CP v2

Category: Uncategorized

  • Taip verdate bulves? Specialistai įspėja: taip galite prarasti iki 80 proc. vitaminų

    Bulvės mūsų virtuvėje įsitvirtinusios jau kelis šimtmečius, todėl jų virimas dažnai atliekamas automatiškai: vanduo, druska ir 15–20 minučių puode. Tačiau mitybos specialistai primena, kad būtent įprasti įpročiai lemia didžiausius maistinių medžiagų nuostolius.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, ypač vitaminas C ir dalis B grupės vitaminų, verdant lengvai pereina į nuovirą. Kuo daugiau bulvė supjaustoma ir kuo ilgiau verdama, tuo didesnis kontaktas su vandeniu ir šiluma, todėl nuostoliai gali būti labai reikšmingi.

    Didžiausia klaida – per smulkiai pjaustyti

    Norint išsaugoti daugiau vertingų medžiagų, bulves verta virti kuo didesniais gabalais arba visai nepjaustyti. Didžiausia vitaminų ir mineralų koncentracija yra visai po odele, todėl bulvių skutimas ir smulkinimas dar labiau sumažina jų maistinę vertę.

    Kitas svarbus veiksnys yra virimo trukmė: pervirtos bulvės praranda tekstūrą, tampa vandeningos, o nuovire lieka daugiau ištirpusių medžiagų. Praktinis patarimas paprastas: minkštumą verta tikrinti anksčiau, o išvirus vandenį nupilti iš karto.

    Į šaltą vandenį ar į verdantį?

    Klausimas, į kokį vandenį dėti bulves, priklauso nuo rezultato lėkštėje. Jei bulvės bus skirtos tyrelei ar salotoms, dažnai pasirenkamas virimas nuo šalto vandens, kad gumbai sušiltų tolygiai ir vienodai suminkštėtų.

    Jei norisi labiau išlaikyti struktūrą, o ypač verdant jaunas bulves ar bulves su odele, pravartu dėti jas į jau verdantį vandenį. Taip greičiau „uždaromas“ paviršius, trumpėja bendras virimo laikas ir mažiau medžiagų spėja pereiti į nuovirą.

    Skonis be druskos ir dar viena gudrybė

    Druska puode yra įprotis, bet ji nėra būtina skoniui: aromatą gali sustiprinti krapai, lauro lapas, kmynai ar česnako skiltelė. Prieskonius galima dėti virimo pradžioje, o po nupylimo bulves gardinti sviestu, pipirais ar švelniai rūkyta paprika.

    Dar vienas niuansas, apie kurį kalba mitybos specialistai, yra patiekimo temperatūra. Atvėsusiose bulvėse dalis krakmolo pakinta į atsparesnį, todėl toks garnyras dažnai siejamas su lėtesniu gliukozės šuoliu ir didesne nauda žarnyno mikrobiotai.

  • Ar tikrai iš parduotuvės agurko užsiauginsite derlių? Ekspertai paaiškino, kur slypi klaida

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau plinta patarimai, esą pakanka nusipirkti agurką parduotuvėje, išimti sėklas ir kitą sezoną užsiauginti naujų augalų. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba logiškai, tačiau praktikoje toks bandymas dažnai baigiasi nusivylimu. Priežastys paprastos: dauguma prekyboje esančių agurkų nėra tinkami sėklų rinkimui.

    Viena pagrindinių kliūčių yra sėklų branda. Prekybos centrams skirti agurkai dažniausiai skinami jauni, kol vaisiai būna traškūs ir patrauklūs pirkėjui. Tokiu metu sėklos dar nebūna pilnai subrendusios, todėl jų daigumas būna labai menkas arba jo visai nėra.

    Kita svarbi priežastis susijusi su veislių pasirinkimu. Didelė dalis komercinių agurkų yra F1 hibridai, sukurti dėl vienodo dydžio, atsparumo ligoms ir stabilaus derliaus. Iš tokių vaisių išimtos sėklos gali būti nevaisingos arba išauginti augalus, kurie nebekartoja „tėvinio“ agurko savybių, todėl rezultatas tampa sunkiai prognozuojamas.

    Kur ieškoti tikrai daigių sėklų

    Patikimesnis kelias norintiems patiems pasiruošti sėklų yra rinktis ne masinę prekybą, o augintojus, kurie augina nehibridines, paveldimas arba atvirai apsidulkinančias veisles. Tokių agurkų dažniau galima rasti ūkininkų turguose ar pas smulkius augintojus. Būtent iš tokių veislių surinktos sėklos paprastai išlaiko augalo savybes ir yra tinkamesnės kitam sezonui.

    Norint sėkmingai pasiruošti sėklų, vieną vaisių reikėtų palikti visiškai pernokti. Toks agurkas dažniausiai būna didesnis, gali pagelsti ar paruduoti, o jo sėklos tuo metu būna pilnai subrendusios. Išimtas sėklas svarbu kruopščiai nuvalyti, išdžiovinti ir laikyti sausoje, vėsioje vietoje iki sėjos.

    Kodėl rezultatai kartais nuvilia

    Net ir iš tinkamesnių veislių sėklų gauti tokį patį rezultatą kaip parduotuvėje ne visada paprasta. Hibridinė selekcija plačiai naudojama tam, kad vaisiai būtų mažiau kartūs, vienodesni ir duotų didesnį derlių. Dėl to paveldimos veislės kai kuriais atvejais gali būti jautresnės aplinkos sąlygoms, labiau linkusios į kartumą ar duoti nevienodesnį derlių.

    Dar viena dažna problema yra netinkamos veislės pasirinkimas pagal klimatą. Agurkams svarbi šiluma, dirvos temperatūra ir pastovi drėgmė, todėl skirtingoms vietovėms tinka nevienodos veislės ir auginimo terminai. Dėl to norint gerų rezultatų verta rinktis sėklas, kurios aiškiai pritaikytos vietos sąlygoms, o ne pasikliauti vien tik atsitiktiniu pirkiniu parduotuvėje.

    Praktika rodo, kad patikimiausias sprendimas norint užsiauginti agurkų iš savo sėklų yra pradėti nuo nehibridinių veislių ir leisti vaisiui visiškai subręsti ant augalo. Taip galima sukurti nuoseklų ciklą, kai kasmet sėklos renkami iš geriausiai pasiteisinusių augalų. Tačiau iš prekybos centro agurko tai dažniausiai išlieka labiau eksperimentu nei patikimu būdu apsirūpinti sėklomis.

  • Valensija užkariauja sveikuolius: vietinė Viduržemio jūros dieta stebina net skeptikus

    Kalbant apie Viduržemio jūros dietą, dažniausiai minimos Italija ar Graikija, tačiau vis daugiau dėmesio sulaukia Ispanijos rytinė pakrantė. Valensijos regionas, garsėjantis uostu, žemdirbystės tradicijomis ir vietine virtuve, siejamas su gyvenimo kokybe ir sveikesniais mitybos įpročiais.

    Viduržemio jūros mitybos modelis tarptautiniu mastu laikomas vienu labiausiai mokslo pagrįstų: daug daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, riešutų ir alyvuogių aliejaus. Raudona mėsa ir saldumynai vartojami rečiau, o baltymų šaltiniai dažniau yra žuvis ir paukštiena.

    Tyrimai šį mitybos modelį sieja su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto bei insulto rizika, taip pat palankesniais cholesterolio rodikliais. Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojamas ir ryšys su geresne smegenų sveikata, ypač kai mityba derinama su aktyviu gyvenimo būdu.

    Kas išskiria Valensijos virtuvę?

    Valensija yra svarbus Viduržemio jūros uostas, todėl vietos virtuvėje natūraliai daug žuvies ir jūros gėrybių. Parduotuvėse ir restoranuose įprasti sardinių, menkių ar ančiuvių patiekalai, o riebios žuvys vertinamos dėl omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies ir žarnyno sveikata.

    Kitas regiono simbolis – apelsinai, kurie tapo Valensijos vizitine kortele. Nors vitaminas C gaunamas ir iš kitų produktų, citrusiniai vaisiai išlieka patogus kasdienis pasirinkimas, o sezoniškumas ir vietinė kilmė dera su tvarios mitybos tendencijomis.

    Ryžiai, ankštiniai ir alyvuogių aliejus

    Ryžiai Valensijoje – ne priedas, o virtuvės ašis: dažnai naudojami trumpagrūdžiai ryžiai, vertinami dėl tekstūros. Iš jų gaminama paelija, taip pat ryžių patiekalai su sultiniu, kai siekiama sodresnio, lėčiau valgomo maisto, labiau tinkančio pietums nei vėlyvai vakarienei.

    Receptuose daug augalinių baltymų: riešutų, lęšių ir pupelių, tarp jų vietinis garrofón, artimas sviestinėms pupelėms. Alyvuogių aliejus čia taip pat neatsiejamas nuo kasdienybės, o Ispanija išlieka viena svarbiausių jo gamintojų Europoje.

    Norint perimti Valensijos įpročius namuose, dažniausiai siūloma pradėti nuo paprastos krypties: daugiau daržovių ir ankštinių, dažniau žuvis, mažiau itin perdirbtų produktų ir saikingesni desertai. Valensijos pavyzdys rodo, kad sveikesnė mityba nebūtinai reiškia atsisakymus, dažniau – geresnę produktų kokybę, sezoniškumą ir aiškesnį dienos režimą.

  • Nepraleiskite: vasarinius moliūgus skinkite per 4–8 dienas – vėliau bus kieti ir prėski

    Vasariniai moliūgai, ypač cukinijos, skirtingai nei žieminiai moliūgai, turi ploną odelę ir geriausi būna nuskinti jauni. Jei vaisiai paliekami ant kero per ilgai, minkštimas greitai tampa kietas, pluoštinis, o skonis suprastėja.

    Sodininkystės specialistai rekomenduoja orientuotis į laiką po žydėjimo: dažniausiai tinkamiausias skynimo langas yra praėjus maždaug 4–8 dienoms po žiedo pasirodymo. Tai momentas, kai vaisius dar švelnus, sultingas ir tinka įvairiems patiekalams.

    Daugumą vasarinių moliūgų verta skinti, kai jie pasiekia apie 18–20 centimetrų ilgį, o apvalioms veislėms tinka maždaug teniso kamuoliuko dydis. Taip pat padeda paprastas požymis: prinokusio skynimui vaisiaus odelė atrodo blizgi ir lengvai įbrėžiama nagu.

    Kaip dažnai tikrinti kerus?

    Per sezoną cukinijos ir kiti vasariniai moliūgai auga labai sparčiai, todėl kerus verta apžiūrėti bent kas dvi dienas. Dažnas skynimas ne tik padeda išvengti peraugusių vaisių, bet ir skatina augalą megzti naujus.

    Palikti prinokę vaisiai ant kero dažnai tampa priežastimi, kodėl augalas lėtina naujų vaisių formavimą. Be to, peraugę moliūgai dažniau keliauja į kompostą arba paliekami tik sėkloms, o ne stalui.

    Skynimas turi vieną taisyklę

    Vaisių nereikėtų plėšti traukiant, nes galima pažeisti stiebą ir net šaknų sistemą. Saugiausia moliūgą nupjauti švariomis sodo žirklėmis arba aštriu peiliu, paliekant apie 2–3 centimetrus kotelio.

    Ant vaisiaus galo dažnai lieka sudžiūvęs žiedo likutis, tačiau jį lengva nuvalyti. Skynimas tinkamu metu ir švarus pjūvis padeda išsaugoti ir derliaus kokybę, ir paties augalo sveikatą.

  • Šis kepamas viščiukas parduotuvėse kainuoja įtartinai mažai: gudrus triukas, kuris veikia

    Keptas viščiukas, parduodamas paruošto maisto skyriuose, daugelyje prekybos tinklų išlieka vienas pigiausių pasirinkimų net tada, kai kiti maisto produktai brangsta. Tai atrodo paradoksaliai, nes paukštį reikia ne tik užauginti, bet ir iškepti, supakuoti bei išlaikyti šiltą.

    Tačiau žema kaina dažniausiai nėra „stebuklas“ ar paslėpti konservantai. Tai sąmoningai pasirinkta prekybos strategija, kai vienas itin populiarus produktas parduodamas su labai maža marža ar net nuostolingai, kad pritrauktų pirkėjus.

    Nuostolio lyderis, kuris atveda pirkėją

    Prekybininkai tokį produktą vadina nuostolio lyderiu: pirkėjas ateina dėl pigaus kepto viščiuko, o kartu į krepšelį įsideda garnyrą, salotas, gėrimus ar kitus kasdienius pirkinius. Būtent iš jų parduotuvė dažniausiai uždirba daugiau, nes šių prekių antkainiai yra didesni.

    Ši taktika ypač veikia todėl, kad keptas viščiukas yra „čia ir dabar“ sprendimas vakarienei. Pirkėjas taupo laiką, o parduotuvė padidina viso apsipirkimo krepšelio vertę, net jei vienas konkretus produktas atneša minimalų pelną.

    Kodėl jį galima gaminti taip pigiai

    Mažą kainą palaiko ir visa paukštininkystės tiekimo grandinė, kurioje per dešimtmečius išaugintas pramoninis efektyvumas. Viščiukų auginimas yra stipriai standartizuotas: atrenkamos greičiau augančios veislės, optimizuojamas pašarų panaudojimas, o procesai nuo auginimo iki perdirbimo dažnai valdomi vienose grupėse.

    Didelės apimtys leidžia mažinti savikainą: prieskoniai, pakuotės, įranga ir darbo jėga „pasidalija“ per tūkstančius vienetų. Be to, dalis neparduotų keptų viščiukų mėsos kai kuriose parduotuvėse panaudojama kitiems paruošto maisto gaminiams, taip mažinant atliekas.

    Psichologija: pigi kaina tampa etalonu

    Rinkodaros tyrimuose dažnai pabrėžiama vadinamoji „vertės inkaravimo“ logika: labai patraukli vieno produkto kaina sukuria įspūdį, kad ir visa parduotuvė yra „gera vieta apsipirkti“. Tada pirkėjas mažiau kritiškai vertina kitų prekių kainas ir lengviau ryžtasi papildomiems pirkiniams.

    Namų virtuvėje kepti vištą dažnai kainuoja panašiai, tačiau reikia laiko, prieskonių ir energijos, o rezultatas ne visada toks pats. Dėl to paruoštas keptas viščiukas daugeliui tampa ne tik „pigus“, bet ir „patogus“, o patogumas šiandien vis dažniau lemia pasirinkimą.

  • „Yeti“ už 28 eurus? Išbandė naują užpilamos kavos įrankį: rezultatas nustebino

    JAV gamintoja „Yeti“ pristatė naują nerūdijančio plieno užpilamos kavos laikiklį „Rambler Pour Over“, kurio kaina siekia apie 28 eurus. Gamintojas jį pozicionuoja kaip kelionėms ir stovyklavimui pritaikytą sprendimą, tačiau įrankis taikosi ir į kasdienę virtuvę.

    Šio tipo kava, dažnai vadinama pour-over, pastaraisiais metais išlieka viena populiariausių namų baristų praktikų, nes leidžia tiksliau valdyti ekstrakciją. Skonį labiausiai lemia malimo rupumas, vandens temperatūra, užpylimo tempas ir kavos bei vandens santykis.

    Kaip buvo testuojamas įrankis

    Bandymo metu buvo naudojamas klasikinis santykis: 16 gramų kavos ir 240 gramų vandens, tai atitinka maždaug 1:15 proporciją. Vanduo kaitintas iki maždaug 96 laipsnių Celsijaus, o užpylimo procesas lygintas su plačiai naudojamu „Hario“ V60 tipu.

    Vertinta ne tik skonis, bet ir praktiniai dalykai: kaip greitai bėga vanduo, ar lengva pritaikyti skirtingiems puodeliams, kaip paprastai išsiplauna. Tokie kriterijai kelionėse tampa lemiami, nes ne visada yra galimybė naudoti sudėtingą įrangą ar kruopščiai valyti.

    Kuo skiriasi nuo V60

    „Yeti“ modelis yra žemesnis, su vidinėmis briaunomis ir didesne lašėjimo anga, todėl vanduo per kavą prateka greičiau. Bandymuose užfiksuota, kad plikymas buvo maždaug 15 sekundžių spartesnis nei naudojant V60.

    Skonio prasme kava įvertinta kaip švari ir ryški, tačiau šiek tiek silpnesnė. Rekomendacija paprasta: jei norisi sodresnio puodelio, verta malti kiek smulkiau arba koreguoti užpylimo tempą, kad ekstrakcija būtų didesnė.

    Tvirtumas ir šilumos išlaikymas

    Vienas didžiausių šio sprendimo privalumų yra konstrukcija: nerūdijantis plienas ir dvigubos sienelės, kurios padeda išlaikyti šilumą plikymo metu. Bandymo metu nurodyta, kad vandens temperatūra proceso metu išliko apie 84 laipsnius Celsijaus, o tai yra pakankamai aukšta zona stabiliai ekstrakcijai.

    Kita vertus, metalinis paviršius kai kuriems gali atrodyti mažiau patogus valyti nei keramika ar plastikas, ypač jei kavos aliejai kaupiasi dažniau. Vis dėlto kelionėse toks sprendimas vertinamas dėl atsparumo: įrankį lengva įsidėti į kuprinę ir nesibaiminti, kad jis suduš.

    Apibendrinant, „Yeti“ „Rambler Pour Over“ pasirodė kaip patikimas, universaliai ant daugumos puodelių uždedamas įrankis. Jo stiprybės yra paprastumas, tvirtumas ir šilumos kontrolė, o pagrindinis kompromisas gali būti kiek silpnesnė ekstrakcija, kurią dažniausiai galima išspręsti malimo korekcija.

  • „Ooni“ metė iššūkį „KitchenAid“: naujas plakiklis žada tobulą picos tešlą, bet yra kabliukas

    Kiemo picų krosnių gamintoja „Ooni“ pristatė naują virtuvės įrenginį – stacionarų spiralininį tešlos maišytuvą „Ooni Halo Pro“. Gamintojas jį pozicionuoja kaip sprendimą tiems, kurie namuose nori lengvai paruošti elastingą, gerai išminkytą neapolietiškos picos tešlą.

    Skirtingai nei dauguma įprastų planetarinių plaktuvų, spiralininio tipo įrenginyje sukasi pats dubuo, o ne vien tik antgalis. Toks principas plačiai naudojamas profesionaliose kepyklose, nes padeda tolygiau įtraukti miltus ir vandenį, greičiau formuoti glitimo tinklą ir sumažinti sausų miltų „kišenių“ riziką.

    „Ooni Halo Pro“ turi skaitmeninį valdymą su laikmačiu ir reguliuojamu greičiu, o komplekte pateikiami keli antgaliai skirtingoms užduotims. Gamintojo teigimu, tai turi palengvinti ilgiau trunkantį minkymą, kai svarbios sekundės ir pastovus greitis.

    Testuojant įrenginį su picos tešla ir minkšta bandelių tešla, stiprioji pusė išryškėjo aiškiai: minkymas ir ingredientų sujungimas vyko tolygiai, o tešla išėjo tvirta, bet plastiška. Tokiam rezultatui svarbus ne tik kablio darbas, bet ir besisukantis dubuo bei papildomas laužiklis, padedantis tešlą tempti ir „vartyti“.

    Vis dėlto universalumo srityje atsirado silpnesnių vietų. Plakant grietinėlę iki standžių putų procesas užtruko pastebimai ilgiau nei kai kuriuose panašios klasės įrenginiuose, o kremuojant sviestą su cukrumi reikėjo dažniau stabdyti ir nubraukti masę nuo sienelių.

    Tokie skirtumai svarbūs pirkėjams, kurie vienu prietaisu tikisi atlikti viską – nuo duonos ir picos iki sausainių ar biskvitų. Spiralininiai maišytuvai dažniau laikomi tešlos specialistais, o ne universaliais konditerijos pagalbininkais, todėl pirkimo sprendimą labiausiai turėtų lemti tai, ką gaminate dažniausiai.

    Kaina taip pat priskiria „Ooni Halo Pro“ prie aukštesnės klasės įrenginių: JAV rinkoje jis kainuoja apie 800 JAV dolerių, tai yra maždaug 740 eurų. Už tokią sumą pirkėjai paprastai tikisi ne tik galios, bet ir plataus pritaikymo bei nepriekaištingo darbo su įvairiomis masėmis.

    Pastaraisiais metais namų kepimas išliko viena ryškiausių maisto gaminimo tendencijų: žmonės eksperimentuoja su ilgos fermentacijos tešlomis, aukštesne hidratacija ir tikslesniu procesų valdymu. Dėl to auga ir paklausa technikai, kuri geriau suvaldo minkymą bei leidžia stabiliai kartoti rezultatą, ypač gaminant picas ar duoną.

    Galutinis verdiktas paprastas: „Ooni Halo Pro“ labiausiai tinka tiems, kurie daug kepa ir prioritetą teikia tešlai, o ne universaliems desertų darbams. Jei virtuvėje ieškote vieno plaktuvo viskam, verta kritiškai įvertinti, ar spiralininio tipo konstrukcija atitiks kasdienius poreikius.

  • Gydytojas įspėja: 5 ženklai, kad pagalvę metas skubiai išmesti – rizikuojate sveikata

    Net ir brangiausia pagalvė laikui bėgant tampa ne tik nepatogi, bet ir gali kaupti alergenus bei mikroorganizmus. Joje susidaro aplinka, kurioje kaupiasi dulkės, prakaitas, odos dalelės, dulkių erkės ir jų išskyros, todėl ryte vis dažniau juntamas užgulęs nosis ar akių dirginimas.

    Miego specialistai ir alergologai pabrėžia, kad miego kokybę lemia ne vien miego trukmė, bet ir higiena bei tinkama kaklo atrama. Susidėvėjusi pagalvė gali prisidėti prie kaklo ir pečių įtampos, o jautresniems žmonėms sustiprinti alergijos simptomus.

    Kada pagalvė nebeatlieka funkcijos?

    Vienas aiškiausių signalų – prarasta forma: pagalvė suplokštėja, „sukrenta“ ir nebeišlaiko galvos neutralioje padėtyje. Tuomet miegant kaklas gali būti per daug sulenktas arba atloštas, o tai neretai baigiasi sustingimu ryte.

    Kitas dažnas požymis – sušokęs, gumbuotas užpildas, kurio nebeįmanoma tolygiai išpurenti. Tokia pagalvė spaudžia netolygiai, trukdo atsipalaiduoti ir gali skatinti dažnesnį vartymąsi naktį.

    Kvapas ir savijauta ryte

    Jei atsiranda užsilikęs drėgmės ar pelėsio primenantis kvapas, tai gali reikšti, kad pagalvėje kaupiasi drėgmė ir nešvarumai. Net ir pakeitus užvalkalą ar išskalbus, kvapas dažnai išlieka, nes problema slypi pačiame užpilde.

    Dar vienas svarbus kriterijus – pasikartojantis kaklo skausmas ar raumenų įtampa po miego. Jei diskomfortas kartojasi kelias dienas ar savaites, verta įvertinti, ar pagalvė tikrai atitinka jūsų miego padėtį ir ar nėra tiesiog nusidėvėjusi.

    Galiausiai, signalas gali būti ir bendra savijauta: atsibundate pavargę, irzlūs, trūksta energijos, nors miegate pakankamai. Nors priežasčių gali būti daug, netinkama pagalvė yra viena dažniausių, nes ji tiesiogiai veikia miego gilumą ir kūno atsipalaidavimą.

    Specialistai primena, kad pagalvės keitimo dažnis priklauso nuo užpildo ir priežiūros, tačiau susidėvėjimo požymiai dažniausiai atsiranda anksčiau nei tikimasi. Jei turite alergijų ar astmą, higienai ir miego reikmenų būklei verta skirti dar daugiau dėmesio.

  • 93-ejų Joan Collins atskleidė jaunystės paslaptį: jokio botokso, dietų ir grožio injekcijų

    93-ejų aktorė Joan Collins pasirodymu Kanų kino festivalyje vėl atkreipė gerbėjų dėmesį: raudonuoju kilimu ji žengė spindėdama energija ir elegancija. Žvaigždė tikina, kad jos išvaizdos pagrindas nėra greitos grožio procedūros, o nuosekli kasdienė savijautos priežiūra.

    Pasak aktorės, ji nesivaiko madingų, organizmą alinančių dietų ir nesitiki stebuklų iš trumpalaikių sprendimų. Collins akcentuoja paprastą principą: jei žmogus jaučiasi gerai, tai atsispindi ir išorėje.

    Kasdieniai įpročiai vietoj stebuklų

    Interviu britų žiniasklaidai Collins yra sakiusi, kad stengiasi miegoti apie aštuonias valandas ir vengia greitojo maisto. Taip pat ji reguliariai juda, o sportą įtraukia į savaitės rutiną kelis kartus, tiek, kiek leidžia amžius ir savijauta.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent miegas, subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas yra trys kertiniai veiksniai, siejami su sveikesniu senėjimu. Šiuos principus dažnai akcentuoja ir visuomenės sveikatos rekomendacijos, kuriose pabrėžiama nuoseklių įpročių, o ne ekstremalių pokyčių svarba.

    Genetika ir psichologinė savijauta

    Aktorė neslepia, kad reikšmės turėjo ir genetika: ji ne kartą minėjo ilgaamžiškumą šeimoje. Be to, Collins teigia, kad nuo vaikystės buvo skatinama rūpintis bendra sveikata, įskaitant vitaminus ir režimą, nors tuo metu tai nebuvo įprasta praktika.

    Ne mažiau svarbi, anot jos, yra psichologinė būsena ir socialiniai ryšiai. Collins yra pabrėžusi, kad gyvenime didžiausią dėmesį skiria šeimai, vyrui ir draugams, o ne nuolatiniam susitelkimui į išvaizdos trūkumus.

    Kategoriškas ne injekcijoms

    Nors apie jos išvaizdą netrūksta spėlionių, Collins tvirtina niekada nesiryžusi botokso injekcijoms ar plastinėms operacijoms. Ji kritiškai vertina tendenciją, kai grožio injekcijos ir užpildai tampa norma vis jaunesniame amžiuje.

    „Aš tikiu sveiku gyvenimo būdu: nevalgau nesveiko maisto, miegu aštuonias valandas ir sportuoju. Viskas labai paprasta“, – sakė Joan Collins.

    „Aš netikiu adatomis ir panašiais dalykais. Niekada nesileidau botokso ar ko nors kito į veidą“, – teigė aktorė.

  • Kopūstai bus traškūs iki 3 savaičių: paprastas laikymo triukas, kurį daugelis praleidžia

    Traškūs kopūstai kelias savaites nėra sėkmė ar atsitiktinumas – daug kas priklauso nuo to, kaip išsirenkate gūžę ir ką darote grįžę iš parduotuvės. Tinkamai laikoma visa gūžė šaldytuve dažniausiai išsilaiko 2–3 savaites, o supjaustyta – gerokai trumpiau.

    Kaip išsirinkti gerą gūžę

    Renkantis kopūstus verta ieškoti tvirtos, sunkesnės gūžės – tai dažniausiai reiškia, kad ji sultinga ir dar nepraradusi drėgmės. Spalva turėtų būti ryški ir tolygi, nepriklausomai nuo to, ar renkatės žaliuosius, ar raudonuosius kopūstus.

    Venkite gūžių su įtrūkimais, sumušimais, vystančiais lapais ar bet kokiais pelėsio požymiais. Išoriniai lapai turi būti standūs ir prigludę, o kvapas – lengvas, ne rūgštus.

    Geriausias laikymo būdas šaldytuve

    Visą kopūsto gūžę laikykite šaldytuvo daržovių stalčiuje, kur drėgmė paprastai būna šiek tiek didesnė. Kad kopūstas neišdžiūtų, bet kartu negautų perteklinės drėgmės, gūžę verta įdėti į didesnį polietileninį maišelį ir jo sandariai neužrišti, kad cirkuliuotų oras.

    Svarbi taisyklė – neplaukite kopūsto iš anksto. Ant lapų likusi drėgmė paspartina gedimą ir didina pelėsio riziką, todėl plauti rekomenduojama tik prieš pat naudojimą.

    Jei kopūstą supjaustėte ar sutarkavote, jis greičiau praranda drėgmę ir aromatą. Likusią dalį sandariai apvyniokite maistine plėvele arba laikykite sandariame inde ir suvartokite per maždaug 5 dienas.

    Kaip suprasti, kad kopūstas sugedo?

    Pirmas signalas – ryškus nemalonus, rūgštus kvapas. Švieži kopūstai paprastai kvepia švelniai, todėl intensyvus kvapas dažniausiai reiškia, kad produktas jau nebetinkamas.

    Taip pat įvertinkite spalvą ir tekstūrą: patamsėjusius išorinius lapus dažnai galima pašalinti, tačiau jei pakitimas apima didesnę dalį gūžės, rizikuoti neverta. Gleivėti, lipnūs, pernelyg minkšti lapai ar matomas pelėsis – aiškus ženklas, kad kopūstą reikia išmesti.

    Kopūstus galima ir užšaldyti, tačiau po atšildymo jie dažniausiai tampa minkštesni, todėl traškumo tikėtis neverta. Užšaldyti geriausia porcijomis, sandariame šaldymui skirtame maišelyje ar inde, o vėliau naudoti sriuboms, troškiniams ar apkepams; šaldiklyje laikyti verta iki 2 mėnesių.