Category: Uncategorized

  • Kuskusas laikomas sveiku, bet tinka ne visiems: štai kam jo geriau vengti

    Kuo naudingas kuskusas

    Kuskusas gaminamas iš manų kruopų – kviečių produkto, kuriame gausu maistinių medžiagų, ypač seleno.

    Gali padėti mažinti uždegiminius procesus

    Selenas svarbus skydliaukės veiklai ir medžiagų apykaitai, be to, jis siejamas su uždegiminių procesų slopinimu. Pusėje stiklinės virto kuskuso yra apie 21,6 mikrogramo seleno – tai maždaug 39 proc. rekomenduojamos 55 mikrogramų paros normos 14–51 metų žmonėms.

    Cukraus kiekio kraujyje nekelia taip greitai kaip kai kurios kruopos

    Kuskusas cukraus kiekį kraujyje paprastai didina lėčiau nei kai kurie kiti grūdiniai produktai, ypač baltieji ryžiai. Jo glikeminis indeksas siekia apie 65, todėl jis priskiriamas prie vidutinio poveikio produktų.

    Glikeminis indeksas parodo, kaip greitai maistas didina gliukozės kiekį kraujyje: kuo skaičius didesnis, tuo poveikis greitesnis. Palyginimui, baltųjų ryžių glikeminis indeksas yra apie 87, rudųjų ryžių – apie 55, o makaronų – apie 49.

    Turi baltymų

    Pusėje stiklinės kuskuso yra apie 3 g baltymų. Tai daugiau nei tokiame pačiame kiekyje baltųjų ryžių, kuriuose jų būna apie 1,7 g.

    Greitai paruošiamas

    Vienas didžiausių kuskuso privalumų – paprastas ir greitas paruošimas. Dauguma rūšių išverda greičiau nei per 10 minučių, todėl tai patogus pasirinkimas, kai trūksta laiko.

    Pagrindiniai trūkumai

    Dažniausiai nėra visagrūdis produktas

    Skirtingai nei rudieji ryžiai, bolivinė balanda ar kai kurios makaronų rūšys, įprastas kuskusas nėra visagrūdis. Dažniausiai tai rafinuotas grūdinis produktas, pagamintas iš dalies kviečio grūdo.

    Mažai skaidulų

    Kadangi įprastas kuskusas gaminamas iš rafinuotų grūdų, jame nėra daug skaidulų. Pusėje stiklinės paprasto kuskuso jų tėra apie 1,1 g. Norint padidinti skaidulų kiekį patiekale, verta įdėti daugiau daržovių.

    Sudėtyje yra glitimo

    Kuskusas yra kviečių produktas, todėl jame yra glitimo. Dėl šios priežasties jo turėtų vengti žmonės, sergantys celiakija. Sergant šia liga net ir nedidelis glitimo kiekis gali sukelti imuninę reakciją ir pažeisti žarnyno gleivinę.

  • Majonezą pamirškite: ši varškės ir krienų užpilą pavasario salotoms vadina tobulu

    Šioms salotoms prireiks paprastų, lengvai randamų sezoninių produktų, o pagrindinis akcentas – naminis padažas, kuriam majonezo neprireiks.

    Reikalingi ingredientai

    1. Žalieji svogūnai – 1 ryšulėlis (geriausia švieži);
    2. Šviežias agurkas – 1 vidutinis;
    3. Kiaušiniai – 3 vnt.;
    4. Varškė – 70 g (suteikia tirštumo ir švelnų kreminį poskonį);
    5. Grietinė arba jogurtas – 5 valg. š. (suteikia malonios rūgštelės ir vientisumo);
    6. Raudonėlis (oregano) – pagal skonį;
    7. Krienai – 1 arb. š. (aštrumo „kibirkštis“, paryškinanti agurko ir svogūnų skonį);
    8. Druska – pagal skonį.

    Ingredientų paruošimas

    Žaliuosius svogūnus nuplaukite, gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir smulkiai supjaustykite.

    Agurką kruopščiai nuplaukite. Dalį, jei norite, pasilikite papuošimui, o likusią dalį supjaustykite kubeliais.

    Kiaušinius išvirkite kietai. Atvėsinkite šaltame vandenyje, nulupkite ir supjaustykite – dažniausiai kubeliais arba pasitelkę kiaušinių pjaustyklę, kad gabalėliai būtų vienodi. Patariama kiaušinių nesmulkinti per daug, kad jie neprarastų formos ir nevirstų mase. Taip pat verta juos į salotas dėti prieš pat maišymą su padažu – tuomet geriau išliks švelni baltymo ir trynio tekstūra.

    Firminio padažo paruošimas

    Pagrindinė šių salotų paslaptis – vientisos konsistencijos padažas, kurį patogiausia ruošti trintuvu.

    Į trintuvo indą dėkite 70 g varškės ir 5 valg. š. grietinės (arba jogurto). Viską sutrinkite iki švelnaus kremo.

    Į masę įberkite druskos ir pagal skonį įmaišykite džiovinto raudonėlio.

    Pabaigoje įdėkite nepilną arbatinį šaukštelį krienų – būtent jie suteiks padažui išraiškingo aštrumo ir gilesnį skonį.

    Dėl varškės ir krienų derinio padažas gaunasi tirštas ir sodrus, todėl galima apsieiti be pirktinių padažų neprarandant skonio.

    Visus susmulkintus ingredientus sudėkite į gilesnį dubenį, užpilkite varškės ir grietinės mišiniu ir išmaišykite.

    Patiekimui galima papuošti agurko figūrėlėmis (pavyzdžiui, širdelėmis) ir iš kiaušinio baltymo išpjaustytomis „gėlėmis“.

  • Jau pasirodė turguose: jaunoji kopūstė – vitaminų bomba ir net laikoma švaria daržove

    Jaunoji kopūstė – itin vertinga daržovė, kurioje gausu organizmui svarbių medžiagų. Joje randama vitamino C, A ir E, B grupės vitaminų, vitamino K, taip pat folio rūgšties. Be to, jaunojoje kopūstėje yra mangano, kalio, vario, kalcio ir geležies.

    Šios medžiagos reikalingos normaliai organizmo veiklai: vitaminas C prisideda prie tinkamos imuninės sistemos funkcijos, vitaminas A svarbus regėjimui, o B grupės vitaminai padeda palaikyti nervų sistemos veiklą.

    Dar vienas privalumas – jaunoji kopūstė nėra labai kaloringa, jei patiekiama be riebių priedų. 100 gramų šios daržovės turi apie 40 kilokalorijų, todėl ją neretai į savo mitybą įtraukia svorį metantys žmonės.

    Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad jaunoji kopūstė tinka ne visiems. Joje esantys junginiai gali apsunkinti jodo įsisavinimą iš maisto, todėl žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, patariama šią daržovę vartoti saikingai.

    Įdomu tai, kad jaunoji kopūstė kartais minima vadinamojoje „Švariojo penkioliktuko“ (angl. Clean Fifteen) sąrašo kontekste. Šiame sąraše pateikiami vaisiai ir daržovės, kurie, vertinant tyrimus, paprastai būna mažiausiai užteršti pesticidais ar kitomis augalų apsaugos priemonėmis.

    Šį reitingą kasmet skelbia organizacija „Environmental Working Group“. Be kopūstų, į sąrašą įtraukiami ir kiti produktai, pavyzdžiui, batatai, morkos, papajos, ananasai, avokadai ar svogūnai. Taip pat nurodoma, kad pagal EWG ataskaitą daugumoje mėginių (apie 65 proc.) iš šio sąrašo vaisių ir daržovių nebuvo aptikta nustatomų pesticidų likučių.

    Jaunoji kopūstė – universali daržovė, iš kurios galima pagaminti įvairių patiekalų. Ji puikiai tinka troškiniams, kopūstienei, taip pat salotoms ar įvairioms mišrainėms, pavyzdžiui, su grietine. Daugeliui pažįstamas ir klasikinis derinys – bulvės, kepsnys ir jauna kopūstų salota. Iš jos galima pagaminti ir aromatingą „coleslaw“ tipo salotų versiją.

    Jei norisi paįvairinti valgiaraštį, jaunosios kopūstės lapai gali būti naudojami balandėliams sukti. Iš kopūstų galima kepti ir blynelius, o taip pat ruošti bandeles su grybais. Galimybių išties daug – verta išbandyti skirtingus variantus.

    Kai kurie žmonės jaunosios kopūstės lapų įdeda net į kokteilius. Sumaišyti su obuoliais ir morkomis, jie gali tapti maistingu gėrimu.

  • Karšta ar ledinė kava: kuri iš tiesų naudingesnė ir kada ji gali pakenkti

    Kurį gėrimą labiau „užveda“ energijai

    Karštoje ir ledinėje kavoje kofeino kiekis gali skirtis. Tai lemia daugybė veiksnių: kavos pupelių rūšis, malimo stambumas, plikymo trukmė ir pasirinktas paruošimo būdas.

    Ledinei kavai dažniausiai kava pirmiausia paruošiama karštu būdu, o vėliau atvėsinama ledu. Dėl to gėrimas gali turėti šiek tiek mažiau kofeino, nes kava praskiedžiama.

    Nors kofeinas tiesiogiai veikia energijos lygį, tam tikrą įtaką gali turėti ir gėrimo temperatūra. Šalta kava neretai atrodo labiau gaivinanti, o karšta ryte kai kuriems žmonėms gali suteikti ryškesnį žvalumo pojūtį.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į priedus. Grietinėlė ir kvapiosios medžiagos, turinčios daug pridėtinio cukraus, gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, tačiau vėliau dažnai seka ir staigus jo kritimas.

    Kur daugiau antioksidantų

    Kava yra gerai žinoma kaip vienas stipresnių antioksidantų (polifenolių) šaltinių. Tokie junginiai kaip kvercetinas ir flavonoidai gali padėti mažinti uždegiminius procesus organizme ir siejami su galimomis neuroprotekcinėmis, kardioprotekcinėmis bei imunitetą palaikančiomis naudomis.

    Karštas plikymas iš kavos tirščių gali „ištraukti“ kiek daugiau antioksidantų nei šaltas būdas, įskaitant ir chlorogenines rūgštis.

    Kuri kava geresnė skrandžiui

    Kava yra natūraliai rūgštus gėrimas, todėl žmonėms, turintiems rūgštinio refliukso (dar vadinamo gastroezofaginio refliukso liga), ji gali sukelti diskomfortą.

    Vis dėlto reakcija į kavą yra labai individuali ir gali smarkiai skirtis. Ledinė kava dažnai laikoma švelnesne ir lengviau toleruojama skrandžiui.

    Kaip išsirinkti tinkamiausią kavą sau

    Karšta kava gali turėti šiek tiek daugiau antioksidantų, o šalta dažnai vertinama kaip švelnesnė ir mažiau rūgšti.

    Karšti gėrimai kai kuriems žmonėms gali būti labiau raminantys ir padėti virškinimui, o šalti – labiau gaivinantys ir drėkinantys, ypač vasarą.

  • Pamirškite vandenį: vienas produktas akimirksniu numalšina deginimą suvalgius aštraus maisto

    Aštrių patiekalų mėgėjams verta žinoti, kad deginimo pojūtį sukelia kapsaicinas – riebaluota medžiaga, esanti aitriosiose paprikose. Ji neturi nei skonio, nei kvapo, tačiau pasižymi savybe „apgauti“ žmogaus organizmą.

    Kapsaicinas veikia burnos ertmėje esančius TRPV1 receptorius, kurie atsakingi už šilumos ir skausmo pojūtį. Paprastai šie receptoriai reaguoja į karštą maistą ar verdantį vandenį, tačiau kapsaicinas priverčia smegenis manyti, kad vyksta nudegimas. Dėl to organizmas įjungia apsauginę reakciją: burnoje ima deginti, akys ašaroja, prakaituojama, o žmogus instinktyviai nori kuo greičiau atsigerti.

    Atrodytų, kad vanduo turėtų padėti „nuplauti“ dirgiklį, tačiau praktikoje nutinka priešingai, nes kapsaicinas vandenyje netirpsta.

    Todėl užsigėrus vandeniu, kapsaicino molekulės tik paskleidžiamos po visą burnos ertmę, padidėja sudirgintos vietos plotas, o deginimas tampa stipresnis ir trunka ilgiau.

    Efektyvus sprendimas

    Geriausias „antidotas“ kapsaicinui yra pienas ir pieno produktai. Tai ne vien liaudiškas patarimas – tai paprasta chemija. Piene yra kazeino – baltymo, kuris gali „surišti“ kapsaicino molekules ir tarsi nuplauti jas nuo receptorių, taip sumažindamas jų poveikį.

    Be to, kadangi kapsaicinas tirpsta riebaluose, riebus, nenugriebtas pienas paprastai veikia greičiau nei liesas.

    Kas dar gali padėti, jei nėra pieno

    Jei po ranka nėra stiklinės pieno, specialistai pataria rinktis kitus produktus, kuriuose yra pieno riebalų arba cukraus:

    1. Ledai: juose derinamas kazeino poveikis ir žema temperatūra, todėl palengvėjimas dažnai juntamas greitai.
    2. Jogurtas arba grietinė: riebūs rauginto pieno produktai veikia panašiu principu kaip pienas.
    3. Cukrus arba medus: nors jie kapsaicino netirpdo, cukrūs gali iš dalies „permušti“ smegenis pasiekiantį skausmo signalą.

    Todėl gaminant aštrų patiekalą su čili pipirais, aštriu padažu ar kariu, arba lankantis indiškame ar meksikietiškame restorane, verta iš anksto pasirūpinti pieno produktais – tai patikimiausias būdas mėgautis skoniu be nemalonių pasekmių.

  • Dietologė įvardijo smutį iš tamsių uogų: žada jaunystę ir hormonų pusiausvyrą

    Smutis iš tamsių uogų

    Ingredientai:

    • tamsios uogos – 100–150 g (iš anksto atšildytos);
    • bananas – 1/2 (kad sušvelnintų rūgštesnį uogų skonį);
    • linų sėmenys – 1–2 a. š.

    Dažniausiai naudojamos tamsios uogos:

    • mėlynės – smulkios miško uogos, tamsiai mėlynos spalvos, turtingos antocianinų;
    • šilauogės – didesnės už mėlynes;
    • gervuogės – tamsiai violetinės, beveik juodos, pasižyminčios sodriu saldžiarūgščiu skoniu;
    • juodieji serbentai – labai aromatingi, su ryškesne rūgštele;
    • juodosios šeivamedžio uogos – tamsiai violetinės, dažniausiai vartojamos po terminio apdorojimo.

    Visus ingredientus sudėkite į trintuvą ir suplakite iki vientisos konsistencijos.

    Kuo naudingas šis smutis

    Pasak specialistės, tamsiose uogose gausu polifenolių ir antocianinų. Šios medžiagos siejamos su mažesniais uždegiminiais procesais, taip pat gali prisidėti prie kraujagyslių ir kolageno skaidulų būklės palaikymo.

    Linų sėmenyse esantys lignanai veikia kaip fitoestrogenai ir gali padėti palaikyti moteriškų hormonų pusiausvyrą. Tuo metu linų sėmenų omega-3 riebalų rūgštys, kaip teigiama, padeda antioksidantams ir vandenyje tirpiems vitaminams lengviau patekti į ląsteles.

    Bananas suteikia greitos energijos dėl angliavandenių, o taip pat yra kalio šaltinis, svarbus raumenų veiklai ir nervų sistemai.

  • Specyficzny smak, bet kepenys padėkos: cikorija valo kraujagysles ir atgaivina kūną

    Cikorija (lot. Cichorium intybus L.) – astrinių (graižažiedžių) šeimos daržovė, artima salotoms ir saulėgrąžoms. Natūraliai ji auga Europoje ir Azijoje, tačiau šiandien auginama beveik visame pasaulyje – tiek kaip lapinė daržovė, tiek kaip šakninė kultūra, naudojama kulinarijoje ir maisto pramonėje. Dar senovės Graikijoje ir Romoje cikorija buvo vartojama mityboje, kai vargindavo virškinamojo trakto sutrikimai, taip pat apetitui skatinti.

    Valgomos cikorijos dalys – lapai ir šaknis. Augalas pasižymi ryškiu, šiek tiek kartoku ir riešutus primenančiu skoniu, kurį lemia natūralūs lapuose esantys junginiai, ypač laktucinas ir laktukopikrinas. Šios medžiagos gali skatinti skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, taip prisidėdamos prie virškinimo procesų. Sklandesnė tulžies gamyba ir tekėjimas ypač svarbūs kepenų darbui, kai mityboje gausu riebalų.

    Cikorija yra mažai kaloringa: 100 g šviežių lapų suteikia apie 17 kcal, daugiausia dėl vandens ir skaidulų. Dar įdomesnė jos šaknis – joje gali būti iki 40 proc. inulino, kuris priskiriamas fruktanams (nevirškinamiems angliavandeniams). Tai tirpi skaidula, galinti padėti reguliuoti lipidų apykaitą ir mažinti trigliceridų kiekį. Be to, inulinas palaiko žarnyno veiklą ir tampa maistu naudingosioms virškinamojo trakto bakterijoms. Patekęs į storąją žarną, jis fermentuojamas, o šio proceso metu susidarančios trumpos grandinės riebalų rūgštys gali prisidėti prie geresnės žarnyno funkcijos ir palengvinti mineralinių medžiagų įsisavinimą iš mitybos.

    Cikorija taip pat aprūpina B grupės vitaminais, vitaminu C ir mineralais: kaliu, magniu, fosforu bei geležimi. Pavyzdžiui, 100 g lapų yra apie 211 mg kalio, svarbaus raumenų ir nervų sistemos veiklai, taip pat apie 19 mg kalcio, reikalingo kaulams. Klinikinis tyrimas, atliktas „Children’s Nutrition Research Center“ prie „Baylor College of Medicine“ (2005), parodė, kad reguliariai vartojant inulino tipo fruktanus, kalcio įsisavinimas gali padidėti jau po 8 savaičių.

    Cikorijoje randama ir polifenolių bei seskviterpeninių laktonų – natūralių antioksidaciniu poveikiu pasižyminčių junginių. Jie padeda ląstelėms mažinti oksidacinio streso pasekmes, o šis mechanizmas siejamas su medžiagų apykaitos sutrikimais. Lodzės medicinos universiteto tyrimai rodo, kad šie junginiai gali pasižymėti ir priešvėžiniu poveikiu.

    2015 m. žurnale „Journal of Traditional and Complementary Medicine“ publikuotame tyrime nurodyta, kad dalyviai, 4 savaites kasdien gėrę gėrimą iš cikorijos šaknies, turėjo mažesnį vidutinį cukraus kiekį kraujyje ir pastebėjo pagerėjusią žarnyno veiklą. Taip pat pabrėžiama, kad cikorija gali veikti priešuždegimiškai, antioksidaciškai ir raminamai, prisidėti prie imuninės sistemos palaikymo bei turėti antimikrobinių savybių.

    Cikorijos kartumą galima sumažinti dar prieš gaminant. Daug kas priklauso nuo šviesos poveikio ir gūželės išvaizdos, todėl verta pradėti nuo pasirinkimo parduotuvėje: rinkitės šviesias, tvirtas gūželes, kurių lapai glaudžiai prigludę, be ryškiai žalių plotų. Pažaliavimas dažnai susijęs su šviesos poveikiu, o šviesa gali sustiprinti kartumo pojūtį. Dėl to kokybiškuose prekybos taškuose cikorija neretai saugoma nuo lempų, o namuose ją pravartu laikyti šaldytuve, pakuotėje, ribojančioje šviesos patekimą.

    Švelnesnę cikoriją galima pasirinkti iš karto, tačiau kartumą lengviausia suvaldyti ruošiant. Prieš kepant ar skrudinant patariama išpjauti kietą, intensyviausio skonio kotelio dalį, o tuomet cikoriją apvirti (blanširuoti) 2–3 minutes lengvai pasūdytame vandenyje ir greitai atvėsinti. Dalies kartumą lemiančių junginių savybės yra tokios, kad trumpai apdorojant jie gali pereiti į vandenį.

    Kartumas taip pat sumažėja kepant orkaitėje ar grilinant: aukšta temperatūra išryškina saldesnes natas, todėl daržovė tampa švelnesnė. Pabaigoje cikoriją galima derinti su saldesniais priedais, pavyzdžiui, medumi, apelsinais, kriaušėmis, razinomis ar tiršta balzamiko glazūra.

    Kulinarijoje cikorija puikiai tinka kaip „traškus pagrindas“, neapsunkinantis patiekalo. 100 g lapų turi apie 17 kcal, daugiau nei 94 proc. sudaro vanduo, o skaidulų yra apie 3,1 g, todėl sotumo jausmą dažniau suteikia tūris ir tekstūra. Cikorijos lapus galima naudoti kaip valgomus „laivelius“ ir pripildyti kiaušinių užtepėle, varške, humusu ar tunu, sumaišytu su jogurtu – tai gali pakeisti duoną ir gražiai atrodo lėkštėje. Salotose cikorija ypač dera su obuoliais ar kriaušėmis bei riešutais.

    Šiltuose patiekaluose cikoriją verta kepti su alyvuogių aliejumi, čiobreliais ir citrina, o patiekti su parmezanu arba pelėsiniu sūriu. Ji tinka ir kaip lengvas užkandis: galima apvynioti kumpiu ir užkepti su bešamelio padažu.

    Cikorijos šaknį, paskrudinus ir sumalus, galima naudoti gėrimui, primenančiam kavą, tačiau be kofeino. Toks gėrimas pasižymi sodriu, šiek tiek karameliniu aromatu. Paruoštas su pienu jis tampa švelnesnis, labiau desertinis, bet nesukelia stimuliuojančio poveikio, kurį nemaža dalis žmonių šiandien stengiasi riboti.

    Vis dėlto cikorijos galimybės tuo nesibaigia. Šaknyje esantis inulinas plačiai taikomas šiuolaikinėse maisto technologijose – jis naudojamas kaip ingredientas, gerinantis pieno produktų, pavyzdžiui, jogurtų ar ledų, kremiškumą ir struktūrą, kartu mažinant riebalų kiekį. Mėsos gaminiuose ir paukštienos dešrose inulinas gali paveikti tekstūrą ir bendrą jutiminį įvertinimą, suteikdamas daugiau elastingumo bei sultingumo pojūtį.

  • Chorvatai dievina šią daržovę, o Lietuvoje ji vis dar nuvertinta: joje itin daug vitamino K

    Mangoldas, lapinis burokėlis, bočvinas ar blitva – visi šie pavadinimai reiškia tą pačią išskirtinę daržovę. Ji ne tik gardi ir dailiai atrodo lėkštėje, bet ir palankiai veikia organizmą. Be to, ją nesunku auginti, todėl ji tikrai verta didesnio populiarumo.

    Jei iki šiol neteko jos paragauti, metas tai pakeisti. Štai kuo mangoldas išsiskiria ir kodėl verta jam skirti daugiau dėmesio.

    Mangoldas – iš Viduržemio jūros baseino kilusi paprastojo burokėlio atmaina. Ten jis itin populiarus, o auginamas daugiausia dėl valgomų lapų. Įdomu tai, kad kai kurių veislių lapų gyslos būna beveik sidabriškai baltos, o patys lapai gali būti žali arba purpuriniai violetiniai.

    Lapkočiai taip pat būna įvairių spalvų: dažniausiai raudoni ar rausvi, bet pasitaiko ir oranžinių bei geltonų. Mangoldo šaknis ilga, cilindro formos, minkštimas – baltas arba rausvas. Žiedai ir vaisiai atrodo panašiai kaip burokėlių.

    Lietuvoje mangoldas auginamas gana retai, nors kartais prekyboje galima aptikti tam tikrų veislių. Tuo metu Kroatijoje – ypač Dalmatijoje – blitva (taip ten vadinamas mangoldas) yra įprastas ir mėgstamas garnyras: dažnai tiekiamas prie žuvies, neretai kartu su bulvėmis.

    Nors ši daržovė mūsų krašte dar nėra plačiai žinoma, verta jos paieškoti arba užsiauginti savo darže. Priežastis paprasta – mangoldas naudingas ne vien skoniu, bet ir savo maistine sudėtimi.

    Lapinis burokėlis – mažai kaloringas: 100 g turi apie 19 kcal. Jame gausu skaidulų ir lengvai virškinamų augalinių baltymų.

    Mangolde yra vitaminų A, C, E ir B grupės vitaminų. Taip pat jis turi daugiau vitamino K nei daugelis daržovių, todėl gali padėti palaikyti kaulų ir kraujotakos sistemos funkcijas. Be to, jame randama antioksidantų – karoteno, liuteino ir zeaksantino.

    Tokia sudėtis siejama su įvairia nauda: ji gali prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo, padėti kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, stiprinti kaulus, gerinti organizmo ištvermę ir raumenų aprūpinimą deguonimi. Tai daržovė, kuri gali būti vertinga širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Norite paragauti, bet nežinote, kaip gaminti lapinį burokėlį? Svarbu prisiminti, kad valgomi yra lapai ir lapkočiai, o šaknis maistui netinka. Lapai skoniu šiek tiek primena špinatus, o lapkočiai – kaliaropę.

    Mangoldas tinka salotoms, apkepams, sriuboms. Jį galima virti, troškinti ar kepti. Tai taip pat puikus priedas prie ant grotelių keptų patiekalų.

    Dar vienas įdomus aspektas – lapiniame burokėlyje yra chlorofilo. Manoma, kad ši medžiaga gali padėti slopinti heterociklinių aminų, susidarančių kepant maistą labai aukštoje temperatūroje, poveikį.

  • Sveikatos lobis, kurį dažnai išpilame į kriauklę: padeda cukrui, širdžiai ir imunitetui

    Vienas itin naudingų gėrimų, kurį daugelis po įpročio tiesiog išpila, – raugintų agurkų sultys. Skystis, likęs po rauginimo, yra turtingas vitaminais, mineralais ir biologiškai aktyviomis medžiagomis, o jo poveikis organizmui gali būti reikšmingas.

    Raugintų agurkų sultys palankiai veikia virškinimo sistemą. Jose yra pieno rūgšties bakterijų, kurios padeda palaikyti žarnyno mikrofloros pusiausvyrą, o tai siejama ir su tinkamu imuninės sistemos funkcionavimu. Taip pat gali pagerinti medžiagų apykaitą, sureguliuoti tuštinimosi ritmą, padėti išvengti vidurių užkietėjimo. Be to, šis gėrimas gali skatinti skrandžio rūgščių išsiskyrimą, todėl virškinimas tampa sklandesnis.

    Gerdami raugintų agurkų sultis, galime pagerinti vandens ir elektrolitų balansą. Jos aprūpina organizmą natriu, kaliu ir magniu, todėl gali sumažinti raumenų mėšlungio, kurį sukelia dehidratacija, riziką. Dėl to šis gėrimas dažnai rekomenduojamas fiziškai dirbantiems žmonėms ar aktyviai sportuojantiems, taip pat tiems, kurie po viduriavimo ar vėmimo prarado daug skysčių.

    Reguliarus šių sulčių vartojimas gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos apsaugos: siejamas su cholesterolio kiekio kraujyje mažėjimu ir kraujospūdžio normalizavimu. Dėl to gali būti slopinami aterosklerozės procesai ir mažinama kitų išeminių širdies ligų rizika.

    Taip pat nurodoma, kad raugintų agurkų sultys gali padėti mažinti cukraus kiekį kraujyje, todėl jų kartais rekomenduojama vartoti sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu.

    Šis gėrimas siejamas ir su imuniteto stiprinimu. Manoma, kad jis gali palengvinti peršalimo ar kitų infekcijų simptomus, padėti greičiau atsigauti ir sumažinti tikimybę greitai susirgti pakartotinai. Dėl to jis gali būti naudingas vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie sveiksta po ligų.

    Raugintų agurkų sultys gali praversti ir metant svorį. Dėl geresnio virškinimo ir suaktyvėjusios medžiagų apykaitos, taip pat stabiliau palaikomo cukraus kiekio kraujyje, gali mažėti noras užkandžiauti, ypač saldumynais. Be to, jos gali padėti mažinti skysčių kaupimąsi organizme ir patinimus.

    Norint pajusti poveikį, šį gėrimą rekomenduojama vartoti reguliariai, tačiau neviršyti kiekio. Dažniausiai nurodoma dienos norma – apie 200–250 ml. Didesni kiekiai gali sukelti skrandžio diskomfortą.

    Visgi šis gėrimas tinka ne visiems. Jo reikėtų vengti laikantis mažai natrio turinčios dietos. Tai aktualu ir žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį ar sergantiems inkstų ligomis, nes raugintų agurkų sultyse yra daug natrio, o didesnės jo dozės gali pabloginti savijautą.

    Raugintų agurkų sultys taip pat gali netikti alergiškiems ar histaminui jautriems žmonėms. Jose esanti histamina kai kuriems gali sukelti slogą, niežtinčius bėrimus ar akių ašarojimą.

  • Gydytojai ją vadina smegenų kuru: pigi Atlanto skumbrė saugo širdį ir stiprina atmintį

    Atlanto skumbrė dažnai nėra pirmasis pasirinkimas parduotuvėje. Tačiau dietologas ir dėstytojas dr. Bartekas Kulczyńskis, skatinantis žmones maitintis sveikiau, teigia, kad šią žuvį verta įtraukti į racioną net du kartus per savaitę. Pasak jo, tai gali būti ir pigesnis, ir sveikesnis pasirinkimas nei lašiša.

    Atlanto skumbrė – migruojanti jūrinė žuvis, aptinkama Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje ir pietvakarinėse Baltijos jūros dalyse. Ji užauga iki maždaug 1 kilogramo svorio ir gali siekti iki 50 cm ilgio. Žuvis išsiskiria lieknu, pailgu kūnu ir stipria uodega, sidabrišku pilvu bei tamsesne (žalsva ar melsva) nugara, ant kurios matyti vertikalios juostos. Skumbrės kūną dengia smulkūs žvynai, o pačios žuvys plaukioja atviroje vandens storymėje ir telkiasi į didelius būrius.

    Parduotuvėse Atlanto skumbrė parduodama įvairiais pavidalais: šviežia, rūkyta, marinuota arba konservuota. Sveikiausias pasirinkimas – šviežia žuvis, nors dažniau perkama rūkyta. Renkantis rūkytą skumbrę, patariama teikti pirmenybę šaltai rūkytai žuviai, nes karšto rūkymo ar intensyvaus terminio apdorojimo metu gali susidaryti sveikatai nepalankių, kai kuriais atvejais net kancerogeninių medžiagų. Be to, rūkytoje žuvyje paprastai būna nemažai druskos, todėl kasdieniam racionui dažniau rekomenduojama šviežia Atlanto skumbrė.

    Dr. Bartekas Kulczyńskis taip pat atkreipia dėmesį, kad Atlanto skumbrę verta rinktis vietoje karališkosios skumbrės. Pasak jo, karališkoji skumbrė neretai būna labiau užteršta ir joje gali kauptis didesni gyvsidabrio kiekiai. Tuo metu Atlanto skumbrėje šio elemento kiekiai paprastai būna tik pėdsakiniai ir laikomi mažiau pavojingais. Ypač pabrėžiama, kad nėščiosioms karališkosios skumbrės geriau vengti, nes gyvsidabris gali paveikti vaisių. Apsinuodijimas gyvsidabriu dažniausiai sukelia nemalonių, dažnai neurologinių, simptomų.

    Dietologo teigimu, Atlanto skumbrė gali būti net sveikesnė už lašišą, nes joje gausiau kai kurių naudingų medžiagų. Abi žuvys yra vertingas omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, tačiau tokio paties dydžio skumbrės porcijoje šių rūgščių gali būti apie 40 proc. daugiau nei lašišoje. Omega-3 svarbios tiek smegenų veiklai, tiek širdies ir kraujotakos sistemai.

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su naujų nervinių ląstelių formavimosi skatinimu, smegenų apsauga nuo pažeidimų, geresne atmintimi ir švelnesniu depresinių būsenų simptomų mažinimu. Taip pat jos gali padėti mažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir švelniai prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo. Reguliarus jų vartojimas siejamas su mažesne širdies smūgio ir insulto rizika.

    Atlanto skumbrėje taip pat yra daugiau vitamino B12 – teigiama, kad jo gali būti maždaug dvigubai daugiau nei lašišoje. Šis vitaminas svarbus nervų sistemai, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai (taip prisidedant prie mažesnės anemijos rizikos), imuniteto stiprinimui ir normaliam kraujo krešėjimo procesų balansui. Be to, skumbrė yra niacino (vitamino B3) šaltinis – viena porcija gali suteikti apie 50 proc. rekomenduojamos paros normos. Niacinas siejamas su energijos apykaita, nuovargio mažinimu, odos būklės palaikymu, nervų sistemos veikla ir geresne savijauta.

    Dar viena svarbi Atlanto skumbrės savybė – didelis seleno kiekis. Viena porcija gali padengti apie 80 proc. paros seleno poreikio. Šis mineralas svarbus normaliai skydliaukės veiklai ir gali prisidėti prie mažesnės skydliaukės funkcijos sutrikimų rizikos. Seleno trūkumas gali būti siejamas su silpnesniu imunitetu ir prastesne emocine savijauta, todėl rekomenduojama jo gauti su kasdieniu maistu. Be viso to, skumbrė yra ir pilnaverčių baltymų šaltinis – tai viena pagrindinių organizmo statybinių medžiagų.