Category: Uncategorized

  • Treniruotėms pritrūksta jėgų? Šis saldus produktas gali greitai „įkrauti“ energija

    Medus prieš treniruotę vis dažniau minimas kaip paprastas būdas greitai papildyti energijos atsargas, ypač kai iki sporto lieka mažai laiko. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra visavertis valgis, tačiau nedidelis užkandis gali padėti išvengti staigaus jėgų kritimo.

    Meduje esantys angliavandeniai daugiausia sudaryti iš gliukozės ir fruktozės, kurios organizme pasisavinamos greitai. Dėl to medus gali būti patogus pasirinkimas prieš intensyvesnę veiklą, kai reikia greitai prieinamos energijos, o skrandis netoleruoja sunkesnio maisto.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas kiekis yra 1–2 arbatiniai šaukšteliai maždaug 30 minučių iki treniruotės, tačiau tikslus poreikis priklauso nuo kūno masės, treniruotės trukmės ir intensyvumo. Jei planuojama ilgesnė ar labai intensyvi treniruotė, vien medaus gali nepakakti ir verta derinti su įprastu maistu, kuriame yra ir baltymų, ir sudėtinių angliavandenių.

    Medus patogus tuo, kad lengvai pritaikomas skirtingiems įpročiams: jį galima valgyti vieną, užsigerti vandeniu, tepti ant skrebučio ar įmaišyti į košę. Ryte kai kuriems žmonėms tinka šaukštelis medaus į šiltą gėrimą, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad saldūs gėrimai nėra būtini, o skysčių balansas prieš treniruotę išlieka atskiras prioritetas.

    Nors meduje yra antioksidantų ir kitų bioaktyvių medžiagų, sportuojant svarbiausia yra bendras mitybos planas. Tyrimuose aptariama, kad angliavandenių vartojimas prieš krūvį ir jo metu gali prisidėti prie geresnio pajėgumo ir padėti palaikyti gliukozės kiekį kraujyje, tačiau individuali tolerancija skiriasi, ypač jautresnio virškinimo žmonėms.

    Jei medus sukelia diskomfortą, verta mažinti kiekį arba rinktis kitą lengvai virškinamą angliavandenių šaltinį, pavyzdžiui, bananą ar nedidelę porciją košės. Taip pat svarbu prisiminti, kad kūdikiams iki 1 metų medus nerekomenduojamas, o sergantiems diabetu ar turintiems gliukozės kontrolės problemų dėl jo vartojimo reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Kaip saugiai įtraukti į racioną

    Jei norite išbandyti medų prieš treniruotę, pradėkite nuo mažesnės porcijos ir stebėkite savijautą treniruotės metu. Patogiausia rinktis medų kaip nedidelį užkandį, o ne kaip pagrindinį energijos šaltinį visai treniruotei.

    Kasdienėje rutinoje medus geriausiai „veikia“ tada, kai mityba apskritai subalansuota, o prieš sportą suvalgoma laiku. Jei treniruotė vyksta netrukus po darbo ar anksti ryte, toks greitas sprendimas gali būti praktiškas, tačiau po treniruotės organizmui vis tiek reikės visaverčio maisto atsistatymui.

    Šaltiniai:

    https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/169640/nutrients

    https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC6019055/

    https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/healthy-diet

  • Pamiršta žuvis iš skardinės gali maitinti smegenis: štai kaip išsirinkti geriausią

    Silkė daugeliui vis dar siejasi su šventėmis ir šeimos stalu, tačiau mitybos specialistai primena, kad ši žuvis gali būti vertinga ir kasdien. Ji dažnai kainuoja nedaug, yra lengvai randama, o tinkamai pasirinkta gali papildyti racioną svarbiomis medžiagomis.

    Silkė vertinama dėl omega-3 riebalų rūgščių, ypač EPA ir DHA, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijos palaikymu. Tyrimai taip pat rodo, kad reguliariai vartojamos omega-3 riebalų rūgštys prisideda prie normalios smegenų veiklos ir gali būti svarbios pažintinėms funkcijoms.

    Ši žuvis yra ir kokybiškų baltymų šaltinis, todėl gali padėti ilgiau jaustis sotiems bei prisidėti prie raumenų palaikymo. Be to, silkėje natūraliai randama vitamino D ir vitamino B12, taip pat mineralų, tarp jų seleno, o tai aktualu žmonėms, kurių racionas žiemą ar pavasarį būna skurdesnis.

    Vis dėlto silkė skardinėje nėra vien tik privalumai. Tokiuose produktuose neretai būna daug druskos, o dalyje receptūrų pasitaiko ir pridėtinio cukraus, ypač jei žuvis pateikiama paruoštuose padažuose. Per didelis druskos kiekis siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu, todėl verta atkreipti dėmesį į etiketę.

    Kaip išsirinkti skaniausią ir palankiausią

    Renkantis geriausia ieškoti kuo trumpesnės sudėties ir vengti variantų su riebiu padažu ar grietinėle, jei siekiate mažesnio kaloringumo. Praktinis patarimas paprastas: kuo mažiau priedų, tuo lengviau kontroliuoti druskos, cukraus ir bendro energinės vertės kiekį.

    Taip pat svarbu patikrinti, ar pakuotė nepažeista, nedeformuota, be išsipūtimo požymių, ir įvertinti galiojimo datą. Nors konservavimas laikomas saugiu būdu, netinkamai laikomas ar pažeistas produktas gali kelti riziką, todėl įtarus kvapą ar išvaizdą geriau nerizikuoti.

    Reikėtų nepamiršti, kad termiškai apdorotuose konservuose dalis jautresnių maistinių medžiagų gali sumažėti. Kita vertus, skardinėse esanti žuvis paprastai yra mikrobiologiškai saugesnė, nes gamyboje taikomos griežtos higienos ir kaitinimo procedūros, o produktai privalo atitikti maisto saugos reikalavimus.

    Kaip valgyti, kad neatsibostų

    Silkę iš skardinės galima valgyti iš karto, dažniausiai ji geriausiai dera su šviežia duona. Norint švelnesnio skonio, tinka smulkintas svogūnas ar šalotas, šiek tiek pipirų, o jei skonis per intensyvus, žuvį galima trumpai nuplikyti karštu vandeniu.

    Kasdieniams patiekalams silkė tinka su virtais kiaušiniais, burokėliais, raugintais agurkais ar net smulkintu obuoliu. Iš jos taip pat galima pasigaminti užtepą sumuštiniams, o norint sotesnio varianto, patiekti su virtomis bulvėmis ir krapais.

    Specialistai primena, kad svarbiausia yra saikas ir bendras mitybos vaizdas. Jei pasirinksite paprastesnės sudėties produktą ir ribosite labai sūrius ar padažuose skendinčius variantus, silkė gali tapti patogia alternatyva tada, kai norisi greito ir maistingo pasirinkimo.

    Šaltiniai:

    https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/omega-3-fatty-acids

    https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminD-HealthProfessional/

    https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminB12-HealthProfessional/

    https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/salt-reduction

  • Vištienos krūtinėlė pagaliau bus sultinga: paprastas marinato triukas, kurį daro ne visi

    Vištienos krūtinėlė dažnai laikoma universaliu pasirinkimu pietums ar vakarienei, tačiau būtent ji neretai nuvilia iškepusi būna sausa. Pagrindinė priežastis paprasta: tai liesa mėsa, kuri greitai praranda drėgmę, jei per ilgai kepama arba kaitinama per aukštoje temperatūroje.

    Prie sausumo prisideda ir dar viena klaida: nevienodo storio gabalas. Plonesnė dalis perkeps, kol storesnė dar tik pasieks reikiamą vidinę temperatūrą, todėl rezultatas bus nelygus ir mažiau sultingas.

    Praktika rodo, kad patikimiausias kelias į sultingą krūtinėlę yra ne ilgesnis kepimas, o tinkamas paruošimas. Marinuojant galima pagerinti ir skonį, ir tekstūrą, o riebalai marinate padeda išlaikyti drėgmę mėsos viduje.

    Kas iš tiesų veikia marinate

    Marinatui dažnai pasirenkami rūgštiniai ingredientai, pavyzdžiui, citrinų sultys, taip pat garstyčios ar jogurtas. Tokie priedai gali švelninti mėsos struktūrą, tačiau svarbu neperlenkti lazdos: per ilgai laikant stipriai rūgščiame marinate paviršius gali tapti minkštas, o tekstūra nelygi.

    Ne mažiau svarbi marinato dalis yra riebalai, pavyzdžiui, rapsų aliejus ar alyvuogių aliejus. Jie padeda paskirstyti prieskonius, gerina apskrudimą ir prisideda prie sultingumo, nes kepant paviršius greičiau apsitraukia, o drėgmė lėčiau pasišalina.

    Norint stabilesnio rezultato, galima rinktis ir lengvą sūrymą: vanduo su druska trumpam laikui. Maisto mokslo šaltiniai pabrėžia, kad druska padeda baltymams geriau sulaikyti vandenį, todėl iškepusi mėsa būna sultingesnė net ir liesesnėse dalyse.

    Kaip iškepti, kad neišsausėtų

    Kepant keptuvėje svarbiausia neperkepti: vištiena saugi vartoti pasiekus 74 laipsnius Celsijaus vidinę temperatūrą. Patikimiausias būdas tai užtikrinti yra maisto termometras, nes vien spalvos vertinimas dažnai klaidina.

    Jei kepsite orkaitėje ar ant grotelių, principas tas pats: vidus turi pasiekti reikiamą temperatūrą, o po kepimo verta mėsą palikti kelioms minutėms pailsėti. Poilsio metu sultys persiskirsto, todėl pjaunant jos taip greitai neišbėga.

    Dar vienas paprastas žingsnis, kurį dažnai praleidžia: prieš kepant suvienodinti storį. Lengvai išmušus krūtinėlę iki panašaus storio, ji iškeps tolygiau, o rizika perkepti vieną kraštą smarkiai sumažės.

    „Vištienos krūtinėlė dažniausiai išsausėja ne todėl, kad ji prasta, o todėl, kad ją per ilgai kaitiname ir kepame nevienodo storio gabalą“, – teigia maisto saugos rekomendacijose dažnai pabrėžiama praktika.

    „Jei norite stabiliai sultingo rezultato, derinkite trumpesnį kepimą, marinavimą su riebalais ir patikrinkite vidinę temperatūrą termometru“, – akcentuojama maisto gaminimo gairėse.

    Šaltiniai:

    https://www.fsis.usda.gov/food-safety/safe-food-handling-and-preparation/poultry/chicken-farm-table

    https://www.seriouseats.com/the-best-juicy-grilled-boneless-skinless-chicken-breasts-recipe

    https://www.britannica.com/science/marinade

  • Mity apie sezamų pieną griūva: kalcio – daugiau nei karvės, bet yra viena svarbi sąlyga

    Sezamų pienas pastaraisiais metais sparčiai populiarėja kaip augalinis gėrimas, siejamas su kaulų ir sąnarių stiprinimu. Susidomėjimą lemia tai, kad sezamų sėklose natūraliai gausu mineralų, ypač kalcio, taip pat magnio ir fosforo, kurie svarbūs normaliai kaulų būklei palaikyti.

    JAV žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad 100 gramų nelukštentų sezamų sėklų gali turėti apie 975 miligramus kalcio. Tai skamba įspūdingai, tačiau praktikoje svarbu viena sąlyga: kalcio kiekis stiklinėje sezamų pieno priklauso nuo recepto ir naudojamo sėklų kiekio, o ne nuo pačių sėklų „rekordo“.

    Kas iš tiesų naudinga sąnariams?

    Be mineralų, sezamuose yra lignanų, tokių kaip sezaminas ir sezamolinas, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Mokslinė literatūra aprašo, kad šie junginiai gali prisidėti prie oksidacinio streso mažinimo ir uždegiminių procesų slopinimo, o tai aktualu žmonėms, kurie jaučia sąnarių sustingimą ar diskomfortą po fizinio krūvio.

    Vis dėlto sezamų pienas nėra vaistas, o sąnarių būklei įtaką daro daug veiksnių: kūno masė, fizinis aktyvumas, miegas, bendras racionas ir gretutinės ligos. Jei sąnarių skausmas kartojasi, svarbiausia ne „stebuklingas“ gėrimas, o priežasties nustatymas ir gydytojo rekomendacijos.

    Metabolizmas, sotumas ir širdies sveikata

    Sezamų sėklos turi nesočiųjų riebalų rūgščių ir fitosterolių, kurie mitybos kontekste siejami su palankesniu cholesterolio profiliu. Sezamų gėrimas taip pat gali suteikti sotumo, ypač jei gaminamas tirštesnis, nes kartu į racioną patenka daugiau riebalų ir dalis skaidulų.

    Tačiau teiginiai, kad gėrimas išgertas nevalgius „užkuria“ metabolizmą, dažniausiai yra supaprastinimas. Metabolizmą labiau lemia bendras energijos balansas, baltymų kiekis racione, jėgos treniruotės ir miego režimas, o vienas produktas retai sukelia apčiuopiamą efektą be kitų pokyčių.

    Sezamų pienas ar karvės pienas?

    Karvės pienas paprastai yra patikimas baltymų šaltinis, o kalcio kiekis jame yra gana stabilus. Tuo metu naminis sezamų pienas kalcio gali turėti daug, jei naudojama daugiau sėklų, bet baltymų kiekis dažnai bus mažesnis nei karvės piene.

    Skiriasi ir toleravimas: karvės piene esanti laktozė daliai suaugusiųjų sukelia pilvo pūtimą ar sunkumą, o sezamų gėrime laktozės nėra. Kita vertus, sezamas yra vienas iš dažnesnių alergenų, todėl alergiškiems žmonėms šis gėrimas netinka.

    Kaloringumas taip pat priklauso nuo proporcijų. Lengvesnė versija, kai į stiklinę vandens dedama mažiau sezamų, bus liesesnė, o tirštesnė, su didesniu sėklų kiekiu, suteiks daugiau energijos ir riebalų.

    Kaip vartoti ir saugiai laikyti?

    Namų sąlygomis ruoštą sezamų pieną patariama pradėti vartoti nuo mažesnės porcijos ir stebėti savijautą. Laikant šaldytuve sandariame stikliniame inde, gėrimą dažniausiai rekomenduojama suvartoti per 2–3 dienas, nes vėliau jis praranda šviežumą.

    Natūralu, kad gėrimas sluoksniuojasi, todėl prieš vartojimą jį verta suplakti ar išmaišyti. Likusi tirščių dalis gali būti panaudojama košėms ar kepiniams, taip sumažinant maisto švaistymą.

    Virtuvėje sezamų pienas tinka kavai, kokteiliams ir trintoms sriuboms, kur gali pakeisti dalį pieno ar grietinėlės. Jei kava labai rūgšti, gėrimas kartais gali nežymiai sukrešėti, todėl dažniau pasirenkama tirštesnė versija arba derinimas su mažiau rūgščiu gėrimu.

    Apibendrinant, sezamų pienas gali būti vertingas augalinis pasirinkimas, ypač tiems, kurie siekia paįvairinti mineralų šaltinius. Tačiau „daugiau kalcio nei karvės piene“ realybėje priklauso nuo recepto, o sveikatos naudą geriausiai užtikrina ne vienas produktas, bet nuosekli ir subalansuota mityba.

    Šaltiniai:
    https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170150/nutrients
    https://ods.od.nih.gov/factsheets/Calcium-HealthProfessional/
    https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5633801/
    https://www.heart.org/en/healthy-living/healthy-eating/eat-smart/fats/phytosterols

  • Azijietiškas virtuvės triukas: ryžių actas gali padėti sotumui ir cukraus kontrolei

    Ryžių actas gaminamas fermentuojant ryžius, todėl jo skonis dažniausiai būna švelnesnis, kiek salstelėjęs ir ne toks aitrus kaip spiritinio acto. Dėl to jį lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus, ypač padažus ir marinatus.

    Dažniausiai ryžių actas minimas kalbant apie virškinimą ir svorio kontrolę, tačiau svarbu atskirti, kas pagrįsta įrodymais, o kas tėra pažadai. Moksliniai tyrimai rodo, kad acte esanti acto rūgštis gali prisidėti prie lėtesnio skrandžio išsituštinimo ir didesnio sotumo, todėl daliai žmonių gali būti paprasčiau suvaldyti užkandžiavimą.

    Ne mažiau aktuali ir glikemijos tema. Kai kurie tyrimai sieja acto vartojimą su mažesniais gliukozės šuoliais po valgio, ypač jei actas vartojamas kartu su angliavandenių turinčiu patiekalu. Vis dėlto tai nėra vaistas, o poveikis skiriasi priklausomai nuo žmogaus mitybos, aktyvumo ir sveikatos būklės.

    Kaip saugiai vartoti?

    Ryžių actas, nors ir švelnesnis, išlieka rūgštus produktas, todėl jį reikėtų vartoti saikingai. Dažniausias praktinis būdas yra skiesti vandeniu, pavyzdžiui, 1–2 arbatinius šaukštelius acto į stiklinę vandens, ir gerti kartu su maistu arba prieš jį.

    Jo nerekomenduojama gerti ant tuščio skrandžio, ypač jei vargina refliuksas, rėmuo ar jautrus virškinamasis traktas. Taip pat verta įvertinti dantų emalio apsaugą, nes rūgštūs gėrimai gali didinti emalio erozijos riziką, todėl dažnai patariama gerti per šiaudelį ir po to praskalauti burną vandeniu.

    Jei vartojate vaistus nuo diabeto ar kraujospūdžio, arba turite lėtinių sveikatos problemų, reguliarų acto vartojimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Actas gali turėti įtakos gliukozės kontrolei, todėl kai kuriais atvejais svarbu išvengti nepageidaujamų svyravimų.

    Kuo jis naudingas virtuvėje?

    Didžiausia ryžių acto vertė kasdienybėje dažnai yra paprasta: jis padeda suteikti patiekalams ryškumo be papildomos druskos. Dėl to jis patogus pasirinkimas ruošiant lengvesnius padažus, kai norisi daugiau skonio, bet mažiau sūrumo ir riebalų.

    Ryžių actas ypač tinka salotų užpilams, pavyzdžiui, su sezamų aliejumi, imbieru ar šlakeliu medaus. Jis taip pat gerai veikia marinatuose vištienai, žuviai, tofu ar jūros gėrybėms, nes subtiliai subalansuoja riebumą ir paryškina prieskonius.

    Ar verta gaminti namuose?

    Naminis ryžių actas paprastai gaminamas etapais: pirmiausia susidaro alkoholis, vėliau, vykstant tolesnei fermentacijai, jis virsta actu. Procesas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo temperatūros ir laikymo sąlygų.

    Praktikoje žmonės dažnai renkasi pirktinį ryžių actą dėl pastovios kokybės ir aiškios sudėties, o naminis variantas labiau tinka entuziastams, norintiems eksperimentuoti. Bet kuriuo atveju svarbiausia išlieka saikas ir realistiški lūkesčiai: ryžių actas gali būti naudingas mitybos priedas, tačiau jis nepakeičia subalansuotos mitybos ir gydytojo rekomendacijų.

    Šaltiniai:

    https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/vinegar/

    https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1785201/

    https://www.mayoclinic.org/healthy-lifestyle/nutrition-and-healthy-eating/in-depth/vinegar/art-20047349

  • Restoraninės bulvytės namuose: paprastas triukas į aliejų – traškumas garantuotas

    Namines bulvytes dažnai sugadina smulkmenos: jos išeina minkštos, prisigėrusios riebalų arba, priešingai, per sausos ir apskrudusios. Virtuvės specialistai pabrėžia, kad to lemia ne brangi įranga, o teisinga technika ir keli paprasti žingsniai.

    Vienas populiariausių triukų – kai aliejus jau gerai įkaitęs, į jį įmaišyti nedidelį kiekį kvietinių miltų. Teigiama, kad toks priedas ant bulvyčių paviršiaus padeda susiformuoti plonam sluoksniui, kuris išlaiko drėgmę viduje ir mažina riebalų įsigėrimą, todėl išorė tampa traškesnė.

    Rezultatas labiausiai priklauso ir nuo bulvių pasirinkimo. Bulvytėms fri dažniausiai rekomenduojamos miltingesnės, daugiau krakmolo turinčios bulvės, nes jos lengviau apskrunda ir išlieka puresnės viduje, o labai jaunos bulvės dėl didesnio vandens kiekio dažniau duoda vandeningą, minkštesnį rezultatą.

    Ne mažiau svarbus žingsnis – supjaustytas bulves pamirkyti šaltame vandenyje bent 20 minučių, kad nusiplautų dalis paviršinio krakmolo. Po mirkymo bulves būtina labai gerai nusausinti, nes drėgmė ne tik skatina aliejaus taškymąsi, bet ir trukdo greičiau susidaryti apskrudusiai plutelei.

    Didžiausia klaida, kuri paverčia bulvytes riebia koše, yra per žema aliejaus temperatūra. Praktikoje dažnai taikoma apie 180 laipsnių temperatūra, o aliejus parenkamas toks, kuris tinka kaitinimui aukštesnėje temperatūroje, pavyzdžiui, rapsų ar saulėgrąžų.

    Norint dar artimesnio restoranams efekto, svarbu neperkrauti puodo ar gruzdintuvės ir kepti mažesnėmis porcijomis. Kai į aliejų vienu metu įdedama per daug bulvių, temperatūra staigiai krenta, o tuomet bulvytės daugiau troškinasi ir sugeria riebalus, nei traškiai kepa.

    Šaltiniai:

    https://www.seriouseats.com/perfect-french-fries-recipe

    https://www.britannica.com/science/starch

    https://www.fda.gov/food/chemical-contaminants-pesticides/acrylamide-questions-and-answers

  • Dietologė atskleidė, kuris riešutas naudingiausias: tinka širdžiai, žarnynui ir sotumui

    Migdolai dažnai vadinami vienu universaliausių riešutų, tačiau dietologai išskiria ir labai konkrečias priežastis, kodėl jie gali būti itin palankūs sveikatai. Specialistė Mara Burrows pabrėžia, kad migdolai išsiskiria palankiu baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų deriniu, kuris siejamas su širdies, žarnyno ir medžiagų apykaitos rodikliais.

    Anot jos, viena įprasta migdolų porcija suteikia apie 6 gramus augalinių baltymų, todėl jie neretai lenkia dalį kitų riešutų. Baltymai kartu su skaidulomis dažnai padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, o tai gali būti aktualu planuojant užkandžius ir siekiant išvengti dažnų alkio bangų dienos eigoje.

    Nauda žarnynui ir širdžiai

    Migdolai yra skaidulų šaltinis, o skaidulos prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos ir reguliaraus tuštinimosi. Tyrimuose taip pat aptariama, kad riešutų skaidulos gali palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę, o tai siejama su geresne virškinamojo trakto savijauta ir bendra medžiagų apykaitos pusiausvyra.

    Kitas svarbus aspektas yra riebalų sudėtis. Migdoluose vyrauja širdžiai palankūs nesočieji riebalai, o reguliarus riešutų vartojimas siejamas su geresniais lipidų rodikliais, įskaitant mažesnį MTL cholesterolio kiekį, ypač kai riešutai pakeičia mažiau palankius užkandžius.

    „Migdolai yra geras augalinių baltymų šaltinis, o skaidulos ir nesočieji riebalai padeda ilgiau jaustis sotiems“, – sakė dietologė Mara Burrows.

    Vitaminas E ir magnis

    Migdolai išsiskiria ir vitaminu E, kuris veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Tai viena priežasčių, kodėl migdolai dažnai minimi tarp produktų, galinčių prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių mažinimo, ypač laikantis subalansuotos mitybos.

    Dar vienas dažnai akcentuojamas mineralas yra magnis. Jis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai, taip pat prisideda prie normalios energijos apykaitos ir gali būti aktualus kraujospūdžio bei gliukozės kontrolės kontekste, ypač jei mityboje magnio trūksta.

    Kiek yra vienoje porcijoje

    Maždaug 30 gramų migdolų porcija turi apie 164 kilokalorijas. Joje yra apie 6,12 gramo angliavandenių, 14,1 gramo riebalų, 3,5 gramo skaidulų ir apie 6 gramus baltymų.

    Toje pačioje porcijoje yra apie 7,26 miligramo vitamino E ir apie 76,5 miligramo magnio. Šie skaičiai gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo veislės ir apdorojimo, tačiau bendra maistinė kryptis išlieka panaši.

    Migdolus paprasta įtraukti į kasdienę mitybą, nes jie tinka tiek saldiems, tiek sūriems patiekalams. Juos galima berti ant jogurto ar košės, naudoti salotoms, dėti į glotnučius, o taip pat pakeisti kitus riešutus naminiame padaže ar užkandžiuose.

    Vis dėlto svarbu prisiminti, kad riešutai yra kaloringi, todėl daugeliui žmonių praktiškiausia orientuotis į nedidelę saują per dieną. Turint alergijų ar specifinių sveikatos būklių, dėl tinkamo kiekio verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Šaltiniai:
    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170567/nutrients
    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/nuts-for-the-heart/
    – https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/dietary-reference-values

  • Pamirškite sausą biskvitą: morkų tortas su „Mascarpone“ kremu, kuris tiesiog tirpsta burnoje

    Morkų tortas Lietuvoje ir Ukrainoje seniai tapo namų jaukumo simboliu: jis sodrus, kvapnus, bet paprastai nėra sunkus. Sutarkuotos morkos tešlai suteikia drėgmės, todėl desertas išlieka minkštas net ir naudojant mažiau riebalų.

    Šio tipo pyraguose morkos dažniausiai nepalieka ryškaus daržovių skonio, o suteikia natūralaus saldumo. Jis ypač gerai dera su cinamonu, muskato riešutu, citrusais ir kreminiais sūriais, kurie pastaraisiais metais desertuose tapo viena ryškiausių tendencijų.

    JAV žinoma konditerė Viktorija Urmach siūlo morkų tortą papildyti apelsino žievele ir šilkiniu kremu, kuriame dera „Mascarpone“ ir kreminis sūris. Toks derinys leidžia išgauti lengvą rūgštelę, švelnią tekstūrą ir subalansuotą saldumą.

    Ingredientai ir proporcijos

    Pagrindui reikės apie 400 gramų smulkiai tarkuotų morkų, 300 gramų miltų, 4 kiaušinių, 250 gramų cukraus ir 240 mililitrų augalinio aliejaus. Taip pat pravers 150 gramų graikinių riešutų, vieno apelsino žievelė ir sultys, po 1 arbatinį šaukštelį sodos, kepimo miltelių ir druskos, bei 10 gramų sviesto riešutams.

    Kremui naudokite 220 gramų „Mascarpone“, 220 gramų kreminio sūrio, 250 gramų cukraus pudros ir 100 gramų sviesto. Ši proporcija dažnai pasirenkama dėl to, kad kremas išlieka stabilus, lengvai tepamas ir tinka tortui brandinti šaldytuve.

    Kaip paruošti, kad pavyktų iš pirmo karto

    Pirmiausia morkas nuplaukite, nulupkite ir smulkiai sutarkuokite. Riešutus susmulkinkite ir trumpai paskrudinkite sausoje keptuvėje, o dar karštus sumaišykite su sviestu ir žiupsneliu druskos, kad skonis būtų ryškesnis.

    Kiaušinius su cukrumi plakite iki šviesios, purios masės, tuomet plona srovele supilkite aliejų. Atskirai persijokite miltus su soda ir kepimo milteliais, o tada sausą mišinį įmaišykite į kiaušinių masę, pabaigoje sudėkite morkas, apelsino žievelę ir riešutus.

    Kadangi tešla gana sodri, patogu ją dalinti į 2 arba 3 dalis ir kepti atskirus biskvitus. Kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 25 minutes 20–23 centimetrų skersmens formose, išklotose kepimo popieriumi, o biskvitus visiškai atvėsinkite prieš surenkant tortą.

    Šilkinis kremas ir brandinimas

    Minkštą sviestą išplakite su cukraus pudra iki vientisos masės, tuomet įmaišykite „Mascarpone“ ir kreminį sūrį. Plakite trumpai, tik iki purumo, kad kremas neišskystėtų, o skonis išliktų švelnus ir ne per saldus.

    Surenkant tortą kiekvieną biskvitą gausiai pertepkite kremu ir papuoškite pagal skonį. Svarbiausia dalis yra brandinimas: tortą verta laikyti šaldytuve bent 2 valandas, kad skoniai susijungtų, o tekstūra taptų vientisa.

    Tokio tipo morkų tortas ypač tinka, kai norisi deserto, kuris išlieka drėgnas ir kitą dieną, o citrusai suteikia gaivos. Jei norite dar ryškesnio aromato, apelsino žievelę į tešlą tarkuokite tik nuo išorinio sluoksnio, nepažeisdami baltos dalies, nes ji kartina.

    „Morkos desertuose veikia kaip natūralus drėgmės šaltinis, todėl biskvitas išlieka minkštas ir nesausėja“, – sakė konditerė Viktorija Urmach.

    „Mascarpone kremas sukremina skonį, bet leidžia išlaikyti balansą, kad tortas nebūtų perdėm saldus“, – sakė Viktorija Urmach.

    Šaltiniai:
    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170393/nutrients
    – https://www.bbcgoodfood.com/recipes/carrot-cake
    – https://www.kingarthurbaking.com/recipes/carrot-cake-recipe

  • Ne tik salotos: endivija gali padėti suvaldyti cukraus kiekį ir numesti svorio – ką žinoti?

    Endivija, dar vadinama endyvija cikorija arba garbanotąja salota, Lietuvoje vis dar nepelnytai pamirštama. Tai trapių, švelniai karstelėjusių lapų daržovė iš cikorinių šeimos, artima cikorijai ir radikijui. Dėl sudėties ji dažnai minima kaip palankus pasirinkimas žmonėms, kurie rūpinasi kūno svoriu ir cukraus kiekiu kraujyje.

    Maistine prasme endivija išsiskiria tuo, kad yra mažo kaloringumo, tačiau turi skaidulų, vitaminų ir mineralų. Jungtinių Amerikos Valstijų Žemės ūkio departamentas nurodo, kad 100 gramų žalių endivijų turi apie 17 kilokalorijų, todėl tai vienas lengviausių salotinių augalų. Be to, jos suteikia sotumo jausmą, o tai svarbu mažinant bendrą suvartojamų kalorijų kiekį.

    Kuo vertinga sveikatai?

    Endivijos lapuose yra nemažai vitamino K, folio rūgšties ir provitamino A, taip pat kalio ir kitų mikroelementų. Vitaminas K svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai ir kaulų sveikatai, o folio rūgštis reikalinga kraujodarai ir ląstelių dalijimuisi. Kalis siejamas su normalia raumenų ir nervų sistemos veikla bei kraujospūdžio reguliavimu.

    Ne mažiau svarbios yra skaidulos, kurios padeda virškinimui ir gali prisidėti prie tolygesnės glikemijos po valgio. Europos maisto saugos institucija pabrėžia, kad skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos, o dalis jų rūšių padeda mažinti gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimą po valgio. Dėl to endivija dažnai rekomenduojama kaip kasdienio raciono daržovė kartu su kitais skaidulų šaltiniais.

    Kaip ją valgyti, kad patiktų?

    Endivijos skonis yra karstelėjęs ir šiek tiek pipiriškas, todėl ji ypač tinka tada, kai norisi salotoms suteikti charakterio. Virtuvėje ji dera su riešutais, sūriais, agurkais, pomidorais, citrusais, vynuogėmis, granatais, džiovintomis uogomis, taip pat su kepta žuvimi ir balta mėsa. Kartumą dažnai sušvelnina rūgštis ir riebalai, pavyzdžiui, citrinų sultys ir alyvuogių aliejus.

    Endiviją galima valgyti ne tik žalią. Ji tinka trumpai apkepti, pakepinti orkaitėje, troškinti ar lengvai apvirti, o šiluma kartumą sumažina. Šiltas patiekimas ypač pasiteisina tiems, kuriems žali lapai atrodo per aštrūs.

    Paprastos idėjos kasdienai

    Vienas universaliausių pasirinkimų yra salotos, kuriose endivija maišoma su švelnesniais lapais ir baltyminiu priedu. Pavyzdžiui, su vištiena, kepta žuvimi ar ankštiniais, o padažui pakanka alyvuogių aliejaus, citrinų sulčių, druskos ir pipirų. Taip gaunamas sotus, bet lengvas patiekalas.

    Jeigu norisi šilto varianto, endiviją galima kelias minutes apvirti pasūdytame vandenyje, nusausinti ir užpilti jogurto, garstyčių ir citrinų sulčių padažu su žalumynais. Taip pat ji tinka trumpai pakepinti keptuvėje su alyvuogių aliejumi, įdėti kaparių ir razinų, pagardinti citrina ir pipirais.

    Iš endivijos galima virti ir kreminę sriubą, ją derinant su bulvėmis, česnaku bei kitomis daržovėmis, o tekstūrai suteikti naudojant trintuvą. Tokia sriuba būna švelni, tačiau turi ryškesnį, įdomesnį poskonį nei įprasti salotų pagrindo kremai.

    Svarbu prisiminti, kad žmonėms, vartojantiems vitamino K veikimą veikiančius vaistus, didesni žalialapių kiekiai mityboje turėtų būti derinami su gydytoju. Kitiems endivija dažniausiai yra paprastas būdas praturtinti racioną skaidulomis ir mikroelementais, ypač kai norisi lengvesnių patiekalų.

    Šaltiniai:

    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/168402/nutrients

    – https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/dietary-fibre

  • Daugiau vitamino C nei citrinoje: dietologai primena pamirštą daržovę, kainuojančią centus

    Kaliaropė Lietuvoje dažnai lieka nuošalyje, nors mitybos specialistai ją vis dažniau įvardija kaip praktišką ir maistingą pasirinkimą kasdieniam racionui. Tai kryžmažiedė daržovė, artima kopūstams, todėl vertinama ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl augalinių junginių, siejamų su lėtinių ligų rizikos mažinimu.

    Vienas ryškiausių privalumų – vitaminas C. JAV Žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad 100 gramų žalios kaliaropės suteikia apie 62 miligramus vitamino C, tai yra reikšminga paros normos dalis suaugusiajam. Tokia porcija turi ir nedaug energinės vertės, todėl daržovė tinka norintiems lengvesnių užkandžių ar didesnės daržovių dalies lėkštėje.

    Kas naudingo kaliaropėje?

    Kaliaropė turi skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui. Joje taip pat yra kalio, magnio, kalcio ir geležies, o B grupės vitaminai prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos ir energijos apykaitos.

    Kadangi tai kryžmažiedė daržovė, joje aptinkami gliukozinolatų skilimo produktai, tokie kaip izotiocianatai. Mokslinėse apžvalgose šie junginiai siejami su galimu apsauginiu poveikiu, kai maiste reguliariai vartojama daugiau kryžmažiedžių daržovių, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra „vaistas“, o bendro mitybos modelio dalis.

    Mažiau žinomas faktas – valgomi ne tik gumbai, bet ir lapai. Jie dažnai būna dar maistingesni, nes gali turėti daugiau vitamino A ir vitamino K, todėl juos verta dėti į salotas, troškinius ar sriubas, jei lapai švieži ir neapvytę.

    Kaip išsirinkti ir laikyti?

    Skoniai dažniausiai geriausi renkantis vidutinio dydžio kaliaropes – peraugę gumbai gali būti vandeningi arba sumedėję. Šviežumą išduoda tvirti, žali lapai: jei jie gelsta ar vysta, daržovė greičiausiai ilgiau laikyta.

    Kaliaropę verta nuplauti ypač kruopščiai, nes ji auga arti dirvos. Geriausia ją gerai nušveisti po tekančiu vandeniu ir tik tuomet lupti, kad nešvarumai nepatektų ant minkštimo.

    Kaip valgyti, kad išliktų nauda?

    Daugiausia vitamino C išsaugoma valgant kaliaropę žalią, todėl paprasčiausias variantas – supjaustyti lazdelėmis ir valgyti kaip traškų užkandį. Ji tinka į salotas su obuoliu, morka, jogurtiniu padažu, taip pat su citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumi.

    Jei žalių daržovių nemėgstate, kaliaropę galima trumpai apvirti garuose ar lengvai blanširuoti. Trumpa terminė apdorojimo trukmė paprastai leidžia išlaikyti daugiau maistinių medžiagų nei ilgas virimas vandenyje, o skonis tampa švelnesnis.

    Norint greitos vakarienės garnyro, kaliaropę galima sutarkuoti, sumaišyti su smulkintu svogūnu ir krapais, pagardinti obuolių actu, žiupsneliu cukraus bei druska. Toks patiekalas tinka prie žuvies, paukštienos ar ankštinių patiekalų, o prieš patiekiant jį verta trumpai atšaldyti.

    Šaltiniai:

    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/169296/nutrients

    – https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminC-HealthProfessional/

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/what-should-you-eat/vegetables-and-fruits/

    – https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5981770/