CP v2

Category: Uncategorized

  • Šis kiprietiškas sūris stebina nauda: kodėl halloumi verta įtraukti į meniu vyresniems?

    Halloumi – tradicinis Kipre gaminamas sūris, daugelį metų išliekantis svarbia vietos virtuvės dalimi ir aktyviai eksportuojamas į kitas šalis. 2021 metais halloumi įrašytas į Europos Sąjungos saugomos kilmės vietos nuorodos registrą, todėl originalus produktas turi atitikti aiškius gamybos ir kilmės reikalavimus.

    Ieškant tikrojo halloumi, svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą: pakuotėje turi būti nurodyta saugoma kilmės vietos nuoroda PDO ir kilmė iš Kipro. Sudėtis taip pat išduoda autentiškumą, nes tradiciškai naudojamas avių pienas arba jo mišinys su ožkų ir karvių pienu, o vien karvių pieno dominavimas dažnai būdingas imitacijoms.

    Halloumi išsiskiria ir elgsena kaitinant: kepamas keptuvėje ar ant grotelių jis paprastai išlaiko formą ir netirpsta taip, kaip daugelis kitų sūrių. Būtent dėl šios savybės jis dažnai pasirenkamas grilinimui, salotoms ar kaip baltymingas priedas vietoje mėsos.

    Mitybos požiūriu halloumi yra koncentruotas baltymų šaltinis, tačiau kartu tai ir kaloringas, riebesnis produktas. Jame randama kalcio, fosforo, magnio ir kitų mineralų, taip pat vitaminų, tarp jų A ir B grupės, tačiau jo sudėtyje dažnai būna nemažai druskos, todėl porcijas verta planuoti saikingai.

    Vyresniame amžiuje aktualus kaulų tankio mažėjimas, todėl kalcio ir baltymų pakankamumas mityboje tampa ypač svarbus. Halloumi gali būti vienas iš pasirinkimų, tačiau geriausią rezultatą duoda visuma: pakankamas vitamino D kiekis, fizinis aktyvumas ir subalansuotas racionas, o esant padidėjusiam kraujospūdžiui verta rinktis mažiau sūrius produktus.

    Teiginiai apie reikšmingą poveikį regėjimui ar smegenų veiklai dažnai siejami su vitaminų ir mineralų kiekiu, tačiau tai nėra greitas sprendimas vienu produktu. Specialistai pabrėžia, kad regėjimo ir pažintinių funkcijų apsaugai svarbiausia ilgalaikė mitybos kokybė, širdies ir kraujagyslių rizikos kontrolė bei pakankamas miegas.

    Praktiškai halloumi lengviausia įtraukti kaip nedidelę porciją kelis kartus per savaitę: trumpai apkepus ant sausos keptuvės, derinant su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir pilno grūdo produktais. Taip galima išlaikyti sotumą ir gauti baltymų, kartu neperlenkiant lazdos su druska ir sočiaisiais riebalais.

  • Pomidorai gali saugoti širdį: su kuo juos valgyti, kad likopeno pasisavintumėte daugiau

    Pomidorai – vienas dažniausiai valgomų produktų, tačiau jų nauda širdžiai priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir nuo paruošimo. Juose esantis likopenas yra stiprus antioksidantas, siejamas su mažesne oksidacinio streso ir uždegiminių procesų rizika, kurie svarbūs aterosklerozės vystymuisi.

    Likopenas pomidorams suteikia raudoną spalvą, todėl jo daugiausia būna prinokusiuose raudonuose pomidoruose, o geltonuose ar žalsvuose jo gerokai mažiau. Pomidorai taip pat yra kalio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei ir širdies ritmui.

    Norint iš pomidorų gauti daugiau likopeno, svarbu jų struktūra. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti pomidorai dažniausiai leidžia organizmui lengviau pasisavinti šį junginį, todėl tyrės, padažai ir sultys gali būti pranašesni už stambiai pjaustytus gabalėlius.

    Dar vienas veiksnys – šiluminis apdorojimas. Kaitinimas padeda likopenui tapti labiau biologiškai prieinamam, todėl lengvai troškinti pomidorai, pomidorų sriubos ar naminis padažas gali būti ypač tinkamas pasirinkimas. Tiesa, vitaminas C yra jautrus karščiui, tad jei pomidorus renkatės būtent dėl šio vitamino, naudingiau juos valgyti žalius.

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl praktinis triukas paprastas: pomidorų patiekalą verta derinti su riebalų šaltiniu. Į padažą ar troškinį įpilta šaukštas alyvuogių ar kito augalinio aliejaus gali padėti geriau pasisavinti likopeną, o kartu papildo racioną širdžiai palankiais nesočiaisiais riebalais.

    Pomidorams taip pat tinka produktai, kurie papildo antioksidantų spektrą. Riešutai, sėklos ar jų aliejai suteikia vitamino E, kuris mityboje veikia kaip antioksidantas ir gali prisidėti prie bendros apsaugos nuo oksidacijos procesų.

    Kasdieniuose patiekaluose verta rinktis ir klasikinius derinius, kuriuos lengva pritaikyti lietuviškoje virtuvėje. Pomidorų padažas su česnaku ir svogūnais, daržovių troškinys su pomidorais ar pomidorai su riebesne žuvimi gali būti ne tik skanu, bet ir palanku širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas neišsprendžia visų problemų. Didžiausią poveikį širdies sveikatai paprastai duoda bendras mitybos modelis, pakankamas skaidulų kiekis, mažiau druskos, daugiau daržovių, ankštinių ir žuvies, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas.

  • 4 kartus daugiau vitamino C nei apelsine: šis vaisius iš „Biedronka“ stebina nauda

    Gvajava – egzotiškas, intensyviai kvepiantis vaisius, vis dažniau pasirodantis ir Europos parduotuvių lentynose. Jis vertinamas dėl didelės vitamino C koncentracijos, skaidulų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, siejamų su imuniteto ir odos būklės palaikymu.

    USDA duomenimis, 100 gramų gvajavos gali būti apie 228 miligramai vitamino C, kai apelsine tokio paties kiekio paprastai būna apie 50 miligramų. Dėl to gvajava dažnai minima kaip vienas vitamino C gausiausių vaisių, nors tikslūs kiekiai gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sunokimo.

    Vitaminas C svarbus kolageno sintezei, todėl mityboje jo pakankamumas siejamas su normalia odos, kraujagyslių ir dantenų funkcija. Jis taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau svarbus ir skaidulų kiekis, dėl kurio gvajava gali būti sotesnis užkandis. Skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos, o subalansuotoje mityboje padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje.

    Šis vaisius taip pat aprūpina kaliu, kuris svarbus normaliai širdies ir nervų sistemos veiklai. Gvajavoje randama ir kitų antioksidantų, tokių kaip likopenas, beta karotenas, polifenoliai bei flavonoidai, tačiau jų kiekiai skiriasi pagal veislę ir laikymo sąlygas.

    Virtuvėje gvajava universali: ją galima valgyti žalią, supjaustyti gabalėliais ir dėti į jogurtą, košę, vaisių salotas ar glotnučius. Kai kuriose virtuvėse ji naudojama ir pikantiškuose patiekaluose, pavyzdžiui, kaip priedas prie padažų, nes saldžiarūgštis skonis padeda subalansuoti riebesnius produktus.

    Renkantis gvajavą verta atkreipti dėmesį į aromatą ir sunokimą: prinokęs vaisius paprastai kvepia saldžiai ir egzotiškai, o minkštimas būna švelnesnis. Kaip ir su kitais vaisiais, svarbiausia yra bendras mitybos kontekstas: gvajava gali praturtinti racioną, tačiau nepakeičia įvairios mitybos ir sveiko gyvenimo būdo.

  • Per karščius šis gėrimas gali smogti širdžiai: kardiologai įspėja dėl populiaraus įpročio

    Per karščio bangas daugelis instinktyviai griebiasi ledinio vandens ar gėrimų su ledu, tačiau medikai primena, kad toks pasirinkimas ne visada yra saugus. Staigus temperatūros kontrastas gali sukelti organizmui šiluminį šoką ir papildomą krūvį širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Žmogui įkaitus, labai šaltas gėrimas gali staiga susiaurinti kraujagysles ir pakeisti širdies darbo ritmą, o jautresniems asmenims sukelti nemalonius simptomus. Dažniausiai tai pasireiškia aštriu skausmu veido ančiuose ar gerklėje, šaltkrėčiu, diskomfortu skrandyje, galvos svaigimu ar staigiu kraujospūdžio kritimu.

    Didžiausia rizika kyla vyresnio amžiaus žmonėms, tiems, kurie turi širdies ritmo sutrikimų, serga išemine širdies liga, patiria padidėjusį kraujospūdį arba yra dehidratavę. Tokiais atvejais staigus atšaldymas gali išprovokuoti rimtesnius ritmo sutrikimus, o kraštutinėmis situacijomis prisidėti prie ūmių širdies įvykių.

    Kas geriau nei ledas?

    Specialistai karštyje dažniau rekomenduoja rinktis vėsesnius, bet ne ledinius gėrimus, artimesnius kūno temperatūrai, ir gerti mažais gurkšniais. Toks įprotis padeda tolygiau atvėsinti organizmą ir išvengti staigių reakcijų.

    Kasdieniam skysčių papildymui tinkamiausias pasirinkimas išlieka vanduo, ypač jei žmogus daug prakaituoja ar aktyviai juda. Karštomis dienomis skysčių poreikis paprastai išauga, todėl verta gerti reguliariai, nelaukiant troškulio.

    Ką riboti per karščius?

    Per kaitrą pravartu atsargiau vertinti alkoholį, nes jis skatina skysčių netekimą ir gali apsunkinti termoreguliaciją. Taip pat nereikėtų piktnaudžiauti stipria kava, energetiniais ir labai saldžiais gėrimais, kurie daliai žmonių gali didinti širdies ritmą, kelti kraujospūdį ir trukdyti efektyviai atkurti skysčių balansą.

    Papildomai prie vandens gali padėti vandeningi vaisiai ir daržovės, pavyzdžiui, arbūzai, melionai, braškės, persikai ar citrusiniai vaisiai. Vis dėlto, jei karštyje atsiranda krūtinės skausmas, stiprus silpnumas, alpimo jausmas ar sutrinka širdies ritmas, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Mėlynės nebe pirmoje vietoje: 13 produktų, kuriuose antioksidantų dar daugiau

    Kas iš tiesų yra antioksidantai?

    Antioksidantai – tai junginiai, padedantys neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinėmis ligomis. Mėlynės dažnai vadinamos vienu geriausių jų šaltinių, tačiau pagal laboratorinius matavimus kai kurie produktai jas lenkia.

    Dažnai minimas ORAC rodiklis (deguonies radikalų sugerties geba) parodo antioksidantų aktyvumą mėgintuvėlyje, bet jis nėra tiesioginis „naudos sveikatai“ matas. Įtaką daro ir tai, kaip organizmas pasisavina skirtingus polifenolius, vitaminus bei kitus augalinius junginius.

    Produktai, kurie gali nustebinti

    Didžiausius ORAC skaičius paprastai surenka prieskoniai, nes jie koncentruoti ir dažnai džiovinti. Pavyzdžiui, gvazdikėliai, cinamonas, ciberžolė ar imbieras pagal tokius skaičiavimus gali ženkliai lenkti mėlynes, nors kasdien jų suvartojame gerokai mažiau.

    Tarp ryškesnių alternatyvų minimi ir kakavos produktai: kakavos milteliai bei nesaldinta kepimo kakava išsiskiria polifenoliais, o tamsus šokoladas taip pat turi antioksidantų. Vis dėlto renkantis šokoladą svarbu vertinti cukraus ir sočiųjų riebalų kiekį.

    Uogos ir vaisiai taip pat turi „stipresnių“ konkurentų: spanguolės, juodieji serbentai, aronijos ar šeivamedžio uogos dažnai pasižymi didesne polifenolių koncentracija. Tamsi spalva paprastai reiškia daugiau antocianinų, tačiau skonis gali būti rūgštesnis ar sutraukiantis.

    Ne tik uogos: ankštiniai, riešutai ir grūdai

    Antioksidantų šaltiniai – ne vien desertų kategorija. Raudonosios pupelės, juodosios pupelės ir lęšiai prisideda ne tik polifenoliais, bet ir skaidulomis, todėl dažnai siejami su geresne širdies ir žarnyno sveikata.

    Iš riešutų dažnai išskiriami pekano riešutai, taip pat graikiniai riešutai ar lazdynų riešutai. Tokie produktai patogūs kasdienai, tačiau dėl kaloringumo svarbus saikas, ypač jei siekiama kontroliuoti svorį.

    Dar vienas mažiau aptariamas pasirinkimas – sorų sėlenos ir kai kurios kitos sėlenos, kuriose gali būti daug fenolinių junginių. Tai rodo bendrą tendenciją: kuo mažiau perdirbtas, kuo „tamsesnis“ ir kuo daugiau luobelės turintis augalinis produktas, tuo daugiau bioaktyvių medžiagų jame randama.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – įvairovė: kasdienis uogų, prieskonių, ankštinių, riešutų, žolelių ir pilno grūdo produktų derinimas dažniausiai duoda daugiau naudos nei vieno „supermaisto“ sureikšminimas. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Maltos mėsos klaida, kurią daro daugelis: taip apsaugosite šeimą gamindami mėsainius

    Mėsainiai namuose gali būti saugūs ir skanūs, tačiau malta mėsa yra rizikingesnė nei vientisas gabalas. Taip yra todėl, kad malimo metu bakterijos nuo paviršiaus gali patekti į visą masę, o didesnis paviršiaus plotas sudaro palankesnes sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Dažniausiai minimi pavojai siejami su bakterijomis, tokiomis kaip E. coli ir salmonelės, kurios gali sukelti ūmias žarnyno infekcijas. Dėl to maisto saugos specialistai pabrėžia, kad atsargumas prasideda ne virtuvėje, o dar parduotuvėje, renkantis ir transportuojant produktą.

    Kaip elgtis nuo parduotuvės

    Perkant maltą mėsą svarbu, kad pakuotė būtų nepažeista ir laikoma šaldytuve, o ne šiltoje vitrinos zonoje. Patikimiausia mėsą į krepšį dėti pabaigoje, kad ji kuo trumpiau būtų kambario temperatūroje.

    Parsivežus namo, mėsą reikėtų kuo greičiau dėti į šaldytuvą arba šaldiklį, o pakuotę pažymėti įsigijimo data. Laikant šaldytuve malta mėsa paprastai išsilaiko trumpiau nei šaldiklyje, todėl planuoti gaminimą verta iš anksto.

    Virtuvėje svarbiausia higiena

    Prieš ir po kontakto su žalia mėsa rankas būtina kruopščiai plauti šiltu vandeniu su muilu. Taip pat svarbu neliesti kitų paviršių, pavyzdžiui, prieskonių indelių, šaldytuvo rankenų ar telefono, kol rankos nešvarios.

    Visi paviršiai, kurie lietė žalią mėsą, turi būti nuplauti ir dezinfekuoti, kad būtų išvengta kryžminės taršos. Atskiros lentelės ir peiliai žaliai mėsai, o taip pat atskiri indai paruoštai ir jau iškeptai mėsai yra vienas patikimiausių būdų sumažinti riziką.

    Temperatūra lemia saugumą

    Vienas dažniausių namų virtuvės mitų yra įsitikinimas, kad pakanka apkepti mėsainį iki norimos spalvos. Saugumą užtikrina ne spalva, o vidinė temperatūra, todėl patikimiausia naudoti maisto termometrą.

    Maisto saugos gairėse pabrėžiama, kad maltos jautienos paplotėliai turėtų būti iškepami iki maždaug 71 laipsnio temperatūros viduje. Tik tada reikšmingai sumažinama tikimybė, kad mėsoje liks gyvybingų ligas sukeliančių bakterijų.

    Laikantis šių taisyklių mėsainių gamyba namuose neturi kelti streso. Keli paprasti įpročiai, greita šaldymo grandinė, švara ir termometras padeda užtikrinti, kad patiekalas būtų ne tik gardus, bet ir saugus visai šeimai.

  • Ne parmezanas: ką „Olive Garden“ iš tiesų tarkuoja ant jūsų makaronų ir kodėl?

    Restoranų tinklo „Olive Garden“ padavėjai, prie stalo tarkuodami sūrį ant fettuccine ar ravioli, dažnai sukuria įspūdį, kad tai parmezanas. Tačiau viešojoje erdvėje ir klientų pasakojimuose vis dažniau kartojama versija, jog iš tikrųjų dažniausiai naudojamas romano tipo sūris.

    Oficialaus „Olive Garden“ ar tinklą valdančios „Darden Restaurants“ patvirtinimo, kokį sūrį jie pila į tarkavimo įrankius, nėra. Vis dėlto keli ženklai leidžia manyti, kad praktikoje pasirenkamas romano, nes jis paprastai yra pigesnis ir geriau atitinka neriboto tarkavimo koncepciją.

    Papildomų užuominų suteikia ir išsinešimui komplektuojami užsakymai, kuriuose neretai pridedami romano sūrio pakeliai. Socialiniuose tinkluose taip pat gausu buvusių ar esamų darbuotojų teiginių, kad restoranuose naudojamas romano, o kai kurie mini ir konkretų prekės ženklą.

    Kuo skiriasi parmezanas ir romano?

    Autentiškas Parmigiano Reggiano yra saugomos kilmės vietos produktas, gaminamas tik tam tikruose Italijos regionuose ir pagal griežtas taisykles. Dėl to jis laikomas premium kategorijos sūriu, o rinkoje dažnai kainuoja daugiau už bendrinį parmezano tipo sūrį.

    Romano šeimoje žinomiausias Pecorino Romano taip pat priskiriamas saugomos kilmės vietos produktams, tačiau kasdienėje rinkoje plačiai paplitę ir paprastesni romano tipo variantai. Klasikinis romano dažniausiai gaminamas iš avių pieno ir gali būti brandinamas trumpiau, todėl jo savikaina paprastai mažesnė.

    Skonio požiūriu parmezanas dažnai apibūdinamas kaip švaresnio, švelniau riešutinio profilio, o romano neretai būna aštresnis, ryškesnis ir sūresnis. Būtent toks intensyvumas gerai tinka makaronams ir padažams, todėl daugeliui lankytojų skirtumas lėkštėje gali būti ne toks svarbus.

    Kodėl restoranai renkasi pigesnį sūrį?

    Pastaraisiais metais maisto žaliavų kainų svyravimai ir spaudimas išlaikyti patrauklias meniu kainas verčia restoranų tinklus ieškoti būdų optimizuoti sąnaudas. Jei klientams žadamas praktiškai neribotas sūrio kiekis, brangesnis produktas tampa didesne finansine rizika.

    Galiausiai daugumai svečių svarbiausia ne etiketė, o skonis ir patirtis, kai sūris tarkuojamas tiesiai prie stalo. Net jei tai romano, jis vis tiek atlieka tą pačią funkciją: suteikia patiekalui sūrumo, aromato ir sotumo, kurio daugelis tikisi iš itališko stiliaus virtuvės.

  • Šis pusryčių produktas turi beveik tiek omega-3, kiek lašiša: bet yra svarbi viena sąlyga

    Daugeliui žmonių žuvis, ypač lašiša, vis dar nėra kasdienis pasirinkimas, nors ji laikoma vienu patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių. Mitybos specialistai primena, kad omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų veiklos bei uždegiminių procesų reguliavimu.

    Alternatyva žuviai vis dažniau vadinamos čija sėklos, kurios tapo populiariu pusryčių priedu. Jose gausu skaidulų, taip pat randama magnio ir kalcio, o jų maistinių medžiagų derinys dažnai minimas kalbant apie sotumą ir virškinimo komfortą.

    Vis dėlto omega-3 čija sėklose ir lašišoje nėra tas pats. Lašišoje vyrauja EPA ir DHA, o čija sėklose pagrindinė omega-3 forma yra ALA, kuri priklauso augalinės kilmės riebalų rūgštims.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus organizmas ALA į EPA ir DHA paverčia ribotai, todėl šie šaltiniai nėra tiesiogiai lygiaverčiai. Kita vertus, didesnis ALA turinčių produktų vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų rizika, tad čija sėklos gali prasmingai papildyti racioną.

    Maistinės vertės palyginimuose dažnai pabrėžiama, kad 28 gramų čija sėklų porcijoje gali būti daugiau nei 5 gramai ALA. Tuo metu tokio pat svorio lašišos porcija paprastai pateikia mažesnį kiekį omega-3 gramais, tačiau tai daugiausia EPA ir DHA, kurių biologinis vaidmuo organizme tiesioginis.

    Kaip saugiai vartoti čija sėklas?

    Čija sėklos sugeria skysčius ir išbrinksta, todėl dažnai naudojamos košėse, jogurte ar pudinguose. Būtent brinkdamos jos išskiria gleivingą medžiagą, vadinamą mucilažu, kuri priskiriama tirpioms skaiduloms ir gali prisidėti prie sotumo.

    Svarbi taisyklė yra nevalgyti sausų čija sėklų ir neužsigerti menku kiekiu skysčių. Drėgmėje jos gali išbrinkti kelis kartus, todėl saugiausia jas iš anksto išmirkyti, įmaišyti į skystus patiekalus arba termiškai apdoroti.

    Kur jos tinka be desertų?

    Nors čija sėklos dažniausiai siejamos su saldžiais pusryčiais, jos gali būti naudojamos ir sūriuose patiekaluose. Dėl gebėjimo tirštinti jos tinka padažams, sriuboms ar troškiniams, kai norisi natūraliai sutirštinti tekstūrą.

    Dar viena populiari kryptis yra augalinė virtuvė, kur čija sėklos naudojamos kaip kiaušinio pakaitalas kepiniuose, kai sėklos sumaišomos su vandeniu ir paliekamos išbrinkti. Taip pat jos gali būti daiginamos, o daigai naudojami salotoms ar sumuštiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad renkantis omega-3 šaltinius svarbu įvairovė ir realūs poreikiai: vieniems tiks dažnesnė žuvis, kitiems labiau pasiteisins augaliniai pasirinkimai. Čija sėklos gali būti patogus būdas padidinti ALA kiekį, tačiau jos nepakeičia lašišoje esančių EPA ir DHA.

  • Ukrainą užgriuvo ekstremali kaitra: gydytojai įspėja, ko artimiausiomis dienomis nedaryti

    Ukrainoje prognozuojama kelių dienų karščio banga, kai oro temperatūra gali viršyti 32 laipsnius. Specialistai primena, kad didžiausias pavojus kyla ne vien nuo karščio, bet ir nuo vadinamojo šilumos indekso, kai didelė drėgmė apsunkina kūno vėsinimą.

    Tokiu oru organizmas greitai netenka skysčių ir elektrolitų, o perkaitimas gali vystytis nepastebimai, ypač jei daug laiko praleidžiama lauke. Medikai ragina planuoti dieną taip, kad aktyviausi darbai vyktų ryte arba vakare, o vidurdienį būtų ieškoma pavėsio.

    Kaip atpažinti šilumos ligą?

    Perkaitimas dažniausiai prasideda nuo šiluminio išsekimo, kai dėl kritinio skysčių ir mineralų netekimo atsiranda silpnumas, gausus prakaitavimas, pykinimas, galvos svaigimas. Oda gali būti blyški ir lipni, pulsas padažnėjęs.

    Pavojingiausia būklė yra šilumos smūgis, kai sutrinka organizmo termoreguliacija ir žmogus nebegali efektyviai vėsintis prakaitu. Tokiu atveju oda gali tapti karšta ir sausa, pasireiškia sumišimas, nerišli kalba, traukuliai ar sąmonės netekimas.

    „Jeigu žmogus sutriko, nustojo prakaituoti, jam pasidarė sunku kvėpuoti ar jis prarado sąmonę, būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą“, – sako medikai.

    Kam karštis pavojingiausias?

    Šilumos smūgis gali ištikti bet ką, tačiau didesnė rizika tenka vyresnio amžiaus žmonėms, kurių organizmas lėčiau prisitaiko prie temperatūros pokyčių. Taip pat itin pažeidžiami kūdikiai ir maži vaikai, nes jų termoreguliacija dar nebrandži.

    Atsargumo labiau reikia ir vartojantiems vaistus: dalis preparatų gali keisti skysčių balansą ar mažinti gebėjimą prakaituoti, o diuretikai didina elektrolitų netekimo riziką. Dirbantiems lauke karštomis dienomis patariama daryti dažnesnes pertraukas, gerti vandenį ir būti pavėsyje.

    Ypatingas pavojus kyla automobiliuose: net ir pravertas langas neapsaugo nuo staiga kylančios temperatūros salone. Dėl to vaikų ar gyvūnų palikimas stovinčiame automobilyje gali baigtis mirtimi per labai trumpą laiką.

    Vanduo, druska ir vėsinimas be kondicionieriaus

    Karštyje rekomenduojama gerti reguliariai, nelaukiant troškulio, nes troškulys dažnai atsilieka nuo realaus skysčių poreikio. Paprastas orientyras yra šlapimo spalva: tamsiai geltona dažnai rodo, kad skysčių jau trūksta.

    Svarbu nepersistengti atsisakant druskos: su prakaitu netenkama natrio, kuris yra vienas pagrindinių elektrolitų. Jei geriama daug vandens, bet negaunama elektrolitų, gali pablogėti savijauta, atsirasti silpnumas, galvos skausmas ar sumišimas.

    Jei nėra kondicionieriaus ar dėl elektros tiekimo trikdžių jis neveikia, patariama ieškoti vėsesnių patalpų bent kelioms valandoms per dieną. Taip pat padeda vėsus dušas, dieną užtrauktos užuolaidos, uždaryti langai karščiausiu metu, lengvi šviesūs drabužiai ir apsauginis kremas nuo saulės, nes nudegusi oda blogiau atiduoda šilumą.

  • Daugelis lietuvių stokoja šio vitamino: mokslas aiškinasi, ar jis iš tiesų lėtina senėjimą

    Vitaminas D dažnai vadinamas vienu svarbiausių organizmo „reguliatorių“, tačiau jo trūkumas vis dar labai paplitęs, ypač šiaurinėse šalyse. Specialistai pabrėžia, kad esant deficitui gali prastėti kaulų ir raumenų būklė, silpnėti imunitetas, o kai kuriems žmonėms ryškėti ir odos senėjimo požymiai.

    Mokslinėje literatūroje daug diskutuojama, ar vitamino D papildai gali lėtinti biologinį senėjimą. Gydytojai akcentuoja paprastą taisyklę: jei vitamino D lygis normalus, tvirtų įrodymų, kad papildomas vartojimas reikšmingai pristabdytų senėjimą, kol kas nepakanka.

    Kaip tai siejama su oda

    Vitaminas D dalyvauja įvairiuose odos procesuose, įskaitant ląstelių atsinaujinimą ir uždegimo kontrolę. Kai jo trūksta, gali sutrikti odos barjero funkcija, didėti sausumas, jautrumas, o tai netiesiogiai gali prisidėti prie greitesnio vizualinio senėjimo.

    Tekstuose apie vitaminą D dažnai minimi kolagenas ir elastinas, nes šios struktūros lemia odos stangrumą ir elastingumą. Vis dėlto dermos pokyčius labiausiai veikia kompleksas veiksnių, o vienas vitaminas senėjimo proceso „neišjungia“.

    Telomerai ir senėjimo „matuoklis“

    Vienas dažniausiai aptariamų senėjimo rodiklių yra telomerų ilgis. Telomerai yra tarsi apsauginiai „dangteliai“ chromosomų galuose, kurie trumpėja kiekvieną kartą ląstelei dalijantis, o su amžiumi didėja DNR klaidų ir mutacijų rizika.

    Tyrėjai bando suprasti, ar telomerų trumpėjimą galima paveikti gyvenimo būdu ir papildais. Žinoma, kad telomerams nepalankūs veiksniai gali būti miego stoka, lėtinis stresas, aplinkos tarša, itin perdirbtas maistas ir mažas fizinis aktyvumas.

    Ką parodė naujesni duomenys

    Viename didesnės apimties tyrime buvo analizuojami daugiau nei 900 žmonių kraujo ląstelių rodikliai, vertinant vitamino D ir omega-3 papildų vartojimą. Daliai dalyvių kasdien buvo skiriama 2 000 tarptautinių vienetų vitamino D3.

    Tyrimo rezultatai parodė, kad papildus vartojusioje grupėje telomerų trumpėjimas buvo mažesnis, o telomerai išliko ilgesni, palyginti su nevartojusiais. Būtent dėl to viešojoje erdvėje sustiprėjo idėja, kad vitaminas D gali būti susijęs su lėtesniais biologinio senėjimo procesais.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad telomerų trumpėjimas yra tik vienas iš daugelio siūlomų senėjimo mechanizmų, o senėjimą lemia kelių sistemų pokyčių visuma. Todėl vitaminas D vertinamas kaip galimai svarbus sveikatai, tačiau jis nėra universalus sprendimas, galintis „sustabdyti“ senėjimą.

    Praktikoje gydytojai rekomenduoja pirmiausia atlikti kraujo tyrimą ir įvertinti, ar vitamino D tikrai trūksta, o papildus vartoti pagal individualią situaciją. Taip pat akcentuojama, kad miegas, subalansuota mityba ir reguliarus fizinis aktyvumas išlieka kertiniai veiksniai, susiję su geresniais ilgalaikės sveikatos rodikliais.