CP v2

Category: Technologijos

  • Kinija planuoja Liučžou miesto- miško rajoną: 40 000 medžių ant pastatų ir žalesnės gatvės

    Kinijoje svarstomas ambicingas urbanistinis projektas, dažnai vadinamas Liučžou miesto- miško idėja. Jo esmė paprasta: naujas miesto rajonas būtų statomas taip, kad pastatų fasadai, stogai ir balkonai taptų vieta tūkstančiams medžių bei gausiai augmenijai.

    Projektas siejamas su pietų Kinijos Guangsi regione esančiu Liučžou miestu, kuriame gyvena apie 1 500 000 žmonių. Numatyta, kad naujasis rajonas būtų kuriamas miesto šiaurinėje dalyje, o apželdinimas būtų integruotas į gyvenamuosius namus, biurus, mokyklas, viešbučius ir gydymo įstaigą.

    Pagal viešai pristatytą koncepciją, ant pastatų ir aplink juos būtų pasodinta apie 40 000 medžių ir beveik 1 000 000 įvairių augalų. Tai būtų daugiau nei šimto rūšių želdiniai, parinkti taip, kad geriau prisitaikytų prie vietos klimato ir galėtų augti ant pastatų konstrukcijų.

    Idėjos autoriai teigia, kad toks apželdinimas padėtų mažinti oro taršą ir švelninti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tankiai užstatytos teritorijos įkaista labiau nei aplinkinės. Tanki žaluma taip pat gali slopinti triukšmą ir kurti palankesnę aplinką biologinei įvairovei, pavyzdžiui, paukščiams ir vabzdžiams.

    Liučžou miesto- miško vizija iš dalies remiasi ankstesniais vertikalaus apželdinimo pavyzdžiais Europoje, labiausiai išgarsėjusiais Milane. Šio tipo sprendimai pastaraisiais metais dažniau aptariami ir Azijos miestuose, ypač ten, kur oro kokybė ir vasaros karščiai tampa reikšminga urbanistinio planavimo problema.

    Projektiniuose siūlymuose minimi ir energetiniai sprendimai, kurie galėtų mažinti rajono poveikį klimatui, pavyzdžiui, saulės energijos panaudojimas ir geoterminės technologijos pastatų šildymui bei vėsinimui. Taip pat akcentuojamas elektrinis transportas, kad susisiekimas su miestu būtų kuo mažiau taršus.

    Vis dėlto tokie projektai paprastai kelia ir praktinių klausimų: nuo ilgalaikės želdinių priežiūros, drėkinimo bei saugumo iki papildomų apkrovų pastatų konstrukcijoms ir realių eksploatacijos kaštų. Dėl to galutinis rezultatų efektyvumas dažnai priklauso ne tik nuo architektūrinės idėjos, bet ir nuo to, kaip sprendimai įgyvendinami bei prižiūrimi dešimtmečiais.

    Kinija pastaraisiais metais vis dažniau eksperimentuoja su didelio masto miestų aplinkos sprendimais, kurie turi reaguoti į karščio bangas, taršą ir sparčią urbanizaciją. Liučžou miesto- miško sumanymas šiame kontekste išsiskiria tuo, kad žaluma siūloma ne kaip atskira miesto erdvė, o kaip pastatų dalis.

    „Liučžou sumanytas kaip atspirties taškas“, – sakė projekto rengėjai, pabrėždami, kad panašūs sprendimai gali būti svarstomi ir kituose miestuose, susiduriančiuose su oro tarša.

  • Reinas vėl seklėja iki kritinės ribos: brangsta krovinių gabenimas ir stringa Vokietijos pramonė

    Užsitęsusi karščio banga ir sausra Europoje vėl nuleido Reino vandens lygį iki kritinių ribų, o tai tiesiogiai brangina ir lėtina krovinių gabenimą viena svarbiausių žemyno vidaus vandens arterijų. Dėl seklumos laivai priversti plukdyti mažesnius krovinius, o dalį logistikos tenka perplanuoti, kad būtų išvengta tiekimo grandinių trikdžių.

    Reinas yra esminė pramoninės Vokietijos logistikos grandis, ypač kai kalbama apie didelius birių krovinių srautus. Šiuo maršrutu įmonės gabena anglį, naftos produktus, cheminę žaliavą ir kitus pramonės poreikiams svarbius krovinius, todėl bet koks pralaidumo sumažėjimas greitai persiduoda į gamybos kaštus.

    „Kai vandens lygis krenta, laivai negali plaukti pilnai pakrauti, todėl tam pačiam kiekiui pervežti reikia daugiau reisų, o tai didina kainą ir ilgina pristatymo laiką“, – teigiama „Bloomberg“ apžvalgoje.

    Vandens kelių problemos ypač juntamos didžiuosiuose pramonės centruose Reino baseine. Skelbiama, kad Duisburge veikianti „Thyssenkrupp“ gamykla buvo priversta sustabdyti savo stumiamųjų baržų eksploatavimą ir pereiti prie išorinių vežėjų, kurių laivai geriau pritaikyti darbui seklumoje.

    Tuo metu chemijos milžinė „BASF“ didino naudojamų laivų skaičių, nes dėl mažesnės grimzlės apribojimų kiekvienas reisas perveža gerokai mažiau krovinio nei įprastai. Tokie sprendimai padeda išlaikyti tiekimą, tačiau didina logistikos sąnaudas, kurios vėliau gali atsispindėti galutinių produktų kainose.

    Ši situacija atgaivina ir platesnę diskusiją apie klimato rizikas Europos ekonomikai. Dažnėjant ekstremaliems karščiams ir sausroms, vidaus vandenų transportas tampa mažiau prognozuojamas, o įmonėms tenka investuoti į alternatyvius maršrutus, lankstesnes atsargas ir logistikos diversifikavimą.

    Papildomų iššūkių kelia ir tai, kad dalis alternatyvų šiemet ribotos: pranešama apie remontus viename svarbių krovininių geležinkelio maršrutų dešiniajame Reino krante. Tai reiškia, kad perskirstyti srautus iš upių transporto į geležinkelius gali būti sudėtingiau, o pasirinkimų langas siaurėja.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad vien Reino seklėjimas infliaciją Vokietijoje paprastai didina ribotai, tačiau poveikis gali sustiprėti, jei tuo pačiu metu sausra kelia ir maisto kainas. Tokia kombinacija didina riziką, kad kainų spaudimas išsilaikys ilgiau, ypač energijai ir pramonei jautriuose sektoriuose.

    Karščiai ir sausra šią vasarą paliečia ne tik logistiką. Pietų Europoje fiksuojamas poveikis žemės ūkiui: pavyzdžiui, Italijoje dėl labai aukštų temperatūrų pieninių karvių produktyvumas mažėja, o tai kelia papildomų iššūkių pieno perdirbėjams ir kai kurių tradicinių produktų gamintojams.

  • Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą patvirtintas paukščių gripas H5N1: nerimas dėl retų rūšių

    Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą oficialiai patvirtintas itin patogeniškas paukščių gripo H5N1 atvejis. Žinia sukėlė nerimą mokslininkams ir gamtosaugininkams, nes šalies endeminės paukščių rūšys, ilgą laiką gyvenusios izoliuotai, gali būti ypač pažeidžiamos.

    Pirmasis patvirtintas atvejis nustatytas jūrinei paukščių rūšiai, kuri buvo rasta pakrantėje netoli Velingtono. Valdžios institucijos pabrėžia, kad šiuo metu nėra požymių, jog virusas būtų pradėjęs sparčiai plisti tarp laukinių paukščių, tačiau situacija stebima sustiprintu režimu.

    H5N1 yra didelio patogeniškumo paukščių gripo atmaina, kuri pastaraisiais metais plito įvairiuose žemynuose, sukeldama masines naminių ir laukinių paukščių žūtis. Šis virusas pavojingas ne tik paukščių ūkiams, bet ir laukinei gamtai, nes gali greitai išplisti migracijos maršrutais ir kolonijose gyvenančiose populiacijose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad rizika ypač didelė rūšims, kurios peri didelėmis kolonijomis, taip pat pakrančių paukščiams ir minta dvėseliena. Tokiose grupėse infekcija gali plisti itin sparčiai, o mažoms populiacijoms net trumpalaikis protrūkis gali turėti negrįžtamų pasekmių.

    Naujosios Zelandijos atsakingos tarnybos skelbia, kad šalyje jau veikia plati stebėsenos sistema, apimanti gamtines teritorijas, zoologijos sodus, paukštynus, veterinarines tarnybas ir gyventojų pranešimus. Kartu primenama, kad greitas pranešimas apie sergančius ar žuvusius paukščius yra vienas svarbiausių būdų laiku pastebėti galimą plitimą.

    Taip pat tęsiamos prevencinės priemonės, orientuotos į pažeidžiamiausias retas rūšis, laikomas veisimo ir apsaugos centruose. Tokiose programose svarbiausias tikslas – sumažinti viruso patekimo riziką į kontroliuojamas populiacijas ir išlaikyti atsarginį genetinį fondą.

    „Šiuo metu neturime įrodymų apie masinę laukinių paukščių žūtį ar aiškų viruso perdavimą tarp laukinių paukščių Naujojoje Zelandijoje“, – sakė už biologinį saugumą atsakingas ministras Andrew Hoggard.

    Naujoji Zelandija laikoma viena unikaliausių vietų pasaulyje pagal paukščių įvairovę: čia evoliuciškai susiformavo daug endeminių rūšių, o kai kurios jų yra neskraidančios. Dėl ribotos natūralios apsaugos nuo „atvežtinių“ ligų tokios ekosistemos gali būti ypač jautrios naujiems patogenams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad dalis vietinių rūšių jau ir taip patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, invazinių plėšrūnų ir klimato kaitos. Todėl H5N1 atsiradimas vertinamas kaip papildomas rizikos veiksnys, galintis pagilinti nykstančių rūšių problemą.

    Gyventojams primenama neimti rastų sergančių ar nugaišusių paukščių plikomis rankomis ir apie didesnes sankaupas pranešti atsakingoms tarnyboms. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas signalas yra esminis, siekiant greitai nustatyti židinius ir apsaugoti pažeidžiamiausias populiacijas.

  • Kongo miškuose aptikta nauja kolobų rūšis: ryškiai oranžinės lūpos ir jau grėsmė išnykti

    Demokratinės Kongo Respublikos miškuose mokslininkai identifikavo naują beždžionių rūšį, išsiskiriančią ryškiai oranžinėmis lūpomis ir kontrastingais veido ženklais. Tyrėjų teigimu, naujasis primatas gyvena Lomamio nacionaliniame parke, o vietos bendruomenės šiuos gyvūnus pažinojo seniai.

    Naujajai rūšiai suteiktas mokslinis pavadinimas Colobus congoensis, o kai kuriose vietovėse ji vadinama likveli. Atradimą įtvirtino publikuoti duomenys, kuriuose aprašyti skiriamieji požymiai ir stebėjimų istorija.

    Pirmieji aiškesni signalai apie galimai nežinomą rūšį pasirodė dar 2008 metais, kai gamtosaugininkams pavyko padaryti nuotrauką, nors joje matėsi tik dalis gyvūno. Vėliau, po kelerių metų, buvo surengtos ekspedicijos, kurios leido pakartotinai užfiksuoti šiuos primatus skirtingose vietose.

    2018–2022 metų lauko darbų metu fiksuota 114 susitikimų su šia beždžionių rūšimi, o jos paplitimo teritorija vertinama maždaug 1 700 kilometrų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks stebėjimų skaičius padeda tiksliau apibrėžti arealą, tačiau savaime nereiškia, kad populiacija yra gausi ar stabili.

    Colobus congoensis apibūdinama kaip juodo kailio primatas su šviesesniais plotais aplink burną, ryškiai oranžinėmis lūpomis ir balta kailio juosta po uodega. Mokslininkų vertinimu, būtent šis požymių derinys ir leido atskirti naują rūšį nuo kitų regione gyvenančių kolobų.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai vienas iš itin retų atvejų, kai per kelis dešimtmečius Afrikoje aprašoma nauja beždžionių rūšis. Tokie atradimai paprastai siejami su sunkiai pasiekiamomis teritorijomis, ribotais ilgalaikiais stebėjimais ir sudėtinga logistika atogrąžų miškuose.

    Vis dėlto kartu su atradimu skamba ir perspėjimas: ši rūšis, tikėtina, jau turėtų būti vertinama kaip nykstanti. Pagrindinės grėsmės siejamos su buveinių nykimu ir žmogaus veiklos plėtra šalia saugomų teritorijų.

    Skaičiuojama, kad 2015–2023 metais Lomamio nacionalinio parko buferinėje zonoje ir greta jos atsirado mažiausiai 15 naujų gyvenviečių. Tolesnis atsikraustymas, žemėnaudos pokyčiai ir miškų fragmentacija gali reikšmingai sumažinti tinkamas buveines, o kartu ir populiacijos perspektyvas per artimiausius dešimtmečius.

    Naujai aprašyta rūšis dar kartą primena, kad biologinė įvairovė atogrąžų miškuose gali būti didesnė, nei rodo dabartiniai žemėlapiai. Tyrėjai ragina derinti mokslinius tyrimus su realiomis buveinių apsaugos priemonėmis, nes atradimai praranda prasmę, jei rūšys išnyksta dar nespėjus užtikrinti jų apsaugos.

  • Kiek sveria visi Žemės skruzdėlynai: mokslininkų skaičiavimai prilygino juos laukiniams žvėrims

    Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.

    Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.

    Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.

    Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.

    Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.

    Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.

    Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.

    Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.

    Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.

    Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.

    Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.

    Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.

  • Kur Europoje švariausia ir kur prasčiausia maudynių vandens kokybė: oficialūs EAA duomenys

    Vasarą planuojant atostogas prie jūros ar ežero, vis dažniau svarbus ne tik paplūdimio vaizdas, bet ir maudynių vandens kokybė. Naujausi Europos aplinkos agentūros (EAA) duomenys rodo, kad daugumoje Europos Sąjungos vietų maudytis saugu, tačiau kai kuriose šalyse skirtumai išlieka ryškūs.

    Metinėje EAA apžvalgoje vertinamos ne vien jūrinės pakrantės, bet ir vidaus vandenų poilsiavietės. Skaičiuojama, kad 96 proc. ES maudyklų atitiko bent minimalius vandens kokybės reikalavimus, o apie 85 proc. iš daugiau nei 22 000 vertintų vietų gavo aukščiausią įvertinimą.

    Šalių reitingo viršuje atsidūrė Kipras: 100 proc. įvertintų maudyklų priskirtos prie puikios kokybės. Tarp lyderių taip pat išsiskyrė Graikija, Bulgarija ir Austrija, kur itin didelė dalis vietų gavo aukščiausią įvertinimą.

    Į geriausiai vertinamų šalių grupę pateko ir Liuksemburgas, Danija, Vokietija, Italija, Malta, Lietuva, Ispanija bei Kroatija. Tokie rezultatai paprastai siejami su nuosekliomis nuotekų tvarkymo investicijomis, vandens telkinių stebėsena ir aiškiomis sezoninėmis maudyklų valdymo taisyklėmis.

    Kitoje lentelės pusėje minėta Albanija, kur tik 16,8 proc. maudyklų priskirta prie puikios kokybės, o 23 proc. įvertintos kaip prastos. Žemesni rodikliai fiksuoti ir Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje bei Belgijoje.

    „Tai kelia nerimą, nes pastaraisiais metais Albanijoje sparčiai auga paplūdimių turizmas, o dalis keliautojų renkasi ją dėl kainos ir įspūdingų pakrančių“, – rašoma apžvalgoje.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad prastesnę vandens kokybę dažnai lemia ne vien ilgalaikės problemos, bet ir trumpalaikiai epizodai, ypač po gausių kritulių. Į vandens telkinius gali patekti fekalinės kilmės bakterijos, tokios kaip E. coli ir žarniniai enterokokai, kai perkraunama kanalizacija arba nuplaunami žemės ūkio teršalai.

    Tokie mikroorganizmai gali sukelti odos, akių ar ausų infekcijas, taip pat virškinamojo trakto sutrikimus, įskaitant viduriavimą ir vėmimą. Didžiausią riziką patiria maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir tie, kurių imunitetas silpnesnis.

    Praktinis patarimas keliautojams paprastas: prieš vykstant prie konkretaus paplūdimio ar ežero verta pasitikrinti naujausią maudyklos būklę ir laikytis vietos perspėjimų. EAA skelbia interaktyvų žemėlapį, leidžiantį rasti informaciją apie konkrečią maudyklą ir jos įvertinimus.

  • 2100-aisiais pasaulis gali pasikeisti iš esmės: mokslininkai įvardijo karščio, gaisrų ir laboratorinio maisto kainą

    Mokslininkai perspėja, kad iki 2100 metų kasdienybė gali atrodyti visai kitaip, jei pasaulis nesumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų. Prognozės sieja spartėjantį atšilimą su dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais, ekosistemų lūžiais ir dideliais pokyčiais maisto gamyboje.

    Viena iš dažniausiai aptariamų rizikų yra scenarijus, kai vidutinė pasaulio temperatūra šio amžiaus pabaigoje būtų maždaug 4 laipsniais aukštesnė nei priešindustriniu laikotarpiu. Toks šuolis reikštų ne tik karštesnes vasaras, bet ir daugiau sausrų, intensyvesnes liūtis, ilgesnius karščio periodus bei sunkiau prognozuojamą orų dinamiką.

    Gaisrai ir ekosistemų ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad šylant klimatui didėja sąlygos dideliems miškų ir krūmynų gaisrams, ypač regionuose, kur ilgėja sausi sezonai. Dažnesni stiprūs gaisrai gali pakeisti augalijos sudėtį, mažinti biologinę įvairovę ir stumti kai kurias ekosistemas prie ribos, kai jos nebesugeba atsikurti.

    Ypač pažeidžiami gali būti drėgni miškai ir kitos gamtinės sistemos, kurios istoriškai nebuvo prisitaikiusios prie dažnų didelio intensyvumo gaisrų. Tokiu atveju gali keistis buveinės, nykti rūšys, o anglies kaupimo pajėgumas gamtoje mažėtų, dar labiau apsunkindamas klimato stabilizavimą.

    Nuo fermų prie laboratorijų?

    Prognozėse taip pat minimas tradicinės gyvulininkystės traukimasis, kurį gali paskatinti karštis, vandens stygius, pašarų kainų svyravimai, ligų plitimo rizika ir visuomenės spaudimas mažinti taršą. Vietoje dalies įprastos mėsos ir pieno produktų dažniau minimi alternatyvūs sprendimai: kultivuota mėsa ir pieno baltymai, gaminami be gyvūnų, pasitelkiant tikslią fermentaciją.

    Tokios technologijos jau pereina iš laboratorijų į rinką, nors jų mastelis ir kaina dar išlieka vieni didžiausių klausimų. Kartu auga ir kitos kryptys, pavyzdžiui, bandymai kurti laboratorijoje išaugintus ingredientus, kurie tradiciškai priklauso nuo jautrių klimato sąlygų, įskaitant kai kurias kavos ar kakavos žaliavas.

    Genų redagavimas gamtoje

    Dar viena kryptis, kurią aptaria mokslininkai, yra genų redagavimo taikymas invazinių rūšių kontrolei. Teoriškai tai galėtų padėti mažinti biologinei įvairovei daromą žalą, tačiau tokie sprendimai kelia ir sudėtingų etinių bei saugumo klausimų, nes poveikis ekosistemoms gali būti sunkiai grįžtamas.

    Praktikoje diskusijos dažniausiai sukasi apie itin problemines invazines rūšis ir ligas platinančius vabzdžius, tačiau bet kokiems sprendimams reikėtų griežto reguliavimo, ilgalaikių bandymų ir tarptautinio suderinimo. Mokslininkai pabrėžia, kad technologijos čia nėra stebuklingas atsakymas, jei klimato kaitos tempas išliks didelis.

    Vis dažniau akcentuojama, kad pesimistinių scenarijų tikimybę mažina spartus iškastinio kuro naudojimo mažinimas ir energetikos pertvarka. Mokslinėje literatūroje ir tarptautinėse ataskaitose kartojama kryptis: siekiant priartėti prie 1,5 laipsnio tikslo, per artimiausius dešimtmečius reikia ryškiai mažinti išmetimus, o sprendimai turi apimti energetiką, transportą, pramonę ir žemės naudojimą.

    Šiandieniniai pasirinkimai lemia, ar 2100 metų pasaulyje dominuos prisitaikymo priemonės ir nuolatinis krizių valdymas, ar pavyks išlaikyti stabilesnes sąlygas žmonėms ir gamtai. Mokslininkų žinutė išlieka nuosekli: langas veikti dar atviras, tačiau jis sparčiai siaurėja.

  • 52 hercų banginis nebuvo vienišas? Mokslininkai aiškina, kodėl „tyla“ vandenyne klaidina

    Tačiau naujesnės mokslininkų įžvalgos rodo, kad ši emocinga istorija greičiau išaugo iš prielaidų, o ne iš patikrintų faktų. Tyrėjai pabrėžia, kad vien iš pasyvių garso įrašų neįmanoma patikimai spręsti, ar gyvūnas tikrai keliavo vienas ir ar kiti banginiai jo „negirdėjo“.

    Neįprastas signalas pirmą kartą užfiksuotas dar 1980-ųjų pabaigoje, kai JAV naudota povandeninių hidrofonų sistema, sukurta Šaltojo karo laikotarpiu povandeniniams laivams aptikti. Vėliau mokslininkai daugiau nei dešimtmetį sekė garsų šaltinį, bet taip ir nepamatė paties gyvūno, nenustatė rūšies ir negavo genetinių mėginių.

    Būtent dėl šios informacijos spragos viešojoje erdvėje įsitvirtino pasakojimas apie „vienišą“ banginį: esą jo skleidžiamas garsas yra toks kitoks, kad kiti banginiai jo nepriima kaip įprasto bendravimo signalo. Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad ši išvada nėra pagrįsta tiesioginiais įrodymais.

    Istorijos esmė rėmėsi tuo, kad 52 hercų dažnis yra aukštesnis nei įprasti mėlynųjų banginių ar finvalų signalai, dažnai patenkantys į maždaug 10–30 hercų intervalą. Dėl to imta teigti, jog kiti banginiai šio „balso“ negirdi, todėl jis negauna atsako.

    Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ūsuočiai banginiai paprastai geba suvokti platesnį žemų dažnių spektrą, įskaitant ir 52 hercus. Kitaip tariant, labiau tikėtina, kad kiti banginiai šį signalą girdėjo, o pagrindinis klausimas lieka kitas: ar jie jį interpretavo kaip jiems prasmingą žinutę ir ar apskritai atsakė taip, kad tai būtų užfiksuota.

    „Vien tai, kad hidrofonų įrašuose negirdėti atsakymų, nereiškia, kad banginis buvo vienas arba kad kiti jo negalėjo girdėti“, – teigia tyrėjai.

    Pasyvios akustinės sistemos užfiksuoja tik dalį to, kas vyksta po vandeniu: jos priklauso nuo atstumo, garso sklidimo sąlygų, triukšmo fono ir to, kur nukreiptas garsas. Net jei netoliese būtų buvę kiti gyvūnai, jų signalai galėjo nepasiekti jutiklių arba būti užgožti.

    Iki šiol nėra galutinio atsakymo, kokios rūšies banginis skleidė šiuos garsus. Tarp hipotezių minima, kad tai galėjo būti mėlynasis banginis ar finvalas su neįprasta vokalizacija, taip pat neatmetama hibrido galimybė.

    Dar viena versija – kad tai galėjo būti ne vienas gyvūnas, o keli skirtingi banginiai, skleidę panašius signalus skirtingu metu. Kadangi tiesioginių stebėjimų ir genetinių duomenų trūksta, šis klausimas išlieka atviras.

    Mokslininkų vertinimu, „vienišiausio banginio“ istorija tapo populiari ir dėl žmonių polinkio suteikti gyvūnams žmogiškų emocijų bei naratyvų. Patikimiausias faktas šiuo metu yra tai, kad šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje ilgą laiką fiksuotas banginis su išskirtine akustine „parašo“ kombinacija, kurios kilmė iki galo neaiški.

    Šiuolaikiniai metodai leidžia tiksliau matuoti garso dažnį, trukmę ir kryptį, tačiau neatsako į svarbiausią klausimą: ką šis banginis bandė „pasakyti“ ir kaip jo signalus suvokė kiti vandenyno gyventojai.

  • Naujoji ES sienų sistema EES stringa: dvyniai supainiojami, o keliautojai ilgiau laukia patikrų

    Naujoji ES sienų sistema EES stringa: dvyniai supainiojami, o keliautojai ilgiau laukia patikrų

    Europos Sąjungos naujoji įvažiavimo ir išvykimo registravimo sistema EES turėjo pakeisti pasų antspaudus skaitmeniniu įrašu ir paspartinti patikras. Tačiau pirmosios savaitės parodė, kad daliai keliautojų ji sukelia papildomų nesklandumų, o kai kuriais atvejais sistema net supainioja žmones.

    Didžiausias pokytis tas, kad kertant ES išorės sieną iš trečiųjų šalių piliečių pirmą kartą renkami biometriniai duomenys: veido atvaizdas ir pirštų atspaudai, kartu susiejant juos su paso informacija. Dėl to pasienyje dažniau atsiranda papildomas žingsnis, kuris piko metu gali pailginti eiles.

    EES klaidos: kai veidas per daug panašus

    Vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių atvejų užfiksuotas Rumunijoje, kai keliautoja buvo sustabdyta dėl įtarimo, kad ji Šengeno erdvėje praleido per daug laiko. Priežastis pasirodė netikėta: EES įrašai buvo susieti su jos identiškos dvynės kelione, nors tai buvo du skirtingi asmenys su skirtingais pasais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad identifikavimas neturėtų remtis vien veido atpažinimu, nes EES logika numato kelių duomenų šaltinių sutikrinimą. Jeigu patikra atliekama atmestinai arba pareigūnai per daug pasikliauja vienu požymiu, didėja klaidų rizika, ypač kai išvaizda praktiškai identiška.

    „Iš pateikto pasakojimo matyti, kad buvo per daug pasikliauta veido atvaizdu ir nepakankamai sutikrinti kiti duomenys“, – sakė Liuksemburgo universiteto kibernetinės politikos profesorė Niovi Vavoula.

    Kodėl eilės ilgėja ir kas už tai atsakingas

    Ilgesnis laukimas pasienyje siejamas ne tik su technologija, bet ir su praktiniu jos įdiegimu: įrangos parengtimi, pareigūnų apmokymu, duomenų nuskaitymo greičiu bei procedūrų suvienodinimu skirtingose šalyse. Europos Komisija yra pripažinusi, kad sistemoje dar esama techninių klausimų, kuriuos reikia išspręsti.

    Svarbus aspektas tas, kad duomenų įvedimą ir įrašų kokybę užtikrina valstybės narės, kurios realiai atlieka patikras. Tai reiškia, kad net ir turint vienodą ES lygmens sistemą, praktika skirtinguose oro uostuose ar pasienio punktuose gali skirtis, o klaidos dažniau pasitaiko ten, kur procesai dar nėra nusistovėję.

    Ką daryti keliautojams, jei kyla problemų?

    Jeigu keliautojas įtaria, kad EES sistemoje yra netikslumų, jis turi teisę prašyti duomenų ištaisymo ar papildymo. Paprastai dėl to reikia kreiptis į atsakingas institucijas toje valstybėje, kur buvo atlikta patikra, arba aiškintis situaciją pasienyje, jei problema paaiškėja kelionės metu.

    EES poveikis ypač juntamas Jungtinės Karalystės piliečiams po „Brexit“, nes sistema taikoma keliautojams iš ne ES ir ne Šengeno šalių. Vasaros kelionių piko metu tikimasi didesnių srautų, todėl aviacijos ir pasienio institucijoms svarbiausia užduotis bus sumažinti eiles ir užtikrinti, kad identifikavimas vyktų pagal visas numatytas patikros grandis, o ne vien pagal veidą.

  • Gdanskas užsakė ilgiausius Lenkijos tramvajus: „PESA“ laimėjo konkursą už 122 mln. eurų

    Gdanskas užsakė ilgiausius Lenkijos tramvajus: „PESA“ laimėjo konkursą už 122 mln. eurų

    Gdanskas pasirinko gamintoją naujiems miesto tramvajams, kurie turėtų tapti ilgiausiais tokio tipo riedmenimis Lenkijoje. Konkursą laimėjo Lenkijos bendrovė „PESA“, aplenkusi konkurentą iš Čekijos „Škoda“.

    Šis pirkimas miestui buvo ypač svarbus, nes ankstesnis bandymas įsigyti naujus tramvajus buvo nutrūkęs dėl per didelių pasiūlymų ir biudžeto neatitikimo. Antrojo konkurso metu užsakovas pakoregavo finansavimo ribas, kad procedūra būtų sėkmingai užbaigta.

    Laimėjusio pasiūlymo vertė siekia apie 122 milijonus eurų, o planuotas biudžetas buvo kiek mažesnis. Sprendimą lėmė ne tik kaina, bet ir techniniai kriterijai, įskaitant triukšmo lygį ir kitas eksploatacines savybes.

    „Laimėjo itin įdomus Lenkijos gamintojo pasiūlymas, siūlantis modernius techninius sprendimus, paremtus ilgamečiu įdirbiu daugelyje Lenkijos ir Europos miestų“, – sakė Maciejus Lisickis.

    Naujieji tramvajai bus penkių sekcijų, apie 46,8 metro ilgio, su keturiais varomaisiais vežimėliais. Skelbiama, kad vienu reisu jie galės vežti iki 321 keleivio, iš jų 100 sėdimų vietų, o likusios vietos bus stovimos.

    Numatoma, kad tai bus žemagrindžiai tramvajai su septyniomis plačiomis durimis kiekvienoje pusėje, pritaikyti greitesniam keleivių srautui piko metu. Miestas taip pat akcentuoja didesnį prieinamumą ir patogumą skirtingų poreikių keleiviams.

    Gamintojas įsipareigojo diegti šiuolaikines saugos priemones, paremtas vaizdo kameromis, radarais ir LiDAR jutikliais. Tokios sistemos viešajame transporte vis dažniau naudojamos siekiant geriau aptikti kliūtis ir padėti vairuotojui sudėtingose eismo situacijose.

    Keleiviams planuojami ir kasdieniai patogumai: moderni informavimo sistema su 17 ekranų, oro kondicionavimas bei USB-C ir USB-A jungtys įrenginiams įkrauti. Tokie sprendimai pastaraisiais metais tampa standartu didesniuose Europos miestuose, atnaujinančiuose viešojo transporto parką.

    Projektą ketinama finansuoti paskola, susieta su nacionalinio ekonomikos gaivinimo priemonėmis, o dokumentus turės patikrinti viešųjų pirkimų priežiūros institucijos. Pasirašius sutartį, „PESA“ per trejus metus turės pristatyti visus užsakytus tramvajus.