Category: Uncategorized

Forzitija – anksti pavasarį pražystantis dekoratyvinis krūmas. Nors daugeliui tai vis dar netikėta, jo žiedai yra visiškai valgomi. Jie puikiai tinka ne tik užpilams, bet ir kaip originalus priedas salotoms ar desertams.

Forzitijų žieduose gausu vitaminų ir mineralų – tai žinojo dar mūsų močiutės. Juose yra rutino – flavonoido, kuris padeda stiprinti ir elastinginti kraujagysles, taip pat prisideda prie imuniteto palaikymo, pasižymi priešuždegiminėmis ir antialerginėmis savybėmis.

Šis augalas taip pat turtingas kvercetinu, vitaminu C ir lignanais. Manoma, kad jis gali padėti virškinimui, lengvinti pilvo skausmus bei nevirškinimo pojūtį, palaikyti kepenų veiklą. Dėl šlapimą varančių savybių užpilas gali prisidėti prie natūralaus organizmo valymosi. Forzitijų žiedų užpilas kartais naudojamas ir išoriškai – pavyzdžiui, probleminės, į aknę linkusios ar išryškėjusiais kapiliarais odos prausimui.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad forzitija gali mažinti kraujo krešėjimą, todėl žmonės, turintys su tuo susijusių sutrikimų, turėtų būti atsargūs. Taip pat nerekomenduojama piktnaudžiauti nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims.

Forzitijų žiedų arbatą galima paruošti dviem būdais: klasikiniu arba su minimaliu spirito priedu (geriausia – rektifikuoto). Nedidelis alkoholio kiekis padeda efektyviau iš žiedų ištraukti vertingus junginius, įskaitant rutiną. Paruoštą užpilą galima gardinti medumi ar citrina, kad skonis būtų malonesnis.

Paruošimo būdas

Forzitiją galima panaudoti ir kitaip. Be arbatos, iš jos galima pasigaminti užpiltinę, kuriai priskiriamas priešuždegiminis, spazmus mažinantis ir raminantis poveikis. Žiedus pirmiausia reikėtų lengvai sudrėkinti spiritu, tuomet užpilti alkoholiu ir supilti į sandarų indą. Mišinį patariama laikyti vėsioje, tamsesnėje vietoje apie 2–3 savaites. Vėliau viską perkoškite – užpiltinė bus paruošta vartojimui. Iš šio augalo taip pat galima pasigaminti actą, kuris tiktų kaip gardaus padažo pagrindas.

Forzitijų žiedus galima valgyti ir žalius. Jie turi švelnų, kiek kartoką, riešutinį poskonį, todėl tinka kaip spalvingas akcentas salotoms ar sumuštiniams. Džiovinti žiedai gali tapti įdomiu pabarstu kepiniams ir desertams.

Beržų lapai natūraliojoje medicinoje žinomi jau nuo senų laikų. Iš jų ruošiamas aromatingas užpilas, kuris, teigiama, gali palankiai veikti visą organizmą. Pastaruoju metu jis ypač išpopuliarėjo dėl siejamų lieknėjimą skatinančių savybių.

Beržų lapuose gausu biologiškai aktyvių medžiagų: flavonoidų, katechininių taninų, triterpeninių junginių, eterinių aliejų ir saponinų. Taip pat jie papildo organizmą kaliu, natriu, vitaminu C ir vitaminu K.

Dėl šios sudėties beržų lapų užpilui priskiriamas priešuždegiminis, antivirusinis ir antibakterinis poveikis. Manoma, kad jis gali padėti sumažinti bakterinių ir virusinių infekcijų riziką, taip prisidėdamas prie imuniteto stiprinimo. Priešuždegiminės savybės gali būti naudingos ne tik peršalus, bet ir sprendžiant odos problemas, pavyzdžiui, aknę.

Beržų lapų arbata pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Ši savybė, derinama su priešuždegiminiu veikimu, gali būti naudinga kaip pagalbinė priemonė sergant kai kuriomis šlapimo takų ir inkstų ligomis, pavyzdžiui, esant šlapimo pūslės ar šlaplės uždegimo požymiams. Taip pat teigiama, kad ji gali prisidėti prie organizmo valymo ir toksinų šalinimo, o kai kuriais atvejais – palengvinti savijautą esant inkstų akmenligei.

Beržų lapuose esantys antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Dėl to užpilui priskiriama galimybė mažinti tam tikrų ligų riziką ir lėtinti priešlaikinius odos bei viso organizmo senėjimo procesus.

Taip pat teigiama, kad beržų lapai gali padėti lieknėjant: skatinti medžiagų apykaitą, gerinti žarnyno peristaltiką, palengvinti riebalų deginimą ir prisidėti prie celiulito mažinimo.

Beržų lapų arbatą galima ruošti tiek iš šviežių, tiek iš džiovintų, jaunų lapų. Jų galima prisirinkti patiems arba įsigyti paruoštą mišinį vaistažolių parduotuvėje.

Jei renkatės šviežius lapus, vieną arbatinį šaukštelį suberkite į stiklinę ir užplikykite verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palaikykite apie 5 minutes. Tuomet perkoškite ir gerkite dar šiltą arba atvėsusį.

Jei naudojate džiovintus lapus, vieną arbatinį šaukštelį džiovintų lapų suberkite į nedidelį puodą, užpilkite stikline vandens ir užvirkite. Nuo užvirimo pavirkite 5 minutes, tada nukelkite nuo ugnies ir uždenkite 10 minučių. Galiausiai perkoškite – gėrimas paruoštas.

Namų gamybos beržų lapų arbatos nerekomenduojama vartoti gydantis vaistais, nes užpilas gali skatinti iš organizmo šalinti ne tik nereikalingas medžiagas, bet ir veikliąsias vaistų medžiagas.

Taip pat jos reikėtų vengti žmonėms, linkusiems į alergijas, ir ypač tiems, kurie yra jautrūs beržo žiedadulkėms – užpilas gali sukelti alerginę reakciją.

Balandžio viduryje parduotuvėse pasirodo pirmieji vietiniai šparagai. Šios itin mėgstamos daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl universalumo virtuvėje. Šparagus galima naudoti kaip makaronų ar rizoto ingredientą, jie puikiai tinka ir pusryčių patiekaluose, pavyzdžiui, kiaušinienėje ar omlete.

Vis dažniau populiarėja dar vienas jų paruošimo būdas – šparagų kepimas paniruotėje. Šio patiekalo paslaptis slypi tekstūroje: traški plutelė suteikia ryškesnį charakterį, o viduje šparagai išlieka švelnūs ir sultingi. Taip paruoštos daržovės tiks ir kaip užkandis, ir kaip originalesnis garnyras prie pietų.

Nors gali pasirodyti kitaip, paruošti idealius šparagus paniruotėje nėra sudėtinga. Vis dėlto verta prisiminti, kad gaminimo eiga gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo pasirinktos rūšies. Baltuosius šparagus prieš kepant reikėtų trumpai apvirti, nes jie dažniausiai būna kietesni ir storesni nei žalieji.

Paniruojant šparagus nebūtina apsiriboti vien džiūvėsėliais. Puikiai tinka ir panko – japoniško tipo paniruotė, išsiskirianti lengvesne struktūra ir dar didesniu traškumu.

Įdomus sprendimas – į paniruotę įmaišyti šiek tiek sezamo. Tuomet patiekalas įgauna malonų, švelniai riešutinį aromatą. Parmezano mėgėjai paniruotę gali papildyti nedideliu kiekiu tarkuoto sūrio – taip skonis tampa sodresnis, su ryškesne umami nata.

Stebėtinai vertinga, bet primiršta daržovė – juodasis ridikas. Iš pirmo žvilgsnio neįspūdinga šakninė daržovė slepia daug vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų, todėl ją verta įtraukti į kasdienį valgiaraštį. Juodąjį ridiką galima auginti darže, o neturint galimybės – įsigyti gerai aprūpintame daržovių skyriuje.

Juodasis ridikas dar vadinamas juodąja ridikėle. Jis giminingas įprastiems ridikėliams, priklauso bastutinių (kopūstinių) šeimai ir natūraliai paplitęs Europoje bei Azijoje.

Kai kam juodasis ridikas išvaizda primena bulvę: šaknis apvali, padengta tamsia, beveik juoda odele. Minkštimas kietas, perpjovus matyti šviesi, balkšvai kreminė spalva. Būdingas bruožas – centre kartais matomi tamsūs, marmurą primenantys raštai.

Skoniu juodasis ridikas panašus į ridikėlį, tačiau yra ryškesnis, aštresnis ir intensyvesnis.

Ši daržovė gausi vitaminų A, C, D ir B grupės vitaminų (B1, B2, B3, B5, B6, B9). Joje taip pat yra kalcio, geležies, magnio, mangano, cinko, kalio, fosforo bei kitų organizmui svarbių medžiagų. Be to, juodajame ridike aptinkama organinių rūgščių, fitosterolių ir eterinių aliejų.

Dėl tokios sudėties juodasis ridikas pasižymi priešuždegiminėmis, antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Jis gali būti naudingas persergant infekcijomis: padėti lengviau ištverti karščiavimą, slogą, viršutinių kvėpavimo takų sudirgimą ar kosulį, taip pat prisidėti prie greitesnio atsistatymo ir imuniteto stiprinimo.

Priešuždegiminės savybės siejamos ir su pagalba esant reumatiniams sąnarių negalavimams – gali mažėti skausmas, patinimas ir sąnarių sustingimas.

Juodasis ridikas dažnai minimas kaip daržovė, naudinga kepenų funkcijai. Jis vartojamas esant kepenų veiklos sutrikimams ar uždegiminiams procesams, o taip pat siejamas su detoksikaciniu poveikiu – gali padėti organizmui lengviau pašalinti susikaupusias medžiagas.

Valgant juodąjį ridiką, gali būti skatinamas tulžies išsiskyrimas, todėl lengviau virškinamas sunkesnis maistas. Taip pat jis siejamas su palankiu poveikiu cholesterolio rodikliams, o dėl to gali būti aptariamas kaip papildoma priemonė, padedanti spręsti suriebėjusių kepenų problemą.

Teigiamas poveikis gali būti pastebimas ir išoriškai: reguliariai vartojamas juodasis ridikas siejamas su lėtesniais priešlaikinio senėjimo procesais, mažesniu smulkių raukšlių, dėmelių ar randelių išryškėjimu. Taip pat manoma, kad jis gali prisidėti prie stipresnių plaukų ir nagų.

Geriausia juodąjį ridiką valgyti žalią, nes taip išsaugoma daugiausia maistinių medžiagų. Iš jo galima ruošti traškias salotas ar dėti į įvairias mišraines. Jis puikiai dera su česnaku, morkomis ar burokėliais.

Juodąjį ridiką galima ir termiškai apdoroti: virti, kepti ar troškinti. Virtą šakninę daržovę galima maišyti su virtomis bulvėmis ir pagaminti įdomesnę bulvių košės variaciją. Keptas su žolelėmis juodasis ridikas gali tapti geru priedu prie žuvies ar mėsos patiekalų.

Nors vanilė dažniausiai siejama su desertais, ši prieskoninė medžiaga gali pasiūlyti kur kas daugiau nei tik saldų aromatą. Jos kvapas ramina pojūčius, o skonis subtiliai paryškina kepinių, gėrimų ir padažų charakterį. Nuo seno vanilė laikoma afrodiziaku, natūraliu pagalbininku patiriant stresą ir priemone nuotaikai gerinti.

Vanilės ankštis iš tiesų yra džiovinta vanilinio orchidėjos vaisiaus ankštis – vienos iš nedaugelio šios šeimos rūšių, kuri subrandina valgomas sėklas. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o iki šiol auginamas, pavyzdžiui, Meksikoje. Vis dėlto didžiausia vanilės tiekėja pasaulyje dažnai laikoma Madagaskaras, iš kur atkeliauja ir vadinamoji burboninė vanilė.

Kaip atpažinti tikrą vanilę? Kokybiška ankštis paprastai būna plona, ilga, elastinga, šiek tiek blizgi ir tamsiai rudos spalvos. Kvapas turi būti intensyvus, natūraliai saldus, be cheminio poskonio. Natūrali vanilė yra gerokai brangesnė už sintetinius pakaitalus – tai lemia sudėtingas auginimas ir ilgas ankščių brandinimo procesas. Viena vanilės ankštis paprastai kainuoja apie 1,60–3,20 euro.

Verta žinoti ir tai, kad „vanilinis cukrus“ dažnai su tikra vanile turi mažai bendro – jame paprastai naudojamas sintetinis vanilino aromatas, kuris yra pigesnis, bet skoniu ir kvapu kur kas skurdesnis. O „vanilės cukrus“ – tai cukrus, į kurį įdėta natūrali vanilė arba jos sėklytės. Būtent jį (arba pačią ankštį) verta rinktis, jei norisi autentiško aromato.

Vanilės cukrų nesunku pasigaminti ir namuose. Į stiklainį įberkite stiklinę cukraus (arba saldiklio, pavyzdžiui, ksilitolio ar eritritolio) ir įdėkite perpjautą vanilės ankštį. Po keliolikos dienų cukrus prisigers aromato ir tiks kepiniams, blynams ar kavai.

Natūrali vanilė vertinama ne tik dėl kvapo ir skonio. Joje gausu antioksidantų, kurie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl gali prisidėti prie lėtesnio organizmo senėjimo ir imuninės sistemos palaikymo.

Pagrindinė vanilės veiklioji medžiaga – vanilinas – pasižymi švelniu raminamuoju poveikiu, todėl vanilės aromatas neretai pasitelkiamas aromaterapijoje. Manoma, kad net nedidelis kiekis gali padėti sumažinti įtampą, stresą, nuraminti širdies plakimą ir pagerinti nuotaiką. Taip pat vanilei priskiriamas spazmus mažinantis, priešuždegiminis poveikis, o kai kuriais atvejais – palankus poveikis esant reumatiniams ar degeneraciniams negalavimams. Kaip afrodiziakas ji siejama ir su lytinio potraukio stiprinimu.

Vanilė gali būti naudinga ir virškinimo sistemai. Ji skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl gali padėti virškinti riebesnį maistą, mažinti pilvo pūtimą ir sunkumo jausmą. Įdomu tai, kad vanilės kvapas kai kuriems žmonėms slopina norą saldumynams, todėl ši prieskoninė medžiaga neretai naudojama lengvesniuose desertuose ar pagardinant natūralų jogurtą.

Vis dėlto vanilę, kaip ir bet kurį prieskonį, reikėtų vartoti saikingai. Ypač jautriems žmonėms ji gali sukelti alerginių reakcijų, o vaikams produktai su didesniu kiekiu sintetinio vanilino kartais siejami su padidėjusiu dirglumu ar aktyvumu. Geriausia rinktis natūralią vanilę ir naudoti ją nedideliais kiekiais.

Virtuvėje vanilė yra itin universali. Dažniausiai ji naudojama desertams: ledams, varškės apkepams, kremams, pudingams, bandelėms, blynams, vaisių salotoms, ryžių patiekalams, košėms ar sausainiams. Ji puikiai tinka ir kokteiliams bei gėrimams – kavai ar karštai kakavai.

Prancūzų ir italų virtuvėse vanilė kartais dedama ir į marinatus bei padažus, ypač prie paukštienos ar jūrų gėrybių, kur jos saldumas įdomiai kontrastuoja su sūriomis natomis.

Desertuose vanilė beveik nepakeičiama: ji suteikia pažįstamą, šiltą aromatą, primenantį naminius kepinius. Ji dera su cinamonu, imbieru, kardamonu, apelsinais, ciberžole, muskato riešutu, kakava ir čili. Vanilę galima naudoti ir uogienėms, kompotams, likeriniams gėrimams ar užpilams pagardinti.

Kartais užtenka vos kelių sėklyčių iš ankšties, kad patiekalas įgautų visai kitą skonį. Būtent todėl verta rinktis natūralią vanilę, o ne sintetinius pakaitalus.

Žmonės, susiduriantys su nemiga, puikiai žino, kaip vargina ilgos valandos vartantis lovoje. Tai gana dažna problema, todėl užsitęsus miego sutrikimams verta pasitarti su gydytoju. Vis dėlto vakarais galima papildomai padėti sau ir žolelių gėrimu, dažnai vadinamu vienuolių arbata – jame esantys augalai ramina ir švelniai veikia nervų sistemą, todėl po įtemptos dienos toks užpilas gali padėti atsipalaiduoti.

Žolelių užpilai vienuolynuose buvo naudojami tiek Azijos, tiek Europos tradicijose. Jų raminamasis poveikis siejamas su geresne savijauta, mažesne įtampa kūne ir didesniu atsipalaidavimu. Pagal poreikį parinkti žolelių deriniai gali būti geriami meditacijos ar maldos metu, o taip pat palankiai veikti užmigimo procesą.

Vienuolių arbata – tai kelių žolelių mišinys, kurio dalį ingredientų dažnas jau turi namuose. Vienas populiariausių – melisa. Ji žinoma dėl raminamojo poveikio: padeda nusiraminti, mažina nervinę įtampą ir gali palengvinti užmigimą. Taip pat ji neretai vartojama, kai dėl streso juntamas širdies permušimas. Melisoje yra eterinių aliejų, flavonoidų ir rauginių medžiagų. Be to, jai priskiriamas spazmolitinis poveikis – ji gali padėti esant skrandžio diskomfortui, priešmenstruaciniam įtampos sindromui ar su menopauze susijusiems negalavimams.

Kitas dažnas mišinio ingredientas – levanda. Jos violetiniai žiedai vertinami dėl malonaus kvapo ir plačiai naudojami kosmetikos bei parfumerijos pramonėje, tačiau levanda taip pat palankiai veikia nervų sistemą. Kaip ir melisa, ji siejama su raminamuoju, atpalaiduojamuoju poveikiu ir streso mažinimu, o kartais minimos ir lengvos skausmą mažinančios savybės. Levanda gali prisidėti prie virškinimo gerinimo, palengvinti nemalonius menopauzės ar menstruacijų simptomus. Taip pat ji laikoma antiseptiniu augalu, o inhaliacijos su levanda kartais naudojamos savijautai pagerinti peršalus.

Į vienuolių arbatą neretai dedama ir ramunėlių. Jos pasižymi priešuždegiminėmis, antibakterinėmis, antivirusinėmis ir spazmolitinėmis savybėmis. Ramunėlės turi eterinių aliejų ir rauginių medžiagų, todėl gali padėti organizmui kovoti su infekcijomis. Taip pat jos siejamos su lengvesniu užmigimu ir kokybiškesniu miegu – tai aiškinama apigeninu, junginiu, kuris veikia smegenų receptorius, susijusius su atsipalaidavimu ir miegu. Ramunėlės gali raminti ir prisidėti prie geresnės savijautos, o taip pat švelniai palaikyti virškinimo sistemą, pavyzdžiui, mažinant pilvo pūtimą.

Kai kuriuose vienuolių arbatos receptuose naudojamas ir vaistinis valerijonas (dar vadinamas valerijonu). Jam priskiriamas stipresnis poveikis, susijęs su užmigimo palengvinimu ir geresne miego kokybe. Nervų sistemą raminančiu augalu laikoma ir pasiflora (mėčionė), kuriai priskiriamas nerimą mažinantis poveikis ir parama geresniam miegui. Minima, kad ji gali veikti GABA – smegenyse esantį neuromediatorių, kuris padeda slopinti nervų sistemos aktyvumą ir mažinti streso lygį.

Norint pasigaminti vienuolių arbatą, galima naudoti melisą, levandą, ramunėles, o pagal poreikį – nedidelį kiekį valerijono ar pasifloros.

Paruošimas: į arbatinuką suberkite pasirinktas žoleles ir užpilkite karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Palaikykite apie 10 minučių, tuomet nukoškite. Jei naudojate sietelį ar arbatinį filtrą, košti gali nereikėti. Pagal skonį galima įdėti šaukštelį medaus ir įspausti šiek tiek citrinos sulčių.

Toks užpilas dažniausiai geriamas likus maždaug pusvalandžiui ar valandai iki miego.

Vienuolių arbata dažniau rekomenduojama tiems, kuriuos vargina padidėjusi įtampa, užsitęsęs stresas ar miego sunkumai. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad tai nėra vaistas – gėrimas gali tik švelniai padėti atsipalaiduoti vakare. Jei miego problemos tęsiasi ilgai, reikėtų kreiptis į specialistą.

Nors ši žolelių arbata gali palankiai veikti nervų sistemą, ji tinka ne visiems. Jos turėtų vengti nėščiosios ir krūtimi maitinančios moterys, ypač jei mišinyje naudojama pasiflora ar valerijonas – šios žolelės gali turėti įtakos hormonų sistemai. Taip pat atsargumo reikėtų žmonėms, vartojantiems vaistus nuo lėtinių ligų, bei sergantiems neurologinėmis ligomis – tokiais atvejais žolelių užpilų vartojimą būtina aptarti su gydytoju.

„Halloumi“ – tai sūrio rūšis, gaminama tik Kipre. Vietos gyventojams jis yra svarbi tradicinės virtuvės dalis: vidutinis kiprietis per metus suvalgo apie 8 kg šio sūrio. „Halloumi“ gaminamas jau tūkstančius metų ir iki šiol nepraranda populiarumo. Dėl to 2021 metais jis įtrauktas į Europos Sąjungos produktų, turinčių saugomą kilmės vietos nuorodą, registrą.

Po Kipro daugiausia „halloumi“ suvartoja britai, tačiau sūris eksportuojamas ir į daugelį kitų pasaulio šalių. Jo galima rasti ir Lenkijoje – dažniausiai parduotuvėse, prekiaujančiose graikiškais ar Viduržemio jūros regiono produktais. Vis dėlto „halloumi“ kaina neretai būna gerokai didesnė nei kitų sūrių.

Originalų „halloumi“ galima atpažinti pagal sudėtį. Tradiciškai jis gaminamas iš avių pieno arba iš avių, ožkų ir karvių pieno mišinio. Jei sudėtyje aiškiai dominuoja karvės pienas arba jis vienintelis, tai gali reikšti, kad produktas tėra „halloumi“ imitacija.

Dar vienas patikimas ženklas – ES saugomos kilmės vietos nuorodos žymėjimas. Originalus sūris privalo būti pagamintas Kipre ir atitikti nustatytus standartus, todėl ant pakuotės turėtų būti nurodyta PDO (saugoma kilmės vietos nuoroda).

Įtarimų turėtų kelti ir pernelyg žema kaina: autentiškas „halloumi“ paprastai yra brangesnis, nes gaminamas tradiciniais, specifinių technologijų reikalaujančiais metodais.

„Halloumi“ nuo panašių produktų skiriasi ir tuo, kaip elgiasi kaitinamas. Tikras, tradicinis sūris kepamas ar grilinamas išlaiko formą ir tekstūrą – netirpsta ir netampa tąsus.

Maistinės vertės požiūriu „halloumi“ yra geras visaverčio baltymo šaltinis: 100 g porcijoje jo yra apie 20 g. Ta pati porcija suteikia maždaug 313 kcal ir apie 25 g riebalų. Be to, sūryje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų A, D, E ir K. Iš mineralų jame gausu fosforo, magnio, kalio, natrio ir kalcio.

Teigiama, kad 100 g „halloumi“ gali reikšmingai prisidėti prie suaugusio žmogaus kalcio poreikio. Dėl to šis sūris gali būti naudingas kaulams ir dantims, o kalcio trūkumas siejamas su osteoporozės rizika, ėduonimi, raumenų bei sąnarių skausmais. Todėl „halloumi“ dažnai rekomenduojamas vyresnio amžiaus žmonėms, kurių kaulų struktūra su amžiumi silpnėja ir didėja lūžių rizika.

Reguliarus „halloumi“ vartojimas neretai siejamas ir su imuniteto palaikymu. Manoma, kad dėl antioksidantų jis gali turėti priešuždegiminį poveikį, mažinti odos sudirgimus bei prisidėti prie lėtesnio organizmo ir kognityvinių funkcijų senėjimo.

Didelis vitamino A kiekis siejamas su teigiamu poveikiu regėjimui: jis svarbus tinklainės funkcijai ir akies audinių būklei. Taip pat nurodoma, kad vitaminas A gali prisidėti prie rizikų, susijusių su amžiumi, mažinimo.

Be to, „halloumi“ gali būti aktualus žmonėms, norintiems palaikyti nervų sistemą. Su sūriu gaunami mineralai, tokie kaip magnis ir fosforas, svarbūs raumenų funkcijai, o subalansuota mityba gali prisidėti prie geresnės savijautos patiriant stresą.

Skoniu „halloumi“ yra švelnus ir kiek sūrokas, kai kurie jį lygina su mocarela. Dėl universalumo jis tinka įvairiems patiekalams: gali būti valgomas kaip užkandis, ypač skanus lengvai apkeptas ar keptas ant grilio.

Dėl didesnio baltymų kiekio „halloumi“ dažnai renkasi ir vegetarai kaip vieną iš mėsos alternatyvų. Jis tinka į burgerius ar tortilijas, ant sumuštinių, taip pat gali papildyti salotas ar makaronų patiekalus.

Pastaraisiais metais nemažai žmonių ją buvo primiršę, rinkdamiesi įprastą juodą kavą. Tačiau šiandien miežinė kava vėl populiarėja kaip sveikesnio gyvenimo būdo dalis. Tai švelnaus skonio tradicinės kavos pakaitalas, galintis padėti virškinimo sistemai, todėl vis daugiau žmonių ją renkasi rytais.

Miežinė kava gaminama iš skrudintų miežių grūdų, kartais papildomai naudojami rugiai ar cikorija. Lenkijoje tokia grūdinė kava buvo itin paplitusi PRL laikais, kai tikros kavos pasirinkimas buvo ribotas. Ji dažnai būdavo patiekiama namuose, darželiuose ar valgyklose, neretai su pienu – taip atsirasdavo švelnus, lengvai riešutinis gėrimas.

Šio gėrimo skonis subtilus, be natūraliai kavai būdingo kartumo. Juntama grūdinė nata ir lengvas karamelės aromatas, atsirandantis dėl skrudinimo. Spalva primena kavą, tačiau dažniausiai būna kiek šviesesnė.

Daugeliui miežinė kava siejasi su vaikyste, tačiau dabar ji atrandama iš naujo – kaip pasirinkimas tiems, kurie nori sumažinti kofeino kiekį, bet nenori atsisakyti „kavos“ ritualo.

Vienas pagrindinių privalumų – kofeino nebuvimas. Dėl to miežinę kavą galima gerti bet kuriuo paros metu, net vakare, nebijant miego sutrikimų, per didelio sujaudinimo ar padažnėjusio pulso. Tai gali būti tinkama alternatyva kofeinui jautriems žmonėms, nėščiosioms ar turintiems padidėjusį kraujospūdį.

Didelis privalumas – maistinių skaidulų kiekis, ypač beta gliukanai. Jie gali padėti žarnyno veiklai, gerinti peristaltiką ir palaikyti sveiką mikroflorą. Reguliarus miežinės kavos vartojimas kai kuriems žmonėms padeda mažinti virškinimo diskomfortą, pavyzdžiui, pūtimą, refliuksą ar sunkumo jausmą po valgio. Kadangi gėrime nėra kofeino, jis paprastai laikomas lengvesniu skrandžiui ir gali mažiau dirginti.

Šis gėrimas pasižymi gana žemu glikemijos indeksu (apie 60), todėl nesukelia staigių cukraus šuolių kraujyje. Dėl to jis gali būti tinkamesnis pasirinkimas žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems cukriniu diabetu. Be to, kai kuriems jis padeda lengviau kontroliuoti apetitą, o tai gali būti naudinga metant svorį.

Miežinė kava taip pat laikoma mineralinių medžiagų šaltiniu: joje aptinkama magnio, kalio, B grupės vitaminų. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai, gali prisidėti prie geresnės savijautos ir streso mažinimo. Gėrime esantys antioksidantai padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir palaikyti organizmo atsparumą uždegiminiams procesams, taip pat gali turėti teigiamos įtakos odos būklei.

Vis dėlto svarbu žinoti ir kontraindikacijas. Miežinė kava turi glitimo, todėl netinka sergantiems celiakija ar turintiems ryškią glitimo netoleranciją. Atsargūs turėtų būti ir alergiški grūdams. Renkantis paruoštus mišinius verta tikrinti sudėtį – kai kuriuose gali būti pridėtinio cukraus ar aromatinių medžiagų.

Norint maksimaliai išnaudoti miežinės kavos savybes, verta atkreipti dėmesį į paruošimą ir priedus. Geriausia rinktis produktus su paprasta sudėtimi, be nereikalingų priedų ir cukraus. Gėrimą galima ruošti tiek užpilant verdančiu vandeniu, tiek pavirinant – taip išgaunamas sodresnis skonis.

Miežinę kavą galima gerti reguliariai, pavyzdžiui, ryte vietoje įprastos kavos, arba po valgio, kad būtų lengviau virškinti. Su pienu (taip pat ir augaliniu) ji tampa kremiškesnė ir švelnesnė skrandžiui. Vis dėlto verta prisiminti, kad kai kurie pieno gėrimai gali greičiau kelti gliukozės lygį, todėl dažnai rekomenduojama rinktis nesaldintus sojų, migdolų ar kokosų gėrimus.

Miežinę kavą galima praturtinti ir prieskoniais, kurie papildomai prisideda prie savijautos. Cinamonas gali padėti reguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, o kardamonas dažnai minimas kaip virškinimą palaikantis prieskonis, galintis mažinti pilvo pūtimą. Taip pat galima išbandyti imbierą, vanilę ar karčią kakavą – skonis taps įdomesnis, o gėrimas įgaus dar daugiau naudingų savybių.

Šiandien aišku, kad miežinė kava – tai daugiau nei sentimentali vaikystės detalė. Tai gėrimas, galintis padėti virškinimui, prisidėti prie stabilesnio cukraus lygio kraujyje ir leidžiantis mėgautis kavos ritualu be kofeino. Nors jis tinka ne visiems, daugeliui gali tapti vertinga kasdienės mitybos dalimi.

Ne visi dar žino, kas iš tiesų yra ube, tačiau iš jo ruošiamas gėrimas jau spėjo pelnyti „naujosios matcha“ vardą. Jį pasigaminsite vos per kelias minutes.

Ube – augalas, daugiausia auginamas Filipinuose, nors laukinėje gamtoje jis aptinkamas ir tropiniuose Afrikos, Australijos bei Šiaurės ir Pietų Amerikos regionuose. Tai pailga, violetinė gumbavaisinė daržovė, primenanti saldžiąją bulvę, todėl dažnai vadinama „violetine bulve“.

Ši neįprasta daržovė išsiskiria ir skoniu. Ji yra švelniai saldi, jaučiamos vanilės bei riešutų natos. Išvirta tampa kreminė ir lengvai miltinga. Kaip ir bulvių, ube nereikėtų valgyti žalių – jos sunkiau virškinamos ir gali sukelti skrandžio negalavimų.

Gėrimams dažniausiai naudojamas ube milteliai – jie paprastai jau būna paruošti vartojimui.

Ube ne veltui vadinamas supermaistu. Jis pasižymi daugeliu sveikatai palankių savybių, kurios neretai lyginamos su matcha – milteliais paversta žaliąja arbata. Ube turi antocianinų – stiprių antioksidantų, kurie palaiko širdies veiklą, gali teigiamai veikti atmintį ir pažintines funkcijas bei saugo organizmą nuo oksidacinio streso.

„Violetinė bulvė“ taip pat yra geras vitaminų A, C ir E bei skaidulų šaltinis, todėl gali padėti virškinimui ir prisidėti prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje palaikymo. Be to, joje esantys sudėtiniai angliavandeniai suteikia energijos palaipsniui ir ilgiau.

Skirtingai nei matcha, ube neturi kofeino, todėl nestimuliuoja. Tai puiki alternatyva tiems, kurie riboja kofeino vartojimą. Ube pagrindu pagamintus gėrimus ar desertus galima drąsiai rinktis ir vakare – be rizikos, kad bus sunkiau užmigti.

Klasikinis ube latte paprastai ruošiamas iš ube miltelių arba ube džemo, sumaišytų su mėgstamu pienu ar augaliniu gėrimu.

Ube gėrimą galima ruošti įvairiai, jis puikiai tinka ir šaltas. Tuomet į stiklinę pakanka įberti ledo kubelių, užpilti pienu, o pabaigoje įpilti violetinio ube mišinio.

Dalis žmonių renkasi ir labiau tonizuojančią ube latte versiją, papildytą kava ar matcha. Įdėjus espresso porciją arba apie 30 ml paruoštos matcha, gėrimas įgauna ryškesnį skonį ir papildomą aromatą.

Ube tinka ne tik gėrimams – tai ir puikus priedas desertams. Ube džemas dera su ledais ar blynais, o ube milteliai gali būti naudojami kaip natūralus dažiklis, pavyzdžiui, sausainiams. Juos verta įmaišyti ir į kokteilius ar košes.

Kartais parduotuvėse galima rasti ir šviežių, violetinių ube gumbų. Išvirti jie gali tapti pyrago pagrindu, o kepti puikiai tinka ir sūriems patiekalams – pavyzdžiui, apibarstyti feta ir apšlakstyti trupučiu medaus.

Jauni kopūstai laikomi švelniais ir sultingais, tačiau būtent dėl to juos ruošiant dažnai kyla problema: kaitinami lapai greitai suminkštėja ir išleidžia sukauptą vandenį. Anksčiau tvirtas daržovės „kūnas“ virsta drėgna mase, o patiekalas praranda maloniai kreminę konsistenciją.

Dažniausias sprendimas – tradicinis padažas iš miltų ir riebalų. Apkepinti miltai pradeda rišti vandenį, jų dalelės brinksta ir sukuria gelį primenančią struktūrą. Į troškinamus kopūstus įmaišytas toks tirštiklis sutirština skystį, padažas tampa vientisesnis, o patiekalas geriau laikosi lėkštėje. Šis būdas daugelį metų naudojamas namų virtuvėje, ypač tada, kai norisi sotesnės jaunų kopūstų versijos.

Panašų efektą galima pasiekti ir be papildomo kepinimo – naudojant bulvių krakmolą arba sutrintas virtas bulves. Juose esanti krakmolo masė sugeria perteklinį skystį tarsi kempinė ir „užrakina“ jį patiekalo struktūroje. Kopūstai sutirštėja paprasčiau, konsistencija tampa švelni ir kremiška, o skonis išlieka natūralesnis, be būdingo skrudintų miltų poskonio.

Kitas įprastas variantas – grietinė. Joje esantys riebalai susijungia su troškinant išsiskyrusiu skysčiu ir sudaro švelnų, vienalytį padažą. Patiekalas atrodo tirštesnis ir aksominis, nors realus skysčio kiekis dažniausiai reikšmingai nesumažėja. Be to, grietinė švelnina jaunų kopūstų skonį ir suteikia lengvą sviestinę natą, todėl tinka prie jaunų bulvių ar tradicinio pietų stalo patiekalų.

Vis dėlto, nors miltų užkepėlė greitai išsprendžia perteklinio skysčio problemą, dažniau renkuosi lengvesnius priedus be kvietinių miltų. Kai jauni kopūstai išleidžia daugiau sulčių nei įprasta, kartais užtenka nedidelio pokyčio, kad patiekalo konsistencija vėl taptų ideali. Mano virtuvėje dažniausiai praverčia trys ingredientai: malti linų sėmenys, malti lazdynų riešutai ir „Mascarpone“.

Vietoj miltų jauniems kopūstams ypač tinka malti linų sėmenys – tai mano pirmasis pasirinkimas. Įbėrus jų į karštus kopūstus, sėmenys pradeda sugerti skystį ir švelniai brinkti, suformuodami natūralų gelį. Paprastai užtenka 1–2 šaukštų pačioje troškinimo pabaigoje: suberkite, gerai išmaišykite ir leiskite trumpai „susirišti“. Kopūstai pastebimai sutirštėja, o padažas nebėra vandeningas. Konsistencija išlieka lengva, šilkinė ir natūrali.

Kartais kopūstus tirštinu ir maltais lazdynų riešutais. Saują riešutų susmulkinus iki smulkių trupinių ir įmaišius į patiekalą, jie sugeria dalį drėgmės, todėl padažas tampa šiek tiek tirštesnis. Papildomas privalumas – švelnus riešutinis aromatas, kuris ypač dera su krapais ir jaunomis bulvėmis. Patiekalas įgauna sodresnį skonį, tačiau išlieka lengvas.

Pasitaiko ir taip, kad kopūstus sutirštinu „Mascarpone“ – tai greitas sprendimas prieš pat patiekiant. Vienas šaukštas, įmaišytas į karštą patiekalą, beveik akimirksniu pakeičia tekstūrą: padažas tampa aksominis, lengvai tirštas, o skonis įgauna subtiliai sviestinį ir švelniai salstelėjusį atspalvį.

Mano mėgstamas variantas – jauni kopūstai su krapais, troškinti svieste. Šiame recepte nėra nei miltų, nei grietinės, o tinkamą tirštumą padeda pasiekti malti linų sėmenys. Patiekalas paruošiamas greičiau nei per 30 minučių.

Geriausia patiekti iš karto – su maltiniu kotletu ir jaunomis bulvėmis, apipiltomis sviestu. Kvapas primena pavasarį, skonis – namus, o po valgio nelieka sunkumo jausmo.