CP v2

Category: Uncategorized

  • Išbandė 3 triukus kale kokteiliui: vienas būdas kartumą nuėmė beveik akimirksniu

    Kale kokteiliai daugeliui atrodo kaip sveikatos garantas, tačiau dažnas nusivilia dėl ryškaus kartumo ir šiurkščios tekstūros. Išbandžius tris paprastus paruošimo būdus paaiškėjo, kad vienas žingsnis rezultatą pakeičia labiausiai.

    Pirmasis variantas buvo bazinis: žali kale lapai ir vanduo. Skonis išliko aitrus ir kartus, o net ir ilgiau plakant gėrimas liko pluoštinis, nevientisas ir sunkiai geriamas.

    Antrasis bandymas buvo su rūgštimi, dažniausiai tam pasirenkamos citrinos sultys. Rūgštumas kartumo visiškai nepanaikino, bet skonis tapo gaivesnis ir labiau subalansuotas, todėl kartumas jau nebedominavo.

    Aiškiu laimėtoju tapo trumpas blanširavimas: kale kelioms minutėms panardinamas į verdantį vandenį, o tada greitai atšaldomas. Po tokio paruošimo kartumas sumažėjo labiausiai, o tekstūra tapo pastebimai švelnesnė ir vientisesnė.

    Kodėl veikia blanširavimas?

    Kale priklauso bastutinių šeimai, kuriai būdingi aštresni, kartesni junginiai. Kai lapai smulkinami ar plakami, suaktyvėja reakcijos, dėl kurių susidaro intensyvesnio skonio sieros junginiai.

    Trumpas kaitinimas dalį šių procesų pristabdo, todėl vėliau plakant skonis būna švelnesnis. Kartu suminkštėja ląstelių sienelės, tad lapai lengviau susmulkinami ir gėrimas mažiau primena žalių skaidulų tyrę.

    Patogus trumpinys iš šaldiklio

    Praktinis niuansas tas, kad dalis pramoniniu būdu šaldytų lapinių daržovių prieš šaldymą būna trumpai apdorojamos karščiu. Dėl to šaldytas kale neretai tinka kokteiliams geriau nei šviežias, jei siekiate švelnesnio skonio.

    Jei blanširuoti nenorite, gali padėti ir rūgštesni vaisiai, pavyzdžiui, ananasai ar citrusai, nes jie subalansuoja kartumą. Vis dėlto, jeigu tikslas yra kuo mažiau kartus ir kuo vientisesnis kokteilis, efektyviausias sprendimas išlieka trumpas blanširavimas.

  • KMI nebesvarbu? Ekspertai paaiškina, kodėl svarstyklės gali meluoti ir ką matuoti vietoj to

    Kūno masės indeksas, arba KMI, daugelį metų buvo vienas dažniausių rodiklių, pagal kurį žmonės bando įvertinti savo svorį ir sveikatą. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šis skaičius tėra orientyras, o ne tikslus atsakymas, kiek riebalų iš tiesų turi organizmas.

    KMI apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu. Įprastai 18,5–24,9 laikoma norma, 25–29,9 siejama su antsvoriu, o 30 ir daugiau dažniausiai priskiriama nutukimui.

    Kodėl KMI gali klaidinti

    Pagrindinė KMI problema ta, kad jis neatskiria riebalinio ir raumeninio audinio. Dėl to žmogus, turintis daug raumenų, gali patekti į antsvorio ar net nutukimo ribas, nors jo metabolinė sveikata gali būti gera.

    Kita medalio pusė yra vadinamoji situacija, kai bendras svoris atrodo normalus, bet raumenų masės mažai, o riebalų, ypač pilvo srityje, per daug. Tokiu atveju KMI gali rodyti normą, nors rizika 2 tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ar kepenų suriebėjimui būna padidėjusi.

    KMI taip pat neatsižvelgia į amžių ir biologinę lytį, nors kūno sudėtis natūraliai keičiasi bėgant metams. Be to, skirtingų populiacijų žmonėms vienodi KMI skaičiai gali reikšti nevienodą riebalų kiekį ir rizikas.

    Ką verta matuoti vietoj KMI

    Vis dažniau akcentuojama, kad geriau vertinti kūno sudėtį, o ne vien bendrą masę. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik kilogramų skaičius, bet ir riebalų procentas, raumenų masė bei riebalų pasiskirstymas.

    Riebalų procento normos reikšmingai skiriasi tarp vyrų ir moterų. Dažnai nurodoma, kad moterims vidutinis intervalas siekia apie 25–31 proc., o nuo maždaug 32 proc. riba gali būti vertinama kaip nutukimas, tuo metu vyrams įprasta norma dažnai pateikiama apie 18–24 proc., o nuo maždaug 25 proc. kalbama apie nutukimą.

    Dar vienas praktiškas rodiklis yra liemens apimtis, nes ji padeda įvertinti pilvo srities riebalus. Būtent šioje srityje besikaupiantys visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia metabolinių ligų rizika.

    Kaip tiksliau nustatyti riebalų kiekį

    Namų sąlygomis populiarios bioimpedanso svarstyklės, kurios riebalų procentą apskaičiuoja pagal kūno varžą. Nors jos patogios stebėti pokyčiams, rezultatai gali svyruoti dėl skysčių kiekio, valgymo, fizinio krūvio ar net miego.

    Tikslesnį vaizdą gali suteikti odos raukšlių matavimai kaliperiu, ypač jei matavimus kaskart atlieka tas pats apmokytas specialistas. Vis dėlto ir čia svarbi technika bei patirtis, nes netiksliai parinktos vietos ar skirtingas suspaudimo stiprumas iškraipo dinamiką.

    Vienais tiksliausių metodų laikomi DEXA tyrimas ir hidrostatinis svėrimas vandenyje. Tokie tyrimai leidžia detaliai įvertinti riebalinį, raumeninį ir kaulinį audinį, tačiau dėl įrangos ir kainos jie daugeliui nėra kasdienis pasirinkimas.

    Specialistai pabrėžia, kad riebalų procentas ir kiti rodikliai yra tik dalis bendro vaizdo. Vertinant sveikatą svarbu atsižvelgti ir į kraujospūdį, gliukozės bei lipidų rodiklius, fizinį pajėgumą, mitybą, miego kokybę ir ilgalaikį gyvenimo būdą.

  • Daugelis moterų to trokšta: ar iš tiesų įmanoma atitolinti menopauzę ir kaip tai daryti saugiai

    Menopauzė yra natūralus gyvenimo etapas, dažniausiai prasidedantis apie 45–55 metus, kai kiaušidės palaipsniui mažina estrogenų ir progesterono gamybą. Šis hormonų pokytis susijęs ne tik su ciklo pabaiga, bet ir su platesniais organizmo procesais, darančiais įtaką širdžiai, kaulams ir medžiagų apykaitai.

    Dalis moterų menopauzę norėtų atitolinti dėl varginančių simptomų, tokių kaip karščio bangos, miego sutrikimai ar nuotaikų svyravimai, taip pat dėl vaisingumo planavimo. Vis dėlto svarbu atskirti du dalykus: menopauzės pradžios amžių ir simptomų kontrolę, nes ne visi būdai, kurie gerina savijautą, realiai keičia menopauzės laiką.

    Kas iš tiesų lemia menopauzės laiką?

    Didžiausią įtaką menopauzės pradžiai turi genetika: jei motinai ar seserims menopauzė prasidėjo anksčiau ar vėliau, panaši tendencija dažnai kartojasi ir šeimoje. Prie reikšmingų veiksnių priskiriamas ir rūkymas, kuris siejamas su ankstesniu kiaušidžių funkcijos silpnėjimu.

    Svarbus ir bendras sveikatos fonas, ypač medžiagų apykaita. Atsparumas insulinui, nutukimas, ilgalaikis energijos deficitas ar kiti metaboliniai sutrikimai gali būti susiję su hormonų reguliacijos pokyčiais, o tai kartais atsispindi ir reprodukcinės sistemos veikloje.

    Ką galima kontroliuoti kasdien?

    Nors stebuklingo, moksliškai patvirtinto būdo patikimai atitolinti menopauzę nėra, gyvenimo būdas gali sumažinti simptomų intensyvumą ir pagerinti sveikatą pereinamuoju laikotarpiu. Dažniausiai rekomenduojamas subalansuotas, į Viduržemio jūros mitybos principus panašus racionas, pakankamas baltymų kiekis ir daržovių bei skaidulų gausa.

    Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas, apimantis tiek ištvermės, tiek jėgos pratimus. Raumenų stiprinimas padeda kaulų būklei ir medžiagų apykaitai, o tai ypač aktualu, nes po menopauzės didėja osteoporozės ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas dažnai žadama, bet neįrodyta?

    Internete plačiai reklamuojami papildai ir vadinamosios kiaušidžių atjauninimo programos dažnai žada atitolinti menopauzę ar padidinti kiaušialąsčių atsargas. Tačiau patikimų klinikinių įrodymų, kad tokie papildai kaip kofermentas Q10, omega-3, antioksidantai ar DHEA galėtų realiai pakeisti menopauzės laiką, nėra, nors kai kuriais atvejais jie gali turėti įtakos bendrai savijautai.

    Fitoestrogenai, randami sojoje, raudonuosiuose dobiluose ar kai kuriose žolelėse, kartais padeda švelninti dalį simptomų, tačiau jų poveikis nėra prilygstantis organizmo estrogenams. Dėl to jie nelaikomi priemone, galinčia sustabdyti kiaušidžių senėjimo procesą.

    „Daug kas nori rasti būdą atitolinti menopauzę, tačiau dažniausiai realistiškiausias tikslas yra saugiai suvaldyti simptomus ir sumažinti ilgalaikes rizikas“, – pabrėžia sveikatos specialistai, vertindami dabartinius mokslo duomenis.

    Jei simptomai ryškiai blogina gyvenimo kokybę, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ginekologą ar endokrinologą ir aptarti individualų planą. Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos įrodymais pagrįstos priemonės, įvertinus naudą ir rizikas.

  • Stiuardesė įspėjo: šių miego pozų lėktuve venkite, jos gali baigtis traumomis ar infekcijomis

    Buvusi stiuardesė, aviacijoje dirbusi 14 metų, perspėja: ilguose skrydžiuose keleiviai dažnai renkasi patogumo ieškoti ten, kur prasideda realios rizikos. Pasak jos, kai kurios miego pozos lėktuve yra ne tik nepatogios, bet ir nesaugios bei nehigieniškos.

    Viena dažniausių klaidų, anot buvusios įgulos narės, yra bandymas miegoti ant salono grindų. Lėktuvų kiliminė danga per dieną patiria didžiulius keleivių srautus, ant jos patenka gėrimų, maisto likučių, nešvarumų nuo batų, todėl toks pasirinkimas gali baigtis odos sudirgimu ar infekcijomis.

    Ne mažiau svarbus argumentas yra sauga: ant grindų miegantis žmogus neturi prisisegęs saugos diržo. Staigi turbulencija ar netikėtas lėktuvo krypties pokytis gali sukelti smūgį į sėdynes, porankius ar keleivių vežimėlius, o tokios situacijos kartais įvyksta be ilgo įspėjimo.

    Kurios pozos pavojingiausios

    Buvusi stiuardesė taip pat pataria nemiegoti, nuleidus galvą į praėjimą. Tokiu atveju galvą ar pečius gali netyčia kliudyti praeinantys keleiviai, o įgula, aptarnaudama saloną, stumia sunkų vežimėlį, kuris siauruose praėjimuose turi mažai vietos manevrui.

    Dar viena dažna praktika, kurią ji vadina nehigieniška, yra miegas ant nuleisto staliuko ar „išsikėlus“ ant porankių. Staliukai ir porankiai yra vieni dažniausiai liečiamų paviršių salone, todėl remti veidą į tokią vietą, ypač ilgo skrydžio metu, nėra geras sumanymas.

    Be to, tokios pozos dažnai trukdo šalia sėdintiems žmonėms: riboja judėjimą, apsunkina galimybę išeiti į praėjimą, kelia konfliktų riziką. Ilguose skrydžiuose tai ypač aktualu, nes keleiviai dažniau keliasi, geria vandenį, eina į tualetą.

    Etiketas ir saugos taisyklės

    Kalbėdama apie patogumą, buvusi įgulos narė primena ir paprastą taisyklę: prieš staigiai atlošiant sėdynę verta įsitikinti, ar už nugaros sėdintis keleivis nevalgo ir nenaudoja staliuko. Kadangi staliukas pritvirtintas prie priekyje esančios sėdynės, staigus judesys gali išversti gėrimus ar maistą.

    Ji taip pat ragina nepalikti panaudotų servetėlių sėdynių kišenėse. Tokios atliekos apsunkina greitą salono tvarkymą, o keleiviams tai reiškia mažesnę švarą per kitą reisą.

    Tėvams patariama vengti sauskelnių keitimo ant nuleistų staliukų, nes tai higieniškai jautri vieta, kur kiti keleiviai vėliau deda maistą ar asmeninius daiktus. Tam lėktuvuose dažnai būna numatytos patogesnės vietos, pavyzdžiui, tualetuose įrengti pervystymo stalai.

    Kad skrydis būtų sklandesnis, ji rekomenduoja su savimi turėti lengvų užkandžių ir vandens, jei įmanoma, bei iš anksto įsikelti filmų ar serialų į savo įrenginį. Kartais dėl turbulencijos ar techninių priežasčių maitinimas atidedamas, o pramogų sistema gali neveikti, todėl pasiruošimas padeda išvengti streso.

    Galiausiai buvusi stiuardesė primena, kad griežtos taisyklės galioja ne tik keleiviams, bet ir įgulai: darbo metu ji privalo laikytis elgesio standartų, kurie užtikrina profesionalumą ir saugą. Todėl keleivių supratingumas ir elementari tvarka salone dažnai lemia, kiek komfortiškas bus visas skrydis.

  • Kodėl sviestas nuolat genda: šią klaidą daro milijonai ir ji kainuoja skonį bei pinigus

    Sviestas dažnai sugenda ne dėl prastos kokybės, o dėl netinkamo laikymo namuose. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinės rizikos yra oras, šiluma, šviesa ir kvapų įsigėrimas iš kitų produktų.

    Svieste palyginti mažai vandens, todėl bakterijoms daugintis sąlygos paprastai nėra palankios, ypač jei sviestas sūrus. Tačiau šiluma ir deguonis skatina riebalų oksidaciją, dėl kurios atsiranda kartus, senstelėjęs skonis ir nemalonus kvapas.

    Kur ir kaip laikyti sviestą

    Kambario temperatūroje sviestą galima laikyti trumpai, jei patalpa vėsi ir nėra tiesioginių saulės spindulių. Didžiausia klaida yra palikti jį atvirą arba originaliame popierėlyje, kuris praleidžia orą ir lengvai sugeria kvapus.

    Geriausia išeitis kasdieniam naudojimui yra sviestinėje su sandariu dangčiu, laikant atokiau nuo lango, viryklės ar orkaitės kaitros. Taip sviestas ilgiau išlieka minkštas, o rizika, kad jis prisigers pašalinių kvapų, smarkiai sumažėja.

    Ilgesniam laikymui patikimiausias pasirinkimas yra šaldytuvas, kur sviestas lėčiau oksiduojasi. Kad skonis nekistų, jį verta laikyti originalioje pakuotėje, o papildomai įdėti į sandarią dėžutę, ypač jei šaldytuve laikomi kvapnūs produktai.

    Kodėl sviestas ima gesti greičiau

    Jei sviestas laikomas šiltai, ant jo paviršiaus greičiau atsiranda pakitusio kvapo požymių, o kartais ir pelėsis, ypač jei sviestas dažnai liečiamas peiliu su kitų produktų likučiais. Tokia tarša į sviestinę atneša drėgmės ir maisto dalelių, kurios jau tampa palankesne terpe mikroorganizmams.

    Dar viena dažna problema yra laikymas šalia šilumos šaltinių arba vietoje, kur dieną keičiasi temperatūra. Nuolatiniai atšilimo ir atvėsimo ciklai blogina tekstūrą, spartina oksidaciją ir trumpina produkto „gero skonio“ laiką.

    Ką svarbu žinoti apie kiaušinius

    Kiaušinių laikymo taisyklės kitokios nei sviesto: juos saugiausia laikyti šaldytuve. Kiaušinio lukštas turi mikroskopinių porų, todėl jis gali sugerti kvapus ir būti jautresnis taršai, o kartoninė dėžutė padeda sumažinti šią riziką.

    Greitam šviežumo patikrinimui tinka vandens testas: jei kiaušinis skęsta ir guli ant dugno, jis paprastai dar šviežias. Jei jis kyla į viršų, tai ženklas, kad viduje padaugėjo oro, todėl tokį kiaušinį reikėtų vertinti atsargiau ir prieš naudojant įsitikinti kvapu bei išvaizda.

    Jei kiaušinius reikia išsaugoti ilgesniam laikui, praktiška išeitis yra juos išmušti, lengvai suplakti ir užšaldyti sandariame inde. Taip sumažinama maisto švaistymo rizika ir patogiau planuoti gaminimą.

  • Ekspertai įspėja: nuo 40-ies baltymų gali reikėti daugiau – štai kiek ir kodėl tai svarbu

    Baltymų poreikis su amžiumi gali didėti, o vien universali 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno svorio norma ne visada atspindi vyresnio amžiaus žmonių realius poreikius. Mitybos specialistai pabrėžia, kad po 40 metų daliai žmonių verta peržiūrėti racioną, ypač jei mažėja fizinis aktyvumas ar silpnėja raumenys.

    Dažnai minima kryptis yra tokia: iki maždaug 40 metų gali pakakti 0,8 gramo kilogramui, vėliau rekomendacijos neretai keliamos iki 1–1,2 gramo kilogramui, o vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, po 65 metų, kai kuriems prireikia ir daugiau. Tikslus kiekis priklauso nuo sveikatos būklės, aktyvumo, kūno sudėjimo ir to, ar žmogus siekia išlaikyti raumenų masę.

    Kodėl baltymai tampa svarbesni?

    Su amžiumi didėja sarkopenijos rizika, tai yra su amžiumi susijęs raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Tyrimuose dažnai nurodoma, kad po 30 metų raumenų masė vidutiniškai mažėja apie 3–5 proc. per dešimtmetį, o procesas gali paspartėti, jei žmogus mažai juda arba nesurenka pakankamai baltymų.

    Raumenų nykimas svarbus ne tik dėl išvaizdos ar sportinės formos. Jis siejamas su didesne griuvimų rizika, lėtesniu atsistatymu po traumų, prastesne pusiausvyra, mažesne ištverme ir bendru silpnumu, todėl mityba ir jėgos pratimai tampa viena svarbiausių prevencijos priemonių.

    „Raumenų netekimas yra natūrali senėjimo dalis, bet tinkamas baltymų kiekis ir jėgos treniruotės gali reikšmingai sulėtinti šį procesą“, – teigia mitybos specialistai.

    Kiek baltymų tai būtų praktiškai?

    Pavyzdžiui, 72 kilogramus sveriančiam žmogui 0,8 gramo kilogramui reikštų apie 58 gramus baltymų per dieną. Jei tikslas būtų 1–1,2 gramo kilogramui, dienos norma sudarytų maždaug 72–86 gramus.

    Svarbu ne tik bendras kiekis, bet ir pasiskirstymas per dieną, nes vyresniame amžiuje raumenų baltymų sintezė gali būti mažiau efektyvi. Dėl to dažnai rekomenduojama baltymus paskirstyti per kelis valgymus, o ne sukaupti vien vakarienei.

    Kokie produktai padeda surinkti normą?

    Praktiškai baltymų kiekį galima padidinti paprastais pasirinkimais. Pavyzdžiui, papildoma porcija graikiško jogurto, ankštinių ar tofu, keli kiaušiniai ar didesnė varškės porcija dažnai padeda priartėti prie tikslo be drastiškų dietos pokyčių.

    Gyvūninės kilmės baltymai laikomi visaverčiais, nes turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Augaliniai šaltiniai taip pat vertingi, nes kartu suteikia daugiau skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl subalansuotas derinimas dažnai laikomas geriausia strategija.

    Jei žmogus serga inkstų ligomis, turi kitų lėtinių būklių ar vartoja specifinius vaistus, baltymų didinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad raumenų išlaikymui vien baltymų neužtenka, didelę reikšmę turi reguliarūs jėgos pratimai ir pakankamas bendras energijos kiekis.

  • Grybai greitai virsta pavojinga gleive: 3 vietos, kur jų niekada nelaikykite

    Grybai yra viena greičiausiai gendančių šviežių produktų grupių, todėl netinkamai laikomi jie gali tapti slidūs, imti skleisti nemalonų kvapą ir tapti nesaugūs vartoti. Dažniausia bėda kyla tada, kai grybams trūksta oro cirkuliacijos ir kaupiasi drėgmė.

    Praktika rodo, kad svarbiausia taisyklė paprasta: grybams reikia sausesnės aplinkos ir galimybės kvėpuoti. Jei jie uždaromi sandariai arba paliekami vietoje, kur nuolat kaupiasi kondensatas, jų paviršius greitai pasidengia gleivėmis.

    Kaip laikyti, kad nesugestų

    Geriausia grybų laikymo taktika yra palikti juos sveikus ir laikyti šaldytuve taip, kad drėgmė nesikauptų ant paviršiaus. Tam dažniausiai tinka popierinis maišelis, kuris sugeria drėgmės perteklių ir tuo pačiu leidžia cirkuliuoti orui.

    Jei popierinio maišelio neturite, grybai gali būti suvynioti į popierinį rankšluostį. Kartais naudojamas ir plastikinis maišelis, tačiau jis neturi būti sandariai užrištas, kad viduje nesusidarytų šiltnamio efektas.

    Dažniausios laikymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra grybų laikymas parduotuviniame plastikiniame indelyje, ypač jei jis aptrauktas plėvele. Tokiu atveju viduje greitai susidaro kondensatas, o drėgmė tampa ideali terpe gleivėtumui ir greitesniam gedimui.

    Kita klaida yra grybų pjaustymas iš anksto, norint sutaupyti laiko gaminant. Supjaustyti grybai greičiau oksiduojasi, greičiau praranda tekstūrą ir daug sparčiau genda nei laikomi sveiki.

    Trečia problema yra daržovių stalčius šaldytuve, nes tai dažnai yra drėgniausia vieta. Uždaroje erdvėje drėgmė užsilaiko, todėl grybai greičiau sušlampa, tampa lipnūs ir praranda šviežumą.

    Ar plauti prieš laikymą?

    Prieš dedant į šaldytuvą geriau grybų neplauti, nes jie yra porėti ir sugeria vandenį tarsi kempinė. Dėl to vėliau jie greičiau patamsėja, suminkštėja ir ant paviršiaus gali atsirasti gleivių.

    Vietoje plovimo dažniausiai pakanka nuvalyti nešvarumus sausu popieriniu rankšluosčiu arba minkštu šepetėliu. Plauti patogiausia tik prieš pat gaminimą, kai vanduo nebeturės laiko paveikti jų struktūros.

    Jei grybai pradėjo skleisti rūgštų ar puvėsių kvapą, tapo slidūs, lipnūs, smarkiai patamsėjo ar atsirado pelėsio, jų vartoti nereikėtų. Tokie požymiai rodo, kad produktas prarado kokybę ir gali kelti riziką sveikatai.

  • Mila Nitič neteko 20 kg: prabilo apie „Ozempic“ ir šalutinius poveikius – įspėja nekartoti

    Ukrainos dainininkė Mila Nitič pasidalijo, kad per santykinai trumpą laiką atsikratė apie 20 kilogramų ir atvirai papasakojo, kas lėmė tokį pokytį. Pasak jos, svorio augimas prasidėjo po skaudžios asmeninės patirties, kai organizmą paveikė stresas ir hormonų disbalansas.

    Atlikėja teigė, kad tuo laikotarpiu svoris sparčiai didėjo ir perkopė 80 kilogramų ribą, o situaciją apsunkino ir polinkis į antrojo tipo diabetą. Dėl to ji nusprendė kreiptis į medikus, o ne bandyti spręsti problemą savarankiškai.

    Kas paskatino kreiptis į gydytojus?

    Pasak M. Nitič, organizmo pokyčiai po patirto sukrėtimo neapsiribojo vien svoriu, todėl reikėjo išsamių tyrimų ir specialistų priežiūros. Ji pabrėžė, kad savijauta keitėsi etapais, o kai kurie simptomai išryškėjo ne iš karto.

    „Vieną dieną supratau, kad drabužiai, kurie prieš savaitę vos užsisegė, tapo laisvi, ir atsirado labai aiškus jausmas, kad kažkas negerai“, – sakė Mila Nitič.

    „Ozempic“ ir pirmieji rezultatai

    Dainininkė teigė, kad medikai jai paskyrė „Ozempic“, kuris yra skirtas antrojo tipo diabeto gydymui, o daliai pacientų reikšmingai mažina apetitą. Anot jos, būtent šis vaistas padėjo numesti pirmuosius maždaug 15 kilogramų.

    Tačiau M. Nitič atviravo, kad susidūrė ir su nepageidaujamais reiškiniais, nes sumažėjęs alkio jausmas kartais virsdavo beveik visišku nenoru nei valgyti, nei gerti vandens. Ji pabrėžė, kad tokie preparatai gali būti vartojami tik prižiūrint medikams.

    Kodėl svarbi nuolatinė kontrolė?

    Atlikėja pasakojo, kad gydymo metu dozės buvo koreguojamos pagal rezultatus, kad svoris nekristų per greitai ir organizmas nepatirtų papildomo streso. Vėliau, anot jos, pasirinktas kitas gydymo variantas, padėjęs išlaikyti svorio kontrolę neprarandant visiško apetito.

    Ji taip pat teigė peržiūrėjusi mitybą, daugiau dėmesio skyrusi režimui ir bendram savijautos stebėjimui. Pastaraisiais metais panašūs vaistai plačiai aptarinėjami ir dėl svorio mažinimo, tačiau gydytojai nuolat kartoja, kad savarankiškas vartojimas be tyrimų ir priežiūros gali sukelti rimtų komplikacijų.

  • Šis prieskonių vanduo gali „užkurti“ virškinimą: medikai primena, kam jis visai netinka

    Šiltas vanduo su prieskoniais pastaraisiais metais tapo populiariu rytiniu ritualu, kurį žmonės renkasi vietoje klasikinio vandens su medumi ar arbatos. Dažniausiai į jį dedami vadinamieji „meduolių“ prieskoniai: cinamonas, imbieras, gvazdikėliai, kardamonas, anyžius ar muskato riešutas.

    Nors tokio gėrimo aromatas ir šilumos pojūtis gali būti malonūs, svarbu suprasti, kad teiginiai apie stebuklingai įsibėgėjantį metabolizmą dažnai yra perdėti. Prieskoniai gali prisidėti prie savijautos, tačiau jie nepakeičia mitybos kokybės, miego ir judėjimo.

    Kas iš tiesų gali padėti virškinimui?

    Dalis prieskonių tradiciškai siejami su virškinimo komfortu. Imbieras kai kuriems žmonėms gali mažinti pykinimą, o pipirai ir kiti aštresni prieskoniai trumpam suaktyvina šilumos pojūtį ir seilių bei skrandžio sulčių išsiskyrimą.

    Vis dėlto poveikis dažniausiai yra individualus ir labiau susijęs su tolerancija bei įpročiais. Jei žmogus linkęs persivalgyti, turi mažai skaidulų racione ar per mažai juda, vien prieskoninis vanduo problemos neišspręs.

    Taip pat verta prisiminti, kad cinamonas ir kiti prieskoniai nėra neutralūs visiems. Per dideli kiekiai gali dirginti skrandį, o kai kurie prieskoniai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami esant tam tikroms būklėms.

    Kada prieskonių vandens geriau vengti?

    Jei vargina refliuksas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas, gastritas ar skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, aštresni ar rūgštesni priedai gali sustiprinti simptomus. Tokiais atvejais šiltas vanduo su prieskoniais ryte gali sukelti deginimą, spaudimą ar pykinimą.

    Atsargumo prireikia ir tiems, kurių žarnynas jautresnis, pavyzdžiui, esant dirgliosios žarnos sindromui. Kai kuriems žmonėms didesnis prieskonių kiekis ar jų mišiniai gali skatinti pilvo pūtimą ar diskomfortą.

    Nėštumo metu, taip pat vartojant kraują skystinančius ar cukraus kiekį reguliuojančius vaistus, prieš įtraukiant įpročius su didesniais imbiero ar kitų aktyvių prieskonių kiekiais verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Kaip pasigaminti saugesnę versiją?

    Jei norisi prieskoninio gėrimo, paprastesnė taisyklė yra saikas. Dažniausiai pakanka į 250 mililitrų karšto, bet ne verdančio vandens įmaišyti maždaug pusę arbatinio šaukštelio prieskonių mišinio ir leisti pritraukti apie 10 minučių.

    Norint saldumo, geriau rinktis nedidelį kiekį medaus, tačiau jo nedėti į labai karštą vandenį. Taip pat nebūtina gėrimo paversti rūgščiu, jei yra polinkis į refliuksą, todėl citrina ar apelsinas turėtų būti tik pasirinktiniai priedai.

    Prieskonių mišinį patogu pasigaminti namuose ir laikyti sandariame stikliniame inde, kad būtų galima kontroliuoti sudėtį ir vengti pridėtinio cukraus. Tačiau svarbiausia išlikti realistiškiems: toks gėrimas gali būti malonus įprotis, bet ne gydymo priemonė.

  • Kaip laikyti duoną, kad nepelytų: pamirškite plastikinį maišelį, tinka net šaldiklis

    Duoną daugelis perka beveik kasdien, tačiau laikymo įpročiai dažnai lemia, kad kepalas greitai sudrėksta ir pradeda pelyti. Dažniausia klaida yra palikti ją parduotuvės plastikiniame maišelyje, nes jame kaupiasi vandens garai ir susidaro palankios sąlygos pelėsiui.

    Pelėsis yra grybas, kuriam plisti labiausiai reikia drėgmės ir šilumos, todėl svarbiausia užduotis virtuvėje yra kontroliuoti kondensatą. Kai garai nusėda ant plutelės ir maišelio sienelių, žalsvos dėmės gali pasirodyti gerokai greičiau, nei tikimasi, net jei duona iš pažiūros dar šviežia.

    Geriausiai duona laikosi kambario temperatūroje, sausoje ir vėdinamoje vietoje, atokiau nuo radiatoriaus, orkaitės ar garuojančio virdulio. Svarbu, kad ji galėtų šiek tiek kvėpuoti, nes visiškai sandari aplinka beveik visada reiškia perteklinę drėgmę.

    Šaldytuvas daugeliu atvejų nėra išeitis, nors taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žemoje temperatūroje duona paprastai greičiau sužiedėja, gali tapti kietesnė, prarasti malonią tekstūrą, todėl kasdieniam laikymui dažniau rekomenduojama rinktis kitas priemones.

    Praktinis sprendimas yra lininiai ar medvilniniai maišeliai, kurie padeda pašalinti drėgmės perteklių ir mažina kondensato riziką. Duoną verta suvynioti laisvai ir nelaikyti pernelyg šiltai, o pats maišelis turi būti švarus ir sausas, kad nekauptų kvapų ar drėgmės likučių.

    Dar vienas patikimas variantas yra duoninė, kurios paskirtis išlaikyti stabilesnį mikroklimatą: kad nebūtų nei per sausa, nei per drėgna. Gerai, kai duoninė turi bent minimalią ventiliaciją, o ji pati laikoma pavėsyje, toliau nuo kaitros šaltinių.

    Medinės duoninės paprastai geriau sušvelnina drėgmės svyravimus, o metalinės dažnai patogesnės higienai ir valymui. Vis dėlto metaliniuose induose kondensatas gali kauptis lengviau, todėl verta rinktis modelius su ventiliacijos angomis ir reguliariai juos išvalyti bei išdžiovinti.

    Ilgiausiai šviežumą padeda išsaugoti šaldiklis, ypač jei duonos suvalgote ne kasdien arba norite sumažinti išmetamo maisto kiekį. Šaldymas sulėtina senėjimo procesus, todėl duona gali išlikti tinkama vartoti kelias savaites, neprarasdama skonio taip greitai, kaip laikoma kambaryje.

    Patogiausia kepalą iš anksto supjaustyti riekėmis ir sudėti į šaldymui tinkamą pakuotę, kad kaskart galėtumėte pasiimti tik tiek, kiek reikia. Riekes galima dėti tiesiai į skrudintuvą ar kelioms minutėms į orkaitę, o visą kepalą atgaivinsite trumpai pašildę ir lengvai sudrėkinę plutelę vandeniu.