CP v2

Category: Uncategorized

  • Šefai susiginčijo dėl lašišos: viena temperatūra žada saugumą, kita – skonį

    Virtuvės profesionalai vis dar nesutaria, iki kokios vidaus temperatūros geriausia kepti lašišą: vieni laikosi griežtų maisto saugos normų, kiti sąmoningai renkasi žemesnę kaitrą dėl tekstūros ir skonio. Diskusija ypač paaštrėja kalbant apie namų virtuvę, kur ne visada naudojami termometrai.

    JAV maisto saugos rekomendacijose žuviai dažniausiai nurodoma 63 laipsnių Celsijaus vidaus temperatūra, kuri atitinka 145 laipsnius pagal Farenheitą. Šią ribą cituoja ir dalis šefų, pabrėždami, kad įprasta parduotuvėse perkama lašiša nėra skirta valgyti žalia ar nepakankamai iškepta.

    „Įprasta parduotuvėje pirkta lašiša nėra sushi kokybės ir nėra skirta patiekti žalia ar nepakankamai iškepta“, – sakė šefė Sylvia Graf Carrethers.

    Tačiau nemažai restoranų sąmoningai renkasi žemesnę vidaus temperatūrą, dažnai apie 52 laipsnius Celsijaus, kuri laikoma vidutiniškai mažai iškepusios lašišos lygiu. Tokia žuvis paprastai būna sultingesnė, minkštesnė, jos baltymai mažiau susitraukia, todėl tekstūra primena sviestinį švelnumą.

    Svarbus niuansas tas, kad užšaldymas gali sumažinti parazitų riziką, tačiau jis nėra universalus sprendimas bakterijoms ar netinkamam laikymui. Būtent todėl maisto saugos institucijos akcentuoja ne vien „madingą“ kepimo lygį, o visą grandinę: žuvies kilmę, laikymo temperatūrą, higieną ir pakankamą terminį apdorojimą.

    Kaip apsispręsti namuose?

    Renkantis kepimo temperatūrą namų virtuvėje, svarbiausia įvertinti asmeninę rizikos toleranciją ir sveikatos būklę. Didesnę riziką patiria nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės, vaikai ir turintys silpnesnę imuninę sistemą – jiems dažniau rekomenduojama laikytis aukštesnės temperatūros.

    Praktiškiausias sprendimas siekiant ir saugumo, ir stabilaus rezultato yra virtuvinis termometras, nes pagal spalvą ar laiką keptuvėje lengva suklysti. Šefai taip pat pabrėžia, kad didžiausia klaida yra perkepta lašiša: ji greitai išsausėja, todėl net ir laikantis saugumo rekomendacijų verta kontroliuoti kaitrą ir neperlaikyti žuvies.

    Galiausiai ginčas dažnai sukasi ne apie tai, ar taisyklės reikalingos, o kur baigiasi saugus kompromisas ir prasideda nepagrįsta rizika. Jei norisi minkštesnės tekstūros, verta rinktis patikimos kilmės žuvį, laikytis higienos ir tiksliai matuoti temperatūrą, o ne remtis vien nuojauta.

  • Omega-6 rekordininkai: šie produktai jo turi daugiau nei žemės riešutų sviestas

    Žemės riešutų sviestas dažnai laikomas riebiu produktu, tačiau omega-6 riebalų rūgščių kiekiu jis nėra absoliutus lyderis. JAV žemės ūkio departamento maistinių medžiagų duomenys rodo, kad 100 gramų žemės riešutų sviesto yra apie 10 gramų omega-6.

    Pastaraisiais metais mitybos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad svarbiau ne demonizuoti omega-6, o užtikrinti pakankamą omega-3 kiekį racione. Harvardo sveikatos informacijoje akcentuojama, kad omega-6 polinesočiosios riebalų rūgštys gali būti naudingos širdies ir kraujagyslių sveikatai, ypač kai jos keičia sočiuosius riebalus.

    Kur omega-6 yra daugiausia?

    Tarp ryškiausių omega-6 šaltinių išsiskiria kukurūzų aliejus: 100 gramų gali būti apie 51,9 gramo omega-6, todėl jis kelis kartus lenkia žemės riešutų sviestą. Saulėgrąžų aliejuje taip pat daug šių riebalų rūgščių, maždaug kiek daugiau nei 20 gramų 100 gramų produkto.

    Itin daug omega-6 turi ir graikiniai riešutai: 100 gramų porcija gali siekti apie 30,8 gramo, o nedidelė sauja suteikia reikšmingą dalį dienos kiekio. Dar vienas dažnas pasirinkimas virtuvėje yra rapsų aliejus, kurio 100 gramų gali būti beveik 18 gramų omega-6.

    Dygminų aliejus paprastai priskiriamas prie aliejų, kuriuose omega-6 taip pat gausu, apie 13,6 gramo 100 gramų. Tuo metu migdolų svieste omega-6 kiekis gali siekti apie 12,6 gramo 100 gramų, tad jis aplenkia žemės riešutų sviestą.

    Ką tai reiškia kasdienėje mityboje?

    Kasdienėje virtuvėje omega-6 dažniausiai gaunama per augalinius aliejus, riešutus ir riešutų sviestus, todėl daugeliui žmonių šių riebalų netrūksta. Dėl to mitybos rekomendacijose vis dažniau akcentuojama pusiausvyra ir didesnis dėmesys omega-3 šaltiniams, tokiems kaip riebi žuvis, sėmenys ar chia sėklos.

    „Daugumai žmonių nebūtina vengti omega-6, svarbiau yra dažniau rinktis omega-3 šaltinius“, – teigiama Harvardo sveikatos informacijoje. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra bendra raciono kokybė, o augaliniai aliejai gali būti palankus pasirinkimas, jei jie keičia sočiuosius riebalus.

    Kaip protingai rinktis riebalus?

    Neutralūs aliejai, tokie kaip rapsų ar saulėgrąžų, dažnai pasirenkami dėl skonio ir kulinarinių savybių, tačiau jų vartojimą verta derinti su omega-3 šaltiniais. Riešutai ir riešutų sviestai gali būti naudingi, bet svarbu atsižvelgti į porcijų dydį, nes tai kaloringi produktai.

    Jei siekiate mažiau perdirbto raciono, paprasta taisyklė yra naudoti aliejų tiek, kiek reikia technologijai, o dalį riebalų gauti iš visaverčių produktų, pavyzdžiui, riešutų ar sėklų. Taip lengviau išlaikyti balansą ir kontroliuoti bendrą energijos kiekį.

  • Trys savaitgalio įpročiai, kurie tyliai kelia 2 tipo diabeto riziką: medikai įspėja

    Savaitgaliai daugeliui reiškia atsipalaidavimą, tačiau būtent tada dažnai susiformuoja įpročiai, kurie ilgainiui gali didinti 2 tipo diabeto riziką. Specialistai pabrėžia, kad pavojų kelia ne vien saldumynai, bet ir miego režimo laužymas, alkoholis bei persivalgymas itin perdirbtu maistu.

    2 tipo diabetas vystosi palaipsniui, kai organizmo ląstelės tampa mažiau jautrios insulinui, o gliukozė kraujyje ilgiau išlieka padidėjusi. Ilgainiui tai gali lemti priešdiabetę būklę ir didesnę širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Trumpas miegas ir režimo kaita

    Neišsimiegojimas ar staigus miego grafiko pakeitimas savaitgaliais gali išbalansuoti organizmo hormonų veiklą. Miego trūkumas siejamas su didesniu kortizolio lygiu, stipresniu alkio pojūčiu ir prastesniu sotumo signalų veikimu, todėl dažniau renkamasi kaloringas maistas.

    Net kelios prastos nakties gali trumpam sumažinti jautrumą insulinui, o tai reiškia, kad cukraus kontrolė tampa sudėtingesnė. Specialistai rekomenduoja savaitgaliais nekompensuoti visos savaitės miego skolos, o stengtis laikytis panašaus užmigimo ir kėlimosi laiko.

    Alkoholis, ypač dideliais kiekiais

    Savaitgalinis gausesnis alkoholio vartojimas neretai vadinamas nekaltu atsipalaidavimu, tačiau jis susijęs su didesne metabolinių sutrikimų rizika. Alkoholis gali apsunkinti kepenų darbą, didinti uždegiminius procesus ir netiesiogiai bloginti gliukozės reguliavimą.

    Prie rizikos prisideda ir papildomos kalorijos, kurias žmonės dažnai „išgeria“ net nepastebėdami, taip pat užkandžiavimas vėlai vakare. Jei alkoholis tampa įprasta savaitgalio dalimi, ilgainiui tai gali atsiliepti ir kūno masei, ir cukraus apykaitai.

    Persivalgymas saldžiu ir riebiu maistu

    Po įtemptos savaitės dažnesni pietūs ar vakarienės ne namuose gali virsti rutina: didesnės porcijos, daugiau rafinuotų angliavandenių, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų. Tokia mityba apsunkina cukraus kiekio kraujyje kontrolę, ypač kai prie jos prisideda mažesnis fizinis aktyvumas.

    Ilgalaikėje perspektyvoje ypač perdirbtas maistas ir saldūs gėrimai didina energijos perteklių, skatina svorio augimą ir gali didinti atsparumą insulinui. Specialistai pataria rinktis mažesnes porcijas, dažniau įtraukti skaidulų turinčius angliavandenius, liesus baltymus ir nesočiuosius riebalus.

    Riziką mažina paprasti, bet nuoseklūs sprendimai: daugiau judėjimo savaitgaliais, trumpas pasivaikščiojimas po valgio, pastovesnis miego grafikas ir sąmoningesnis porcijų dydis. Jei jaučiate nuolatinį troškulį, nuovargį, dažną šlapinimąsi ar pastebite didėjantį svorį, verta pasitarti su gydytoju ir pasitikrinti gliukozės rodiklius.

  • Logopedai įspėja: šis populiarus prietaisas siejamas su vaikų kalbos vėlavimu ir isterijomis

    Išmanieji telefonai, planšetės ir televizoriai daugelyje šeimų tapo kasdienybe, tačiau specialistai primena, kad ankstyvame amžiuje ekranai gali trukdyti vaiko raidai. Ypač jautrus laikotarpis yra pirmieji gyvenimo metai, kai intensyviai formuojasi smegenų ryšiai ir socialiniai įgūdžiai.

    Vaikų raidos ekspertai ir pediatrų rekomendacijos sutaria dėl vieno principo: kūdikiams ir mažyliams iki 2 metų ekraninis laikas neturėtų būti įprasta veikla. Dažniausiai kaip pagrįsta išimtis įvardijami tik trumpi vaizdo skambučiai su artimaisiais, kai vaikas bendrauja su realiu žmogumi.

    Kodėl ekranas nepakeičia bendravimo

    Ankstyvoje vaikystėje kalba, savireguliacija ir dėmesio valdymas daugiausia mokomasi per gyvą kontaktą: pokalbius, žaidimą, judėjimą, prisilietimus ir reakcijas į aplinką. Ekranas gali pateikti garsus ir vaizdus, bet jis neatstoja abipusio dialogo, kai vaikas skatinamas atsakyti, kartoti, derinti emocijas ir mokytis socialinių taisyklių.

    „Net ir kokybiškas edukacinis turinys neatsveria to, ką vaikui duoda gyvas bendravimas, žaidimas ir tėvų dėmesys“, – sako vaikų raidos specialistai.

    Kokios rizikos siejamos su per ilgu ekrano laiku

    Kai ekranas tampa pagrindiniu laisvalaikio šaltiniu, dažniau pastebimos problemos, kurios tiesiogiai paliečia kasdienį šeimos gyvenimą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad daliai vaikų gali ryškėti kalbos vėlavimo požymiai, nes mažėja situacijų, kuriose reikia kalbėti, prašyti ar tarti garsus.

    Taip pat aptariamas dėmesio išlaikymo sunkėjimas, nes greitai besikeičiantys vaizdai ir nuolatiniai dirgikliai priprato smegenis prie trumpų stimulų. Kartu gali didėti emocinis nestabilumas, kai vaikui sunku nusiraminti be įrenginio, o frustracija pasireiškia ašaromis ar isterijomis.

    Ne mažiau svarbūs ir su sveikata susiję veiksniai: prastesnė miego kokybė, mažesnis fizinis aktyvumas ir vėlesnis užmigimas, ypač jei ekranai naudojami vakare. Dėl to tėvai dažnai patenka į užburtą ratą, kai pavargusį vaiką dar sunkiau nuraminti, todėl ekranas vėl tampa lengviausiu sprendimu.

    Kaip naudoti ekranus saugiau

    Ekspertai pabrėžia, kad visiškai atriboti vaiką nuo skaitmeninės aplinkos ne visada realu, tačiau svarbiausia yra ne tik trukmė, bet ir turinio pobūdis bei suaugusiųjų įsitraukimas. Pasyvus atsitiktinių vaizdo įrašų žiūrėjimas dažniau siejamas su prastesniais įpročiais, o bendras žiūrėjimas ir aptarimas gali sumažinti rizikas.

    Praktikoje rekomenduojama neužleisti ekranams pagrindinio vaidmens raminant, valgant ar migdant, nes taip formuojamas stiprus įprotis. Taip pat patariama ekranus išjungti likus bent 1–2 valandoms iki miego, o dienotvarkėje sąmoningai palikti laiko judėjimui, skaitymui ir laisvam žaidimui, kuris vaikams yra kritiškai svarbus.

  • Nepirkite to vaikams: šie makaronai kelia gliukozės šuolius ir didina nutukimo riziką

    Vaikų mityboje makaronai dažnai tampa greitu sprendimu, tačiau ne visi jie vienodai palankūs sveikatai. Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad didžiausią riziką kelia gaminiai iš itin stipriai išvalytų kviečių miltų ir ypač greito paruošimo makaronai.

    Problema slypi sudėtyje ir gamybos būde: stipriai rafinuojant grūdus pašalinamas luobelis, todėl sumažėja skaidulų, dalies B grupės vitaminų ir mineralų kiekis. Tokie makaronai organizme elgiasi kaip greitai pasisavinami angliavandeniai, todėl sotumas paprastai trunka trumpiau.

    Kokie makaronai kelia daugiausia abejonių

    Dažniausiai kritiškai vertinami makaronai iš rafinuotų kvietinių miltų, kai sudėtyje dominuoja baltų miltų produktas ir beveik nėra skaidulų. Tokie patiekalai gali greitai padidinti gliukozės kiekį kraujyje, o vėliau sukelti staigų kritimą, dėl kurio grįžta alkis ir noras užkandžiauti saldžiai.

    Ilgainiui dažni ryškūs gliukozės svyravimai siejami su didesne persivalgymo, antsvorio ir prastesnės metabolinės sveikatos rizika. Vaikams tai ypač aktualu, nes jų kasdieniai mitybos įpročiai formuojasi anksti, o energijos poreikiai dideli.

    Greito paruošimo makaronai: kur slypi rizika

    Dar daugiau klausimų kelia greito paruošimo makaronai, kurių struktūra dažnai išgaunama pramoniniu būdu, įskaitant apdorojimą riebaluose. Tokiuose produktuose neretai būna daugiau sočiųjų riebalų, o prieskonių pakeliuose gali slėptis labai didelis druskos kiekis.

    Net jei prieskonių pakelis nenaudojamas, pats produktas gali būti kaloringas ir mažai maistingas, o vaiko racione išstumia maistą, kuriame daugiau skaidulų, baltymų ir mikroelementų. Per didelis druskos kiekis mityboje taip pat siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu ateityje, todėl vaikams rekomenduojama ypač riboti sūrius perdirbtus produktus.

    Ką rinktis vietoj to

    Jei norite, kad makaronai būtų sotesni ir maistingesni, verta rinktis gaminius iš kietųjų kviečių, taip pat pilno grūdo variantus. Jie paprastai turi daugiau skaidulų, lėčiau didina gliukozės kiekį kraujyje ir ilgiau suteikia sotumo.

    Gera alternatyva tampa ir ankštinių makaronai, pavyzdžiui, iš lęšių ar avinžirnių, nes juose daugiau baltymų ir skaidulų. Kad patiekalas būtų palankesnis vaikams, makaronus verta derinti su daržovėmis ir baltymais, o ne su riebiu padažu ar labai sūriu pusgaminiu.

  • Net ir valgant sveikai pilvas pučiasi: dažna priežastis nustebins ir ją lengva ištaisyti

    Net ir laikantis subalansuotos mitybos daugelį vargina pilvo pūtimas, spaudimas ar padidėjęs dujų kiekis. Specialistai pabrėžia, kad problema ne visada susijusi su tuo, ką valgote, nes svarbus ir pats valgymo būdas bei kasdieniai įpročiai.

    Viena dažnai neįvertinama priežastis yra aerofagija, kai su maistu ar gėrimais praryjama per daug oro. Taip nutinka valgant per greitai, kalbant kramtant, geriant per šiaudelį ar nuolat kramtant kramtomąją gumą, o oras virškinamajame trakte gali sukelti nemalonią pilvo įtampą.

    Prie pūtimo taip pat prisideda gazuoti gėrimai, rūkymas ir įprotis čiulpti kietus saldainius, nes tokiu metu dažniau ryjamas oras. Jei žmogus valgo paskubomis, nespėja gerai sukramtyti maisto, o tai gali apsunkinti virškinimą ir sustiprinti diskomfortą.

    Kada kaltas ne oras

    Pilvo pūtimas neretai susijęs ir su tam tikrų produktų netoleravimu, pavyzdžiui, laktozės. Kai dalis angliavandenių ar cukrų nėra tinkamai suvirškinami plonojoje žarnoje, jie pasiekia storąją žarną, kur juos fermentuoja bakterijos, ir tuomet susidaro daugiau dujų.

    Dar viena priežastis yra per staigus skaidulų kiekio didinimas racione. Skaidulos žarnynui naudingos, tačiau staiga pradėjus jų vartoti daug, organizmui gali prireikti laiko prisitaikyti, todėl kurį laiką gali didėti dujų kiekis ir pūtimas.

    Ką galite pakeisti jau šiandien

    Jei pilvas dažnai pučiasi, verta sulėtinti valgymo tempą ir kruopščiai kramtyti maistą, taip pat vengti kalbėti rijimo metu. Daugeliui padeda atsisakyti gėrimų per šiaudelį ir sumažinti gazuotų gėrimų vartojimą.

    Reguliarus valgymo režimas taip pat svarbus virškinimui: ilgos pertraukos tarp valgymų kai kuriems žmonėms siejamos su rėmens graužimu ir nevirškinimo pojūčiu. Be to, stresas gali paveikti žarnyno veiklą, todėl prieš valgį gali padėti keli lėti, gilūs įkvėpimai, kurie palengvina virškinimo sistemos darbą.

    Jei pilvo pūtimas kartojasi ilgai, atsiranda skausmas, ryškūs tuštinimosi pokyčiai, nepaaiškinamas svorio kritimas ar kraujas išmatose, reikėtų pasitarti su gydytoju. Tokiais atvejais svarbu atmesti rimtesnes priežastis ir parinkti individualiai tinkamą mitybą bei ištyrimą.

  • Neberagaukite: 3 produktai, kuriuos pasibaigus galiojimui reikia iškart išmesti

    Pasibaigęs galiojimo terminas nėra smulkmena, ypač kalbant apie produktus, kuriuose greitai dauginasi pavojingi mikroorganizmai. Specialistai pabrėžia, kad kai kurių maisto produktų saugumo neįmanoma patikimai įvertinti nei pagal kvapą, nei pagal skonį.

    Didžiausia rizika kyla dėl bakterijų, galinčių sukelti apsinuodijimą maistu ar sunkesnes infekcijas. Tarp dažniausiai minimų yra salmonelės, listerijos ir žarninės lazdelės, o dalis jų gali būti pavojingos net ir nedideliais kiekiais.

    Minkšti sūriai ir pieno produktai

    Minkšti sūriai ir kiti švieži pieno produktai pasibaigus galiojimo terminui turėtų keliauti į šiukšliadėžę, net jei atrodo įprastai. Tokiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis greitai, o vizualūs pokyčiai ne visada pasireiškia.

    Rizika ypač aktuali vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Bakterijų augimą pagreitina dažnas produkto traukimas iš šaldytuvo, laikymas šaldytuvo durelėse ir netolygus atšaldymas.

    Įspėjamieji ženklai gali būti aitrus rūgštus kvapas, gleivėtas ar lipnus paviršius, pelėsis, neįprastai kartus skonis ar išsipūtusi pakuotė. Vis dėlto vien to nebuvimas negarantuoja, kad produktas saugus.

    Mėsa ir jūros gėrybės

    Mėsa ir jūros gėrybės priskiriamos greitai gendantiems produktams, kuriuos pavojinga vartoti pasibaigus galiojimo terminui arba jei buvo pažeistas laikymo režimas. Dėl didelio drėgmės ir baltymų kiekio tai itin palanki terpė bakterijoms daugintis.

    Net jei produktas atrodo ar kvepia normaliai, tai nebūtinai reiškia, kad jis saugus. Kai kurios bakterijos ir jų išskiriamos medžiagos gali nesukelti aiškių skonio ar kvapo pokyčių, tačiau vis tiek sukelti apsinuodijimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Virtuose ryžiuose ypatingą dėmesį verta skirti bakterijai Bacillus cereus: jos sporos gali išgyventi verdant. Jei patiekalas ilgiau stovi šilumoje, bakterijos gali greitai daugintis ir gaminti toksinus, kurių pakartotinis pašildymas ne visada sunaikina.

    Makaronams rizikos mechanizmas panašus, nors jis dažnai laikomas kiek mažesniu. Esminis veiksnys yra laikas kambario temperatūroje: kuo ilgiau virtas maistas stovi ne šaldytuve, tuo labiau didėja sveikatos sutrikimų tikimybė.

    Maisto saugos praktikoje dažnai akcentuojama, kad paruoštas maistas kambario temperatūroje neturėtų stovėti ilgiau nei 2 valandas, o karštomis dienomis šis laikas dar trumpėja. Jei kyla abejonių, saugiausia tokį maistą išmesti, o ne ragauti.

  • Paslėpta vasaros grėsmė: kodėl karštis negailestingai smogia širdžiai ir kaip išvengti infarkto

    Kai oro temperatūra smarkiai kyla, organizmas pradeda aktyviai vėsintis: odos kraujagyslės plečiasi, o šiluma atiduodama greičiau. Tačiau kartu gali kristi arterinis kraujospūdis, todėl širdis priversta dirbti intensyviau ir plakti dažniau, kad aprūpintų audinius deguonimi.

    Karštyje itin svarbus tampa skysčių ir elektrolitų balansas. Gausiai prakaituojant netenkama vandens, natrio, kalio ir magnio, kurie padeda palaikyti normalų širdies ritmą. Trūkstant skysčių, kraujas tirštėja, o tai didina trombų susidarymo riziką ir gali prisidėti prie ūmių širdies ir kraujagyslių įvykių.

    Kas patenka į didžiausią riziką

    Didžiausias pavojus kyla žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų, pavyzdžiui, išeminę širdies ligą, širdies nepakankamumą, arterinę hipertenziją ar ritmo sutrikimų. Rizika didesnė ir vyresnio amžiaus asmenims, nes su amžiumi termoreguliacija silpnėja, o troškulio pojūtis gali būti mažiau patikimas.

    Atsargumo reikia ir vartojantiems vaistus, galinčius paveikti skysčių balansą ar kraujospūdį, pavyzdžiui, diuretikus, kai kuriuos kraujospūdį mažinančius preparatus ar beta adrenoblokatorius. Karštyje jų poveikis gali sustiprėti, todėl dažniau pasitaiko silpnumas, galvos svaigimas, staigesni kraujospūdžio svyravimai.

    Simptomai, kurių ignoruoti negalima

    Karštis gali išprovokuoti būklę, kai organizmas nebesugeba efektyviai vėsintis, o širdžiai tenkanti apkrova tampa per didelė. Įspėjamieji signalai gali būti spaudžiantis ar deginantis skausmas krūtinėje, dusulys, staigus silpnumas, šaltas prakaitas, pykinimas ar sumišimas.

    Skubios pagalbos reikia ir tuomet, kai pulsas tampa labai dažnas ar nereguliarus, atsiranda stiprus galvos svaigimas, sutrinka rega, žmogus praranda orientaciją arba alpsta. Tokie simptomai gali rodyti ne tik perkaitimą, bet ir širdies ritmo sutrikimus ar ūmų kraujotakos sutrikimą.

    Kaip saugiai ištverti kaitrą

    Svarbiausia priemonė yra reguliarus skysčių vartojimas nelaukiant troškulio, nes troškulys dažnai signalizuoja jau prasidėjusį skysčių trūkumą. Karštomis dienomis verta dažniau gerti vandenį mažais kiekiais, o esant didesniam prakaitavimui pasirūpinti ir mineralų atstatymu su maistu.

    Rekomenduojama vengti intensyvaus fizinio krūvio per didžiausią karščio piką, ypač dienos viduryje, ir rinktis pavėsį ar vėsesnes patalpas. Galvą verta dengti lengvu galvos apdangalu, vilkėti šviesius, orui pralaidžius drabužius, o veiklas lauke planuoti ryte arba vakare.

    Žmonėms, turintiems lėtinių ligų, pravartu dažniau pasimatuoti kraujospūdį ir stebėti savijautą, ypač jei keičiasi įprastas pulsas ar atsiranda neįprastas nuovargis. Jei kyla abejonių dėl vartojamų vaistų poveikio karštyje, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar kardiologu, o savavališkai dozių nekeisti.

  • Ši kriaušė karaliauja turguose: saldi, kvapni ir naudinga širdžiai – kodėl verta griebti dabar

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį turguose dažnai pirmauja viena klasikinė kriaušė – klapsa, dar vadinama „Klapsa Faworytka“. Ji vertinama dėl švelnaus kvapo, sultingo, kreminio minkštimo ir ryškiai saldaus skonio, todėl dažnam primena vaikystės derlių ir naminius kompotus.

    Ši veislė į Europą atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur buvo išvesta XIX amžiuje. Dėl palyginti ankstyvo derėjimo ji laikoma vienu pirmųjų sezono signalų, kad vasara artėja prie pabaigos, o soduose prasideda gausesnis vaisių metas.

    Klapsos vaisiai dažniausiai būna vidutinio dydžio arba didesni, o pavienės kriaušės gali sverti ir apie 200 gramų. Odelė paprastai plona, lygi, žalsva, neretai su rausvu šonu, tačiau svarbiausia šios kriaušės savybė – ypač minkštas, lengvai tirpstantis minkštimas.

    Būtent dėl minkštumo klapsa nėra ilgaamžė: ji greičiau pernoksta, jautriau reaguoja į transportavimą ir ilgą laikymą. Dėl to pirkėjams verta atkreipti dėmesį į vaisiaus tvirtumą ir vengti labai suminkštėjusių kriaušių, jei jos nebus suvalgytos tą pačią ar kitą dieną.

    Mitybos požiūriu kriaušės vertinamos kaip skaidulų šaltinis, o skaidulos siejamos su geresne virškinimo veikla ir ilgesniu sotumo jausmu. Dalis skaidulų yra tirpios, todėl jos gali prisidėti ir prie palankesnio cholesterolio rodiklių valdymo, jei bendra mityba subalansuota.

    Kriaušėse taip pat yra vitamino C ir B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimas kalis, taip pat varis ir nedideli geležies kiekiai. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai bei kraujospūdžio reguliavimui, todėl vaisiai dažnai rekomenduojami kaip kasdienio raciono dalis greta kitų augalinių produktų.

    Energinė vertė išlieka palyginti nedidelė: vidutinė kriaušė dažniausiai turi apie 60–70 kilokalorijų, priklausomai nuo dydžio ir sunokimo. Dėl to klapsa gali būti patogus pasirinkimas norintiems saldesnio užkandžio, bet siekiantiems kontroliuoti bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje klapsa laikoma universalia, nors dažniausiai valgoma šviežia. Ji tinka kepti orkaitėje, troškinti, dėti į košes ar glotnučius, o plona odelė neretai paliekama, nes būtent joje ir po ja kaupiasi dalis skaidulų bei biologiškai aktyvių medžiagų.

    Ši kriaušė ypač gerai dera desertuose su cinamonu, vanile, riešutais ar migdolais, o sūresnėse kombinacijose dažnai derinama su brandintais ar pelėsiniais sūriais. Kadangi skonis natūraliai saldus, ji gali subalansuoti aštresnius priedus ir suteikti patiekalui daugiau sultingumo.

    Jei namuose kriaušių prisikaupė daugiau, klapsa tinka ir trumpalaikiams konservavimo sprendimams: kompotams, uogienėms, tyrėms ar kriaušėms sirupe. Dėl saldumo ji lengvai „susikalba“ su obuoliais, slyvomis ar avietėmis, todėl dažnai pasirenkama mišriems pagardams.

    Sezono metu verta rinktis kietesnes, dar tik prinokstančias kriaušes ir leisti joms kelias dienas „pabaigti“ nokti kambario temperatūroje. Taip lengviau pataikyti į geriausią momentą, kai klapsa būna saldi, kvapni ir maksimaliai sultinga.

  • Pamirškite brangius papildus: ši virtuvės prieskonė mažina uždegimą – svarbu neapsigauti

    Lėtinis, vadinamasis tylus uždegimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su šiuolaikinėmis ligomis – nuo antrojo tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių sutrikimų iki nutukimo ar kai kurių neurodegeneracinių būklių. Skirtingai nei ūmus uždegimas po traumos, jis gali vystytis mėnesiais ar metais beveik be aiškių simptomų.

    Viena dažniausiai aptariamų prieskonių šiame kontekste – cinamonas, tačiau ne bet koks. Mitybos specialistai ir tyrimų apžvalgos dažniau mini Ceilono cinamoną (Cinnamomum verum), nes jis turi bioaktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Ceilono cinamonas ir kasija

    Parduotuvėse po bendru cinamono pavadinimu dažnai slepiasi du skirtingi produktai. Be Ceilono cinamono, itin paplitusi kasija (Cinnamomum cassia), kuri pasaulinėje rinkoje sudaro didžiąją dalį parduodamo cinamono.

    Skirtumas svarbus ne tik skoniui. Kasija paprastai turi gerokai daugiau kumarino – natūralaus junginio, kuris, vartojamas didesniais kiekiais ir ilgą laiką, gali didinti nepageidaujamą apkrovą kepenims.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimu, toleruotina paros kumarino norma yra 0,1 miligramo vienam kilogramui kūno masės. Dėl to kasiją kasdien vartoti didesniais kiekiais nėra geriausia idėja, o Ceilono cinamonas dažniau laikomas saugesniu pasirinkimu reguliariam vartojimui, nes kumarino jame būna gerokai mažiau.

    Ką rodo tyrimai apie poveikį?

    Mokslinėje literatūroje cinamonas dažniausiai minimas dėl polifenolių ir kitų antioksidantų, taip pat dėl cinamaldehido – junginio, siejamo su uždegiminius procesus reguliuojančių signalų slopinimu. Kai kuriose klinikinėse studijose ir apžvalgose fiksuotas uždegimo žymenų bei gliukozės kontrolės rodiklių pagerėjimas, tačiau efektas priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir tiriamos grupės.

    Dar viena svarbi kryptis – angliavandenių apykaita. Tyrimų apžvalgos rodo, kad cinamono vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su mažesniais gliukozės svyravimais po valgio, o tai aktualu ir uždegimo kontekste, nes ilgalaikiai aukšti gliukozės šuoliai siejami su oksidaciniu stresu.

    Vis dėlto cinamonas nėra vaistas ir nepakeičia gydymo, ypač jei žmogus serga diabetu, vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi kepenų sutrikimų. Tokiais atvejais dėl reguliaraus vartojimo protinga pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien, nepersistengiant?

    Praktiškiausias būdas – naudoti Ceilono cinamoną kaip prieskonį maiste: košėse, varškėje, jogurte ar gėrimuose. Svarbiausia – saikas ir pastovumas, o ne didelės vienkartinės dozės.

    Jei norisi šilto gėrimo, galima rinktis paprastą cinamono užpilą su citrina, o saldinimui naudoti kuo mažiau medaus. Tokį gėrimą patogiau vartoti kaip mitybos įprotį, o ne kaip stebuklingą priemonę, nes bendrą savijautą labiausiai lemia visa mityba, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Renkantis produktą verta tikrinti etiketę: joje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad tai Ceilono cinamonas (Cinnamomum verum). Jei nurodyta tik cinamonas be rūšies, dažniausiai tai būna kasija.