Category: Uncategorized

  • Išgerkite po vakarienės vietoj arbatos: užmigsite kaip vaikas, o svoris neaugs

    Tai jau nebe vien kulinarinė įdomybė iš Tolimųjų Rytų. Ši alternatyva be kofeino vis drąsiau atsiranda kasdieniuose žmonių, sąmoningai besirūpinančių sveikata, ramiu miegu ir figūra, pasirinkimuose.

    Reguliarus grikių arbatos vartojimas gali tapti paprasta sveika rutina, kuri ilgainiui prisideda prie geresnės savijautos ir padeda lengviau kontroliuoti mitybą.

    Pats pavadinimas gali klaidinti: grikių arbata su įprasta arbata iš tiesų turi nedaug bendro. Ji gaminama ne iš arbatkrūmio lapelių, o iš paskrudintų totorinių grikių sėklų. Užpylus jas vandeniu, atsiskleidžia švelnus, lengvai riešutinis aromatas, o gėrimas įgauna patrauklią šviesiai auksinę spalvą.

    Svarbu nesupainioti grikių arbatos su užpilu iš grikių kruopų. Nors abu gėrimai siejami su grikiais, skirtumai yra reikšmingi: skiriasi apdorojimo laipsnis, skonis ir išgauto ekstrakto cheminė sudėtis. Grikių arbata dažniausiai yra standartizuotas produktas, dažniausiai gaminamas iš totorinių grikių ir ruošiamas pagal konkrečią technologiją, todėl gali skirtis ir biologiškai aktyvių medžiagų kiekis. Tuo tarpu kruopų užpilas paprastai būna „atsitiktinesnis“ – priklausantis nuo to, kaip ir kiek laiko jis ruošiamas.

    Kodėl verta gerti grikių arbatą? Daugeliui didžiausias privalumas – kofeino nebuvimas. Dėl to ją galima gerti praktiškai bet kuriuo paros metu, taip pat ir vakare. Kitaip nei kava ar įprasta arbata, ji nestimuliuoja nervų sistemos, netrukdo užmigti ir nedaro neigiamos įtakos miego kokybei. Kadangi kokybiškas nakties poilsis itin svarbus viso organizmo veiklai, šį gėrimą tikrai verta įtraukti į savo rutiną. Taip pat pabrėžiama, kad tai gali būti saugus pasirinkimas ir nėščiosioms.

    Dėmesį atkreipia ir grikiams būdingos aktyviosios medžiagos – polifenoliai, įskaitant rutiną ir kvercetiną. Nors užpilo sudėtyje jų paprastai būna mažiau nei visose sėklose, vis tiek gali pasireikšti antioksidacinis poveikis.

    Grikių arbata vertinama ir dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio – jis gali patikti tiems, kurie nemėgsta intensyvių žolelių natų.

    Besirūpinantiems kūno linijomis kyla klausimas: kaip grikių arbata siejasi su svorio mažinimu? Jei kas nors tikisi stebuklingo būdo greitai numesti kelis kilogramus, teks nusivilti – tai nėra stebuklingas sprendimas.

    Vis dėlto ji gali padėti kaip papildoma priemonė: grikių arbata gali pakeisti kaloringus gėrimus, be to, ji staigiai nekėlusi cukraus kiekio kraujyje ir praktiškai neturinti kalorijų.

    Dar vienas svarbus aspektas – grikių arbata netrikdo miego, o būtent miegas yra vienas iš esminių veiksnių, susijusių su tinkama medžiagų apykaita.

    Grikių arbatą paruošti nėra sudėtinga. Svarbu ir tai, kad tuos pačius grūdus galima panaudoti dar 2–3 kartus, o po užplikymo jie lieka valgomi.

  • Nepraeikite pro šalį: juodosios pupelės reguliuoja cukrų ir slopina apetitą – sriuba tobula

    Juodosios pupelės – viena iš paprastosios pupelės rūšių. Jos itin dažnai naudojamos Meksikos virtuvėje ir yra daugelio patiekalų pagrindas. Šios pupelės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudos sveikatai.

    Išvirtos juodosios pupelės gali turėti vos juntamą salstelėjimą. Valgant taip pat išryškėja lengvai aštrokas, riešutus primenantis aromatas. Konsistencija – tvirta, labai panaši į raudonųjų ir baltųjų pupelių.

    Juodosios pupelės nuo raudonųjų skiriasi išvaizda: jų sėklos paprastai būna mažesnės, o spalva – juoda, kai raudonųjų pupelių atspalvis dažniausiai yra raudonas, neretai pereinantis į tamsiai violetinį.

    Skirtis gali ir maistinė sudėtis. Juodosios pupelės yra B grupės vitaminų, vitamino A, kalcio, geležies, mangano bei antioksidacinių savybių turinčių flavonoidų šaltinis. Raudonosios pupelės taip pat aprūpina B grupės vitaminais, be to, suteikia vitaminų C, E ir K, taip pat kalio, magnio ir kalcio.

    Abi pupelių rūšys gali padėti metant svorį. 100 g pupelių yra apie 22 g baltymų – jie ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl natūraliai sumažėja noras užkandžiauti ir suvartojama mažiau kalorijų.

    Didelis skaidulų kiekis pupelėse gali padėti reguliuoti cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje. Skaidulos prisideda prie tolygesnio maisto judėjimo virškinamuoju traktu ir palaiko virškinimo procesus. Dėl to naudą gali pajusti ne tik virškinimo sistema, bet ir širdies bei kraujagyslių sistema – mažėja rizika susidurti su cukriniu diabetu, ateroskleroze ar padidėjusiu kraujospūdžiu.

    Juodosios pupelės, palyginti su raudonosiomis, dažniau išskiriamos dėl gausesnio antioksidantų kiekio. Manoma, kad tai gali prisidėti prie priešuždegiminio poveikio, ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso ir bendro organizmo senėjimo procesų lėtinimo.

    Dažniausiai juodosios pupelės siejamos su Meksikos virtuve. Iš jų gaminami tokie klasikiniai patiekalai kaip chili con carne ar takai su pupelėmis ir malta kiauliena arba jautiena. Taip pat iš jų galima išsivirti sočią ir maistingą sriubą.

    Be to, juodosios pupelės puikiai praturtina salotas, makaronų patiekalus, patiekalus su kruopomis ar ryžiais. Ypač gerai dera su kukurūzais, paprika ir raudonuoju svogūnu.

  • PRL laikų „Pewex“ arbatos hitas grįžta: pu-erh žada geresnį virškinimą ir cholesterolį

    Jau seniai žinoma, kad kiniškos arbatos laikomos vienomis skaniausių. Pu-erh pasižymi giliu, intensyviu aromatu, o kai kurie gurmanai jo skonyje atpažįsta lengvas dūmo ir medienos natas. Šią arbatą verta rinktis ne tik dėl skonio, bet ir dėl jai priskiriamų naudingų savybių.

    Pu-erh arbata kilusi iš Kinijos, tiksliau – iš Junanio provincijos, garsėjančios ne tik įspūdingais kraštovaizdžiais, bet ir arbatos auginimo bei gamybos tradicijomis. Liaudies medicinoje ji naudota kaip priemonė imunitetui stiprinti ir skrandžio negalavimams lengvinti. Lietuvoje pu-erh dažnai vadinama raudonąja arbata, tačiau daugelyje Azijos šalių ji priskiriama juodajai arba tamsiajai arbatai. Gamybos procesas apima fermentaciją – jos metu lapelių kraštai įgauna rausvą atspalvį, vėliau jie džiovinami ir susukami.

    PRL laikais šios arbatos buvo galima rasti „Pewex“ parduotuvėse, tačiau tuomet siūlomos produkcijos kokybė neretai nuvildavo. Šiandien pu-erh įsigyti paprasčiau – jos galima rasti daugelyje parduotuvių. Vis dėlto norint pajusti tikros kiniškos pu-erh skonį, verta ieškoti specializuotų arbatų parduotuvių ar patikimų internetinių prekyviečių.

    Pu-erh dažnai siejama su svorio mažinimu. Iš tiesų ji gali šiek tiek skatinti medžiagų apykaitą ir gerinti virškinimą, nes aktyvina tulžies ir virškinimo fermentų išsiskyrimą. Tai teigiamai veikia virškinimo sistemą. Be to, šis gėrimas neturi kalorijų, kas taip pat gali būti palanku laikantis mitybos plano. Visgi verta prisiminti, kad be subalansuotos mitybos, fizinio aktyvumo ir, svarbiausia, kalorijų deficito svoris nemažės vien nuo arbatos. Pu-erh gali būti tik vienas iš daugelio veiksnių, prisidedančių prie geresnės savijautos ir svorio kontrolės.

    Reguliarus pu-erh vartojimas taip pat siejamas su galimu teigiamu poveikiu palaikant normalų cholesterolio kiekį kraujyje.

    Be to, ši arbata pasižymi tam tikru bakterijas slopinančiu poveikiu, todėl gali prisidėti prie organizmo apsaugos nuo infekcijų. Pu-erh sudėtyje esantys polifenoliai veikia kaip antioksidantai: padeda neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį, gali turėti priešuždegiminių savybių ir siejami su lėtesniais senėjimo procesais. Dėl teino gėrimas suteikia energijos, o taip pat gali palankiai veikti dėmesio sutelkimą ir koncentraciją.

    Pu-erh sudėtyje yra fluoro, kuris gali padėti mažinti ėduonies riziką. Įdomu tai, kad Kinijoje šis gėrimas kartais rekomenduojamas ir kaip priemonė palengvinti pagirių nemalonius pojūčius. Taip pat jai priskiriamas kepenų veiklą palaikantis ir detoksikuojantis poveikis.

    Ar pu-erh gali gerti visi? Ši arbata dažnai laikoma saugia, tačiau egzistuoja ir tam tikros kontraindikacijos. Didesniais kiekiais jos nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims ir žindančioms mamoms. Taip pat ji gali netikti žmonėms, turintiems širdies ritmo sutrikimų, patiriantiems nerimo sutrikimus, depresiją ar kenčiantiems nuo nemigos.

    Ruošiant pu-erh, į puodelį įberiama apie arbatinis šaukštelis džiovintų lapelių ir užpilama maždaug 90 laipsnių temperatūros vandeniu. Plikymo laikas – nuo 30 sekundžių iki 2 minučių: kuo trumpiau plikoma, tuo gėrimas būna mažiau kartus. Ši arbata gali turėti žemišką kvapą, kuris ne visiems malonus. Norint jį sušvelninti, rekomenduojama lapelius trumpai „nuplauti“: užpilti karštu vandeniu, palaikyti 5–10 sekundžių, nupilti ir tik tuomet užplikyti iš naujo. Taip pašalinamos dulkės ir smulkios nuosėdos. Tie patys lapeliai dažnai gali būti užpilami pakartotinai – iki 5–8 kartų. Tradiciškai pu-erh ruošiama didesniais kiekiais moliniuose arba porcelianiniuose arbatinukuose.

    Dažniausiai rekomenduojama per dieną išgerti ne daugiau kaip 2–3 puodelius. Taip pat nereikėtų gerti pu-erh kartu su maistu, nes ji gali trikdyti kai kurių maistinių medžiagų įsisavinimą. Patariama išlaikyti bent valandos pertrauką.

  • Pamesta žuvis grįžta į virtuvę: pigesnė už menkę, o vitaminų turi dar daugiau

    Apsipirkdami parduotuvėje ir ieškodami žuvies dažniausiai renkamės lašišą, menkę, polaką ar mirunę. Tačiau, jei norisi išbandyti ką nors naujo, verta atkreipti dėmesį į jūrų žuvį paltusą giminaitę – juodadėmę menkę (haddock). Dėl švelnaus skonio ji dažnai patinka net tiems, kurie nemėgsta intensyvaus žuvies kvapo.

    Šios žuvies privalumus jau seniai įvertino skandinavai ir britai. Jungtinėje Karalystėje juodadėmė menkė neretai tampa vienu iš populiariausių patiekalų – fish and chips – pagrindu.

    Juodadėmė menkė priklauso menkinių šeimai, todėl savo tekstūra ir skoniu primena įprastą menkę. Vis dėlto daugelis ją vertina kaip dar švelnesnę ir minkštesnę, todėl ji tinka įvairiems patiekalams – nuo paprastų keptų filė gabalėlių iki orkaitėje ruoštų vakarienių.

    Ši žuvis laikoma maistinga: 100 g jos yra apie 90 kcal. Joje gausu baltymų, taip pat mineralų – kalio, natrio, magnio, kalcio ir jodo. Be to, juodadėmėje menkėje aptinkama vitaminų A, D, B6 ir B12.

    Teigiama, kad juodadėmė menkė ypač naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai. Dėl nesočiųjų riebalų rūgščių ir maistinių medžiagų gausos ji gali padėti palaikyti širdies veiklą, mažinti blogojo cholesterolio kiekį ir prisidėti prie mažesnės širdies ligų rizikos ateityje. Reguliarus jos vartojimas taip pat gali palankiai veikti imuninę sistemą ir padėti organizmui lengviau apsisaugoti nuo infekcijų. Dėl jodo ir seleno ši žuvis siejama ir su hormonų sistemos palaikymu – šie mikroelementai svarbūs normaliai skydliaukės veiklai.

    Juodadėmės menkės galima rasti ir didžiuosiuose prekybos tinkluose, pavyzdžiui, „Lidl“ ar „Biedronka“. Kilogramas kainuoja apie 7 eurus. Tai universali žuvis, kurią galima paruošti įvairiais būdais.

    Kepti žuvį džiūvėsėliuose ar tešloje – vienas iš mažiau sveikų paruošimo variantų, nors daugeliui jis atrodo skaniausias. Jei taip ruošiate tik retkarčiais, tai neturėtų kelti problemų. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą aliejų, turintį aukštą dūmų temperatūrą, kad kaitinant nesusidarytų nepageidaujamų junginių. Tam ypač tinka rapsų aliejus.

    Ne mažiau skaniai juodadėmė menkė pavyksta ir orkaitėje. Ją verta pagardinti žolelėmis, pavyzdžiui, čiobreliais, krapais ar bazilikais, o prieš kepant apšlakstyti citrinos sultimis. Taip paruošta žuvis būna aromatinga, o jos tekstūra – itin švelni.

  • Chia sėklos stebina: daugiau kalcio nei piene ir omega-3 kaip lašišoje – kas dar?

    Chia sėklos jau kelerius metus išlieka vienu populiariausių pasirinkimų tarp žmonių, besirūpinančių sveika mityba ir gera savijauta. Tai paprastas būdas kasdienius patiekalus praturtinti vertingomis maistinėmis medžiagomis ir paįvairinti racioną.

    Ne veltui chia sėklos vadinamos supermaistu. Jose gausu lengvai pasisavinamų baltymų ir skaidulų, todėl jos ilgiau suteikia sotumo jausmą, padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą ir sklandesnį virškinimą. Dėl gebėjimo sugerti vandenį jos taip pat prisideda prie organizmo hidratacijos, o tai gali būti aktualu ir siekiantiems kontroliuoti svorį.

    Chia sėklose yra nesočiųjų omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdies ir smegenų veiklai, gali palankiai veikti imuninę sistemą bei odos būklę, taip pat prisideda prie normalaus cholesterolio lygio palaikymo. Be to, dėl didesnio kalcio kiekio jos siejamos su kaulų ir dantų sveikatos palaikymu.

    Šios sėklos taip pat suteikia B grupės vitaminų ir vitamino E, o iš mineralų – fosforo, magnio, geležies, cinko bei seleno. Chia sėklos neturi glitimo ir pasižymi žemu glikemijos indeksu, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas žmonėms, vengiantiems glitimo, taip pat tiems, kurie stebi cukraus kiekį kraujyje.

    Prieš vartojant chia sėklas rekomenduojama jas pamirkyti bent 15 minučių. Valgyti dideliais kiekiais sausas (pavyzdžiui, vien kaip gausią pabarstą ant košės) nepatariama, nes tai gali apsunkinti virškinimo sistemą.

    Ryte arba vakare galima pasiruošti paprastą chia gėrimą. Tam pakanka vieną valgomąjį šaukštą sėklų užpilti stikline šilto vandens ir palikti bent 15 minučių. Skoniui galima įspausti citrinos ar įdėti šiek tiek medaus. Dažniausiai patariama tokį gėrimą gerti ryte, nevalgius – jis gali padėti atstatyti skysčių balansą po nakties, paskatinti virškinimą ir ilgiau suteikti sotumo.

    Chia sėklas pasiruošti iš vakaro taip pat galima, tačiau jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms vertėtų laikytis saiko – didesnis skaidulų kiekis prieš miegą kai kada gali sukelti diskomfortą.

    Virtuvėje chia sėklos praverčia ne tik kaip gelinis gėrimas. Vienas populiariausių variantų – chia pudingas: sėklas užpilkite pienu arba augaliniu gėrimu, įdėkite šiek tiek medaus ir palikite kelioms valandoms. Paruoštas desertas ypač tinka su šviežiais vaisiais.

    Chia sėklas taip pat galima dėti į kokteilius – jos sutirština gėrimą ir praturtina jį maistinėmis medžiagomis. Nedideliais kiekiais jos tinka košėms ar salotoms, tačiau ir šiuo atveju geriau jas vartoti pamirkytas, kad būtų švelnesnės virškinimui.

    Augalinėje mityboje chia sėklos neretai naudojamos kaip kiaušinio pakaitalas. Norint pakeisti vieną kiaušinį, pakanka sumaišyti vieną valgomąjį šaukštą chia sėklų su trimis valgomaisiais šaukštais vandens ir palikti kelioms minutėms, kol susidarys gelinė masė. Toks pakaitalas gerai tinka kepiniams kaip natūrali rišamoji medžiaga.

  • Močiutės daržo žalias stebuklas: jame daugiau vitamino C nei kai kuriuose citrusiniuose

    Senas močiutės virtuvės ingredientas ar šiuolaikinis mitybos atradimas? Rūgštynės gali nustebinti ne vienu aspektu. Ši žalia vitaminų „bomba“ tinka ne tik tradicinei sriubai – ją galima dėti į salotas ar net kokteilius.

    Dėl gausaus vitamino C rūgštynės gali prisidėti prie imuninės sistemos stiprinimo. Vis dėlto tai ne vienintelė priežastis, kodėl verta jas įtraukti į racioną.

    Rūgštynių rūšių yra nemažai, tačiau ne visos tinkamos maistui. Dažniausiai vartojamos paprastosios (daržinės) ir pievinės rūgštynės.

    Paprastosios rūgštynės atpažįstamos pagal didesnius, pailgus, strėliškos formos lapus ir ryškiai rūgštų skonį. Būtent jos dažniausiai auginamos daržuose ir dažniau atsiduria lėkštėje.

    Pievinės rūgštynės auga laukinėje gamtoje, jų lapai smulkesni, o struktūra – švelnesnė. Jų galima pastebėti pievose ar pakelėse.

    Ne visi žino rūgštynių naudą sveikatai, nors ji išties įspūdinga. Tai mažai kaloringas produktas, kuriame netrūksta vitaminų ir mineralų.

    Rūgštynėse yra vitaminų C, A, K, taip pat B grupės vitaminų. Reguliarus jų vartojimas gali padėti palaikyti organizmo atsparumą ir lengviau kovoti su infekcijomis. Be to, jos gali būti naudingos regėjimui, kaulų būklei, odai, plaukams ir nagams.

    Rūgštynėse taip pat gausu flavonoidų ir kitų antioksidantų. Jos pasižymi šlapimą varančiu ir organizmą „valančiu“ poveikiu, o virškinimo sistemai gali būti naudingos dėl to, kad padeda mažinti pilvo pūtimą ir palaiko žarnyno veiklą. Dėl skaidulų rūgštynės suteikia sotumo jausmą, todėl gali padėti kontroliuoti kūno svorį.

    Taip pat minima, kad rūgštynės gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos: reguliariai vartojamos jos gali padėti mažinti kraujospūdį ir „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį. Dėl to jos neretai rekomenduojamos patiriantiems stresą ar turintiems polinkį į padidėjusį kraujospūdį.

    Vis dėlto svarbu žinoti: nepaisant daugybės privalumų, rūgštynės tinka ne visiems. Jose esanti oksalo rūgštis ir oksalatai, vartojami per dideliais kiekiais, gali neigiamai paveikti sveikatą.

    Ypač atsargiai rūgštynes turėtų vartoti žmonės, sergantys inkstų akmenlige, nes oksalatai gali skatinti akmenų formavimąsi. Taip pat jų reikėtų riboti sergant podagra. Jei kyla abejonių, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Be to, dideliais kiekiais vartojamos rūgštynės gali dirginti virškinamąjį traktą, jos nerekomenduojamos ir nėščiosioms. Kaip ir daugelyje mitybos klausimų, svarbiausia – saikas.

    Dažniausiai rūgštynės siejamos su tradicine rūgštynių sriuba, tačiau panaudojimo būdų yra gerokai daugiau. Dėl išraiškingo rūgštaus skonio jos puikiai „pralaužia“ sunkesnius patiekalus ir suteikia gaivumo.

    Jaunus rūgštynių lapus galima drąsiai naudoti žalius: dėti į salotas, padažus, ant sumuštinių ar į kokteilius. Jos taip pat dera su bulvėmis, kiaušiniais, žuvimi ir pieno produktais.

    Rūgštynės tinka ir pestui, ir kaip priedas omletams – virtuvėje jos gali tapti universaliu, netikėtai gaiviu akcentu.

  • Ne dieta, o vienas gėrimas: salierų ir obuolių sultys padeda greičiau pasijusti lengviau

    Lapkotinis salieras – traški daržovė, puikiai pagyvinanti salotas. Dėl savo struktūros jis dažnai valgomas ir vienas, tačiau labiausiai vertinamas dėl gausybės vitaminų bei mineralų. Iš jo nesunkiai pasigaminsite gaivias sultis, kurios ypač tinka po gausesnio pasivaišinimo.

    Lapkotiniame saliere gausu B grupės vitaminų, taip pat vitaminų E, K ir C. Valgant šią daržovę organizmas papildomas fosforu, kalciu, kaliu, cinku, magniu ir geležimi. Be to, saliere yra daug maistinių skaidulų ir beta karoteno.

    Teigiama, kad saliere esantys antioksidantai gali padėti slopinti neigiamą laisvųjų radikalų poveikį. Dėl to jis siejamas su galimu prevenciniu poveikiu ir neurodegeneracinių ligų rizikos mažinimu.

    Reguliarus lapkotinio saliero vartojimas gali prisidėti prie geresnių kraujo lipidų rodiklių. Taip pat minimas galimas poveikis kraujospūdžiui ir gliukozės kiekiui kraujyje, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių sistemos būklei.

    Ne mažiau svarbi ir nauda virškinimo sistemai. Didesnis skaidulų kiekis gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, gerinti žarnyno peristaltiką ir palaikyti sklandesnį virškinimą. Taip pat siejamas su uždegiminių procesų mažinimu ir mažesne skrandžio opų rizika.

    Lapkotinio saliero sultys, ypač derinamos su obuoliais, gali padėti palaikyti geresnius lipidų profilio rodiklius, suteikti energijos ir prisidėti prie svorio mažinimo pastangų. Jums reikės dviejų lapkotinių salierų ir trijų obuolių.

    Daržoves ir vaisius gerai nuplaukite, supjaustykite mažesniais gabalėliais ir pakaitomis išspauskite sulčiaspaude. Šias sultis geriausia gerti iškart po paruošimo. Stiklinę gėrimo galima vartoti net kasdien – tuomet poveikis dažniausiai juntamas ryškiau.

    Jei norisi sotesnio varianto, galima rinktis kokteilį iš lapkotinio saliero. Į jį įdedama daugiau papildomų ingredientų, todėl gėrimas tampa dar turtingesnis vitaminais ir mineralais. Vartojant kasdien, kai kurie žmonės pastebi geresnę savijautą ir lengvesnį svorio kontrolės procesą.

    Visus ingredientus kruopščiai nuplaukite. Obuolį ir imbierą nulupkite, obuolį supjaustykite ir pašalinkite sėklalizdį. Lapkotinį salierą taip pat supjaustykite mažesnėmis dalimis. Petražolių lapelius ir imbierą smulkiai sukapokite. Viską sudėkite į trintuvo indą, įpilkite vandens ir išspauskite vienos citrinos sultis.

    Viską gerai sutrinkite iki vientisos, glotnios konsistencijos. Kokteilį geriausia išgerti iškart po paruošimo, tačiau galima palikti ir kitai dienai – tada laikykite šaldytuve.

  • Pabarstykite bulves prieš kepdami: traškės labiau nei gruzdintos, o riebalų – minimaliai

    Bulvytės, keptos aliejuje, daugeliui yra klasika, tačiau jos neretai tampa tikra kaloringa „spąstų“ porcija. Jei norite išgauti idealų traškumą neišnaudodami litrų riebalų, verta išbandyti paprastą triuką – prieš kepant bulves apvolioti manų kruopose. Taip paruošti gabalėliai būna ypač gardūs ir traškūs.

    Kepimas su manų kruopų „paniruote“ leidžia pasiekti ryškų traškumą be gruzdinimo. Toks būdas paprastai reiškia mažiau riebalų ir lengvesnį patiekalą. Manų kruopose yra B grupės vitaminų, nemažai baltymų, taip pat geležies, kalio ir magnio, tačiau jos pasižymi gana aukštu glikemijos indeksu, todėl diabetu sergantiems žmonėms šis produktas nerekomenduojamas.

    Didžiausias manų kruopų privalumas – jų gebėjimas puikiai sugerti drėgmę. Kepant jos suformuoja ploną sluoksnį, kuris sutvirtėja ir sukuria traškią „plutelę“. O trumpai apvirus bulves prieš kepimą, vidus išlieka minkštas, todėl maloniai kontrastuoja su traškiu paviršiumi.

    Be to, manų kruopos padeda prieskoniams geriau prilipti prie bulvių, todėl skonis būna intensyvesnis. Tokie bulvių gabalėliai atrodo apetitą žadinančiai, tad tinka tiek šeimos pietums, tiek užkandžiui prie padažų.

    Kepimui labiausiai tinka miltingos bulvės – jose daugiau krakmolo ir mažiau drėgmės, todėl iškepus jos tampa traškesnės.

    Paruošimo būdas:

    Bulves nulupkite, nuplaukite ir supjaustykite skiltelėmis. Sudėkite į puodą, užpilkite šaltu vandeniu ir įberkite arbatinį šaukštelį druskos. Užvirkite ir pavirkite 5 minutes, tuomet nupilkite vandenį.

    Atskirame dubenėlyje sumaišykite manų kruopas su čiobreliu, saldžiąja paprika, druska ir pipirais. Suberkite šį mišinį į puodą ant apvirtų, nugaravusių bulvių, uždenkite dangčiu ir gerai papurtykite, kad prieskoniai tolygiai padengtų visus gabalėlius.

    Kepimo skardą ar kepimo indą patepkite aliejumi, sudėkite bulves taip, kad jos nesiliestų. Dėkite į iki 250 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite 30–40 minučių, kol bulvės taps auksinės spalvos. Patiekite kaip garnyrą arba kaip užkandį su mėgstamais padažais, pavyzdžiui, česnakiniu.

  • Geriate linų sėmenis lieknėjimui? Viena klaida paverčia juos našta skrandžiui, ne pagalba

    Linų sėmenys – vienas populiariausių augalinių produktų, naudojamų sveikatos profilaktikai. Jie turi ilgą vartojimo tradiciją ne tik liaudies medicinoje, bet ir virtuvėje. Pastaraisiais metais linų sėmenys tapo ir dažnu svorio metimo mitybos elementu.

    Linų sėmenyse gausu maistinių medžiagų, o iš jų paruoštas gėrimas gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir prisidėti prie reguliarios žarnyno veiklos. Tačiau norint gauti kuo daugiau naudos, svarbu žinoti kelias esmines taisykles, kaip juos vartoti.

    Linų sėmenys lieknėjant gali būti naudingi dėl kelių priežasčių. Vienas didžiausių privalumų – didelis skaidulų kiekis. Skaidulos skrandyje sugeria vandenį, didina tūrį ir taip gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą.

    Be to, kontaktuodamos su vandeniu skaidulos išbrinksta ir suformuoja lengvai želė primenančią masę. Dėl to virškinimas gali vykti lėčiau, o energija iš maisto pasisavinama palaipsniui. Praktikoje tai neretai sumažina norą užkandžiauti tarp valgymų.

    Linų sėmenys taip pat yra sveikųjų riebalų šaltinis. Riebalai gali padėti išvengti staigių cukraus kiekio kraujyje šuolių, kurie kai kuriems žmonėms sukelia stiprų alkį. Dar vienas privalumas – universalumas: jų galima dėti ir į saldžius, ir į sūrius patiekalus, todėl įtraukti į racioną paprasta.

    Dažnas klausimas – kaip geriau vartoti linų sėmenis: sveikus ar maltus? Mitybos specialistai dažniau rekomenduoja maltus, nes sėmenų išorinis sluoksnis yra kietas ir gana atsparus virškinimo fermentams.

    Prarijus sėmenis nesmulkintus, organizmas ne visada sugeba pilnai suskaidyti jų luobelę ir pasisavinti visas vertingas medžiagas. Dėl to dalis sėklų gali praeiti virškinamąjį traktą beveik nepakitusios.

    Sumalti sėmenys leidžia „atidaryti“ jų struktūrą, todėl organizmui lengviau pasiekiamos viduje esančios medžiagos, ypač omega-3 riebalų rūgštys, įskaitant alfa-linoleno rūgštį (ALA).

    Jei renkatės maltus linų sėmenis, geriausia juos sumalti namuose prieš pat vartojimą, nes jie greitai oksiduojasi. Jei pasimalėte daugiau, trumpai laikykite sandariame inde.

    Vis dėlto sveiki linų sėmenys nėra beverčiai. Jie taip pat gali būti vertingi dėl skaidulų, kurios palaiko žarnyno veiklą, o brinkdamos skrandyje padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Didelę reikšmę turi ir paruošimo būdas. Viena svarbiausių taisyklių – vengti užpilti linų sėmenis verdančiu vandeniu. Labai aukšta temperatūra gali neigiamai paveikti kai kurių maistinių medžiagų, ypač jautrių augalinių riebalų, stabilumą. Todėl gėrimą patariama ruošti su šiltu, bet ne verdančiu vandeniu.

    Linų sėmenis galima derinti su įvairiais produktais: dėti į košes, kokteilius, jogurtą, salotas, kai kas juos maišo ir su vaisių sultimis. Kadangi tai gausus skaidulų šaltinis, vartojant linų sėmenis svarbu gerti daugiau vandens.

  • Lašiša ar skumbrė: kuri žuvis turi daugiau omega-3 ir vitaminų? Skirtumai nustebins

    Kuo naudinga žuvis

    Lašiša ir skumbrė – puikūs omega-3 riebalų rūgščių šaltiniai. Šios medžiagos siejamos su širdies ir smegenų veiklos palaikymu, imuninės sistemos stiprinimu ir kraujagyslių funkcijos gerinimu.

    Amerikos širdies asociacija nurodo, kad rekomenduojama per savaitę suvalgyti dvi porcijas riebios žuvies – po maždaug 85 g.

    Apytikslė maistinė vertė 85 g skumbrės:

    • baltymai – 20 g
    • riebalai – 15 g
    • sočiųjų riebalų – 3,5 g
    • mononesočiųjų riebalų – 6 g
    • kalcis – 12,8 mg
    • geležis – 1,3 mg
    • magnis – 82,4 mg
    • fosforas – 236 mg
    • kalis – 341 mg

    Apytikslė maistinė vertė 85 g lašišos:

    • baltymai – 21,6 g
    • riebalai – 6,9 g
    • sočiųjų riebalų – 1 g
    • mononesočiųjų riebalų – 2,3 g
    • kalcis – 12,8 mg
    • geležis – 0,9 mg
    • magnis – 31,4 mg
    • fosforas – 218 mg
    • kalis – 534 mg

    Organizmas omega-3 riebalų rūgščių pasigamina nepakankamai, todėl jų svarbu gauti su maistu.

    Omega-3 kiekis ir rūšys žuvyje gali priklausyti ir nuo to, kaip ji užauginta. Neretai dirbtinai augintoje žuvyje omega-3 kiekis būna didesnis nei laukinėje.

    Kuri žuvis turi daugiau omega-3

    Išskiriami trys pagrindiniai omega-3 riebalų rūgščių tipai:

    • alfa-linoleno rūgštis (ALR) – dažniausiai randama augaliniuose aliejuose, pavyzdžiui, linų sėmenų, rapsų ar sojų
    • eikozapentaeno rūgštis (EPR) – daugiausia aptinkama žuvyje ir jūros gėrybėse
    • dokozaheksaeno rūgštis (DHR) – daugiausia aptinkama žuvyje ir jūros gėrybėse

    Bendras omega-3 kiekis skirtingose žuvyse paprastai nurodomas toks:

    • skumbrėje – 2,5–5,0 g / 100 g
    • lašišoje – 1,5–2,5 g / 100 g

    Skumbrės ir lašišos vartojimo nauda

    Riebioje žuvyje esančios maistinės medžiagos gali būti siejamos su šiomis naudomis sveikatai:

    • sąnarių ir kaulų būklės palaikymu
    • geresne kraujotaka į smegenis
    • neuroprotekciniu poveikiu
    • pagalba kontroliuojant kraujospūdį
    • vaisiaus ir kūdikių nervų sistemos vystymosi palaikymu
    • trombų susidarymo kraujagyslėse rizikos mažinimu
    • uždegiminių procesų slopinimu
    • kai kurių lėtinių ligų rizikos mažinimu
    • akių sveikatos palaikymu

    Vis dėlto svarbu įvertinti ir galimas rizikas. Jei žmogus alergiškas žuviai ar jūros gėrybėms, net ir nedidelis kiekis gali sukelti reakciją – bėrimą, tinimą ar kvėpavimo pasunkėjimą.

    Taip pat žuvyje yra purinų, kurie gali didinti šlapimo rūgšties kiekį, todėl sergant podagra ar dažnai patiriant paūmėjimus riebią žuvį, įskaitant skumbrę, vertėtų riboti.

    Skumbrė ir lašiša greitai genda. Netinkamai laikoma žuvis gali sukelti apsinuodijimą histaminu – paraudimą, galvos skausmą ar pykinimą.