržovių, taip pat iš vaisių ir daržovių ar vaisių sulčių.

Chemine sudėtimi vitaminas C papilduose yra toks pats kaip ir maiste – organizmas „neskiria“, iš kur jis gautas. Vis dėlto papilduose nėra kitų maisto komponentų, kurie natūraliai lydi vitaminą C: skaidulų, flavonoidų, kitų vitaminų, mineralų ir fitocheminių junginių. Šios medžiagos gali veikti kartu, gerinti įsisavinimą ir suteikti papildomų naudų, kurių vien tik askorbo rūgštis neapima.

Istoriškai skorbutas dažnai kirsdavo jūreiviams, kurių mityba buvo labai ribota. Tačiau subalansuotai besimaitinantiems žmonėms vitamino C papildai paprastai nėra būtini.

Vitaminas C ilgą laiką reklamuojamas kaip priemonė imunitetui stiprinti, ypač peršalimo ir gripo sezonu. Vis dėlto apibendrinti mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad reguliarus 200 mg ar didesnių dozių vartojimas nepadeda sumažinti peršalimo atvejų skaičiaus.

Kita vertus, nustatyta, kad reguliarus vartojimas gali šiek tiek sutrumpinti peršalimo trukmę, o vartojant didesnes nei 1 000 mg dozes kai kuriais atvejais gali nežymiai sumažėti simptomų sunkumas.

Jei vitaminą C žmogus pradeda vartoti tik pajutęs pirmuosius peršalimo simptomus, tyrimai rodo, kad tai paprastai neturi reikšmingos įtakos nei ligos trukmei, nei simptomų stiprumui. Kai kurie tyrimai rado labai menką naudą, kai vitaminas C vartojamas kasdien dar iki susirgimo, tačiau efektas buvo nedidelis.

Apibendrinant, mokslinių įrodymų autoriai daro išvadą, kad rutininis vitamino C papildų vartojimas daugumai žmonių nėra vertas pastangų.

Tyrimai taip pat rodo, kad vitamino C papildai nekeičia rizikos susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant miokardo infarktą, insultą ar krūtinės anginą.

Viename tyrime nustatyta, kad daugiau nei 200 mg vitamino C per parą vartojimas gali sumažinti sistolinį kraujospūdį (viršutinį skaičių) maždaug 4 mmHg, o diastolinį (apatinį skaičių) – apie 2 mmHg. Tai laikomi labai nedideli pokyčiai.

Toks poveikis būtų panašus į reguliarios aerobinės mankštos įtaką, tačiau jis gali būti kliniškai nereikšmingas, lyginant su įprastais vaistais, kurie sistolinį kraujospūdį dažniausiai sumažina bent 12 mmHg.

Kelių tyrimų rezultatai nuosekliai rodo, kad vitamino C papildai neapsaugo nuo vėžio, įskaitant virškinamojo trakto, plaučių, krūties, prostatos ir storosios bei tiesiosios žarnos vėžį.

Rekomenduojama vitamino C paros norma suaugusiesiems yra 45 mg per dieną. Tokį kiekį galima gauti, pavyzdžiui, iš vienos nedidelės stiklinės apelsinų sulčių.

Didžiausia toleruojama vitamino C paros riba suaugusiesiems – 2 000 mg. Kadangi vitaminas C yra tirpus vandenyje ir pasišalina su šlapimu, organizmas jo nekaupia. Dėl to itin didelės dozės nesuteikia papildomos naudos ir gali sukelti sveikatos problemų.

Vartojant dideles dozes (daugiau nei 2 000 mg per parą), gali pasireikšti šalutiniai poveikiai – nuo lengvų iki rimtesnių. Dažniausiai minimi viduriavimas, pykinimas ir pilvo spazmai. Taip pat yra duomenų, kad vyrams per didelis vitamino C kiekis gali didinti inkstų akmenų formavimosi riziką.

Žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, vitaminas C gali būti ypač problemiškas, nes jis šalinamas per inkstus. Sutrikus inkstų veiklai, vitaminas C gali kauptis organizme ir prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo.

Daugumai žmonių vitamino C tabletės nėra reikalingos. Pakankamą kiekį galima gauti iš subalansuotos mitybos – citrusinių vaisių, uogų, pomidorų, paprikų, brokolių ar lapinių kopūstų.

Turimi moksliniai įrodymai nepatvirtina teiginių, kad vitamino C papildai apsaugo nuo peršalimo, širdies ligų ar vėžio. Kai kuriais atvejais rizika gali būti didesnė nei galima nauda.

Dešimtmečius elitiniai bėgikai vyksta treniruotis į aukštikalnes. Ten, kur ore mažiau deguonies, organizmas reaguoja pradėdamas gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių – būtent jie perneša deguonį po visą kūną.

Grįžus į jūros lygį, padidėjusi deguonies pernešimo galia gali pagerinti ištvermę ir sportinius rezultatus.

Vis dėlto treniruotės aukštikalnėse kainuoja: tam reikia laiko, finansinių išteklių, o dažnai ir ilgų kelionių. Daugumai bėgikų, stojančių prie didžiųjų maratonų starto, tai paprasčiausiai nepasiekiama.

Todėl mokslininkai ėmė ieškoti prieinamesnės alternatyvos ir dėmesį nukreipė į kitą aplinkos stresorių – šilumą.

Trumpalaikis šilumos poveikis sportininkams nėra naujiena: dažniausiai 7–14 dienų karščio „adaptacija“ taikoma prieš varžybas karštame klimate. Tačiau šį kartą tyrėjai norėjo išsiaiškinti, ar ilgesnis, 4–5 savaičių šilumos poveikis galėtų sukelti panašius fiziologinius pokyčius, kokie stebimi aukštikalnėse.

Į tyrimą buvo pakviesta gerai treniruotų ištvermės bėgikų grupė. Sportininkai tęsė įprastas treniruotes, o vienintelis papildymas buvo paprastas: penkias savaites – po penkias karštas vonias per savaitę.

Vonios nebuvo laboratorinė įranga – tai buvo įprastos namų vonios. Vandens temperatūra buvo palaikoma 40 °C, naudojant nebrangų termometrą, prireikus įpilant šiltesnio vandens. Kiekviena sesija truko 45 minutes ir buvo atliekama netrukus po treniruotės.

Prieš penkių savaičių laikotarpį ir jam pasibaigus mokslininkai įvertino kelis ištvermės fiziologijos rodiklius: raudonųjų kraujo kūnelių tūrį, širdies struktūrą ir maksimalų deguonies suvartojimą (VO₂max), dažnai laikomą vienu svarbiausių aerobinį pajėgumą apibūdinančių rodiklių.

Po penkių savaičių reguliarių karštų vonių bėgikams reikšmingai padidėjo raudonųjų kraujo kūnelių tūris. Paprastai tariant, jų kraujyje atsirado daugiau deguonį pernešančių ląstelių.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti netikėta: aukštikalnėse raudonųjų kraujo kūnelių gamyba didėja dėl deguonies trūkumo, o karštyje deguonies ore netrūksta. Tačiau šiluma veikia kraują kitu mechanizmu.

Net po vienos šilumos sesijos padidėja kraujo skystosios dalies – plazmos – tūris. Dėl to raudonieji kraujo kūneliai tarsi „atskiedžiami“, laikinai sumažėja deguonies pernešimo koncentracija. Organizmas šį pokytį „pastebi“ ir, siekdamas atkurti pusiausvyrą, pradeda gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių.

Ilgainiui didėja ir plazmos, ir raudonųjų kraujo kūnelių kiekis – tai reiškia didesnį bendrą kraujo tūrį ir didesnę galimybę pernešti deguonį.

Tyrėjai fiksavo ir širdies pokyčius. Ištvermės treniruotės dažnai didina pagrindinės širdies „siurblio“ kameros – kairiojo skilvelio – tūrį, todėl su kiekvienu dūžiu širdis gali išstumti daugiau kraujo. Po šilumos poveikio šios kameros tūris padidėjo dar labiau, o prie to, tikėtina, prisidėjo papildomas per šilumos ekspoziciją susidaręs kraujo tūris.

Šių pokyčių visuma pagerino aerobinį pajėgumą. Vidutiniškai bėgikų VO₂max padidėjo apie 4 proc., o maksimaliose bėgimo takelio testų atkarpose jie galėjo pasiekti didesnį greitį.

Nors laboratoriniai matavimai nėra tas pats, kas realūs varžybų rezultatai, tokio dydžio pagerėjimai treniruotiems sportininkams laikomi reikšmingais – ypač todėl, kad jie pasiekti nedidinant treniruočių apimties ar intensyvumo.

Bėgikams ir treneriams tai gali būti įdomi žinia dėl kelių priežasčių. Pirma, šilumos poveikis gali būti mažai traumuojantis būdas sukelti naudingas organizmo adaptacijas be papildomo bėgimo krūvio. Didinant kilometrų skaičių ar intensyvumą visuomet auga traumų rizika, o karštos vonios labiau apkrauna širdies ir kraujagyslių sistemą, bet nesukelia papildomo smūginio krūvio sąnariams ir raumenims.

Antra, šis metodas yra gana prieinamas: daugeliui žmonių vonia namuose pasiekiama, todėl, palyginti su aukštikalnių stovyklomis, finansinės ir aplinkosauginės sąnaudos yra minimalios. Tai atveria galimybę plačiau pasinaudoti legaliomis rezultatų gerinimo strategijomis.

Kaip ir bet kuris tyrimas, šis taip pat turi ribojimų. Buvo taikytas konkretus protokolas: 40 °C vanduo, 45 minutės, penkis kartus per savaitę, penkias savaites. Kol kas neaišku, ar trumpesnės sesijos, žemesnė temperatūra ar kiti šilumos šaltiniai, pavyzdžiui, garinės pirtys ar saunos, duotų tokį patį efektą.

Taip pat svarbu nepamiršti saugumo. Ilgalaikis karščio poveikis gali padidinti dehidratacijos, galvos svaigimo ir su karščiu susijusių negalavimų riziką. Norintiems išbandyti panašų metodą rekomenduojama pasirūpinti pakankamu skysčių vartojimu, vengti perkaitimo ir, esant galimybei, užtikrinti tinkamą priežiūrą. Asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų, prieš tai vertėtų pasitarti su gydytoju.

Galiausiai tyrėjai vertino fiziologinius rodiklius ir bėgimo takelio testų rezultatus, bet ne realius maratono laikus. Nors VO₂max gerėjimas stipriai siejamas su ištverme, ateities tyrimai turės patvirtinti, kaip šie pokyčiai pasireiškia varžybose.

Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad pažangai ne visada reikia daugiau kilometrų ar kelionių į užsienį. Kartais adaptaciją gali paskatinti netikėtai paprastos priemonės – pavyzdžiui, reguliarios karštos vonios. Maratonui besiruošiantiems bėgikams pasyvus šilumos poveikis gali tapti gana paprastu įrankiu, kurį verta apsvarstyti.

Virusui peršokus iš gyvūnų į žmones, tai gali atrodyti tarsi blogiuko planas užkariauti pasaulį – ypač jei vėliau įsiplieskia epidemija ar net pandemija, kaip pastaraisiais dešimtmečiais ne kartą nutiko zoonoziniams virusams.

Vis dėlto, nepaisant realios grėsmės visuomenei, tokie patogenai dažnai tiesiog pasinaudoja sąlygomis, kurias sukūrėme patys: artimu kontaktu su ūkiniais gyvūnais, laukinės gamtos buveinių naikinimu ir invazija į jas, taip pat laukinių gyvūnų laikymu nelaisvėje bei prekyba jais.

Naujas tyrimas rodo, kad dauguma zoonozinių virusų, sukėlusių pastarųjų laikų epidemijas ar pandemijas, prieš peršokdami į žmones nebuvo „ypatingi“ – mokslininkai nerado aiškių įrodymų, jog dar prieš pernašą jie būtų patyrę adaptacinius pokyčius, kurie iš anksto paruoštų tokį šuolį.

Tai meta iššūkį plačiai paplitusiai prielaidai apie pernašos įvykius, esą jie įvyksta tik tuomet, kai virusas įgyja naują, retą prisitaikymą. Jei pernaša mažiau priklauso nuo staigių mutacijų, o labiau nuo to, kad žmonės dažniau susiduria su jau egzistuojančiais gyvūnų virusais, rizika gali būti didesnė, nei manyta iki šiol.

Tyrimas taip pat sustiprina argumentus, kad analizuoti protrūkiai labiau atitinka scenarijų, kai virusai į žmones peršoko iš gyvūnų šeimininkų, o ne pabėgo iš laboratorijos.

„Šis darbas tiesiogiai susijęs su tebesitęsiančia diskusija dėl „COVID-19“ kilmės“, – teigė vyresnysis tyrimo autorius, Kalifornijos universiteto San Diege medicinos profesorius Joelis Wertheimas.

„Evoliuciniu požiūriu nematome įrodymų, kad „SARS-CoV-2“ būtų suformuotas atrankos laboratorijoje arba kad jis būtų ilgai evoliucionavęs tarpinio šeimininko organizme prieš išplisdamas“, – sakė jis.

„Tas įrodymų nebuvimas yra būtent tai, ko tikėtumėmės natūralaus zoonozinio įvykio atveju – ir tai yra dar vienas smūgis teorijoms, siejančioms virusą su laboratorine manipuliacija“, – pridūrė mokslininkas.

Ilgą laiką buvo manoma, kad gyvūnų virusams būtinos adaptacinės mutacijos, kad jie galėtų užkrėsti žmones ir tvariai plisti nuo žmogaus žmogui. Siekdami patikrinti šią prielaidą, J. Wertheimas ir kolegos ėmėsi analizuoti įrodymus.

Jie tyrė virusų genomus, susijusius su A tipo gripo, Ebolos, Marburgo, „mpox“, „SARS-CoV“ ir „SARS-CoV-2“ protrūkiais. Didžiausias dėmesys skirtas laikotarpiui prieš pat virusams peršokant į žmones – ieškota, ar tuo metu buvo matyti adaptacijų, galėjusių nulemti pernašą.

Mokslininkai taikė filogenetinį metodą ir vertino atrankos spaudimo pokyčius trijuose etapuose: natūraliuose gyvūnų rezervuaruose, filogenetiniame medyje tiesiai prieš pernašą ir pačioje tvaraus plitimo tarp žmonių pradžioje.

Visų analizuotų virusų atveju prieš šuolį į žmones natūralios atrankos intensyvumas buvo įprastas – neaptikta evoliucinių signalų, kurie iš anksto pranašautų pernašą. Atrankos spaudimo pokyčiai išryškėjo tik tada, kai virusai jau pradėjo plisti tarp žmonių.

„Žvelgiant plačiai epidemiologiškai, mūsų rezultatai kvestionuoja idėją, kad pandeminiai virusai iki patekdami į žmones būna evoliuciškai išskirtiniai“, – sakė J. Wertheimas.

„Vietoj to, kad gyvūnams reikėtų retų, itin tiksliai „suderintų“ adaptacijų, daugelis virusų gali jau turėti bazinį gebėjimą užkrėsti žmones ir plisti tarp jų. Svarbiausia – kiek žmonės susiduria su įvairiais gyvūnų virusais“, – pabrėžė jis.

Tyrėjai papildomai patikrino savo metodiką taikydami ją laboratorijose daugintiems virusams. Tai leido atskirti evoliucinius signalus, būdingus laboratoriniam „perleidimui“ per ląsteles ar organizmus, nuo natūralaus plitimo požymių.

Nors naujausios pandemijos, panašu, dažniausiai kilo dėl natūralios pernašos (įskaitant „SARS-CoV-2“), tyrimas aptiko kitą atvejį, kurio duomenys labiau dera su laboratorine kilme: neįprastą H1N1 A tipo gripo sugrįžimą 1977 m. po maždaug 20 metų pertraukos.

„1977 m. gripo istorija daugeliu atžvilgių net įtikinamesnė nei tai, ką radome dėl „COVID-19“, – teigė J. Wertheimas. – Mūsų rezultatai pateikia naujų molekulinių įrodymų, palaikančių seniai įtariamą idėją, kad H1N1 pandemiją sukėlė laboratorinis štamas – galbūt nesėkmingo vakcinos bandymo kontekste.“

Ankstesni tyrimai jau buvo atkreipę dėmesį į 1977 m. gripo keistenybes – ypač į įtartiną genetinį panašumą į H1N1 padermes iš 1950-ųjų. Naujojo darbo išvados šiuo atveju dera su laboratorinio pabėgimo hipoteze: virusas rodė atrankos spaudimo požymius, panašius į laboratorijoje prisitaikiusių gripo štamų ir gyvų susilpnintų vakcinų signalus.

Mokslininkai pabrėžia, kad ankstesnių pandemijų analizė gali suteikti vertingų įžvalgų, padedančių užkirsti kelią būsimoms krizėms. Nors laboratorinės avarijos išlieka reali rizika, tyrimo autoriai ragina didesnį dėmesį skirti toms sąlygoms, kurios pastaruoju metu dažniausiai lemia zoonozinių ligų atsiradimą.

„Mūsų tikslas – ne tik suprasti praeitį, bet ir geriau pasirengti ateičiai“, – sakė J. Wertheimas. – „Išsiaiškinę, kaip iš tiesų prasideda pandemijos, galime sutelkti dėmesį ten, kur jo labiausiai reikia: stebėsenai, prevencijai ir galimybių nuolatiniam virusų peršokimui mažinimui.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Cell“.