Category: Uncategorized

  • Net ir valgant sveikai pilvas pučiasi: dažna priežastis nustebins ir ją lengva ištaisyti

    Net ir laikantis subalansuotos mitybos daugelį vargina pilvo pūtimas, spaudimas ar padidėjęs dujų kiekis. Specialistai pabrėžia, kad problema ne visada susijusi su tuo, ką valgote, nes svarbus ir pats valgymo būdas bei kasdieniai įpročiai.

    Viena dažnai neįvertinama priežastis yra aerofagija, kai su maistu ar gėrimais praryjama per daug oro. Taip nutinka valgant per greitai, kalbant kramtant, geriant per šiaudelį ar nuolat kramtant kramtomąją gumą, o oras virškinamajame trakte gali sukelti nemalonią pilvo įtampą.

    Prie pūtimo taip pat prisideda gazuoti gėrimai, rūkymas ir įprotis čiulpti kietus saldainius, nes tokiu metu dažniau ryjamas oras. Jei žmogus valgo paskubomis, nespėja gerai sukramtyti maisto, o tai gali apsunkinti virškinimą ir sustiprinti diskomfortą.

    Kada kaltas ne oras

    Pilvo pūtimas neretai susijęs ir su tam tikrų produktų netoleravimu, pavyzdžiui, laktozės. Kai dalis angliavandenių ar cukrų nėra tinkamai suvirškinami plonojoje žarnoje, jie pasiekia storąją žarną, kur juos fermentuoja bakterijos, ir tuomet susidaro daugiau dujų.

    Dar viena priežastis yra per staigus skaidulų kiekio didinimas racione. Skaidulos žarnynui naudingos, tačiau staiga pradėjus jų vartoti daug, organizmui gali prireikti laiko prisitaikyti, todėl kurį laiką gali didėti dujų kiekis ir pūtimas.

    Ką galite pakeisti jau šiandien

    Jei pilvas dažnai pučiasi, verta sulėtinti valgymo tempą ir kruopščiai kramtyti maistą, taip pat vengti kalbėti rijimo metu. Daugeliui padeda atsisakyti gėrimų per šiaudelį ir sumažinti gazuotų gėrimų vartojimą.

    Reguliarus valgymo režimas taip pat svarbus virškinimui: ilgos pertraukos tarp valgymų kai kuriems žmonėms siejamos su rėmens graužimu ir nevirškinimo pojūčiu. Be to, stresas gali paveikti žarnyno veiklą, todėl prieš valgį gali padėti keli lėti, gilūs įkvėpimai, kurie palengvina virškinimo sistemos darbą.

    Jei pilvo pūtimas kartojasi ilgai, atsiranda skausmas, ryškūs tuštinimosi pokyčiai, nepaaiškinamas svorio kritimas ar kraujas išmatose, reikėtų pasitarti su gydytoju. Tokiais atvejais svarbu atmesti rimtesnes priežastis ir parinkti individualiai tinkamą mitybą bei ištyrimą.

  • Neberagaukite: 3 produktai, kuriuos pasibaigus galiojimui reikia iškart išmesti

    Pasibaigęs galiojimo terminas nėra smulkmena, ypač kalbant apie produktus, kuriuose greitai dauginasi pavojingi mikroorganizmai. Specialistai pabrėžia, kad kai kurių maisto produktų saugumo neįmanoma patikimai įvertinti nei pagal kvapą, nei pagal skonį.

    Didžiausia rizika kyla dėl bakterijų, galinčių sukelti apsinuodijimą maistu ar sunkesnes infekcijas. Tarp dažniausiai minimų yra salmonelės, listerijos ir žarninės lazdelės, o dalis jų gali būti pavojingos net ir nedideliais kiekiais.

    Minkšti sūriai ir pieno produktai

    Minkšti sūriai ir kiti švieži pieno produktai pasibaigus galiojimo terminui turėtų keliauti į šiukšliadėžę, net jei atrodo įprastai. Tokiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis greitai, o vizualūs pokyčiai ne visada pasireiškia.

    Rizika ypač aktuali vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Bakterijų augimą pagreitina dažnas produkto traukimas iš šaldytuvo, laikymas šaldytuvo durelėse ir netolygus atšaldymas.

    Įspėjamieji ženklai gali būti aitrus rūgštus kvapas, gleivėtas ar lipnus paviršius, pelėsis, neįprastai kartus skonis ar išsipūtusi pakuotė. Vis dėlto vien to nebuvimas negarantuoja, kad produktas saugus.

    Mėsa ir jūros gėrybės

    Mėsa ir jūros gėrybės priskiriamos greitai gendantiems produktams, kuriuos pavojinga vartoti pasibaigus galiojimo terminui arba jei buvo pažeistas laikymo režimas. Dėl didelio drėgmės ir baltymų kiekio tai itin palanki terpė bakterijoms daugintis.

    Net jei produktas atrodo ar kvepia normaliai, tai nebūtinai reiškia, kad jis saugus. Kai kurios bakterijos ir jų išskiriamos medžiagos gali nesukelti aiškių skonio ar kvapo pokyčių, tačiau vis tiek sukelti apsinuodijimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Virtuose ryžiuose ypatingą dėmesį verta skirti bakterijai Bacillus cereus: jos sporos gali išgyventi verdant. Jei patiekalas ilgiau stovi šilumoje, bakterijos gali greitai daugintis ir gaminti toksinus, kurių pakartotinis pašildymas ne visada sunaikina.

    Makaronams rizikos mechanizmas panašus, nors jis dažnai laikomas kiek mažesniu. Esminis veiksnys yra laikas kambario temperatūroje: kuo ilgiau virtas maistas stovi ne šaldytuve, tuo labiau didėja sveikatos sutrikimų tikimybė.

    Maisto saugos praktikoje dažnai akcentuojama, kad paruoštas maistas kambario temperatūroje neturėtų stovėti ilgiau nei 2 valandas, o karštomis dienomis šis laikas dar trumpėja. Jei kyla abejonių, saugiausia tokį maistą išmesti, o ne ragauti.

  • Paslėpta vasaros grėsmė: kodėl karštis negailestingai smogia širdžiai ir kaip išvengti infarkto

    Kai oro temperatūra smarkiai kyla, organizmas pradeda aktyviai vėsintis: odos kraujagyslės plečiasi, o šiluma atiduodama greičiau. Tačiau kartu gali kristi arterinis kraujospūdis, todėl širdis priversta dirbti intensyviau ir plakti dažniau, kad aprūpintų audinius deguonimi.

    Karštyje itin svarbus tampa skysčių ir elektrolitų balansas. Gausiai prakaituojant netenkama vandens, natrio, kalio ir magnio, kurie padeda palaikyti normalų širdies ritmą. Trūkstant skysčių, kraujas tirštėja, o tai didina trombų susidarymo riziką ir gali prisidėti prie ūmių širdies ir kraujagyslių įvykių.

    Kas patenka į didžiausią riziką

    Didžiausias pavojus kyla žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų, pavyzdžiui, išeminę širdies ligą, širdies nepakankamumą, arterinę hipertenziją ar ritmo sutrikimų. Rizika didesnė ir vyresnio amžiaus asmenims, nes su amžiumi termoreguliacija silpnėja, o troškulio pojūtis gali būti mažiau patikimas.

    Atsargumo reikia ir vartojantiems vaistus, galinčius paveikti skysčių balansą ar kraujospūdį, pavyzdžiui, diuretikus, kai kuriuos kraujospūdį mažinančius preparatus ar beta adrenoblokatorius. Karštyje jų poveikis gali sustiprėti, todėl dažniau pasitaiko silpnumas, galvos svaigimas, staigesni kraujospūdžio svyravimai.

    Simptomai, kurių ignoruoti negalima

    Karštis gali išprovokuoti būklę, kai organizmas nebesugeba efektyviai vėsintis, o širdžiai tenkanti apkrova tampa per didelė. Įspėjamieji signalai gali būti spaudžiantis ar deginantis skausmas krūtinėje, dusulys, staigus silpnumas, šaltas prakaitas, pykinimas ar sumišimas.

    Skubios pagalbos reikia ir tuomet, kai pulsas tampa labai dažnas ar nereguliarus, atsiranda stiprus galvos svaigimas, sutrinka rega, žmogus praranda orientaciją arba alpsta. Tokie simptomai gali rodyti ne tik perkaitimą, bet ir širdies ritmo sutrikimus ar ūmų kraujotakos sutrikimą.

    Kaip saugiai ištverti kaitrą

    Svarbiausia priemonė yra reguliarus skysčių vartojimas nelaukiant troškulio, nes troškulys dažnai signalizuoja jau prasidėjusį skysčių trūkumą. Karštomis dienomis verta dažniau gerti vandenį mažais kiekiais, o esant didesniam prakaitavimui pasirūpinti ir mineralų atstatymu su maistu.

    Rekomenduojama vengti intensyvaus fizinio krūvio per didžiausią karščio piką, ypač dienos viduryje, ir rinktis pavėsį ar vėsesnes patalpas. Galvą verta dengti lengvu galvos apdangalu, vilkėti šviesius, orui pralaidžius drabužius, o veiklas lauke planuoti ryte arba vakare.

    Žmonėms, turintiems lėtinių ligų, pravartu dažniau pasimatuoti kraujospūdį ir stebėti savijautą, ypač jei keičiasi įprastas pulsas ar atsiranda neįprastas nuovargis. Jei kyla abejonių dėl vartojamų vaistų poveikio karštyje, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar kardiologu, o savavališkai dozių nekeisti.

  • Ši kriaušė karaliauja turguose: saldi, kvapni ir naudinga širdžiai – kodėl verta griebti dabar

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį turguose dažnai pirmauja viena klasikinė kriaušė – klapsa, dar vadinama „Klapsa Faworytka“. Ji vertinama dėl švelnaus kvapo, sultingo, kreminio minkštimo ir ryškiai saldaus skonio, todėl dažnam primena vaikystės derlių ir naminius kompotus.

    Ši veislė į Europą atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur buvo išvesta XIX amžiuje. Dėl palyginti ankstyvo derėjimo ji laikoma vienu pirmųjų sezono signalų, kad vasara artėja prie pabaigos, o soduose prasideda gausesnis vaisių metas.

    Klapsos vaisiai dažniausiai būna vidutinio dydžio arba didesni, o pavienės kriaušės gali sverti ir apie 200 gramų. Odelė paprastai plona, lygi, žalsva, neretai su rausvu šonu, tačiau svarbiausia šios kriaušės savybė – ypač minkštas, lengvai tirpstantis minkštimas.

    Būtent dėl minkštumo klapsa nėra ilgaamžė: ji greičiau pernoksta, jautriau reaguoja į transportavimą ir ilgą laikymą. Dėl to pirkėjams verta atkreipti dėmesį į vaisiaus tvirtumą ir vengti labai suminkštėjusių kriaušių, jei jos nebus suvalgytos tą pačią ar kitą dieną.

    Mitybos požiūriu kriaušės vertinamos kaip skaidulų šaltinis, o skaidulos siejamos su geresne virškinimo veikla ir ilgesniu sotumo jausmu. Dalis skaidulų yra tirpios, todėl jos gali prisidėti ir prie palankesnio cholesterolio rodiklių valdymo, jei bendra mityba subalansuota.

    Kriaušėse taip pat yra vitamino C ir B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimas kalis, taip pat varis ir nedideli geležies kiekiai. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai bei kraujospūdžio reguliavimui, todėl vaisiai dažnai rekomenduojami kaip kasdienio raciono dalis greta kitų augalinių produktų.

    Energinė vertė išlieka palyginti nedidelė: vidutinė kriaušė dažniausiai turi apie 60–70 kilokalorijų, priklausomai nuo dydžio ir sunokimo. Dėl to klapsa gali būti patogus pasirinkimas norintiems saldesnio užkandžio, bet siekiantiems kontroliuoti bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje klapsa laikoma universalia, nors dažniausiai valgoma šviežia. Ji tinka kepti orkaitėje, troškinti, dėti į košes ar glotnučius, o plona odelė neretai paliekama, nes būtent joje ir po ja kaupiasi dalis skaidulų bei biologiškai aktyvių medžiagų.

    Ši kriaušė ypač gerai dera desertuose su cinamonu, vanile, riešutais ar migdolais, o sūresnėse kombinacijose dažnai derinama su brandintais ar pelėsiniais sūriais. Kadangi skonis natūraliai saldus, ji gali subalansuoti aštresnius priedus ir suteikti patiekalui daugiau sultingumo.

    Jei namuose kriaušių prisikaupė daugiau, klapsa tinka ir trumpalaikiams konservavimo sprendimams: kompotams, uogienėms, tyrėms ar kriaušėms sirupe. Dėl saldumo ji lengvai „susikalba“ su obuoliais, slyvomis ar avietėmis, todėl dažnai pasirenkama mišriems pagardams.

    Sezono metu verta rinktis kietesnes, dar tik prinokstančias kriaušes ir leisti joms kelias dienas „pabaigti“ nokti kambario temperatūroje. Taip lengviau pataikyti į geriausią momentą, kai klapsa būna saldi, kvapni ir maksimaliai sultinga.

  • Pamirškite brangius papildus: ši virtuvės prieskonė mažina uždegimą – svarbu neapsigauti

    Lėtinis, vadinamasis tylus uždegimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su šiuolaikinėmis ligomis – nuo antrojo tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių sutrikimų iki nutukimo ar kai kurių neurodegeneracinių būklių. Skirtingai nei ūmus uždegimas po traumos, jis gali vystytis mėnesiais ar metais beveik be aiškių simptomų.

    Viena dažniausiai aptariamų prieskonių šiame kontekste – cinamonas, tačiau ne bet koks. Mitybos specialistai ir tyrimų apžvalgos dažniau mini Ceilono cinamoną (Cinnamomum verum), nes jis turi bioaktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Ceilono cinamonas ir kasija

    Parduotuvėse po bendru cinamono pavadinimu dažnai slepiasi du skirtingi produktai. Be Ceilono cinamono, itin paplitusi kasija (Cinnamomum cassia), kuri pasaulinėje rinkoje sudaro didžiąją dalį parduodamo cinamono.

    Skirtumas svarbus ne tik skoniui. Kasija paprastai turi gerokai daugiau kumarino – natūralaus junginio, kuris, vartojamas didesniais kiekiais ir ilgą laiką, gali didinti nepageidaujamą apkrovą kepenims.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimu, toleruotina paros kumarino norma yra 0,1 miligramo vienam kilogramui kūno masės. Dėl to kasiją kasdien vartoti didesniais kiekiais nėra geriausia idėja, o Ceilono cinamonas dažniau laikomas saugesniu pasirinkimu reguliariam vartojimui, nes kumarino jame būna gerokai mažiau.

    Ką rodo tyrimai apie poveikį?

    Mokslinėje literatūroje cinamonas dažniausiai minimas dėl polifenolių ir kitų antioksidantų, taip pat dėl cinamaldehido – junginio, siejamo su uždegiminius procesus reguliuojančių signalų slopinimu. Kai kuriose klinikinėse studijose ir apžvalgose fiksuotas uždegimo žymenų bei gliukozės kontrolės rodiklių pagerėjimas, tačiau efektas priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir tiriamos grupės.

    Dar viena svarbi kryptis – angliavandenių apykaita. Tyrimų apžvalgos rodo, kad cinamono vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su mažesniais gliukozės svyravimais po valgio, o tai aktualu ir uždegimo kontekste, nes ilgalaikiai aukšti gliukozės šuoliai siejami su oksidaciniu stresu.

    Vis dėlto cinamonas nėra vaistas ir nepakeičia gydymo, ypač jei žmogus serga diabetu, vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi kepenų sutrikimų. Tokiais atvejais dėl reguliaraus vartojimo protinga pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien, nepersistengiant?

    Praktiškiausias būdas – naudoti Ceilono cinamoną kaip prieskonį maiste: košėse, varškėje, jogurte ar gėrimuose. Svarbiausia – saikas ir pastovumas, o ne didelės vienkartinės dozės.

    Jei norisi šilto gėrimo, galima rinktis paprastą cinamono užpilą su citrina, o saldinimui naudoti kuo mažiau medaus. Tokį gėrimą patogiau vartoti kaip mitybos įprotį, o ne kaip stebuklingą priemonę, nes bendrą savijautą labiausiai lemia visa mityba, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Renkantis produktą verta tikrinti etiketę: joje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad tai Ceilono cinamonas (Cinnamomum verum). Jei nurodyta tik cinamonas be rūšies, dažniausiai tai būna kasija.

  • Sojų varškė tofu nustebins: daug baltymų ir omega-3, bet yra svarbi detalė, kurią ignoruoja daugelis

    Tofu, dažnai vadinama sojų varške, vis dažniau atsiduria mitybos specialistų rekomendacijose ne tik kaip patogus baltymų šaltinis. Šis produktas taip pat gali prisidėti prie omega-3 riebalų rūgščių suvartojimo, ypač tiems, kurie renkasi augalinę mitybą.

    Tofu išsiskiria tuo, kad vienu metu suteikia ir baltymų, ir alfa-linoleno rūgšties, vadinamos ALA. Tai augalinės kilmės omega-3 rūgštis, kurios daugiausia randama sojų produktuose, linų sėmenyse, chia sėklose, graikiniuose riešutuose bei rapsų aliejuje.

    Vis dėlto čia slypi svarbi detalė: ALA organizme turi būti paverčiama į kitas omega-3 formas, o šis virsmas nėra labai efektyvus. Dėl to vien tofu ar kitų ALA šaltinių ne visada pakanka, jei siekiama reikšmingai padidinti eikozapentaeno (EPA) ir dokozaheksaeno (DHA) rūgščių kiekį.

    Omega-3: kuo skiriasi ALA, EPA ir DHA

    EPA ir DHA dažniausiai siejamos su riebia žuvimi ir jūrų gėrybėmis, o jų nauda plačiai aptariama širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Tuo tarpu ALA yra dažnesnė Vakarų mityboje, nes jos gaunama iš augalinių produktų.

    Jei žmogus valgo žuvį, racionalu omega-3 „bazę“ formuoti iš žuvies patiekalų, o tofu naudoti kaip baltymų ir papildomos ALA šaltinį. Jei mityba augalinė, svarbu sąmoningai derinti ALA turinčius produktus ir, prireikus, tartis su gydytoju ar vaistininku dėl papildų, pavyzdžiui, iš dumblių gaunamos DHA kilmės.

    Kaip ruošti tofu, kad jis taptų kasdieniu produktu

    Tofu pranašumas yra universalumas: jis tinka tiek pagrindiniams patiekalams, tiek desertams, o skirtingos tekstūros leidžia pritaikyti produktą beveik bet kokiai virtuvei. Tvirtas tofu dažniau kepamas, oro gruzdintuvėje skrudinamas ar troškinamas, o šilkinis naudojamas kremams, padažams ir desertams.

    Norint išryškinti skonį, tofu dažniausiai marinuojamas ir apkepamas, kad įgautų traškumą. Omega-3 turinčią lėkštę lengva sustiprinti derinant tofu su chia sėklomis ar graikiniais riešutais, o jei mityba nėra augalinė, tofu gali būti kūrybiškai maišomas su žuvimi, pavyzdžiui, sriubose ar kotletų masėje.

    Ką verta žinoti perkant parduotuvėje

    Renkantis tofu svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį ir druskos kiekį, nes skirtingi gamintojai gali siūlyti labai nevienodus produktus. Taip pat verta prisiminti, kad perdirbti, stipriai sūdyti ar saldinti tofu gaminiai nebūtinai išlaiko tą patį mitybinį pranašumą kaip paprastas tofu.

    Jei tikslas yra didinti omega-3 suvartojimą, naudinga mąstyti ne apie vieną stebuklingą produktą, o apie bendrą racioną. Tofu šioje dėlionėje gali būti stiprus elementas, tačiau geriausiai veikia kartu su kitais kokybiškais riebalų šaltiniais ir subalansuotu baltymų kiekiu.

  • Ką iš tikrųjų valgė kaubojai: 13 patiekalų, kurie nustebins net užkietėjusius mėsėdžius

    Holivudas dažnai piešia romantizuotą Amerikos Vakarų vaizdą, tačiau kasdienybė kaubojams buvo gerokai žemiškesnė. Ilgos galvijų varymo kelionės, ypač XIX amžiuje, vertė rinktis sotų, ilgiau negendantį maistą, kurį galima paruošti lauko sąlygomis.

    Svarbiausias logistikos centras buvo vadinamasis maisto vežimas su virėju, galėjusiu pamaitinti dešimtis vyrų. Tai lėmė paprastą taisyklę: mityba turėjo būti kaloringa, pagaminama viename puode ir paremta produktais, kuriuos lengva gabenti bei laikyti be šaldymo.

    Kava, mėsa ir tai, kas išsilaiko

    Kava buvo beveik būtinybė, nes ji šildė, žvalino ir padėdavo ištverti ankstyvus rytus bei naktines pamainas. Kai tikrų kavos pupelių trūkdavo, gėrimo skonį ir stiprumą bandydavo imituoti skrudintais pakaitalais, o tas pats puodas neretai būdavo naudojamas kelias dienas.

    Šviežia jautiena ne visada buvo pasiekiama, nes varomų galvijų paprastai nebuvo galima skerdžianti kelionėje. Todėl į puodą dažnai keliaudavo sumedžiotas laukinis grobis, o kad niekas neeitų perniek, buvo vartojamos ir mažiau įprastos gyvūno dalys.

    Vienas praktiškiausių produktų buvo džiovinta mėsa, nes ji užimdavo mažiau vietos ir ilgai negedo. Ji galėjo būti džiovinama saulėje ir vėjyje, sūri bei kieta, o kartais maišoma su riebalais ir džiovintomis uogomis į maistingą pemikaną.

    Sūdyta kiauliena ir lašiniai atliko ir maisto, ir priemonės vaidmenį, nes riebalai buvo būtini kepimui bei tešlai. Tokie produktai buvo patikimi kelionėje, o riebalai suteikdavo papildomų kalorijų, kurių reikėjo dirbant fiziškai sunkų darbą.

    Duona, pupelės ir daržovės, kurios išgyvena kelionę

    Rauginta duona ir sausainiai buvo vienas svarbiausių angliavandenių šaltinių, nes tešlą galima auginti ir kepti laužo karštyje. Dažnai jie būdavo valgomi su padažais iš mėsos riebalų, kad būtų sotesni, o iš tešlos buvo gaminami ir paprasti kepti užkandžiai.

    Pupelės tapo kaubojų virtuvės simboliu ne be priežasties: jas lengva gabenti dideliais kiekiais, jos ilgai laikosi, o išmirkytos gali būti verdamos visą dieną viename puode. Prieskoniai ir aštresni skoniai į racioną atėjo per Meksikos vaqueros tradicijas, kurios formavo regiono virtuvę.

    Bulvės ir svogūnai buvo vertinami dėl ilgo laikymo, todėl dažnai tapdavo troškinių ir aštresnių patiekalų pagrindu. Tokios daržovės buvo patogios, nes net ir be idealių laikymo sąlygų galėjo išsilaikyti pakankamai ilgai, kad pasiektų stovyklą.

    Kartais racioną papildydavo konservai, nors jie buvo brangesni ir sunkesni gabenti. Konservuoti pomidorai ar kitos daržovės buvo vertinami ir dėl skonio, ir dėl to, kad jų skystis galėjo atgaivinti dulkėtoje kelionėje.

    Saldumynai ir netikėtos detalės lėkštėje

    Džiovinti vaisiai suteikdavo saldumo ir energijos, o išmirkyti vandenyje galėjo virsti paprastais desertais. Tai buvo būdas į kasdienį meniu įnešti įvairovės, kai šviežių produktų pasirinkimas buvo itin ribotas.

    Kietasis sūris buvo išsaugojamas džiovinant ir dengiant vašku, kad ilgiau negestų. Dažniausiai jis nebuvo valgomas vienas, o dedamas į troškinius arba maišomas į tešlą, kad patiekalai būtų sotesni ir turtingesnio skonio.

    Įdomi to meto virtuvės detalė buvo veršio pėdų drebučiai, gaminami iš ilgai virto sultinio, perkošto ir pasaldinto prieskoniais. Nors šiandien toks desertas daugeliui skambėtų neįprastai, anuomet tai buvo būdas išnaudoti turimus išteklius ir pasigaminti saldesnį patiekalą.

    Kiaušiniai dažnai minimi kaip klasikinio pusryčių vaizdinio dalis, tačiau realybėje šviežius kiaušinius kelionėse išlaikyti buvo sudėtinga. Dėl ilgo transportavimo jie neretai sugesdavo, todėl tapdavo labiau sėkmės, o ne kasdienio plano klausimu.

    Dar viena netikėta kaubojų raciono dalis buvo veršelių sėklidės, vadintos prairie arba mountain oysters. Jos būdavo kepamos ar skrudinamos ir laikytos delikatesu, atspindinčiu principą, kad kelionėje maistas negali būti švaistomas.

    Žalumynų apskritai trūko, todėl laukinės rūgštynės kartais tapdavo reta proga paragauti augalinio maisto. Iš jų galėjo būti kepami pyragai, suteikiantys rūgštumo ir šiokios tokios įvairovės kitaip gana monotoniškame meniu.

  • Augalinės ar gyvūninės omega-3: mitybos ekspertai paaiškina, kuri iš tiesų veiksmingesnė

    Omega-3 riebalų rūgštys jau seniai siejamos su širdies ir smegenų sveikata, tačiau kasdienėje mityboje jų dažnai gaunama per mažai. Dalis painiavos kyla dėl to, kad omega-3 yra kelių tipų, o jų poveikis organizme skiriasi.

    Pagrindinės formos yra EPA ir DHA, dažniausiai gaunamos iš gyvūninės kilmės produktų, bei ALA, kuri yra augalinės kilmės. Organizmui EPA ir DHA yra „paruoštos naudojimui“, o ALA pirmiausia turi būti paversta į EPA, o vėliau į DHA.

    Tyrimai rodo, kad šis virtimas yra neefektyvus ir didelė dalis ALA „prarandama“ metabolizmo grandinėje. Dėl to, kalbant apie tiesioginį poveikį, ypač širdies ir smegenų funkcijoms, EPA ir DHA dažnai laikomos praktiškesniu pasirinkimu.

    Kur slepiasi EPA ir DHA

    Vienas svarbiausių EPA ir DHA šaltinių yra riebios žuvys. Dažniausiai minimos lašišos, skumbrės, sardinės, silkės ir ančiuviai, o reguliariai įtraukiant šias žuvis į racioną lengviau pasiekti rekomenduojamą omega-3 kiekį.

    Žmonėms, nevalgantiems žuvies, alternatyva gali būti dumblių kilmės papildai, nes būtent dumbliai yra pirminis DHA ir EPA šaltinis jūrų mitybos grandinėje. Tokia alternatyva dažniau pasirenkama vegetarų ir veganų mityboje.

    Ar ALA tikrai neverta dėmesio?

    Nors ALA pavertimas į DHA ir EPA yra ribotas, tai nereiškia, kad ALA yra bloga ar nenaudinga. ALA yra dažniausiai Vakarų mityboje sutinkama omega-3 forma, randama linų sėmenyse, chia sėklose, graikiniuose riešutuose ir rapsų aliejuje.

    Mokslinėje literatūroje aptariama, kad didesnis ALA vartojimas gali būti siejamas su mažesne koronarinės širdies ligos rizika. Be to, ALA organizme veikia kaip įprasti sveikie riebalai: kaupiama ir prireikus panaudojama energijai, todėl saikingai ji turi vietą subalansuotoje mityboje.

    Praktinė išvada paprasta: jei tikslas yra gauti kuo daugiau biologiškai aktyvių omega-3, dažniausiai daugiau naudos duoda EPA ir DHA šaltiniai. Tačiau ALA iš augalinių produktų vis tiek gali prisidėti prie geresnės riebalų rūgščių pusiausvyros, ypač jei žmogus iki šiol omega-3 beveik nevartojo.

  • Vasarą užklumpa migrena? Specialistai įvardijo priežastį, dėl kurios dažnai kalta ne liga, o vanduo

    Vasarą daliai žmonių padažnėję galvos skausmai ar net migrenos priepuoliai sutampa su karščio bangomis. Specialistai primena, kad viena dažnų priežasčių gali būti net ir lengva dehidratacija, kurią ne visada pastebime iš karto.

    Smegenų audinys yra labai jautrus skysčių ir mineralų pusiausvyros pokyčiams, todėl net nedidelis skysčių trūkumas gali sustiprinti skausmo mechanizmus. Karštuoju sezonu rizika didėja, nes su prakaitu netenkame ne tik vandens, bet ir dalies elektrolitų.

    Kas vyksta dėl skysčių trūkumo

    Netenkant skysčių, organizmas siekia išlaikyti kraujospūdį ir kraujotaką, todėl gali keistis kraujagyslių tonusas. Dėl to daliai žmonių atsiranda pulsuojantis skausmas, jautrumas šviesai, nuovargis ar „apsunkusi“ galva.

    Dehidrataciją sustiprina ir kasdieniai įpročiai: daugiau kavos ar alkoholio, mažiau įprasto maisto, intensyvesnis sportas, ilgesnis buvimas saulėje. Prie rizikos prisideda ir kondicionuojamas oras, nes patalpose skysčių prarandame net nepastebėdami.

    Paprastas testas prieš vaistus

    Jei skausmas tik prasideda ir nėra pavojingų simptomų, neretai rekomenduojama pirmiausia įvertinti, ar ne per mažai išgerta skysčių. Praktikoje siūloma išgerti vieną ar dvi stiklines kambario temperatūros vandens mažais gurkšniais ir ramiai palaukti 15–20 minučių.

    Jei diskomforto priežastis buvo troškulys ar lengva dehidratacija, savijauta gali pastebimai pagerėti ir be papildomo medikamentų krūvio. Vis dėlto tai nėra migrenos gydymas, o tik vienas saugių pirmųjų žingsnių, kai tikėtina skysčių stoka.

    Kada būtina kreiptis į medikus

    Vanduo nepadės, jei skausmą sukelia kitos priežastys, pavyzdžiui, infekcija, sinusų uždegimas, kraujospūdžio svyravimai ar neurologinės būklės. Ypač atsargiai reikėtų vertinti naują, neįprastai stiprų skausmą arba priepuolius, kurie ima kartotis dažniau nei įprasta.

    Jeigu galvos skausmą lydi regėjimo sutrikimai, alpimas, silpnumas vienoje kūno pusėje, kalbos sutrikimai, stiprus pykinimas ar vėmimas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais svarbu kuo greičiau kreiptis į gydytoją, o savarankiškus bandymus gydytis nutraukti.

  • Nevalgykite to per karščius: 3 produktai, po kurių kūnas pradeda kaisti iš vidaus

    Per vasaros karščius organizmas stengiasi palaikyti pastovią kūno temperatūrą, todėl svarbu ne tik gerti pakankamai vandens, bet ir rinktis lengviau virškinamą maistą. Dalis įprastų produktų didina vadinamąjį maisto sukeltą termogenezės efektą, skatina skysčių netekimą ar kelia kraujospūdį, todėl tvankumas jaučiamas dar stipriau.

    Specialistai primena, kad karštyje didžiausią riziką kelia derinys, kai valgoma sunkiai virškinama, sūru ar itin saldu, o skysčių vartojama per mažai. Tuomet kūnui tampa sunkiau vėsintis prakaituojant, gali greičiau atsirasti silpnumas, mieguistumas, galvos skausmas ar kojų tinimas.

    Saldūs kepiniai ir uogienės

    Koncentruoti saldumynai, tokie kaip pyragai, sausainiai ar saldūs uogų konservai, karštyje neretai tampa papildomu krūviu organizmui. Didesnis cukraus kiekis gali lemti staigesnius gliukozės svyravimus, o virškinimo procesai suaktyvina šilumos gamybą, todėl žmogus gali jaustis dar labiau apsunkęs.

    Be to, itin saldūs produktai dažnai skatina troškulį, tačiau pats cukrus nepadeda atkurti skysčių ir mineralų balanso. Jei karštą dieną saldumynai derinami su kava ar menku vandens kiekiu, dehidratacijos požymiai gali pasireikšti greičiau.

    Riebi kepta mėsa

    Kepta raudona mėsa ir riebūs patiekalai, pavyzdžiui, šašlykai ar riebūs kepsniai, reikalauja daugiau virškinimo pastangų. Organizmas nukreipia daugiau kraujo į virškinamąjį traktą, todėl daliai žmonių po sotaus mėsos patiekalo karštyje atsiranda mieguistumas, sunkumo jausmas ir energijos kritimas.

    Karštomis dienomis toks maistas taip pat gali padidinti diskomfortą tiems, kurių kraujospūdis svyruoja ar vargina širdies ir kraujagyslių sistemos problemos. Lengvesni pasirinkimai, tokie kaip liesesni baltymai, žuvis ar ankštiniai, dažnai geriau toleruojami, ypač jei patiekalai neapsunkinti riebiais padažais.

    Ledinė kava ir sūrūs užkandžiai

    Šalti kavos gėrimai su ledu suteikia trumpalaikį gaivos efektą, tačiau kofeinas daliai žmonių gali skatinti skysčių netekimą ir didinti jautrumą karščiui. Jei kartu suvartojama mažai vandens, o diena aktyvi, troškulys ir nuovargis gali sustiprėti.

    Ne mažiau svarbu įvertinti ir sūrius užkandžius, marinuotus produktus ar traškučius. Didesnis natrio kiekis gali skatinti skysčių susilaikymą, didinti tinimą ir kai kuriems žmonėms kelti kraujospūdį, todėl tvanki diena vakare neretai baigiasi sunkumo jausmu ir patinusiomis galūnėmis.

    Karščių metu patariama dažniau rinktis vandeningus produktus, valgyti mažesnėmis porcijomis ir stebėti savijautą. Jei atsiranda stiprus silpnumas, svaigsta galva, pykina, padažnėja pulsas ar sutrinka sąmonė, tai gali būti perkaitimo ar šilumos smūgio požymiai, tokiu atveju būtina nedelsti ir kreiptis pagalbos.