CP v2

Category: Uncategorized

  • Ne įprastas sultinys, o kolageno bomba: žada naudą sąnariams, žarnynui ir plaukams

    Vis dažniau vietoje įprasto vištienos sultinio žmonės verda vadinamąjį kolageninį kaulų sultinį. Jis gaminamas gerokai ilgiau, kad iš kaulų, kremzlių ir sausgyslių į skystį pereitų daugiau želatinos, todėl atvėsęs sultinys gali virsti standesne drebučių mase.

    Toks rezultatas dažniausiai pasiekiamas sultinį vos vos kunkuliuojant 6–8 valandas ar net ilgiau. Praktikoje rekomenduojama įpilti šlakelį citrinų sulčių arba obuolių acto, nes rūgštesnė terpė padeda lengviau ištraukti iš kaulų jungiamojo audinio komponentus ir mineralus.

    Kas iš tiesų yra tas kolagenas?

    Kolagenas yra baltymas, kuris natūraliai sudaro didelę jungiamojo audinio dalį, tačiau pats žodis dažnai vartojamas pernelyg plačiai. Ilgai verdant kaulus, dalis kolageno suyra į želatiną, o organizmas ją virškina iki aminorūgščių, kurias naudoja pagal poreikį, o ne automatiškai nukreipia į sąnarius ar odą.

    Vis dėlto mitybos specialistai pripažįsta, kad baltymų ir skysčių turtingas, lengvai vartojamas patiekalas gali būti naudingas, kai po ligos ar traumų sumažėja apetitas. Be to, šiltas sultinys dažnai padeda padidinti bendrą skysčių kiekį, o tai svarbu savijautai ir atsistatymui.

    Sąnariai, žarnynas, oda: kur pažadai, o kur realybė?

    Sultinio populiarumas siejamas su viltimi sumažinti sąnarių skausmą ir sustiprinti kremzles, tačiau moksliniai duomenys dažniau kalba apie specifinių kolageno peptidų papildus, o ne apie bet kokį kaulų sultinį. Kitaip tariant, poveikis gali būti individualus ir nebūtinai toks ryškus, kaip žadama socialiniuose tinkluose.

    Kalbant apie žarnyną, dažnai minimas glutaminas ir želatina, tačiau sveikatos būklės pagerėjimą sunku priskirti vien sultiniui, jei kartu keičiasi visa mityba. Odos elastingumas ir plaukų būklė taip pat priklauso nuo bendro baltymų kiekio, mikroelementų, miego, streso ir hormonų, todėl vienas produktas retai tampa stebuklingu sprendimu.

    Kaip laikyti, kada geriau nevartoti?

    Paruoštą sultinį saugiausia greitai atvėsinti ir laikyti šaldytuve sandariame inde iki savaitės. Atvėsus viršuje susidaro riebalų sluoksnis, o apačioje sutirštėjusi želė, kurią pakanka pašildyti, kad vėl taptų skysta.

    Jei sultinio pagaminote daugiau, jį galima užšaldyti porcijomis ir suvartoti per maždaug 6 mėnesius, aiškiai pažymint užšaldymo datą. Turintiems padidėjusį kraujospūdį verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį, o esant lėtinėms ligoms ar specifiniams mitybos apribojimams saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Užkietėjimas vargina vis dažniau? Specialistai įvardijo gėrimą, kurį verta išgerti prieš miegą

    Užkietėjimas – viena dažniausių virškinimo bėdų, kurią gali lemti skaidulų trūkumas, nepakankamas skysčių vartojimas, mažas fizinis aktyvumas ar tam tikri vaistai. Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad paprasti vakaro įpročiai, ypač tinkamas skaidulų ir skysčių derinimas, gali palengvinti tuštinimąsi.

    Vienas iš dažniausiai minimų pasirinkimų vakarui – kivių kokteilis. Kiviuose yra ir tirpių, ir netirpių skaidulų, o toks derinys padeda suminkštinti išmatas ir didinti jų tūrį, todėl tuštinimasis gali tapti lengvesnis.

    Kodėl kivis siejamas su geresniu virškinimu

    Tirpios skaidulos žarnyne sudaro tarsi gelį, kuris padeda išlaikyti daugiau vandens, o tai svarbu, kai išmatos būna kietos. Netirpios skaidulos prisideda prie masės didinimo, todėl žarnynui lengviau „stumti“ turinį pirmyn.

    Be skaidulų, kiviuose yra fermento aktinidino, kuris siejamas su baltymų skaidymu ir virškinimo procesų palengvinimu. Dėl to po sotesnės vakarienės daliai žmonių gali sumažėti sunkumo jausmas, o žarnyno veikla tapti aktyvesnė.

    Kivio minkštime yra ir natūralių struktūrų, kurios gali skatinti gleivių sekreciją žarnyne. Tai veikia kaip natūralus „sutepimas“, todėl išmatoms lengviau slinkti žarnynu.

    Kaip pasigaminti kivių kokteilį vakarui

    Praktiškai rekomenduojama, kad kokteilio pagrindą sudarytų patys vaisiai, o kiti ingredientai tik papildytų. Dažnai pasirenkami du prinokę žali kiviai, kuriuos galima plakti su vandeniu arba augaliniu gėrimu, o jei toleruojama – ir su pienu be laktozės.

    Siekiant padidinti tirpių skaidulų kiekį, į kokteilį galima įmaišyti linų sėmenų ar čija sėklų. Šie priedai gali padėti „surišti“ skysčius ir švelniai palaikyti žarnyno turinio slinkimą, tačiau svarbu nepamiršti per dieną išgerti pakankamai vandens.

    Jei vakare vargina pilvo spazmai ar nemalonus tempimas, kai kurie žmonės į kokteilį įdeda mėtų. Mėtos dažnai minimos kaip priemonė, galinti atpalaiduoti lygiuosius virškinamojo trakto raumenis ir sumažinti diskomfortą.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Nors mitybos korekcijos dažnai padeda, užsitęsęs užkietėjimas nėra smulkmena. Jei tuštinimosi sutrikimai tęsiasi kelias savaites, atsiranda kraujo, nepaaiškinamai krenta svoris, vargina stiprūs skausmai ar pakyla temperatūra, reikėtų neatidėliojant kreiptis į gydytoją.

    Taip pat svarbu atsižvelgti į individualius ypatumus: sergant dirgliosios žarnos sindromu, turint inkstų akmenligės riziką ar vartojant daug vaistų, net ir iš pirmo žvilgsnio paprasti sprendimai gali tikti ne visiems. Saugiausia pradėti nuo mažesnių porcijų ir stebėti savijautą.

  • Sausa oda ir kosulys namuose: ši įprasta technika nepastebimai kenkia sveikatai – ką daryti?

    Karščio metu kondicionierius ar kita patalpų vėsinimo technika daugeliui tampa būtinybe, tačiau netinkamai naudojama ji gali sukelti nemalonių sveikatos problemų. Dažniausiai žmonės ima skųstis odos sausumu, akių dirginimu ir sausu kosuliu, nors priežasties iš karto nesusieja su vėsinimu.

    Svarbiausia vėsinimo nauda – mažesnė perkaitimo ir šilumos smūgio rizika. Vėsus kambarys ypač svarbus vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems širdies bei kraujagyslių ligomis, nes karštis organizmui didina apkrovą.

    Kodėl vėsa padeda per karščius

    Moksliniai tyrimai rodo, kad per aukštą temperatūrą mažėja darbingumas ir dėmesio koncentracija, o vėsesnė aplinka gali padėti išlaikyti produktyvumą. Taip pat vėsesnė patalpa palankesnė miegui, nes užmigti ir išlaikyti kokybišką miegą lengviau, kai kambarys nėra įkaitęs.

    Miego specialistai dažnai akcentuoja, kad daugeliui žmonių komfortiškas miegas pasiekiamas vėsesnėje aplinkoje, tačiau svarbu neperšaldyti patalpų. Staigūs temperatūrų kontrastai tarp lauko ir vidaus kai kuriems žmonėms sukelia papildomą stresą organizmui.

    Kur prasideda problemos

    Viena dažniausių bėdų – patalpų oro sausėjimas, ypač kai vėsinimas veikia ilgai ir intensyviai. Dėl to gali sausėti oda, perštėti akys, didėti gleivinių jautrumas, o daliai žmonių atsirasti gerklės kutenimas ir sausas kosulys.

    Kita rizika susijusi su prastesne oro kokybe: jei filtrai nevalomi, į patalpą gali patekti daugiau dulkių, alergenų ir mikroorganizmų. Tokiu atveju žmonės neretai pradeda jausti nuovargį, galvos skausmus, apsunkusį kvėpavimą ar alergijai būdingus simptomus, ypač jei patalpos retai vėdinamos.

    Dar viena dažna klaida – šalto oro srovę nukreipti tiesiai į veidą ar kūną. Ilgesnis buvimas tiesioginiame oro sraute gali dirginti kvėpavimo takus ir sukelti raumenų įtampą, o jautresniems žmonėms pabloginti savijautą.

    Kaip vėsinti patalpas saugiau

    Sveikatai palankiausia, kai vidaus ir lauko temperatūrų skirtumas nėra didelis, o vėsinimas palaikomas tolygiai. Praktikoje tai reiškia, kad verta vengti maksimaliai žemų nustatymų ir staigaus patalpų atšaldymo, ypač jei planuojate dažnai išeiti į lauką.

    Ne mažiau svarbi priežiūra: filtrus reikėtų valyti ir keisti pagal gamintojo rekomendacijas, o patalpas reguliariai vėdinti. Jei namuose jaučiate ryškų sausumą, verta stebėti drėgmę ir, esant poreikiui, ją didinti, kartu nepamirštant pakankamai gerti vandens.

    Jei kosulys, akių dirginimas ar odos sausumas užsitęsia, pravartu įvertinti, ar simptomai stiprėja būnant vėsinamoje patalpoje. Tokiais atvejais gali padėti vėsinimo režimo korekcijos, technikos profilaktika, o esant nuolatiniams ar sunkėjantiems simptomams – gydytojo konsultacija.

  • Maišeliai po akimis ne visada nuo nuovargio: chirurgas įvardijo tikrąsias priežastis ir sprendimus

    Maišeliai po akimis dažnai siejami su miego trūkumu, tačiau specialistai pabrėžia, kad tai tik vienas iš galimų veiksnių. Paakių sritis turi itin ploną odą ir tankų kraujagyslių tinklą, todėl net nedideli organizmo pokyčiai čia greitai tampa matomi.

    Plastikos chirurgų teigimu, ryškesnį paakių patinimą gali išprovokuoti skysčių susilaikymas, alergijos, uždegiminės reakcijos, amžius, genetika ar gyvenimo būdas. Dėl to vien tik miego „atsigriebimas“ ne visada duoda norimą efektą.

    Ką iš tiesų matote veidrodyje?

    Svarbu atskirti tris panašiai atrodančius reiškinius: paburkimą, tamsius ratilus ir tikruosius maišelius. Paburkimas dažniausiai būna laikinas, ryškesnis ryte ir per dieną sumažėja, ypač jei buvo vartota daug druskos, alkoholio, mažiau miegota ar verkiama.

    Tamsūs ratilai dažniau siejami su pigmentacija arba per ploną odą persišviečiančiomis kraujagyslėmis. Jie gali stiprėti dėl nuovargio, tačiau neretai yra paveldimi ir lydintys žmogų ilgus metus.

    Tikrieji maišeliai po akimis dažnai yra struktūrinis pokytis, susijęs su riebaliniais audiniais ir odos atraminėmis struktūromis. Su amžiumi gali silpnėti orbitalinė pertvara, todėl riebalinis audinys ima labiau išsikišti į priekį ir formuoja išgaubimą po apatiniu voku.

    Kodėl kremai ne visada padeda?

    Paakių kaukės, priemonės su kofeinu, masažiniai voleliai ar švelnus limfodrenažinis masažas dažniausiai veikia būtent paburkimą ir odos tonusą. Tačiau jei išgaubimą sukuria riebalinio audinio pasislinkimas, kosmetika problemos šaknies nepanaikina, nes ji yra gilesniuose audiniuose.

    Praktinis požymis paprastas: jei maišeliai panašiai matomi ir ryte, ir vakare, mažai kinta nepriklausomai nuo miego ar mitybos, tikėtina, kad tai ne laikinas skysčių susikaupimas. Tokiais atvejais verta įvertinti ir kitas priežastis, įskaitant anatominius ypatumus.

    Sprendimai nuo įpročių iki procedūrų

    Jei vyrauja paburkimas, pirmiausia rekomenduojama peržiūrėti druskos ir alkoholio vartojimą, miego režimą, taip pat alergijų kontrolę. Naudos gali duoti šaldančios priemonės, švelnus masažas, o pasikartojant simptomams svarbu aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar alergologu.

    Kai problema susijusi su odos plonumu ar tekstūra, taikomos procedūros, kurios skatina kolageno gamybą ir gerina odos kokybę, pavyzdžiui, lazerinės ar kitos odos atnaujinimo metodikos. Jos gali sumažinti smulkias raukšleles ir vizualiai pagerinti sritį, bet nebūtinai pašalins riebalinio išgaubimo priežastį.

    Esant ryškiam perėjimui tarp apatinio voko ir skruosto, kartais naudojami užpildai, kurie gali sulyginti reljefą ir sumažinti šešėlį po maišeliu. Vis dėlto tai dažniau yra maskavimas, todėl sprendimo pasirinkimas priklauso nuo anatomijos ir rizikų įvertinimo.

    Ryškių riebalinių išvaržų atveju ilgalaikį rezultatą dažniausiai suteikia blefaroplastika, kai riebalinis audinys pašalinamas arba perskirstomas, o esant poreikiui koreguojamas ir odos perteklius. Specialistai pabrėžia, kad prieš bet kokią intervenciją būtina individuali konsultacija, nes paakių sritis yra jautri, o netikslus sprendimas gali pabloginti estetinį vaizdą.

  • Ukrainiečių dainininkas atskleidė mamos varškėčių paslaptį: viena detalė keičia viską

    Ukrainiečių dainininkas Igoris Celypas socialiniuose tinkluose pasidalijo naminio pusryčių stalo akimirka: auksaspalviais varškėčiais su uogomis, mėgstama uogiene, grietine ir kava. Įrašas greitai sulaukė reakcijų, nes šalia nuotraukos jis atskleidė šeimos receptą, perduodamą jau ne vienerius metus.

    Pasak atlikėjo, geriausi varškėčiai gimsta ne iš brangių ingredientų, o iš kantrybės. Esą svarbiausia detalė, kuri nulemia švelnią tekstūrą ir tvirtą formą kepant, yra laikas, skirtas tešlai pastovėti, kad kruopos spėtų sugerti drėgmę.

    „Mamos varškėčiai yra kai kas ypatingo“, – sakė Igoris Celypas.

    Recepto pagrindą sudaro varškė, cukrus pagal skonį, manų kruopos, vanilinis cukrus, kiaušiniai ir miltai. Pirmiausia varškė sumaišoma su cukrumi, manais, vaniliniu cukrumi ir kiaušiniais, o gauta masė paliekama kelioms valandoms, kad manų kruopos išbrinktų ir tešla sutirštėtų.

    Tuomet įmaišomi miltai, masė dar kartą gerai išminkoma, formuojami varškėčiai ir kepama ant nedidelės kaitros, kol abi pusės gražiai paruduoja. Tokie varškėčiai dažniausiai patiekiami su grietine, uogiene, medumi ar šviežiomis uogomis, o lėtesnis kepimas leidžia išgauti tolygią plutelę ir minkštą vidų.

    Maisto technologai primena, kad varškėčių rezultatas daug priklauso nuo varškės drėgnumo ir rupumo. Jei varškė itin drėgna, tešla gali išskysti, todėl rekomenduojama ją nusausinti arba miltus berti po truputį, kad masė netaptų kieta, o varškėčiai neišeitų sausi.

    Pastaraisiais metais populiarėja ir lengvesnės šio patiekalo versijos, kai dalis miltų keičiama avižiniais ar ryžių miltais, o kepimas keptuvėje derinamas su trumpu užbaigimu orkaitėje. Visgi šiuo atveju pagrindinis akcentas išlieka tas pats: neskubėti ir leisti tešlai subręsti, kad varškėčiai išlaikytų formą ir būtų švelnūs.

  • Holivudo žvaigždžių vasaros triukas: ši šukuosena karštyje atrodo brangiai ir atjaunina

    Karštomis dienomis daugelis ieško šukuosenos, kuri atrodytų tvarkingai, bet nereikalautų daug pastangų. Vienas universaliausių pasirinkimų šį sezoną – žemas glotnus kuodelis, leidžiantis atidengti veidą ir kaklą bei suteikiantis daugiau komforto.

    Tokia šukuosena dažnai siejama su elegantišku įvaizdžiu, nes tinka ir kasdienai, ir oficialiems renginiams. Stilistai pabrėžia, kad glotniai sušukuoti plaukai vizualiai išryškina skruostikaulius, o tvarkinga linija aplink veidą gali sukurti subtilų atjauninantį efektą.

    Kaip susirišti namuose

    Norint žemo kuodelio, pirmiausia verta sudrėkinti plaukus arba naudoti lengvą drėkinamąjį kremą, kad sruogos mažiau pūstųsi. Priemonė taip pat padeda apsaugoti plaukus nuo saulės ir išsausėjimo, ypač jei daug laiko praleidžiate lauke.

    Plaukus švelniai sušukuokite atgal ir suriškite į žemą uodegą pakaušio apačioje. Uodegą susukite į laisvą giją, suformuokite kuodelį ir pritvirtinkite segtukais, kad šukuosena laikytųsi, bet neimtų tempti galvos odos.

    Galiausiai keli lašai kosmetinio aliejaus ant delnų padės suvaldyti trumpus išsišovusius plaukelius ir suteiks blizgesio. Jei planuojate būti karštyje, pravartu rinktis priemones, kurios neapsunkina plaukų ir nepalieka riebaus efekto.

    Kodėl tai patogiau plaukams

    Žemo kuodelio privalumas – mažesnė įtampa plaukams ir galvos odai, lyginant su labai aukštomis ir stipriai suveržtomis uodegomis. Nuolatinis stiprus tempimas ilgainiui gali silpninti plaukus ties augimo linija ir didinti jų lūžinėjimo riziką.

    Surinkti plaukai taip pat geriau apsaugo galiukus nuo saulės, sauso oro ir vėjo. Vasarą tai ypač aktualu dažytiems ar karščiu jau pažeistiems plaukams, kuriems papildoma apsauga padeda ilgiau išlaikyti glotnumą ir drėgmę.

  • Avietės ar braškės: dietologai atskleidė, kuri uoga iš tiesų yra vitaminų karalienė

    Avietės ir braškės dažnai vadinamos vitaminų bei antioksidantų šaltiniu, tačiau jų maistinė vertė skiriasi. Mitybos specialistai pabrėžia, kad vienos aiškios nugalėtojos dažniausiai nėra, nes kiekviena uoga „stipri“ kitose srityse.

    Braškės išsiskiria dideliu vitamino C kiekiu, kuris svarbus imuninei sistemai, kolageno gamybai ir geležies pasisavinimui. Dėl to jos neretai prilyginamos citrusiniams vaisiams, ypač kai siekiama didinti vitamino C suvartojimą su maistu.

    Braškės: daugiau vitamino C

    Be vitamino C, braškėse yra folatų, mangano ir įvairių polifenolių, įskaitant antocianinus. Šie junginiai siejami su mažesniu uždegimu organizme ir geresne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle.

    Braškės taip pat turi palyginti mažai kalorijų ir daug vandens, todėl tinka lengvam užkandžiui. Jos gali padėti didinti bendrą vaisių kiekį racione neapkraunant jo pertekliniu cukraus ar riebalų kiekiu.

    Avietės: skaidulos ir sotumas

    Avietės dažnai laimi pagal skaidulų kiekį, o tai ypač svarbu žarnyno veiklai, sotumui ir cukraus kiekio kraujyje stabilumui. Didesnis skaidulų kiekis padeda lėtinti angliavandenių įsisavinimą ir mažina staigių gliukozės šuolių tikimybę.

    Be skaidulų, avietėse gausu antioksidantų ir kitų bioaktyvių medžiagų, kurios prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso. Mitybos praktikoje tai siejama su geresne ilgalaike sveikatos prevencija, nors rezultatai priklauso nuo viso raciono.

    Ką rinktis kasdien?

    Dietologai dažniausiai pataria neieškoti vienos „tobulos“ uogos, o derinti skirtingas. Braškės gali būti geras pasirinkimas, kai norisi daugiau vitamino C, o avietės praverčia, kai trūksta skaidulų ir siekiama ilgesnio sotumo.

    Praktiškai abi uogas patogu įtraukti į pusryčius su natūraliu jogurtu ar varške, dėti į košes ar glotnučius, valgyti su riešutais. Jei renkatės šaldytas uogas, jos taip pat išlaiko reikšmingą dalį maistinių medžiagų ir gali būti patogi alternatyva ne sezono metu.

  • 5 dažniausios klaidos vartojant maisto papildus: specialistai įspėja, kada tik išmesite pinigus

    Maisto papildų rinka sparčiai auga, tačiau kartu daugėja ir nusivylimo, kai žadėtas poveikis taip ir nepasireiškia. Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai problema slypi ne pačiuose papilduose, o neteisinguose lūkesčiuose ir vartojimo įpročiuose.

    Viena didžiausių klaidų – papildus pirkti „dėl visa ko“, neįsitikinus, ar organizmui iš tiesų trūksta konkrečios medžiagos. Pavyzdžiui, žmogus, turintis mažą vitamino B12 kiekį, gali greitai pajusti pagerėjimą, o kitam, kurio rodikliai normalūs, naudos gali ir nebūti.

    Kai papildai parenkami aklai

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad poreikį dažniausiai patikimiausiai parodo tyrimai ir sveikatos būklės įvertinimas. Savarankiškai „pasiskirti“ papildus rizikinga, nes dalis simptomų, pavyzdžiui, nuovargis ar prastesnė nuotaika, gali būti susiję visai ne su vitaminų stygiumi.

    Ne mažiau svarbu suprasti, kaip papildai pasisavinami. Pavyzdžiui, geležies pasisavinimą gali sumažinti kava, arbata ar kartu vartojamas kalcis, o vitaminas D yra tirpus riebaluose, todėl dažniausiai geriau įsisavinamas vartojant su maistu, kuriame yra riebalų.

    Netinkamas vartojimo režimas

    Kita dažna klaida – nereguliarus vartojimas ir tikėjimasis greito rezultato. Daliai papildų reikia laiko ir nuoseklumo, kad būtų galima objektyviai įvertinti, ar jie padeda, todėl vienkartinis ar epizodinis vartojimas dažnai tampa tiesiog pinigų švaistymu.

    Taip pat nereikėtų aklai tikėti reklaminiais pažadais. Maisto papildai nėra vaistai, todėl jų poveikis gali būti ribotas, o teiginiai apie „stebuklingą“ rezultatą ne visada turi tvirtą mokslinį pagrindą.

    Kai papildais bandoma uždengti gyvenimo būdą

    Dar viena klaida – tikėtis, kad papildai kompensuos nesubalansuotą mitybą, miego trūkumą, mažą fizinį aktyvumą, rūkymą ar nuolatinį stresą. Papildai gali būti prasmingi, kai yra patvirtintas trūkumas, padidėjęs poreikis ar gydytojo rekomendacija, tačiau jie nepakeičia pagrindinių sveikatos įpročių.

    Specialistai primena, kad dalis medžiagų pertekliuje gali būti žalingos, o kai kurie papildai gali sąveikauti su vaistais. Dėl to, ypač sergant lėtinėmis ligomis, nėštumo metu ar vartojant receptinius vaistus, saugiausia sprendimą priimti pasitarus su gydytoju arba vaistininku.

  • Kas nutinka, jei kasdien gersite kefyrą: po savaitės pajusite pokyčius, bet yra ir išimčių

    Kefyras – fermentuoto pieno gėrimas, kurio sudėtyje yra gyvų bakterijų kultūrų ir mielių. Dėl fermentacijos jis dažnai laikomas vienu palankiausių pieno produktų virškinimui, o daliai žmonių reguliarus vartojimas siejamas su mažesniu pilvo pūtimu ir sklandesniu tuštinimusi.

    Mokslinėje literatūroje kefyras dažniausiai minimas kaip probiotikų šaltinis, galintis palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę. Būtent mikrobiotos pokyčiai neretai siejami su savijauta, imuninės sistemos veikla ir uždegiminių procesų reguliavimu, nors individuali reakcija gali būti labai skirtinga.

    Kodėl kefyras dažnai rekomenduojamas?

    Kefyre yra visaverčių baltymų, taip pat svarbių mikroelementų, tarp jų kalcio ir fosforo, bei B grupės vitaminų. Dėl to jis gali būti patogus kasdienis pasirinkimas tiems, kurie nori papildyti racioną baltymais ir palaikyti kaulų būklę, ypač jei mityboje trūksta pieno produktų.

    Dar vienas privalumas – fermentacijos metu dalis laktozės suskaidoma, todėl kai kuriems žmonėms kefyrą toleruoti lengviau nei pieną. Vis dėlto tai nereiškia, kad jis tiks visiems: esant ryškiam laktozės netoleravimui ar jautrumui pieno produktams, simptomai gali išlikti.

    Kada gerti: ryte ar vakare?

    Vieno universalaus atsakymo nėra, tačiau dalis žmonių pastebi, kad kefyras ryte gali padėti suaktyvinti žarnyno peristaltiką. Kiti renkasi jį vakare kaip lengvą užkandį, ypač jei siekia mažiau apsunkinti virškinimą prieš miegą.

    Praktikoje svarbiausia stebėti savo savijautą: jei išgėrus kefyro jaučiate pilvo pūtimą ar diskomfortą, vertėtų mažinti kiekį ir vartojimą didinti palaipsniui. Dažniausiai minimas kasdienis kiekis – nuo vienos iki trijų stiklinių, tačiau jis turėtų derėti su bendra mityba ir individualia tolerancija.

    Kam kefyras gali netikti?

    Kefyro reikėtų vengti žmonėms, alergiškiems pieno baltymams, nes net ir nedidelė porcija gali sukelti alerginę reakciją. Taip pat atsargumo reikia, jei virškinamojo trakto ligos yra paūmėjimo fazėje, nes fermentuoti produktai kai kuriems gali sustiprinti simptomus.

    Jeigu turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar kyla abejonių dėl tinkamumo, saugiausia pasitarti su gydytoju arba dietologu. Tai ypač aktualu tuomet, kai naujus produktus į racioną norima įtraukti dėl konkrečių sveikatos tikslų.

    Skoniui pagerinti kefyrą dažnai maišo su vaisiais, cinamonu ar kakava, taip pat naudoja kokteiliuose. Specialistai paprastai pataria vengti pridėtinio cukraus ir nešildyti kefyro, nes aukšta temperatūra gali sumažinti gyvų kultūrų kiekį.

  • Ši pigi žuvis iš skardinės laikoma kuru širdžiai ir smegenims – bet gydytojai įspėja

    Makrela należy do ryb tłustych o wysokiej zawartości składników odżywczych, zawiera sporo białka, które jest podstawową substancją budulcową organizmu, odpowiada za regenerację mięśni i wpływa na sytość posiłku. Warto dodać, że makrela zawiera cenne aminokwasy egzogenne, które należy dostarczać wraz z pożywieniem. Jest też źródłem zdrowych nienasyconych kwasów omega-3, które świetnie wpływają na układ krążenia. Nie tylko są korzystne dla zdrowia serca, ale i pomagają utrzymać prawidłowy poziom cholesterolu we krwi. Kwasy omega-3 wspierają również układ nerwowy w tym pracę mózgu oraz pozytywnie oddziałują na kondycję skóry.

    Nie brakuje w niej także witaminy D, która doskonale wspiera odporność, a także wzmacnia kości i zęby. Zawiera też wspierającą wzrok i działającą antyoksydacyjnie witaminę A. Obecny jest tu również selen, który wykazuje działanie przeciwutleniające, wspiera odporność, zdrowie tarczycy, a także pozytywnie wpływa na płodność. W makreli jest również potas, który reguluje ciśnienie krwi oraz fosfor, wzmacniający układ kostny.

    Chociaż makrela zawiera wiele cennych składników odżywczych, warto pamiętać, że może kumulować metale ciężkie, dlatego nie należy jeść jej za często. Ponadto spożywanie makreli odradza się kobietom w ciąży oraz tym, które karmią piersią. Nie będzie także odpowiednia dla osób, u których występują alergie pokarmowe.

    W sklepach na dziale z lodówkami można znaleźć makrelę wędzoną. Podczas jej przygotowania wytwarzają się niebezpieczne dla zdrowia związki WWA, czyli wielopierścieniowe węglowodory aromatyczne, którym przypisuje się właściwości rakotwórcze. Dodatkowo przez dużą zawartość soli nie będzie odpowiednia dla osób chorujących na nadciśnienie czy choroby nerek.

    Makrela z puszki zanim trafi do opakowania, musi być poddana odpowiedniej obróbce termicznej, przez co zmniejsza się w niej ilość substancji odżywczych. Dodatkowo niektóre opakowanie zawierają bisfenol A, który jest używany, aby zabezpieczyć puszkę przed rdzewieniem. Substancja ta może przenikać do makreli i jednocześnie mieć niekorzystny wpływ na zdrowie.

    Warto wspomnieć też o kaloryczności, makrela wędzona zawiera ok. 250-320 kcal, natomiast makrela z puszki w sosie własnym lub wodzie to tylko 170-220 kcal. Jeśli jesteś na diecie, wersja puszkowana będzie dla ciebie lepszym wyborem.

    Jeśli chcesz jeść ryby regularnie, staraj się stawiać na te świeże lub mrożone poddane gotowaniu czy pieczeniu. Po produkty wędzone i puszkowane warto sięgać raczej sporadycznie.

    Makrela z puszki to niezwykle uniwersalny produkt, który pasuje do wielu dań. Jego największą zaletą jest z pewnością to, że ryba jest od razu gotowa do spożycia. Bez konieczności gotowania czy podgrzewania. Dodatkowo puszkowana żywność ma długi okres przydatności do spożycia, a także nie wymaga przechowywania w lodówce, dzięki czemu można zabrać ją ze sobą na wynos. Warto jednak pamiętać o intensywnym, rybnym zapachu, który nie każdemu przypadnie do gustu.

    Z czym łączyć makrelę z puszki? Możesz położyć ją na ulubionym pieczywie. Świetnie sprawdzi się też jako baza do past kanapkowych, na przykład dorzucić do niej pokrojone drobno gotowane jajko, cebulę lub szalotkę, czy też ogórki kiszone lub konserwowe. Makrela z puszki może również stać się składnikiem sałatek.

    Źródła: terazgotuje.pl