CP v2

Blog

  • Dar galite spėti: lapkričio pradžia – paskutinis metas sodinti, kol žemė nesušalo

    Lapkričio pradžia dar gali būti tinkamas metas sodinimui – iki kol žemę sukaustys įšalas. Kol dirva dar šilta nuo ankstesnių rudens savaičių, dalis augalų spėja įsišaknyti ir pavasarį startuoja gerokai greičiau.

    Kaip rašoma originale, verta ne padėti kastuvą į šalį, o į žemę pasodinti bijūnus, vaismedžius, švelniąją šalaviją (szałwia omszona) ir net užmirštus tulpių svogūnėlius. Svarbiausia sąlyga – kad žemė dar nebūtų įšalusi ir ją būtų galima įdirbti.

    Vėsesnis ir drėgnesnis oras šiuo laikotarpiu augalams netgi palankus: daigai mažiau netenka vandens per lapus, o daugiau energijos skiria šaknų sistemai. Dėl to rudenį pasodinti augalai dažnai įgauna pranašumą prieš sodinamus pavasarį.

    Tiesa, vėlyvas sodinimas reikalauja daugiau atidumo: pasodinus būtina gerai suspausti žemę aplink šaknis, gausiai palaistyti ir pasirūpinti apsauga nuo šalčio. Ne visiems augalams toks laikas tinka – kai kuriems reikia ilgesnio šilto periodo, kad sustiprėtų prieš žiemą.

    Bijūnai: svarbiausia – sodinimo gylis

    Jei norite vasaros pradžioje sulaukti įspūdingų bijūnų žiedų, lapkričio pradžia dar gali būti paskutinė proga pasodinti plikomis šaknimis parduodamas kerų dalis. Tokie bijūnai paprastai gerai prigyja rudenį, o pavasarį nereikia skubėti su persodinimu.

    Sodinant svarbiausia nepadaryti dažnos klaidos – nepasodinti per giliai. Atžėlimo pumpurai (rožinės „akutės“) turėtų atsidurti maždaug 2–3 centimetrai po dirvos paviršiumi: per giliai pasodinus, augalas gali auginti lapus, bet žiedų taip ir nesulauksite.

    Dar viena svarbi taisyklė – dirva turi būti laidi vandeniui. Bijūnai mėgsta drėgmę, tačiau užmirkusioje žemėje jų šaknys gali pradėti pūti.

    Po pasodinimo – gausus laistymas ir apsauga nuo šalčio

    Net jei lauke drėgna ar neseniai lijo, pasodinus verta gausiai palaistyti. Vanduo padeda dirvai priglusti prie šaknų, išstumia oro tarpus ir pagerina prigijimo sąlygas.

    Prie kamieno patariama supilti kauburėlį iš žemės ar mulčio (pavyzdžiui, žievės) – taip apsaugomos apatinės augalo dalys, kai staiga atšąla. Tai ypač aktualu, jei prognozuojamas greitas temperatūros kritimas.

    Šalavijas ir užmiršti tulpių svogūnėliai: geriau į žemę nei į šilumą

    Iš daugiamečių augalų išskiriamas švelnusis šalavijas (szałwia omszona) – atsparus, nereiklus, vasarą džiuginantis violetiškai mėlynais žiedynais. Pasodintas vėlų rudenį, jis gali spėti „įsitvirtinti“ dirvoje ir pavasarį pradėti augti anksčiau.

    Jei spalį taip ir nepasodinote tulpių ar kitų svogūninių gėlių, o svogūnėlių pakelis liko garaže ar sandėliuke, dar neskubėkite jo nurašyti. Kol dar įmanoma įkasti į žemę, svogūnėliai didesnę tikimybę išgyventi turi dirvoje, o ne šiltoje patalpoje.

    Siūloma tokius svogūnėlius sodinti kiek giliau nei įprasta ir lysvę uždengti storesniu mulčio sluoksniu – žieve ar sausais lapais. Tai padeda sušvelninti temperatūros svyravimus ir sumažina riziką, kad pasodinta medžiaga nukentės nuo šalčio.

    Jei planuojate sodinti lapkritį, svarbiausia neskubėti ir rinktis augalus, kuriems toks laikas tinka. O jei dirva jau sukaustyta, verčiau sodinimą atidėti – bandymas kasti įšalusią žemę dažnai baigiasi žala tiek augalui, tiek dirvos struktūrai.

  • Sėjama vėlyvą rudenį: muskatinė šalavija gali pakeisti levandą ir pritraukti drugelius

    Muskatinė šalavija (Salvia sclarea) – įspūdinga, kvapni sodo gėlė, kurią galima sėti tiesiai į dirvą dar vėlyvą rudenį. Ji žavi pastelinių žiedų debesimi ir šiltu, prieskonius primenančiu aromatu, o vasarą tampa tikru traukos centru vabzdžiams.

    Kaip rašoma WP.pl, šios šalavijos sėkloms į naudą išeina žiemos vėsa: šaltis ir drėgmė padeda joms „prabusti“. Todėl sėjimas lapkritį kai kuriems augalams nėra keistenybė – tai natūraliai jų ciklą atitinkantis sprendimas.

    Nors rudenį dauguma sodininkų labiau galvoja apie darbus ir lysvių paruošimą žiemai, daliai rūšių toks metas gali būti tinkamas startas. Muskatinės šalavijos sėkloms svarbi vadinamoji stratifikacija – peršaldymas drėgnoje žemėje, kuris padeda nutraukti ramybės periodą.

    Reikia įvertinti, kad muskatinė šalavija dažniausiai yra dvimetė: pirmais metais ji daugiausia augina lapų rozetę, o antraisiais – iškelia aukštus stiebus ir pražysta. Tad rezultatas atsiskleidžia ne iš karto, bet vėliau atperka kantrybę.

    Kuo išsiskiria muskatinė šalavija

    Šis augalas gerokai skiriasi nuo įprastos vaistinės šalavijos, kuri daugeliui pažįstama kaip prieskonis ar vaistažolė. Muskatinė šalavija užauga didelė ir tvirta – palankiomis sąlygomis gali pasiekti maždaug metro aukštį.

    Jos stiebai ir didesni, švelniai plaukuoti lapai turi smulkių liaukučių su eteriniais aliejais. Pakanka lengvai paliesti ūglį, kad pasklistų sodrus, šiltas kvapas, dažnai lyginamas su muskato riešutu ir žolelių natomis.

    Kada žydi ir ką pritraukia į sodą

    Didžiausią įspūdį muskatinė šalavija palieka žydėjimo metu – nuo birželio iki rugpjūčio. Tuomet ji suformuoja aukštas, šakotas šluoteles su daugybe smulkių žiedų ir didesniais, tarsi popieriniais pažiedlapiais.

    Žiedynų spalvos dažnai kinta nuo rausvų iki alyvinių, persilieja su kremine balta ar vėsesniais melsvais tonais. Augalas ypač mėgstamas kamanų, bičių ir drugių, todėl tinka tiems, kas nori gyvesnio, vabzdžiams draugiško sodo.

    Dar viena detalė – muskatinės šalavijos eterinis aliejus jau seniai naudojamas parfumerijoje, kur jis pasitelkiamas kvapams „įtvirtinti“. Tai paaiškina, kodėl augalas taip ryškiai kvepia ir sode.

    Kaip sėti rudenį ir kur ją sodinti

    Muskatinę šalaviją galima sėti ir pavasarį, tačiau vėlyvas rudeninis sėjimas dažnai laikomas pranašesniu būdu būtent dėl reikalingo peršaldymo. Sėklos sėjamos tiesiai į dirvą, paliekant jas žiemoti natūraliomis sąlygomis.

    Planuojant vietą verta prisiminti, kad kitą sezoną augalas taps aukštu akcentu gėlyne. Jis dera su rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis, ežiuolėmis, taip pat gali būti auginamas greta levandų ar net laikomas jų alternatyva.

    Įsitvirtinusi gėlyne muskatinė šalavija neretai pasisėja pati: po žydėjimo subrandina sėklas ir gali kasmet „sugrįžti“ naujais kerais. Dėl to ji patinka mėgstantiems natūralesnį, šiek tiek laukinį sodo stilių.

  • Auksiniais „kamuoliukais“ žydinti „Klodzko rožė“: kodėl ją geriausia sodinti rudenį

    Europos pilnaviduris (Trollius europaeus), dar vadinamas „Klodzko rože“, rudenį sodinamas ne atsitiktinai – būtent šiuo metu jis lengviausiai prigyja naujoje vietoje. Augalas žavi apvaliais, auksiniais žiedais, primenančiais mažas rožytes, tačiau yra gana reiklus augimo sąlygoms.

    Kaip rašoma originale, geriausias metas sodinimui – ruduo, ypač spalio ir lapkričio mėnesiai. Drėgnesnė dirva ir vėsesnės, bet dar nešalčio temperatūros padeda šaknims įsitvirtinti iki žiemos.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti vieno esminio dalyko: šio daugiamečio augalo šaknų sistema yra labai jautri ir atsistato lėtai. Dėl to persodinimas jam itin nepalankus, tad vietą geriausia parinkti iš karto „ilgam“.

    „Klodzko rožė“ labiausiai tinka drėgnesnėms sodo vietoms, nes sausros ji netoleruoja. Norint sėkmingai auginti šį augalą, rekomenduojama pasirūpinti sunkesne, humusinga (turtinga organinių medžiagų) dirva ir po pasodinimo stebėti, kad žemė neišdžiūtų.

    Kokią vietą ir dirvą parinkti

    Šis augalas yra išskirtinai mėgstantis drėgmę, todėl sausose vietose gali skursti arba visai neprigyti. Geriausiai jam tinka tokia sodo zona, kur dirva natūraliai išlieka drėgnesnė.

    Renkantis vietą verta įvertinti, kad vėliau augalo perkelti beveik nebus galimybių be streso šaknims. Dėl jautrios šaknų sistemos prieš sodinant svarbu gerai apgalvoti galutinę vietą.

    Taip pat pabrėžiama dirvos kokybė: augalui palankesnė sunkesnė, humuso turtinga žemė. Paruošta dirva leidžia augalui greičiau prigyti ir lengviau įsitvirtinti iki šalčių.

    Ar reikia dengti žiemai?

    Europos pilnaviduris yra visiškai atsparus šalčiui, todėl papildomo dengimo – nei agroplėvele, nei eglišakėmis – nereikia. Tai vienas iš privalumų tiems, kurie ieško nereiklių, žiemą ištveriančių daugiamečių augalų.

    Svarbiausia užduotis po pasodinimo rudenį – neleisti substratui išdžiūti iki tol, kol žemė galutinai įšals. Nuoseklus drėgmės palaikymas šiuo laikotarpiu gali lemti, kaip sėkmingai augalas pasitiks pavasarį.

  • Šių saldžiųjų bulvių nepirkite: keli požymiai, kad jos jau pradėjo gesti

    Saldžiosios bulvės daugeliui tapo įprastu pasirinkimu virtuvėje, tačiau parduotuvėje verta akimirką stabtelėti ir įvertinti jų būklę. Yra keli aiškūs ženklai, rodantys, kad gumbas jau pradėjo gesti ir tokio pirkinio geriau atsisakyti.

    Kaip rašoma „EatingWell“, svarbiausi „raudoni signalai“ yra minkštos vietos, matomas pelėsis ir ryškūs irimo požymiai. Pasak kalbintų mitybos specialistės ir maisto saugos ekspertės, šiuos dalykus atpažinti nesunku, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį.

    Saldžiosios bulvės vertinamos dėl skaidulų, sudėtinių angliavandenių ir beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Vis dėlto, kaip ir bet kurios šviežios daržovės, jos skiriasi kokybe, o netinkamai pasirinkus galima ne tik sugadinti patiekalą, bet ir rizikuoti suvalgyti sugedusį produktą.

    Gera žinia ta, kad dalis „trūkumų“ yra tik kosmetiniai, o nedideli daigeliai ar smulkūs paviršiaus pažeidimai nebūtinai reiškia, kad saldžioji bulvė nebetinkama. Lemiamas kriterijus – ar matote aiškius gedimo ženklus.

    Požymiai, kad saldžioji bulvė genda

    Pirmiausia apžiūrėkite ir apčiuopkite gumbą. Jei jaučiate minkštas, įdubusias ar „košiškas“ vietas, tokios saldžiosios bulvės geriau nepirkti – tai rodo, kad ji nebe šviežia, o gedimas gali būti prasidėjęs ir po odele.

    Jeigu minkštos vietos yra šlapios, pakitusios spalvos ar juntamas nemalonus kvapas, tai dar aiškesnis signalas, kad produktas prarado kokybę ir gali būti nesaugus.

    Matomas pelėsis – dar viena aiški priežastis palikti saldžiąją bulvę parduotuvėje. Ekspertai pabrėžia, kad pelėsis ir akivaizdūs irimo požymiai yra pagrindiniai dalykai, kurių reikėtų vengti.

    Taip pat atkreipkite dėmesį į odelę: ryškus susiraukšlėjimas ir sudžiūvimas dažniausiai reiškia, kad bulvė prarado daug drėgmės ir yra „per sena“. Jei tai derinama su minkštumu ar pelėsiu, gumbą reikėtų laikyti netinkamu.

    Gilesni įpjovimai, stiprūs sumušimai ir didesni pažeidimai didina gedimo riziką, nes per juos į minkštimą lengviau patenka bakterijos ir pelėsiai. Nedidelės dėmelės gali būti tik išvaizdos klausimas, tačiau dideli pažeidimai – jau rimtas minusas.

    Kaip turi atrodyti gera saldžioji bulvė

    Geriausios būklės saldžiosios bulvės paprastai būna tvirtos ir gana lygios. Jos turėtų būti be minkštų vietų, be matomo pelėsio ar irimo ženklų.

    Paprastas testas – švelniai suspausti gumbą: jis turi būti kietas, o ne „pasiduodantis“. Kvapas taip pat svarbus – šviežios saldžiosios bulvės turi labai švelnų, neutralų kvapą, o rūgštus ar nemalonus aromatas gali rodyti gedimą.

    Spalva priklauso nuo veislės (pasitaiko oranžinių, violetinių ar šviesesnių), tačiau ji turėtų būti tolygi ir būdinga konkrečiai rūšiai, be keistų patamsėjimų, kurie primena puvimą.

    Laikymas namuose: ko vengti

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas rekomenduojama laikyti vėsioje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, kur nėra perteklinės drėgmės. Tai gali būti spintelė ar kita panaši vieta virtuvėje.

    Ekspertai taip pat pataria vengti laikyti sveikas, nepjaustytas saldžiąsias bulves šaldytuve. O supjaustytas ar jau išvirtas reikėtų laikyti kaip greitai gendantį maistą – kuo greičiau perkelti į šaldytuvą.

  • Pieno produktų laikas nesvarbiausia: kaip geriau paskirstyti kalcį, kad stiprėtų kaulai

    Pienas, jogurtas, kefyras ir sūris dažnai siejami su tvirtais kaulais, tačiau konkretaus „geriausio“ paros meto jiems vartoti nėra. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kaulų sveikatai svarbiausia – reguliarumas ir pakankamas kalcio bei baltymų kiekis, o ne laikrodis.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dabartiniai tyrimai nepatvirtina, kad pieno produktų vartojimas ryte, vakare ar prieš miegą suteiktų didesnę naudą kaulų tvirtumui ar lūžių prevencijai. Dėl to daugeliui žmonių praktiškiausia strategija – įtraukti pieno produktus į įprastus dienos valgymus.

    Šis požiūris susijęs ir su tuo, kaip veikia mūsų kaulai: jie nuolat atsinaujina, o organizmui reikia pastovaus „statybinių medžiagų“ srauto. Pieno produktai suteikia kalcio, baltymų, o dalis jų – ir vitamino D, kuris padeda įsisavinti kalcį.

    Dar viena svarbi detalė – organizmas vienu metu gali įsisavinti tik ribotą kalcio kiekį. Todėl labai didelės kalcio dozės per vieną valgymą nebūtinai bus efektyviausios, o tolygus pasiskirstymas per dieną gali būti naudingesnis.

    Kodėl kalcį verta paskirstyti per dieną

    Specialistai aiškina, kad kalcio pasisavinimas tampa mažiau efektyvus, kai jo suvartojama labai daug iš karto. Kitaip tariant, „daugiau“ vienu prisėdimu ne visada reiškia „geriau“ – ypač jei kalcis koncentruojamas į vieną valgymą.

    Tekste pateikiamas orientyras, kad organizmas vienu metu įsisavina maždaug iki 500 miligramų kalcio. Palyginimui, viena stiklinė pieno suteikia apie 300 miligramų kalcio (nepriklausomai nuo to, ar pienas riebus, liesas, ar be laktozės).

    Dėl šios priežasties logiška pieno produktus paskirstyti per kelis dienos valgymus: pavyzdžiui, jogurtą rinktis pusryčiams, sūrį – pietų patiekalui, o pieną ar kefyrą įtraukti į užkandį ar kokteilį.

    Kaip paprasčiau įtraukti pieno produktus į mitybą

    Jei pieno produktų vartojate mažiau, nebūtina visko keisti iš karto – užtenka vieno nedidelio įpročio. Pavyzdžiui, ruošiant košę, sriubą ar kepinius dalį skysčio galima pakeisti pienu.

    Kita idėja – varškę ar grūdėtą varškę maišyti į omletą, makaronus, glotnučius ar užtepėles. Tai padidina baltymų kiekį ir kartu prisideda prie kalcio normos.

    Taip pat galima paprastai „pastiprinti“ patiekalus sūriu: pabarstyti salotas, makaronus ar dubenėlius su kruopomis parmezanu, feta, čederiu ar rikota. Tokie priedai leidžia suvalgyti mažesnes porcijas, bet dažniau.

    Jautresniems laktozei gali tikti fermentuoti produktai (pavyzdžiui, jogurtas ar kefyras), nes juose dažnai būna mažiau laktozės. Alternatyva – rinktis produktus be laktozės: jie išlaiko esmines maistines medžiagas, reikšmingas kaulų sveikatai.

    Ne tik kalcis: kas dar svarbu kaulams

    Kalcio vieno nepakanka – kaulų būklei įtakos turi visas gyvenimo būdas. Straipsnyje primenama, kad svarbūs ir baltymai, kurie prisideda prie kaulo struktūros, o didžiausia nauda dažnai siejama su baltymų ir kalcio deriniu.

    Taip pat išskiriamas fizinis aktyvumas, ypač pratimai su kūno svoriu ir pasipriešinimu, nes kaulai stiprėja reaguodami į mechaninį krūvį. Kitaip tariant, vien mitybos korekcijos be judėjimo ne visada duos maksimalų efektą.

    Galiausiai pabrėžiama subalansuota mityba: daugiau daržovių ir vaisių, Viduržemio jūros tipo mitybos principai siejami su geresniais kaulų rodikliais ir mažesne lūžių rizika. Kaulų sveikata – ilgalaikių, kasdienių pasirinkimų rezultatas, todėl nuoseklumas dažniausiai svarbesnis už tikslų vartojimo laiką.

  • Vienas paprastas ingredientas, kuris pakeičia keptų briuselio kopūstų skonį – ne šoninė

    Kepti briuselio kopūstai dažnai tampa traškūs išorėje ir minkšti viduje, tačiau vienas paprastas priedas gali dar labiau pakelti jų skonį. Tam nereikia nei šoninės, nei sudėtingų marinatų – užtenka balzaminio acto arba balzaminio glajaus.

    Apie šį lengvą „atnaujinimą“ rašo „EatingWell“, pabrėždami, kad balzamiko rūgštelė ir švelnus saldumas padeda subalansuoti kopūstams būdingą kartumą. Rezultatas – ryškesnis skonis ir daugiau „gylio“, net jei receptas išlieka minimalus.

    Balzaminis actas tinka todėl, kad jo rūgštumas „praskaidrina“ daržovės skonį ir sumažina žemiškas, kiek aitrias natas. O natūralus saldumas, atsirandantis iš vynuogių, sušvelnina kryžmažiedėms daržovėms (tarp jų – ir briuselio kopūstams) būdingą intensyvumą.

    Svarbu ir tai, kad balzamiko skonis lengvai dera su kitais populiariais priedais – jei briuselio kopūstus gardinate medumi ar klevų sirupu, actas suteikia reikalingos rūgštelės, o jei dedate sūrio ar šoninės, glajus padeda „nutraukti“ riebumą.

    Kaip naudoti balzamiką kepant

    Paprastiausias būdas – ant jau iškepusių briuselio kopūstų užlašinti maždaug šaukštą balzaminio glajaus. Kadangi glajus yra tirštesnis už actą, jis geriau prilimpa prie daržovių ir nesusirenka baloje lėkštės dugne.

    Balzamiką galima naudoti ir kepimo metu. Jei kopūstus kepate skardoje, ištraukus juos iš orkaitės ant karštų daržovių galima užpilti šiek tiek balzaminio acto – šiluma ir skystis leidžia jam greitai sutirštėti, o kartu lengviau „atlipina“ prie skardos prisikepusius gabalėlius.

    Jei balzaminis actas atrodo per aitrus, jį galima maišyti su alyvuogių aliejumi – taip gausite paprastą užpilą ar marinatą, kurį galima naudoti dar prieš kepant.

    Kodėl tai veikia su įvairiais priedais

    Balzamiko privalumas tas, kad jis nekonkuruoja su kitais skoniais, o juos subalansuoja. Saldikliai, tokie kaip medus ar klevų sirupas, su actu tampa harmoningesni, o sūrūs ir riebesni priedai, pavyzdžiui, sūris ar šoninė, įgauna daugiau lengvumo.

    Todėl, jei briuselio kopūstai jums kartais atrodo „per intensyvūs“, balzamiko rūgštelė gali būti būtent tas mažas pakeitimas, kuris padeda šią daržovę pamėgti dažniau.

  • Dietologai įvardijo vieną „Chipotle“ pasirinkimą, kurio neverta užsisakyti kaip viso patiekalo

    Trys dietologai, įvertinę „Chipotle“ meniu, sutaria dėl vieno dalyko: tortilijų traškučiai nėra geriausias pasirinkimas, jei jie užsakomi kaip visas patiekalas.

    Nors traškučiai daugeliui atrodo kaip greitas ir skanus sprendimas, „EatingWell“ aprašytame vertinime pabrėžiama, kad vien jų maistinės vertės dažniausiai nepakanka, kad jaustumėtės sotūs ilgiau.

    Pagrindinė problema – baltymų stoka. Traškučiai suteikia daug angliavandenių ir riebalų, tačiau, palyginti su subalansuotu patiekalu, baltymų juose santykinai mažai, o būtent jie svarbūs sotumui ir raumenų masės palaikymui.

    Vis dėlto dietologai neagitavo traškučių vengti. Jie siūlo juos vertinti kaip priedą prie sočiau sukomplektuoto užsakymo – tuomet galima mėgautis skoniu, bet kartu gauti daugiau organizmui reikalingų medžiagų.

    Kodėl traškučiai vieni nepasotina

    Dietologės Danielle Smiley teigimu, traškučiai su gvakamole gali būti skanus pasirinkimas, tačiau ji nerekomenduotų jų paversti vieninteliu dienos valgiu.

    Kita specialistė, Morganne Brown, atkreipia dėmesį, kad traškučiai suteikia greitos energijos, bet be baltymų ir kitų papildančių maistinių medžiagų alkis gali sugrįžti gana greitai.

    Traškučiai taip pat nesuteikia tokios maistinės įvairovės, kokią gautumėte pasirinkę patiekalą su daržovėmis, ankštiniais ir baltymų šaltiniu. Nors įprastoje porcijoje minima 7 gramai skaidulų, vien jų gali neužtekti pilnaverčiam valgiui.

    Kiek kalorijų turi porcija ir kodėl svarbus dydis

    Vertinime primenama ir porcijos dydžio tema: įprasta „Chipotle“ klasikinių tortilijų traškučių porcija turi 540 kalorijų, o didelė porcija – 810 kalorijų.

    Kalorijos savaime nereiškia, kad maistas „blogas“, tačiau traškučiai dažniausiai valgomi kartu su buritu ar dubenėliu, todėl bendras dienos suvartojamas kiekis gali išaugti labiau, nei tikimasi.

    Dėl to siūloma paprasta išeitis: dalintis porcija, dalį pasilikti vėliau arba sąmoningai derinti traškučius su sočiu patiekalu, o ne rinktis juos kaip vienintelį užsakymą.

    Kaip subalansuoti „Chipotle“ užsakymą

    Dietologai pataria pradėti nuo baltymų šaltinio – pavyzdžiui, rinktis vištieną, jautieną, „sofritas“ ar kitą patinkantį variantą, o traškučius palikti kaip priedą.

    Taip pat siūloma pridėti daugiau skaidulų ir maistinių medžiagų suteikiančių ingredientų: juodųjų arba pinto pupelių, fajitų daržovių, salotų, šviežios pomidorų salsos.

    Gvakamolė įvardijama kaip priedas, galintis papildyti racioną nesočiaisiais riebalais ir skaidulomis. Esminė mintis – traškučiai gali tilpti į subalansuotą pasirinkimą, jei nėra vienintelė lėkštės dalis.

  • „Trader Joe’s“ vištienos gyoza: vakarienė už 3,99 dolerio, kurią autorė visada laiko šaldiklyje

    Greita vakarienė po įtemptos dienos ne visada reiškia užsakytą maistą – straipsnio autorė sako, kad dažniausiai tiesiog atsidaro šaldiklį ir išsitraukia „Trader Joe’s“ vištienos gyoza koldūnus.

    Kaip rašo „EatingWell“, „Chicken Gyoza Potstickers“ kainuoja 3,99 dolerio už maišelį, kuriame yra 24 vienetai, o pagaminti juos galima vos per kelias minutes.

    Autorės teigimu, šie gyoza primena mėgstamus išsinešimui perkamus koldūnus: įdaras gausus, sudėtyje – vištiena, kopūstai ir svogūnai, o skoniui papildomo ryškumo suteikia sojų padažo užuominos, imbieras ir sezamas.

    Patogumas čia svarbiausias: koldūnus galima kepti keptuvėje, garinti ar net įmesti į verdančią sriubą, todėl jie tampa universaliu sprendimu, kai šaldytuve – nemažai produktų, bet nėra noro gaminti sudėtingesnio patiekalo.

    Keli paruošimo būdai per 10 minučių

    Jei norisi garintų gyoza, pakanka į keptuvę įpilti šiek tiek vandens, sudėti koldūnus ir uždengti dangčiu. Autorė rašo, kad jai labiausiai patinka kepti keptuvėje: pirmiausia įpilama šiek tiek aliejaus, koldūnai apkepami, o tada įpilamas vanduo, kad jie baigtų garuoti.

    Pasak jos, net ir „daugiausiai darbo“ reikalaujantis kepimo būdas vis tiek trunka apie 10 minučių: maždaug 3 minutes apkepama ir apie 7 minutes garinama.

    Dar vienas variantas – įmesti šaldytus koldūnus tiesiai į verdantį sultinį. Po kelių minučių tešla suminkštėja ir patiekalas jau paruoštas.

    Porcijos, kaloringumas ir kuo pagardinti

    Vienoje porcijoje nurodomi keturi koldūnai – tai sudaro 130 kalorijų ir 7 gramus baltymų. Autorė rašo, kad dažniausiai valgo šešis arba aštuonis, priklausomai nuo to, su kuo patiekia.

    Jei koldūnai valgomi vieni, ji renkasi aštuonis – tai atitinka dvi porcijas, kurios sudaro 260 kalorijų ir 14 gramų baltymų.

    Prie gyoza dažnai norisi padažo, tačiau straipsnyje atkreipiamas dėmesys į natrio kiekį: vienoje keturių koldūnų porcijoje yra 250 miligramų natrio, todėl, jei merkiama į sojų padažą, siūloma rinktis mažiau druskos turinčią versiją.

    Autorė taip pat mini „Trader Joe’s“ saldžiai aštrų čili padažą, tačiau primena, kad 1 šaukšte yra 5 gramai pridėtinio cukraus – tai aktualu tiems, kurie jo kiekį mityboje riboja.

    Kodėl šis produktas tapo „šaldiklio klasika“

    Pagrindinė priežastis, kodėl „Chicken Gyoza Potstickers“ nuolat atsiduria jos pirkinių krepšelyje, – derinys, kurio dažnai ieškoma kasdienybėje: nebrangu, greita ir lengva pritaikyti skirtingiems patiekalams.

    Pasak autorės, tai sprendimas ir tiems vakarams, kai nesinori gaminti, ir tiems, kai svarstoma užsisakyti maisto į namus – tik šiuo atveju vakarienė ant stalo atsiduria per maždaug 10 minučių.

  • 6 dribsniai vėlyvam užkandžiui: dietologai pataria rinktis mažiau cukraus ir daugiau skaidulų

    Dribsniai dažniausiai siejami su pusryčiais, tačiau jie gali tapti ir visai neblogu vėlyvu užkandžiu – ypač tais vakarais, kai po aktyvios dienos dar jaučiate alkį.

    Kaip rašo „EatingWell“, dietologai pabrėžia: naktiniai užkandžiai nebūtinai yra „blogi“, jei pasirenkamas tinkamas produktas ir išlaikomas saikas. Dribsniai gali būti sotus sprendimas, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį.

    Svarbiausia taisyklė – rinktis dribsnius, kuriuose mažiau pridėtinio cukraus, daugiau skaidulų ir yra bent šiek tiek baltymų. Toks derinys gali padėti ilgiau jaustis sočiam ir kai kuriems žmonėms būti palankesnis miegui.

    Dietologai taip pat siūlo dribsnius derinti su pienu ar jogurtu bei vaisiais – taip užkandis tampa labiau subalansuotas ir praturtinamas skaidulomis, kalciu, vitaminu D bei kaliu.

    Dietologų įvardyti 6 pasirinkimai

    Vėlyvam užkandžiui tarp rekomenduojamų variantų minimi „Original Cheerios“. Nurodoma, kad 1,5 puodelio porcija turi 140 kalorijų, 4 g skaidulų, 1 g pridėtinio cukraus ir 5 g baltymų.

    Taip pat išskiriami „Kellogg’s All-Bran Original“: 2/3 puodelio porcija suteikia 12 g skaidulų (iš jų 3 g tirpių) ir 120 kalorijų. Jei užkandį papildysite puodeliu sojų ar karvės pieno, bendra baltymų suma gali siekti apie 12–13 g.

    Saldžiau norintiems siūloma „Seven Sundays Super Fruity Oat Protein Cereal“ – ši alternatyva apibūdinama kaip „sveikesnis“ vaisinių dribsnių pakaitalas be dirbtinių dažiklių. Vieno puodelio porcija turi 170 kalorijų, 3 g skaidulų, 4 g pridėtinio cukraus ir 5 g baltymų.

    Į sąrašą pateko ir „Special K Protein Cereal“ – dietologų vertinamas variantas, kai norisi daugiau baltymų. 1 1/3 puodelio porcija nurodoma turinti 200 kalorijų, 6 g skaidulų, 9 g pridėtinio cukraus ir 10 g baltymų.

    Dar vienas minimas pasirinkimas – „Kashi Go Protein & Fiber Cereal Original“. Vienoje porcijoje pateikiami skaičiai: 200 kalorijų, 12 g skaidulų, 8 g pridėtinio cukraus ir 12 g baltymų. Kartu su puodeliu pieno bendras baltymų kiekis gali didėti iki 20 g.

    Šeštasis rekomenduotas variantas – „Food for Life Ezekiel 4:9 Almond Sprouted Whole Grain Cereal“. Pusės puodelio porcija nurodoma turinti 190 kalorijų, 6 g skaidulų, 1 g pridėtinio cukraus ir 8 g baltymų.

    Į ką atkreipti dėmesį vakare

    Renkantis vėlyvą užkandį dietologai primena: verčiau vengti didelių, „antro vakaro“ dydžio porcijų. Didelis maisto kiekis labai vėlai gali būti nepalankus apetito reguliacijai ir gliukozės apykaitai.

    Taip pat siūloma riboti pridėtinį cukrų – ypač prieš miegą. Jei dribsniuose jo daugiau, patariama užkandį „atsverti“ skaidulomis ir baltymais, pavyzdžiui, pienu ar jogurtu.

    Galiausiai, vėlyvas užkandis gali būti proga gauti daugiau maistinių medžiagų, o ne tik papildomų kalorijų. Todėl vietoje sausainių ar traškučių siūloma rinktis viso grūdo produktus, vaisius, pieno produktus, riešutus ar sėklas.

  • Šefai sutaria: bulvių košei geriausiai tinka „Yukon Gold“ – kuo jos išskirtinės

    Bulvių košė atrodo paprastas garnyras, tačiau galutinis skonis ir tekstūra labai priklauso nuo to, kokias bulves pasirenkate. Penkių šefų apklausa parodė aiškų favoritą – „Yukon Gold“ bulves.

    Kaip rašo „EatingWell“, šefai šį pasirinkimą grindžia tuo, kad „Yukon Gold“ bulvės suteikia košei kreminę, švelniai „sviestinę“ tekstūrą ir yra lengvai randamos parduotuvėse.

    „Yukon Gold“ bulvės vertinamos dėl subalansuoto krakmolo kiekio: jų košė būna puri, bet kartu ir kreminė. Šefai aiškina, kad tokia pusiausvyra padeda geriau „priimti“ grietinėlę ir sviestą, o tekstūra išlieka maloni.

    Tuo metu kitos rūšys gali nuvilti: mažiau krakmolingos bulvės prasčiau sugeria riebalus, o itin krakmolingos kartais virsta lipnia mase, jei per ilgai ar per intensyviai grūdamos.

    Kodėl „Yukon Gold“ laikomos geriausiu pasirinkimu

    Šefų teigimu, „Yukon Gold“ yra vidutinio dydžio, apvalesnės, plona odele ir gelsvu minkštimu. Skonyje neretai jaučiama natūrali, „sviestinė“ nata, kuri košei suteikia papildomo sodrumo.

    Restorano „Gioia Mia“ šefas Loganas Ramirezas aiškina, kad jų krakmolas gerai sugeria grietinėlę ir sviestą, todėl tinkamai paruošta košė išeina puri, bet kartu išlaiko kremiškumą.

    Pasak jo, pavyzdžiui, raudonos bulvės ar smulkios „pirštinės“ (fingerling) dažniau būna mažiau krakmolingos, todėl sunkiau pasiekti tą pačią purią, „lengvą“ tekstūrą.

    Dažnos klaidos, dėl kurių košė tampa lipni ar gumbuota

    Viena didžiausių klaidų – per ilgai ir per intensyviai grūsti bulves. „Queer Food Foundation“ bendraįkūrėja šefė Vanessa Parish sako, kad pergrūsta košė gali tapti sunki, prarasti purumą ir greitai „sukietėti“ lėkštėje.

    Kita dažna problema – į karštas bulves dėti šaltą sviestą ar pieną. Šefas Cedricas Domenechas („L’Avenue at Saks“) pastebi, kad taip lengvai atsiranda gumulų, o atvėsus bulvėms krakmolas „susitraukia“, todėl tekstūra nebūna glotni.

    Jo patarimas paprastas: sviestą ir pieną (ar grietinėlę) prieš maišant verta pašildyti, kad jie staiga nenumuštų bulvių temperatūros.

    Kaip bulvių košę ruošti „kaip restorane“

    Norint išvengti netolygaus išvirimo, Domenechas siūlo bulves pradėti virti šaltame, pasūdytame vandenyje. Taip jos šyla tolygiai ir lengviau pasiekti norimą konsistenciją.

    Dar vienas jo akcentuojamas žingsnis – virti bulves su odele, o ją nuimti tik po virimo. Taip bulvės mažiau prisigeria vandens, o košė išlieka sodresnė.

    Kalbant apie riebumą, šefas Jackas Bennettas pataria dažniau rinktis grietinėlę vietoje pieno, nes ji padeda išgauti kremiškesnę tekstūrą. Jis taip pat įspėja, kad „russet“ bulvės verdant gali sugerti daugiau vandens, todėl košė kartais išeina vandeningesnė.

    Jei „Yukon Gold“ neturite, šefas Jeffrey Williamsas siūlo skonį stiprinti priedais – pavyzdžiui, karamelizuotais svogūnais, sviestu, grietinėle ir rūkytu „Gouda“ sūriu, kurie padeda kompensuoti mažesnį krakmolo „kūną“.