Category: Uncategorized

  • Batatai vietoj bulvių? Šis paruošimo būdas gali ilgiau suteikti sotumo ir padėti lieknėti

    Batatai, dar vadinami saldžiosiomis bulvėmis, yra krakmolingas šakniagumbis, kilęs iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Europoje jie paplito XVI amžiuje, o šiandien auginami daugelyje šalių ir laikomi universaliu produktu tiek kasdieniam, tiek sportuojančių žmonių racionui.

    Kalorijų skirtumas nuo įprastų bulvių nėra didelis, tačiau svarbiausia – maistinių medžiagų profilis ir sotumas. JAV Žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad virti batatai paprastai turi daugiau skaidulų, o oranžinė spalva signalizuoja apie labai didelį beta karoteno, iš kurio organizmas gamina vitaminą A, kiekį.

    Vitaminas A ir karotenoidai siejami su regėjimu prieblandoje, odos barjero funkcija ir imuninės sistemos veikla. Tyrimai taip pat rodo, kad karotenoidais turtinga mityba gali būti siejama su mažesniais oksidacinio streso ir uždegimo žymenimis, nors tai nėra greito lieknėjimo garantija.

    Lieknėjant ypač svarbu kontroliuoti apetitą ir cukraus svyravimus, todėl dažnai minimas batatų glikeminis atsakas. Daugelio virtų, ypač oranžinių batatų, glikeminis indeksas būna žemesnis nei kai kurių bulvių patiekalų, bet realus poveikis priklauso nuo porcijos, paruošimo ir to, su kuo produktas valgomas.

    Kuo batatai išsiskiria lieknėjant?

    Batatai gali padėti laikytis kalorijų deficito dėl skaidulų ir tūrio, kurie ilgina sotumo jausmą. Skaidulos lėtina skrandžio išsituštinimą ir gali mažinti norą užkandžiauti tarp valgymų, ypač jei patiekale yra ir baltymų.

    Svarbi detalė – vadinamasis atsparus krakmolas, kuris susidaro, kai krakmolingi produktai išverdiami ir atvėsinami. Toks krakmolas plonajame žarnyne nesuvirškinamas, o storajame žarnyne jį fermentuoja mikrobiota, todėl kai kuriems žmonėms tai siejama su geresne glikemijos kontrole ir didesniu sotumu.

    „Vien batatai nepadaro raciono liekninančio – rezultatą lemia bendras kalorijų balansas, baltymų kiekis ir patiekalo sudėtis“, – sako mitybos specialistai, vertinantys tyrimų duomenis apie skaidulas, glikeminį atsaką ir atsparų krakmolą.

    Paruošimas gali pakeisti efektą

    Didžiausią praktinę reikšmę turi ne produkto pavadinimas, o gaminimo būdas. Kepant batatus su odele arba verdant garuose paprastai prarandama mažiau vandenyje tirpių medžiagų, palyginti su ilgu virimu dideliame vandens kiekyje.

    Beta karotenas geriau pasisavinamas su riebalais, todėl nedidelis kiekis aliejaus ar kitas riebalų šaltinis gali padidinti provitamino A biologinį prieinamumą. Tuo pačiu gilaus kepimo būdas dažniau didina patiekalo kaloringumą ir gali bloginti riebalų kokybę dėl oksidacijos.

    Jei tikslas – stabilesnė energija ir sotumas, dažnai rekomenduojama batatus derinti su baltymais ir daržovėmis. Praktikoje tai gali būti kepti batatai su varške ar graikišku jogurtu, arba vakarienei – su ankštinėmis daržovėmis, žuvimi ar paukštiena.

    Ką dar verta žinoti?

    Violetiniai batatai išsiskiria antocianinais – pigmentais, siejamais su antioksidacinėmis savybėmis. Nors dalis įrodymų apie kūno riebalų pokyčius ateina iš eksperimentinių modelių, bendra tendencija aiški: kuo daugiau įvairių spalvų augalinio maisto, tuo didesnė tikimybė surinkti platesnį bioaktyvių junginių spektrą.

    Vis dėlto batatai nėra stebuklingas produktas, o jų nauda lieknėjant labiausiai atsiskleidžia tada, kai jie pakeičia labiau perdirbtus, riebiai keptus garnyrus. Ilgalaikiam rezultatui svarbiausi išlieka pakankamas baltymų kiekis, skaidulos, miegas ir reguliari fizinė veikla.

    Šaltiniai:

    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/168482/nutrients

    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170026/nutrients

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/carbohydrates/carbohydrates-and-blood-sugar/

    – https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6124841/

    – https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC8839161/

  • Ši picos tešla iš „varškės sūrio“ sprogdina internetą: daugiau baltymų, mažiau kalorijų

    Lengvesnės picos versijos pastaruoju metu tampa vis populiaresnės, ypač tarp žmonių, siekiančių sumažinti kalorijų kiekį, bet nenorinčių atsisakyti mėgstamo skonio. Vienas iš labiausiai aptariamų sprendimų yra picos pagrindas iš varškės sūrio, kuris leidžia padidinti baltymų kiekį ir sumažinti tradicinės tešlos dalį racione.

    Laikantis svorį mažinančios mitybos, svarbiausia išlaikyti kalorijų deficitą ir kartu užtikrinti, kad organizmas gautų pakankamai maistinių medžiagų. Praktikoje sunkiausia dalis dažnai būna sotumas, nes būtent jis lemia, ar žmogus ilgainiui laikysis pasirinkto režimo.

    Įprasta pica gali tilpti į dienos kalorijų normą, tačiau dažnai joje dominuoja rafinuoti angliavandeniai ir riebalai, o baltymų kiekis nėra didelis. Pagrindas iš varškės sūrio šį balansą pakoreguoja, nes toks pasirinkimas paprastai padidina baltymų dalį ir gali padėti ilgiau jaustis sočiam.

    Kodėl baltymai svarbūs sotumui

    Baltymai yra būtini audinių atstatymui ir raumenų masei palaikyti, todėl jie ypač aktualūs tiek aktyviai sportuojantiems, tiek mažinantiems svorį. Tyrimai rodo, kad didesnis baltymų kiekis mityboje gali didinti sotumo jausmą, o tai padeda paprasčiau kontroliuoti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad pats receptas stebuklo nepadaro, jei bendras dienos racionas išlieka chaotiškas. Lengvesnė pica geriausiai veikia kaip protingai subalansuoto meniu dalis, o ne kaip leidimas nekreipti dėmesio į porcijų dydį.

    Ką rinktis ant viršaus

    Net ir lengvesnis picos pagrindas gali prarasti pranašumą, jei priedų bus per daug arba jie bus itin kaloringi. Jei norisi išlaikyti saiką, dažnai renkamasi mažiau riebus sūris, o jo kiekis ribojamas taip, kad neužgožtų kitų ingredientų.

    Baltymų dalį paprasta padidinti pasirinkus liesesnius priedus, pavyzdžiui, vištieną ar tuną. Daržovės taip pat svarbios, nes jos didina porcijos tūrį ir suteikia skaidulų, kurios siejamos su geresne virškinamojo trakto veikla.

    Praktiškas sprendimas yra dalį šviežių ingredientų dėti jau po kepimo, kad išliktų jų tekstūra ir skonis. Tokiu atveju dažnai pasirenkami vyšniniai pomidorai, rukola ar špinatai, kurie pagerina maistinę vertę ir vizualiai atrodo patraukliai.

    Šaltiniai:

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/what-should-you-eat/protein/

    – https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/dietary-reference-values

    – https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/18469287/

  • Šaukštelis į kavą vietoj pusryčių? Ekspertai paaiškina, kam tinka ir kada gali pakenkti

    Socialiniuose tinkluose sparčiai populiarėja patarimas į rytinę kavą įmaišyti šaukštelį žemės riešutų sviesto. Žadama, kad taip ilgiau jausitės sotūs, sumažės noras užkandžiauti, o svoris kris greičiau.

    Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad toks gėrimas nėra stebuklinga lieknėjimo priemonė. Jis gali būti patogus sprendimas skubiam rytui, bet rezultatą lemia bendras paros racionas, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir suvartojamų kalorijų balansas.

    Juoda kava dažnai veikia greitai, bet trumpai: pakelia budrumą, o po valandos ar dviejų daliai žmonių atsiranda energijos kritimas ir noras ko nors saldaus. Pridėjus riešutų sviesto, gėrimo sudėtis pasikeičia, nes riebalai ir baltymai gali pristabdyti skrandžio ištuštėjimą ir ilgiau palaikyti sotumo jausmą.

    Kas iš tiesų gali pasikeisti?

    Riešutų svieste yra nesočiųjų riebalų ir baltymų, todėl kava tampa sotesnė nei įprasta juoda kava ar kava su cukrumi. Dėl to kai kuriems žmonėms lengviau išlaukti iki pilnaverčio pusryčių ar pietų, negriebiant atsitiktinių užkandžių.

    Kitas aspektas yra cukraus kiekis. Oriešutinis poskonis ir tirštesnė tekstūra daliai žmonių leidžia atsisakyti saldiklių, sirupų ar didelių cukraus kiekių, kurie dažnai ir sudaro didžiąją kavos gėrimų kalorijų dalį.

    Vis dėlto pati kava su riešutų sviestu riebalų nedegina ir „neįjungia“ greitesnės medžiagų apykaitos. Jei toks gėrimas tampa papildomomis kalorijomis prie įprastų pusryčių, svorio mažėjimo tikėtis neverta.

    Didžiausia rizika – nepastebimos kalorijos

    Žemės riešutų sviestas yra maistingas, bet kaloringas produktas, todėl svarbiausia yra kiekis ir sudėtis. Papildomi šaukštai, saldintas riešutų sviestas, karamelės sirupas ar plakta grietinėlė greitai paverčia kavą desertu, o ne protingu užkandžio pakaitalu.

    Praktikoje dažniausiai pakanka 1 arbatinio šaukštelio arba nedidelio, lygaus šaukšto natūralaus riešutų sviesto. Renkantis verta ieškoti kuo paprastesnės sudėties: riešutai ir, jei reikia, žiupsnelis druskos, be pridėtinio cukraus ir perteklinių riebalų.

    Svarbu įvertinti ir savijautą. Kava tuščiu skrandžiu kai kuriems žmonėms sukelia rėmenį, nerimą ar širdies plakimą, o žemės riešutai yra vienas dažnesnių alergenų, todėl jautriems asmenims toks pasirinkimas gali būti netinkamas.

    Kaip pasigaminti, kad skonis nenuviltų?

    Kad konsistencija būtų vientisa, riešutų sviestą geriausia pirmiausia išmaišyti su keliais šaukštais karštos kavos ir tik tada supilti likusią dalį. Patogiau tai padaryti aukštame inde, naudojant plaktuvėlį ar pieno putų plakiklį.

    Jei norisi švelnesnio skonio, galima įpilti šiek tiek pieno ar augalinio gėrimo, tačiau tuomet verta stebėti, kiek papildomų kalorijų susidaro. Toks gėrimas gali būti avarinis pusryčių variantas, bet kasdien jis neturėtų pakeisti pilnaverčio maisto, ypač jei trūksta skaidulų ir mikroelementų.

    „Kava su riešutų sviestu gali padėti suvaldyti apetitą, bet ji nepakeičia subalansuotos mitybos ir nekompensuoja persivalgymo“, – pabrėžia mitybos rekomendacijų apžvalgose cituojami specialistai.

    Apibendrinant, toks įprotis gali būti naudingas tiems, kurie ryte neturi laiko valgyti ir nori sumažinti užkandžiavimą, tačiau svarbiausia išlikti saikingiems ir rinktis natūralius ingredientus. Jei turite virškinimo problemų, padidėjusį jautrumą kofeinui ar alergijų, prieš įtraukdami tokį gėrimą į rutiną, pasitarkite su gydytoju ar dietologu.

    Šaltiniai:

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/coffee/

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/nuts-and-peanuts/

    – https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/food-allergens

  • Cukierniai slepia šį triuką: vienas ingredientas paverčia varškės pyragą puriu ir kreminiu

    Varškės pyragas teoriškai atrodo paprastas, tačiau namuose jis dažnai nuvilia: iškepęs sukrenta, sutrūkinėja ar tampa sausas. Skonis paprastai nenukenčia, bet vaizdas gadina įspūdį, ypač kai desertas ruošiamas svečiams.

    Konditeriai pabrėžia, kad purumo paslaptis dažniausiai slypi ne didesniame miltų ar krakmolo kiekyje, o teisingame masės paruošime. Per ilgas plakimas ir per dideli mikserio greičiai dažnai sukuria per daug oro, kuris kepant ir vėstant iš masės staigiai pasišalina.

    Vienas ingredientas, kurį renkasi meistrai

    Vienas paprasčiausių būdų išgauti kremišką ir švelnią tekstūrą yra į masę įmaišyti saldinto sutirštinto pieno. Jis suteikia daugiau stabilumo, švelnaus saldumo ir padeda gauti aksominę konsistenciją, todėl pyragas dažnai būna puresnis ir mažiau linkęs sukrėsti.

    Praktikoje tai ypač pasiteisina, kai siekiama vientisos, desertinės tekstūros, artimos švelniems kremiškiems sūrio pyragams. Svarbu išlaikyti balansą ir neperkrauti masės papildomais tirštikliais, kad pyragas netaptų trapus ir birus.

    Ką daryti, kad nesukristų ir nesutrūkinėtų?

    Purus varškės pyragas dažnai prasideda nuo kiaušinių baltymų: jie išplakami atskirai, o vėliau švelniai įmaišomi mentele. Taip masė išlieka lengvesnė, tačiau neperplakta, o struktūra tampa tolygesnė.

    Kepant verta rinktis žemesnę temperatūrą ir ilgesnį laiką, nes varškės pyragas nemėgsta karščio. Dažnai rekomenduojama kepti apie 150–170 laipsnių temperatūroje, kad vidus spėtų sutvirtėti, o viršus neperkeptų.

    Dar viena patikima praktika yra kepimas vandens garuose, kai orkaitės apačioje pastatomas indas su vandeniu. Drėgmė mažina paviršiaus džiūvimą, todėl pyragas tampa švelnesnis ir rečiau sutrūkinėja.

    Vėsinimas dažnai lemia rezultatą

    Net gerai iškeptas varškės pyragas gali greitai sukrėsti, jei jį staiga ištraukiate iš orkaitės. Temperatūros šokas sutraukia struktūrą, todėl geriau išjungti kaitinimą, praverti dureles ir palikti apie 30 minučių pamažu atvėsti.

    Vėliau pyragui verta leisti pastovėti kelias valandas kambario temperatūroje, o tik tada dėti į šaldytuvą. Atvėsęs jis būna tvirtesnis, lengviau pjaustomas, o skonis tampa ryškesnis.

    Jei viršus linkęs pernelyg greitai tamsėti, galima prieš kepimą uždengti formą aliuminio folija, jos nepriglaudžiant prie paviršiaus. Tai padeda tolygiau kepti ir sumažina įtrūkimų riziką, ypač kai orkaitė kaitina netolygiai.

    Šaltiniai:

    – https://www.kingarthurbaking.com/blog/2019/01/31/prevent-cracked-cheesecake

    – https://www.bbcgoodfood.com/howto/guide/how-make-perfect-cheesecake

    – https://www.seriouseats.com/ricotta-cheesecake

  • Ši pavasario daržovė daro stebuklus: gerina virškinimą, mažina uždegimą ir padeda hormonams

    Kuo naudingi ridikėliai

    Poveikis hormonų pusiausvyrai

    Endokrinologė Olesia Pidmurniak teigia, kad ridikėliuose yra gliukozinolatų – biologiškai aktyvių junginių, kurie virškinimo metu pakinta ir aktyvina kepenų detoksikacijos fermentus.

    Pasak gydytojos, tai gali padėti palaikyti hormonų pusiausvyrą ir sumažinti rizikas, susijusias su sutrikusia estrogenų apykaita.

    Gliukozės ir insulino reguliavimas

    Ridikėliai turi žemą glikeminį indeksą ir yra turtingi maistinėmis skaidulomis, kurios lėtina gliukozės įsisavinimą žarnyne. Dėl to gali stabilizuotis cukraus kiekis kraujyje, mažėti staigūs insulino šuoliai ir gerėti audinių jautrumas insulinui.

    Todėl ridikėliai gali būti naudinga mitybos dalis esant atsparumui insulinui ar metaboliniam sindromui.

    Priešuždegiminis poveikis ir metabolinė sveikata

    Lėtinis, žemo intensyvumo uždegimas laikomas vienu svarbiausių mechanizmų, skatinančių endokrininius sutrikimus, įskaitant nutukimą ir atsparumą insulinui.

    Ridikėliuose esantys antioksidantai (vitaminas C, fenoliniai junginiai) gali padėti mažinti oksidacinį stresą, palaikyti normalią ląstelių veiklą ir slopinti uždegiminius procesus.

    Virškinimo palaikymas

    Gydytoja taip pat pažymi, kad ridikėliai skatina virškinimo sulčių ir tulžies išsiskyrimą, prisideda prie normalios žarnyno peristaltikos. Dėl to jie gali teigiamai veikti detoksikacijos procesus ir bendrą medžiagų apykaitą.

    Kas yra ridikėliuose

    Dietologė ir mitybos specialistė Liudmyla Matišynec pabrėžia, kad ridikėliai apie 95 proc. sudaryti iš vandens. Be to, juose yra skaidulų, vitamino C, kalio ir augalinių biologiškai aktyvių junginių.

    „Ridikėliai – kryžmažiedė daržovė (kaip brokoliai, kopūstai ar rukola). Juose yra gliukozinolatų – junginių, kurie aktyviai tiriami“, – teigiama specialistės komentare.

    Viena porcija ridikėlių turi tik apie 10–15 kcal, tačiau jie suteikia patiekalams tekstūros, traškumo ir gali pagerinti skonį.

    Ridikėlius verta naudoti ne tik salotose – juos galima dėti:

    • į kiaušinius ar omletą;
    • prie varškės ar jogurto;
    • į sumuštinius;
    • kaip traškų priedą prie pagrindinio patiekalo.
  • Sudygusi ar dar tinkama? Štai kada pradygusią svogūną valgyti pavojinga

    Ar saugu valgyti pradygusį svogūną

    Svogūnai pradeda dygti tada, kai laikymo sąlygos skatina naują augimą: jie gauna daugiau šviesos, šilumos ar drėgmės. Tai dažnai nutinka, kai svogūnai laikomi virtuvėje.

    Jei prieš kelias savaites nusipirkote daugiau svogūnų ir pastebėjote išlindusius kelis daigus, tai yra normalu – toks svogūnas paprastai vis dar tinkamas vartoti.

    Vis dėlto pradygusius svogūnus geriau sunaudoti kuo greičiau, nes laikui bėgant jų skonis gali keistis. Dygimas yra natūralus svogūno procesas ir jis pats savaime nesukuria kenksmingų junginių.

    Skirtingai nei bulvės, pradygę svogūnai netampa toksiški ir paprastai nedidina apsinuodijimo maistu rizikos. Tačiau, kaip ir bet kurį maisto produktą, prieš ruošiant svogūną reikėtų nuplauti po šaltu tekančiu vandeniu, kad būtų pašalinti galimi mikroorganizmai.

    Augdamas daigas naudoja svogūno maistines medžiagas, todėl laikui bėgant svogūno minkštimas gali suminkštėti, o skonis tapti kiek kartesnis. Dėl to patiekalai gali įgauti kitokį poskonį.

    Ar galima valgyti žalią daigą

    Žalias svogūno daigas yra valgomas, tačiau jo skonis dažniausiai būna ryškesnis, aštresnis, kartais ir šiek tiek kartus, palyginti su pačiu svogūnu.

    Jei mėgstate intensyvesnį skonį, daigą galima susmulkinti ir dėti į patiekalus. Tiesa, jo tekstūra paprastai būna kietesnė ir labiau pluoštinė.

    Kada pradygusį svogūną reikia išmesti

    Jeigu svogūnas išlieka tvirtas ir ant jo nėra puvinio ar pelėsio požymių, jo išmesti nereikia. Tačiau svogūną vertėtų nedelsiant išmesti, jei pastebite tamsias ar pūkuotas dėmes, gleivėtą ar per minkštą tekstūrą, nemalonų kvapą, pakitusią minkštimo spalvą ar aiškius irimo požymius.

    Tokie pakitimai rodo gedimą ir galimą mikrobų dauginimąsi, todėl svogūnas gali tapti nesaugus vartoti.

  • Kalarepės lapai turi daugiau vitaminų nei gumbas, bet keliauja į šiukšlinę: išbandykite šitaip

    Kalarepės lapai dažnai turi ryškesnį skonį nei pats gumbas, todėl puikiai tinka įvairiems patiekalams. Juos galima dėti į sriubas, iš jų pasigaminti paprastą pesto arba trumpai pakepinti svieste. Kartais užtenka kelių minučių, kad ši, neretai išmetama, daržovės dalis virstų įdomiu patiekalo akcentu.

    Daugelis, nusipirkę kalarepę, lapus iš karto nupjauna ir išmeta. Toks įprotis dažnas todėl, kad ne visi žino, ar ši dalis apskritai tinkama maistui. Iš tiesų kalarepės lapai yra valgomi ir verti dėmesio, jei norite paįvairinti kasdienį valgiaraštį.

    Ar kalarepės lapai valgomi? Taip, juos galima drąsiai valgyti. Be to, juose yra nemažai naudingų medžiagų: vitaminų A ir C, taip pat B grupės vitaminų. Lapai suteikia ir maistinių skaidulų, o iš mineralų verta paminėti kalcį bei geležį. Dėl to jie gali būti vertingas mitybos papildymas.

    Geriausia rinktis jaunus lapus – jie švelnesni, minkštesni ir turi malonesnį, ne tokį intensyvų skonį. Senesni lapai taip pat tinkami, tačiau gali būti kietesni, todėl dažniau pasiteisina po trumpos terminės apdorojimo.

    Kalarepės lapus galima panaudoti įvairiai. Jie tinka salotoms, daržovių kokteiliams, gali pagyvinti sriubas. Taip pat lapus galima trumpai pakepinti keptuvėje su česnaku arba įmaišyti į daržovinį įdarą. Taip sunaudosite visą daržovę ir kartu atrasite naują skonį.

    Kalarepė dažniausiai siejama su traškiu, sultingu gumbu, kurį galima valgyti žalią ar dėti į įvairius patiekalus. Tačiau virš gumbelio augantys žali lapai virtuvėje taip pat praverčia – abi augalo dalys panaudojamos skirtingai ir pasižymi nevienodomis savybėmis.

    Skirtumai gana akivaizdūs. Kalarepės gumbas paprastai yra švelnaus skonio, sultingas ir traškus, todėl dažnai keliauja į salotas arba valgomas kaip užkandis. Jame natūraliai daugiau vandens. Lapai, priešingai, turi intensyvesnį skonį ir primena kitus lapinius žalumynus, todėl tinka sriuboms, daržovių kokteiliams ar šiltiems patiekalams.

    Skiriasi ir maistinė vertė. Gumbas suteikia vitamino C ir skaidulų, kurios prisideda prie virškinimo sistemos veiklos. Lapai, savo ruožtu, turi daugiau vitaminų A ir C, taip pat mineralų – geležies bei kalcio. Praktikoje tai reiškia, kad valgant visą daržovę organizmas gauna įvairesnių medžiagų. Todėl virtuvėje verta naudoti ir gumbą, ir lapus: gumbas tinka lengvoms salotoms ar traškiam užkandžiui, o lapus galima vartoti panašiai kaip špinatus ar kitus žalius lapinius augalus.

    Ką konkrečiai galima pagaminti iš kalarepės lapų? Galimybių daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Jauni lapai puikiai tinka salotoms ar daržovių kokteiliams. Jie dera su pomidorais ir agurkais, todėl gali praversti ir naminiame gazpače. Juos nesunkiai panaudosite vietoje špinatų ar salotinių žalumynų.

    Kalarepės lapai tinka ir pesto – tai gali būti puiki alternatyva rukolai ar ridikėlių lapams. Senesnius lapus verta trumpai apkepti keptuvėje arba dėti į sriubas. Norintiems išbandyti ką nors neįprasto, galima pasigaminti ir paniruotus, keptus kalarepės lapus – tokiu pavidalu jie virsta paprastu, bet netikėtu užkandžiu.

    Užuot išmetę kalarepės lapus, pabandykite suteikti jiems vietą virtuvėje. Tai paprastas būdas sunaudoti visą daržovę, papildyti patiekalus naudingomis medžiagomis ir kartu sumažinti maisto švaistymą. Kartais pakanka nedidelio įpročių pokyčio, kad rezultatas maloniai nustebintų.

  • Šparagai be „guminio“ efekto: šis triukas su keptuve ir orkaite pakeis viską

    Šparagai prekyboje pasirodo tik trumpam, todėl nespėjus pasimėgauti sezonu jų jau neberasi. Tai išskirtinė daržovė ne tik dėl skonio – šparagai taip pat yra folio rūgšties, B grupės vitaminų ir skaidulų šaltinis. Juos galima ruošti daugybe būdų, o kiekvienas suteikia vis kitokį rezultatą. Vis dėlto prieš pradedant kepti ar skrudinti, svarbiausia išmokti pagrindus: kaip šparagus paruošti ir kokį terminio apdorojimo būdą pasirinkti. Kitaip net ir patys šviežiausi gali virsti nusivylimu – kietu, pluoštiniu kąsniu.

    Žalieji šparagai daugeliu atvejų net nereikalauja lupimo. Pakanka nulaužti arba nupjauti sumedėjusią kotelio dalį, o likusią galite palikti. Kaip suprasti, kiek pašalinti? Tiesiog švelniai lenkite stiebą tarp pirštų – jis pats lūš ten, kur baigiasi minkšta, valgoma dalis ir prasideda kietas pluoštas. Tai paprastas triukas, kuris beveik niekada nenuvilia.

    Baltiesiems šparagams lupimas yra būtinas, nes jų odelė storesnė ir per kieta valgyti neapdorota. Naudokite daržovių skustuką ir lupkite nuo viršūnėlės žemyn, nuimdami ploną sluoksnį nuo viso stiebo. Jei šparagai ypač stori, tą patį galite pakartoti antrą kartą. Taip pat verta prisiminti: nuluptus šparagus geriausia iškart panardinti į šaltą vandenį – taip jie nepatamsės ir išliks gražios išvaizdos iki kepimo.

    Keptuvė ir orkaitė – du patikimiausi šparagų sąjungininkai. Abu būdai padeda išryškinti gilesnį skonį, kurio dažnai nesuteikia virimas vandenyje.

    Jei renkatės keptuvę, ją gerai įkaitinkite, įdėkite sviesto arba įpilkite alyvuogių aliejaus ir šparagus dėkite vienu sluoksniu – susigrūdimas trukdo tolygiai kepti. Kepkite apie 4–6 minutes, kartkartėmis apversdami, kol atsiras lengvai auksinės žymės. Druska ir pipirais gardinkite tik pabaigoje: per anksti pasūdyti šparagai išskiria daugiau skysčio ir pradeda troškintis, o ne kepti.

    Orkaitė suteikia švelnesnį, bet ne mažiau įspūdingą rezultatą. Šparagus išdėliokite ant skardos, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska ir kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10–20 minučių (priklausomai nuo storio). Jei norite ryškesnio apskrudimo, paskutines 2 minutes galite įjungti grilio funkciją – tuomet šparagai lengvai apskrus ir įgaus dūmo natą.

    Norintys išskirtinio rezultato gali derinti abu būdus: šparagus trumpai apkepkite keptuvėje, o tada pabaikite ruošti aukštesnėje temperatūroje orkaitėje. Taip išgausite minkštą vidų ir maloniai traškią išorę.

    Šparagai mėgsta tinkamą kompaniją, tačiau ne bet kokią. Geriausi priedai yra tie, kurie papildo švelnią, lengvai žolelių natą, o jos neužgožia.

    Klasika – sviestas su citrina. Pakanka ištirpdyti šaukštą sviesto, įspausti šiek tiek citrinos sulčių ir užpilti ant paruoštų šparagų. Greita, paprasta ir patikima. Jei norisi ryškesnio skonio, tinka parmezanas – sutarkuotas prieš pat patiekiant jis su šparagais sudaro ypač harmoningą duetą.

    Dar vienas patikimas derinys – šparagai su kiaušiniu: plaktu, keptu, virtų „marškinėliuose“ ar minkštai virtu. Trynys tampa natūraliu padažu ir sujungia visus skonius į vieną visumą, todėl toks pasirinkimas tinka ir pusryčiams, ir lengviems pietums.

    Mėgstantiems Viduržemio jūros virtuvės kryptį verta išbandyti šparagus su alyvuogėmis, džiovintais pomidorais ir trupučiu balzaminio acto – toks derinys paprastą daržovę paverčia charakteringu patiekalu.

  • Karo metais gelbėjęs nuo bado, šiandien dietologų garbinamas: jarmužo sugrįžimas

    Jarmužas lietuviškoje virtuvėje iki šiol pasirodo gana retai. Dažnas jį sieja su šiuolaikinėmis lieknėjimo madomis, nors šie žali, garbanoti lapai buvo valgomi dar viduramžiais. Verta prisiminti, kuo šis augalas išsiskiria, kokia jo istorija ir kodėl jį pravartu įtraukti į kasdienį racioną.

    Jarmužas yra daržinės kopūstinės daržovės atmaina. Skirtingai nei baltagūžiai kopūstai, jis nesudaro gūžės – auga plunksniškų lapų pavidalu, sudarydamas skrotelę. Jarmužas gali būti įvairių veislių: su žaliais arba violetiniais lapais. Šį augalą valgė dar senovės graikai ir romėnai, o į Lenkiją jis atgabentas tik XIV amžiaus pabaigoje – vis dėlto plačios populiarumo bangos taip ir nesulaukė.

    Kur kas ryškesnį vaidmenį jarmužas suvaidino Japonijoje. Antrojo pasaulinio karo metais šalyje trūko maisto, todėl japonų karo gydytojas Niro Endo ieškojo būdų, kaip šeimos mitybą praturtinti maistinėmis medžiagomis. Jis pradėjo ruošti žaliuosius gėrimus iš įvairių lapų ir daržovių dalių, kurias daugelis tuo metu laikė atliekomis. Taip gimė iki šiol žinomas japoniškas augalinis gėrimas aojiru. Vienas vertingiausių jo ingredientų buvo būtent jarmužas, kurio savybėms Endo skyrė daug dėmesio savo moksliniuose darbuose.

    Jarmužo lapuose gausu naudingų maistinių medžiagų. Be kita ko, jame netrūksta maistinių skaidulų, kurios palaiko virškinimo sistemos veiklą ir gerina žarnyno peristaltiką. Skaidulomis turtingi patiekalai padeda ilgiau jaustis sotiems ir gali prisidėti prie medžiagų apykaitos aktyvinimo, o tai aktualu norintiems mažinti svorį. Reguliarus skaidulų vartojimas taip pat padeda palaikyti tinkamą cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

    Jarmužas yra nekaloringas: 100 g turi apie 50 kcal, be to, pasižymi žemu glikemijos indeksu. Įdomu ir tai, kad jis laikomas augalu, kuriame yra palyginti nemažai baltymų. Pakankamas baltymų kiekis mityboje svarbus raumenų atsistatymui, gerai savijautai ir didesniam sotumo jausmui.

    Jarmuže taip pat yra chlorofilo, kuris pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Jis siejamas su organizmo detoksikacijos procesų palaikymu, sunkesniųjų metalų šalinimu, taip pat gali teigiamai veikti virškinimą ir imuninę sistemą.

    Jaunus jarmužo lapus galima valgyti žalius. Senesniems lapams rekomenduojama išpjauti kotelius – jie gali būti kieti ir kiek kartoki. Lapus pakanka gerai nuplauti ir naudoti, pavyzdžiui, salotoms ar žaliems kokteiliams. Vis dėlto jarmužas turi intensyvų, šiek tiek pipirišką ir žemišką skonį, todėl pradedantiems jį įtraukti į racioną dažnai paprasčiau rinktis termiškai apdorotą variantą.

    Kad lapai nebūtų kartūs ir kieti, galima juos apšlakstyti alyvuogių aliejumi arba citrinų sultimis ir kelias minutes „pamasažuoti“. Kitas paprastas būdas – trumpai blanširuoti.

    Jarmužą nesunku panaudoti patiekaluose, kuriuose įprastai dedamas špinatas. Jis tinka makaronams, įdarams koldūnams ar blyneliams, taip pat įvairiems troškiniams ir apkepams.

    Tarp sveikos mitybos mėgėjų ypač populiarūs jarmužo traškučiai. Nuplautus lapus, pašalinus kietesnes dalis, reikia nusausinti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pagardinti mėgstamais prieskoniais (pavyzdžiui, druska ir saldžiąja paprika) ir kepti apie 20 minučių iki 120 laipsnių įkaitintoje orkaitėje su vėdinimu.

  • Sakoma, kad tai slavų auksas: saugo širdį, jaunina odą ir kainuoja vos kelis eurus

    Soros, ilgus metus likusios kitų grūdų šešėlyje, šiandien vėl traukia dietologų ir sveika mityba besidominčių žmonių dėmesį. Kas lemia, kad jos sugrįžta į kasdienį racioną ir vis dažniau vadinamos vienu vertingiausių produktų?

    Paprastosios soros – vienas seniausių žmogui žinomų kultūrinių augalų. Jų istorija siekia neolito laikus. Manoma, kad soros kilusios iš Azijos, kur buvo auginamos jau maždaug prieš 10 tūkst. metų ir sudarė svarbią tuometės ūkio dalį. Neatmetama, kad dar iki ryžių paplitimo būtent soros galėjo būti vienas pagrindinių regiono mitybos produktų.

    Šis augalas lengvai auginamas, atsparus sausroms ir nereikalauja itin derlingų dirvų. Iš išlukštentų grūdų gaminamos lengvai virškinamos ir begliutenės sorų kruopos. Istoriškai jos buvo reikšminga ankstyvųjų slavų mitybos dalis: dažniausiai vartotos virtos, kartais pagardintos riebalais. Vėliau, žemdirbystei kintant, soros buvo nustelbtos kitų grūdų, pavyzdžiui, rugių.

    Šiandien sorų kruopos vėl grįžta į mitybą ir dažnai pristatomos kaip „supermaistas“ dėl savo maistinių savybių.

    Sorų kruopos neturi glitimo ir yra lengvai virškinamos, todėl gali tikti sergantiems celiakija ar turintiems jautresnę virškinimo sistemą. Be to, jų glikeminis indeksas, palyginti su kviečiais ar ryžiais, yra mažesnis, todėl jos gali būti geras pasirinkimas siekiantiems palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Šios kruopos taip pat gausios mineralų: magnio, kalio, kalcio, geležies ir vario. Dėl to jos siejamos su palankiu poveikiu širdžiai ir kraujospūdžiui. Sorose esanti silicio rūgštis gali prisidėti prie geresnės odos, plaukų ir nagų būklės. Baltymai ir skaidulos suteikia ilgesnį sotumo jausmą, padeda žarnyno veiklai ir gali prisidėti prie „blogojo“ cholesterolio mažinimo. Taip pat sorų kruopose yra B grupės vitaminų, svarbių nervų sistemai.

    Soras nesunku įtraukti į kasdienę mitybą. Sorų kruopas galima patiekti kaip pietų garnyrą vietoj ryžių ar bulvių.

    Jos tinka ir pusryčiams: pakanka išvirti kruopas piene, o vėliau pagardinti mėgstamais vaisiais bei riešutais. Augalinės virtuvės gerbėjai iš sorų kruopų neretai gamina „jagielniką“ – veganišką varškės apkepo ar sūrio pyrago alternatyvą. Tokiu atveju gerai pervirtos kruopos sutrinamos iki vientisos masės su priedais, išgaunant švelnų, begliutenį desertą.

    Iš sorų kruopų galima ruošti ir kitus patiekalus: kotletus su pievagrybiais, augalinius mėsainius su raudonosiomis pupelėmis, veganiškus paštetus ar įvairias salotas, pavyzdžiui, su feta ir džiovintais pomidorais. Taip pat verta išbandyti pūstas sorų kruopas – lengvą, traškų užkandį, tinkantį prie jogurto ar sūrių patiekalų.