Category: Uncategorized

Vasabis – vienas geriausiai atpažįstamų japonų virtuvės produktų, dažniausiai siejamas su sušiais ir aštria pasta, patiekiama prie žuvies. Tačiau jo panaudojimas tuo nesibaigia: vis dažniau ši šaknis vertinama ir europietiškoje virtuvėje, ypač dėl galimų palankių savybių organizmui.

Vasabis, dar vadinamas japoniškais krienais, yra bastutinių (kopūstinių) šeimos augalas, artimas mums įprastiems krienams ar garstyčioms. Pavadinimas neatsitiktinis – skonis taip pat intensyvus ir aštrus, tik labiau „smogia“ į nosį nei degina liežuvį.

Tikrasis vasabis kilęs iš Japonijos. Jis auga labai specifinėmis sąlygomis – vėsiuose kalnų upeliuose su švariu tekančiu vandeniu arba užliejamose plantacijose. Šio pusiau vandens augalo auginimas yra sudėtingas ir ilgas, todėl tikras vasabis kainuoja brangiai.

Augalas turi būdingą žalią šakniastiebį: sutarkuotas jis virsta aromatinga pasta. Skonis aštrus, tačiau kartu gaivus, švelniai salstelėjęs ir gerokai sudėtingesnis nei įprastų krienų. Įdomu tai, kad vasabio aštrumas greitai praeina ir nepalieka ilgalaikio deginimo pojūčio.

Tikras vasabis už Japonijos ribų ant stalo pasirodo retai – dažniausiai tik aukštesnio lygio sušių restoranuose. Dauguma parduotuvėse parduodamų produktų yra vadinamieji vasabio krienai – krienų, garstyčių ir žalių dažiklių mišinys. Išvaizda jis primena originalią pastą, tačiau skonis ir savybės gali smarkiai skirtis.

Natūralus vasabis pasižymi švelnesniu, daugiasluoksniu skoniu – jis aštrus, bet kartu gaivus ir kiek salstelėjęs. Aromatas greitai išsisklaido, todėl tokį vasabį geriausia valgyti iš karto po paruošimo. Pakaitalai dažniausiai būna „agresyvesni“: labiau deginantys ir paliekantys ilgiau trunkantį aštrumo pojūtį.

Kaip parduotuvėje atpažinti tikrą vasabį? Pirmiausia – pagal kainą: originalus produktas paprastai būna labai brangus. Taip pat verta skaityti sudėtį: jei etiketėje dominuoja krienai, o ne vasabio šaknis (Wasabia japonica), greičiausiai tai pigesnis pakaitalas. Be to, natūralus vasabis retai parduodamas kaip paruošta pasta – dažniau jis siūlomas kaip šviežia šaknis arba aukštos kokybės milteliai.

Vasabis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – pavyzdžiui, kalio, kalcio ir magnio. Daugiausia dėmesio sulaukia sieros junginiai (izotiocianatai), kurie suteikia būdingą aštrumą ir siejami su galimu palankiu poveikiu sveikatai.

Teigiama, kad reguliarus vasabio vartojimas gali padėti medžiagų apykaitai ir žarnyno peristaltikai, o tai gali prisidėti prie riebalinio audinio mažinimo, ypač pilvo srityje. Taip pat manoma, kad vasabis gali sumažinti apsinuodijimo maistu riziką – dėl to jis dažnai patiekiamas su žalia žuvimi.

Be to, vasabis siejamas su antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl kartais minimas kaip pagalbinė priemonė infekcijų profilaktikai. Kai kuriuose šaltiniuose aptariamas ir galimas jo potencialas onkologinių ligų prevencijos kontekste, taip pat poveikis atminčiai, koncentracijai bei regėjimo apsaugai dėl antioksidacinių savybių.

Dar viena minima nauda – galimas palankus poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai: siejama su cholesterolio mažinimu ir mažesne insulto ar infarkto rizika.

Vasabis gali būti aktualus sėdimą darbą dirbantiems, stresą patiriantiems žmonėms ir tiems, kurie nori labiau pasirūpinti kraujotaka. Vis dėlto būtinas saikas: dėl aštrumo jis gali dirginti skrandį. Jo nerekomenduojama vartoti sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis (pavyzdžiui, esant opoms ar refliuksui) ir mažiems vaikams.

Tradiciškai vasabis patiekiamas kaip šviežiai sutarkuota pasta. Japonijoje ir profesionaliuose Azijos restoranuose tam naudojamos specialios tarkos, leidžiančios išgauti itin glotnią konsistenciją. Svarbu pastą suvalgyti iš karto po paruošimo, kad neprarastų greitai išnykstančio aromato ir aštrumo.

Nors vasabis dažniausiai siejamas su sušiais ir sašimiais, jo panaudojimas kur kas platesnis. Jis tinka padažams, marinatams ir užpilams, suteikia ryškumo įvairiems deriniams. Vasabį galima maišyti su majonezu, jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir gaminti įdomius padažus daržovėms, žuviai ar mėsai.

Vis dažniau vasabis naudojamas ir „fusion“ virtuvėje: kaip akcentas bulvių tyreje, prieskoniniame svieste ar kaip intensyvesnis priedas makaronų patiekaluose. Jo aštrumas subtilus ir trumpalaikis, todėl dažniau pabrėžia patiekalą, o ne jį užgožia.

Vasabis – japoniški krienai, sujungiantys ryškų skonį ir vertinamas savybes. Svarbu prisiminti, kad tikras produktas yra retenybė, o didelė dalis rinkoje esančių variantų – pakaitalai. Mokėjimas juos atskirti padeda išvengti nusivylimo ir geriau įvertinti tikro vasabio privalumus.

Daugeliui šis pavadinimas skamba paslaptingai. Skorzonera (lot. Scorzonera hispanica), dar vadinama gyvatžole, yra astrinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – ilga, net iki 30 cm siekianti šaknis.

Iš išorės skorzonera turi tamsią odelę, po kuria slepiasi šviesus, švelnus minkštimas. Skonis dažnai lyginamas su šparagais, tačiau jaučiama ir lengva riešutų nata.

Svarbu žinoti, kad lupant šaknį išsiskiria pieniškos, lipnios sultys, o odelė gali nudažyti rankas rusvai. Todėl pravartu mūvėti pirštines. Nuluptą šaknį reikėtų kuo greičiau dėti į vandenį su citrinų sultimis – taip ji nepatamsės.

Šiandien ant stalų dažniausiai karaliauja bulvės, tačiau anksčiau skorzonera buvo kur kas populiaresnė. Mūsų močiučių virtuvėje ji neretai tapdavo vertingu priedu prie pietų. Dabar ja labiausiai domisi žmonės, ieškantys sveikesnių ir įdomesnio skonio alternatyvų įprastiems produktams.

Skorzonera iš tiesų gali tapti įdomiu pakaitalu populiariausiam pietų garnyrui – bulvėms. Jos privalumas – išraiškingas, švelniai riešutinis skonis, primenantis šparagus. Be to, ją galima paruošti įvairiais būdais, todėl ji tinka ir kaip kasdienis, ir kaip išskirtinesnis garnyras.

Kodėl verta įtraukti skorzonerą į mitybą? Visų pirma, tai puikus inulino šaltinis – jo joje yra daugiau nei bulvėse.

Inulinas yra tirpus maistinis skaidulas. Jam priskiriamas teigiamas poveikis virškinimui, be to, jis gali padėti ilgiau jaustis sotiems.

Dėl inulino skorzoneros vartojimas gali palankiai veikti skrandį ir virškinimo sistemą, padėti organizmui apsivalyti, taip pat prisidėti prie kūno svorio mažinimo. Ši daržovė ilgiau suteikia sotumo jausmą ir laikoma tinkama sergantiesiems diabetu.

Valgomoji skorzoneros šaknis taip pat turi vitaminų C, E ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, geležies ir kalcio.

Reikėtų turėti omenyje, kad skorzoneros dažniausiai nerasite populiariuose prekybos centruose – jos verta ieškoti sveiko maisto parduotuvėse.

Kaip paruošti skorzonerą? Paprastai ji verdama apie 30 minučių parūgštintame, pasūdytame ir šiek tiek pasaldintame vandenyje. Ji puikiai tinka kepti orkaitėje, apkepti svieste su džiūvėsėliais, taip pat užkepti su bešamelio padažu. Skorzonera skani ir patiekta su įvairiais padažais, pavyzdžiui, česnakiniu. Tai gali būti puikus garnyras prie pietų, pateikiamas vietoje bulvių.

Žemiau paaiškiname, kaip nuvalyti jaunas bulves be peilio, kodėl jų dėjimo į vandenį momentas yra itin svarbus ir su kuo jas patiekti, kad atsiskleistų tikras pavasariškas skonis.

Jaunų bulvių nereikėtų skusti peiliu ar skustuku, nes jų odelė labai plona. Skutant dažnai kartu pašalinamas ir pats skaniausias bei maistingiausias sluoksnis po paviršiumi. Pakanka nuplauti žemės likučius ir švelniai nuvalyti ploną odelę – peilis tam nebūtinas.

Kaip greitai nuvalyti jaunas bulves be peilio? Yra du paprasti namų būdai. Pirmasis – šiurkštesnė virtuvinės kempinėlės pusė, skirta puodams šveisti. Kiekvieną bulvę patrinkite po tekančiu vandeniu, ir odelė nusivalys per kelias sekundes. Antrasis – druskos metodas: suberkite bulves į puodą, įdėkite dvi saujas stambios jūros druskos, uždenkite dangčiu ir apie minutę energingai pakratykite. Druska veikia kaip natūralus šveitiklis ir tolygiai nuvalo odelę. Po to belieka bulves gerai nuskalauti vandeniu. Abu būdai geriausiai tinka tuomet, kai bulvės tikrai jaunos, su itin plona, „pergamentine“ odele.

Yra viena klaida, kuri sugadina jaunų bulvių skonį ir tekstūrą: daugelis jas suberia į šaltą vandenį ir tik tada pradeda virti. Senesnėms bulvėms tai dažnai tinka, tačiau jaunoms – tiesus kelias į vandeningą, beskonytę košę.

Kodėl jaunas bulves reikia dėti į verdantį vandenį? Nes jų struktūra kitokia nei subrendusių gumbų. Jaunose bulvėse daugiau vandens ir mažiau krakmolo, o jų ląstelės yra kur kas švelnesnės. Jei bulves dėsite į šaltą vandenį, jos pamažu prisigers, išvirs netolygiai: išorė ims tižti dar nespėjus suminkštėti vidui. Įmestos į verdantį vandenį jos iš karto „uždaro“ paviršių – išorėje esantis krakmolas sutvirtėja ir sukuria natūralią užtvarą, saugančią nuo perteklinio vandens įsigėrimo. Rezultatas – bulvės būna kremiškos viduje, tvirtesnės išorėje ir sodresnio skonio. Virkite jas ant vidutinės kaitros 15–20 minučių (priklausomai nuo dydžio) ir nebadykite šakute kas kelias minutes, nes kiekvienas dūris tampa keliu vandeniui patekti į vidų.

Jaunos bulvės turi švelnų, kiek riešutinį skonį, todėl joms nereikia sudėtingų padažų. Geriausiai tinka paprasti, kvapnūs priedai, kurie išryškina natūralų skonį, o ne jį užgožia.

Su kuo patiekti jaunas bulves? Absoliuti klasika – sviestas ir krapai. Nusunktas bulves suberkite atgal į karštą puodą, įdėkite gabalėlį sviesto ir saują smulkintų krapų, uždenkite dangčiu minutei ir švelniai pamaišykite. Sviestas ištirps garuose ir apgaubs kiekvieną bulvę.

Ne mažiau paprastas variantas su česnaku: sutrinkite dvi česnako skilteles, trumpai (apie minutę) pašildykite jas svieste keptuvėje, kol pradės skleisti aromatą, ir užpilkite ant bulvių. Prie jaunų bulvių taip pat puikiai tinka varškė su ridikėliais, kefyras su krapais, silkė grietinėje arba tiesiog keptas kiaušinis. Jei norisi ne tokio įprasto derinio, bulvės dera ir su svogūnų laiškais, mėtomis ar peletrūnu.

Jaunos bulvės – patiekalas, kuriam nereikia kulinarinių triukų, tik kelių paprastų taisyklių. Nuvalytos kempinėle, o ne peiliu, įdėtos į verdantį, o ne šaltą vandenį, ir patiektos su sviestu bei krapais, jos būna tokios, kokios ir turi būti – kremiškos, kvapnios ir itin gardžios. Sezonas trumpas, tad verta juo pasinaudoti, kol prekystaliuose nepasirodė subrendusios rudeninės bulvės.

Riebalai – pagrindinė apsauga nuo sudžiūvimo

Riebalai apgaubia krakmolo daleles ir sumažina drėgmės praradimą kepinyje, todėl jis ilgiau išlieka minkštas.

Kiek dėti:

• sviesto – 80–150 g 500 g miltų
• arba papildomai – 10–20 g grietinės ar grietinėlės kaip papildomo riebalų šaltinio

Svarbu rinktis kokybišką sviestą (82 proc. riebumo). Visiškai jo nekeiskite aliejumi – kepinio struktūra bus prastesnė.

Kiaušiniai ir tryniai

Trynyje yra lecitino, kuris gerai sujungia vandenį ir riebalus. Dėl to tešla tampa vientisesnė ir ilgiau nepasensta.

Optimalu: 1 kiaušinis ir 3–6 tryniai 500 g miltų. Kuo daugiau trynių, tuo „paska“ bus minkštesnė ir drėgnesnė.

Kiaušinio baltymas suteikia tvirtumo, bet „neužmuša“ tešlos: kepant jis sukreša ir suformuoja struktūrą.

Cukrus

Cukrus reikalingas ne tik skoniui – jis taip pat puikiai sulaiko vandenį (yra higroskopiškas).

Geriausi variantai:

• cukraus – 120–180 g 500 g miltų
• medumi galima pakeisti 10–20 proc. cukraus
• invertinio sirupo – 10–15 g (jei turite)

Medus ir sirupas minkštumą išlaiko ilgiau nei vien cukrus.

Pieno produktai

Pienas suteikia švelnesnį minkštimą, geresnį skonį ir šiek tiek prailgina minkštumo išlikimą. Pieno baltymai suriša vandenį, o laktozė iš dalies padeda sulaikyti drėgmę.

Vis dėlto poveikis būna vidutinis, nes vien pienas „ilgalaikio šviežumo“ neužtikrina be riebalų ir cukraus.

Grietinė ir grietinėlė veikia stipriau nei pienas: struktūra tampa pastebimai minkštesnė, o drėgmė išlieka ilgiau. Riebalai „apgaubia“ krakmolą ir lėtina sudžiūvimo procesą.

Pieno baltymai ir riebalai padeda išlaikyti drėgmę ir suminkština trupinį.

Tešlos minkymas

Net ir geriausi ingredientai nepadės, jei tešla bus prastai išminkyta.

Tinkama eiga:

• pirmiausia – miltai, skystis ir mielės
• tuomet – kiaušiniai ir cukrus
• pabaigoje – sviestas

Minkyti svarbu 15–25 min. Tešla turėtų tapti elastinga ir tampri.

Kepimas

Net 5–10 minučių per ilgas kepimas gali smarkiai išsausinti „paską“. Iškepimą verta tikrinti anksčiau, nei atrodo: medinis pagaliukas turi išlįsti sausas, bet kepinys neturi būti perdžiūvęs.

Jei iš karto kepsite per aukštoje temperatūroje, pluta greitai „užsandarės“, o viduje tešla ims prarasti drėgmę. Geriau kepti tolygiai, vengiant staigių temperatūros šuolių.

Kodėl pasirinkau krafino kepinį

Nors labai mėgstu panettonę, šįkart jos kepti nerizikavau. Žiemą jau buvau bandžiusi, tačiau nesėkmingai.

Panettonei reikia specialių miltų, turinčių daug baltymų (Manitoba). Iš jų gaunama itin lipni tešla, o man rankomis jos taip gerai išminkyti, kad taptų elastinga ir temptųsi lyg guma, nepavyko. Jau nekalbu apie tai, kaip apėjau daugybę parduotuvių ieškodama tų „Manitoba“ miltų: galiausiai užsisakiau internetu, o netrukus juos pamačiau artimiausiame prekybos centre.

Su kolomba taip pat ne viskas paprasta – laukti 12 valandų, kol tešla pakils, nesu pasiruošusi. Todėl nusprendžiau kepti krafino tipo kepinius. Nors draugė ir buvo uždraudusi man ką nors gaminti, kad jai netektų į savo racioną įsirašyti „viršvalandinių“ kalorijų. Bet juk Velykos būna kartą per metus, tiesa, Marija?

Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

Kiek kainavo

Tešlai skirtų ingredientų kaina man siekė 306 grivinas. Beje, tai maždaug dvigubai pigiau nei Velykų pyragas. Dar 186 grivinos išleidau įdarams, o formos kainavo 59,96 grivinos už 4 vienetus.

Tešlai reikėję ingredientai:

• mielės – 6,99 grivinos
• pienas – 58,49 grivinos
• vanilinis cukrus – 2,49 grivinos
• cukrus (900 g) – 38,99 grivinos
• kiaušiniai (10 vnt.) – 88,99 grivinos
• miltai – 30,59 grivinos
• sviestas – 79,99 grivinos

Įdarui:

• malta cinamono prieskoninė medžiaga – 11,49 grivinos (1 pakuotė)
• cukraus pudra – 14,99 grivinos
• aguonų įdaras – 60,99 grivinos
• džiovintos spanguolės – 99 grivinos (250 g)
• cukraus pudra – 14,99 grivinos

Receptas

Pirmas žingsnis – raugas

• pienas – 200 ml
• mielės (ne sausos) – 25 g
• cukrus – 1 valgomasis šaukštas
• miltai – 1 valgomasis šaukštas

Raugui pieną šiek tiek pašildžiau, jame ištirpinau mieles, tuomet įdėjau cukrų ir miltus bei gerai išmaišiau. Viskas – raugas paruoštas. Jam reikia pastovėti, kad suaktyvėtų ir pakiltų – apie 15 minučių.

Antras žingsnis – tešla

• kiaušiniai – 1 vnt. ir 2 tryniai
• cukrus – 100 g
• vanilinis cukrus – 10 g
• sviestas – 80 g
• miltai – 500 g

Kol raugas kilo, mikseriu išplakiau kiaušinį, trynius, cukrų ir vanilinį cukrų. Tuomet į šį mišinį supyliau jau paruoštą raugą – jo tūris buvo padidėjęs maždaug tris kartus.

Toliau atėjo sviesto eilė. Kadangi jį buvau nusipirkusi tą pačią dieną ir neturėjau laiko laukti, kol suminkštės, ištirpinau vandens vonelėje. Viską gerai išmaišiau, įbėriau miltus ir užminkytą tešlą palikau kilti 1,5 valandos.

Trečias žingsnis – įdaras

Šis etapas pasirodė ilgiausias. Čia dar prireikė 40 g sviesto – po 10 g kiekvienam krafino kepiniui.

Nuotrauka: krafino ingredientai (Irina Gamerska)

Kai tešla pakilo, padalinau ją į keturias dalis. Nusprendžiau kepti keturis krafino kepinius su skirtingais įdarais.

Pirmas – aguonų. Aguonų įdarą pirkau jau paruoštą: tereikėjo užpilti verdančiu vandeniu ir išmaišyti. Tai padariau dar laukdama, kol pakils tešla.

Antras – spanguolių. Džiovintas spanguoles iš anksto užpyliau karštu vandeniu, o joms atvėsus nupyliau skysčio perteklių.

Trečias – cinamono. Čia viskas paprasta: saują malto cinamono sumaišiau su cukrumi.

Ketvirtas – cinamono ir spanguolių mišinys.

Kaip minėjau, tešlą dalinau į keturias dalis. Pirmąjį krafino kepinį dariau su aguonų įdaru – ir tai buvo mano klaida. Jei nenorite, kad aguonos „persiduotų“ į kiekvieną kepinį, aguonų įdarą geriau pasilikti paskutinei porcijai.

Krafino formavimui atlikau 7 veiksmus:

1. tešlą iškočiojau stačiakampiu,
2. stačiakampį aptepiau sviestu,
3. tolygiai paskirsčiau įdarą,
4. susukau tešlą į ritinėlį,
5. ritinėlį išilgai perpjoviau pusiau, bet ne iki galo,
6. kiekvieną galą susukau „sraige“,
7. vieną „sraigę“ uždėjau ant kitos.

Suformuotus krafino kepinius sudėjau į formas, palaukiau dar 40 minučių, tada kepiau iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kepimo laikas – apie 40 minučių.

Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

O kaip su kalorijomis

Kalorijas man padėjo suskaičiuoti dirbtinis intelektas. Pagal jo skaičiavimus, po iškepimo turėtų gautis apie 1,1 kg krafino kepinių, kuriuose iš viso būtų maždaug 4 000 kalorijų. Vieno kepinio kaloringumas skirsis priklausomai nuo įdaro:

• su aguonomis: apie 1050–1100 kcal;
• su spanguolėmis: apie 980–1030 kcal;
• su cinamonu ir cukrumi: apie 950–1000 kcal.

Vidutiniškai 100 g tokio kepinio sudaro apie 365–380 kcal. Skamba ne taip jau baisiai. Dirbtinis intelektas paskaičiavo, kad norint „atidirbti“ 100 g krafino (apie 380 kcal), reikėtų maždaug 1 valandos 50 minučių ramaus pasivaikščiojimo arba 50 minučių intensyvios jėgos treniruotės sporto salėje.

Pomidorų nauda

Nesvarbu, ar mėgstate valgyti šviežius pomidorus, ar renkatės pomidorų pastą bei padažą – visais atvejais gaunate solidžią antioksidantų dozę. Ryškiai raudoną spalvą pomidorams suteikia likopenas – antioksidantas, siejamas su uždegiminių procesų slopinimu organizme.

Tyrimuose nustatyta, kad dėl priešuždegiminių savybių likopenas gali prisidėti prie mažesnės kai kurių ligų, įskaitant vėžį, širdies ligas ir kitas uždegimines būkles, rizikos.

Likopenas taip pat padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Svarbu žinoti, kad jis geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, pavyzdžiui, padažuose ar troškiniuose.

Burokėlių poveikis uždegimui

Burokėliai yra vertingas šakniavaisis, turintis priešuždegiminių medžiagų, vadinamų betalainais. Tai pigmentai, suteikiantys burokėliams sodrią spalvą, o kartu veikiantys kaip stiprūs antioksidantai, galintys padėti mažinti uždegimą.

Be to, burokėliuose gausu maistinių nitratų, kurie didina azoto oksido kiekį kraujyje. Tai gali padėti mažinti uždegimą, prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir gerinti kraujagyslių funkciją.

Įprasta porcija sveikam žmogui:

• 100–200 g per dieną (maždaug 1 nedidelis burokėlis)
• arba 2–4 kartus per savaitę tokiu kiekiu

Toks vartojimas laikomas saikingu ir daugumai žmonių gerai toleruojamu.

Ką geriau rinktis?

Ir burokėliai, ir pomidorai turi skirtingų antioksidantų bei naudingų medžiagų. Burokėliai su uždegimu siejamuose procesuose veikia per betalainus ir nitratus – jie gali padėti mažinti uždegimą ir palaikyti širdies bei kraujagyslių sveikatą.

Jeigu jūsų kraujospūdis padidėjęs, burokėliai gali būti palankesnis pasirinkimas, nes jų nitratai prisideda prie kraujagyslių išsiplėtimo ir gali padėti mažinti kraujospūdį.

Tuo tarpu pomidoruose esantis likopenas laikomas itin stipriu antioksidantu, galinčiu efektyviai prisidėti prie uždegimo mažinimo.

Kaip praturtinti mitybą priešuždegiminėmis medžiagomis

• Ribokite pridėtinį cukrų – saldumynus vartokite saikingai, o norėdami saldaus skonio dažniau rinkitės natūralius šaltinius.
• Maitinkitės subalansuotai – stenkitės įtraukti pilno grūdo produktus, liesus baltymus, geruosius riebalus, vaisius ir daržoves. Skirtingos produktų grupės suteikia skirtingų maistinių medžiagų, reikalingų organizmui ir uždegimo kontrolei.
• Skonį kurkite žolelėmis ir prieskoniais – jie ne tik pagerina patiekalų skonį, bet ir gali turėti priešuždegiminių junginių. Kadangi per didelis natrio vartojimas siejamas su didesniu uždegimo lygiu, druską verta dažniau keisti prieskoniais.
• Rinkitės augalinius baltymus – ankštinės kultūros, riešutai, sėklos ir sojų produktai dažnai laikomi svarbia priešuždegiminės mitybos dalimi, nes yra turtingi antioksidantų ir kitų augalinių junginių.
• Valgykite daugiau vaisių ir daržovių – juose gausu antioksidantų ir kitų augalinių medžiagų, kurios gali padėti mažinti uždegiminius procesus.

Velykinė pascha su švelniu kremu viduje: žingsnis po žingsnio receptas

Ingredientai 2 paschoms:

• Kiaušiniai – 3 vnt.
• Cukrus – 150 g
• Žiupsnelis druskos
• Varškė – 300 g
• Sviestas – 100 g
• Miltai – 250 g
• Kepimo milteliai – 15 g
• Aguonos – 15 g
• Ciberžolė – 1 a. š.
• Citrinos žievelė
• Citrinos sultys

Įdarui reikės:

• Citrinos sultys – 150 g
• Cukrus – 120 g
• Kiaušiniai – 3 vnt.
• Kukurūzų krakmolas – 10 g
• Citrinos žievelė
• Sviestas – 50 g

Gaminimo eiga

Dubenyje mikseriu išplakite kiaušinius su cukrumi ir druska. Tuomet sudėkite varškę, įdėkite sviestą ir gerai išmaišykite. Atskirai persijokite miltus, kepimo miltelius, suberkite aguonas ir ciberžolę, tada viską įmaišykite į tešlą ir užminkykite.

Pabaigoje įtarkuokite citrinos žievelės ir įpilkite šiek tiek citrinos sulčių. Tešla turi būti tiršta.

Tešlą paskirstykite į kepimo formas ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 1 valandą. Iškeptų paschų viršų nupjaukite, o vidurį atsargiai išimkite šakute, kad susidarytų vietos įdarui.

Kremui sumaišykite citrinos žievelę, citrinos sultis, kiaušinius, cukrų ir krakmolą. Masę kaitinkite ant nedidelės ugnies, nuolat maišydami, kol sutirštės. Nukėlus nuo ugnies įmaišykite sviestą, o tuomet kremą pertrinkite trintuvu, kad būtų visiškai glotnus.

Kai kremas atvės, pripildykite juo paschų vidų ir uždenkite nupjauta „kepurėle“.

Galiausiai papuoškite pagal skonį.

Paprastasis šaltalankis – dažnas krūmas, augantis pajūrio kopose, upių pakrantėse ir sausuose šlaituose. Rudenį jis nusidažo ryškiai oranžine spalva, o tuomet dėmesį patraukia jo išskirtiniai vaisiai. Šios mažos uogos slepia itin vertingų medžiagų, todėl šaltalankis neretai vadinamas lenkiška apelsina. Pakanka žinoti, kaip uogas surinkti, apdoroti ir panaudoti, kad namuose visada turėtumėte vieną vertingiausių vietinės gamtos dovanų.

Šaltalankis išsiskiria reta maistinių medžiagų kombinacija. Uogose gausu flavonoidų, karotenoidų, organinių rūgščių ir omega-7 riebalų rūgščių, kurios siejamos su virškinamojo trakto, odos bei kvėpavimo takų gleivinės atsistatymo procesais. Dėl šių savybių šaltalankis nuo seno minimas kaip augalas, naudojamas esant skrandžio opoms, žarnyno uždegimams ar sudirgusiai gleivinei.

Šio augalo nauda neapsiriboja vien virškinamojo trakto tema. Šaltalankių uogos, lapai, o kai kuriais atvejais ir žievė aprašomi kaip turintys priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Taip pat nurodoma, kad šaltalankis gali prisidėti prie natūralaus organizmo atsparumo stiprinimo.

Viena ryškiausių šaltalankio savybių – didelis vitamino C kiekis, dėl kurio jis dažnai minimas tarp lyderių iš vietinių augalų. Svarbu ir tai, kad kartu esantys kiti junginiai gali pagerinti vitamino C pasisavinimą bei sustiprinti jo poveikį. Flavonoidai, karotenoidai ir vitaminas E sudaro antioksidantų kompleksą.

Vitaminas C prisideda prie kolageno gamybos, gali spartinti žaizdų gijimą, stiprinti kraujagysles ir palaikyti imuninės sistemos veiklą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad jis jautrus aukštai temperatūrai, todėl šaltalankių sultis patariama vartoti nepasterizuotas arba ruoštas šaltuoju būdu – termiškas apdorojimas reikšmingai sumažina vitamino C kiekį.

Kulinarijoje šaltalankis patiks tiems, kurie nebijo intensyvių skonių. Jo uogos yra labai rūgščios ir šiek tiek sutraukiančios, todėl valgyti jas žalias gali būti ne kiekvienam. Tačiau perdirbtos, pasaldintos ir derinamos su kitais ingredientais jos atsiskleidžia visai kitaip.

Šaltalankiai puikiai tinka uogienėms, želei ir sirupams – dėl ryškios oranžinės spalvos šie gaminiai atrodo itin patraukliai. Iš uogų taip pat gaminami užpilai, vaisinis actas, o kartais – ir padažai prie mėsos, ypač paukštienos ar kiaulienos.

Šaltalankių uogienę verta išbandyti desertuose: kaip priedą prie glotnučių, avižinės košės ar vaisių tyrės. Uogų rūgštumas ypač gerai subalansuoja medaus saldumą.

Kaip pasigaminti šaltalankių sultis skrandžiui? Pats receptas paprastas, tačiau svarbu rinktis šaltąjį paruošimo būdą, kad išliktų kuo daugiau vertingų medžiagų.

Prinokusias uogas nuplaukite ir nusausinkite, tuomet perleiskite per sulčiaspaudę arba sutrinkite ir perkoškite per tankų sietelį. Gautas sultis pagal skonį sumaišykite su nedideliu kiekiu medaus. Rekomenduojama gerti po 2–3 valgomuosius šaukštus per dieną, geriausia prieš valgį.

Sultis šaldytuve galima laikyti iki savaitės, o norint turėti atsargų – užšaldyti porcijomis. Tai vienas paprasčiausių būdų, kad jos visada būtų po ranka.

Ne veltui balzaminis actas vadinamas „juoduoju auksu“. Kokybiškas balzaminis actas gaminamas iš vynuogių misos ir brandinamas daugelį metų – taip jis įgauna ne tik ryškų skonį, bet ir vertingų savybių, kurios gali būti naudingos organizmui.

Nors dažniausiai jis siejamas su elegantišku salotų pagardu, balzaminio acto paskirtis virtuvėje kur kas platesnė. Italų kulinarinėje tradicijoje jis vertinamas šimtmečius dėl gilaus, švelniai saldžiarūgščio aromato ir universalaus panaudojimo. Kartais užtenka vos kelių lašų, kad patiekalo skonis pasikeistų neatpažįstamai. Šis actas gaminamas iš sutirštintos vynuogių misos, kuri brandinama medinėse statinėse, o laikui bėgant įgauna intensyvesnį skonį ir išraiškingą aromatą.

Ilgas brandinimo procesas lemia, kad balzaminis actas nėra įprastas actas. Jame natūraliai gali būti antioksidantų, jis gali padėti virškinimui ir prisidėti prie cukraus kiekio kraujyje reguliavimo. Dėl to tai ne tik skonio priedas, bet ir produktas, galintis papildyti subalansuotą mitybą. Be to, jo reikia visai nedaug – mažas kiekis suteikia patiekalams daugiau gylio ir „elegancijos“.

Balzaminis actas vertinamas ir dėl galimo poveikio savijautai. Jis gali padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, todėl ypač aktualus žmonėms, susiduriantiems su atsparumu insulinui. Jame esančios organinės rūgštys gali skatinti virškinimą, didinti skrandžio sulčių išsiskyrimą ir sumažinti sunkumo jausmą po valgio. Taip pat jam priskiriamas antioksidacinis poveikis, susijęs su kova prieš laisvuosius radikalus.

Vis dėlto tai nereiškia, kad balzaminį actą verta vartoti be saiko. Kadangi jis yra rūgštus, atsargiai jį turėtų vartoti žmonės, turintys padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginį refliuksą ar opaligę. Vartojamas per dideliais kiekiais jis gali dirginti skrandžio gleivinę ir sustiprinti virškinimo negalavimus. Taip pat svarbu rinktis kokybišką produktą be pridėtinio karamelės ir dirbtinių dažiklių – tik toks actas geriausiai išlaiko natūralias savybes ir skonį.

Nors dažniausiai jis naudojamas salotoms, jo pritaikymo galimybės gerokai platesnės. Keli lašai gali paryškinti keptų daržovių, ant grotelių ruoštos mėsos ar žuvies skonį. Balzaminis actas puikiai tinka ir marinatams, ypač paukštienai bei jautienai, suteikdamas švelnios saldumos ir sodrumo. Vis dažniau jis pasitelkiamas ir desertuose: juo gardinamos braškės, vaniliniai ledai ar sūrio pyragai, sukuriant netikėtą skonių kontrastą. Viduržemio jūros virtuvėje jis dedamas į padažus, trintas sriubas ir makaronų patiekalus. Svarbiausia – naudoti saikingai ir geriausia įpilti pabaigoje, kad išliktų aromatas ir vertingos savybės.

Kas nutinka, jei nevalgote pusryčių

Moksliniame žurnale „Nutrition Research“ teigiama, kad ankstyvas maisto vartojimas padeda reguliuoti organizmo funkcijas tiek dieną, tiek naktį. Nors ryte valgyti mažiau ar atidėti pirmąjį valgymą vėlesniam laikui gali atrodyti kaip logiška idėja, ypač siekiant numesti svorio, toks įprotis gali turėti neigiamų pasekmių.

Galimi pusryčių praleidimo padariniai:

• prastesni sportiniai rezultatai;
• didesnė lėtinių ligų rizika;
• sutrikusi medžiagų apykaitos reguliacija;
• širdies sveikatos problemos;
• hormonų disbalansas;
• stipresni uždegiminiai procesai;
• nuotaikos svyravimai;
• mieguistumas ir mažas energijos lygis;
• svorio augimas.

Pusryčių nauda

Pusryčių poveikis labai priklauso nuo pasirinkto maisto kokybės ir maistinių medžiagų kiekio. Pavyzdžiui, daržovių omletas organizmą veiks visai kitaip nei saldūs, daug cukraus ir dirbtinių priedų turintys pusryčių dribsniai.

Žurnale „Nutrients“ pateikiama, kad pakankamas maistinių medžiagų kiekis dienos pradžioje gali būti naudingas dėl šių priežasčių:

• geresnė apetito kontrolė;
• geresni sportiniai rezultatai;
• mažesnė nutukimo rizika;
• daugiau energijos dienos pradžioje;
• geresnė gliukozės kontrolė;
• pagerėjusi širdies ir kraujagyslių sistemos būklė;
• mažesnė lėtinių ligų rizika;
• geresnė 2 tipo diabeto kontrolė;
• svorio kontrolė.

Žmonių grupės, kurioms ypač svarbu gauti pakankamai maisto dienos pradžioje:

• sportininkai;
• vaikai;
• diabetu sergantys žmonės;
• nėščiosios arba krūtimi maitinančios moterys.

Taip pat pabrėžiama, kad pusryčių praleidimas gali turėti labiau neigiamą poveikį moterų reprodukcinei sveikatai. Tai siejama su tuo, jog moters organizme natūraliai vyksta didesni hormonų svyravimai, todėl jis gali būti jautresnis veiksniams, kurie išbalansuoja hormonų pusiausvyrą.

Jei rytais dažnai trūksta laiko, verta iš anksto pasirūpinti keliais greitais ir paprastais pusryčių variantais. Juos galima lengvai pritaikyti pagal savo skonį ir mitybos poreikius.