Mongolai šimtmečius buvo laikomi beveik nepagautina kariuomene – greita, žiauria ir galinčia veikti ten, kur kiti dar tik pradėdavo galvoti apie aprūpinimą. Tačiau jų legenda gimė ne iš „karo magijos“ ar tariamo logistikos nebuvimo. Priešingai: viską lėmė sistema, kuri buvo idealiai pritaikyta stepėms, arkliui ir manevriniam karui. Būtent organizacinis pranašumas leido Mongolų imperijai ne tik užkariauti milžiniškas teritorijas, bet ir ilgą laiką išlaikyti tempą, kuris priešams atrodė kone nežmogiškas.
Nesunku patikėti, kad mongolų kariuomenė buvo savotiška istorinė anomalija: pasirodydavo staiga, judėdavo greičiau nei varžovai, smogdavo iš kelių krypčių ir pradingdavo dar nespėjus sukurti atsako. Iš baimės ir nuostabos vėliau gimė mitas apie karius, kuriems nereikėjo užnugario, sandėlių ar „klasikinės“ logistikos. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė: mongolai laimėdavo ne todėl, kad apsieidavo be organizacijos, o todėl, kad jų organizacija buvo geriau pritaikyta stepiniam reljefui, arkliui ir judriam karui nei visa, ką prieš juos galėjo pastatyti sėslios valstybės.
Viskas prasidėdavo nuo arklio, o mityba buvo sistemos dalis
Pasakojimą apie mongolų karybą logiškiausia pradėti ne nuo sudėtinių lankų ar garsių atakų, o nuo arklio. Mongolams jis buvo ne tik transportas – jis buvo visos karo sistemos ašis. Vienas raitelis dažnai turėdavo kelis žirgus, neretai šešis ar net aštuonis. Tai reiškė, kad pavargęs žirgas nestabdydavo būrio: karys tiesiog persėsdavo ant kito. Tokia „mobilumo perteklių“ užtikrinanti praktika leido įveikti didžiulius atstumus ir pasirodyti ten, kur priešas dar tikėjo turįs dieną ar dvi atsargai.
Tačiau vien greitis nebūtų davęs tiek, kiek davė kartu su juo ėjusi mitybos ir aprūpinimo logika. Mongolai iš tiesų gyveno kitaip nei grūdinėmis atsargomis, duona ir sunkiais gurguolės vežimais besiremiantys kariuomenių modeliai. Jų mityba buvo glaudžiai susijusi su gyvulininkyste ir nuolatiniu judėjimu. Keliautojas Markas Polas rašė, kad stepės tautos daugiausia rėmėsi mėsa ir pienu, o prireikus galėjo ilgai ištverti labai atšiauriomis sąlygomis. Tarp aprašytų kraštutinių priemonių minėtas ir arklio kraujo gėrimas, taip pat džiovinti pieno produktai, kuriuos buvo galima ištirpinti vandenyje.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad Markas Polas nebuvo ankstyvųjų Čingischano kampanijų liudytojas – jis stebėjo vėlesnį mongolų pasaulį Kublajaus laikais. Jo pasakojimas vertingas, bet neturėtų būti laikomas galutiniu pirmosios XIII amžiaus pusės mongolų kariuomenės portretu.
Džiovinta mėsa, pienas ir „kuras“ kariuomenei, kuri nuolat juda
Daug naudingesnis kasdienybės vaizdas atsiveria iš Giovanni da Pian del Carpine – popiežiaus pasiuntinio, pasiekusio mongolų valdas jau XIII amžiaus viduryje. Jo liudijimuose matyti griežta, atšiauri visuomenė, tačiau tikrai ne tokia, kuri būtų gyvenusi mitinėje „logistikos tuštumoje“. Jis mini pieną, mėsą, gėrimus iš sorų ir kuklius, bet reguliarius valgius. Tai rodo, kad nors mėsa ir pieno produktai dominavo, mongolų racionas neapsiribojo vien krauju, riebalais ar raugintu pienu.
Jų pranašumas buvo lankstumas: jie mokėjo naudotis gyvūniniais ištekliais, bet prireikus įtraukdavo ir grūdinius produktus, kai tai buvo įmanoma ir praktiška. Ypač svarbūs buvo ilgai negendantys, lengvai transportuojami maisto produktai.
„UNESCO“ medžiagoje apie tradicinį Mongolijos maistą aprašoma tiek išplėtota pienininkystės kultūra, tiek įvairūs mėsos džiovinimo būdai. Iš čia kyla ir borts – džiovinta mėsa, kurią vėliau galima sutrupinti ir greitai panaudoti maistui paruošti. Paprastai tariant, tai buvo puikus „kuras“ nuolat judančiai kariuomenei: lengvas, ilgai išsilaikantis ir kaloringas.
Panašiai veikė ir džiovinti pieno produktai. O kumys – fermentuotas kumelės pienas – buvo ne tik kasdienis gėrimas, bet ir svarbi stepės kultūros dalis. Pats jo gamybos procesas turėjo ir socialinę bei ritualinę reikšmę, ne vien praktinę.
Tai buvo ne logistikos nebuvimas, o kitokia logistika
Visa tai veda prie esminės išvados: mongolai nebuvo kariuomenė be logistikos. Jie buvo kariuomenė su logistika, idealiai pritaikyta jų gyvenimo būdui. „Encyclopedia Britannica“ netgi pabrėžia, kad mongolų modelis buvo vienas efektyviausių ikimodernios karo logistikos pavyzdžių.
Įprastame žygyje su mongolais judėdavo bagažo vežimai, nešuliniai gyvuliai ir bandos. Tai leido kariuomenei veikti plačiai, keliomis lygiagrečiomis kryptimis, neužspringstant nuo per ilgos ir sunkios tiekimo „uodegos“, kaip dažnai nutikdavo sėslių valstybių pajėgoms. Artėjant tiesioginei kovai, sunkesni užnugario elementai būdavo ribojami, pereinant prie agresyvesnio ir mobilesnio veikimo. Tai nebuvo aprūpinimo trūkumas – tai buvo kitoks balansas tarp to, ką neša karys, ką veža gurguolė, ir ką suteikia stepės aplinka bei savos bandos.
Šia prasme mongolų karyba atrodė „ištobulinta“ todėl, kad derino paprastumą su disciplina. Ten, kur Europos ar Kinijos kariuomenės dažnai būdavo priklausomos nuo krosnių, miltų, grūdų atsargų ir lėto vežimų judėjimo, mongolai rėmėsi gyvuliais, pienu, mėsa, džiovinimu ir kelių žirgų sistema. Tai nereiškia, kad jų kampanijos buvo nematomos ar be pėdsakų. Tai reiškia, kad jų išgyvenimo ir veikimo slenkstis buvo žemesnis, todėl jie galėjo funkcionuoti sąlygomis, kurios kitoms kariuomenėms greitai reikštų žygio žlugimą, badą ir drausmės irimą.
Prie to prisidėjo ir komunikacija. Vien raitelių ir mitybos nepakaktų milžiniškai imperijai išlaikyti. Mongolai sukūrė organizuotą kurjerių ir persėdimo stočių tinklą, kuris leido greitai perduoti įsakymus, pranešimus ir informaciją per didžiulius atstumus. Dėl to jų armijos galėjo ne tik greitai judėti, bet ir išlaikyti operacinį vientisumą net veikdamos itin didelėse teritorijose. Čia ir matyti skirtumas tarp chaotiškos ordos ir tikros karo mašinos: legendą kūrė ne vien brutalumas, o gebėjimas sujungti mobilumą, ryšį, drausmę ir apgalvotą gyvenimo žygyje organizaciją.
Šiandien sakant, kad mongolai „maitinosi balne“, verta tai suprasti plačiau. Taip, arklys buvo jų sistemos centras: suteikė judėjimą, pieną, o kraštutinėse situacijose – ir avarinį išteklių. Tačiau legenda kilo ne iš antžmogiško atsparumo badui. Ji kilo iš to, kad jų karo modelis buvo neatsiejamas nuo jų gyvenimo modelio. Europos ir Kinijos kariuomenės karą kūrė remdamosi sėsliomis ekonomikomis. Mongolai jau turėjo paruoštą mobilumo, mitybos ir išgyvenimo sistemą, kurią tereikėjo paversti užkariavimo įrankiu. Todėl šimtmečius jie priešams atrodė ne kaip dar viena kariuomenė, o kaip jėga, kuri judėjimą ir karą valdė geriau nei bet kas iki jų.
Šaltiniai: „Encyclopedia Britannica“, „Project Gutenberg“, „The Explorers Club“ Lenkijos skyrius, „UNESCO“.
Lenkijoje mortadela dažnai siejama su pigiomis, prastesnės kokybės dešromis iš praeities, tačiau Italijoje ji laikoma tikru delikatesu. Pastaruoju metu ši dešra vėl grįžta į virtuvę ir nustebina švelniu skoniu bei palyginti paprasta sudėtimi. Vis daugiau žmonių atranda, kad galutinė kokybė labiausiai priklauso nuo gamybos būdo, o gerai pagaminta mortadela gali pakeisti nuomonę net didžiausiems skeptikams.
Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis gaminys ilgus metus kėlė prieštaringas reakcijas: vieni ją aplenkdavo, kiti pirkdavo iš nostalgijos. Tačiau mortadelos istorija ir tradicinis paruošimas atskleidžia visai kitą šio produkto pusę. Šiandien ji vis dažniau iš naujo vertinama kaip aukštesnės kokybės gaminys.
Mortadela turi ilgą istoriją ir išskirtinę receptūrą
Mortadela kilusi iš Bolonijos ir jau šimtmečius užima svarbią vietą vietinėje virtuvėje. 1661 metais buvo oficialiai patvirtintas jos gamybos būdas, todėl tai laikoma viena seniausių dešrų Europoje. Tradiciškai ji gaminama iš smulkiai maltos kiaulienos ir lašinių, kurie suteikia būdingą, tolygią struktūrą. Prieskoniai, tokie kaip pipirai ar muskato riešutas, suteikia švelnų, tačiau aiškiai atpažįstamą skonį.
Neigiama mortadelos reputacija Lenkijoje dažniausiai siejama su pigesnių gaminių kokybe. Dažnu atveju jų sudėtis gerokai nutolsta nuo tradicinės receptūros: pasitaiko, kad mėsa sudaro tik apie pusę produkto, o likusią dalį „papildo“ įvairūs priedai ir konservantai. Dėl to skonis ir konsistencija smarkiai skiriasi nuo originalo. Tuo tarpu paprastesnės sudėties gaminiai yra kur kas artimesni itališkai versijai ir geriau atskleidžia tikrąjį mortadelos charakterį.
Naminė mortadela gali nustebinti: svarbus vienas paruošimo etapas
Mortadelą galima pasigaminti ir namuose – tam reikia kruopštumo, bet procesas nėra sudėtingas. Svarbiausia pasirinkti geros kokybės mėsą ir tinkamus prieskonius. Tris kartus malama mėsos masė lemia glotnią, vientisą ir standesnę tekstūrą. Sudėtis gali būti aiški ir paprasta, be nereikalingų priedų:
1 kg kiaulienos (pavyzdžiui, mentės);
400–500 g pažandės;
150 ml šalto vandens;
druska, cukrus, pipirai;
garstyčios, kalendros, muskato riešutas;
saldžioji paprika, česnakas;
bulvių krakmolas;
lauro lapas, kvapieji pipirai;
apvalkalas dešroms.
Gaminant svarbu laikytis veiksmų eiliškumo, nes nuo jo priklauso galutinis rezultatas:
Mėsą supjaustykite mažesniais gabalėliais, sumaišykite su prieskoniais ir šaltu vandeniu.
Masę gerai išmaišykite, tuomet sumalkite tris kartus: pirmiausia per stambesnį, vėliau per smulkesnį sietelį.
Paruoštą masę sukimškite į apvalkalą ir kruopščiai pašalinkite orą.
Gaminį kaitinkite (apvirkite) apie valandą, tuomet atvėsinkite ir gerai atšaldykite. Taip išgaunamas natūralesnis skonis ir tvirtesnė struktūra, primenanti tradicinę itališką mortadelą.
Ne tik sumuštiniams: mortadela tinka ir karštiems patiekalams
Mortadela gali būti naudojama įvairiai – ne vien kaip paprastas priedas prie duonos ar salotų. Ji tinka karštiems patiekalams ir sudėtingesniems receptams: galima kepti keptuvėje, grilinti ar užkepti orkaitėje, išlaikant švelnų skonį. Be to, mortadela lengvai dera su daržovėmis, skirtingais padažais, sūriais ir makaronais, todėl gali tapti įdomiu kasdienio meniu akcentu.
Šiandien aptarkime paprastą ir nebrangų tvoros variantą, kurį nesudėtinga įsirengti patiems, o rezultatas būna tvarkingas ir praktiškas.
Pagrindinė idėja – kad tvora būtų kuo prieinamesnė ir patogi montuoti. Medžiagas lengva atsivežti, nereikia sudėtingų įrankių, o darbus galima atlikti savarankiškai.
Konstrukcijos pagrindą sudaro metaliniai stulpai. Prireikus juos galima prailginti iki maždaug 2 metrų aukščio. Stulpų viršuje įsukami savisriegiai, o tarp jų įtempiama cinkuota viela – ji tampa pagrindu tinklui tvirtinti. Tokia pati įtemptos vielos linija įrengiama ir apačioje, kad konstrukcija būtų stabilesnė.
Jei sklype jau yra senas tinklas, jo nebūtina nuimti – jį galima panaudoti kaip pagrindą. Apatinį kraštą pritvirtinkite dirželiais, o viršutinį permeskite per įtemptą vielą ir gerai įtempkite, kad tinklas nekabotų ir nesusidarytų „pilvai“.
Norint, kad tvora būtų nepermatoma ir apsaugotų sklypą nuo pašalinių žvilgsnių, tinka fasadinis tinklas. Jį paprasta pritvirtinti ant pagrindinio tinklo. Fasadinis tinklas būna įvairaus tankio, todėl lengva pasirinkti tokį, kuris užtikrins reikiamą pritemdymo lygį.
Tokia tvora sumontuojama greitai, o rezultatas matomas iš karto. Ji gali padėti apsisaugoti nuo vėjo, saulės ir pernelyg smalsių praeivių.
Eksploatuojant verta atkreipti dėmesį į kelis niuansus. Jei naudojama sena viela, dėl vėjo judesių ji ilgainiui gali trinti medžiagą. Todėl geriau iš anksto pasirūpinti tvarkingesniu tvirtinimu arba vielą pakeisti lygesne, mažiau „kandančia“ alternatyva.
Dar vienas momentas – tarpas apačioje. Jį dažnai palieka dėl patogesnės priežiūros, tačiau pro jį gali pralįsti gyvūnai. Šią vietą galima uždengti, pavyzdžiui, profiliuoto skardos lakšto juosta – taip problema išsprendžiama.
Apskritai tokia tvora yra geras „protingos ekonomijos“ pavyzdys: išleidžiama nedaug laiko ir pinigų, o gaunamas funkcionalus sprendimas, galintis tarnauti ne vienerius metus.
Svarbiausia aiškiai suprasti, kokią užduotį tvora turi atlikti. Vieniems svarbi visiška izoliacija, kitiems – lengvumas ir greitas montavimas. Būtent pagal tai verta rinktis medžiagas ir konstrukciją.
Šios salotos – išskirtinis skonių derinys, tinkantis ir greitiems pietums, ir šventiniam stalui. Traškūs riešutai, sultingos spanguolės ir švelni vištiena sukuria lengvą, bet sotų patiekalą, kuris dažnai tampa vakaro favoritu.
Vištienos ir spanguolių salotos ne tik puikiai atrodo patiekus, bet ir maloniai nustebina kontrastais: švelni mėsa dera su saldžiarūgštėmis spanguolėmis, o traškūs priedai suteikia tekstūros. Tai puikus pasirinkimas Velykoms ar bet kokiam šeimos susibūrimui – paruošti paprasta, o rezultatas patinka net išrankiausiems svečiams.
Kontrastingi skoniai viename dubenyje: lengvos, bet sočios salotos
Šis patiekalas sujungia vištienos švelnumą ir spanguolių rūgštelę, todėl salotos tampa gaivios, tačiau kartu ir sočios. Jos tinka tiek kasdieniam valgiui, tiek didesniam vaišių stalui. Nors ingredientai paprasti, kartu jie sukuria išskirtinį skonį.
Virtuvės meistru būti nereikia – pakanka kelių produktų ir trupučio laiko. Vištiena, spanguolės, salierų stiebai, obuolys ir pekano riešutai susijungia į harmoningą derinį. Be to, šios salotos ypač skanios atšaldytos, todėl jas patogu pasigaminti iš anksto.
Kaip pasigaminti vištienos ir spanguolių salotas: paprasti ingredientai ir greitas paruošimas
Švelni vištiena, saldžiarūgštės spanguolės ir traškūs priedai sukuria sotų, bet neapsunkinantį patiekalą. Salotas lengvai paruošite per trumpą laiką, o jos tiks ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip garnyras prie kitų vaišių.
Ingredientai:
400 g vištienos krūtinėlės
100 g džiovintų spanguolių
2 salierų stiebai
1 obuolys
80 g pekano riešutų
150 g natūralaus jogurto
2 šaukštai majonezo
druska ir pipirai pagal skonį
1 šaukštas citrinos sulčių
Paruošimas:
Išvirkite arba iškepkite vištienos krūtinėlę, tuomet ją visiškai atvėsinkite ir supjaustykite nedideliais kubeliais.
Salierus supjaustykite plonomis riekelėmis. Obuolį supjaustykite kubeliais ir apšlakstykite citrinos sultimis, kad nepatamsėtų. Pekano riešutus pasmulkinkite ir trumpai paskrudinkite sausoje keptuvėje.
Atskirame dubenyje sumaišykite natūralų jogurtą, majonezą, druską, pipirus ir citrinos sultis. Padažą paragaukite ir, jei reikia, pakoreguokite prieskonius.
Dideliame dubenyje sumaišykite vištieną, spanguoles, salierus, obuolį ir riešutus. Supilkite padažą ir gerai išmaišykite.
Padėkite salotas į šaldytuvą maždaug 30 minučių, kad skoniai susijungtų.
Patiekite atšaldytas – kaip savarankišką patiekalą arba kaip priedą prie kitų patiekalų.
Šiandien verta pasikalbėti apie maisto produktų galiojimo terminus ir apie tai, kodėl ne visada reikėtų aklai pasitikėti data ant pakuotės. Tai praktiška informacija, kuri gali padėti sutaupyti ir sumažinti maisto švaistymą.
Pažįstama situacija: atidarote šaldytuvą, paimate pieną, pauostote – kvapas normalus. Tačiau pamatote, kad galiojimo terminas jau pasibaigęs, ir ranka automatiškai tiesiasi produktą išmesti. Daugelis taip ir daro, labiau pasikliaudami skaičiumi, o ne savo pojūčiais.
Tačiau ar visada ši data reiškia, kad produktas jau pavojingas? Dažnai – ne. Kad tai suprastume, verta trumpai paaiškinti, kaip ir kodėl tokie terminai apskritai atsirado.
Dar prieš šimtą metų žmonės maistą įsigydavo kitaip: pieną pirkdavo iš pažįstamų, duoną – iš vietinių kepėjų, mėsą – turguje. Šviežumą įvertindavo pagal išvaizdą, kvapą ir patirtį. Datų paprasčiausiai nereikėjo.
Situacija pasikeitė vystantis pramonei ir prekybos tinklams. Maistas pradėjo keliauti ilgesnį kelią – nuo gamybos iki parduotuvės lentynos. Pirkėjui tapo sunku suprasti, kada tiksliai produktas pagamintas, todėl atsirado galiojimo terminų žymėjimas.
Šiandien svarbiausia atskirti dvi dažniausiai sutinkamas formuluotes: „suvartoti iki“ ir „geriausias iki“. Užrašas „suvartoti iki“ pirmiausia susijęs su saugumu – po nurodytos datos produktas gali tapti pavojingas, ypač jei kalbama apie žalią mėsą ar žuvį.
Tuo metu „geriausias iki“ labiau apibūdina kokybę. Pasibaigus šiam terminui produktas gali šiek tiek prarasti skonį, aromatą ar tekstūrą, tačiau nebūtinai tampa kenksmingas.
Reikėtų nepamiršti ir to, kad galiojimo terminą nustato pats gamintojas. Kartais jis sąmoningai pasirenka trumpesnį laikotarpį, kad sumažintų rizikas arba paskatintų dažnesnius pirkimus. Dėl to realus produkto tinkamumo vartoti laikas neretai būna ilgesnis, nei nurodyta ant etiketės.
Tokios praktikos pasekmė – didelis maisto švaistymas. Tai nėra vien tik prarasti pinigai: kartu veltui sunaudojami ir ištekliai, reikalingi produktui užauginti ar pagaminti, supakuoti, atšaldyti ir atgabenti.
Todėl verta mokytis produktus įvertinti savarankiškai. Kvapas, išvaizda ir konsistencija dažnai pasako daugiau nei data. Jei produktas atrodo įprastai ir neturi nemalonaus kvapo, gali būti, kad jis vis dar tinkamas vartoti.
Vis dėlto yra išimčių. Produktų, pažymėtų „suvartoti iki“, atveju geriau nerizikuoti, net jei iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai. Kai kurios bakterijos ne visada pakeičia kvapą, tačiau gali būti pavojingos sveikatai.
Dar vienas svarbus aspektas – laikymo sąlygos. Produktas gali sugesti ir anksčiau, jei buvo laikomas netinkamai, pavyzdžiui, per šiltoje vietoje. Kita vertus, tinkamai laikomas maistas kartais išsilaiko ilgiau.
Galiausiai galiojimo terminas yra orientyras, o ne absoliuti tiesa. Svarbu ne tik žiūrėti į datą, bet ir vadovautis sveiku protu bei įvertinti produktą pagal pojūčius.
Tad kitą kartą, prieš ką nors išmesdami, trumpam sustokite: apžiūrėkite, pauostykite ir pagalvokite. Gali būti, kad produktas dar visiškai tinkamas ir tikrai nevertas kelionės į šiukšliadėžę.
Įdaryti kiaušiniai – užkandis, kuris per šventes beveik visada atsiduria ant stalo. Tačiau retas renkasi tokį derinį, nors jis gali tapti tikra Velykų stalo sensacija.
Šis patiekalas mėgstamas dėl paprastumo ir to, kad įdarą galima lengvai pritaikyti pagal skonį: nuo klasikinių variantų su majonezu ir garstyčiomis iki netikėtesnių su žuvimi ar grybais. Šį kartą siūlome ryškesnio skonio versiją, kuri patiks ir tiems, kurie mėgsta tradicijas, ir tiems, kurie ieško naujų idėjų.
Įdarui naudojamos sūryme marinuotos silkės suteikia užkandžiui sodrų akcentą ir maloniai kontrastuoja su švelniu kiaušinio skoniu. Grybai papildo žemiškomis natomis, o krienai suteikia gaivios aštrumo kibirkšties. Tokius kiaušinius galima drąsiai patiekti ne tik per Velykas, bet ir bet kuria proga, kai norisi nustebinti svečius.
Kaip paruošti ir patiekti įdarytus kiaušinius? Paprastas triukas dailiai pateikčiai
Kad užkandis atrodytų ypač apetitiškai, kiaušinius papuoškite smulkintomis petražolėmis ir lengvai pabarstykite saldžiąja paprika. Taip pat tiks ir krapai, kurie puikiai dera su žuvimi. Nedidelė detalė, o lėkštė atrodys žymiai šventiškiau.
Ingredientai paprasti, o rezultatas – išraiškingas, todėl šis receptas dažnai dingsta nuo stalo greičiausiai.
Silkę pamirkykite šaltame vandenyje apie 1 valandą, vandenį pakeisdami 2 kartus. Tuomet nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir supjaustykite mažais kubeliais.
Kiaušinius virkite apie 10 minučių, tada atvėsinkite šaltame vandenyje. Nulupkite, perpjaukite pusiau, trynius išimkite į atskirą dubenį.
Į trynius sudėkite majonezą, krienus, druską ir pipirus. Išmaišykite iki vientisos masės.
Smulkiai supjaustykite agurkus, grybus ir česnaką. Sudėkite į trynių masę, gerai išmaišykite ir, jei norite, pagardinkite provansališkomis žolelėmis.
Paruoštu įdaru pripildykite kiaušinių baltymų puseles.
Papuoškite petražolėmis, lengvai pabarstykite saldžiąja paprika ir patiekite atšaldytus.
Nie byliśmy potęgą morską, nie mieliśmy kolonii. Mimo to na mapach świata nie brakuje nazw, które kojarzą się z naszym krajem!
Wiele takich nazw pojawiło się na mapach, gdy Polskę oficjalnie z nich wymazano. Emigranci szukający za morzem pracy i chleba, zesłańcy wywożeni na Syberię, podróżnicy i odkrywcy udowadniali w ten sposób, że „jeszcze nie zginęła”.
Gdy w 1918 roku Polska odzyskała niepodległość, niewiele już było dziewiczych miejsc do odkrycia i zdobycia. Ale wszędobylscy rodacy potrafili je znaleźć. Dzięki nim, wędrując po najdalszych zakątkach globu, możemy niespodziewanie znaleźć się w Warszawie, Krakowie albo po prostu w Polsce.
Kościół pod wezwaniem Matki Boskiej Częstochowskiej, niewielkie muzeum i pomnik ku czci założycieli osady to dziś jedyne polskie ślady w argentyńskiej Wandzie (fot. Forum)
Ameryka Południowa
W 1933 roku uczestnicy ekspedycji Polskiego Towarzystwa Tatrzańskiego weszli na najwyższy szczyt Ameryki Południowej Aconcaguę nową trudną trasą, nazwaną Drogą Polaków 1. Lodowiec, który pokonali, też stał się „polski”, a nowo odkryte lodowce nazwano na cześć członków wyprawy Glaciar Ostrowski i Glaciar Karpinski. Niezdobyty szczyt wysokości 6050 m n.p.m. nasi rodacy nazwali Pico N (Szczyt Nieznany), ale Argentyńczycy, doceniając ich osiągnięcia, przemianowali go na Polski Szczyt (El Pico Polaco).
Wśród Polaków, którzy po II wojnie światowej osiedlili się w Argentynie, był żołnierz armii Andersa, harcmistrz i alpinista Wacław Blicharski. W 1969 r. – dla uczczenia 25. rocznicy bitwy pod Monte Cassino – zorganizował wyprawę w centralne Andy. Jej uczestnicy zamierzali wspiąć się na kilka niezdobytych dotąd pięciotysięczników. Pierwszemu szczytowi wysokości 5070 m n.p.m. nadali imię powstańca wielkopolskiego i oficera armii argentyńskiej Teofila Iwanowskiego (Pico General Iwanowski), następnemu – Tatry II, najtrudniejszemu – Monte Cassino (5220 m n.p.m). Zgodnie z wcześniejszymi ustaleniami złożyli na nim grudki ziemi spod Monte Cassino i z grobów harcerzy batalionów „Zośka” i „Parasol”. Dwaj członkowie ekspedycji – Ryszard Czeraniawski i Marek Gaiński wspięli się na jeszcze jeden dziewiczy szczyt, nadając mu imię gen. Bora-Komorowskiego (Gaiński zginął).
Aktywistom działającej w II RP Ligi Morskiej i Kolonialnej marzyły się polskie kolonie. Świat był już jednak podzielony między mocarstwa, więc Liga skon-centrowała się na wspieraniu polskiego osadnictwa. W 1936 r. za pośrednictwem firmy Colonizadora del Norte wykupiła ziemie w górnym biegu rzeki Parana, 40 km od wodospadów Iguaçu. Wyrosło tam miasteczko Wanda 2, liczące 15 tys. mieszkańców, a po brazylijskiej stronie – bliźniaczą Jagodę 3. Osady nazwano na cześć córek marszałka Piłsudskiego.
W latach 30. XX w. założono też w Brazylii osadę Orzeł Biały w stanie Espirito Santo. Ze względów praktycznych używano portugalskiego tłumaczenia (Águia Branca) i władze pozwoliły ją zachować. Z kolei w niezmienionej formie przetrwała nazwa 22-tysięcznego miasta Brodowski 4 w stanie São Paulo, które powstało pod koniec XIX w. przy budowanej linii kolejowej. Głównym inżynierem firmy był emigrant Aleksander Brodowski.
Ignacy Domeyko – przyjaciel Mickiewicza, filomata, żołnierz powstania listopadowego – znalazł przybraną ojczyznę w Chile. Tak się jej zasłużył jako autor pierwszej mapy geologicznej kraju, odkrywca złóż wielu cennych minerałów i rektor uniwersytetu w Santiago, że dziś w każdym większym mieście ma swoją ulicę. Ciągnące się przez 600 km pasmo górskie w Andach to Góry Domeyki 5, u ich stóp rozpościera się Równina Domeyki. Jeden z andyjskich szczytów to Cerro Domeyko, dwu-tysięczne górnicze miasteczko – Pueblo Domeyko, port na południu – Lugareja Domeyko.
Na antypodach jest 15 obiektów nazwanych imieniem Strzeleckiego, m.in. pustynia (fot. Wikimedia Commons)
Australia
Tylko przedstawiciele trzech narodów dali imię najwyższym szczytom kontynentów. Brytyjczycy mają Mount Everest, Amerykanie – McKinleya i Mount Vinson na Antarktydzie, Polacy – Górę Kościuszki w Australii. Szczyt (2228 m n.p.m.) jako pierwszy zdobył w 1840 roku Paweł Edmund Strzelecki i nazwał imieniem naszego bohatera. Wokół góry, na obszarze niemal 7 tys. km², rozciąga się Park Narodowy Kościuszko, obejmujący najwyższe pasma Alp Australijskich.
Strzelecki zarządzał włościami księcia Franciszka Sapiehy i odziedziczył po nim majątek. Dzięki temu objechał świat i przez kilka lat penetrował Australię i Tasmanię. Korzystając z prawa odkrywcy, nieznanym obiektom nadawał nazwy. Piaszczysta równina w stanie Południowa Australia to Pustynia Strzeleckiego, płynąca przez nią okresowa rzeka – Strumień Strzeleckiego, pasmo górskie w stanie Wiktoria – Góry Strzeleckiego. Na Wyspie Flindersa jest też Szczyt Strzeleckiego , a w stanie Wiktoria miasteczko Strzelecki.
W 1856 r. grupa osadników z Wielkopolski osiedliła się w Południowej Australii, w pobliżu miasteczka Sevenhill. Gdy w miejscu określanym jako Polska Dolina wyrosły pierwsze domy, szkoła i kościół, przemianowano je na Polish Hill River. Nie wiadomo, dlaczego farmer John Cross nadał osadzie w stanie Queensland nazwę Cracow. Do 1976 roku działała tam kopalnia złota, ale gdy złoża się wyczerpały, osada podupadła. Teraz liczy 120 mieszkańców.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
Antarktyda
Podczas pracy na uniwersytecie w Liège (Belgia) Henryk Arctowski poznał Adriena de Gerlache, który przygotowywał antarktyczną ekspedycję na statku Belgica. Został jednym z jej kierowników naukowych. Wypłynęli w 1897 roku i wrócili po dwóch latach. Wkład Polaka w poznanie Antarktydy upamiętnili późniejsi badacze, nadając jego imię wielu obiektom. Są wśród nich: Półwysep Arctowskiego stanowiący część Półwyspu Antarktycznego; Zatoka Arctowskiego u wybrzeży Wyspy Króla Jerzego i Kopuła Lodowa Arctowskiego na samej wyspie; Nunatak Arctowskiego – szczyt wyrastający ponad poziom lądolodu na krańcach Płw. Antarktycznego i Góra Arctowskiego na tym półwyspie. W 1977 r. na Wyspie Króla Jerzego (ok. 120 km od wybrzeży Antarktydy) uruchomiono polską stację badawczą im. Arctowskiego. Pracujący w niej rodacy nadali polskie nazwy wielu okolicznym obiektom, m.in. polom lodowym Kraków i Warszawa oraz lodowcom Wanda, Krak, Dobrowolski, Domeyko. Uczczono też glacjologa i polarnika Stanisława Baranowskiego, który podczas pobytu na stacji zatruł się gazem. Jego imię nosi Lodowiec Baranowskiego i Zatoka Staszka.
Za sprawą ekspedycji glacjologicznej Aleksandra Kosiby aż 23 nazwy na Grenlandii związane są z Polską. (fot. Fotonova)
Grenlandia
Pierwszą polską ekspedycję naukową na największą wyspę świata zorganizowano w 1937 r. Celem było badanie wpływu topniejących lodowców na ukształtowanie terenu, co mogło wyjaśnić zagadki krajobrazu polodowcowego w naszym kraju. Ekipa kierowana przez glacjologa Aleksandra Kosibę penetrowała teren na zachodzie Grenlandii, w okolicach fiordu Arfersiorfik i osady Ausiait. Był to rejon nierozpoznany, więc odkrywanym obiektom nadawano nowe nazwy, jak m.in. pasma górskie Mościckiego, Romera i Rydza-Śmigłego, szczyty Lwów i Wawel, Jezioro Dybowskiego oraz lodowce Dobrowolskiego (polarnika i protektora ekspedycji) i Polonia.
W Polonezköy co roku odbywa się Festiwal Czereśniowy. W wiosce wciąż mieszka 100 Polaków, którzy kultywują polskie tradycje (fot. East News)
Turcja
W 1841 r. książę Adam Czartoryski sfinansował zakup ziemi i budowę osady dla przebywających w Turcji weteranów powstania listopadowego oraz Polaków wcielonych do armii carskiej, którzy podczas wojen na Kaukazie trafili do niewoli tureckiej. Na cześć fundatora, wsi nadano nazwę Adampol. Usytuowana po azjatyckiej stronie cieśniny Bosfor, dziś znajduje się już niemal w obrębie Stambułu. Z rolniczej osady przekształciła się w ośrodek turystyczny. Turcy określali ją potocznie jako „polska wieś” – Polonezköy i taka właśnie jest obecnie jej oficjalna nazwa. Liczba mieszkańców nie przekracza 400. Zgodnie z tradycją funkcję wójta pełni osoba polskiego pochodzenia. Jest tam kościół Matki Boskiej Częstochowskiej oraz cmentarz, na którym spoczywa m.in. Ludwika Śniadecka, niespełniona miłość Słowackiego.
Do afrykańskiej Częstochowy trafiła kopia obrazu jasnogórskiego
RPA
W 1882 r. austriacki zakonnik trapista Franz Pfanner założył pod Durbanem w Południowej Afryce opactwo Mariannhill, wokół którego tworzył mniejsze placówki misyjne. Nadawał im nazwy słynnych sanktuariów: Betlejem, Asyż, Lourdes i Częstochowa. Afrykańczycy nie byli w stanie wymówić tego słowa, wymyślił więc jego prostszą formę: Centocow. Dziś misję prowadzą polscy paulini, przychodzą do niej pielgrzymki z różnych wiosek. Centocow jest jedyną polską nazwą geograficzną na południu Afryki.
Sanktuarium Matki Boskiej Częstochowskiej w Doylestown, zwane amerykańską Czestochową.
Ameryka Północna
Największa z amerykańskich Warszaw została założona w 1836 r. w stanie Indiana, liczy 14 tys. mieszkańców. Jest stolicą hrabstwa Kosciusko, słynie z polonijnego festynu i rekonstrukcji bitew z czasów wojny o niepodległość USA.
Około 3 tys. mieszkańców ma miasteczko w stanie Kentucky, założone w 1798 r. jako Fredericksburg, ale w wyniku starań Polonii przemianowane na Warsaw. W niespełna 2-tysięcznym Warsaw w stanie Illinois spędził dzieciństwo John Hay – osobisty sekretarz prezydenta Lincolna i szef amerykańskiej dyplomacji za prezydentury W. McKinleya i T. Roosevelta. 5-tysięczna Warsaw w stanie Nowy Jork była jednym z pierwszych centrów ruchu antyniewolniczego, urodzili się w niej m.in. mistrzyni olimpijska w supergigancie Diann Roffe-Steinrotter oraz były prezes Banku Światowego Barber Conable.
W 1838 r. funkcję zawiadowcy malutkiej stacji kolejowej w osadzie Mooresville w Karolinie Północnej objął Thaddeus Love, który tak żarliwie namawiał mieszkańców i pasażerów do lektury biografii T. Kościuszki „Thaddeus of Warsaw”, że w końcu to jego zaczęto nazywać Tadeuszem z Warszawy, a stacyjkę przemianowano na Warsaw. Dziś żyje tu ok. 3 tys. osób.
Najmniejsza z amerykańskich Warszaw leży w Teksasie, w hrabstwie Kaufman, i ma 58 mieszkańców. Nieco większe są Warszawy w stanach Missouri, Ohio, Północna Dakota, Pensylwania i Alabama. Aż dwie wioski Warsaw znajdują się w Georgii, po jednej w stanach: Arkansas, Missisipi, Wirginia i Minnesota.
Na listach stu najlepszych do życia małych miast Ameryki regularnie pojawia się 7-tysięczna stolica hrabstwa Attala w stanie Missisipi – Kosciusko. Decyduje o tym subtropikalny klimat, niski poziom przestępczości i wysoki poziom edukacji. W miasteczku urodziła się gwiazda telewizyjnych show Oprah Winfrey oraz słynny działacz ruchu obrońców praw człowieka James Meredith, który w 1962 roku jako pierwszy Afroamerykanin przełamał zasady segregacji rasowej i został przyjęty na studia przez uniwersytet stanu Missisipi w Oxfordzie. Imię bohatera narodowego Polski i USA nosi również hrabstwo Kosciusko w Indianie, ze stolicą w Warsaw (75 tys. mieszkańców).
Little Rock, stolica stanu Arkansas, którego wieloletnim gubernatorem był Bill Clinton, znajduje się w hrabstwie Pulaski.
Marszałek konfederacji barskiej i bohater amerykańskiej wojny o niepodległość Kazimierz Pułaski ma na mapie USA wyjątkowo mocną pozycję. Jego imię nosi jeszcze sześć hrabstw w stanach Georgia, Illinois, Indiana, Kentucky, Missouri i Wirginia. Miasto Pulaski w stanie Tennessee zapisało się w historii jako miejsce powstania Ku-Klux-Klanu – ale jeszcze nie jako organizacji rasistowskiej, lecz otoczonego aurą tajemniczości stowarzyszenia weteranów wojny secesyjnej, opiekującego się wdowami i sierotami. Obecnie liczy około 8 tys. mieszkańców.
W 1883 r. polscy emigranci założyli osadę Pulaski w stanie Wisconsin. Dziś to 3-tysięczne miasteczko słynie z corocznego festiwalu Pulaski Polka Days, na który zjeżdżają najlepsi wykonawcy i miłośnicy skocznego tańca. Miasteczka Pulaski odnajdujemy także w stanach Georgia, Iowa i Wirginia, gminy zaś w stanach Illinois, Michigan, Minnesota, Dakota Północna, Ohio i Pensylwania.
W stanie Wisconsin niedaleko miejscowości Pulaski leży liczący 350 mieszkańców Krakow. Inna wioska o tej samej nazwie została założona w XIX w. przez polskich kolonistów w stanie Missouri. W Wisconsin są także osady Lublin i Torun.
W 1854 roku grupa Ślązaków zachęcona przez księdza Leopolda Moczygembę osiedliła się na południu stanu Teksas. Duchowny pisał: „Przyjeżdżajcie. Ziemi pod dostatkiem, klimat cudowny, uprawiać można, ile się chce, by wyżywić siebie i rodzinę, i jeszcze sprzedać z zyskiem miód i mleko”. Mocno przesadzał, klimat był niezdrowy i malaryczny, osadników nękały powodzie i susze. Mimo to imigranci zdołali zbudować miasteczko Panna Maria, a w jego okolicy osady Cestohowa i Pawelekville. Przetrwali nieliczni, dziś w Pannie Marii mieszka stu farmerów.
Najważniejszym miejscem kultu maryjnego dla Polonii jest założone w 1953 r. Narodowe Sanktuarium Matki Bożej Częstochowskiej w Doyleston w Pensylwanii, nazywane amerykańską Częstochową. Na uroczystości w 1966 r. zebrało się tam 150 tys. Amerykanów polskiego pochodzenia; w 1984 r. sanktuarium odwiedził prezydent Ronald Reagan. W przedsionku świątyni złożono urnę z sercem Ignacego Paderewskiego.
Spitsbergen
Pierwszym Polakiem prowadzącym badania na tej polarnej wyspie był Henryk Arctowski. Jego pobyt upamiętnił szwedzki geolog i podróżnik Gerard de Geer, wpisując na mapy Spitsbergenu Lodowiec Arctowskiego i Szczyt Arctowskiego. W latach 30. zorganizowano trzy wyprawy na Spitsbergen. Podczas pierwszej (1934 r.)Polacy odkryli lub zdobyli wiele dziewiczych obiektów, co znalazło odzwierciedlenie w nazwach: Góry Piłsudskiego z najwyższym szczytem Ostrą Bramą, Lodowcem Polaków, Szczytem Polaków i Szczytem Belweder, Wawel, Warszawa, Kopernik, Staszic, Curie-Skłodowska. Z Ostrej Bramy spływa lodowiec Wilno; między szczytami Kopernik i Belweder rozciąga się Przełęcz Kopernika. Lwów upamiętnia szczyt, nazwany jak przed wojną główna ulica miasta – Wały Hetmańskie. Swoje nazwiska nadali też szczytom i lodowcom uczestnicy wyprawy: Alfred Jahn, Henryk Mogilnicki, Stefan Różyc-ki, Stanisław Siedlecki, Antoni Zawadzki. Na cześć Stefana Bernadzikiewicza, uczestnika wypraw w Andy, na Grenlandię i Spitsbergen, Norweski Instytut Polarny nadał szczytowi w Górach Piłsudskiego nazwę Góra Bernadzikiewicza. Norwegowie upamiętnili też wybitnego badacza Spitsbergenu Stanisława Baranowskiego, nadając jego imię przylądkowi w Zatoce Białego Niedźwiedzia.
Szkoła podstawowa w Poland na Kiribati. We wsi są też dwa samochody i 400 mieszkańców, ale brakuje wody pitnej.
Kiribati
Do Polski można nawet trafić, żeglując po Pacyfiku. Na Kirimati – największej, choć mającej zaledwie 642 km², wyspie wchodzącej w skład państwa Kiribati usytuowane są cztery wioski. Jedna z nich to Poland.Tuż obok przebiega linia zmiany daty, więc 200 mieszkańców Polski jako jedni z pierwszych witają Nowy Rok. Są rodowitymi Polinezyjczykami. Według ustaleń podróżnika Ryszarda Badowskiego, tubylcy upamiętnili w nazwie swej wioski Stanisława Pełczyńskiego, głównego mechanika na statku przewożącym wytwarzaną na wyspie koprę (miąższ orzechów kokosowych). Zrobili to z wdzięczności za pomoc w zbudowaniu systemu nawadniania plantacji. Nie potrafili jednak wymówić nazwiska i wybrali angielską nazwę kraju, z którego pochodził. Hipotezę tę potwierdza imię patrona miejscowego kościoła – św. Stanisława. We wsi nie ma nic poza chatami krytymi strzechą i sklepikiem. Maleńki kościół ożywa, gdy raz na jakiś czas przybywa do niego ksiądz z położonego na drugim brzegu laguny… Londynu.
Rosyjskie miasto Czerski nazwano na cześć polskiego badacza Syberii, zesłańca i geologa Jana Czerskiego.
Syberia
Jan Czerski, zesłany po upadku powstania styczniowego do Omska, otrzymał od władz carskich pozwolenie na prowadzenie badań geologicznych w rejonie jeziora Bajkał i na Syberii. Po 20 latach został objęty amnestią, ale kontynuował badania. Na mapach Syberii jego imię nosi kilkanaście obiektów, w tym ciągnące się na długości 1500 km Góry Czerskiego w górnym biegu rzek Indigirka i Kołyma i pasmo Gór Czerskiego na Zabajkalu ze Szczytem Czerskiego. Z Kamienia Czerskiego w pobliżu Listwianki rozciąga się najpiękniejszy widok na Bajkał. W paśmie Sajanów znajduje się Dolina Czerskiego; w Jakucji, nad Kołymą, leży 7-tysięczne miasto Czerski. Jeszcze przed wybuchem powstania styczniowego za konspirację zesłano na Syberię geologa Aleksandra Czekanowskiego. Po pięciu latach robót przymusowych poświęcił się badaniom środkowej Syberii. W dowód uznania dla jego dokonań pasmo górskie w delcie rzeki Leny nazwano Górami Czekanowskiego, a wierzchołek gór Chamar-Daban nad Bajkałem Szczytem Czekanowskiego.
Actas – populiari namų priemonė dėmėms valyti, tačiau ar jis iš tiesų geriausiai susidoroja su geltonomis prakaito žymėmis? Nors daugelis pataria rinktis actą, yra ir kitų ne mažiau veiksmingų būdų, padedančių pašalinti nešvarumus be rizikos pažeisti audinį. Sužinokite, kaip lengvai atsikratyti prakaito dėmių pasitelkiant natūralius produktus, kuriuos dažnai turite virtuvėje ar vonios spintelėje.
Šylant orams vis dažniau renkamės lengvus, baltus drabužius. Deja, kartu su šiluma atsiranda ir prakaitavimo problema, o pažastyse neretai išryškėja geltonos dėmės. Nors jos gali atrodyti neįveikiamos, yra patikrintų naminių sprendimų, kurie padeda sugrąžinti drabužiams švarą ir baltumą. Prieš nurašydami mėgstamus marškinius ar marškinėlius, išbandykite kelis paprastus metodus.
Iš kur atsiranda geltonos dėmės pažastyse? Dažnai kalta „chemija“
Prakaito dėmės ne visada reiškia prastą higieną. Priešingai – neretai problemą lemia netinkamai parinkta kosmetika ar skalbimo priemonės.
Geltonos žymės dažniausiai susidaro, kai prakaitas sureaguoja su tam tikrais produktais, pavyzdžiui, antiperspirantais, kurių sudėtyje yra aliuminio druskų, arba su skalbikliais, kurie nepakankamai gerai pašalina šių medžiagų likučius. Dėl to ant baltų audinių atsiranda sunkiai išvalomos geltonos dėmės. Be to, kylant temperatūrai ir daugiau laiko praleidžiant lauke, prakaituojame intensyviau, todėl problema tik ryškėja. Gera žinia ta, kad nebūtina griebtis brangių cheminių priemonių – namų metodai gali būti ne mažiau veiksmingi.
Jei nepatinka acto kvapas, jo nenaudokite: yra ir kitų būdų
Nors actas dažnai rekomenduojamas, ne visiems priimtinas jo kvapas, o kai kurie baiminasi, kad priemonė gali netikti jautresniems audiniams. Tokiu atveju verta rinktis kitas paprastas ir nebrangias alternatyvas.
Vienas populiariausių sprendimų – soda. Tai natūrali valymo priemonė, kuri padeda neutralizuoti nemalonų kvapą ir pašalinti įsisenėjusias dėmes. Sumaišykite 4 arbatinius šaukštelius sodos su trupučiu vandens, kad gautumėte pastą, užtepkite ją ant dėmės ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet skalbkite drabužį įprastai.
Dar viena veiksminga priemonė – vandenilio peroksidas, kurį daugelis turi namų vaistinėlėje. Užpilkite jo ant geltonos dėmės, palikite apie 30 minučių ir po to išskalbkite.
Jei norite dar natūralesnio varianto, gali padėti citrinų sultys. Sumaišykite jas su vandeniu santykiu 1:1, užtepkite ant dėmės, palikite 15 minučių ir išskalbkite. Citrina pasižymi švelniu balinančiu poveikiu ir gali padėti mažinti bakterijų, prisidedančių prie dėmių atsiradimo, poveikį.
Agnieszka Woźniak-Starak jau ne vienus metus įkvepia moteris nepriekaištingu mados pojūčiu. Šįkart žurnalistė pasirinko derinį, kurį drąsiai galima vadinti šiuolaikinio šiko kvintesencija: jis balansuoja tarp biuro elegancijos ir madingos fantazijos. Jei manai, kad minimalizmas nuobodus, šis įvaizdis greitai pakeis nuomonę.
Pagrindinis akcentas – prislopintos, „purvinos“ rožinės spalvos viršutinė dalis. Nors ši spalva dažnai siejama su mergaitiškumu, Agnieszkos pasirinkime ji įgauna visai kitą, rafinuotą skambesį. Viskas slypi kirpime: vandens tipo iškirptė ir minkštos klostės suteikia lengvumo, o asimetriškai krintanti juosta šone paprastą topą paverčia įvaizdžiu, primenančiu pasaulinių mados namų, tokių kaip „Loewe“ ar „Ferragamo“, podiumus.
Toks modelis – puikus triukas daugeliui moterų: klostės gali subtiliai paslėpti smulkias figūros netobulybes, o asimetrija optiškai lieknina siluetą. Tai puikus receptas, kaip pastelines spalvas dėvėti brandžiai ir elegantiškai – be perdėto saldumo, bet su daug klasės.
Įspūdingai viršutinei daliai reikia ramaus pagrindo, todėl žurnalistė rinkosi juodas, itin plačiomis klešnėmis kelnes (vadinamojo wide-leg arba palazzo tipo). Tai vienas ryškiausių pastarųjų sezonų hitų, iš mados neišeinantis jau kurį laiką. Priežastis paprasta: aukštas liemuo ir bateliai su kulnais gali sukurti stebuklą – kojos vizualiai atrodo gerokai ilgesnės. Dėmesį verta atkreipti ir į užlygintą kantą: ši smulkmena kelnes padaro formalesnes ir „laikančias“ siluetą, o visas derinys įgauna biurui būdingą charakterį, tik labai šiuolaikiškame variante.
Velnias slypi detalėse, ir tai puikiai žino Agnieszka Woźniak-Starak. Vietoje klasikinio odinio diržo ji pasirinko sidabrinę grandinėlę su dekoratyviu medalionu. Tai subtili 10-ojo dešimtmečio estetikos užuomina, suteikianti charakterio ir praskaidrinanti griežtesnį juodų kelnių įspūdį. Tašką ant „i“ padeda bateliai: smailianosiai modeliai, matomi po plačiomis klešnėmis, primena „Chanel“ klasiką. Tokia avalynė visada prideda elegancijos ir net paprasčiausią derinį paverčia prabangiau atrodančiu.
Šį Agnieszkos derinį galima pavadinti „švelniuoju power dressingu“ – apranga, kuri suteikia pasitikėjimo, atrodo profesionaliai, bet nėra sustingusi. Žurnalistė parodo, kad šiuolaikinė elegancija gimsta iš kontrastų: švelnios rožinės ir stiprios juodos, laisvesnių siluetų ir tiksliai apgalvotų akcentų. Tokį įvaizdį lengvai galima pritaikyti darbui, svarbiam susitikimui ar net vakarui su draugais – jis laikui nepavaldus, patogus ir, svarbiausia, išskirtinai stilingas.
Po šventinių pusryčių nesinori ruošti sudėtingų pietų, bet ir visko daryti „ant greito“ taip pat nenoriu. Būtent todėl dažnai grįžtu prie Liublino stiliaus kiaulienos karbonadų. Tai lengvesnė nei klasikinė versija, tačiau išlieka labai namų skonio ir soti. Puikiai tinka, kai prie stalo susėda keli žmonės ir visi tikisi, kad karbonadai bus minkšti, kvapnūs ir gerai pagardinti.
Daugiausia klaidų padaroma dar renkantis mėsą. Jei pasirenkate per liesą, nevienodos struktūros gabalą arba jis supjaustytas per plonai, po kepimo rezultatas dažniausiai nuvilia. Karbonadas greitai praranda sultis, o tuomet tampa kietas ir sausas. Todėl geriausia pirkti kiaulienos nugarinę be kaulo vienu gabalu ir pačiam supjaustyti maždaug 1,2 cm storio riekėmis. Išmušus jos turėtų būti apie 8 mm storio. Toks storis leidžia mėsą iškepti tolygiai ir neatima iš jos drėgmės.
Antras labai svarbus žingsnis – marinatas iš pieno, svogūno, česnako ir mairūno. Būtent jis suminkština mėsos skaidulas ir padeda pasiekti, kad iškepti karbonadai būtų pastebimai švelnesni.
Tokie karbonadai ypač skanūs su bulvėmis ir agurkų–grietinės salotomis, tačiau puikiai tinka ir su burokėlių salotomis ar troškintais kopūstais. Jei kas nors lieka kitai dienai, karbonadą įdedu į bandelę su garstyčiomis ir raugintu agurku – greita ir labai skanu.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
