Category: Uncategorized

Ar beržų sulos rinkimas kenkia medžiams

Ekspertas teigė, kad sulos rinkimas gali smarkiai pakenkti beržams, nes taip iš medžio paimamos maistinės medžiagos, kurias beržas yra „pasiruošęs“ savo augimui. Be to, skylė, padaryta sultims leisti, tampa savotiškais vartais grybeliams, bakterijoms ir kitoms infekcijoms. Tai didina riziką pačiam medžiui.

Beržų sula neretai pristatoma kaip ypatingai naudingas gėrimas. Tačiau jos sudėtyje daugiausia yra vanduo ir cukrūs (gliukozė, fruktozė), taip pat nedidelis kiekis B grupės vitaminų. Joje aptinkama ir vitamino C, bet jo koncentracija yra maža. Taip pat yra mangano junginių.

„Kaip vaistas ji tikrai neveikia. Jokie tyrimai nepatvirtina jos naudos gydant konkrečias ligas. Todėl žala, daroma medžiui jį „sužeidžiant“, neatsveria naudos žmogui“, – pabrėžė specialistas.

Beržų sulos trūkumai

Mangano perteklius (pagrindinė rizika). Nurodoma, kad 300 ml beržų sulos gali būti apie 130 proc. mangano paros normos.

Mangano perteklius gali kauptis organizme, o ypač pavojingas jis gali būti žmonėms, turintiems kepenų problemų.

Saugios ribos:

• suaugusiesiems: 9–11 mg per parą;
• vaikams: 2–6 mg per parą.

Reguliariai vartojant didelius kiekius sulos, gali didėti toksinio poveikio rizika.

Alerginės reakcijos. Žmonės, alergiški beržų žiedadulkėms, gali reaguoti ir į sulą. Galimas niežulys, bėrimas, gleivinių sudirginimas.

Rūgimo ir gedimo rizika. Sula pradeda fermentuotis jau po 2–3 dienų nuo surinkimo. Vartojant sugedusį produktą, gali kilti virškinimo sutrikimų.

Pridėtinis cukrus parduotuviniuose produktuose. Komerciniai gėrimai gali turėti pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Dėl to jie būna kaloringesni ir gali turėti nepageidaujamų priedų.

Velykinis krepšelis iš tešlos: žingsnis po žingsnio receptas

Šis valgomas velykinis krepšelis gali tapti puošmena šventiniam stalui. Jį galima naudoti kaip dekorą ar įdėti margučių bei kitų vaišių.

Ingredientai:

• pienas – 200 ml
• cukrus – 1,5 valg. š.
• mielės – 7 g
• kiaušiniai – 2 vnt.
• aliejus – 50 ml
• miltai – 500 g
• druska – 1 arb. š.

Paruošimas:

Vos šiltą pieną sumaišykite su druska, cukrumi ir mielėmis. Įmuškite kiaušinius, supilkite aliejų ir viską gerai išmaišykite.

Dalimis persijokite miltus ir užminkykite minkštą, elastingą tešlą. Uždenkite ir palikite šiltoje vietoje kilti, kol jos tūris padvigubės.

Pakilusią tešlą lengvai perminkykite ir formuokite krepšelį: pirmiausia suformuokite dugną, o sienelėms ir rankenai supinkite tešlos „juosteles“. Paruoštą krepšelį perkelkite ant formos. Kaip karkasą galima naudoti dubenį, apvyniotą folija.

Tuomet iš tešlos supinkite kasą – ji bus krepšelio rankena.

Suformuotą krepšelį palikite dar 15–20 min. pakilti. Aptepkite plaktu kiaušiniu ir kepkite 180 °C temperatūroje 30–40 min., kol gražiai apskrus.

Prieš nuimdami nuo formos, leiskite krepšeliui visiškai atvėsti. Jei reikia, dalis sutvirtinkite dantų krapštukais.

Kas yra GMO

GMO (genetiškai modifikuoti organizmai) – tai gyvi organizmai (augalai, gyvūnai arba mikroorganizmai), kurių genetinė medžiaga (DNR) pakeista taikant genų inžinerijos metodus.

GMO kuriami dėl kelių pagrindinių priežasčių:

• atsparumo kenkėjams;
• atsparumo herbicidams (tai padeda lengviau kontroliuoti piktžoles);
• didesnio derlingumo;
• pagerintos sudėties (pavyzdžiui, didesnio vitaminų kiekio).

Daugelis GMO turinčių produktų būna ženklinami (pavyzdžiui, nurodoma „sudėtyje yra GMO“ arba „be GMO“).

Ar GMO iš tiesų yra kenksmingi

Eksperto teigimu, ši technologija leidžia sukurti itin produktyvius augalus, kurie mažiau nukenčia nuo plėšrūnų ir kenkėjų. Kartu pripažįstama, kad teoriškai genetinė modifikacija gali būti panaudota ir taip, jog būtų sukurti potencialiai pavojingi augalai.

Dėl šios priežasties veislės, sukurtos taikant genetinės modifikacijos technologijas, paprastai tikrinamos gerokai kruopščiau nei veislės, gautos įprastinės selekcijos būdu.

„Į rinką niekada nepateks pavojingos GMO veislės, o štai pavojingų selekcinių veislių pasitaikydavo ne kartą. Kadaise bulvių veislė „Lenape“ buvo auginama traškučiams gaminti, tačiau vėliau joje aptiktas padidėjęs nuodingų junginių – solanino ir chakonino – kiekis. Ir tai buvo veislė, išvesta be GMO. Todėl ir selekcijoje reikia išlikti atsargiems“, – aiškino Kovalenko.

Ar egzistuoja supermaistas

Supermaistu dažniausiai vadinami produktai, kuriuose esą itin daug maistinių medžiagų – vitaminų, skaidulų, antioksidantų. Vis dėlto panašiomis savybėmis pasižymi šimtai įprastų kasdien vartojamų produktų.

Eksperto teigimu, „supermaisto“ iš esmės nėra – augalas arba yra maistas, arba ne. O sąvoka „naudingas“ dažnai labai sąlyginė.

Anot jo, svarbiausia yra suvartojamas kiekis. Yra augalų, kurių sudėtis žmogaus mitybai išties palanki, tačiau tai nereiškia, kad jie išskirtiniai ar stebuklingi – jie tiesiog papildo organizmą reikalingomis medžiagomis.

„Tokie terminai dažniausiai sugalvojami marketingo tikslais, siekiant išpopuliarinti mažiau žinomus produktus. Ukrainoje šimtmečius augino Lycium barbarum, tačiau jų aktyviai nevartojo. Tik pasirodžius labai panašiai rūšiai Lycium chinensis, uogos pradėtos vadinti goji ir taip išpopuliarėjo“, – sakė ekspertas.

Ką verta žinoti apie čia sėklas

Čia sėklos taip pat dažnai pristatomos kaip supermaistas. Tačiau mokslininko teigimu, jos iš tiesų turi daug skaidulų ir riebalų rūgščių, kurios svarbios subalansuotai mitybai. Vis dėlto, jei žmogus valgytų vien čia sėklas, tai, pasak eksperto, nieko gero neduotų.

Taip pat pabrėžiama, kad net ir labai maistingi produktai nekompensuoja nesubalansuotos mitybos. Didžiausią naudą lemia bendra raciono struktūra, o ne pavieniai produktai.

Jei stebite cukraus kiekį kraujyje arba tiesiog stengiatės kontroliuoti kūno svorį, verta atrasti naujų produktų, kurie praturtintų kasdienį racioną. Pietų Amerikos šakniavaisiai gali tapti įdomia alternatyva įprastiems užkandžiams, nes pasižymi švelniu saldumu ir palankiu poveikiu medžiagų apykaitai.

Jakonas – šaknis, apie kurią daugelis išgirsta tik tada, kai rimčiau susidomi mityba. Kodėl verta atkreipti dėmesį būtent į jį? Svarbiausi jakono privalumai – jo savybės ir žemas glikemijos indeksas, dėl kurių šis produktas gali papildyti diabetu sergančių žmonių mitybą ir būti naudingas ne tik jiems.

Jakone gausu fruktooligosacharidų – skaidulų rūšies, kuri nėra virškinama įprastai, tačiau tampa maistu gerosioms žarnyno bakterijoms. Praktikoje tai gali reikšti sklandesnę žarnyno veiklą, lengvesnį tuštinimąsi ir didesnį komfortą po valgio.

Kai kurie žmonės pastebi, kad reguliariai vartojant jakoną lengviau kontroliuoti apetitą. Taip pat svarbu ir tai, kad jakone esantys cukrūs nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje, todėl jis gali būti švelnesnis pasirinkimas tiems, kurie prižiūri cukraus kiekį ar kūno svorį. Be to, jakonas suteikia kalio ir antioksidantų.

Visgi į racioną jį verta įtraukti ramiai – pradėti nuo mažesnių kiekių. Didesnis skaidulų kiekis iš pradžių kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar stipresnį sotumo jausmą, tačiau ilgainiui organizmas dažnai prisitaiko.

Jakonas dar nėra labai populiarus, todėl natūralu, kad kyla klausimas, kaip jį geriausia vartoti. Jį galima valgyti tiek žalią, tiek termiškai apdorotą – viskas priklauso nuo skonio ir to, kaip į jį reaguoja jūsų organizmas.

Žalias jakonas yra traškus, sultingas ir švelniai saldus, todėl daug kas jį renkasi kaip užkandį tarp valgymų arba deda į salotas. Tai paprasčiausias būdas – pakanka tik nulupti žievę. Dar viena populiari forma – džiovintas jakonas.

Pašildytas jakonas suminkštėja ir tampa švelnesnio skonio. Jį galima kepti orkaitėje, dėti prie daržovių keptuvėje ar virti kartu su kitais pietų patiekalo ingredientais. Daliai žmonių toks variantas būna malonesnis, ypač pradžioje, kai produktas tik įtraukiamas į mitybą. Verta išbandyti abu būdus ir nuspręsti, kuris labiau tinka jums.

Jakonas gali tapti puikiu kasdienių patiekalų paįvairinimu, ypač kai norisi ko nors lengvo, bet kitokio nei įprastai. Daugelis ieško idėjų, ką su juo pasigaminti – dažniausiai geriausiai pasiteisina salotos ir užkandžiai, nes jie nereikalauja sudėtingo paruošimo ir leidžia išlaikyti natūralų šakniavaisio traškumą.

Vienas paprastas pavyzdys – salotos su obuoliu ir riešutais: jos derina saldesnę natą su sodresniais priedais ir tinka tiek greitam patiekalui namuose, tiek vaišėms. Kita idėja – traškus daržovių užkandis su agurkiniu padažu. Tai patogu, paprasta ir nereikalauja ilgo planavimo.

Jei norisi dar lengvesnio varianto, galima rinktis citrusinių vaisių salotas su sėklomis ir žolelėmis – jos suteikia gaivumo ir padeda praskaidrinti kasdienę mitybos rutiną. Taip galima ramiai išbandyti skirtingus derinius ir atrasti tai, kas labiausiai patinka.

Naujų produktų įtraukimas į racioną nebūtinai turi tapti revoliucija. Kartais užtenka nedidelio pokyčio, kad maistas būtų įvairesnis ir geriau pritaikytas individualiems poreikiams. Svarbiausia – bandyti, stebėti savijautą ir rinktis tai, kas iš tiesų jums tinka.

Vos septynios alyvuogės per dieną gali pastebimai prisidėti prie geresnės kraujotakos sistemos veiklos, žarnyno darbo ir aprūpinti organizmą vertingais antioksidantais. Tai paprastas, natūralus būdas sustiprinti kūną be papildų ar sudėtingų dietų. Toliau paaiškiname, kurios alyvuogės laikomos sveikiausiomis, kuo jos vertingos ir kiek jų verta suvalgyti, kad nauda būtų didžiausia.

Parduotuvėse alyvuogių pasirinkimas gali gluminti: jos skiriasi spalva, skoniu, kilmės šalimi ir apdorojimo būdu. Žalios, juodos, su kauliuku, be kauliuko, sūryme ar marinuotos su žolelėmis – kiekvienas variantas turi savų privalumų ir tinka skirtingiems patiekalams. Renkantis geriausias alyvuoges, verta atsakyti sau, kas svarbiausia: maistinė vertė, skonis ar produkto autentiškumas.

Daugiausia vertingų medžiagų dažniausiai išsaugo alyvuogės su kauliuku, ypač parduodamos natūraliame sūryme arba aliejuje ir be nereikalingų konservantų. Žalios alyvuogės yra neprinokusios, todėl jų skonis ryškesnis, kartesnis, be to, jose paprastai būna kiek daugiau natrio. Juodos alyvuogės yra labiau prinokusios, švelnesnės ir neretai turi daugiau naudingųjų riebalų. Taip pat pravartu atkreipti dėmesį į kilmę – alyvuogės iš Graikijos, Ispanijos ar Italijos dažnai laikomos itin aromatingomis, nes prinoksta saulėje ir neretai renkamos rankomis.

Geriausiu pasirinkimu dažniausiai laikomos alyvuogės su trumpa sudėtimi ir natūraliu skoniu – be dirbtinių dažiklių ir perteklinės druskos. Sąmoningai rinkdamiesi šį produktą galite ne tik praturtinti mitybą, bet ir atrasti naujų Viduržemio jūros virtuvės skonių.

Alyvuogės neretai vadinamos ilgaamžiškumo ir geros savijautos simboliu, o šiuolaikiniai tyrimai patvirtina jų potencialą. Šiuose vaisiuose gausu mononesočiųjų riebalų rūgščių, kurios padeda palaikyti tinkamą cholesterolio lygį ir palaiko širdies veiklą.

Alyvuogės taip pat suteikia vitaminų A, E, C ir B grupės vitaminų, o kartu – geležies, vario bei kalio. Tai medžiagos, svarbios nervų sistemai, odai ir raumenims.

Alyvuogėse esantys antioksidantai, tokie kaip polifenoliai ir flavonoidai, padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus. Dėl to gali lėtėti senėjimo procesai ir mažėti širdies ligų rizika. Be to, šios medžiagos pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, prisideda prie imuniteto stiprinimo ir organizmo atsistatymo. Reguliarus alyvuogių vartojimas gali būti naudingas ir virškinimui, nes jose esantis skaidulų kiekis padeda virškinti ir reguliuoti žarnyno veiklą.

Svarbu ir tai, kad alyvuogės turi žemą glikeminį indeksą, todėl gali tikti žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems diabetu. Tai produktas, kuriame dera skonis, maistinė vertė ir apčiuopiama nauda sveikatai – užtenka nedidelės porcijos kasdien.

Vis dėlto, kaip ir daugumos produktų atveju, svarbiausia yra saikas. Alyvuogės yra gana kaloringos ir natūraliai turi daug natrio, todėl per didelis jų kiekis gali būti nepalankus žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį. Dietologai dažniausiai rekomenduoja apie 25–30 gramų per dieną, tai yra maždaug 7–10 alyvuogių. Toks kiekis leidžia pasinaudoti jų privalumais, negaunant per daug kalorijų ar druskos.

Tokioje porcijoje paprastai būna mažiau nei 40 kilokalorijų, taip pat gaunama vertingų nesočiųjų riebalų rūgščių, vitaminų ir mineralų. Reguliariai valgant alyvuoges saikingai, jos gali prisidėti prie širdies veiklos, odos būklės ir imuninės sistemos palaikymo. Vis dėlto verta rinktis kokybiškus produktus – geriausia natūraliame sūryme ir su kauliuku, nes jos paprastai išlaiko daugiau naudingųjų medžiagų nei alyvuogės be kauliuko ar įdarytos.

Jei alyvuogės tampa kasdienės mitybos dalimi, patogu jas įtraukti į patiekalus: dėti į salotas, makaronus ar sumuštinius. Taip lengviau išlaikyti balansą tarp skonio ir sveikatai palankios mitybos.

Kava iš tikrųjų energijos nesukuria. Nors tai gali skambėti netikėtai, kofeinas neduoda kalorijų, negamina gliukozės ir „neįkrauna“ organizmo taip, kaip maistas ar fizinis aktyvumas. Jo poveikis paremtas vienu mechanizmu – adenozino receptorių blokavimu smegenyse.

Adenozinas – medžiaga, kuri dienos eigoje kaupiasi organizme ir sukelia vis stiprėjantį mieguistumą. Kuo ilgiau nemiegate, tuo daugiau adenozino prisikaupia ir tuo labiau norisi poilsio. Kofeinas jungiasi prie tų pačių receptorių kaip adenozinas ir juos laikinai „užima“, todėl smegenys negauna signalo, kad esate pavargę.

Čia ir slypi paaiškinimas, kodėl kava ne „pakelia energiją“, o tik užmaskuoja nuovargį. Adenozinas niekur nedingsta – jis ir toliau kaupiasi, tik smegenys jo tarsi „nemato“, kol kofeinas blokuoja receptorius. Po kelių valandų kepenys kofeiną suskaido, receptoriai atsipalaiduoja, ir tuomet sukauptas adenozinas tarsi banga užlieja smegenis. Dėl to nuovargis, kuris pasireiškia vėliau, neretai būna stipresnis nei iki kavos. Taip atsiranda vadinamasis „kofeino kritimas“ – staigus savijautos pablogėjimas, kai poveikis baigiasi.

Dar svarbiau tai, kad kofeinas turi šlapimą varantį poveikį. Kiekvienas puodelis kavos gali skatinti skysčių netekimą, o jei papildomai negeriate vandens, kita kavos porcija tik gilina dehidrataciją. Būtent čia dažnai daroma esminė klaida: geriame kavą, bet pamirštame vandenį. Tuomet kofeinas, užuot padėjęs išlikti žvaliems, palaipsniui prisideda prie skysčių trūkumo.

Dehidratacija daugeliui asocijuojasi su karščiu, intensyviu sportu ar apsinuodijimu, tačiau lengvas, lėtinis skysčių trūkumas yra itin dažnas ir dažnai nepastebimas. Pakanka netekti apie 2 proc. organizmo vandens, kad atsirastų aiškūs simptomai.

Dehidratacijos požymiai klastingi, nes lengva juos supainioti su kitais negalavimais. Kai trūksta skysčių, kraujas tampa tirštesnis, širdis turi dirbti intensyviau, kad aprūpintų audinius deguonimi, o smegenys jo gauna mažiau. Dėl to gali varginti nuolatinis mieguistumas, jėgų stoka ir jausmas, kad dieną „tempiate“ vien valios pastangomis.

Smegenys maždaug tris ketvirtadalius sudarytos iš vandens, todėl net nedidelis skysčių sumažėjimas gali paveikti savijautą. Jei ima skaudėti galvą, prieš griebiantis nuskausminamųjų verta lėtai išgerti dvi stiklines vandens ir palaukti apie 20 minučių. Tyrimai rodo, kad net nedidelė dehidratacija gali pabloginti trumpalaikę atmintį ir dėmesio koncentraciją. Vietoj dar vieno kavos puodelio neretai padeda vanduo su elektrolitais, kurie svarbūs raumenų ir širdies veiklai. Kai elektrolitų trūksta, gali pasireikšti skausmingi mėšlungiai, akių vokų trūkčiojimas ar padažnėjusio širdies plakimo pojūtis.

Elektrolitai čia ypač svarbūs. Vien vandens kartais nepakanka, nes organizmui reikia mineralų, kad skysčiai būtų tinkamai „nukreipiami“ į ląsteles. Jei trūksta natrio ar kalio, galite gerti daug vandens, bet troškulys ir nuovargis vis tiek gali nesitraukti. Dėl to vis dažniau rekomenduojama dieną pradėti nuo vandens su elektrolitais – ypač prieš kavą arba po jos.

Užuot gėrę dar vieną puodelį, kuris tik atidės nuovargio bangą, galite pasigaminti namuose izotoninį gėrimą. Jis padeda papildyti elektrolitus, geriau drėkina organizmą ir gali pagerinti savijautą.

Kaip pasigaminti:

Rinkitės nerafinuotą akmens druską – joje, palyginti su įprasta stalo druska, gali būti daugiau mikroelementų. Svarbiausias komponentas yra natris, nes jis padeda vandeniui patekti į ląsteles. Dažniausiai pakanka ketvirčio arbatinio šaukštelio – tiek, kad gėrimas nepasirodytų sūrus.

Įspauskite citrinos sulčių. Citrina suteikia gaivų skonį, o vitaminas C siejamas su normalių organizmo funkcijų palaikymu, ypač patiriant stresą ir nuovargį.

Įdėkite šaukštą medaus – tai natūralus gliukozės ir fruktozės šaltinis, kuris suteikia švelnaus saldumo ir nedidelį angliavandenių kiekį. Tokia kombinacija taip pat padeda „pernešti“ elektrolitus. Parduotuviniai izotoniniai gėrimai veikia panašiu principu, tačiau dažnai būna brangesni ir gali turėti priedų.

Tinkamiausias metas šiam gėrimui – ryte, prieš kavą, ir po pietų, kai pajuntate jėgų kritimą. Kava nėra priešas, tačiau svarbu suprasti, kad ji ne prideda energijos, o tik laikinai užmaskuoja nuovargį. Jei ją geriate be pakankamo vandens kiekio, kiekvienas papildomas puodelis gali prisidėti prie dehidratacijos. Paprastas sprendimas – prieš kavą išgerti vandens (dar geriau – su elektrolitais). Namų izotoniką paruošite per minutę, o savijautos pokytis kartais būna didesnis, nei tikimasi.

Nepradėkite nuo „sunkaus“ maisto

„Cleveland Clinic“ duomenimis, persivalgymas – tai valgymas jau pajutus sotumą. Svarbu tai, kad sotumo signalas dažniausiai vėluoja maždaug 15–20 minučių.

Todėl per Velykas problema dažniausiai kyla ne dėl vieno patiekalo, o dėl:

• valgymo greičio;
• suvalgomo kiekio;
• riebaus ir saldaus maisto derinimo.

Po ilgesnės pertraukos organizmui sudėtinga iš karto virškinti riebius ir mėsos patiekalus. Geriau pradėti nuo lengvesnių pasirinkimų:

• kiaušinio;
• nedidelio gabalėlio velykinės bobos;
• daržovių.

Mėsos patiekalus vertėtų įtraukti vėliau, kai skrandis jau „įsivažiuos“.

Laikykitės mažų porcijų taisyklės

Švenčių metu, ypač per Velykas, stalas dažnai būna gausus: daug kaloringų patiekalų, saldumynų ir mėsos. Dėl to lengva persivalgyti, ypač jei prieš tai buvo pasninkauta ar pasikeitė įprastas mitybos režimas.

Valgykite lėtai, gerai sukramtykite maistą. Darykite pertraukas tarp patiekalų ir nebandykite visko paragauti vienu metu. Esmė ne nuolat valgyti mažytėmis porcijomis, o sąmoningai stebėti, kada pasijuntate sotūs.

Dažnai geriau valgyti 4–5 kartus po truputį, nei vieną kartą labai sočiai. Galimi orientyrai:

• mėsos porcija – maždaug delno dydžio;
• velykinė boba – 1–2 nedideli gabalėliai vienu kartu.

Nekraukite visko į vieną lėkštę

Dažna klaida – vienu metu valgyti dešrą, šaltieną, majonezinius salotus, velykinę bobą ir dar desertą. Toks derinys smarkiai apkrauna virškinimo sistemą.

Nemalonūs pojūčiai dažniau atsiranda ne vien dėl „maišymo“, o dėl:

• per didelio suvalgomo kiekio vienu metu;
• riebių, sunkių produktų po pasninko;
• greito valgymo be pertraukų.

Valgykite lėtai

Valgant neskubant maistas geriau sukramtomas, skrandžiui lengviau jį suvirškinti, o apkrova kasai ir kepenims sumažėja.

Greitas persivalgymas po pasninko gali išprovokuoti gastrito paūmėjimą, tulžies pūslės problemas ir staigius cukraus kiekio kraujyje svyravimus.

Atsargiai su riebiais patiekalais ir alkoholiu

„Mayo Clinic“ nurodo, kad riebūs ir kepti produktai neretai sulėtina virškinimą ir gali sukelti sunkumo jausmą, pilvo pūtimą bei skausmą viršutinėje pilvo dalyje (dispepsiją).

Alkoholis didina skrandžio rūgštingumą ir gali dirginti jo gleivinę. Dėl to gali pasireikšti gastritas, rėmuo, pykinimas ir skausmas. Ilgalaikis ar gausus alkoholio vartojimas siejamas su alkoholiniu gastritu.

Ką reikėtų vartoti saikingai

Ypač atsargiai vertėtų rinktis šiuos produktus ir patiekalus:

• labai riebią mėsą ir dešras – namines dešras, kumpį, lašinius, rūkytus gaminius;
• didelį kiekį kiaušinių;
• saldžią kepinę – velykinę bobą su daug sviesto, cukraus ir razinų;
• krienus ir labai aštrius užkandžius – jie gali sukelti rėmenį ar skausmą;
• rūgščius ir marinuotus produktus – pavyzdžiui, marinuotus agurkus ar raugintas daržoves dideliais kiekiais;
• alkoholį – jis papildomai dirgina skrandžio gleivinę ir lėtina virškinimą.

Naminiai krienai su burokėliais: paprastas receptas

Šis krienų ir burokėlių pagardas puikiai tinka prie mėsos patiekalų. Pasigamina greitai, o laikomas šaldytuve išlieka ilgiau.

Ingredientai:

• krienai – 1 kg
• raudonasis burokėlis – 1 vnt.
• druska – 1 a. š.
• cukrus – 2 a. š.
• vanduo – 50 ml
• actas – 1 v. š.

Gaminimo būdas

Krienus sutarkuokite smulkia tarka. Tai geriausia daryti lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje, nes krienai turi labai aitrų kvapą ir gali graužti akis. Taip pat sutarkuokite burokėlį.

Į dubenį su krienais sudėkite druską, cukrų, supilkite vandenį, įpilkite acto ir viską gerai išmaišykite. Tuomet įmaišykite sutarkuotą burokėlį.

Paruoštą masę sudėkite į stiklainį ir laikykite šaldytuve.

Kiek krienų galima suvalgyti per dieną

Krienai su burokėliais – naudinga, tačiau skrandžiui gana „agresyvi“ užkanda, todėl svarbu nepersistengti.

Sveikam žmogui įprastai saugi norma yra 1–2 valgomieji šaukštai per dieną (apie 15–30 g). Geriausia juos valgyti kartu su pagrindiniu maistu, o ne nevalgius.

Krienuose esančios eterinės alyvos ir garstyčių junginiai gali:

• dirginti skrandžio gleivinę;
• per dideliais kiekiais sukelti rėmenį ar skausmą.

Kodėl bulvės pradeda dygti

Po derliaus nuėmimo bulvės kurį laiką būna fiziologinės ramybės būsenoje. Tai natūralus apsauginis mechanizmas, neleidžiantis gumbams iškart sudygti po subrendimo.

Artėjant pavasariui dažniau pakyla temperatūra ir padidėja oro drėgmė. Tai tampa signalu gumbų akutėms „prabusti“. Tuomet suaktyvėja augimą skatinantys hormonai, o bulvė pradeda ruoštis dygimui.

Gumbe esantis krakmolas ima skaidytis į cukrus – tai „kuras“ dygstantiems daigams. Akutės pradeda intensyviai dalytis, susiformuoja šviesūs ar balti ūgliai, kurie šviesoje vėliau gali pažaliuoti.

Kur bulvės sudygsta greičiausiai

Bulvės paprastai greičiau sudygsta šiltesnėmis sąlygomis, todėl norint sulėtinti šį procesą, jas verta laikyti vėsesnėje vietoje.

Daigai atsiranda ne tik dėl dauginimosi – tai ir augalo apsaugos mechanizmo dalis. Bulvės natūraliai turi glikoalkaloidų – toksinių medžiagų, skirtų apsisaugoti nuo kenkėjų ir bakterijų. Pačiame bulvės minkštime jų paprastai būna nedaug, todėl jis dažniausiai nekelia pavojaus.

Tačiau daiguose glikoalkaloidų koncentracija gerokai didesnė – ypač solanino ir chakonino. Šios medžiagos ir yra skirtos atbaidyti nepageidaujamus kenkėjus.

Ar sudygusios bulvės yra kenksmingos

Bulvių daigų valgyti nereikėtų, tačiau pats faktas, kad bulvė pradėjo dygti, dar nereiškia, jog ji automatiškai netinkama maistui.

Daigams augant, juose daugėja toksinų, kurie gali sukelti virškinamojo trakto negalavimus. Suvalgę daigų žmonės taip pat gali apsinuodyti.

Dėl to daigus visada reikia pašalinti ir išmesti. Kol bulvė nėra pažaliavusi, ją paprastai galima valgyti. Jei bulvė tik pradėjo dygti, o jos odelė išlieka tvirta, neapvytusi ir be raukšlių, ji dažniausiai dar tinkama vartoti.

Pažaliavusi odelė – dar vienas ženklas, kad bulvėje gali būti padidėjęs toksinų kiekis. Taip nutinka todėl, kad šviesoje kartu su chlorofilu dažniau susidaro ir daugiau glikoalkaloidų.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitus gedimo požymius: minkštą ar košės konsistenciją, raukšlėtą odelę, drėgmę, nemalonų kvapą. Tokias bulves reikėtų išmesti.