CP v2

Category: Technologijos

  • Nuo spalio 2 dienos keičiasi būsto kainų skaidrumas: valstybė rinks sandorių duomenis

    Nuo spalio 2 dienos Lenkijoje įsigalioja nauji reikalavimai, pagal kuriuos plėtotojai turės pateikti daugiau duomenų apie parduodamus butus ir namus. Valstybė siekia surinkti informaciją apie kainas, plotą, kambarių skaičių ir kitus parametrus, kad būtų galima tiksliau matyti realias sandorių tendencijas.

    Pagrindinis pokytis susijęs su privalomu duomenų teikimu į Plėtotojų garantinį fondą. Plėtotojai turės nurodyti nekilnojamojo turto tipą, bendrą kainą, naudingąjį plotą, kambarių skaičių, o butų atveju ir aukštą, kuriame yra būstas.

    Svarbi detalė: į sistemą pateikiama buto kaina turės apimti patį būstą, o ne papildomus objektus. Vieta automobiliui ar sandėliukas, jei jie parduodami atskirai, bus vertinami pagal tai, ar jie susieti su pagrindine būsto pirkimo sutartimi.

    Nauja sutartis galios ir senam projektui

    Naujos taisyklės bus taikomos visoms sutartims, sudarytoms nuo spalio 2 dienos, net jei pats projektas pradėtas anksčiau. Tai reiškia, kad plėtotojams neužteks remtis projekto starto data, jei pardavimai vyksta vėliau.

    Duomenis reikės pateikti per septynias dienas nuo prievolės atsiradimo, o sutarties atveju – nuo jos sudarymo dienos. Plėtotojai galės teikti informaciją įprastais kanalais, įskaitant formą ar sistemų integracijas.

    Kodėl pirkėjai to dar nematys

    Nors duomenų apimtis plečiama jau dabar, pirkėjai kol kas negalės viešai patikrinti, už kiek realiai buvo parduoti panašūs būstai konkrečioje vietoje. Artimiausiu metu tai pirmiausia taps ataskaitine prievole, skirta duomenims sukaupti ir suvienodinti.

    Viešas prieinamumas numatomas vėliau, kai pradės veikti Būsto sandorių duomenų portalas, vadinamas DOM portalu. Pagal planą jis turėtų startuoti 2027 metų balandžio 2 dieną, o už jo veikimą būtų atsakingas Draudimo garantinis fondas.

    Numatoma, kad DOM portalas apimtų ne tik pirminę, bet ir antrinę rinką. Idėja – pereiti nuo skelbimų kainų stebėjimo prie realių sandorių kainų analizės, kad pirkėjai galėtų vertinti, kiek faktiškai mokama už panašius būstus tame pačiame rajone.

    Šis pokytis gali reikšmingai keisti derybų ir kainų palyginimo logiką. Vietoje klausimo, kiek pardavėjas prašo už kvadratinį metrą, atsiranda galimybė vertinti, kokia buvo reali sandorių statistika pagal vietą, plotą ar kambarių skaičių.

    Duomenų sukaupimas svarbus ir rinkos dalyviams, kurie planuoja projektus ar analizuoja paklausą. Jei portalas pateiks pakankamai detalią ir reguliariai atnaujinamą statistiką, bus lengviau matyti kainų skirtumus tarp lokacijų, segmentų ir būsto parametrų.

  • Atsinaujinančių išteklių plėtra spaudžia vidutinės įtampos tinklus: PGE Dystrybucja ieško sprendimų

    Atsinaujinančių energijos išteklių plėtra vis dažniau didžiausius iššūkius kelia ne aukštos, o vidutinės įtampos skirstomiesiems tinklams. Apie tai renginyje Energy Days kalbėjo „PGE Dystrybucja“ tinklo infrastruktūros viceprezidentas Mariusz Podkański, pabrėždamas, kad sparčiai daugėja tiek naujų vartotojų, tiek decentralizuotos generacijos.

    Pasak jo, tradicinis vienkryptis elektros srautas, kai energija teka iš perdavimo sistemos link vartotojų, vis dažniau nebeatitinka realybės. Vidutinės įtampos tinkluose daugėja situacijų, kai energija dieną „kyla“ iš apačios į viršų, o vakare kryptis apsiverčia.

    Energijos srautai per parą apsiverčia

    Didėjant saulės elektrinių daliai, srautai gali pasikeisti net kelis kartus per tą pačią parą, priklausomai nuo to, ar šviečia saulė. Tai operatoriui reiškia ne tik poreikį didinti tinklo pralaidumą, bet ir pereiti prie aktyvesnio, labiau valdomo tinklo darbo.

    „Per vieną parą šie srautai gali smarkiai pasikeisti: kai šviečia saulė, energija teka iš apačios į viršų, o kai nebešviečia, grįžta pas vartotojus“, – sakė Mariusz Podkański.

    Lankstumas atsilieka nuo generacijos

    Problemos mastą, anot jo, gerai iliustruoja skirtumas tarp prijungtų atsinaujinančių šaltinių ir energijos kaupimo pajėgumų. „PGE Dystrybucja“ tinkle veikia apie 9 000 megavatų atsinaujinančių šaltinių, o prijungtų kaupiklių galia siekia apie 300 megavatų.

    Toks disbalansas didina poreikį greitai išplėsti balansavimo priemones, nes vien tinklo rekonstrukcijos ne visada leidžia efektyviai suvaldyti momentinius generacijos šuolius. Praktikoje tai reiškia daugiau situacijų, kai ribojamas gamybos atidavimas į tinklą arba brangsta sistemos stabilumo užtikrinimas.

    „Reikia balansavimo įrankių: ar tai būtų baterijos, ar hidroakumuliacinės elektrinės, ar net lankstesnis požiūris į vartotojus su lanksčiais tarifais. Turime žiūrėti plačiau, kad tas lankstumas spėtų paskui sezoną ir paros ritmą“, – sakė Mariusz Podkański.

    Modernizacija: kabeliai ir galingesni transformatoriai

    Operatorius teigia lygiagrečiai vykdantis infrastruktūros modernizaciją: didina laidų skerspjūvius, dalį oro linijų keičia kabeliais ir keičia transformatorius į didesnės galios įrenginius. Tokie sprendimai didina tinklo pralaidumą, tačiau vien jų nepakanka, kai energijos srautas tampa dvikryptis.

    Taip pat numatoma diegti transformatorius su apkrovos metu reguliuojamais atšakų perjungikliais, kurie leistų automatiškai arba nuotoliniu būdu reaguoti į įtampos ir galios srautų pokyčius. Tai vienas iš elementų, reikalingų pereinant prie modernesnio, skaitmenizuoto tinklo valdymo.

  • SMR Lietuvoje ir regione: Lenkija artimiausiomis savaitėmis žada kelrodį, PEP – 2027 pradžioje

    Lenkijos Energetikos ministerija artimiausiomis savaitėmis ketina paskelbti mažųjų modulinių branduolinių reaktorių (SMR) plėtros kelrodį. Apie tai konferencijoje „Energy Days“ Katovicuose pranešė viceministras Wojciechas Wrochna, pabrėžęs, kad dokumentas turėtų pasirodyti netrukus po atnaujintos Lenkijos branduolinės energetikos programos.

    Pasak viceministro, kelrodis turėtų aiškiau apibrėžti, kokiu tempu ir kokiomis sąlygomis šalis mato SMR projektų vystymąsi šalia planuojamų didelės galios atominių elektrinių. Tai svarbu ir regionui, nes Lenkijos sprendimai gali paveikti tiek tiekimo grandines, tiek reguliacines praktikas, kuriomis vėliau remiasi ir kaimyninės šalys.

    Terminai po branduolinės programos atnaujinimo

    Lenkijos Vyriausybė šią savaitę patvirtino atnaujintą Lenkijos branduolinės energetikos programą, kurioje numatyta pirmojo bloko komercinė eksploatacija 2036 metais. Antrosios atominės elektrinės pirmieji pajėgumai planuojami apie 2040 metus.

    Energetikos ministras Miłoszas Motyka taip pat nurodė, kad kartu priimtas ir nacionalinis energetikos bei klimato planas, o kitas žingsnis bus nauja valstybės energetikos politikos (PEP) redakcija. Pagal skelbiamus tikslus, Lenkija ilgainiui siekia iki 9 gigavatų elektrinės instaliuotos branduolinės galios, o vietos įmonių dalis projektuose galėtų siekti iki 70 proc.

    „Patvirtinu, kad kitas žingsnis po programos priėmimo – SMR kelrodžio publikavimas, ir tai turėtų įvykti per keliolika ar keliasdešimt dienų“, – sakė Wojciechas Wrochna.

    Nauja energetikos politika: mažiau skaičiuoklių

    Lenkijos Energetikos ministerija taip pat ruošia valstybės energetikos politikos dokumentą, kurio projektą konsultacijoms planuojama skelbti 2027 metų pradžioje. Viceministras aiškino, kad dokumentas turėtų būti strategiškesnis ir mažiau detalus, kad greitai nepasentų dėl sparčių rinkos pokyčių.

    „Norime, kad tai būtų strateginis dokumentas, o ne toks, kuris pernelyg detaliai perskaičiuoja viską visur – šiandienos ekonominių ir energetinių procesų dinamika lemia, kad per daug detalūs planai pasensta dar jų priėmimo dieną“, – sakė Wojciechas Wrochna.

    Ministerijos požiūriu, energetikos politikoje pirmiausia bus remiamasi jau statomais arba realiai parengtais projektais, o ne hipotetiniais scenarijais. Pavyzdžiu įvardytos jūrinės vėjo elektrinės: į planavimą ketinama įtraukti tas, kurios jau turi paramą po aukcionų, o kitų projektų poreikis būtų vertinamas atskirai.

    Anglis ir periodas po 2035 metų

    W. Wrochna taip pat pabrėžė, kad derybos su Europos Komisija dėl tam tikrų anglimi kūrenamų elektrinių viešojo palaikymo formų, jo vertinimu, energetikos strategijos iš esmės nepakeis. Jis aiškino, kad tokia parama būtų trumpalaikė ir labiau skirta pereinamajam laikotarpiui.

    Viceministro teigimu, svarbiausi klausimai ateinantiems dešimtmečiams bus naujų sisteminių galių poreikis po 2035 metų ir anglies atsisakymo tempas. Būtent šie veiksniai, anot jo, labiausiai lems investicijų kryptį ir energijos sistemos patikimumą.

    SMR projektus Lenkijoje vysto su verslininku Michału Sołowowu siejama įmonė Synthos Green Energy, bendradarbiaujanti su Orlen per bendrą įmonę. Skelbiama, kad svarstoma iki 26 BWRX-300 tipo reaktorių statyba šešiose vietovėse, o pirmojo bloko paleidimas planuojamas 2032 metais.

    Įmonė taip pat pranešė apie kapitalo pritraukimą: nauji investuotojai į projektą esą nusprendė investuoti apie 115 000 000 eurų. Šie skaičiai rodo, kad SMR segmentas regione tampa ne tik politinių planų, bet ir realių finansinių sprendimų objektu.

  • Elektromobilių subsidijos Lenkijoje: programai NaszEauto pridėta apie 19 mln. eurų, paraiškos dar vertinamos

    Biudžetas padidintas po didelio susidomėjimo

    Lenkijoje elektromobilių pirkimo subsidijų programos NaszEauto biudžetas padidintas daugiau nei 82 mln. zlotų, tai yra maždaug 19 mln. eurų. Apie sprendimą pranešė Nacionalinis aplinkos apsaugos ir vandens ūkio fondas, kuris administruoja programą ir išmokas finansuoja iš KPO lėšų.

    Papildomos lėšos skirtos tam, kad būtų galima paremti pareiškėjus, kurie paraiškas pateikė vadinamuoju sąlyginiu režimu. Tai reiškia, kad sprendimai dėl paramos šiai grupei priklauso nuo paraiškų vertinimo rezultatų ir galutinio finansavimo patvirtinimo.

    „Programos NaszEauto biudžeto didinimas yra atsakas į labai didelį lenkų susidomėjimą nulinės taršos transportu“, – sakė Narodowy Fundusz Ochrony Środowiska i Gospodarki Wodnej atstovas Pawełas Augustynas.

    Paraiškos buvo priimamos sąlyginai

    Fondas nurodo, kad pirminis programos biudžetas siekė 1,18 mlrd. zlotų, arba apie 272 mln. eurų, ir buvo išnaudotas 2026 metų sausio 27 dieną. Nuo tos dienos iki kvietimo pabaigos 2026 metų balandžio 30 dieną paraiškos buvo priimamos sąlyginiu būdu.

    Šiai pareiškėjų grupei paramos sutarčių pasirašymas ir lėšų išmokėjimas buvo susietas su papildomų pinigų atsiradimu. Būtent dėl to Klimato ir aplinkos ministerija kartu su fondu nusprendė biudžetą padidinti iki daugiau nei 1,26 mlrd. zlotų, arba maždaug 291 mln. eurų.

    Kiek paraiškų ir sutarčių jau pasirašyta

    Pagal fondo pateikiamus duomenis, programoje NaszEauto buvo pateikta apie 40 000 paraiškų dėl finansavimo. Jų vertinimo procesas artėja prie pabaigos, o iki šiol pasirašyta daugiau nei 37 000 paramos sutarčių.

    Pareiškėjai informaciją apie paraiškos būklę ir galimus dokumentų patikslinimus gauna per paraiškų teikimo sistemą bei el. paštu, nurodytu dokumentuose. Institucijos pabrėžia, kad galutiniai sprendimai priklauso nuo vertinimo rezultatų ir biudžeto ribų.

    Elektromobilių subsidijų paklausa Lenkijoje išlieka aukšta, o programos biudžeto korekcija rodo, kad dalis finansavimo planų buvo peržiūrėta siekiant nepalikti paraiškų be atsakymo. Artimiausiu metu rinkos dalyviai daugiausia dėmesio skirs tam, kaip greitai bus užbaigtas vertinimas ir kada realiai pasieks išmokos.

  • JAV vertinimas keičiasi: Kinijos invazijos į Taivaną rizika slopsta iki 2028 metų ir vėliau

    JAV žvalgybos ir saugumo pareigūnai pastaruoju metu vis rečiau prognozuoja Kinijos karinės invazijos į Taivaną tikimybę iki 2028 metų. Tokias išvadas skelbia „Reuters“, remdamasi JAV šaltiniais, nors anksčiau Kinijos vadovas Xi Jinpingas buvo nurodęs kariuomenei iki 2027 metų pasiekti pasirengimą jėga perimti salą.

    Pasak JAV pašnekovų, vienas svarbiausių veiksnių yra Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos modernizacijos ir kovinės parengties tempai, kurie, Vašingtono vertinimu, atsilieka nuo ambicingų politinių tikslų. Kitas aspektas susijęs su Taivano vidaus politika ir Pekino noru įvertinti 2028 metų Taivano prezidento rinkimų baigtį.

    JAV pareigūnai taip pat sieja sulėtėjimą su Xi Jinpingo pradėta plataus masto antikorupcine kampanija kariuomenėje. Ji, kaip teigiama, paveikė aukščiausio lygmens sprendimų priėmimą ir vadovybės stabilumą, o tai gali riboti didelio masto operacijų planavimą ir įgyvendinimą.

    „Dar yra per daug detalių, kurios nėra savo vietose, kad būtų galima atlikti sudėtingiausią karinę operaciją nuo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje“, – sakė JAV pareigūnas.

    Vis dėlto JAV šaltiniai pabrėžia, kad grėsmė gali išaugti 2028 metais ir vėliau, priklausomai nuo politinių sprendimų Taivane. Jei valdžioje išliktų Taivano Demokratinė pažangos partija ir prezidentas Lai Ching-te siektų dar vienos kadencijos, Pekinas tai galėtų vertinti kaip priežastį didinti spaudimą.

    „Jei tai įvyktų, manau, 2028 metai gali tapti labai įtempti“, – sakė JAV pareigūnas.

    Kinija oficialiai nelaiko jėgos panaudojimo scenarijaus atmestu ir Taivano klausimą vadina teritorinio vientisumo dalimi. Taivano demokratiniu būdu išrinkta valdžia šiuos reikalavimus atmeta ir pabrėžia, kad salos ateitį gali spręsti tik jos gyventojai.

    JAV nepripažįsta Taivano kaip diplomatiškai savarankiškos valstybės, tačiau išlieka svarbiausias jo saugumo partneris. Pagal 1979 metais priimtą JAV teisės aktą Vašingtonas yra įsipareigojęs padėti Taivanui įsigyti gynybai reikalingos ginkluotės, o tai yra vienas pagrindinių atgrasymo veiksnių regione.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Tatrų viršūnė uždaryta dėl reto auksinio erelio: draudimas galioja 40 metų, bet ar jis dar peri?

    Vakarų Tatrų kalnuose esanti Kamenyarsky Vrch viršūnė, kylanti iki 1 829 metrų, jau kelis dešimtmečius išlieka uždaryta turistams. Draudimo priežastis nėra susijusi su maršruto sudėtingumu ar saugumo rizikomis – jis įvestas siekiant apsaugoti retą plėšrų paukštį, auksinį erelį.

    Pasak Lenkijos Tatrų nacionalinio parko taikomos praktikos, pagrindinis tikslas tokiais ribojimais yra sumažinti žmogaus trikdymą perėjimo teritorijose. Nurodoma, kad takai į viršūnę buvo uždaryti 1988 metais, o vėliau ribojimai tik griežtėjo.

    Dar XX amžiuje Kamenyarsky Vrch buvo populiari kryptis, į kurią vedė pažymėti maršrutai. Vienas ankstyviausių takų, kaip minima regiono turistinėje istorijoje, buvo įrengtas dar 1892 metais, o laikui bėgant atsirado ir daugiau kelių, kuriais reguliariai naudodavosi keliautojai.

    Situacija pasikeitė, kai gamtosaugininkai pradėjo fiksuoti, kad žmonių srautai šalia lizdaviečių daro poveikį plėšriesiems paukščiams. Auksiniai ereliai, ypač perėjimo metu, jautriai reaguoja į trikdymą ir gali palikti lizdus, o tai didina riziką jaunikliams neišgyventi.

    Nuo 2000 metų į viršūnę, kaip skelbiama, nebeleidžiami net speleologai ir mokslininkai. Toks sprendimas rodo, kad teritorija vertinama kaip ypač jautri, o prioritetu laikomas maksimalus ramybės režimas, net jei tai riboja mokslinius stebėjimus.

    Auksinis erelis yra vienas didžiausių Europos plėšriųjų paukščių, o jo sparnų mostas gali viršyti 2 metrus. Ši rūšis aptinkama kalnuotose vietovėse, įskaitant Karpatų regioną ir Tatrus, kur jai svarbios plačios medžioklės teritorijos bei mažai trikdomos perėjimo vietos.

    Kalnuose ereliai dažnai renkasi uolų atbrailas ir sienas, o medžioja atvirose pievose ir šlaituose. Specialistai pabrėžia, kad net trumpalaikis žmonių pasirodymas arti lizdo gali pakeisti paukščių elgseną, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.

    Vis dėlto iki šiol nėra aiškiai patvirtinta, ar auksinis erelis šiuo metu peri būtent Kamenyarsky Vrch viršūnės apylinkėse, ar yra pasitraukęs į kitas Vakarų Tatrų vietas. Tokia nežinomybė neretai lydį griežtas apsaugos zonas, kai tikslūs lizdaviečių duomenys neviešinami siekiant išvengti papildomo žmonių dėmesio.

  • Argentinoje fotospąstai užfiksavo itin retą andinę katę: kodėl tai svarbi žinia ekologams

    Argentinoje fotospąstų kamera užfiksavo andinę katę – vieną rečiausių Pietų Amerikos plėšrūnų, priskiriamą nykstančioms rūšims. Gamtosaugininkai patvirtino, kad vaizdas gautas 2026 metų sausio 30 dieną, o toks stebėjimas laikomas itin reikšmingu rūšies apsaugai.

    Andinė katė gyvena atšiauriuose Andų regionuose, todėl ją pamatyti gamtoje sudėtinga net specialistams. Kiekvienas patvirtintas fiksavimas padeda tikslinti paplitimo ribas, geriau suprasti gyvūnų judėjimo kelius ir įvertinti, kuriose vietovėse apsauga duoda didžiausią efektą.

    Pasak WCS Argentina vertinimų, suaugusių andinių kačių populiacija Pietų Amerikoje siekia apie 2 100 individų. Didžiausios grėsmės rūšiai siejamos su neteisėta medžiokle, buveinių nykimu ir mitybos bazės mažėjimu, kai mažėja smulkių gyvūnų, kuriais ji minta.

    Fotospąstų užfiksuoti kadrai gauti keli kilometrai į rytus nuo La Pajunijos saugomos teritorijos. Ši vietovė laikoma svarbia dėl ilgalaikių gamtos atkūrimo darbų, kuriais siekiama sumažinti žmogaus daromą poveikį ir sustiprinti vietinių ekosistemų atsparumą.

    WCS Argentina gamtos apsaugos vadovas Andrés Novaro pabrėžė, kad andinių kačių pasirodymas yra vienas iš teigiamų pokyčių, fiksuojamų La Pajunijoje. Jo teigimu, mažėjant apkrovai ir atsikuriant natūralioms sąlygoms, į šias teritorijas sugrįžta rūšys, kurios sudaro plėšrūnų grobio bazę, o tai keičia visą ekosistemos pusiausvyrą.

    „Andinių kačių pasirodymas – tik vienas iš teigiamų pokyčių, kuriuos matome La Pajunijos teritorijoje“, – sakė Andrés Novaro.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie signalai svarbūs ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir kaip indikatorius, rodantis buveinių būklę. Jei teritorijoje daugėja grobio gyvūnų ir mažėja trikdymo, atsiranda sąlygos grįžti ir itin jautriems, didelių plotų reikalaujantiems plėšrūnams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad fotospąstai šiandien tapo vienu patikimiausių būdų stebėti sunkiai aptinkamas rūšis, neardant jų natūralios elgsenos. Surinkti duomenys vėliau naudojami planuojant saugomų teritorijų ribas, stiprinant antibrakonierišką kontrolę ir nukreipiant išteklius ten, kur jų reikia labiausiai.

  • Mokslininkai įvardijo garsiausius paukščių klyksmus: iki 131 decibelo ir klausimas, kas čia rekordas

    Mokslininkų komanda, dirbusi JAV ir Brazilijoje, įrašė 123 paukščių rūšių balsus ir palygino jų skleidžiamą triukšmą. Rezultatai rodo milžinišką amplitudę: nuo maždaug 64 decibelų kai kurių kolibrių atveju iki daugiau nei 120 decibelų garsiausių rūšių klyksmuose.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė dvi Pietų Amerikos rūšys, kurių vokalizacija prilygsta itin triukšmingiems mechaniniams įrenginiams. Vienos jų klyksmo pikas, matuojant trumpą akimirką, priartėjo prie 131 decibelo ribos.

    Paukščių skleidžiamas garsumas nėra paprastas skaičius, nes jis smarkiai priklauso nuo atstumo iki mikrofono. Tas pats klyksmas iš arti gali būti keliasdešimt decibelų „garsesnis“ nei įrašytas iš didesnio nuotolio, todėl be atstumo kontrolės skirtingų rūšių palyginimas būtų netikslus.

    Dėl šios priežasties tyrėjai naudojo ne tik tikslius nešiojamuosius triukšmo matuoklius, bet ir lazerinius tolimatčius, kurie plačiai taikomi, pavyzdžiui, golfe. Tai leido standartizuoti įrašus taip, tarsi paukštis būtų fiksuojamas iš vieno metro atstumo.

    Surinkti duomenys tapo išskirtiniai ir dėl apimties: net 113 tirtų rūšių klyksmo garsumas iki šiol nebuvo patikimai išmatuotas. Tai suteikė platesnį kontekstą, leidžiantį vertinti, kiek iš tiesų išsiskiria patys garsiausi paukščiai.

    Ankstesni tyrimai vieną kotingų rūšį Brazilijoje buvo iškėlę į pirmą vietą, kai jos klyksmas siekė apie 125,4 decibelo. Tačiau nauji įrašai rodo, kad konkurentų gali būti daugiau, o kai kurių jų vokalizacijos pikas gali būti dar didesnis.

    Tyrėjai įvardijo dvi rūšis, kurios pagal skirtingus kriterijus pasirodė įspūdingai. Viena jų fiksavo didžiausią vidutinį garsumo lygį per 20 milisekundžių langą, kuris siekė apie 121 decibelą.

    Kita rūšis parodė stipriausią pavienį klyksmą, kurio pikas priartėjo prie 131 decibelo. Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl to, ką jie sako apie paukščių anatomiją bei komunikacijos strategijas gamtoje.

    „Kasdienėje aplinkoje tai paprasčiausia būtų palyginti su atbuliniu kūju“, – sakė tyrime dalyvavęs tyrėjas Žoau Menezesas.

    Pasak tyrėjų, problema slypi ne tik matavimo technikoje, bet ir apibrėžime. Ar garsiausiu reikėtų vadinti paukštį, kurio vienas klyksmas trumpam pasiekia aukščiausią piką, ar tą, kurio balsas yra didžiausio vidutinio intensyvumo per visą giedojimo seriją.

    Skiriasi ir tai, kiek laiko matuojamas garsumas bei kiek individų reikia palyginimui. Dėl šių priežasčių ankstesnis „garsiausio paukščio“ vardas kol kas nėra galutinai perrašomas, nors naujieji duomenys verčia rimtai diskutuoti apie metodiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad jų tikslas nėra medžioti rekordų. Pagrindinis klausimas yra evoliucinė biologija: kokios fizinės savybės leidžia vienoms rūšims „šaukti“ gerokai garsiau nei kitoms ir kokią naudą tai suteikia aplinkoje.

    Stebėjimai rodo bendrą tendenciją: garsiausios rūšys dažnai yra stambesnės, o jų raumenynas labiau išvystytas. Tai gali leisti sukurti stipresnį oro slėgį ir išgauti didesnę garso amplitudę.

    Taip pat dažniau minimi platesni snapai, galintys prisidėti prie garso sklaidos. Vis dėlto vien anatomija neatsako į klausimą, kodėl ekstremalus garsumas evoliuciškai „apsimoka“ ir kokiuose konkrečiuose scenarijuose jis suteikia pranašumą.

    Tyrėjai teigia, kad norint patikimiau įvertinti ekologinę ir evoliucinę tokio klyksmo funkciją, reikės dar daugiau duomenų iš skirtingų regionų ir didesnio skaičiaus rūšių. Tai ypač svarbu, nes skirtingose buveinėse garsas sklinda nevienodai, o komunikacijos „taisykles“ diktuoja ir aplinkos triukšmas.

  • Ukrainos miškuose aptikti deformuoti sviestbaravykiai: specialistai paaiškino, kodėl jų nevalgyti

    Ukrainoje grybavimo sezono įkarštyje socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukos neįprastai atrodančių sviestbaravykių. Grybų kepurėlės ir kotai atrodė deformuoti, netaisyklingų formų, todėl žmonės ėmė klausti, ar tokie grybai yra valgomi.

    Dalis patyrusių grybautojų komentaruose nurodė, kad tai vis dar sviestbaravykiai, tačiau jų išvaizda pakitusi dėl parazitinio grybo, vadinamo hipomicetu. Tokia infekcija, pasak jų, gali pažeisti vidinę grybo struktūrą ir „permodeliuoti“ vaisiakūnį.

    Specialistų ir patyrusių grybautojų vertinimu, vien išvaizda ne visada leidžia suprasti, kas tiksliai įvyko su grybais, tačiau ryški deformacija yra aiškus įspėjimas. Kai grybas užkrėstas kitu organizmu, gali keistis jo audiniai, kvapas, konsistencija, o kartais ir cheminė sudėtis.

    Tokiais atvejais didžiausia problema yra ne tai, kad grybas „kitoks“, o tai, kad užkratas gali būti susijęs su toksinų susidarymu arba su antriniu gedimu, kai į pažeistus audinius lengviau patenka bakterijos. Dėl to net ir iš pirmo žvilgsnio pažįstami grybai gali tapti nesaugūs maistui.

    Hipomicetai yra parazitiniai grybai, kurie auga ant kitų grybų ir gali pakeisti jų išvaizdą. Grybautojai dažniausiai apie tai sužino praktiškai, kai vietoje įprastos formos randa sustorėjusius, kreivus, kartais tarsi „išsipūtusius“ vaisiakūnius.

    Socialiniuose tinkluose šalia aptartų nuotraukų buvo pabrėžiama, kad hipomicetu užkrėstų vamzdelinių grybų valgyti nereikėtų. Tokia taisyklė grybautojų bendruomenėse kartojama dažnai, nes patikimai įvertinti riziką be specialių tyrimų sudėtinga.

    Patyrę grybautojai pataria vadovautis paprastu principu: jei grybas akivaizdžiai deformuotas, pakeitęs spalvą, turi neįprastą apnašą, blogą kvapą ar atrodo „ligotas“, jo geriau neimti. Net ir termiškai apdorojant ne visada galima neutralizuoti galimas žalingas medžiagas.

    Diskusijos parodė ir kitą tendenciją: vis daugiau žmonių grybų atpažinimui pasitelkia bendruomenes internete, tačiau galutinis sprendimas vis tiek turėtų būti atsargus. Kai kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia tokį radinį palikti miške.

    Ši situacija Ukrainoje nėra pavienė: grybautojai periodiškai dalijasi panašiais radiniais, o neįprasta išvaizda dažnai paaiškinama būtent parazitiniais grybais ar kitais pažeidimais. Todėl specialistai ragina vertinti ne tik rūšį, bet ir konkretaus grybo būklę.