Category: Uncategorized

Ką verta padaryti prieš valant silkę

Prieš pradedant silkę nuplaukite po šaltu vandeniu ir pasiruoškite aštrų peilį. Jei silkė pernelyg sūri, ją galima trumpam pamirkyti vandenyje arba piene – taip skonis taps švelnesnis, o mėsa minkštesnė.

Greitas būdas išgauti filė

Norėdami per kelias minutes išvalyti silkę ir gauti filė, atlikite šiuos žingsnius:

• Nupjaukite galvą ir uodegą.
• Įpjaukite išilgai nugaros.
• Nuimkite odą – ji turėtų lengvai nusilupti rankomis.
• Suimkite žuvį ties uodega, padalykite perpus ir atsargiai patraukite į skirtingas puses.
• Išimkite stuburą ir didesnius kaulus – dažniausiai jie atsiskiria kartu su viena žuvies dalimi.
• Galiausiai liks du beveik idealūs filė gabalėliai.

Kaip greitai pašalinti smulkius kauliukus

Net ir išvalius, filė gali likti smulkių kauliukų. Paprasčiausia perbraukti pirštais per filė paviršių arba pasinaudoti virtuviniu pincetu. Tai užtruks ne ilgiau kaip minutę, tačiau rezultatas bus gerokai geresnis.

Naudingi patarimai

Kad procesas būtų dar patogesnis, pravers keli paprasti triukai:

• naudokite popierinius rankšluosčius, kad žuvis neslystų;
• valykite silkę ant pjaustymo lentelės su borteliais;
• įlašinkite šiek tiek citrinos sulčių, kad sumažintumėte aštresnį kvapą.

Kada galima valgyti desertą

Pasak specialistės, desertą reikėtų valgyti tada, kai jo norisi. Anot jos, kai žmogus ima vengti, sau drausti ar griežtai keisti savo mitybos grafiką, tai gali sukelti įtampą, didinti streso lygį ir apsunkinti santykį su maistu. Desertas, jos teigimu, turėtų teikti malonumą, o ne kelti kaltės jausmą.

Vis dėlto patariama nevalgyti deserto tuščiu skrandžiu ir ne prieš pagrindinį valgį. Geriausia saldumynus rinktis po pagrindinio patiekalo, padarius maždaug 15–20 min. pertrauką.

Taip pat, jei žmogus to nori, desertas gali būti ir atskiras valgymas vietoje įprasto patiekalo.

„Tiesiog nesusitelkite vien į tai. Apskritai lipidų ir angliavandenių apykaitai geriau nepradėti valgymo nuo cukraus ir paprastųjų angliavandenių“, – pridūrė dietologė.

Kaip valgyti desertą, kad jis nepakenktų

Planuokite porciją ir laiką. Dažnai pakanka nedidelio gabalėlio torto ar kito saldumyno. Desertą geriau valgyti po visaverčio valgymo, o ne tuščiu skrandžiu – taip galima sumažinti staigų gliukozės šuolį kraujyje.

Daugeliui žmonių tinkamiausias metas saldumynams – po pietų arba antroje dienos pusėje, kai organizmas dažnai lengviau susitvarko su gliukoze.

Derinkite desertą su baltymais ir skaidulomis. Pavyzdžiui, jogurtas su uogomis ar riešutais gali sulėtinti cukraus pasisavinimą ir mažiau apkrauti medžiagų apykaitą.

Rinkitės kokybę. Vertėtų teikti pirmenybę mažiau apdorotiems desertams su natūralesniais ingredientais, o ne itin saldiems ir riebiems kepiniams ar sausainiams.

Pagalvokite apie cukraus pakaitalus. Tokie pasirinkimai kaip stevija ar vaisių pastos gali padėti sumažinti pridėtinių kalorijų kiekį.

Vertinkite desertą bendrame raciono kontekste. Saldumynų nereikėtų atskirti nuo visos mitybos – subalansuotas racionas, pakankamas daržovių, baltymų ir pilno grūdo produktų kiekis bei bendras kalorijų kontrolės principas padeda sumažinti galimą cukraus poveikį.

Sveikiausias aliejus kasdienai

Mitybos specialistai sutaria, kad pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus („extra virgin“) yra vienas geriausių pasirinkimų kasdieniam naudojimui. Jame gausu mononesočiųjų riebalų, kurie siejami su geresne širdies ir smegenų veikla bei mažesniais uždegiminiais procesais organizme.

Be to, šiame aliejuje yra polifenolių – stiprių antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų ir prisidedančių prie lėtesnio senėjimo procesų.

Ar galima kepti alyvuogių aliejuje?

Gajus mitas, esą alyvuogių aliejus kaitinamas tampa toksiškas, neatitinka tikrovės. Ekspertai aiškina, kad jis yra pakankamai stabilus daugeliui įprastų maisto gaminimo temperatūrų.

Vis dėlto rekomenduojama neviršyti maždaug 190–200 °C temperatūros, kad kuo geriau išsaugotumėte naudingąsias savybes.

Alternatyva kepimui aukštoje temperatūroje

Jei maistą kepate itin stiprioje kaitroje, tinkamesnis gali būti avokadų aliejus. Jis pasižymi aukštu dūmijimo tašku ir panašiu riebalų profiliu, todėl tinka griliui ar intensyviam apskrudinimui.

Kuriuos aliejus verta riboti

Ekspertai ragina atsargiau vertinti šiuos pasirinkimus:

• rafinuotus aliejus;
• produktus, kuriuose daug sočiųjų riebalų (pavyzdžiui, palmių ar kokosų aliejų);
• stipriai perdirbtus, vadinamuosius pramoninius aliejus.

Kaitinami jie gali greičiau oksiduotis ir sudaryti nepageidaujamų junginių.

Kaip išsirinkti kokybišką aliejų

Norint gauti kuo daugiau naudos, patariama:

• rinktis šalto spaudimo („cold-pressed“) aliejų;
• atkreipti dėmesį, ar aliejus pilstomas į tamsaus stiklo butelius;
• vengti mišinių ir įtartinai pigių variantų.

Kur geriausia laikyti kavą

Tinkamas kavos laikymas daro didžiulę įtaką jos skoniui. Kava yra jautri orui, šilumai, drėgmei, šviesai ir stipriems kvapams – laikui bėgant šie veiksniai gali pastebimai suprastinti jos kokybę.

Jeigu šių dalykų vengsite, kava ilgiau išliks sodri ir malonaus skonio.

Ideali vieta kavos pupelėms – vėsi, tamsi ir sausa erdvė, pavyzdžiui, virtuvės spintelė, atokiau nuo šilumos šaltinių ir intensyviai kvepiančių produktų.

Laikymui tinka hermetiškas maišelis su vienpusiu vožtuvu, speciali talpa ar net švarus stiklainis. Venkite pupeles laikyti šviesioje, šiltoje ar drėgnoje vietoje, pavyzdžiui, virš viryklės, prie lango ar ant stalviršio, kur patenka tiesioginiai saulės spinduliai.

Malta kava laikoma pagal panašias taisykles, tačiau jos šviežumas išsilaiko trumpiau nei pupelių, nes didesnis paviršiaus plotas greičiau kontaktuoja su oru.

Sumalus kavai, aromatinės medžiagos pradeda greitai sklaidytis. Jei naudojate iš anksto maltą kavą, sandariai ją uždarykite ir laikykite vėsioje, tamsioje vietoje – geriausia mažoje hermetiškoje talpoje, skirtoje sausiems produktams.

Ar kavą verta laikyti šaldytuve ar šaldiklyje

Dalis žmonių kavą, pirktą didesniais kiekiais, laiko šaldytuve ar šaldiklyje, tačiau tai nebūtinai geriausias sprendimas.

Laikymas šaltyje gali sukelti kondensaciją, ypač kai kava patiria temperatūrų pokyčius. Dėl to gėrimas gali įgauti ne tokį šviežią skonį.

Be to, šaldytuvuose ir šaldikliuose dažnai būna įvairių kvapų, kuriuos kava lengvai sugeria. Vis dėlto užšaldyti kavą galima, jei tai daroma teisingai: padalykite ją į vienkartines hermetiškas talpas arba vakuuminius maišelius, laikykite giliai šaldiklio gale, kur temperatūra stabilesnė, ir išimkite tik tiek, kiek iškart sunaudosite.

Ar kava turi galiojimo laiką

Neteisingai laikoma kava nebūtinai supelys, tačiau ji gali „pasenti“ – prarasti skonį ir aromatą.

Laikui bėgant, ypač po kontakto su oru, kava gali tapti blankaus, prislopinto skonio, o kartais net priminti kartoną. Jeigu kava kvepia silpnai arba skonis nemalonus, labiau medienos nei sodrus, tikėtina, ji nebešviežia. Malta kava paprastai genda greičiau nei kavos pupelės.

Augaliniai aliejai – iki 900 kcal 100 g

Didžiausią kaloringumą turi augaliniai aliejai – alyvuogių, saulėgrąžų ir kiti. Juose praktiškai vyrauja grynieji riebalai, todėl energinė vertė yra maksimali. Nors aliejai gali būti naudingi, jų kiekį racione verta itin kruopščiai dozuoti.

Lašiniai – apie 850 kcal

Tradicinis Ukrainos virtuvės produktas turi daug riebalų. Nors saikingai vartojami lašiniai gali būti mitybos dalis, piktnaudžiauti jais nereikėtų.

82 proc. riebumo sviestas – 730 kcal

Sviestas suteikia patiekalams skonio, tačiau pasižymi didele energine verte. Tai ypač aktualu produktams, kurių riebumas yra aukštas.

Makadamijų riešutai – 720 kcal

Šie riešutai laikomi vertingais, tačiau jie yra itin kaloringi. Net nedidelė sauja gali sudaryti reikšmingą dalį dienos energijos normos.

Majonezas – 670 kcal

Šis padažas dažnai dedamas į salotas ir užkandžius, todėl nepastebimai gali smarkiai padidinti patiekalo kaloringumą. Tai ypač svarbu įvertinti, jei majonezas vartojamas kasdien.

Kodėl tai svarbu žinoti

Didelis kaloringumas nereiškia, kad šiuos produktus būtina visiškai išbraukti iš raciono. Dalis jų suteikia naudingųjų riebalų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų.

Vis dėlto svarbiausia – balansas. Per didelis tokių produktų vartojimas gali lemti svorio augimą ir ilgainiui prisidėti prie sveikatos problemų.

Česnakas nuo seno laikomas vienu naudingiausių prieskonių, tačiau dažnam kyla klausimas: ar geriau jį valgyti žalią, ar termiškai apdorotą? Skirtingi paruošimo būdai gali keisti česnako sudėtį ir tai, kokią naudą jis suteikia organizmui.

Žalio česnako nauda

Remiantis „USDA“ duomenimis, viena porcija žalio česnako (apie trys skiltelės) turi maždaug 13 kalorijų. Pagrindinė biologiškai aktyvi česnako medžiaga yra alicinas – sieros junginys, suteikiantis česnakui jam būdingą kvapą ir siejamas su įvairia nauda sveikatai.

Alicinas susidaro tuomet, kai česnakas susmulkinamas, supjaustomas ar sukramtomas. Šis mechaninis poveikis aktyvina fermentą aliinazę, kuris ir padeda susiformuoti alicinui.

Be to, česnake yra B grupės vitaminų (pavyzdžiui, vitamino B6, niacino, pantoteno rūgšties, riboflavino ir tiamino), kurie prisideda prie energijos gamybos iš maisto. Taip pat jis yra vitamino C šaltinis ir turi mineralų, tokių kaip selenas, kalcis bei magnis.

Kas nutinka verdant česnaką

Česnaką kaitinant arba ilgiau gaminant patiekale, gali kisti jo pH pusiausvyra, o svarbiausia – mažėti alicino kiekis. Dalis kitų naudingų junginių taip pat suyra veikiant aukštai temperatūrai.

Vandens tirpūs vitaminai, tokie kaip B grupės vitaminai ir vitaminas C, yra jautresni karščiui, todėl intensyvus kaitinimas gali sumažinti jų kiekį.

Žurnale „Nutrients“ publikuotame tyrime buvo lyginamas šviežias ir virtas česnakas, vertinant jų gebėjimą saugoti ląsteles nuo pažeidimų ir slopinti vėžinių procesų vystymąsi. Tyrėjai nustatė, kad šviežias česnakas buvo veiksmingesnis, o virimas reikšmingai sumažino naudą ir sumažino aktyvių junginių kiekį.

Norint išsaugoti daugiau naudingųjų savybių, siūloma česnaką gaminti žemesnėje temperatūroje (iki 60 laipsnių) arba dėti jį į patiekalą gaminimo pabaigoje, kad jis neperkaistų.

Česnako nauda sveikatai

Gali mažinti uždegiminius procesus

Česnake yra junginys dialil disulfidas, kuriam priskiriamas galimas priešuždegiminis poveikis. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad česnako vartojimas ar česnako papildai gali turėti priešuždegiminį poveikį žmonėms, sergantiems peršalimu, gripu ar lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, diabetu.

Gali padėti širdies ir kraujagyslių sistemai

Česnakas dažnai minimas dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sveikatai. Jis taip pat yra svarbus Viduržemio jūros regiono virtuvės ingredientas, o ši mityba plačiai siejama su širdžiai palankiu poveikiu.

Vis dėlto svarbu nepersistengti: per didelis česnako kiekis gali dirginti skrandį. Dažniausiai rekomenduojama vartoti 1–2 skilteles per dieną. Taip pat galima česnaką susmulkinti ir palikti 5–10 minučių, kad aktyviau susidarytų alicinas.

Priežastys, kodėl glazūra nesustingsta

Per daug skysčio. Daugelyje glazūros receptų (cukrinėje, baltyminėje ar su želatina) struktūra susidaro dėl cukraus kristalizacijos arba baltymų ir želatinos „tinklelio“ susiformavimo.

Tačiau įpylus per daug skysčio:

• sumažėja cukraus koncentracija;
• kristalai nesudaro tvirtos struktūros;
• vandens išgarinimas užtrunka gerokai ilgiau.

Dėl to glazūra net ir po kelių valandų gali likti lipni arba šlapia.

Per mažai cukraus. Cukrus glazūroje – tai ne tik saldumas, bet ir jos „pamatas“.

Jei cukraus per mažai, kristalinė struktūra nesusiformuoja, o masė lieka minkšta ir nestabili. Tai ypač aktualu glazūroms, kuriose nenaudojami baltymai ar želatina.

Didelė oro drėgmė. Glazūra stingsta vandeniui išgaruojant. Jei oras jau prisotintas drėgmės, išgaravimas sulėtėja, o glazūra gali net pradėti drėgmę sugerti atgal.

Dėl šios priežasties glazūra neretai lieka lipni net ir tada, kai receptas parinktas teisingai.

Per storas sluoksnis. Sluoksnio storis tiesiogiai lemia džiūvimo greitį. Užtepus daug glazūros, viršus greitai apdžiūsta, tačiau viduje drėgmė dar išlieka.

Neteisingas užtepimas. Glazūrą reikia tepti tik ant visiškai atvėsusio Velykų pyrago. Jei pyragas dar šiltas, iš jo kyla garai, glazūra ima „plaukti“, o jos struktūra suyra.

Kodėl glazūra sutrūkinėja

Per greitas džiūvimas. Kai glazūra džiūsta pernelyg sparčiai, išorinis sluoksnis sukietėja, o vidus dar lieka minkštas. Susidaro vidinis įtempimas, kuris ir sukelia įtrūkimus.

Per daug cukraus. Per tanki cukrinė struktūra, išdžiūvusi, tampa trapi ir praranda elastingumą.

Todėl net menkas mechaninis poveikis gali išprovokuoti įtrūkimus.

Netinkamai išplakti baltymai. Jei baltymai plakti per trumpai, susidaro nestabili struktūra, o jei per ilgai – masė tampa grūdėta ir trapi. Išdžiūvusi tokia glazūra lengvai skyla ir trupėja.

Kaip atpažinti silkę su ikrais

Yra keli paprasti požymiai, padedantys suprasti, ar prieš jus – silkei priklausantis „bonusas“ su ikrais, o ne įprasta žuvis be jų.

Atkreipkite dėmesį į pilvelio formą. Silkę su ikrais dažniausiai išduoda apvalesnis, standesnis pilvelis. Jis atrodo „pripildytas“ ir lengvai paspaudus nesusmunka. Jei žuvis plokščia arba pilvelis minkštas, tikėtina, kad ikrų joje nebus.

Pažiūrėkite į nugarą. Patelės (būtent jos turi ikrų) neretai pasižymi lygesne, tvarkingesne nugara. Patinų nugara dažniau būna kiek labiau išlinkusi. Tai ne visada akivaizdu, tačiau būtent į tokią detalę atidžiau žiūri pardavėjai.

Įvertinkite bendrą žuvies išvaizdą. Silkę su ikrais dažnai galima atpažinti iš „pilnesnio“ silueto ir didesnio svorio pojūčio. Jei žuvis atrodo liesa ar perdžiūvusi, tikimybė rasti ikrų – menka.

Kuo skiriasi silkė „mergaitė“ ir „berniukas“

Patinai paprastai būna riebesni, mėsingesni, o jų pieniai taip pat laikomi delikatesu.

Patelės dažniausiai nėra tokios riebios, tačiau būtent jos turi ikrų, dėl kurių daugelis ir perka silkę. Jei norite ypač gražios filė ar mėgstate pienius, verta rinktis „berniuką“.

Ar galima valgyti silkės ikrus

Silkės ikrai – dažnai nepelnytai nuvertinamas produktas. Jei žuvis šviežia ir tinkamai paruošta, ikrai yra saugūs vartoti.

Juos galima:

• kepti;
• sūdyti;
• dėti į užkandžius ar užtepėles.

Skonis švelnus, su lengvu sūrumu, o sotumo jausmas atsiranda gana greitai.

Kuo naudingi silkės ikrai

Ikruose gausu baltymų, taip pat omega-3 riebalų rūgščių, kurios padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių veiklą.

Be to, juose yra B grupės vitaminų, svarbių nervų sistemai, ir mikroelementų, padedančių organizmui greičiau atsistatyti. Tai geras pasirinkimas tiems, kurie nori gauti daugiau naudos iš nedidelės maisto porcijos.

Kada verta būti atsargiems

Nors privalumų netrūksta, yra situacijų, kai ikrų geriau atsisakyti. Jų nerekomenduojama:

• žmonėms, turintiems inkstų problemų;
• tiems, kurie riboja druskos kiekį mityboje;
• kai kyla abejonių dėl žuvies šviežumo (tuomet geriau nerizikuoti ir atsisakyti net pačios silkės).

Mini, dar vadinamas kokteiliniu, avokadas – tai mažesnė įprasto avokado atmaina. Vaisiai dažniausiai būna 5–8 cm ilgio, pailgi ir kiek netaisyklingos formos. Svarbiausias skirtumas – jis neturi kauliuko: vietoje didelės sėklos matoma tik nedidelė tuštuma.

Dėl šios savybės beveik visas vaisius yra valgomas. Odelė paprastai plona, dažnai lygi, o kai kurių veislių – net visiškai tinkama valgyti. Todėl nereikia vargti šalinant kietą kauliuką ar rizikuoti įsipjauti jį išimant. Pastaraisiais metais net buvo kalbama apie vadinamąją avokado ranką – traumas, patiriamas netinkamai pjaustant vaisių, tačiau kokteilinio avokado atveju ši problema praktiškai išnyksta.

Mini avokadas atsiranda natūraliai – tai sutrikusio sėklos formavimosi proceso po žiedo apdulkinimo rezultatas. Tai nėra genetiškai modifikuotas produktas: dažniau kalbama apie tokių vaisių atranką. Jie auginami šilto klimato šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Centrinėje Amerikoje, o jų pasiūla dažnai būna sezoninė ir ribota.

Skonis išlieka įprastas: minkštimas kremiškas, sviestinis, su švelnia riešutine nata. Dėl kompaktiško dydžio vienas vaisius dažnai tampa patogia porcija vienam kartui.

Mitybine verte kokteilinis avokadas nuo didesnių „giminaičių“ nesiskiria. Tai vienas iš mononesočiųjų riebalų rūgščių šaltinių, kurios siejamos su širdies veiklos palaikymu ir padeda išlaikyti normalų cholesterolio kiekį. Įtraukus avokadą į mitybą, gaunama riebalų, kurie prisideda prie riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E ir K) įsisavinimo.

Vaisiuje yra B grupės vitaminų, įskaitant B5, B6 ir B7, svarbių medžiagų apykaitai, nervų sistemai, odos ir plaukų būklei. Taip pat aptinkama vitamino E, pasižyminčio antioksidaciniu poveikiu, vitamino C, siejamo su imuniteto funkcijomis, bei vitamino K, svarbaus kraujo krešėjimui ir kaulų sveikatai.

Netinka pamiršti ir mineralų – kalio, magnio, vario. Kalis padeda reguliuoti kraujospūdį ir skysčių balansą, o magnis prisideda prie raumenų ir nervų sistemos veiklos.

Dar vienas ryškus privalumas – skaidulos. Jos suteikia sotumo jausmą net suvalgius nedidelį vaisių ir palaiko normalią virškinimo sistemos veiklą. Todėl mini avokadas kaip užkandis gali būti ne tik energijos, bet ir realios pagalbos žarnynui šaltinis.

Paprasčiausias būdas valgyti – žalią. Prinokusį kokteilinį avokadą galima perpjauti išilgai ir išvalgyti šaukšteliu, kaip kivi, arba nulupti ir supjaustyti riekelėmis. Jei odelė plona ir švelni, vaisių kartais galima suvalgyti net su ja.

Mini avokadas puikiai tinka kaip greitas užkandis tarp valgymų: jį patogu pasiimti į darbą ar patiekti užkandžių lėkštėje. Jis dera su krevetėmis, kepta vištiena, kiaušiniu ar vyšniniais pomidorais. Iš minkštimo taip pat galima paruošti gvakamolę, užtepą sumuštiniams arba kreminį salotų padažą.

Svarbu ir laikymas. Neprinokusių vaisių nereikėtų dėti į šaldytuvą, nes žema temperatūra gali sutrikdyti nokimo procesą. Geriausia juos kelias dienas laikyti kambario temperatūroje. Jei norite prinokinimą paspartinti, įdėkite avokadus į popierinį maišelį kartu su bananu ar obuoliu – šie vaisiai išskiria etileną, kuris pagreitina nokimą.

Galvojant apie geležies gausią mėsą, dažniausiai pirmiausia prisimenama jautiena. Tačiau anties krūtinėlėje geležies gali būti net daugiau – apie 2,4–2,7 mg 100 gramų (palyginimui, jautienos išpjovoje dažniausiai aptinkama apie 1,9–2,6 mg 100 gramų). Geležis svarbi, nes padeda organizmui gaminti raudonuosius kraujo kūnelius ir prisideda prie mažesnės mažakraujystės rizikos. Įtraukus antieną į racioną, galima palaikyti geresnį organizmo aprūpinimą deguonimi, imunitetą ir koncentraciją.

Anties krūtinėlė taip pat laikoma vienu geriausių visaverčių baltymų šaltinių tarp paukštienos. 100 gramų mėsos gali būti apie 28–30 gramų baltymų, kurie svarbūs raumenų atsistatymui, audinių formavimuisi ir sklandžiam organizmo darbui. Nors dalį žmonių gąsdina riebalai, krūtinėlė yra liesiausia anties dalis, o filė be odos turi gerokai mažiau kalorijų nei kitos skerdenos dalys.

Vertinga ir vitaminų sudėtis: krūtinėlėje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų A ir E. Kartu su mineralais, tokiais kaip cinkas, magnis ir fosforas, šios medžiagos prisideda prie energijos, savijautos ir bendros organizmo būklės palaikymo.

Daugelis prieš gamindami nuo krūtinėlės nuima odą, siekdami sumažinti patiekalo kaloringumą. Vis dėlto verta pagalvoti du kartus: būtent po oda yra natūralaus kolageno – baltymo, siejamo su odos, sąnarių ir kraujagyslių būklės palaikymu.

Tinkamai paruošta odelė nebūtinai bus sunki. Pakanka ją įpjauti rombais (neįpjaunant mėsos) ir riebalus išlydyti sausoje keptuvėje. Taip pašalinamas riebalų perteklius, o odelė tampa plonesnė ir traškesnė.

Kolagenas, veikiamas karščio, iš dalies skyla, tačiau odelė vis tiek gali būti vertinga mitybos dalis. Jei norisi palaikyti sąnarius ar pagerinti odos išvaizdą, nebūtina šio elemento visiškai atsisakyti – svarbiausia saikas ir tinkamas paruošimas.

Žemiau – klasikinis anties krūtinėlės paruošimo būdas su obuoliais. Saldžiarūgščiai vaisiai išryškina mėsos skonį, o mairūnas suteikia aromato ir gali palengvinti virškinimą.

Paruošimo būdas:

Anties krūtinėles nuplaukite, nusausinkite ir odą įpjaukite rombais. Apelsiną nuplaukite, nutarkuokite šiek tiek žievelės, perpjaukite pusiau ir išspauskite sultis. Mėsą įtrinkite druska, pipirais, mairūnu, aliejumi ir trupučiu tarkuotos apelsino žievelės, tuomet apšlakstykite sultimis. Palikite marinuotis – geriausia per naktį, kad skoniai geriau įsigertų.

Kitą dieną krūtinėles dėkite odele žemyn ant šaltos, sausos keptuvės ir ant vidutinės kaitros išlydykite riebalus. Kai odelė taps auksinė, mėsą perkelkite į karščiui atsparų indą, sudėkite ketvirčiais pjaustytus obuolius. Kepkite uždengtą 180 laipsnių temperatūroje apie valandą. Kepimo metu 2–3 kartus palaistykite mėsą išlydytais riebalais – taip ji išliks sultinga. Likus 10 minučių iki pabaigos, indą atidenkite, kad odelė gražiai apskrustų ir taptų traški.

Iškepusiai mėsai leiskite kelias minutes „pailsėti“, tuomet supjaustykite riekelėmis. Patiekite su bulvių tyre. Sultinga krūtinėlė, mairūno aromatas ir minkšti obuoliai sukuria patiekalą, kuriam dažnai nereikia daug papildomų priedų.