Blog

  • Lenkijoje svarstoma „apsauginė zona“ prie perėjų: aiškesni draudimai vairuotojams

    Lenkijoje svarstoma „apsauginė zona“ prie perėjų: aiškesni draudimai vairuotojams

    Lenkijoje svarstoma keisti taisykles prie pėsčiųjų perėjų – siūloma aiškiai apibrėžti, nuo kada vairuotojui pradeda galioti griežtesni ribojimai. Diskusijos centre atsidūrė idėja įvesti vadinamąją apsauginę zoną prieš perėją.

    Kaip rašo lenkų portalas „Auto Świat“, šį klausimą spalio 29 dieną aptarė prie Lenkijos prezidento kanceliarijos veikiantis Kelių eismo saugumo klausimų ekspertų kolektyvas. Tai patariamasis organas, teikiantis rekomendacijas dėl planuojamų teisės aktų pakeitimų.

    Per posėdį daug dėmesio skirta ir griežtesnei atsakomybei už žūtimis pasibaigusias avarijas, kai taisyklės pažeidžiamos itin šiurkščiai. Tokiai situacijai Lenkijoje siūloma numatyti naują nusikaltimo rūšį – vadinamąjį „kelio nužudymą“.

    Vis dėlto atskirai iškelta problema, kuri aktuali kasdieniams eismo dalyviams: dabartiniuose teisės aktuose vartojami terminai, pavyzdžiui, „artėjant prie perėjos“ ar draudimas lenkti „tiesiai prieš perėją“, nėra aiškiai apibrėžti. Dėl to vairuotojams dažnai neaišku, kur tiksliai prasideda draudimai, o po nelaimių ginčus tenka spręsti teismuose.

    Kas būtų „apsauginė zona“ prie perėjos

    Ekspertų siūlymas – nustatyti konkretų kelio ruožą prieš pėsčiųjų perėją, kuriame galiotų aiškios, vienodai visiems suprantamos taisyklės. Tokia „apsauginė zona“ būtų apibrėžta pagal atstumą, reikalingą automobiliui saugiai sustoti.

    Idėjos autoriai argumentuoja, kad zonos ilgis turėtų priklausyti nuo automobilio stabdymo kelio – kad vairuotojas spėtų sustoti iki perėjos be staigaus, avarinio stabdymo. Tai leistų tiksliau nusakyti, kur prasideda „jautriausia“ vieta prieš perėją.

    Taip pat aptarta, kaip tokį ruožą būtų galima žymėti. Vienas iš minimų variantų – zigzaginės linijos, panašios į naudojamas Jungtinėje Karalystėje, kurios vizualiai pabrėžia, kad artėjama prie perėjos ir čia taikomi papildomi ribojimai.

    Kol kas – tik siūlymai prezidentui

    Šiuo etapu aptartos idėjos dar nereiškia, kad taisyklės pasikeis artimiausiu metu. Ekspertų kolektyvas turi parengti rekomendacijas Lenkijos prezidentui Karoliui Nawrockiui, įvertindamas ir parlamente svarstomus projektus.

    Nurodoma, kad dalis pasiūlymų – ypač susijusių su pėsčiųjų saugumu perėjose – gali tapti pagrindu atskirai prezidento teisėkūros iniciatyvai, jei bus nuspręsta, kad šių sričių nepakankamai apima jau svarstomi teisės aktų pakeitimai.

  • Lenkijoje automobilį žada registruoti telefonu: numerius ir dokumentus atvežtų kurjeris

    Lenkijoje automobilį žada registruoti telefonu: numerius ir dokumentus atvežtų kurjeris

    Lenkijoje automobilio registracija ateityje turėtų persikelti į telefoną: savininkas pateiktų prašymą programėlėje, o numerio ženklus ir registracijos liudijimą į namus atvežtų kurjeris. Taip vairuotojams nebereikėtų vykti į komunikacijos skyrių ir laukti eilėse.

    Apie tokį planą spalio 29 dieną Varšuvoje konferencijoje „Cyfrowy Samorząd“ pranešė šalies vicepremjeras ir skaitmeninimo ministras Krzysztofas Gawkowskis. Pasak jo, 2027 metais lenkai turėtų galėti visą procedūrą atlikti elektroniniu būdu.

    Ministro teigimu, artimiausiu metu vyriausybė turėtų priimti teisės aktų projektą, kuris leistų startuoti naujai paslaugai. Akcentuojama ne tik elektroninė paraiška, bet ir dokumentų pristatymas tiesiai transporto priemonės savininkui.

    Vairuotojams tai reikštų reikšmingą pokytį: šiandien net ir surinkus visus reikalingus dokumentus dalį formalumų vis tiek tenka tvarkyti institucijose. Skaitmeninimas turėtų panaikinti privalomus vizitus, susijusius su pačia registracija.

    Pirmasis etapas – nuo 2027 metų sausio

    Skelbiama, kad pirmasis skaitmeninės registracijos etapas Lenkijoje turėtų prasidėti 2027 metų sausio 18 dieną. Tą dieną įsigaliotų nuostatos, leidžiančios pateikti elektroninius prašymus registruoti transporto priemones.

    Vairuotojai galėtų naudotis internetu arba programėle „mObywatel“. Tuo metu automobilių pardavėjams ir lizingo bendrovėms būtų numatyta galimybė perduoti duomenis tiesiai į CEPiK per API sąsają.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nereiškia, jog nuo 2027 metų sausio 18-osios kiekvienas vairuotojas galės sutvarkyti absoliučiai visus registracijos formalumus neišeidamas iš namų. Taip pat lieka klausimų, kada tiksliai startuotų pilnai veikiantis modelis ir ar nuo pradžių jis apimtų visus registracijos atvejus.

    Ministro deklaracijoje šis sprendimas pristatomas kaip vienas pirmųjų tokio tipo Europoje, o lūkestis aiškus – kad eilės komunikacijos skyriuose ilgainiui taptų praeitimi.

  • Populiarūs kiniški „Android“ automagnetolų modeliai gali rinkti duomenis apie vairuotojus

    Populiarūs kiniški „Android“ automagnetolų modeliai gali rinkti duomenis apie vairuotojus

    Tūkstančiai vairuotojų renkasi nebrangias „Android“ automagnetolas iš interneto parduotuvių, tačiau dalis tokių įrenginių gali turėti programinę įrangą, kuri renka duomenis ir leidžia nuotoliniu būdu diegti papildomas programas. Tokias rizikas atskleidė vieno vairuotojo patirtis, kai jis nusprendė išnarstyti įsigyto įrenginio sistemą.

    2016 metų „Honda Civic“ savininkas „Amazon“ nusipirko pigų „Android“ radijo imtuvą ir apie keistenybes po įdiegimo papasakojo „Reddit“ forume. Vietoj žadėto „švaraus“ produkto jis pamatė reklamas meniu, daugybę gamykliškai įdiegtų programėlių, o balso asistentas prašė mokėti už dalies funkcijų „aktyvavimą“.

    Vairuotojas nusprendė sistemą „apsivalyti“ panašiai, kaip tai daroma su „Android“ televizoriais, o programinei įrangai analizuoti pasitelkė DI įrankį „Claude Code“. Analizė parodė, kad įrenginio parametrai nesutampa su skelbtais: vietoj žadėto aštuonių branduolių procesoriaus buvo keturių branduolių, o vietoj „Android 15“ veikė „Android 9“.

    Dar viena svarbi detalė – paskutinis saugumo atnaujinimas šiame „Android 9“ variante buvo iš 2021 metų spalio. Tai reiškia, kad sistema kelerius metus galėjo negauti pataisų, kurios užkamšo saugumo spragas, o automobilio įrenginyje tai ypač jautru, nes jis turi ryšį su telefonu, internetu ir automobilio funkcijomis.

    Kas rasta įrenginio viduje

    Analizuodamas programinę įrangą savininkas aptiko komponentų, kurie kelia klausimų dėl privatumo. Pavyzdžiui, balso asistento funkcija nuolat laukė „pažadinimo“ komandos, o joje paslėptas interneto puslapių atvaizdavimo modulis, kaip teigiama, naudojo apie 30 proc. procesoriaus galios net tada, kai juo nebuvo naudojamasi.

    Sistemoje taip pat buvo paslaugų, susijusių su Kinijos technologijų bendrove „Baidu“, programėlė žurnalams rinkti gamintojui bei gamykliškai įdiegta skambučių įrašymo paslauga. Pastaroji detalė ypač jautri, nes per tokį įrenginį vairuotojai dažnai kalba telefonu per „Bluetooth“.

    Be to, atnaujinimų programa, paremta „Alibaba“ debesijos sprendimu, teoriškai galėjo bet kada įkelti naują programinę įrangą. Įrenginyje rasta ir daugiau, su automagnetolos paskirtimi menkai susijusių programų: nuo testinių gamyklinių aplikacijų iki internetinio radijo, orų prognozės ar net „Adobe Acrobat“ PDF failams skaityti.

    Automatiniai scenarijai ir „užpakalinės durys“

    Daugiausia nerimo, pasak vairuotojo aprašymo, sukėlė scenarijai, kurie įsijungdavo startuojant sistemai. Vienas jų galėjo iš naujo įdiegti kiniškas muzikos programėles ir alternatyvią programėlių parduotuvę, jei jos būdavo pašalinamos, taip pat nustatyti „Baidu“ klaviatūrą kaip numatytąją.

    Kitas scenarijus kiekvieno paleidimo metu tikrino paslėptą aplanką ir, nieko neklausdamas, įdiegdavo bet kokią jame rastą programą, po to pašalindamas diegimo failą. Aplankas buvo tuščias, o pats mechanizmas neįrodo, kad kas nors juo realiai naudojosi, tačiau tokia funkcija automobilyje esančiame įrenginyje kelia pagrįstų klausimų.

    Vairuotojas taip pat nurodė aptikęs gamintojo paliktą spragą, suteikiančią pilną prieigą prie sistemos. Tokie sprendimai kartais paliekami testavimui ar aptarnavimui, tačiau vartotojui jie reiškia papildomą riziką, jei prietaisas ar jo atnaujinimų grandinė būtų pažeidžiama.

    Ką pakeitė „apsivalymas“ ir ką tai rodo rinkai

    Savininkas pradėjo nuo visos sistemos atsarginės kopijos, iš pradžių tik išjungė įtartinas programėles, o vėliau pašalino 18 jų. Jis užblokavo atnaujinimų programą, įjungė reklamų ir sekimo elementų blokavimą, o naujas programėles diegė tik iš oficialių šaltinių.

    Po pakeitimų, kaip rašoma, laisvos RAM padaugėjo nuo 2,1 iki 2,59 GB, o aktyvių paketų skaičius sumažėjo nuo 123 iki 108. Per dviejų minučių stebėjimą įrenginys jungėsi tik prie „Google“, reklamų blokavimo serverio, namų maršrutizatoriaus ir savininko nešiojamojo kompiuterio.

    Kasdienės funkcijos, anot jo, veikė be trikdžių: „Android Auto“, „Apple CarPlay“, radijas, „Bluetooth“, galinio vaizdo kamera ir vairo mygtukai. Tai rodo, kad dalis gamykliškai įdiegtų programų nėra būtinos įrenginio darbui, nors vartotojas apie jų buvimą skelbimuose dažniausiai iš anksto nesužino.

    Tekste taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokios automagnetolos neretai parduodamos su daugybe skirtingų, dažnai išgalvotų prekių ženklų pavadinimų. Dėl to gali būti, kad net patys pardavėjai ne visada tiksliai žino, kas konkrečiai įdiegta į jų siūlomus įrenginius.

  • Po tankavimo su „Orlen Pay“ gavo šaukimą į policiją: „Orlen“ paaiškino, kaip veikia procedūros

    Po tankavimo su „Orlen Pay“ gavo šaukimą į policiją: „Orlen“ paaiškino, kaip veikia procedūros

    Atsiskaitymas telefonu tiesiai prie degalų kolonėlės leidžia sutaupyti laiko ir išvengti eilės prie kasos, tačiau viena klaida gali baigtis nemalonia staigmena. Lenkijoje vairuotoja po degalų pylimo sulaukė kvietimo atvykti į policiją – paaiškėjo, kad už kurą nebuvo sumokėta.

    Moteris socialiniame tinkle „LinkedIn“ pasakojo, jog jau ne vienerius metus naudojasi atsiskaitymu skenuojant QR kodą ir nurašant sumą nuo prie programėlės pririštos kortelės. Šį kartą, kaip pati pripažino, kažkas „nesuveikė“ – ji neįsitikino, ar mokėjimas tikrai įvyko, ir neiš karto pastebėjo, kad negavo sąskaitos.

    Iš jos pasakojimo matyti, kad į policiją ji buvo pakviesta kaip liudytoja. Tik nuvykusi į komisariatą ir pareigūnui parodžius nuotrauką iš degalinės, esą sužinojo apie neužbaigtą atsiskaitymą.

    Vairuotoja neneigė, kad už degalus privalo sumokėti, tačiau stebėjosi, kodėl situacijos nepavyko išspręsti paprasčiau – pavyzdžiui, gavus žinutę ar el. laišką. Ji akcentavo, kad naudojasi programėle, dažnai lankosi toje pačioje degalinėje, o įmonė turėtų turėti jos kontaktinius duomenis.

    Kaip, pasak „Orlen“, sprendžiamos tokios situacijos

    Po šiuo įrašu pasipylė ir kitų vairuotojų komentarai apie panašias patirtis: vieni teigė, kad sulaukė policijos skambučio ar kvietimo, kiti – kad pakako priminimo telefonu ar žinute apie neapmokėtą sąskaitą.

    Šioje istorijoje minėta vairuotoja po vizito policijoje nuvyko padengti skolos. Ji taip pat aprašė, jog buvo keblu gauti patvirtinimą apie apmokėjimą – galiausiai, anot jos, darbuotojai ant kvito uždėjo spaudą, su kuriuo ji grįžo į komisariatą, o tyrimas buvo nutrauktas.

    Žurnalistams „Interia“ „Orlen“ spaudos biuras nurodė, kad pirmasis degalinės darbuotojų žingsnis tokiais atvejais – susisiekti su pagalbos linija. Ten tikrinama, ar buvo bandyta atsiskaityti per „Orlen Pay“ ir ar pagal automobilio valstybinį numerį sistemoje yra priskirti kliento kontaktai.

    Jei duomenų bazėje randamas telefono numeris, bandoma informuoti klientą apie susidariusį įsiskolinimą. Tolimesni veiksmai, pasak bendrovės, priklauso nuo to, ar pavyksta susisiekti ir ar klientas, gavęs informaciją, apmoka skolą.

    „Orlen“ teigimu, daugeliu atvejų skambutis leidžia situaciją išspręsti be institucijų įsikišimo. Bendrovė taip pat pabrėžė, kad procedūros turi įvertinti ir galimą netyčinę klaidą, tačiau svarbiausia – ar įmanoma greitai rasti kliento kontaktus ir jį pasiekti.

    Ką vairuotojams verta pasitikrinti prieš išvažiuojant

    Iš šios istorijos išvada paprasta: prieš nuvažiuojant nuo kolonėlės verta programėlėje įsitikinti, kad mokėjimas tikrai užbaigtas. Vien QR kodo nuskenavimas dar nereiškia, kad sąskaita apmokėta.

    Jei programėlė rodo klaidą, mokėjimo patvirtinimas neaiškus arba negaunate sąskaitos, saugiausia situaciją išsiaiškinti su degalinės darbuotojais dar vietoje. Tai gali padėti išvengti ilgesnių aiškinimųsi vėliau.

  • LED lemputės senesniam automobiliui – legalu tik su homologacija, ne kiekvienas modelis tinka

    LED lemputės senesniam automobiliui – legalu tik su homologacija, ne kiekvienas modelis tinka

    Senesniame automobilyje halogeninę lemputę pakeisti į LED galima, tačiau tai nereiškia, kad tinka bet koks „LED pakaitalas“ iš parduotuvės. Lemiamas kriterijus – konkretaus gaminio homologacija, o ne vien tai, kad jis fiziškai telpa į žibintą.

    Net ir pardavėjo patikinimas, kad lemputė „leidžiama Vokietijoje“, savaime nepadeda Lietuvoje registruoto automobilio vairuotojui. Svarbu, kuo remiantis konkrečiam gaminiui suteiktas leidimas ir ar jis atitinka reikalavimus, taikomus kelių eismui.

    Tekste kaip pavyzdys minimi H11 tipo LED pakaitalai, turintys homologaciją pagal Jungtinių Tautų reglamentą Nr. 37 (UNECE R37). Tokių produktų savo asortimente turi, be kita ko, „Philips“ ir „OSRAM“ (minimi konkretūs modeliai).

    „OSRAM“ taip pat skelbė, kad nuo 2026 metų rugsėjo dar dalį LED lempučių galima montuoti vietoje įprastų – kalbama apie „NIGHT BREAKER LED SPEED ECE“ versijas H8, HB4 ir H16, skirtas automobiliams su 12 V elektros sistema. Tačiau tai taikoma konkrečiai įvardytiems produktams, o ne visoms lemputėms su tokiu pačiu žymėjimu.

    Vienas žymėjimas dar negarantuoja legalumo

    Praktikoje vairuotojui nepakanka rasti savo automobilio suderinamumo sąraše ar tikėtis, kad „jei tinka lizdas – vadinasi, galima“. Reikia parinkti tikslų tipą: LED H8 keičia H8, HB4 – HB4, o H16 – H16.

    Prieš perkant rekomenduojama patikrinti pilną produkto pavadinimą ir dokumentaciją. Homologacija taikoma konkrečiam pakaitalui, todėl ji automatiškai „neuždengia“ visų kitų LED, kurie tinka tam pačiam lizdui.

    Tekste pabrėžiama, kad tas pats gamintojas gali turėti ir homologuotą pakaitalą, ir vizualiai panašiai pažymėtą produktą, kurio viešuosiuose keliuose naudoti negalima. „OSRAM“ skiria tris grupes: šviesos šaltinius su UN ECE homologacija, lokaliai tam tikrose rinkose leidžiamus produktus ir „off-road“ pakaitalus, skirtus naudoti ne viešuosiuose keliuose.

    H4 ir H7 vairuotojams – svarbi 2028 metų perspektyva

    Problema išlieka itin populiariems H4 ir H7 tipams. Parduotuvėse galima rasti LED analogų, kai kurie jų užsienyje gali būti leidžiami naudoti tik su konkrečiais automobiliais, tačiau tai dar nesuteikia automatinės teisės tokį pakaitalą eksploatuoti Lenkijoje (o kartu tai nereiškia ir bendro leidimo visur).

    Tekste cituojamas Lenkijos Infrastruktūros ministerijos pateiktas darbų grafikas Jungtinių Tautų forume, susijęs su reglamentu Nr. 37: 2026 metais numatyti dokumentai dėl rūko žibintų, 2027 metais – dėl tolimųjų šviesų, o 2028 metais – dėl artimųjų šviesų.

    Tiems, kurie laukia pilnai legalių LED pakaitalų H4 ir H7 halogenams, svarbiausia būtent artimųjų šviesų kryptis ir 2028 metų terminas. Tekste pažymima, kad tai dar nėra garantija, tačiau realistiškai pirmųjų visiškai legalių LED pakaitalų galima tikėtis greičiausiai 2028 metų viduryje, jei gamintojams pavyks gauti reikiamas homologacijas.

    Ką rizikuoja pasirinkę netinkamas lemputes

    Netinkamo šviesos šaltinio pasirinkimas gali baigtis problemomis per patikrą kelyje. Primename, kad rimti apšvietimo gedimai gali reikšti registracijos dokumento sulaikymą ir baudą, kuri, kaip nurodoma tekste, gali siekti iki 3 tūkst. zlotų (tai nėra automatinė suma už kiekvieną neteisingą pakaitalą).

    Galiausiai atkreipiamas dėmesys ir į techninę pusę: senesniuose automobiliuose prastas kelio apšvietimas neretai susijęs su nusidėvėjusiais žibintų stiklais ar reflektoriais. Tokiu atveju žibintų regeneracija gali duoti didesnį efektą nei LED pirkimas – homologuota lemputė nepadarys stebuklo, jei pats žibintas praradęs efektyvumą.

  • Tyrimas: sausį net 33,29 proc. tikrintų automobilių akumuliatorius įvertintas kaip blogas

    Tyrimas: sausį net 33,29 proc. tikrintų automobilių akumuliatorius įvertintas kaip blogas

    Daugelis vairuotojų apie nusilpusį akumuliatorių sužino tik tada, kai šaltą žiemos rytą automobilis sunkiai užsiveda. Nauja diagnostinių duomenų analizė rodo, kad ši problema gali būti gerokai dažnesnė, nei atrodo.

    „Carly“ išanalizavo diagnostikos įrašus, surinktus nuo 2025 metų rugsėjo iki 2026 metų rugpjūčio. Skaičiai išsiskiria sausį: tuomet 33,29 proc. patikrintų automobilių akumuliatorius buvo įvertintas kaip „blogas“ arba „labai blogas“.

    Tuo pačiu mėnesiu fiksuota ir daugiausia per metus užregistruotų klaidų kodų. Rugsėjį per vieną diagnostikos sesiją vidutiniškai būdavo aptinkama 7,69 klaidos kodo vienam automobiliui, o sausį šis skaičius išaugo iki 8,88.

    Tai yra 15,5 proc. daugiau nei rugsėjį, todėl vien akumuliatoriaus patikra prieš žiemą gali būti per siauras požiūris. Duomenys signalizuoja apie platesnį sezoninį „foną“, kai šalčiai atskleidžia arba paryškina įvairias automobilio sistemos silpnybes.

    Kokios sistemos dažniausiai fiksuoja klaidas žiemą

    Analizė rodo, kad žiemos mėnesiais verta dėmesį skirti ne tik elektros sistemai. Iš pasaulinių duomenų, surinktų 2025 metų gruodžio 1 dieną–2026 metų vasario 28 dieną, matyti, kad bent vienas klaidos kodas variklio darbo valdymo sistemoje pasirodė 55,45 proc. patikrintų transporto priemonių.

    Kitos dažnos sritys – oro kondicionavimo ir salono komforto sistema (28,42 proc.), centrinė elektronika, atsakinga, pavyzdžiui, už apšvietimą, spynas ir komforto funkcijas (22,87 proc.). Taip pat minimi klaidų kodai, susiję su ABS (14,98 proc.) ir su automobilio prieiga, užraktais bei užvedimu susijusiomis sistemomis (12,03 proc.).

    Svarbi detalė – klaidų kodai nebūtinai reiškia šiuo metu aktyvią gedimo būseną. Jie gali rodyti ir anksčiau automobilyje užfiksuotą nesklandumą, kuris tiesiog išliko sistemos atmintyje.

    Kritiniai gedimai: beveik pusė automobilių turėjo bent vieną

    Atskira analizė apie bendrą automobilių būklę parodė, kad nuo 2025 metų rugsėjo iki 2026 metų rugpjūčio 45,7 proc. transporto priemonių turėjo bent vieną problemą, priskirtą kritinei kategorijai. Tokia problema apibrėžiama kaip galinti imobilizuoti automobilį, paveikti saugumą arba gebėjimą važiuoti.

    Dažniausiai aptinkama kritinė problema – neveikiantis apšvietimas. Toliau rikiuojasi su katalizatoriumi susiję nesklandumai bei EGR išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos aušinimo problemos.

    Pabrėžiama, kad kritinė problema ne visada yra akivaizdi vairuojant ir nebūtinai sustabdys automobilį iš karto. Būtent dėl to vien pojūčiais ar prietaisų skydelio kontrolinėmis lemputėmis pasikliauti gali būti rizikinga.

    Ką verta pasitikrinti prieš šalčius

    Nors duomenys neleidžia teigti, kad žema temperatūra yra vienintelė žiemos gedimų priežastis, matomas aiškus sezoninis dėsningumas. Artėjant žiemai rekomenduojama įvertinti akumuliatoriaus būklę ir bent jau nuskaityti automobilyje įrašytus klaidų kodus.

    Svarbu suprasti, kad klaidų kodų nuskaitymas nėra galutinė diagnozė – tai greičiau atspirties taškas pokalbiui su mechaniku. Ir dar viena detalė: tai, kad prietaisų skydelyje nedega įspėjamosios lemputės, nebūtinai reiškia, kad automobilio valdymo blokuose nėra užfiksuota jokių nukrypimų.

  • Droną akademike surinkęs konstruktorius pasiekė beveik 800 km/val. greitį

    Droną akademike surinkęs konstruktorius pasiekė beveik 800 km/val. greitį

    Vienas konstruktorius akademiko kambaryje surinko reaktyvinį droną, kuris bandomojo skrydžio metu pasiekė 491 mph – tai yra apie 790 km/val. greitį.

    Modelis pavadintas „Reaper“: jam sukurta autorinė, formuojama anglies pluošto korpuso apdaila, o vidinė konstrukcija išpjauta lazeriu. Visa sistema sveria apie 5 kg, o projektas, teigiama, kainavo maždaug 13 tūkst. JAV dolerių.

    Už trauką atsakingas 250 N reaktyvinis variklis, o specialus titano antgalis pagamintas 3D spausdinimo būdu. Rekordinio bandymo metu „Reaper“ dar gabeno 1,2 kg krovinį.

    Skelbiama, kad pilnas degalų bakas tokiu greičiu leidžia skristi apie keturias minutes, o iki beveik 2 000 metrų aukščio dronas gali pakilti per mažiau nei 20 sekundžių. Esant maksimaliam greičiui, teoriškai būtų įveikiamas maždaug 50 kilometrų atstumas.

    Iki oficialaus rekordo – dar vienas žingsnis

    Nors pasiektas rezultatas skamba įspūdingai, jis dar neįrašytas į Gineso rekordų knygą. Nurodoma, kad oficialus reaktyvinio RC modelio rekordas šiuo metu yra 465 mph ir priklauso Nielsui Herbrichui.

    Projektas sulaukė ir pramonės dėmesio: „Boom Supersonic“ vadovas Blake’as Schollas įsteigė „Boom Prize“ apdovanojimą, kurio vertė – 800 tūkst. JAV dolerių. Laimėtojui žadama 750 tūkst. JAV dolerių grynaisiais ir dar 50 tūkst. JAV dolerių vertės bendrovės akcijų.

    „Boom Prize“ sąlygos: vien greičio neužtenka

    Vien pagerinti RC modelių greičio rekordą nepakanka – konstrukcija turi peržengti garso barjerą. Tai reiškia, kad skrydyje reikia pasiekti bent Mach 1 (apie 1 235 km/val.) ir tokiu greičiu išsilaikyti mažiausiai penkias sekundes horizontaliai skrendant arba kylant.

    Taisyklės numato ir daugiau ribojimų: negalima naudoti raketų ar bortinių oksidatorių, aparatas turi saugiai nutūpti ir tą pačią dieną atlikti antrą skrydį. Svarbi detalė – abu skrydžiai turi būti atlikti tuo pačiu egzemplioriumi su tuo pačiu varikliu, sparnais ir borto kompiuteriu.

    Organizatoriai pabrėžia, kad prizas skirtas individualiems kūrėjams ir mažoms komandoms, o ne korporacijoms ar projektams, finansuojamiems rizikos kapitalo fondų ar valdžios.

    Konkurentai ir didžiausias iššūkis

    Dėl rezultatų kovoja ir „Mach Initiative“ komanda, sukūrusi 3D spausdinimu paremtą reaktyvinį modelį „Kingchaser“. Jo variklio trauka didesnė – 300 N, tačiau per iki šiol vykusį bandymą aparatas pasiekė 273 mph.

    Komanda aiškina, kad ribojantis veiksnys buvo per trumpa įsibėgėjimo atkarpa, o tinkamomis sąlygomis „Kingchaser“ esą galėtų pasiekti iki 550 mph.

    Kol kas „Reaper“ atrodo tvirtas favoritas, tačiau iki garso barjero dar trūksta apie 445 km/val. – tad didžiausias iššūkis dar priešakyje.

  • DSG, CVT ar mechaninė: kas dažniausiai genda pavarų dėžėse ir kada remontas apsimoka

    DSG, CVT ar mechaninė: kas dažniausiai genda pavarų dėžėse ir kada remontas apsimoka

    Pavarų dėžės gedimas nebūtinai reiškia, kad teks keisti visą agregatą – specializuoti servisai dažnai sutvarko tai, ko kiti mechanikai nesiima, ypač kai bėda slypi guoliuose, sinchronizatoriuose ar valdymo elektronikoje.

    Vis dėlto remonto prasmė priklauso nuo dėžės tipo, gedimo masto ir paties automobilio vertės: vienais atvejais pakanka pakeisti pavienes dalis, kitais ekonomiškiau rinktis restauruotą dėžę ar net naują.

    Nors visos pavarų dėžės atlieka tą pačią funkciją – perduoda variklio sukimo momentą ratams ir pritaiko jį važiavimo sąlygoms, skirtinga konstrukcija lemia ir skirtingas silpnąsias vietas bei remonto sudėtingumą.

    Vairuotojams svarbiausia laiku atpažinti pirmuosius požymius: trūkčiojimą, neįprastus garsus ar pavaras, kurias darosi sunku įjungti. Kai kuriais atvejais sugedusi dėžė gali nerodyti klaidų, nors mechaniniai pažeidimai jau progresuoja.

    Mechaninė, automatas, DSG ir CVT: kuo skiriasi gedimai

    Mechaninėje (rankinėje) pavarų dėžėje pavaras jungia pats vairuotojas, o dažniausiai dėvisi sinchronizatoriai, guoliai ir dantračiai. Šias dalis neretai galima keisti atskirai, tačiau dažniausiai vis tiek tenka dėžę išimti ir išardyti.

    Klasikiniame automate pavara perduodama per hidrodinaminę sankabą (konverterį), o pavaros perjungiamos automatiškai. Dažniau genda sankabų paketai, vožtuvai ir hidraulinė valdymo sistema, o remontui paprastai prireikia daugiau darbo ir specialių įrankių nei mechaninei dėžei.

    Dvisankabėje dėžėje (dažnai vadinamoje DSG arba DCT) dvi sankabos pakaitomis perduoda pavarą, todėl perjungimas vyksta labai greitai. Silpniausios vietos – sankabos ir mechatronika (elektroninis-hidraulinis valdymo modulis), tačiau tiek vieną, tiek kitą dažnai galima remontuoti ar keisti nekeičiant visos dėžės.

    CVT (bepakopė) transmisija neturi įprastų pavarų – perdavimas keičiamas tolygiai diržui ar grandinei dirbant tarp kintamo skersmens skriemulių. Susidėvėję šie elementai dažnai reiškia brangų remontą, o problemų gali pridėti ir hidraulika bei valdymas, todėl diagnostiką paprastai verta patikėti specialistui.

    Kokie požymiai įspėja apie gedimą

    Trūkčiojimas perjungiant pavaras, neįprasti garsai ar pavaros, kurias darosi sunku „pagauti“, gali rodyti prasidedančias transmisijos problemas. Šiuolaikiniai automatai kartais parodo įspėjimą, tačiau mechaniniai gedimai nebūtinai palieka pėdsaką valdymo bloko atmintyje.

    Mechaninėje dėžėje nerimą kelia sunkiai įsijungiančios pavaros, braškėjimas jas jungiant, važiuojant „išmetamos“ pavaros ar guolių ūžimas. Tiesa, trūkčiojimas pajudant ne visada reiškia dėžės gedimą – dažna priežastis yra susidėvėjusi sankaba.

    Klasikiniame automate gedimus išduoda vėluojantis pajudėjimas, kietas pavarų perjungimas, smūgiai ar situacija, kai variklio sūkiai kyla, bet automobilis neįsibėgėja. Sunkesniais atvejais dėžė gali pereiti į avarinį režimą.

    DSG tipo dėžėse įspėjamuosius signalus dažnai sudaro trūkčiojimas pajudant, vibracijos mažais greičiais ar vėluojantys perjungimai. Sugedus sankabai ar mechatronikai gali būti, kad kai kurių pavarų apskritai nepavyks įjungti.

    CVT problemas gali rodyti netolygus greitėjimas, ūžimas, vibracija pajudant ir dideli sūkiai neaugant greičiui. Jei atsiranda garsūs triukšmai, didelis alyvos nuotėkis arba automobilis nustoja perduoti pavarą ratams, važiuoti toliau nereikėtų.

    Kodėl dėžės genda ir kaip sprendžiamas remontas

    Dažniausios gedimų priežastys – nepakankamas tepimas, susidėvėjimas ir perkaitimas. Dėvintis detalėms kyla temperatūra, atsiranda metalo drožlių, kurios pažeidžia kitas dalis, todėl problema gali sparčiai plėstis.

    Viena iš dažnai minimų priežasčių – apleistas alyvos keitimas. Mechaninėms dėžėms kenkia ir staigūs perjungimai, netiksliai nuspausta sankaba, per mažas alyvos lygis ar netinkama alyva, o prie gedimų gali prisidėti ir ankstesnių remontų brokas.

    Automatinėse dėžėse dėvisi sankabų paketai, genda hidraulika, pasitaiko perkaitimo, o per mažas alyvos kiekis ar netinkama alyva pagreitina nusidėvėjimą. Pavarų perjungimo bėdas kartais sukelia ir davikliai ar valdymo moduliai, net jei mechaninė dalis dar tvarkinga.

    DSG dėžėse sankabas ypač apkrauna dažnas pajudėjimas ir manevravimas, o dėžėse, kur numatytas alyvos keitimas, apleistas aptarnavimas didina riziką. CVT transmisijose dėvisi diržas arba grandinė ir su jais dirbantys skriemuliai, papildomų problemų gali kelti alyvos slėgis ir valdymas; visų tipų dėžėms kenkia ir dažnas sunkių priekabų tempimas.

    Gedimo diagnostika paprastai pradedama nuo sandarumo ir alyvos lygio patikros pagal gamintojo reikalavimus, o elektroniniu būdu valdomose dėžėse – nuo klaidų nuskaitymo. Toliau, priklausomai nuo simptomų, tikrinami davikliai, valdymas ir hidraulika, o bandomasis važiavimas gali padėti nustatyti garsų ar perjungimo problemų šaltinį.

    Svarbu įvertinti, kad ne visos „dėžės problemos“ kyla iš pačios pavarų dėžės – panašius simptomus gali sukelti susidėvėjusi sankaba, pavarų perjungimo mechanizmas ar kiti mazgai. Jei įtariamas vidinis pažeidimas, tikslus remonto mastas kartais paaiškėja tik išėmus ir išardžius dėžę.

    Dažniausiai svarstomi trys keliai: remontuoti sugedusias dalis, montuoti restauruotą dėžę arba pirkti naują originalią. Remontas paprastai pigiausias, kai pažeistos pavienės detalės (pavyzdžiui, guoliai, sinchronizatoriai ar dalis elektronikos), tačiau didelę sąskaitos dalį gali sudaryti dėžės nuėmimas ir išardymas.

    Jei gedimų daug arba remontas būtų itin imlus darbui, praktiškesnis sprendimas gali būti restauruota dėžė – tuomet svarbu įsivertinti, kas tiksliai restauruota ir kokios taikomos garantijos sąlygos. Nauja originali dėžė paprastai brangiausia: jaunesniame automobilyje ar garantiniu laikotarpiu tai gali būti logiška, tačiau senesniame jos kaina kartais viršija paties automobilio vertę.

    Prieš priimant sprendimą verta prašyti rašytinės sąmatos, kur aiškiai atskirtos diagnostikos, dalių, nuėmimo ir montavimo, alyvos, galimo programavimo ir kitos paslaugos. Renkantis restauruotą dėžę pravartu iš anksto pasitikslinti, ar imamas užstatas už seną mazgą ir kada jis grąžinamas.

  • JAV kuria milžinišką krovininį lėktuvą „WindRunner“: į vidų tilptų net 4 F-35

    JAV kuria milžinišką krovininį lėktuvą „WindRunner“: į vidų tilptų net 4 F-35

  • Padėkos dienos vakarienė be chaoso: virėjo sudarytas planas, kada ruošti kalakutą, įdarą ir pyragus

    Padėkos dienos vakarienė dažnai virsta maratonu virtuvėje, tačiau ją galima suplanuoti taip, kad didžioji dalis darbų būtų padaryta iš anksto, o šventės dieną liktų tik laiku viską pašauti į orkaitę ir patiekti.

    Tokį „virėjo principu“ paremtą grafiką siūlo kulinarinės patirties turinti autorė, kurios tekstą publikuoja „Serious Eats“ – jis padeda išskaidyti užduotis per kelias savaites ir išvengti paskutinės minutės streso.

    Pagrindinė mintis paprasta: restoranų virtuvėse viskas prasideda nuo plano, produktų patikros ir pasiruošimo (mise en place). Namų virtuvėje tas pats veikia ne ką prasčiau – ypač kai reikia suderinti orkaitę, puodus ir keliolika patiekalų.

    Grafikas apima viską – nuo meniu planavimo ir pirkinių sąrašų iki kalakuto atšildymo, įdaro paruošimo, pyragų kepimo ir net serviravimo indų „inventorizacijos“, kad šventės rytą nereikėtų improvizuoti.

    Dvi–trys savaitės iki šventės

    Pirmasis etapas – susidėlioti meniu ir neperkrauti jo patiekalais, kurie visi reikalauja orkaitės. Siūloma derinti „orkaitės užkariautojus“ (apkepus, kepsnius) su ant viryklės gaminamais garnyrais, salotomis ar patiekalais, kurie skanūs ir kambario temperatūros.

    Taip pat verta iš anksto pasiskirstyti užduotis su svečiais. Užuot palikus „atsineškite ką norite“, geriau konkrečiai sutarti, kas atneš desertą, kas – garnyrą, kad netektų spręsti situacijos, kai pyragų per daug, o bulvių košės – nė vienos.

    Šiame etape rekomenduojama iš anksto užsisakyti kalakutą, ypač jei planuojamas šviežias ar aukštesnės kokybės paukštis. Taip pat pravartu patikrinti virtuvės įrangą – ar veikia momentinis termometras, ar turite tinkamą kepimo indą, skardas, pyragų formas.

    Dar vienas svarbus darbas – peržiūrėti prieskonius ir kepiniams reikalingus produktus: patikrinti galiojimą, ar prieskoniai dar kvapnūs, ar kepimo milteliai ir soda nėra pasenę. Galiausiai siūloma atlikti virtuvės „generalinę“ – atsikratyti nereikalingų daiktų ir atlaisvinti vietos šaldytuve.

    Viena–dvi savaitės iki šventės

    Šiuo laikotarpiu patariama susidaryti kelis pirkinių sąrašus pagal produktų kategorijas: ilgiau išsilaikantys (miltai, cukrus, folija, sultiniai, konservai), „tarpiniai“ (bulvės, svogūnai, moliūgai) ir greitai gendantys (žolelės, žalumynai, dalis pieno produktų), kuriuos geriau pirkti arčiau šventės.

    Taip pat siūloma pasiruošti ir užšaldyti pyragų tešlą – sandariai suvynioti, pažymėti ir laikyti šaldiklyje. Kai kuriuos pyragus (pavyzdžiui, obuolių ar pekano) taip pat galima užšaldyti, tačiau kreminiams, plaktinės ar varškės tipo įdarams tai netinka.

    Dar viena idėja – iš anksto pasigaminti padažą (gravy) ir jį užšaldyti, kad šventės dieną nereikėtų skubėti. Duonos gaminių rekomendacija panaši: bandeles išsikepti ir užšaldyti, o prieš patiekimą atšildyti šaldytuve ir greitai pašildyti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje.

    Savaitgalis prieš Padėkos dieną

    Svarbiausias darbas – atlaisvinti šaldytuvą. Reikės vietos pirkiniams, atšildomam kalakutui ir patiekalams, kuriuos reikės laikyti atvėsintus.

    Didžiausia namų virėjų klaida – per vėlai pradėtas kalakuto atšildymas. Tekste primenama taisyklė: didesniam paukščiui šaldytuve gali prireikti iki kelių dienų, todėl pradėti reikia gerokai iš anksto, kad jis būtų visiškai atitirpęs likus bent porai dienų iki kepimo.

    Taip pat siūloma šiame etape atlikti didįjį apsipirkimą (šakninės daržovės, svogūnai, bulvės, ilgesnio galiojimo pieno produktai), o jautrias žoleles ir žalumynus palikti paskutinėms dienoms. Prie darbų, kuriuos verta padaryti savaitgalį, priskiriamas ir spanguolių padažas – jis gerai laikosi bent savaitę, o skonis, pasak autorės, su laiku tik gerėja.

    Jeigu šventei planuojama sriuba, rekomenduojama iš anksto išvirti ir užšaldyti trintas sriubas – jos šaldiklyje laikosi gerai ir nuima dar vieną užduotį nuo paskutinės dienos sąrašo.

    Dvi dienos iki šventės ir išvakarės

    Likus dviem dienoms, siūloma pasigaminti padažus, užtepėles, padažines ar relishes – daugeliui jų laikas šaldytuve išeina į naudą. Taip pat metas iš šaldiklio į šaldytuvą perkelti pyragų tešlą ar šaldytus kepinius.

    Šiuo metu patogu surinkti apkepus: saldžių bulvių apkepą, moliūgų gratiną ar makaronų apkepą galima iškepti iš anksto arba pilnai paruošti ir laikyti atvėsintą iki kepimo.

    Tą pačią dieną siūloma nupirkti ir nuplauti žalumynus bei žoleles, gerai nusausinti ir tinkamai supakuoti, kad išliktų švieži. Dar vienas darbas – pasūdyti kalakutą ir palikti jį šaldytuve neuždengtą bent parai (o dar geriau – dviem), kad odelė vėliau geriau apskrustų.

    Išvakarėse rekomenduojama paruošti įdarą, bet jo dar nekepti – laikyti šaldytuve ir kepti, kai kalakutas bus ištrauktas iš orkaitės. Tą pačią dieną patariama išsikepti kreminius pyragus (pavyzdžiui, moliūgų) ir juos atvėsinti, o taip pat pasiruošti bulves košei – nulupti ir laikyti šaltame vandenyje šaldytuve.

    Dar vienas praktiškas patarimas – iš anksto susidėlioti serviravimo indus ir įrankius, netgi pažymėti lipniais lapeliais, kam kas skirta. Stalą siūloma padengti dar vakare – ryte tai leidžia pradėti dieną „jau laimėjus“.

    Šventės diena: laimi tas, kas pradeda anksčiau

    Šventės dieną siūloma kelios valandos prieš patiekimą ištraukti garnyrus iš šaldytuvo, kad jie „sušiltų“ iki saugios, ne ledinės temperatūros – tuomet trumpėja pašildymo laikas ir lengviau suvaldyti orkaitę.

    Pagrindinis patarimas – pradėti nuo kalakuto ir kepti jį anksčiau, nei atrodo būtina. Taip atsiranda laiko „pagalvei“, jei kepimas užtruktų, o vėliau orkaitę galima skirti įdarui, apkepams ir kitiems patiekalams pašildyti.

    Galiausiai primenama pasitelkti kitus prietaisus: karšto oro gruzdintuvė gali greitai pašildyti bandeles, lėtaeigė viryklė tinka košei ar įdarui palaikyti šiltai, o kiti mažesni prietaisai padeda išlaisvinti viryklę ir orkaitę svarbiausiems darbams.

    Idėja paprasta: kuo daugiau suplanuota ir paruošta iš anksto, tuo mažiau „gesinimo“ šventės dieną – ir tuo didesnė tikimybė, kad prie stalo sėsite kartu su svečiais, o ne su prijuoste prie puodų.