CP v2

Category: Uncategorized

  • Daugelis pamiršta: 5 produktai, kuriuos būtina nuplauti prieš pjaustant – rizika didesnė nei manote

    Vaisių ir daržovių plovimas prieš valgant daugeliui atrodo savaime suprantamas, tačiau dažnai pamirštama paprasta taisyklė: nuplauti reikia ir tuos produktus, kurių žievelės paprastai nevalgome. Specialistai pabrėžia, kad ant paviršiaus gali būti dirvožemio, dulkių, mikroorganizmų ir įvairių apdorojimo likučių.

    Užterštumas atsiranda ne tik ūkyje, bet ir per transportavimą, sandėliavimą bei prekybą. Pjaustant vaisius ar daržoves, peilis gali pernešti tai, kas yra ant žievelės, į vidų, o tuomet teršalai patenka ant minkštimo ir į lėkštę.

    Svarbu ir tai, kad nuplauti bei gerai nusausinti produktai dažnai ilgiau išlieka švieži. Drėgmės perteklius šaldytuve gali pagreitinti minkštėjimą ir gedimą, todėl po plovimo rekomenduojama produktus nusausinti ir laikyti taip, kad nesikauptų vanduo.

    Kam plovimas svarbiausias?

    Paprasčiausias ir patikimiausias būdas yra plauti po tekančiu vandeniu, lengvai patrinant rankomis. Įprastai nereikia nei muilo, nei specialių ploviklių, nes jų likučiai taip pat gali likti ant produkto ir patekti į maistą.

    Jei ant paviršiaus yra matomų žemių ar prilipusių nešvarumų, galima naudoti švarią, tik maistui skirtą daržovių šepetėlį. Po plovimo verta skirti kelias sekundes nusausinimui, ypač jei produktai bus laikomi šaldytuve.

    5 netikėti produktai, kuriuos reikia plauti

    Mangas dažnai lupamas, tačiau jo žievė pjaustymo metu liečiasi su peiliu ir rankomis. Nuplovus prieš pjaustant sumažėja rizika, kad ant žievės esantys mikroorganizmai pateks ant minkštimo.

    Morkos ir kiti šakniavaisiai, tokie kaip bulvės, burokėliai ar pastarnokai, gali būti padengti dirvožemio likučiais. Skutant neplautą šakniavaisį, peilis ar skustukas nešvarumus lengvai perneša į jau nuvalytą dalį.

    Kivis dažnai perpjaunamas per pusę ir valgomas šaukšteliu, todėl plovimas prieš pjaustant yra būtinas. Jei kivis valgomas su žievele, plovimas tampa dar svarbesnis, o esant matomam purvui pakanka švelniai patrinti.

    Avokado žievė taip pat nevalgoma, bet pjaustant peilis pereina per paviršių į minkštimą. Nuplovus avokadą po tekančiu vandeniu ir, jei reikia, lengvai patrintus žievelę, sumažinama kryžminės taršos tikimybė.

    Riešutai su kevalu dažnai laikomi ir parduodami atvirai, todėl ant kevalo gali būti dulkių, purvo ar mikroorganizmų. Atidarant ar skaldant, nešvarumai gali patekti ant branduolio per rankas, peilį ar patį kevalą, todėl trumpas nuplovimas prieš tai yra praktiškas įprotis.

    Kaip plauti teisingai?

    Bendra taisyklė paprasta: plauti po tekančiu vandeniu, nenaudoti muilo, o po to nusausinti. Jei produktus planuojate laikyti, drėgmės kontrolė yra ne mažiau svarbi nei pats plovimas.

    Maistą verta laikyti švariame inde, o jei tai uogos ar žalumynai, praverčia popierinis rankšluostis, sugeriantis perteklinę drėgmę. Tokie maži įpročiai padeda sumažinti rizikas ir dažnai leidžia produktams ilgiau išlikti tinkamiems vartoti.

  • Arbūzas ne visiems: gydytojai įspėja, kam šis vasaros vaisius gali pakenkti sveikatai

    Arbūzas daugeliui atrodo vienas saugiausių vasaros pasirinkimų, tačiau ne visiems jis tinka vienodai. Nors vaisius puikiai gaivina ir padeda papildyti skysčių atsargas, kai kurioms žmonių grupėms rekomenduojama būti atsargesniems ir stebėti porcijas.

    Kas slypi arbūzo porcijoje

    Įprasta arbūzo porcija yra mažai kaloringa, joje beveik nėra riebalų, tačiau yra angliavandenių ir natūralių cukrų. Arbūzas taip pat turi skaidulų, nors jų kiekis nėra didelis, todėl sotumo jausmas gali būti trumpalaikis.

    Šis vaisius aprūpina vitaminu C ir vitaminu A, taip pat kaliu ir magniu, kurie svarbūs raumenų ir nervų veiklai. Arbūze gausu antioksidantų, o raudonos ar rožinės spalvos minkštime dažniau aptinkama daugiau likopeno.

    Kada arbūzas gali kelti riziką

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, arbūzas gali tapti klastingas dėl natūralių cukrų ir palyginti aukšto glikeminio indekso. Nors įprastos porcijos glikeminė apkrova dažnai nėra labai didelė, persivalgymas gali nepalankiai paveikti gliukozės kontrolę.

    Sergant pažengusiomis inkstų ligomis, arbūzą verta aptarti su gydytoju, nes vaisiuje yra daug vandens ir kalio. Jei inkstai prasčiau pašalina kalį arba taikomas skysčių ribojimas, didelės porcijos gali būti netinkamos.

    Žmonėms, turintiems širdies nepakankamumą, kartais taikomi griežtesni skysčių kiekio apribojimai, todėl dideli arbūzo kiekiai gali reikšti per didelį skysčių suvartojimą. Tokiais atvejais svarbi ne tik bendra mityba, bet ir dienos skysčių balansas.

    Jautresnį virškinimą turintiems asmenims arbūzas gali sukelti pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą. Tai siejama su tam tikrais fermentuojamais angliavandeniais, todėl simptomai dažniau pasireiškia suvalgius daug iš karto.

    Rečiau pasitaiko alergija arbūzui ar kitiems moliūginiams, kai po vartojimo atsiranda niežulys, bėrimas ar patinimas. Pajutus tokius požymius, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su gydytoju.

    Kiek yra saugi porcija

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saikingos porcijos yra saugios, tačiau persivalgius net ir sveikam žmogui gali pasireikšti virškinimo diskomfortas. Dažnai minima praktinė taisyklė yra 1–2 riekės, maždaug 200–300 gramų vienu metu, ypač jei arbūzas valgomas kaip užkandis.

    Arbūzą verta rinktis kaip dalį subalansuotos mitybos, o ne vieną pagrindinių dienos maisto produktų. Jei kyla abejonių dėl porcijų ar konkrečių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Renkantis arbūzą parduotuvėje ar turguje, patariama ieškoti simetriško vaisiaus su gelsva ar kremine dėme, rodančia prinokimą. Taip pat svarbu arbūzą nuplauti prieš pjaustant, kad bakterijos nuo žievelės nepatektų ant minkštimo.

  • Užtenka 5–6 per dieną: šis užkandis gali padėti žarnynui, širdžiai ir kaulams

    Džiovintos slyvos dažniausiai prisimenamos per šventes, tačiau mitybos specialistai jas vertina kaip kasdienį užkandį, galintį padėti virškinimui ir bendrai savijautai. Jose daug skaidulų ir bioaktyvių junginių, todėl saikingas vartojimas siejamas su nauda žarnynui, širdžiai ir kaulų būklei.

    Skirtingai nei šviežiose slyvose, džiovintuose vaisiuose maistinės medžiagos yra labiau koncentruotos, nes pašalinama dalis vandens. Dėl to vienoje porcijoje paprastai gaunama daugiau skaidulų ir mineralų, tačiau kartu padidėja ir energinė vertė bei natūralių cukrų kiekis.

    Svarbiausia priežastis, kodėl džiovintos slyvos dažnai rekomenduojamos, yra jų poveikis tuštinimuisi. Jose esančios tirpios ir netirpios skaidulos didina išmatų tūrį, o natūralūs cukraus alkoholiai, ypač sorbitolis, gali skatinti vandens pritraukimą į žarnyną ir palengvinti pasituštinimą.

    Ne mažiau aktuali ir širdies bei kraujagyslių sistemos tema. Skaidulos padeda mažinti padidėjusį mažo tankio lipoproteinų cholesterolį, o džiovintose slyvose esantis kalis prisideda prie normalios kraujospūdžio kontrolės, ypač kai mityboje ribojama druska ir pakanka daržovių.

    Džiovintos slyvos dažnai minimos ir kalbant apie kaulų sveikatą. Jose yra vitamino K ir mineralų, o kai kurie tyrimai rodo, kad reguliarus vartojimas gali būti siejamas su palankesniais kaulų apykaitos žymenimis ir kaulų mineralinio tankio išsaugojimu, ypač vyresniame amžiuje.

    Vis dėlto tai nėra produktas, kurį verta valgyti be saiko. Didesnis kiekis gali sukelti pūtimą, pilvo skausmą ar viduriavimą, ypač jei skaidulų maiste anksčiau buvo mažai. Sergantiems dirgliosios žarnos sindromu džiovinti vaisiai kai kuriems žmonėms gali paūminti simptomus.

    Dažniausiai mitybos rekomendacijose nurodoma saikinga porcija – apie 50 gramų, tai yra maždaug 5–6 džiovintos slyvos per dieną. Jei vargina užkietėjimas, kai kurie specialistai siūlo kiekį didinti palaipsniui, tačiau svarbu stebėti savijautą ir nepamiršti pakankamai vandens.

  • Traškus supermaistas iš rūsio: raugintas salieras stiprina žarnyną, imunitetą ir širdį

    Salieras lietuvių virtuvėje žinomas seniai, tačiau vis dažniau prisimenama ir jo rauginta versija. Fermentuojant daržovę, keičiasi skonis, o kartu atsiranda natūralių pieno rūgšties bakterijų, kurios siejamos su geresne žarnyno mikrobiotos pusiausvyra.

    Raugintas salieras vertinamas dėl skaidulų ir maistinių medžiagų, kurios svarbios kasdienei mitybai. Jame yra vitamino K, taip pat B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir magnis, reikalingi normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai.

    Žarnyno sveikatos tema pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių mitybos tendencijų, todėl fermentuoti produktai grįžta į kasdienį racioną. Specialistai pabrėžia, kad mikrobiota svarbi ne tik virškinimui, bet ir imuninei sistemai, todėl raciono įvairovė, skaidulos ir fermentuoti produktai dažnai laikomi praktišku pasirinkimu.

    Raugintame saliere natūraliai esantis kalis siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, o vitaminas K svarbus kaulų būklei. Dėl šių savybių ši daržovė dažnai minima kaip tinkama vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau ji gali būti naudinga visiems, kurie nori daugiau augalinio maisto ir lengvesnių užkandžių.

    Virtuvėje raugintas salieras gali tapti greitu garnyru prie mėsos ar žuvies, priedu į sriubas ir troškinius, taip pat įdomesne alternatyva sumuštiniuose vietoj įprastų marinuotų agurkų. Jis tinka ir salotoms, ypač su bulvėmis, kai norisi ryškesnio rūgštumo ir aromato.

    Norint pasigaminti namuose, svarbiausia švara ir tinkamas sūrymas, kad daržovės būtų visiškai apsemtos. Dažnai derinami priedai, pavyzdžiui, česnakas, krapai, krienas, lauro lapai, o rūgštesnei natai galima įdėti citrinos ir plonai pjaustyto obuolio.

    Raugintus produktus verta vartoti saikingai, ypač jei jautriai reaguojate į didesnį druskos kiekį. Jei turite lėtinių ligų ar laikotės gydytojo paskirtos dietos, dėl dažnesnio fermentuotų produktų vartojimo pravartu pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Turistai prie Baltijos permoka už menkę: ši vietinė žuvis dažnai perpus pigesnė ir skanesnė

    Atostogos prie Baltijos daugeliui neatsiejamos nuo žuvies patiekalų, tačiau populiariausias pasirinkimas neretai tampa ir brangiausias. Pakrantės kavinėse bei žuvies užeigose menkė dažnai kainuoja daugiau, o turistai ne visada supranta, už ką iš tikrųjų moka.

    Pastaraisiais metais menkės situaciją Baltijoje smarkiai pakeitė žvejybos ribojimai. Dėl prastos rytinės Baltijos menkių išteklių būklės komercinė menkės žvejyba čia buvo griežtai apribota, todėl dalis menkės, siūlomos pajūryje, atkeliauja iš kitų regionų ir dažnai būna atšaldyta ar anksčiau šaldyta.

    Tokiu atveju menkė nebūtinai prasta, tačiau lūkesčiai prasilenkia su realybe, kai pirkėjas tikisi tą pačią dieną sugautos vietinės žuvies. Ilgesnė tiekimo grandinė reiškia ne tik transportą ir sandėliavimą, bet ir mažiau prognozuojamą šviežumą.

    Vietine ir dažnai pigesne alternatyva neretai tampa plekšnė, kuri Baltijos pakrantėje yra įprasta žuvis ir sezono metu gali būti sugauta visai netoli. Dėl trumpesnio kelio nuo žvejo iki virtuvės ji kai kuriose vietose būna siūloma šviežesnė, o kaina dažnai malonesnė turistų piniginei.

    Mitybos požiūriu plekšnė priskiriama liesesnėms žuvims ir vertinama dėl baltymų bei naudingų riebalų rūgščių. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, vitamino D, vitamino E ir mikroelementų, tokių kaip selenas, svarbus normaliai skydliaukės veiklai.

    Renkantis žuvį verta įvertinti ir kokybę. Šviežesnę plekšnę dažniausiai išduoda šviesus pilvas, ryškiai raudonos žiaunos ir skaidrios, blizgančios akys, o matinė oda ar drumstos akys gali signalizuoti, kad produktas nėra pirmo šviežumo.

    Ne mažiau svarbus ir paruošimas: labai stora paniruotė gali užmaskuoti tiek skonį, tiek pradinę žuvies kokybę. Norint ryškesnio skonio ir geresnio maistingumo, dažnai patariama rinktis keptą orkaitėje arba ant grotelių, ypač jei žuvis tikrai šviežia.

    Jei norisi didesnės tikimybės gauti vietinę laimikio dienos žuvį, verta dairytis vietovių, kur veikia žvejų uostai ir žuvies prekyba yra aktyvi. Tokiose vietose plekšnė dažniau atkeliauja į virtuves greičiau, o menkės kilmė paprastai būna aiškiau nurodoma.

  • Kaip teisingai šaldyti avietes, kad nesuliptų į ledo gabalą: 7 paprasti žingsniai

    Avietės yra vienos lepniausių uogų, todėl net nedidelės klaidos jas šaldant dažnai baigiasi dideliu ledo gumulu ir prarasta forma. Norint, kad uogos išliktų birios ir patogiai dozuojamos, svarbiausia teisingai jas paruošti ir taikyti išankstinį šaldymą.

    Pradėkite nuo atrankos: geriausiai tinka tvirtos, visiškai sunokusios, bet nepernokę avietės be pelėsio ir pažeidimų. Per minkštos uogos greitai susispaudžia, išleidžia sultis, o jos sušalusios „suklijuoja“ viską į vieną masę.

    Avietes plaukite labai trumpai, geriausia sietelyje po vėsiu tekančiu vandeniu, ir jokiu būdu nemirkykite. Po to uogas būtina kruopščiai nusausinti, vienu sluoksniu paskleidžiant ant popierinio rankšluosčio ar švaraus audinio, nes drėgmės perteklius skatina ledo kristalų susidarymą.

    Kad avietės nesuliptų, efektyviausias metodas yra išankstinis šaldymas. Sausas uogas išdėliokite ant padėklo ar skardos, išklotos kepimo popieriumi, palikdami tarpelius ir laikydami vieną sluoksnį.

    Padėklą dėkite į šaldiklį, kuriame įprastai laikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra, ir šaldykite 2–4 valandas, kol uogos visiškai sukietės. Tada jos bus sušalusios po vieną ir vėliau net ilgiau laikant išliks birios.

    Po išankstinio šaldymo avietes perpilkite į sandarius šaldymui skirtus maišelius arba tvirtus maistinius indelius. Maišeliai taupo vietą ir leidžia išspausti kuo daugiau oro, o indeliai geriau saugo uogas nuo suspaudimo, jei šaldiklyje laikote daugiau produktų.

    Prieš uždarydami pakuotę, pašalinkite kuo daugiau oro, o ant pakuotės užrašykite užšaldymo datą. Geriausia kokybė išlieka maždaug 8–12 mėnesių, tačiau laikui bėgant uogos pamažu praranda dalį aromato ir spalvos, ypač jei šaldiklio temperatūra svyruoja.

    Atitirpinti avietes patikimiausia šaldytuve, kur jos lėčiau praranda formą ir mažiau išleidžia sulčių. Porciją galima dėti į sietelį virš dubens, kad nubėgusios sultys būtų surenkamos ir panaudojamos kokteiliams, padažams ar desertams.

    Mikrobangų krosnelė, karštas vanduo ar atitirpinimas kambario temperatūroje dažniausiai baigiasi suglebusiomis uogomis. Daugeliu atvejų aviečių net nereikia atitirpinti: jas galima dėti tiesiai į kokteilius, košes ar kepinius, kur jos atšils gaminimo metu.

  • Ar reikia nupjauti agurkų galus prieš rauginant? Ekspertai paaiškina, kas iš tiesų keičiasi

    Raugintų agurkų receptai dažnai keliauja iš kartos į kartą, todėl kai kurie žingsniai atliekami net nesusimąstant. Vienas dažniausių ginčų virtuvėje – ar prieš rauginant verta nupjauti agurkų galiukus ir ar agurkus būtina mirkyti vandenyje. Atsakymas nėra vien tik tradicijos klausimas, nes daug ką lemia pati fermentacija ir agurkų kokybė.

    Vieni teigia, kad nupjovus galus greičiau prasideda rūgimas ir sumažėja kartumas, kiti baiminasi, kad agurkai suminkštės ir praras traškumą. Praktikoje traškumą labiausiai lemia švara, sandarumas, druskos koncentracija, temperatūra ir žaliavos šviežumas, o ne pats nupjovimas. Jei stiklainiai nešvarūs ar fermentacija vyksta per šiltai, net ir idealiai paruošti agurkai gali tapti minkšti.

    Kartumas: kas jį sukelia?

    Agurkų kartumą dažniausiai sukelia natūralūs augalo junginiai – kukurbitacinai, kurie augalui yra tarsi apsauginė reakcija į stresą. Jų daugiau gali susidaryti per sausrą, esant dideliems temperatūros svyravams ar netolygiai laistant. Dėl to kartumas nebūtinai reiškia, kad agurkas sugedęs, tačiau jis gali sugadinti skonį.

    Kukurbitacinai yra gana atsparūs, todėl visiškai pašalinti kartumą paprastais būdais paprastai nepavyksta. Vis dėlto jis dažniau jaučiamas ties kotelio vieta ir po odele, todėl nupjovus galiuką nuo kotelio pusės ir, jei reikia, nuskutus odelę, kartumas gali sumažėti. Tai nėra garantija, nes kartūs junginiai gali būti pasiskirstę ir gilesniuose audiniuose.

    Ar mirkymas padeda?

    Mirkyti agurkus prieš rauginimą žmonės dažnai siūlo tam, kad dingtų kartumas, tačiau vien vanduo jo paprastai neištraukia. Šie junginiai vandenyje tirpsta menkai, be to, yra vaisiaus audiniuose, todėl trumpas mirkymas kartumo problemos dažniausiai neišsprendžia.

    Tačiau mirkymas turi kitą labai aiškų privalumą: agurkai prisigeria vandens ir tampa standesni, ypač jei buvo palaikyti sandėliuke, turguje ar ilgiau vežti. Kelių valandų mirkymas šaltame vandenyje dažnai padeda atkurti tvirtumą, o tai gali prisidėti prie malonesnės tekstūros jau išrūgus.

    Ką daryti, kad agurkai būtų traškūs?

    Jei tikslas yra traškūs ir stabilaus skonio rauginti agurkai, svarbiausia rinktis šviežius, nedidelius ir neperaugusius vaisius, o rauginimo tarą kruopščiai išplauti. Taip pat svarbu laikytis pastovių sąlygų: tinkamo druskingumo, švaresnės aplinkos ir ne per aukštos temperatūros, kad fermentacija vyktų tolygiai.

    Nupjauti galiukus verta tada, kai įtariate kartumą, ypač kotelio pusėje, arba gaminate trumpai rauginamus agurkus, kuriuose kartus poskonis gali labiau jaustis. Jei agurkai švieži ir nekartūs, galima jų ir nepjaustyti, o daugiau dėmesio skirti pačiam rauginimo procesui.

  • Ar vynuogės tikrai storina? Mitybą gluminanti tiesa apie cukrų, kalorijas ir porcijas

    Vynuogės dažnai laikomos vienu saldžiausių vaisių, todėl kyla klausimas, ar jos tikrai skatina svorio augimą. Mitybos specialistai pabrėžia, kad storina ne konkretus produktas, o bendras energijos perteklius, o vynuogės tėra vienas iš angliavandenių šaltinių.

    Šviežiose vynuogėse apie 80 proc. sudaro vanduo, o likusią dalį daugiausia – angliavandeniai, nedidelis kiekis skaidulų, vitaminų ir mineralų. Maistinė vertė gali šiek tiek skirtis pagal veislę ir sunokimą, tačiau bendras profilis išlieka panašus.

    Vidutiniškai 100 gramų šviežių vynuogių turi apie 69 kilokalorijas, o 150 gramų porcija – apie 104 kilokalorijas. Tokia porcija daugeliui žmonių be vargo telpa į subalansuotą racioną, ypač jei vynuogės pakeičia saldumynus ar kaloringus užkandžius.

    Didžiausia rizika – ne pats vaisius, o tai, kaip jis valgomas. Vynuogės mažos, saldžios ir dažnai suvalgomos „nepastebimai“, todėl porcija lengvai išauga: maždaug 500 gramų kekė gali sudaryti apie 345 kilokalorijas ir daugiau kaip 75 gramus cukrų.

    Vynuogėse yra vitamino K, kalio, vario, vitamino B6, taip pat nedideli kiekiai vitamino C, tačiau jos nėra itin turtingas skaidulų šaltinis. Didesnę mokslininkų dėmesio dalį pritraukia polifenoliai – antocianinai, flavonoliai ir resveratrolis, kurių daugiau aptinkama odelėje ir sėklose.

    Šie junginiai siejami su antioksidaciniu poveikiu, tai yra gebėjimu padėti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Vis dėlto svarbu atskirti kasdienę vaisių porciją nuo maisto papildų ar ekstraktų, nes dalis tyrimų išvadas grindžia būtent koncentruotomis formomis, o ne įprastai suvalgomu kiekiu.

    Norint geriau valdyti apetitą, vynuoges verta valgyti ne vienas, o su baltymų ar riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške ar nedidele riešutų porcija. Praktinis patarimas metant svorį paprastas: geriau įsidėti porciją į dubenėlį, o ne valgyti tiesiai iš pakuotės.

    Dar vienas svarbus skirtumas – forma, kuria pasirenkamos vynuogės. Sveiki vaisiai paprastai yra palankesnis pasirinkimas nei sultys, nes sultys išgeriamos greitai ir dažniausiai turi mažiau skaidulų, o džiovintos vynuogės, netekusios vandens, 100 gramų turi gerokai daugiau kalorijų ir cukrų.

    Sergant cukriniu diabetu vynuogės nėra automatiškai draudžiamos, tačiau jų kiekis turi būti skaičiuojamas kaip angliavandeniai. American Diabetes Association nurodo, kad nedidelė vaisių porcija dažnai atitinka apie 15 gramų angliavandenių, todėl svarbiausia tampa porcija ir individuali organizmo reakcija.

    Kalbant apie spalvą, tamsios vynuogės dažniau minimos dėl didesnio kai kurių antioksidantų kiekio, ypač antocianinų, esančių tamsioje odelėje. Tačiau ir šviesios vynuogės suteikia vertingų medžiagų, o skirtumai tarp veislių paprastai nėra tokie, kad leistų ignoruoti porcijos dydį.

  • Dietologai atskleidė: šitaip ruošta lašiša išlaiko daugiausia omega-3 ir vitaminų

    Lašiša laikoma viena maistingiausių žuvų: joje gausu visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B grupės vitaminų. Vis dėlto, kaip ją paruošiate, gali lemti, kiek šių medžiagų realiai liks lėkštėje, nes dalis jų jautrios karščiui arba pereina į kaitinimo skystį.

    Specialistai pabrėžia, kad aukšta temperatūra ir ilgas kepimas dažniausiai didina maistinių medžiagų netektis. Ypač tai aktualu omega-3 riebalų rūgštims, kurios prastai toleruoja intensyvų kaitinimą, taip pat daliai B grupės vitaminų, kurie yra jautresni šilumai.

    Švelni šiluma – didžiausia nauda

    Norint išsaugoti kuo daugiau maistinės vertės, dažniausiai rekomenduojami švelnūs, palyginti žemos temperatūros būdai. Garinimas čia laikomas vienu geriausių pasirinkimų, nes žuvis kaitinama greitai, neperdžiūsta, o kontaktas su vandeniu minimalus.

    Dar vienas dažnai minimas variantas yra virimas skystyje, kai lašiša lėtai kaitinama vos verdančiame vandenyje ar sultinyje. Tačiau šiuo atveju svarbu naudoti kuo mažiau skysčio, nes dalis vandenyje tirpių vitaminų gali pereiti į nuovirą, todėl verta jį panaudoti padažui ar sriubai.

    Kepimas orkaitėje gali kainuoti dalį vitaminų

    Ilgesnis kepimas, ypač orkaitėje, dažniau siejamas su didesniais B grupės vitaminų nuostoliais, nes procesas paprastai trunka ilgiau nei, pavyzdžiui, greitas kepimas keptuvėje. Todėl jei renkatės orkaitę, verta trumpinti laiką, kepti žemesnėje temperatūroje ir neperkepti žuvies iki išsausėjimo.

    Grilinimas ar kaitinimas iš viršaus suteikia ryškų skonį, bet intensyvi kaitra taip pat gali sumažinti dalies jautresnių vitaminų kiekį. Dėl to kompromisas dažnai būna trumpesnis kepimas ir tikslus vidaus temperatūros suvaldymas, kad lašiša liktų sultinga.

    Greitai kepta keptuvėje – neblogas kompromisas

    Nors kepimas keptuvėje vyksta aukštesnėje temperatūroje, jis paprastai trunka trumpai ir nenaudojamas vanduo, todėl bendras maistinių medžiagų praradimas gali būti mažesnis, nei ilgai kepant. Be to, taip lengviau išgauti traškią odelę, kurios garinant negausite.

    Jei kepate su riebalais, dažniausiai patariama rinktis širdžiai palankesnius aliejus, pavyzdžiui, alyvuogių. Pastaraisiais metais populiarėjanti karšto oro gruzdintuvė taip pat gali būti tinkamas sprendimas, jei lašiša ruošiama trumpai ir neperkepama.

    Galiausiai, net ir pasirinkus ne patį švelniausią metodą, lašiša išlieka vertingas produktas. Tačiau jei tikslas yra kuo daugiau omega-3 ir vitaminų, dažniausiai laimi greitas garinimas arba labai švelnus kaitinimas skystyje, vengiant didelės kaitros ir ilgo kepimo.

  • Pamirškite įprastą kukurūzų duoną: senasis kaubojų triukas grįžta į virtuves

    XIX amžiaus Amerikos Vakaruose keliaujantys kaubojai dažnai rėmėsi paprastu, ilgai negendančiu maistu. Vienas praktiškiausių pasirinkimų buvo kukurūzų miltų paplotėliai, vadinami johnnycakes, kurie kepami keptuvėje ir nereikalauja nei orkaitės, nei sudėtingų ingredientų.

    Istoriškai johnnycakes buvo gaminami iš kukurūzų miltų ir vandens, kartais pagardinami druska ar saldikliu, jei jo pavykdavo turėti kelionėje. Toks minimalizmas buvo nulemtas sąlygų: maisto atsargos turėjo tilpti vežime, o produktai – kuo ilgiau išsilaikyti be šaldymo.

    Paplotėlių šaknys siejamos su vietinių Šiaurės Amerikos tautų tradicijomis auginti kukurūzus ir juos malti. Vėliau receptas paplito kaimo vietovėse, o skirtinguose regionuose įgijo įvairius pavadinimus, tačiau esmė liko ta pati – sotus, greitai paruošiamas kukurūzų kepinys.

    Kaip jie kepami šiandien?

    Šiuolaikinėje virtuvėje johnnycakes dažniausiai praturtinami kvietiniais miltais, kad tešla būtų elastingesnė, o tekstūra – švelnesnė. Taip pat dažnai įdedama kiaušinių ar pieno, nors tradicinis variantas apsieina be kildiklių, todėl paplotėliai išlieka tankesni nei blynai ar įprasta kukurūzų duona.

    Praktiškiausias būdas – kepti įkaitintoje ketaus keptuvėje, nes ji tolygiai paskirsto karštį ir padeda suformuoti traškesnį paviršių. Tešla pilama šaukštu kaip blynams, o iškepę paplotėliai paprastai valgomi dar karšti, su sviestu.

    Sūrus ar saldus variantas

    Skonius galima lengvai pritaikyti pagal progą: į sūrų mišinį dedama tarkuoto sūrio, grūdų kukurūzų ar aitriųjų paprikų, o saldžiam variantui tinka cukrus, melasa ar klevų sirupas. Dėl neutralios bazės johnnycakes gali virsti tiek pusryčių patiekalu, tiek garnyru prie sriubos ar troškinio.

    Autentiškas senųjų kelionių įprotis – kepti paplotėlius toje pačioje keptuvėje po šoninės, kad riebalai suteiktų papildomo aromato. Ši idėja išliko iki šiol: riebaluose kepti kukurūzų paplotėliai tampa ryškesnio skonio ir ypač sotūs.

    Pastaraisiais metais grįžtant susidomėjimui paprastais, iš kelių produktų pagaminamais patiekalais, johnnycakes vėl atrandami kaip alternatyva tradicinei kukurūzų duonai. Jie patogūs ir todėl, kad nereikalauja kepimo formų, o rezultatą galima lengvai pritaikyti skirtingoms mitybos tradicijoms.