Category: Uncategorized

  • Ne mocarela: šis sūris gali būti geriausias pasirinkimas turint aukštą kraujospūdį

    Mažesnis natrio kiekis mityboje yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant suvaldyti padidėjusį kraujospūdį, todėl net ir kasdieniai produktai, tokie kaip sūris, gali turėti apčiuopiamą įtaką. Jei sūrio atsisakyti nesinori, dėmesį verta atkreipti į šveicariško tipo sūrius, kurie dažnai turi mažiau druskos nei daugelis kitų populiarių rūšių.

    Tipinėje maždaug 30 gramų šveicariško sūrio porcijoje gali būti apie 50 miligramų natrio, kai tuo pačiu kiekiu kai kurių brandintų ar lydytų sūrių organizmas gauna kelis kartus daugiau. Būtent todėl keičiant labai sūrius produktus į mažiau sūrius lengviau neperžengti rekomenduojamų ribų ir kartu išlaikyti mėgstamus skonius.

    Kodėl svarbus mažesnis natris?

    Per didelis natrio kiekis siejamas su didesniu skysčių susilaikymu organizme ir didesniu kraujospūdžiu, o ilgainiui tai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Daugeliui žmonių pagrindinis natrio šaltinis yra ne vien druska, beriama gaminant, bet ir pramoniniu būdu pagaminti produktai, įskaitant kai kuriuos sūrius.

    Renkantis sūrį verta vertinti ne tik riebalų kiekį, bet ir maistinę etiketę, ypač natrį ar druską. Skirtingų gamintojų ir rūšių rodikliai gali smarkiai skirtis, todėl net ir tos pačios kategorijos sūriai gali būti labai nevienodi pagal sūrumą.

    Šveicariškas sūris ir maistinės medžiagos

    Šveicariško tipo sūriai dažnai vertinami kaip geras baltymų šaltinis ir viena patogesnių priemonių papildyti racioną kalciu. Vidutiniškai 100 gramų šio tipo sūrio gali turėti apie 700–900 miligramų kalcio, nors tikslus kiekis priklauso nuo konkrečios rūšies ir gamintojo.

    Be kalcio, tokiuose sūriuose paprastai yra fosforo, vitamino B12 ir cinko. Šios medžiagos svarbios kaulų būklei, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemai ir normaliai imuninei funkcijai.

    Ką dar galima daryti dėl kraujospūdžio?

    Vieno produkto pakeitimas nepadarys stebuklo, tačiau gali būti prasminga bendro plano dalis. Kraujospūdžiui palankūs įpročiai apima mažesnį druskos vartojimą, didesnį daržovių ir vaisių kiekį, pakankamą skaidulų gavimą bei reguliarų fizinį aktyvumą.

    Praktikoje druską virtuvėje dažnai padeda sumažinti prieskoniai ir žolelės, pavyzdžiui, česnakas, imbieras, bazilikas ar raudonėlis. Taip pat svarbu saikingai vartoti alkoholį, o esant nuolat padidėjusiems rodikliams pasitarti su gydytoju dėl individualių tikslų ir gydymo.

    Šveicarišką sūrį galima įtraukti paprastai: dėti į sumuštinius, salotas, omletus ar valgyti su vaisiais ir riešutais, tačiau porcijų dydis išlieka svarbus. Net ir mažiau sūrus sūris vis tiek prisideda prie bendro dienos natrio kiekio, todėl geriausia jį derinti su mažai apdorotais produktais.

  • Dvi kojų detalės išduoda organizmo būklę: kada tai normalu, o kada metas pas gydytoją

    Socialiniuose tinkluose vis dar plinta teiginys, kad plaukai ant kojų pirštų ar blauzdų esą rodo itin gerą kraujotaką. Vaistininkė Rachel Jones pabrėžia, kad toks vertinimas per daug supaprastintas, nes plaukuotumas dažniausiai priklauso nuo visai kitų veiksnių.

    Anot specialistės, plaukų augimą pirmiausia lemia genetika, amžius ir hormonų pusiausvyra. Dėl to vieni žmonės natūraliai turi daugiau plaukų ant kojų, kiti mažiau, ir tai savaime neleidžia patikimai spręsti apie kraujotakos kokybę.

    Kada plaukų pokyčiai įspėja?

    Nors plaukai ant kojų yra įprastas reiškinys, staigus jų išretėjimas ar netikėtas dingimas apatinėje kojų dalyje gali būti signalas, kad verta įvertinti bendrą sveikatos būklę. Ypač budrumo reikia, jei kartu atsiranda kitų simptomų.

    Įspėjamaisiais požymiais laikomas nuolatinis pėdų šaltumas, tirpimas, odos spalvos pokyčiai, blogiau gyjančios žaizdelės, taip pat skausmas ar mėšlungis vaikštant, kuris praeina pailsėjus. Tokie simptomai gali būti susiję su sutrikusia periferine kraujotaka, todėl dėl tikslios priežasties būtina kreiptis į gydytoją.

    „Vien plaukų kiekis ant kojų dar nepasako, kaip veikia jūsų kraujotaka, tačiau staigūs pokyčiai kartu su skausmu ar šalčiu jau yra rimtas signalas“, – sakė Rachel Jones.

    Nemalonus pėdų kvapas ir prakaitavimas

    Šiltuoju metų laiku dažnai suintensyvėja pėdų prakaitavimas, o kartu atsiranda ir nemalonus kvapas. Specialistai primena, kad pats prakaitas paprastai beveik neturi kvapo, o specifinis aromatas išryškėja tuomet, kai drėgmė susimaišo su natūraliai ant odos esančiomis bakterijomis.

    Gausus prakaitavimas dažniausiai reiškia, kad organizmas aktyviai reguliuoja temperatūrą, tačiau kasdienis diskomfortas gali stipriai pabloginti savijautą. Tokiais atvejais rekomenduojama reguliariai plauti pėdas, dažniau keisti kojines, kruopščiai išdžiovinti odą tarp pirštų ir prireikus naudoti antibakterines priemones.

    Jei prakaitavimas tampa labai gausus, atsiranda odos įtrūkimų, pleiskanojimas, niežėjimas ar įtariamas grybelis, verta pasikonsultuoti su vaistininku arba gydytoju. Tai padeda ne tik sumažinti kvapą, bet ir laiku pastebėti odos ar nagų infekcijas, kurios šilumoje plinta greičiau.

  • Šis senovinis vaisius vadinamas kinišku datuliu: ką iš tiesų daro kepenims, žarnynui ir atminčiai

    Jujubos, dar vadinamos paprastosios zizifos (Ziziphus jujuba) vaisiais, pastaraisiais metais vis dažniau aptariamos kaip egzotiškas, bet lengvai pritaikomas užkandis. Jos kilusios iš Azijos, ypač plačiai auginamos Kinijoje, tačiau paplitusios ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kur šiltesnis klimatas palankus šiam medžiui.

    Šviežios jujubos savo išvaizda ir saldumu primena mažas slyvas ar datules, o džiovintos dažnai lyginamos su džiovintais vaisiais, kuriais įprasta pakeisti saldumynus. Dėl trumpesnio šviežių vaisių sezoniškumo Europoje dažniau pasirenkamos džiovintos ar marinuotos jų formos.

    Maistiniu požiūriu jujubos vertinamos dėl skaidulų, vitaminų ir biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus. Mokslinėje literatūroje dažniausiai pabrėžiama, kad skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris susijęs su įvairių ligų rizika.

    Vis dėlto specialistai primena, kad teiginiai apie stebuklingą poveikį kepenims ar atminčiai dažnai pervertinami. Dalis tyrimų atlikta su gyvūnais arba laboratorinėmis sąlygomis, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti žmogaus kasdienybei, o poveikis priklauso nuo visos mitybos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų.

    Kalbant apie virškinimą, jujubose esančios skaidulos gali prisidėti prie reguliaresnės tuštinimosi funkcijos ir sotumo jausmo. Tačiau džiovintuose vaisiuose paprastai būna daugiau cukrų ir kalorijų nei šviežiuose, todėl svarbus saikas, ypač žmonėms, kurie stebi gliukozės kiekį kraujyje ar laikosi svorio kontrolės plano.

    Jujubas galima valgyti kaip užkandį, dėti į košes, jogurtą ar kepinius, o kai kuriose virtuvėse jos naudojamos arbatoms, padažams ir desertams. Jei turite jautrų virškinimą, naują produktą verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą, o esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Lenkai jo vengia, bet italai dievina: anyžiumi kvepianti daržovė po orkaitės nustebina skoniu

    Prekybos centruose Lietuvoje vis dažniau galima rasti pankolį, dar vadinamą itališku krapu, tačiau daugelio pirkėjų krepšeliuose jis vis dar reta viešnia. Viduržemio jūros regione tai kasdienės virtuvės daržovė, vertinama dėl aromato, universalumo ir maistinės sudėties.

    Žalias pankolis kai kuriuos atbaido anyžių primenančiu kvapu, bet termiškai apdorotas jis pastebimai pasikeičia. Kepant ar troškinant skonis tampa švelnesnis, atsiranda lengvas saldumas, o tekstūra tampa sultinga, todėl daržovė gerai dera su pomidorais, svogūnais, sūriais, žuvimi ir alyvuogių aliejumi.

    Kas iš tiesų yra pankolis?

    Pankolis priklauso salierinių šeimai ir yra artimas daugelio pažįstamoms prieskoninėms žolelėms. Valgoma ne tik šviesi, mėsingesnė gūžė, bet ir stiebai bei lapeliai, kurie tinka kaip prieskonis salotoms ar patiekalų pabaigai.

    Viduržemio jūros šalyse jis dažnai valgomas žalias plonais griežinėliais su citrina ir alyvuogių aliejumi arba kepamas orkaitėje. Šiauriau Europoje pankolis dažniau „pralaimi“ brokoliams ar cukinijoms, nes vartotojai ne visada žino, kaip jį paruošti, kad skonis atsiskleistų.

    Maistinė vertė ir nauda

    Pankolis laikomas mažo kaloringumo daržove: 100 gramų suteikia apie 31 kilokaloriją. Jame yra skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir gali padėti reguliuoti virškinimą, ypač kai mityboje trūksta daržovių.

    Ši daržovė taip pat yra mikroelementų ir vitaminų šaltinis, o jai būdingi eteriniai aliejai lemia specifinį aromatą. Mokslinėje literatūroje aptariamas pankolio junginių antioksidacinis ir galimas priešuždegiminis potencialas, tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų būti laikomas gydymo alternatyva.

    Paprastas būdas prisijaukinti skonį

    Vienas lengviausių startų virtuvėje – keptas pankolis su pomidorais, svogūnais ir sūriu. Kepant verta gūžę supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir žolelėmis, o tuomet kepti, kol kraštai lengvai apskrus.

    Jei anyžių natos vis tiek atrodo per ryškios, gali padėti citrina, pomidorai ar parmezano tipo sūriai – rūgštis ir umamis sušvelnina aromatą. Taip pankolis dažnai tampa daržove, kuri iš „keisto kvapo“ lentynos persikelia į nuolatinių pirkinių sąrašą.

  • Prancūzės į kavą pila ne pieną: šis priedas stebina poveikiu apetitui ir pilvui

    Kas yra levandų kava?

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo idėja kavą gardinti ne pienu, o levandomis. Dažniausiai kalbama apie levandų sirupą arba užplikytus valgomuosius levandų žiedus, kurie suteikia gėrimui švelnų aromatą ir salstelėjusį poskonį.

    Nors tokia kava dažnai pristatoma kaip prancūziškas įprotis, mitybos požiūriu tai pirmiausia yra skonio pasirinkimas. Svarbiausia suprasti, kuo skiriasi kava su sirupu ir kava, į kurią trumpam įdedama džiovintų žiedų.

    Ką žada levandos ir ką sako mokslas?

    Levandos tradiciškai siejamos su raminamuoju poveikiu, o jų eteriniai junginiai dažnai naudojami aromaterapijoje. Tyrimuose dažniau vertinamas levandų kvapas ar ekstraktai, o ne konkretus jų poveikis virškinimui, kai levandos vartojamos kaip priedas prie kavos.

    Kai kurie žmonės teigia, kad po tokio gėrimo jaučiasi lengviau, tačiau tai nebūtinai reiškia tiesioginį poveikį riebalų deginimui ar svorio mažėjimui. Svorio pokyčius dažniausiai lemia bendras kalorijų balansas, mitybos įpročiai, miego trukmė ir fizinis aktyvumas, o vienas priedas kavos puodelyje retai būna lemiamas.

    Didžiausia rizika slypi sirupe

    Levandų sirupas neretai turi daug pridėtinio cukraus, todėl toks pasirinkimas gali greitai padidinti dienos kalorijų kiekį. Jei tikslas yra lengvesnė savijauta ir mažiau saldumynų, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis mažiau saldintą ar visai nesaldintą versiją.

    Jeigu levandų kavą norite išbandyti dėl aromato, paprastesnis būdas yra į ką tik paruoštą juodą kavą trumpam įdėti nedidelį kiekį valgomųjų džiovintų levandų ir gėrimą perkošti. Taip išgaunamas kvapas, bet nepridedama papildomo cukraus.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Kava pati savaime gali dirginti skrandį, ypač jei geriama nevalgius, todėl jautresniems žmonėms bet kokie papildomi priedai ne visada pagerina savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su levandų kiekiu, nes per intensyvus aromatas gali erzinti ar sukelti nemalonų poskonį.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto problemų, vartojate raminamuosius ar kitus vaistus, o taip pat jei esate nėščia ar žindote, prieš dažniau vartojant levandų produktus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už madingą tendenciją.

    „Levandos gali būti įdomus aromatinis priedas, tačiau svorio kontrolę daug patikimiau lemia įpročiai, o ne vienas gėrimo ingredientas“, – sako mitybos specialistai, vertindami panašias socialinių tinklų madas.

    Jeigu norite lengvesnės kavos be pieno, geras kompromisas gali būti mažiau saldūs prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas ar kardamonas, taip pat mažesnė porcijos apimtis ir įprotis kavą gerti po pusryčių. Tokie sprendimai dažniau padeda išvengti staigių cukraus šuolių ir diskomforto pilve.

  • Ar joduota druska sugadina raugintus agurkus? Mokslininkai atsakė, kas iš tikrųjų lemia rezultatą

    Ilgą laiką virtuvėse kartota, kad joduota druska esą trukdo rauginti agurkus ir dėl jos daržovės suminkštėja. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad pats jodo priedas fermentacijos nesustabdo, o sėkmę dažniau nulemia visai kiti dalykai.

    Viena iš dažniausių baimių buvo susijusi su tuo, kad jodas gali slopinti pieno rūgšties bakterijas, kurios greitai mažina sūrymo pH ir užtikrina saugią, stabilią fermentaciją. Tačiau mokslininkų atlikti bandymai parodė, kad joduota druska reikšmingai nepablogina nei fermentacijos eigos, nei skonio ar tekstūros, jei laikomasi tinkamų sąlygų.

    Kas lemia rauginimo sėkmę

    Praktikoje svarbiausias veiksnys yra druskos koncentracija sūryme. Raugintiems agurkams dažniausiai taikoma 2,5–5 proc. koncentracija, tai yra maždaug 25–50 gramų druskos 1 litrui vandens, o tiksliausia ją sverti, nes šaukštais paklaida gali būti didelė.

    Ne mažiau svarbi ir temperatūra: per šiltai laikomi stiklainiai dažniau duoda minkštus agurkus, nes fermentacija tampa per intensyvi ir išsibalansuoja mikroorganizmų veikla. Dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 21–24 laipsnių temperatūrą ir užtikrinti, kad agurkai būtų pilnai apsemti sūrymu.

    Kodėl sūrymas kartais drumstėja

    Jei sūrymas tampa drumstas arba atsiranda nuosėdų, tai ne visada reiškia, kad kažkas nepavyko. Dažna priežastis yra kai kuriose valgomosiose druskose esantys priešsukibimo priedai, taip pat natūralūs fermentacijos produktai, kurie gali sudaryti lengvą sedimentą.

    Dėl to patikimiausiu pasirinkimu dažnai laikoma druska, skirta konservavimui, arba gryna valgomoji akmens druska be priedų. Vis dėlto joduota druska taip pat gali būti naudojama, tik verta atidžiai įvertinti sudėtį ir rinktis kuo paprastesnį produktą.

    Kaip išvengti minkštų ir tuščiavidurių agurkų

    Traškumą dažniausiai praranda agurkai, kurie buvo per ilgai laikyti iki rauginimo, yra pažeisti, peraugę arba rauginti per silpname sūryme. Kuo agurkai šviežesni, mažesni ir kietesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie išliks stangrūs.

    Tuščiaviduriai agurkai dažniau pasitaiko didesniems, pernokusiems egzemplioriams, kurių audiniai prie sėklų kameros būna laisvesni. Fermentacijos metu susidarantis anglies dioksidas nepalankiomis sąlygomis gali kauptis minkštesnėje struktūroje, todėl svarbu laikytis tinkamos temperatūros ir druskos koncentracijos bei nepalikti daržovių virš sūrymo paviršiaus.

  • Vandeninga uogienė sugadino derlių? 2 šaukštai šio priedo dažnai išgelbsti konsistenciją

    Uogienė, kuri po atvėsimo lieka vandeninga, dažniausiai rodo ne nesėkmę, o netiksliai susidėjusias pagrindines sąlygas: pektino, cukraus ir rūgšties pusiausvyrą. Pektinas yra natūralus vaisiuose esantis junginys, kuris, esant tinkamam cukraus ir rūgšties kiekiui, sudaro gelį ir „suriša“ vandenį.

    Daugiausia pektino turi obuoliai, svarainiai, agrastai, serbentai, slyvos ir citrusinių vaisių žievelės. Mažiau jo būna braškėse, avietėse, persikuose, trešnėse ir pernokusiame derliuje, todėl būtent braškių ar aviečių uogienė dažniau išeina skystesnė.

    Prieš „gelbėjimą“ verta prisiminti, kad karšta uogienė visada atrodo skystesnė, o tikroji konsistencija išryškėja atvėsus. Patikimas būdas įvertinti rezultatą – šaukštelį masės užlašinti ant šalto lėkštutės ir palaukti: jei ji bėga kaip sultys, tirštinimo tikrai prireiks.

    Kas dažniausiai padaro uogienę skystą?

    Viena dažniausių priežasčių – per trumpas virimas arba virimas siaurame puode, kai skystis garuoja lėčiau. Taip pat įtakos turi labai sultingi ar pernokę vaisiai, mažesnis cukraus kiekis ir per mažas rūgšties kiekis, ypač verdant saldžias uogas.

    Svarbu ir tai, kad per ilgas kaitinimas gali pabloginti rezultatą: nublanksta spalva, dingsta šviežesnis aromatas, o per didelė temperatūra ilgainiui silpnina pektino gebėjimą formuoti gelį. Dėl to geriau virti trumpiau, bet intensyviau, plačiame inde.

    2 šaukštai, kurie dažnai padeda

    Vienas paprasčiausių būdų greitai sutirštinti masę – smulkiai sumalti kokosų drožles ir įmaišyti į uogienę virimo pabaigoje. Pradžiai dažniausiai pakanka 2 nubrauktų šaukštų maždaug 500–700 gramų uogienės, tada masę dar kelias minutes pakaitinant ir gerai išmaišant.

    Kokosas sugeria dalį skysčio, o vėsdamas tirštinimo efektą dar sustiprina, todėl konsistenciją verta vertinti tik visiškai atvėsus. Reikia turėti omenyje, kad didesnis kiekis gali šiek tiek pakeisti skonį, pašviesinti spalvą ir suteikti vos juntamą grūdėtumą.

    Alternatyvos, jei norite neutralaus skonio

    Jei norisi tirštinti be kokosinio poskonio, praktiškas sprendimas – rūgštesnis obuolys, nes jame natūraliai daug pektino, ypač šiek tiek neprinokusiuose vaisiuose, žievelėje ir aplink sėklalizdį. Į maždaug 1 kilogramą vaisių masės galima įtarkuoti vieną obuolį su žieve ir pavirti, kol jis visiškai sukris.

    Kitas paprastas priedas – citrinos sultys: jos tiesiogiai nesisemia vandens, bet suteikia rūgšties, kuri padeda pektinui sustingti, subalansuoja saldumą ir padeda išlaikyti ryškesnę spalvą. Dažnai pakanka 1–2 šaukštų citrinos sulčių 1 kilogramui vaisių, tačiau persistengti nereikėtų, nes per didelis rūgštingumas gali pabloginti tekstūrą.

    Mažiau cukraus turinčioms, greitam vartojimui skirtoms uogienėms tinka ir chia ar maltas sėmenų priedas, nes kontaktuodami su skysčiu jie sudaro gelį. Vis dėlto tokie tirštinimo būdai dažniau pasirenkami laikymui šaldytuve ar šaldiklyje, o ne ilgalaikiam sandėliavimui kambario temperatūroje.

    Jei uogienė ruošta žiemai, saugiausia korekcija paprastai yra pakartotinis trumpas pavirinimas mažesnėmis porcijomis, kad vanduo greičiau nugaruotų ir būtų lengviau suvaldyti tirštumą. Prireikus galima naudoti ir pektiną ar agarą, tačiau jų kiekį verta derinti pagal konkretaus produkto instrukcijas, kad uogienė nevirstų per kieta žele.

  • Ar verta šaldyti duoną? Gydytoja atskleidė poveikį cukraus šuoliams ir skonio klaidas

    Duonos šaldymas daugeliui yra paprastas būdas sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išlaikyti kepinius tinkamus vartoti. Tai ypač praverčia, kai po švenčių ar savaitgalio lieka daugiau kepinių, nei spėjama suvalgyti per kelias dienas.

    Tačiau šaldymas svarbus ne tik patogumui. Mitybos specialistai ir moksliniai tyrimai rodo, kad atvėsinus ar užšaldžius krakmolingus produktus, tarp jų ir duoną, dalis krakmolo gali virsti atspariuoju krakmolu, kuris virškinamas lėčiau.

    „Atšaldžius ar užšaldžius duoną dalis krakmolo pasikeičia taip, kad organizmas jį įsisavina lėčiau“, – aiškina gydytoja Gina Szymańska.

    Dėl to kai kuriems žmonėms po tokios duonos gali būti mažesni gliukozės šuoliai kraujyje, palyginti su ką tik iškepta ar šviežia duona. Vis dėlto tai nereiškia, kad šaldyta duona automatiškai tampa dietiniu produktu, nes bendras angliavandenių kiekis iš esmės nesikeičia.

    Kad duona po atšildymo neprarastų skonio ir tekstūros, svarbiausia jos nešaldyti dar šiltos. Šiltame kepinyje esanti drėgmė šaldiklyje virsta ledo kristalais, o atšildžius minkštimas gali tapti guminis, o pluta prarasti traškumą.

    Geriausia duoną šaldyti riekelėmis, kad vėliau būtų galima išsiimti tik tiek, kiek reikia vienam kartui. Riekeles verta sandariai supakuoti, kad sumažėtų sąlytis su oru ir neatsirastų vadinamasis šaldiklio kvapas bei išdžiūvimas.

    Praktinis patarimas – ant pakuotės pasižymėti šaldymo datą ir duoną suvartoti per maždaug 3 mėnesius. Ilgesnis laikymas dažniau reiškia ne saugumo problemą, o prastėjantį skonį ir tekstūrą, nes riebalai bei aromatinės medžiagos palaipsniui oksiduojasi.

    Ruginė, pilno grūdo ar rauginta duona dažnai geriau ištveria šaldymą nei labai minkšta balta kvietinė duona. Tokie kepiniai paprastai turi daugiau skaidulų ir tvirtesnę struktūrą, todėl po atšildymo mažiau praranda vientisumą.

    Atšildant svarbu pasirinkti būdą, kuris grąžina traškumą. Patogiausia riekeles dėti tiesiai į skrudintuvą ar orkaitę, o norint atkurti plutą, galima duoną lengvai apipurkšti vandeniu ir kelioms minutėms pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

    Dar viena taisyklė – kartą atšildytos duonos geriau nebeužšaldyti iš naujo. Dažnas temperatūrų kaita blogina kokybę ir gali didinti mikrobiologinę riziką, jei duona ilgiau laikoma šiltoje aplinkoje.

  • Pamirškite įprastą hotdogą: daniškas variantas su obuolių padažu žada visiškai kitą skonį

    Dešrelės Europos virtuvėse minimos nuo senovės, tačiau šiuolaikinį hotdogą daug kas sieja su JAV gatvės maistu. Vis dėlto Skandinavijoje egzistuoja savita tradicija, o Danijoje hotdogas tapo atskiru kultūriniu reiškiniu, susiformavusiu aplink vietinę dešrelę ir ryškius priedus.

    Daniškas hotdogas, kaip gatvės maistas, Kopenhagoje išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje, kai jį pradėjo pardavinėti iš pølsevogn vežimėlių. Jis greitai tapo patogiu, sočiu ir nebrangiu pasirinkimu dirbantiesiems, o vėliau išplito po visą šalį.

    Pagrindinis šio varianto akcentas – rød pølse, dažniausiai raudonai nuspalvinta, švelniai rūkyta kiaulienos dešrelė su prieskoniais. Svarbi detalė ir bandelė: ji patiekiama šilta, nes danai tradiciškai vengia šalto kepinio, kuris, jų manymu, sugadina tekstūrą.

    Skonį labiausiai pakeičia priedai: vietoj vien tik kečupo ar majonezo dažnai dedamas obuolių kečupas, remoulade padažas, traškūs kepti ir smulkinti svogūnai bei rūgštoki agurkėliai. Būtent saldumo, rūgštumo ir traškumo derinys danišką hotdogą iškelia aukščiau už daugelį įprastų variacijų.

    Tokį hotdogą nesunku atkurti namuose, net jei originalios rød pølse rasti nepavyksta. Artimiausia alternatyva yra kokybiška, lengvai rūkyta kiaulienos dešrelė, kuri suteikia panašų dūmo ir prieskonių foną, ypač jei ji švelniai apkepinama.

    Obuolių kečupą galima pasigaminti iš tarkuotų obuolių, pomidorų pastos, pomidorų padažo, svogūnų ir acto, trumpai pavirus ir sutrynus iki glotnios masės. Rezultatas būna saldžiarūgštis, ryškaus skonio padažas, tinkantis ne tik hotdogams, bet ir kepsniams ar keptoms daržovėms.

    Daniška remoulade paprastai gaminama majonezo pagrindu, įmaišant kaparėlių, smulkintų marinuotų agurkėlių, Dižono garstyčių ir kario prieskonių. Norint lengvesnės versijos, dalį majonezo galima keisti natūraliu tirštu jogurtu, išlaikant aštrumo ir rūgštumo balansą.

    Galiausiai svarbiausia yra sluoksniavimas: šilta bandelė, sultinga dešrelė, obuolių kečupas, remoulade, agurkėliai ir svogūnai. Toks derinys sukuria ryškesnį skonį nei klasikinis hotdogas, o pati idėja atitinka pastarųjų metų tendenciją namuose atkurti restoranų ir gatvės maisto patirtis, daugiau dėmesio skiriant padažams ir tekstūroms.

  • Maisto saugos ekspertas perspėja: šių 2 iškylų produktų jis nevalgo net per grilį

    Per vasaros iškylas ir grilio vakarėlius daugelis vis dar įtaria majonezą, jei tik kam nors sušlubuoja skrandis. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažniausiai nėra pagrindinis kaltininkas. Didesnė rizika slypi ne pačiame produkte, o netinkamame laikyme, temperatūroje ir kryžminėje taršoje.

    Šiltuoju sezonu ypač pavojinga situacija susidaro tada, kai maistas ilgai stovi lauke. Bakterijos greitai dauginasi vadinamojoje pavojingoje temperatūrų zonoje, maždaug nuo 4 iki 60 laipsnių pagal Celsijų. Dėl to ir iš pažiūros nekalti patiekalai po kelių valandų gali tapti tikru iššūkiu sveikatai.

    Du produktai, kurių vengia

    Maisto saugos ekspertas ir dėstytojas Darinas Detwileris yra įvardijęs du produktus, kurių per iškylas vengia visiškai. Pirmasis – kantalupa, arba muskusinis melionas, nes jos šiurkšti, tinkliška žievė gali kaupti nešvarumus ir mikroorganizmus. Pjaunant peiliu užterštumas lengvai perkeliamas į valgomą minkštimą.

    Antrasis produktas – fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos. Kuo daugiau pjūvio vietų, tuo daugiau paviršių, prie kurių gali prisitvirtinti bakterijos, o maišant lapus iš skirtingų ūkių padidėja galimų taršos taškų skaičius. Tokie mišiniai ypač jautrūs, jei laikomi nepakankamai šaltai.

    „Svarbiausia ne tai, ką atsinešate į iškylą, o kaip tą maistą tvarkote“, – sakė D. Detwileris.

    Kodėl majonezas dažnai apkaltinamas

    Majonezas daugelio galvose tapo patogiu atpirkimo ožiu, nes dažnai naudojamas bulvių ar makaronų salotose. Vis dėlto pramoninis majonezas paprastai gaminamas su pasterizuotais kiaušiniais, o jo rūgštingumas slopina dalies bakterijų dauginimąsi. Kitaip tariant, pats majonezas neretai būna stabilesnis už kitus ingredientus, kurie ilgai stovėjo šilumoje.

    Visai kita situacija su naminiu majonezu iš žalių kiaušinių. Tokį produktą būtina laikyti šaltai ir vartoti kuo greičiau, nes net ir trumpas buvimas šilumoje gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Kas dažniausiai sukelia negalavimus

    Specialistai išskiria, kad problemų dažniausiai sukelia supjaustyti vaisiai, lapinės daržovės, nepakankamai iškepta mėsa ir net ledas gėrimams. Supjaustytuose vaisiuose nebelieka natūralaus apsauginio sluoksnio, todėl šiltame ore mikroorganizmai greitai dauginasi ant drėgno paviršiaus. Lapinės daržovės taip pat ne kartą sietos su bakterinės taršos protrūkiais, jei nuplaunamos atmestinai arba laikomos netinkamai.

    Grilio klasika išlieka viena dažniausių rizikų, jei pasikliaujama vien spalva ar sultingumu, o ne vidine temperatūra. Ne mažiau svarbi ir kryžminė tarša, kai tomis pačiomis žnyplėmis ar lėkšte liečiamas žalias ir jau iškeptas maistas. Net padažas gali tapti problema, jei į jį merkiamas įrankis, lietęs žalią mėsą.

    Ledas taip pat turėtų būti vertinamas kaip maistas, nes jis tiesiogiai patenka į gėrimus. Jis gali būti užterštas, jei imamas nešvariomis rankomis, semiamas stikline ar laikomas šalia prakiurusių pakuočių, nešvarių skardinių ir butelių. Praktikoje saugiausia atskirti ledą gėrimams nuo ledo, skirto tik šaldyti produktus.

    Maisto saugos rekomendacijos išlieka paprastos: šaltus patiekalus laikyti šaltai, karštus patiekti karštus, o kuo greičiau sugrąžinti į šaltkrepšį ar šaldytuvą. Taip pat verta maistą porcijuoti ir likučius sutvarkyti dar nepasibaigus susibūrimui, nes pavojus didėja su kiekviena papildoma valanda šilumoje.

    „Dažniausia klaida – tikėti, kad sveikas maistas automatiškai yra saugus, ir pamiršti elementarias higienos taisykles“, – sakė kulinarijos dėstytojas Bryanas Tobiasas.