Blog

Europos Komisijos planas įtvirtinti vadinamąją europinę pirmenybę viešuosiuose pirkimuose Briuselyje sukėlė itin intensyvų lobizmą. Idėjos esmė – kai valstybės institucijos perka prekes ar paslaugas, aiškiau teikti prioritetą Europoje pagamintai produkcijai ir taip stiprinti ES pramonės konkurencingumą.

Ši kryptis siejama su siekiu atsverti Jungtinių Valstijų ir Kinijos pramonės politiką, kai strateginiai sektoriai remiami subsidijomis, o tiekimo grandinės vis dažniau regionalizuojamos. Kritikai įspėja, kad pernelyg griežti kriterijai gali būti laikomi protekcionizmu ir komplikuoti prekybą su partneriais.

Kas yra „pagaminta Europoje“?

Pagal nutekintą dokumento projektą, europinės pirmenybės principas būtų taikomas strateginėms sritims, tarp jų chemijos pramonei, automobilių sektoriui, dirbtiniam intelektui ir kosmoso pramonei. Dokumente taip pat minimi kilmės slenksčiai, kurie apibrėžtų, kokia dalis produkto vertės turi būti sukurta ES, kad jis būtų laikomas atitinkančiu kriterijus.

Projekte nurodyti orientyrai apima 70 proc. ES kilmės ribą elektromobiliams, 25 proc. aliuminiui ir 30 proc. plastikams, naudojamiems langams bei durims. Tokie skaičiai reikštų, kad dalis pasaulinių tiekėjų galėtų prarasti galimybes konkuruoti ES finansuojamuose ar valstybės užsakymuose.

Europos Komisijos pareigūnų vertinimu, Pramonės akceleratoriaus aktas, kuris turėtų įtvirtinti šias taisykles, gali vėl vėluoti. Jis jau buvo atidėtas 2025 metų lapkritį, o dabar rizikuoja nespėti į politinį kalendorių prieš ES vadovų diskusijas dėl konkurencingumo.

Įtampa su partneriais ir ES viduje

Šiaurės ir Baltijos šalys perspėja, kad griežtas režimas gali atgrasyti investicijas ir riboti Europos įmonių prieigą prie pažangių technologijų iš ne ES valstybių. Jų argumentas paprastas: jei taisyklės bus per siauros, tai gali pabranginti projektus ir lėtinti inovacijas, ypač sparčiai besikeičiančiuose sektoriuose.

Tuo pat metu kai kurios valstybės narės siekia, kad europinė pirmenybė būtų atverta panašiai mąstantiems partneriams, jei šie suteikia abipusę prieigą prie viešųjų pirkimų ir prisideda prie ES atsparumo bei ekonominio saugumo tikslų. Toks modelis primintų kompromisą tarp pramonės politikos ir tradicinės ES laisvosios prekybos linijos.

Didžioji Britanija taip pat signalizuoja nerimą dėl galimo protekcionistinio posūkio. Londonas pabrėžia, kad ES ir Jungtinės Karalystės ekonomikos yra glaudžiai susijusios, o automobilių pramonės grandinės dažnai apima abi puses.

„Dabar ne tas momentas gadinti tai, kas jau veikia“, – sakė vienas britų pareigūnas.

Diskusijos vyksta ir Komisijos viduje, nes už prekybą atsakingi padaliniai tradiciškai gina atviros rinkos principą. Tuo metu Prancūzija, ilgai rėmusi „Made in Europe“ kryptį, teigia, kad politinė inercija Briuselyje jau pakankama, o ginčas persikėlė nuo idėjos prie įgyvendinimo detalių.

Už pramonės politiką atsakingas Europos Komisijos narys Stéphane’as Séjourné pabrėžia, kad europinė pirmenybė reikštų reikšmingą ES ekonominės doktrinos pokytį. Dėl to, pasak jo, natūralu, kad kompromisui pasiekti prireiks laiko ir politinių pastangų.

Artimiausi sprendimai parodys, ar ES pasirinks griežtą, siaurai apibrėžtą europinės kilmės modelį, ar lankstesnę schemą, kuri leistų dalį strateginių pirkimų atverti patikimiems partneriams. Verslui tai svarbu dėl kainos, tiekimo rizikų ir galimybės greitai diegti naujas technologijas, o valstybėms – dėl pramonės bazės, darbo vietų ir saugumo.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/business/2026/02/19/made-in-europe-plan-sparks-intense-brussels-lobbying
https://commission.europa.eu/strategy-and-policy/priorities-2019-2024/european-green-deal/industrial-strategy_en
https://commission.europa.eu/strategy-and-policy/priorities-2019-2024/europe-fit-digital-age/europes-digital-decade_en

Europos energetikos pertvarka pasiekė lūžio tašką: po 2022 metų energetikos krizės aukštos kainos tebėra našta pramonei ir gyventojams, o kartu didėja spaudimas greitai mažinti išmetimus. „E.ON“ vadovas Leonhardas Birnbaumas teigia, kad kelias į klimatui neutralią ekonomiką iki 2050 metų įmanomas ir be kainų šoko, tačiau tam reikia keisti prioritetus.

Jo vertinimu, vien per artimiausią dešimtmetį į Europos energijos sistemą reikės investuoti apie 6,6 trilijono eurų, kad būtų pasiekti klimato tikslai. Šios sumos konkuruoja su kitais viešųjų finansų poreikiais, tokiais kaip gynyba, saugumas ar prekybos barjerų suvaldymas, todėl visuomenės jautrumas sąskaitoms tampa kritiniu veiksniu.

Kur slypi pigiausias efektas?

Autorius akcentuoja, kad didžiausią naudą už kiekvieną investuotą eurą duoda elektrifikacija, ypač šildyme ir transporte. Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, efektyvumas ir elektrifikacija yra vieni svarbiausių trumpalaikių svertų mažinant išmetimus, nes elektra iš atsinaujinančių išteklių sparčiai pinga ir plečiasi.

„E.ON“ skaičiavimai rodo, kad dėl elektrifikacijos elektros paklausa Europos Sąjungoje iki 2035 metų gali išaugti apie 30 proc., o ilgainiui, išsiplėtus vartojimui, tinklų ir sistemos kaštai būtų paskirstyti platesniam vartotojų ratui. Tokiu atveju, pasak Birnbaumo, specifinės elektros sistemos sąnaudos iki 2050 metų galėtų sumažėti apie 20 proc.

„Kad elektrifikacijos nauda atsiskleistų, reikia mažinti mokesčius ir panaikinti dalį rinkliavų elektrai. Tai padėtų vartotojams, sumažintų subsidijų poreikį ir palengvintų anglies kainodaros spaudimą“, – sakė L. Birnbaumas.

Tinklai ir skaitmenizacija – brangūs, bet būtini

Didelė dalis pertvarkos sėkmės, pasak autoriaus, remiasi į elektros tinklus: be jų neįmanoma greitai integruoti vėjo ir saulės gamybos, prijungti naujų vartotojų ir išnaudoti lankstumo sprendimų. Europos Komisija pabrėžia, kad tinklų modernizavimas ir plėtra yra vienas svarbiausių veiksnių, kad atsinaujinantys ištekliai realiai mažintų kainas ir priklausomybę nuo importo.

L. Birnbaumas akcentuoja ir skaitmenizacijos naudą: išmaniai valdoma paklausa, kaupimas ir dinaminiai tarifai leidžia mažinti poreikį brangioms rezervinėms galioms. Tokia logika sutampa su Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis, kad lankstumas ir tinklų pajėgumai taps pagrindiniu sistemos patikimumo ramščiu didėjant atsinaujinančių išteklių daliai.

Vandenilis ir paskutinė mylia

Straipsnyje taip pat pripažįstama, kad kai kurios technologijos, ypač vandenilis, kol kas vystosi lėčiau nei tikėtasi dėl aukštų sąnaudų. Birnbaumas siūlo infrastruktūrą ir investicijas derinti prie realios paklausos, o brangiausius sprendimus diegti tada, kai jie tampa konkurencingesni, taip išvengiant perteklinių kaštų ankstyvoje stadijoje.

Ši pozicija atliepia ir Europos Audito Rūmų kritiką, kad dalis ES vandenilio planų remiasi pernelyg optimistinėmis prielaidomis, o finansavimo ir paklausos neapibrėžtumas gali kelti riziką efektyviam lėšų panaudojimui. Todėl akcentuojama inovacijų svarba: pigesnis švarios šilumos tiekimas, efektyvesnės atsinaujinančių išteklių technologijos, konkurencingesnis vandenilis ir anglies šalinimas gali tapti lūžio taškais.

Autoriaus teigimu, politiniai sprendimai artimiausiais metais nulems, ar Europa sugebės suderinti klimato tikslus, energetinį saugumą ir pramonės konkurencingumą. Tam, pasak jo, reikalingas versliškas taisyklių rinkinys ir aiškus prioritetas priemonėms, kurios duoda didžiausią emisijų mažinimo efektą mažiausiomis sąnaudomis.

Šaltiniai:

https://www.euronews.com/business/2025/06/12/same-game-different-rules-net-zero-transition-without-breaking-the-bank

https://www.iea.org/reports/world-energy-outlook-2024

https://commission.europa.eu/strategy-and-policy/priorities-2019-2024/european-green-deal_en

https://www.eca.europa.eu/en/publications/sr-11-2024

Jauniems žmonėms, kurie nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose, įsitvirtinti darbo rinkoje dažnai tampa užburtu ratu. Europos Sąjungoje tokie jaunuoliai vadinami NEET, o į šią grupę patenkama ne tik dėl motyvacijos stokos, bet ir dėl socialinių, sveikatos ar šeimos aplinkybių.

Tarptautinė darbo organizacija skaičiuoja, kad 2023 metais maždaug penktadalis 15–24 metų amžiaus jaunuolių pasaulyje priskirti NEET grupei. Europos mastu riziką didina mažesnės šeimos pajamos, nepalanki socialinė aplinka, negalia, taip pat ankstyvas pasitraukimas iš švietimo sistemos.

Kas yra ALMA programa?

Viena iš ES priemonių, skirtų pažeidžiamiems jaunuoliams, yra ALMA iniciatyva. Ji suteikia galimybę jaunuoliams iki 30 metų išvykti į kitą šalį, įgyti darbo patirties, sustiprinti socialinius įgūdžius ir grįžus sulaukti mentorystės, padedančios pereiti į darbą ar mokslus.

Programos logika paprasta: saugi, prižiūrima patirtis užsienyje dažnai tampa lūžio tašku, nes dalyviai ne tik išmoksta konkrečių darbo užduočių, bet ir įgauna savarankiškumo. Praktikoje tai apima kasdienius įgūdžius, pavyzdžiui, finansų planavimą, atsakomybės ugdymą ir pasitikėjimo savimi stiprinimą.

Istorijos iš Vokietijos

Vokietijoje, vienoje iš šalių, kur NEET dalis yra palyginti maža, ALMA patirtį išbandė ir dvi jaunos moterys. 20-metė Hatice po mokyklos keliems mėnesiams išvyko į Italiją ir dirbo viešbutyje, o grįžusi, padedama mentorių, susidėliojo aiškesnį profesinį planą.

„Po šios patirties jaučiuosi laisvesnė ir labiau pasitikinti savimi, man atsivėrė naujos perspektyvos“, – sakė Hatice.

Kita dalyvė, Jasmin, prieš dvejus metus vyko į Graikiją, kur įsidarbino viešbučio restorane. Pasak jos, programa suteikė ne tik pirmą rimtesnę darbo patirtį, bet ir drąsos keisti kryptį, todėl vėliau ji įstojo į profesinę mokyklą, pasirinkusi medijų ir komunikacijos kryptį.

„Tapau atviresnė ir dabar turiu daugiau drąsos keistis, esu pasirengusi pokyčiams“, – sakė Jasmin.

Kodėl vieniems padeda, o kitiems neužtenka?

Maastrichto universiteto profesorius Mark Levels pabrėžia, kad NEET statusas siejasi su didesne skurdo ir socialinės atskirties rizika, o vėliau gali apsunkinti grįžimą į darbo rinką. Jo vertinimu, visuomenei tai reiškia ir prarastą produktyvumą, ir didesnes socialinės paramos išlaidas, o bendri kaštai Europoje gali siekti apie 142 mlrd. eurų per metus.

„NEET statusas susijęs su daugybe socialinių problemų: didesne skurdo rizika, socialine atskirtimi ir sunkesniu grįžimu į darbo rinką vėliau“, – sakė Mark Levels.

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad patirtis užsienyje gali tapti stipriu signalu darbdaviams, tačiau labiausiai pažeidžiamiems, menkesnius įgūdžius turintiems jaunuoliams vien tik trumpa patirtis ne visada pakankama. Tokiais atvejais, anot jo, būtinos papildomos, į ilgalaikį įgūdžių ugdymą orientuotos priemonės.

Švietimo svarbą rodo ir Europos statistika: aukštesnio išsilavinimo jaunuolių dalis NEET grupėje yra mažesnė nei tų, kurie turi žemesnį išsilavinimą. Todėl viena pagrindinių kryptių, kurią akcentuoja tyrėjai ir institucijos, yra ankstyvo pasitraukimo iš mokyklos mažinimas ir darbdaviams reikalingų įgūdžių ugdymas.

Vokietijos pavyzdys dažnai minimas dėl stiprios profesinio rengimo sistemos, kuri palengvina perėjimą iš mokyklos į darbą. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokio modelio neįmanoma tiesiog nukopijuoti, nes skirtingose šalyse veikia kitos kultūrinės ir ekonominės sąlygos.

ALMA tipo programos išlieka viena iš priemonių, galinčių greitai suteikti impulsą ir padėti jaunuoliui atgauti pasitikėjimą. Tačiau ilgalaikiam rezultatui, ypač pažeidžiamiausiems, dažniausiai reikia ir nuoseklios mentorystės, ir prieinamo profesinio mokymo, ir socialinės paramos.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/business/2024/05/01/how-working-abroad-can-kickstart-careers-for-young-neets
https://www.ilo.org/publications/global-employment-trends-youth-2024
https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Young_people_neither_in_employment_nor_in_education_and_training_(NEET)
https://employment-social-affairs.ec.europa.eu/policies-and-activities/skills-and-qualifications/alma-aim-activate-mobilise-achieve_en

Kaspijos regionas pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių taškų Europos energetinio saugumo žemėlapyje. Karas Ukrainoje, sankcijos ir dažnėjantys logistikos sutrikimai verčia valstybes bei įmones ieškoti patikimesnių naftos ir dujų gabenimo kelių, kurie nebūtų priklausomi nuo vieno tranzito „butelio kaklelio“.

Baku vykusiame Kaspijos ir Centrinės Azijos naftos prekybos bei logistikos forume rinkos dalyviai kartojo tą pačią žinutę: infrastruktūra šiame koridoriuje turi būti plečiama dabar, nes rizikos kaina jau tapo apčiuopiama. „SOCAR“ atstovai pabrėžė, kad Azerbaidžanas dėl geografinės padėties gali tapti realiais vartais tarp Rytų ir Vakarų, tačiau tam būtinos nuoseklios investicijos į uostus, geležinkelius ir vamzdynus.

„Azerbaidžanas yra tikri vartai judėjimui tarp Rytų ir Vakarų, o investicijos į šią pasaulio dalį yra kritiškai svarbios“, – sakė „SOCAR“ vyresnysis vidutinių distiliatų prekiautojas Anaras Habibas.

Kas yra Vidurinis koridorius

Vadinamasis Vidurinis koridorius jungia Kiniją ir Centrinę Aziją su Europa per Kaspijos jūrą, Pietų Kaukazą ir Turkiją. Energetikos požiūriu tai reiškia galimybę dalį srautų nukreipti per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją, taip mažinant priklausomybę nuo maršrutų, kuriuos veikia geopolitiniai sprendimai ar karinės rizikos.

Forumo dalyviai daug dėmesio skyrė pagrindiniams vamzdynams ir jų apkrovoms, tarp jų Kaspijos vamzdynų konsorciumui, „Baku–Tbilisis–Džeihanas“ bei „Baku–Supsa“. Kartu akcentuota, kad vien vamzdynų neužtenka: augant krovinių apimtims, kritiškai svarbūs tampa uostų pajėgumai, laivyno atnaujinimas ir greitesni muitinės procesai.

Dujų trūkumo pamokos ir nauji planai

Centrinėje Azijoje vis ryškėja vidaus vartojimo augimas, ypač Uzbekistane, todėl dujų srautų planavimas tampa sudėtingesnis. Rinkos ekspertai kalbėjo apie poreikį kurti naujas jungtis, kurios leistų stabilizuoti tiekimą ir į Europą, ir į kaimynines rinkas, taip pat apie ilgalaikes idėjas sujungti kelias regiono valstybes į bendrą infrastruktūrinį žiedą.

„Petro Council Kazakhstan“ vadovas Assylbekas Jakiyevas atkreipė dėmesį, kad didelė dalis Kazachstano naftos eksporto istoriškai priklausė nuo tranzito per Rusiją, todėl alternatyvūs keliai tampa ne pasirinkimu, o būtinybe. Anot jo, Kazachstanas aktyviai ieško investuotojų ir stiprina bendradarbiavimą su „SOCAR“, kad diversifikacija nevirstų vien deklaracija.

„Apie 80 proc. naftos keliauja Kaspijos vamzdynų konsorciumo vamzdynu, todėl Vidurinis koridorius yra labai svarbus“, – sakė Assylbekas Jakiyevas.

Azerbaidžano centrinis vaidmuo

Azerbaidžanas šiame paveiksle išsiskiria kaip mazgas, kuriame susikerta vamzdynai, uostai ir geležinkeliai, leidžiantys naftą bei naftos produktus nukreipti į Juodosios jūros kryptį arba per Turkiją pasiekti Viduržemio jūrą ir Europos rinkas. Šalia fizinės infrastruktūros vis dažniau minimos ir „minkštosios“ priemonės: skaitmeninimas, dokumentų standartizavimas ir muitinės procedūrų suvienodinimas.

Ilgalaikę koridoriaus svarbą didina ir platesnis nestabilumo fonas. Rinkos dalyviai akcentavo, kad pasaulinės energijos tiekimo grandinės jautriai reaguoja ne tik į karinius konfliktus, bet ir į įtampas svarbiuose jūriniuose maršrutuose, todėl sausumos alternatyvos tampa strateginiu draudimu nuo staigių kainų šuolių ir tiekimo sutrikimų.

„Šio vamzdyno saugumas yra tų valstybių saugumas“, – kalbėdamas apie Pietų dujų koridoriaus infrastruktūrą teigė Azerbaidžane veikiančių verslo bendruomenių atstovai.

Bendra išvada, kurią kartojo tiek politikos formuotojai, tiek prekybininkai, paprasta: Kaspijos krypties plėtra sprendžia ne vien transporto klausimą. Tai investicija į Europos energetikos sistemos atsparumą, kai vienas maršrutas ar viena valstybė nebegali nulemti viso žemyno tiekimo stabilumo.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/business/2026/04/24/why-investment-in-caspian-transit-routes-is-crucial-for-energy-security
https://energy.ec.europa.eu/topics/oil-gas-and-coal/natural-gas/southern-gas-corridor_en
https://www.iea.org/reports/gas-market-report-q4-2024

Ukrainos milijardierius Rinatas Achmetovas Monake įsigijo prabangų apartamentą už 471 mln. eurų – tai sandoris, kuris, remiantis viešai minimais skaičiais, gali būti vienas brangiausių pavienių gyvenamojo būsto pardavimų pasaulyje.

Apie pirkimą pirmasis pranešė „Bloomberg“, išnagrinėjęs Monako nekilnojamojo turto registrų įrašus ir su sandoriu susijusius dokumentus. Nurodoma, kad susitarimas buvo užbaigtas 2024 metais, dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 metais.

Kas žinoma apie įsigytą turtą

Apartamentas yra „Le Renzo“ pastate, kuris priklauso „Mareterra“ projektui – naujausiam ir vienam prestižiškiausių Monako pakrantės plėtros objektų. „Mareterra“ oficialiai pristatytas 2024 metų pabaigoje ir nuo to laiko traukia itin didelį kapitalą turinčius pirkėjus.

Skelbiama, kad įsigytas būstas išsidėstęs per penkis aukštus, turi 21 kambarį ir apima apie 2 500 kvadratinių metrų. Taip pat minima privati baseino zona, sūkurinė vonia ir mažiausiai aštuonios parkavimo vietos.

Achmetovo valdoma holdinginė bendrovė „System Capital Management“ patvirtino, kad investavo į „Le Renzo“ projektą, tačiau konkretaus objekto ir kainos neatskleidė.

„Mūsų tarptautiniame investicijų portfelyje daugiau kaip dešimtmetį yra atskiras aukščiausios klasės nekilnojamojo turto segmentas“, – „Bloomberg“ cituojamas „System Capital Management“ komentaras.

Kodėl Monakas muša kainų rekordus

Monakas ilgą laiką laikomas brangiausia gyvenamojo nekilnojamojo turto rinka pasaulyje, o kainas palaiko itin ribota pasiūla ir praktiškai nebesiplečianti teritorija. Dėl šios priežasties net ir esant platesniam ekonominiam neapibrėžtumui, prestižinių objektų kainos išlieka aukštos.

„Savills“ tyrimuose nurodoma, kad 2024–2025 metais vidutinė kaina Monake siekė apie 52 000 eurų už kvadratinį metrą. Tuo metu „Mareterra“ projekte kainos, remiantis rinkos vertinimais, gali viršyti 100 000 eurų už kvadratinį metrą, o nuomos įkainiai gali siekti iki 150 000 eurų per mėnesį.

471 mln. eurų sandoris taip pat išsiskiria tuo, kad reikšmingai pranoksta anksčiau viešumoje minėtus itin brangius pardavimus Europoje. Pavyzdžiui, „Bloomberg“ lygino su Londono namu, kuris, kaip skelbta, buvo parduotas už maždaug 317 mln. eurų.

Kas yra Rinatas Achmetovas

Rinatas Achmetovas laikomas turtingiausiu Ukrainos verslininku, o jo turtas, pagal „Bloomberg Billionaires Index“, vertinamas daugiau nei 6 mlrd. eurų. Pagrindinis jo verslas susijęs su Ukrainos pramonės konglomeratu „System Capital Management“, kurio interesai apima metalurgiją, kasybą, energetiką ir nekilnojamąjį turtą.

Pastaraisiais metais itin brangaus nekilnojamojo turto rinka Europoje išlieka aktyvi, o sandoriai Monake dažnai tampa lakmuso popierėliu, parodančiu, kiek likvidumo turi pasaulinis itin turtingų pirkėjų segmentas. Analitikai šią rinką neretai apibūdina kaip mažiau jautrią palūkanų normoms, nes pirkėjai dažnai atsiskaito be bankinio finansavimo.

Šiame kontekste Achmetovo pirkinys vertinamas ne tik kaip prestižinis pasirinkimas, bet ir kaip ilgalaikė investicija į vieną labiausiai deficitu pasižyminčių nekilnojamojo turto rinkų pasaulyje.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/business/2026/04/23/ukrainian-billionaire-rinat-akhmetov-buys-471m-monaco-apartment-in-record-deal
https://www.savills.com/impacts/market-trends/monaco-the-worlds-most-expensive-residential-market.html

Euro zonos ekonomikos perspektyva darosi vis miglotesnė, o Europos Centrinis Bankas (ECB) artėja prie sprendimo, kuris gali nulemti tiek paskolų kainą, tiek infliacijos trajektoriją. Finansų rinkos daugiausia tikisi palūkanų normų pauzės, tačiau energetikos kainų šuoliai, susiję su Irano karo eskalacija, didina spaudimą centriniams bankininkams.

ECB šiuo metu balansuoja tarp dviejų rizikų. Viena vertus, lėtėjantis augimas ir silpnesnės investicijos didina argumentų už švelnesnę pinigų politiką. Kita vertus, energijos kainų nepastovumas ir brangesnis importas gali įžiebti naują infliacijos bangą, kuri vėliau persiduotų į paslaugų ir darbo užmokesčio kainodarą.

ECB vadovė Christine Lagarde pabrėžė, kad karo dinamika ir nuolat kintantys scenarijai apsunkina prognozes, todėl sprendimus tenka priimti esant neįprastai didelei nežinomybės dozei.

„Konflikto pobūdis, kai karas keičiasi paliaubomis, derybomis, jų žlugimu, blokada ir jos atšaukimu, labai apsunkina pasekmių trukmės ir gylio vertinimą“, – sakė Christine Lagarde.

Silpnesnis augimo fonas juntamas ir didžiosiose euro zonos ekonomikose. Vokietija ir Italija peržiūrėjo prognozes žemyn, o tai rinkoms priminė stagfliacijos riziką, kai ekonomika stringa, bet kainų spaudimas neišnyksta. Tokiomis aplinkybėmis net ir nedidelis energijos kainų šokas gali neproporcingai paveikti vartotojų lūkesčius bei verslo sąnaudas.

Papildomą signalą siunčia ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), šį mėnesį sumažinęs euro zonos augimo prognozę iki 1,1 proc., kai anksčiau buvo prognozuota 1,4 proc. TVF aiškiai nurodė, kad rizikas didina būtent užsitęsęs geopolitinis konfliktas, galintis ilgesniam laikui pakelti energijos rizikos priedą ir išlaikyti brangesnę energetiką.

ECB Valdančiosios tarybos narys, Latvijos centrinio banko vadovas Mārtiņš Kazāks teigė, kad neapibrėžtumas išlieka ypač aukštas, tačiau, remiantis dabartiniais duomenimis, skubaus poreikio kelti palūkanas virš 2 proc. nematyti. Rinkose vyrauja nuostata, kad ECB pasirinks laukimo strategiją ir vertins, ar energijos sukelta infliacija peraugs į platesnį kainų augimą.

Ko tikisi rinkos ir gyventojai

Investuotojų dėmesys krypsta ne tik į patį sprendimą, bet ir į ECB komunikaciją: kiek ilgai bus laikomasi ribojančios politikos ir kokiomis sąlygomis galėtų prasidėti mažinimai. Namų ūkiams ir verslui tai tiesiogiai reiškia, ar artimiausiais mėnesiais ims pigti paskolos, ar išliks spaudimas nekilnojamojo turto, vartojimo bei investicijų planams.

Jei energijos kainos išliks aukštos, o infliacija vėl įsibėgės, ECB gali būti priverstas ilgiau išlaikyti dabartinį griežtumą. Tačiau jei augimo lėtėjimas sustiprėtų, o kainų spaudimas nurimtų, atsirastų erdvės švelnesnei politikai, kuri padėtų sumažinti finansavimo kainą ir palaikyti vidaus paklausą.

JAV ir Jungtinės Karalystės signalai

Situacija panaši ir už Europos ribų. JAV infliacija balandį, remiantis naujausiais duomenimis, pakilo iki 3,3 proc., o tai mažina tikimybę, kad Federalinis rezervų bankas artimiausiu metu mažins palūkanas. Bazinė palūkanų norma JAV tebėra 3,5–3,75 proc. intervale, o rinkose vėl įsitvirtino „aukščiau ilgiau“ scenarijus.

Jungtinėje Karalystėje infliacija taip pat siekė 3,3 proc., o Anglijos bankas palūkanų normą laiko 3,75 proc. lygyje. Rinkos ir čia dažniau kalba apie sprendimus „susitikimas po susitikimo“, nes importuojama infliacija, susijusi su energijos kainomis, apsunkina prognozuojamą mažinimų grafiką.

Todėl didžiausia intriga tampa ne vien palūkanų sprendimas, o tai, kaip trys pagrindiniai centriniai bankai apibrėš rizikas ir tolerancijos ribas. Kol geopolitinė situacija išlieka nepastovi, pinigų politikos kryptį 2026 metais gali labiau lemti ne ekonominiai ciklai, o energetikos kainų šokai ir jų poveikis infliacijai.

Šaltiniai:

https://www.euronews.com/business/2026/04/24/ecb-interest-rate-dilemma-eurozone-growth-stalls-as-iran-war-fuels-inflation

https://www.imf.org/en/Publications/WEO/Issues/2026/04/00/world-economic-outlook-april-2026

https://www.ecb.europa.eu/press/intro/html/index.en.html

Kazachstanas, Kirgizija ir Uzbekistanas susitarė kartu vystyti beveik 2 000 MW galios hidroelektrinės projektą Kirgizijoje, Naryno upėje. Projektas, siejamas su Kambaratos hidroelektrine-1, laikomas vienu svarbiausių regiono vandens ir energetikos saugumui.

Kirgizijos prezidentas Sadyras Žaparovas Astanoje vykusiame regioniniame ekologijos viršūnių susitikime pabrėžė, kad tokie projektai tampa kritiški dėl klimato kaitos ir augančios elektros paklausos. Jo teigimu, šiuo metu derinamas tarpvyriausybinis susitarimas, o deryboms ir finansavimo modeliui talkina Pasaulio bankas bei kitos finansų institucijos.

„Kambaratos hidroelektrinė-1, kurios galia 1 880 MW, yra strateginės svarbos projektas. Šiuo metu aktyviai vyksta derybos dėl tarpvyriausybinio susitarimo užbaigimo, dalyvaujant Pasaulio bankui ir kitoms finansų institucijoms“, – sakė S. Žaparovas.

Tokio masto elektrinė Centrinėje Azijoje prilygtų kelių didelių šiluminių elektrinių gamybai ir galėtų reikšmingai stabilizuoti elektros tiekimą, ypač piko metu. Hidroenergetika regione svarbi ir dėl to, kad leidžia lanksčiau subalansuoti tinklą, kai plečiasi saulės ir vėjo elektrinių pajėgumai.

Derybos ir paralelūs projektai

Kitas oficialus derybų etapas dėl statybų numatytas 2026 metų balandį Taškente. Lygiagrečiai Kirgizija skelbia plečianti ir mažąją hidroenergetiką: 2026 metais šalyje planuojama paleisti 13 mažųjų hidroelektrinių, kurių bendra galia viršytų 81 MW.

Kirgizija taip pat vysto saulės ir vėjo parkus, kurių bendra planuojama galia siekia 6 050 MW. Be to, Čiujaus regione jau pradėjo veikti pirmoji didesnė šalies saulės elektrinė, kurios galia 100 MW.

Kazachstano kryptis: atsinaujinanti ir branduolinė energetika

Kazachstanas skelbia turintis 162 atsinaujinančios energetikos objektus, o 2026 metais planuoja įjungti dar 10 projektų. Šalies „žaliosios“ energijos dalis, anot pateikiamų duomenų, 2025 metais pasiekė 7 proc., o iki 2030 metų siekiama ją padidinti iki 15 proc.

Astanoje Kazachstano ministras pirmininkas Olžasas Bektenovas taip pat pasirašė susitarimą dėl 500 MW vėjo elektrinės Karagandos regione su Kinijos įmone. Skelbiama, kad investicijos į projektą sieks apie 551 mln. eurų, o anglies dioksido emisijos galėtų mažėti maždaug 1,3 mln. tonų per metus.

Šalis, turinti vienas didžiausių urano atsargų pasaulyje, lygiagrečiai grįžta prie branduolinės energetikos. Prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas yra pabrėžęs, kad Kazachstanas, būdamas vienas svarbiausių urano tiekėjų, siekia plėtoti ir mažai anglies dioksido išskiriančią elektros gamybą, o šalyje rengiamas pirmosios atominės elektrinės projektas.

Klimato spaudimas ir vandens saugumas

Vandens ir energetikos projektai Centrinėje Azijoje glaudžiai susiję, nes upių tėkmė svarbi ir elektros gamybai, ir žemės ūkiui. Regiono šalys vis dažniau pripažįsta, kad klimato kaita didina ekstremalių reiškinių riziką, o vandens ištekliai tampa strateginiu klausimu, kuris reikalauja tarptautinio koordinavimo.

Dėl šios priežasties Kambaratos projektas vertinamas ne vien kaip energetikos objektas, bet ir kaip platesnio regioninio bendradarbiavimo testas. Tikimasi, kad bendra investicija ir vieninga infrastruktūros plėtra sumažins fragmentaciją, kuri iki šiol dažnai stabdė tarpvalstybinius sprendimus vandens ir energetikos srityje.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/2026/04/25/three-central-asian-countries-jointly-building-2000-mw-hydropower-plant
https://www.worldbank.org/en/topic/energy
https://www.iea.org/reports/renewables-2024

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė esantis pasirengęs susitikti su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu Azerbaidžane. Tai nuskambėjo per jo vizitą Baku, kuris tapo pirmuoju nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios.

Pasak V. Zelenskio, Kyjivui svarbu, kad Maskva rastų valios užbaigti karą, o Azerbaidžanas galėtų prisidėti kaip tarpininkas, kai pastarosiomis savaitėmis JAV remiamos diplomatinės pastangos įstrigo. Jis pabrėžė, kad Ukraina yra pasirengusi trišalėms deryboms, jei Rusija išties pasirinks diplomatiją.

„Mes esame pasirengę artėjančioms deryboms Azerbaidžane, su sąlyga, kad Rusija bus pasirengusi diplomatijai“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

Kremlius anksčiau kartojo, kad lyderių susitikimas esą galimas tik Maskvoje, tačiau Ukrainos pozicija išlieka priešinga. Kyjivas nurodo, kad V. Zelenskis galėtų susitikti su V. Putinu bet kurioje šalyje, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją, kuri 2022 metais tapo viena iš invazijos atspirties aikštelių ir iki šiol remia Maskvos veiksmus.

Šalia V. Zelenskio Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas akcentavo, kad Ukraina ir Azerbaidžanas nuosekliai remia vienas kito teritorinį vientisumą. Jis taip pat pranešė, kad lyderiai sutarė kitą jų susitikimą surengti Ukrainoje.

Energetika ir saugumo bendradarbiavimas

Susitikime aptarta energetika, prekyba ir bendri projektai, įskaitant Azerbaidžano valstybinės naftos ir dujų bendrovės „SOCAR“ veiklą Ukrainoje. I. Alijevas teigė, kad yra naujų investicijų ir iniciatyvų perspektyvų, tačiau prekybos apimtis abi šalys norėtų didinti.

Ne mažiau dėmesio skirta ir saugumui. V. Zelenskis pranešė, kad pasirašyti dokumentai dėl bendradarbiavimo gynybos pramonėje ir saugumo srityje, nors detalių neatskleidė, pabrėždamas, kad esminis tikslas yra valstybių atsparumas ir gebėjimas apsiginti.

Ukrainos ekspertai Azerbaidžane

V. Zelenskis pirmą kartą viešai patvirtino, kad Ukrainos karinės srities ekspertai dislokuoti Azerbaidžane ir dalijasi kovos su dronais patirtimi. Pastaraisiais metais dronų grėsmė tapo vienu svarbiausių šiuolaikinių konfliktų bruožų, o Ukraina sukaupė didelę praktinę patirtį gynyboje nuo bepiločių atakų.

Šis bendradarbiavimas minimas platesniame kontekste, kai Ukraina stiprina ryšius su Artimųjų Rytų ir Persijos įlankos šalimis, o dabar daugiau dėmesio skiria ir Kaukazo regionui. Istoriškai jis laikytas Rusijos įtakos zona, tačiau karo Ukrainoje fone politinė dinamika Pietų Kaukaze sparčiai kinta.

Įtampa dėl smūgių Ukrainoje

Azerbaidžanas Ukrainai teikė humanitarinę paramą, o Kyjive ne kartą buvo pranešta apie incidentus, kai per Rusijos atakas nukentėjo su Azerbaidžanu susiję objektai. I. Alijevas anksčiau viešai sakė, kad Rusija esą tyčia smogė Azerbaidžano energetikos infrastruktūrai Ukrainoje ir Azerbaidžano ambasadai.

„Po pirmo smūgio galėjome manyti, kad tai atsitiktinumas, tačiau vėliau smūgiai pasikartojo, todėl laikome tai tyčiniu išpuoliu“, – sakė Ilhamas Alijevas.

2025 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija buvo išsikvietusi Rusijos ambasadorių pareikšti griežtą protestą, kai per ataką buvo apgadintas Azerbaidžano ambasados pastatas Kyjive. Šie epizodai papildo bendrą foną, kodėl Baku ir Kyjivas vis dažniau akcentuoja saugumo bendradarbiavimo svarbą.

V. Zelenskio pareiškimas apie pasirengimą susitikti su V. Putinu Azerbaidžane dabar tampa dar vienu bandymu išjudinti įstrigusias derybas. Vis dėlto reali tokio susitikimo perspektyva priklausys nuo to, ar Maskva sutiks atsitraukti nuo maksimalistinių reikalavimų ir priims tarptautinių tarpininkų siūlomą formatą.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/2026/04/25/zelenskyy-says-he-is-ready-to-meet-putin-in-azerbaijan
https://www.reuters.com/world/europe/
https://www.consilium.europa.eu/en/policies/eu-response-ukraine-invasion/