CP v2

Blog

  • Kiek braškių per dieną jau per daug? Dietologė įspėja ir pataria, kokius vaisius rinktis vakare

    Braškių nauda ir ribos

    Braškių sezonu lengva persistengti, ypač kai namo parsinešame visą krepšį ir norisi suvalgyti iš karto. Nors tai maistingi, mažai kaloringi vaisiai, dideli kiekiai vienu kartu ne visiems organizmams tinka.

    Braškėse gausu skaidulų, vitamino C ir antioksidantų, o tai siejama su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle bei mažesniu uždegiminių procesų aktyvumu. Skaidulos taip pat padeda ilgiau jaustis sotiems ir švelnina gliukozės svyravimus kraujyje.

    Kiek suvalgyti saugu?

    Orientyras dažnai siejamas su bendromis mitybos rekomendacijomis: suaugusiesiems per dieną patariama suvalgyti maždaug 400 gramų vaisių ir daržovių, didesnę dalį skiriant daržovėms. Todėl mintis vienu kartu suvalgyti apie 1 kilogramą braškių dažniausiai jau išeina už racionalaus kiekio ribų.

    Praktikoje daugeliui žmonių tinkamas kiekis yra nedidelė porcija, pavyzdžiui, dubenėlis braškių kaip užkandis ar desertas. Jei suvalgius daugiau pasireiškia pilvo pūtimas, dujų kaupimasis ar pilvo skausmas, tai ženklas, kad jūsų virškinimo sistemai toks kiekis per didelis.

    „Braškių valgyti verta, bet geriausią naudą duoda saikas ir įvairovė“, – sako dietologė.

    Ką svarbu žinoti nėštumo metu

    Internete vis dar pasitaiko mito, esą braškės nėštumo metu didina būsimo vaiko alergijų riziką, tačiau toks teiginys neturi patikimo pagrindo. Vis dėlto nėščiosioms aktuali kita tema: kai kuriuose tyrimuose aptariamas itin didelių polifenolių kiekių poveikis vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu.

    Polifenolių yra ne tik braškėse, bet ir arbatoje, kavoje, kakavoje, juodajame šokolade, mėlynėse ir kituose vaisiuose. Dėl to trečiąjį trimestrą rekomenduojama vengti kraštutinumų ir laikytis saiko, ypač jei per dieną suvartojami labai dideli šių produktų kiekiai.

    Ar braškes galima valgyti vakare?

    Dažna baimė, kad vaisiai vakare neva automatiškai didina svorį, yra supaprastinimas: svarbiausia yra visos dienos energijos balansas. Braškės yra mažai kaloringos, o jų glikeminis indeksas laikomas žemu, todėl daugeliui žmonių jos tinka ir vakarienei ar vėlyvam užkandžiui.

    Vis dėlto svarbus bendras patiekalo glikeminis krūvis, todėl braškes verta derinti su baltymais ir riebalais. Pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar skyru ir sauja riešutų, tuomet sotumas bus didesnis, o cukraus šuoliai mažesni.

    Alternatyvos: ne vien braškės

    Specialistai pabrėžia įvairovę: vasarą verta išnaudoti vietinių sezoninių vaisių pasirinkimą ir neapsiriboti vienu produktu. Kasdien keičiant vaisius lengviau surinkti įvairesnių vitaminų, mineralų ir augalinių junginių.

    Vakarui dažnai tinka ir obuoliai, taip pat kiviai, kurie dėl skaidulų kiekio gali būti palankūs virškinimui. Kai kurie žmonės vakarienei renkasi ir avokadą dėl riebalų rūgščių, o bananus vertina dėl kalio ir magnio, tačiau ir čia svarbiausia porcija.

    Paskutinį dienos valgymą paprastai patariama planuoti maždaug likus 2 valandoms iki miego. Taip organizmas spėja suvirškinti maistą, o miegas dažniau būna ramesnis.

  • Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Vokietijos mokslininkai, tyrę vieną iš pokario laikotarpio paveikslų, po vėlesniais dažų sluoksniais aptiko uždažytus Trečiojo reicho simbolius ir propagandinius motyvus. Rentgeno metodais atliktas skenavimas parodė, kad iš pirmo žvilgsnio neutralus miesto vaizdas iš tiesų buvo kruopščiai perdirbtas, siekiant paslėpti pirminę žinutę.

    Tyrimą atliko Helmholtz Zentrum Berlin komanda, pasitelkusi rentgeno fluorescencijos spektroskopiją. Ši technologija leidžia nustatyti dažų cheminę sudėtį ir „pamatyti“ gilesnius sluoksnius nepažeidžiant drobės, todėl dažnai naudojama meno kūrinių autentiškumui ir restauravimo istorijai aiškintis.

    Pėdsakai, kurių nepavyko ištrinti

    Tirtas darbas siejamas su Miunchene kūrusiu dailininku Erichu Merckeriu, kuris 1933–1945 metais tapė kūrinius su nacistine simbolika. Vienas jo pasirinktų motyvų buvo Feldherrnhalle Odeonsplatz aikštėje, vieta, turėjusi išskirtinę reikšmę nacių politinėje mitologijoje ir propagandoje.

    Po Antrojo pasaulinio karo menininkas, kaip teigiama tyrime, toliau tapė tą patį architektūrinį vaizdą, tačiau keitė detales ir pavadinimus. Ryškiausi politiniai akcentai buvo „išvalyti“: svastikų vėliavos pakeistos Bavarijos simbolika, iš kompozicijos dingo uniformuoti sargybiniai, vainikai ir kiti režimą pabrėžę elementai.

    Paveikslas į tyrėjų akiratį pateko tada, kai iš privačios kolekcijos buvo atneštas ekspertiniam vertinimui. Pirminės apžiūros metu įtarimų sukėlė detalės, kurios, pasak specialistų, menkai derėjo su tariamai „neutraliu“ pokariniu variantu: drobėje matėsi sugriauto paminklo fragmentai, o ties Bavarijos vėliavos kraštais buvo pastebėti raudonų dažų pėdsakai.

    Ką parodė rentgeno analizė?

    Atlikus rentgeno fluorescencijos spektroskopijos tyrimą paaiškėjo, kad po dabartine mėlynai balta vėliava iš pradžių buvo raudona nacistinės Vokietijos vėliava. Be to, kituose plotuose aptikti uždažyti vainikai, du sargybiniai prie paminklo ir figūros, atliekančios nacistinį pasveikinimą.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad vietose, kuriose vaizdas buvo keistas, dažnai naudota titano balta. Cheminė sudėtis skyrėsi nuo kitų paveikslo sričių, o tarp su menininku siejamų tapybos medžiagų buvo aptikta dažų tūbelė su tokiu pigmentu, todėl keliama prielaida, kad perpiešimus galėjo atlikti pats autorius, o ne vėlesni savininkai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atvejis išryškina platesnę pokario Europos realybę, kai dalis su propaganda ar režimo užsakymais susijusių kūrėjų siekė „perrašyti“ savo biografijas ir kūrybą. Meno rinka, privatūs rinkiniai ir pakitę pavadinimai neretai tapdavo priemone kontroliuoti, kas bus matoma, o kas liks paslėpta.

    Kartu tai primena, kaip sparčiai modernūs neardomieji tyrimo metodai keičia meno istorijos tyrimus. Rentgeno ir cheminė analizė vis dažniau leidžia atsekti ne tik autorystę ar restauravimo etapus, bet ir sąmoningas pastangas užmaskuoti politiškai kompromituojančius vaizdus, kurie dešimtmečius atrodė dingę.

  • Nustebins, kuo užsiima Joanna Marteklas: technologijos, DI ir popkultūra keičia kasdienybę

    Nustebins, kuo užsiima Joanna Marteklas: technologijos, DI ir popkultūra keičia kasdienybę

    Joanna Marteklas – autorė, daugiausia rašanti apie naująsias technologijas ir jų poveikį kasdieniam gyvenimui. Jos tekstuose dėmesys skiriamas skaitmeninei kultūrai, inovacijoms ir tendencijoms, kurios keičia tai, kaip dirbame, mokomės ir bendraujame.

    Didelė dalis turinio sukasi apie tai, kaip technologijos formuoja įpročius: nuo nuotolinio darbo ir hibridinių komandų iki kasdienių komunikacijos kanalų. Ši tema ypač aktuali, nes pastaraisiais metais įrankiai, paremti DI, sparčiai persikelia iš eksperimentų į praktinį naudojimą ir daro įtaką produktyvumui.

    Autorė taip pat domisi ryšiu tarp technologijų raidos ir šiuolaikinės popkultūros. Skaitmeninės platformos, turinio rekomendacijos ir kūrėjų ekonomika vis dažniau lemia, kas tampa madinga, o kas greitai dingsta iš dėmesio lauko.

    Technologijų įtaka popkultūrai matoma ir per naujus kūrybos būdus, kai generavimo įrankiai naudojami idėjoms, iliustracijoms ar scenarijams. Tačiau kartu didėja ir klausimų dėl autorinių teisių, skaidrumo bei to, kaip atpažinti DI sugeneruotą turinį.

    Laisvalaikiu Joanna Marteklas pasineria į knygas ir komiksus, dažniausiai fantastikos ir wuxia žanrus. Tokie interesai natūraliai papildo jos rašymo kryptį, nes leidžia per pasakojimus ir vaizduotę geriau suprasti, kaip technologijos persipina su kultūra ir visuomenės lūkesčiais.

  • Medžiagų revoliucija jau čia: ananasų ir grybų oda, kukurūzų plastikas ir irzlesnė mada

    Medžiagų revoliucija jau čia: ananasų ir grybų oda, kukurūzų plastikas ir irzlesnė mada

    Technologijų ir mados pramonė vis sparčiau atsisako įprastų, taršių žaliavų ir ieško medžiagų, kurios būtų draugiškesnės aplinkai bei lengviau perdirbamos. Pastaraisiais metais ypač išaugo biologiškai suyrančių alternatyvų ir perdirbtų žaliavų paklausa, nes griežtėja reguliavimas, o vartotojai vis dažniau vertina produkto „gyvenimo ciklą“.

    Didžiausias pokytis vyksta ne tik laboratorijose, bet ir dizaino bei gamybos grandinėse: nuo idėjos iki pakuotės vis dažniau skaičiuojamas anglies pėdsakas, vertinamas vandens suvartojimas, chemikalų naudojimas ir galimybė medžiagas grąžinti į antrinę apyvartą. Ši kryptis ypač aktuali sektoriams, kurie tradiciškai siejami su dideliu poveikiu aplinkai, pavyzdžiui, madai ir plataus vartojimo elektronikai.

    Augalinė ir grybų „oda“

    Natūralios odos alternatyvos jau seniai kuriamos dėl etinių ir aplinkosauginių priežasčių, o pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia medžiagos iš augalinių pluoštų ir grybienos. Vienas žinomiausių sprendimų yra „Piñatex“ – medžiaga, gaminama iš ananasų lapų pluošto, kuris kitu atveju dažnai taptų žemės ūkio atliekomis.

    Kita sparčiai populiarėjanti kryptis – grybiena, iš kurios formuojamos lanksčios, odą primenančios struktūros. Tokie sprendimai traukia ir didžiuosius prekės ženklus: „Adidas“ buvo pristatęs „Stan Smith Mylo“ prototipą, o „Apple“ kai kuriuose aksesuaruose naudoja „FineWoven“ medžiagą, kuri remiasi augalinės kilmės komponentais.

    Kukurūzų polimerai vietoj naftos plastiko

    Plastikas dešimtmečiais buvo gaminamas iš naftos žaliavų, tačiau biopolimerai tampa realia alternatyva. Vienas plačiausiai naudojamų bioplastikų – PLA, arba polipieno rūgšties plastikas, gaminamas iš kukurūzų ar cukranendrių žaliavos; jo panaudojimas sparčiai plečiasi, ypač pakuotėse ir 3D spausdinime.

    PLA ir kiti biopolimerai vertinami dėl galimybės mažinti priklausomybę nuo iškastinių žaliavų, tačiau praktikoje svarbios sąlygos, kuriose tokios medžiagos suyra. Dalis bioplastikų efektyviausiai suardomi pramoninio kompostavimo aplinkoje, todėl šalia inovacijų būtina ir infrastruktūra bei aiškus ženklinimas, kad medžiagos nepatektų į netinkamus srautus.

    Perdirbimas tampa nauja norma

    Perdirbtos medžiagos vis dažniau tampa ne kompromisu, o standartu: sporto ir mados prekės ženklai deklaruoja atsisakantys pirminio poliesterio ir pereinantys prie perdirbto poliesterio, o prabangos segmentas į rinką atnešė regeneruoto nailono sprendimus. Tai keičia vartotojų suvokimą, kad antrinės žaliavos būtinai reiškia prastesnę kokybę.

    Įdomūs ir projektai, kai atliekos panaudojamos nestandartiškai, pavyzdžiui, perdirbant vartojimo produktų komponentus ir pritaikant juos statybinių medžiagų mišiniuose. Tokie pilotiniai modeliai rodo, kad „atliekos“ vis dažniau tampa žaliava, tačiau jų sėkmė priklauso nuo surinkimo, rūšiavimo ir stabilios perdirbimo grandinės.

    Elektronika, kuri gali suirti

    Medžiagų pokyčiai pasiekė ir elektroniką: greta aliuminio bei stiklo atsiranda bioplastikai ir biokompozitai, kuriuose naudojami natūralūs pluoštai bei dervos. Pavyzdžiui, „Dell“ tvarumo krypties komunikacijoje nurodo naudojanti bioplastiką ir kitus alternatyvius komponentus tam tikruose produktuose ir pakuotėse.

    Dar ambicingesnė kryptis – taip vadinama technologija, sukurta „išnykti“, kai dalis komponentų po nustatyto laiko galėtų natūraliai suirti. Tai ypač svarbu daiktų internetui, kur diegiami milijardai mažų jutiklių, galinčių tapti nauja e. atliekų banga, todėl mokslininkai ieško biologiškai suyrančios elektronikos architektūrų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias lūžis vyksta produktuose taikant žiedinės ekonomikos logiką: daiktai kuriami taip, kad būtų lengvai išardomi, remontuojami, o medžiagos sugrąžinamos į gamybą. „Apple“ ir kitos bendrovės plečia grąžinimo programas, o Europos Sąjungos kryptis remiasi taisymo ir ilgaamžiškumo skatinimu, kas ilgainiui turėtų pakeisti ir įrenginių dizainą.

    Šiandien modernus produktas vis rečiau „baigia gyvenimą“ šiukšliadėžėje. Vis dažniau jis projektuojamas kaip ciklo dalis, kur pabaiga tampa naujos žaliavos pradžia.

  • Lenkijos atominei elektrinei tiesiamas kelias atvėrė šokiruojančią paslaptį: rado 2 000 metų senumo pilkapius

    Lenkijos atominei elektrinei tiesiamas kelias atvėrė šokiruojančią paslaptį: rado 2 000 metų senumo pilkapius

    Lenkijoje, Pomorės vaivadijoje, planuojamos Liubiatovo-Kopalino atominės elektrinės link tiesiamo naujo kelio ruože archeologai aptiko netikėtai turtingų senovės pėdsakų. Tyrimai atskleidė, kad šiose vietovėse žmonės gyveno gerokai anksčiau, nei prasidėjo šiuolaikiniai infrastruktūros projektai.

    Radinių daugiausia aptikta ruože tarp Liubiatovo ir regioninio kelio Nr. 213, tyrinėtame kaip archeologinis objektas Jackowo 5. Čia, be kitų struktūrų, rasti du akmeniniai pilkapiai, datuojami ankstyvuoju geležies amžiumi.

    Archeologai nurodo, kad pilkapiai yra dirbtinai supilti akmenų sampilai, istoriškai naudoti laidojimo arba apeiginėms reikmėms. Nors žmonių palaikų pilkapiuose neaptikta, keramikos fragmentai leido juos sieti su Pomeranijos kultūra, gyvavusia maždaug VI–II amžiuje prieš Kristų.

    Be pilkapių, aptikta ir kasdienio gyvenimo bei ūkio pėdsakų: krosnelių vietų, ugniaviečių, akmeninių maisto ruošimo konstrukcijų ir kitų objektų. Tokie radiniai leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip buvo organizuota buitis, kokios veiklos dominavo ir kaip bendruomenės prisitaikė prie pajūrio regiono sąlygų.

    Kas žinoma apie kasinėjimus

    Tyrimus vykdo Archeologinio paveldo fondas, o kasinėjimų teritorija apima apie 832 arus. Darbai suplanuoti iki šių metų trečiojo ketvirčio, o tolesnė apimtis priklausys nuo to, kiek naujų objektų bus identifikuota ir kokių apsaugos priemonių prireiks.

    Pažymima, kad jau 2024 metais žvalgomuosiuose tyrimuose šioje teritorijoje rasta įvairių laikotarpių keramikos šukių. Tokie pirminiai duomenys leido atrinkti kelias vietas, kur reikėjo detalesnių kasinėjimų, ir viena jų galiausiai atvedė prie įspūdingiausių atradimų.

    Kelias į elektrinę ir paveldo apsauga

    Naujasis kelias turėtų sujungti planuojamos atominės elektrinės teritoriją su pagrindiniu Pomorės kelių tinklu. Numatyta apie 26 kilometrų valstybinės reikšmės kelio trasa nuo elektrinės zonos iki Łęczyce mazgo, esančio greitkelyje S6.

    Projektas padalytas į dvi dalis: apie 11 kilometrų ruožą nuo Liubiatovo iki regioninio kelio Nr. 213 ir maždaug 15 kilometrų ruožą nuo šio kelio iki S6. Tokie infrastruktūros darbai dažnai tampa proga atlikti sistemingus archeologinius tyrimus, nes žemės judinimas padeda aptikti iki tol nežinomus objektus.

    Lenkijoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, galioja praktika, kad radus galimai vertingų kultūros paveldo objektų darbai konkrečioje vietoje stabdomi, o apie radinius informuojamos atsakingos tarnybos. Tai leidžia suderinti infrastruktūros plėtrą su kultūros paveldo išsaugojimu ir moksline verte.

  • Lenkijos įmonės prieš kibernetinių atakų bangą: Katovicuose – forumas ir „CYBERSEC Awards“

    Lenkijos įmonės prieš kibernetinių atakų bangą: Katovicuose – forumas ir „CYBERSEC Awards“

    Katovicuose – Europos dėmesio centre

    Katovicuose, Tarptautiniame kongresų centre, dvi dienas vyks CYBERSEC EXPO and FORUM 2026 – vienas ryškiausių regiono renginių, skirtų kibernetiniam saugumui. Renginys suburs verslo, viešojo sektoriaus ir tarptautinių ekspertų bendruomenę, ieškančią atsakymų, kaip stiprinti valstybių ir įmonių atsparumą.

    Renginio organizatoriai akcentuoja, kad kibernetinė rizika šiandien tiesiogiai susijusi su veiklos tęstinumu, duomenų apsauga ir pasitikėjimu skaitmeninėmis paslaugomis. Dėl to diskusijose bus jungiamos technologinės priemonės, organizacinė disciplina ir žmonių vaidmuo, nes dažna ataka prasideda nuo klaidos ar socialinės inžinerijos.

    DI keičia atakų ir gynybos taisykles

    Vienas pagrindinių forumo akcentų – DI įtaka kibernetiniam saugumui, kai pažangios priemonės leidžia greičiau kurti įtikinančius apgaulės scenarijus, automatizuoti pažeidžiamumų paiešką ar adaptuoti kenkėjiškas kampanijas. Tuo pat metu DI tampa ir gynybos įrankiu, padedančiu aptikti anomalijas, triage principu rūšiuoti incidentus bei trumpinti reagavimo laiką.

    Forumo žinutė „We are the firewall“ pabrėžia, kad apsauga neapsiriboja vien IT skyriumi. Vis dažniau tai tampa vadovų atsakomybe, o investicijos į mokymus, procesus ir atsargines kopijas vertinamos kaip tokios pat kritinės kaip ir techniniai sprendimai.

    „Kibernetinis saugumas seniai nebėra tik IT tema – tai įmonių veiklos tęstinumas, valstybės saugumas ir piliečių pasitikėjimas skaitmeninėmis paslaugomis“, – sakė Aleksandra Helbin.

    Ataskaita, EXPO erdvė ir pirmieji apdovanojimai

    Renginyje numatyta pristatyti ataskaitą „Cyberportret Polskiego Biznesu“, kuri turėtų atskleisti realų Lenkijos įmonių pasirengimo lygį ir dažniausias praktines spragas. Tokie tyrimai paprastai vertinami kaip svarbus orientyras planuojant biudžetus, darbuotojų mokymus ir prioritetines apsaugos priemones.

    Lygiagrečiai vyks EXPO erdvė, kurioje technologijų tiekėjai ir saugumo komandų atstovai aptars sprendimus nuo incidentų valdymo iki tapatybės apsaugos ir debesijos saugos. Taip pat bus įteikti pirmieji CYBERSEC Awards apdovanojimai, skirti ekspertams ir inovatoriams, stiprinantiems skaitmeninį atsparumą.

    „Norime išskirti lyderius ir institucijas, kurios realiai stiprina atsparumą, o ne tik kalba apie saugumą – svarbiausi yra rezultatai ir poveikis“, – sakė Aleksandra Helbin.

    CYBERSEC EXPO and FORUM 2026 vyks 2026 metų birželio 15 dieną ir birželio 16 dieną Katovicuose. Organizatoriai nurodo, kad renginio programoje numatytos diskusijos, praktiniai formatai ir rinkos naujienų pristatymai, aktualūs tiek vadovams, tiek saugumo specialistams.

  • Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Teksaso universiteto Ostine inžinieriai pristatė dėvimą sistemą, kuri gali padėti gauti geriamojo vandens tiesiog iš oro. Sukurta kurtka naudoja specialius porėtus tekstilės pluoštus, sugeriančius drėgmę ir nukreipiančius ją į atsegamus surinkimo modulius.

    Komanda teigia, kad toks sprendimas skirtas situacijoms, kai prieiga prie vandens ribota arba jos visai nėra. Pritaikymas matomas tiek žygiuose ir stovyklaujant, tiek gelbėjimo operacijose, kariuomenėje ar regionuose, kuriuos vis dažniau paveikia sausros.

    Kaip veikia vandens kurtka?

    Pagrindas yra hierarchinės porėtos struktūros tekstilės pluoštai, į kuriuos integruota higroskopinė druska ličio chloridas. Tokia medžiaga sugeria ore esančius vandens garus, o jos struktūra padeda drėgmei greitai judėti per audinį, kad susikaupęs vanduo būtų surenkamas efektyviau.

    Drėgmę sugėręs audinys vandenį nukreipia į atsegamus modulius, kuriuose jis surenkamas. Vėliau moduliai šildomi iki maždaug 60 laipsnių, pavyzdžiui, saulės energija arba kaitinimo elementu, kad vanduo būtų išlaisvinamas, kondensuojamas ir sukaupiamas.

    „Vandens rinkimas iš oro dažniausiai įsivaizduojamas kaip stacionarus įrenginys, tačiau mes iš esmės pergalvojome formą. Jei pats audinys gali rinkti vandenį, atsiveria nauja kryptis asmeniniam, nešiojamam priėjimui prie vandens“, – sakė projekto bendraautoris Guihua Yu.

    Kiek vandens galima gauti?

    Bandymuose, kai santykinė oro drėgmė siekė nuo 20 iki 80 proc., sistema per parą pagamino apie 0,4–0,9 litro vandens. Skaičiuojant pagal sorbento masę, pasiektas maždaug 3,76–7,45 litro vandens kiekis iš vieno kilogramo medžiagos per parą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pasiekimų yra ne tik gebėjimas sugerti drėgmę, bet ir vandens transporto kelio suprojektavimas tekstilėje. Tai, jų vertinimu, leidžia technologijai veikti ne vien laboratorinėmis sąlygomis, bet ir realiame, dėvimame formate.

    „Jie sukūrė ne dar vieną vandenį sugeriančią medžiagą. Jie suprojektavo kelią, kuriuo vanduo greitai juda nuo garų ore iki skysčio ir toliau į tekstilės vidų, todėl sprendimas veikia ne tik mažuose bandymuose, bet ir dėvimame įrenginyje“, – sakė bendraautoris Keith Johnston.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas decentralizuotais vandens gavimo sprendimais, nes šylantis klimatas ir ekstremalesnės oro sąlygos didina sausrų riziką daugelyje regionų. Nešiojamos ar lengvai transportuojamos sistemos gali tapti papildomu saugumo sluoksniu ten, kur vandentiekio infrastruktūra pažeidžiama arba jos nėra.

    Komanda technologiją sieja su platesniu sprendimų paketu, vadinamu „AirGel“, ir mini planus plėsti pritaikymą. Ateityje tie patys pluoštai galėtų būti naudojami kuprinėms, palapinėms ar laikiniems gelbėjimo būstams, kad vandens surinkimas taptų integruota kasdienės įrangos funkcija.

    Kol kas tai yra tyrimų ir prototipo stadijos sprendimas, o jo realus pritaikymas priklausys nuo patvarumo, kainos, energijos poreikio šildymui ir higienos užtikrinimo skirtingomis sąlygomis. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: vandens gavyba gali tapti ne atskiru įrenginiu, o drabužio ar kitos tekstilės savybe.

  • NASA X-59 vėl perrašė istoriją: pasiekė Mach 1,4 ir priartino tyliuosius viršgarsinius skrydžius

    NASA X-59 vėl perrašė istoriją: pasiekė Mach 1,4 ir priartino tyliuosius viršgarsinius skrydžius

    X-59 pasiekė naują rekordą

    NASA eksperimentinis lėktuvas X-59 QueSST, kuriamas kartu su „Lockheed Martin“, per bandomąjį skrydį pasiekė Mach 1,4 greitį. Tai naujas programos pasiekimas po pirmojo viršgarsinio skrydžio, kai lėktuvas buvo įsibėgėjęs iki Mach 1,1.

    NASA skelbia, kad skrydis vyko maždaug 16 kilometrų aukštyje, o tai buvo ir aukščiausias šio prototipo skrydis iki šiol. Tokie parametrai laikomi esminiais siekiant pereiti prie kito bandymų etapo, kuriame svarbiausia taps ne greitis, o garsas.

    „X-59 pasiekė svarbų etapą, įsibėgėdamas iki 1,4 Macha ir pakildamas į maždaug 16 kilometrų aukštį“, – pranešė NASA.

    Kodėl šis lėktuvas toks svarbus

    Projektas QueSST kuriamas tam, kad viršgarsinis skrydis virš sausumos ateityje būtų įmanomas be įprasto stipraus garso smūgio. Tradiciniai viršgarsiniai lėktuvai, kirtę garso barjerą, sukelia galingą garsinį trenksmą, dėl kurio daugelyje šalių viršgarsiniai skrydžiai virš gyvenamų teritorijų yra ribojami arba draudžiami.

    X-59 idėja yra pakeisti šį trenksmą į gerokai tylesnį akustinį efektą, kurį žmonės ant žemės girdėtų kaip trumpą, prislopintą garsą. NASA anksčiau yra nurodžiusi, kad siekiama maždaug 75 dB garso lygio, kuris pagal kasdienius palyginimus būtų panašesnis į intensyvų eismą, o ne į staigų sprogstamą trenksmą.

    Kas toliau: skrydžiai virš gyvenamų teritorijų

    Pasiekus Mach 1,4 ir numatytą aukštį, programa artėja prie bandymų, kurie bus svarbiausi reguliavimo pokyčiams. NASA planuoja skrydžius virš kelių JAV bendruomenių, kad realiomis sąlygomis surinktų duomenis apie tai, kaip gyventojai vertina naujo tipo viršgarsinį garsą.

    Surinkta informacija bus perduota aviacijos reguliuotojams, kurie galėtų remtis ja svarstant naujas taisykles viršgarsiniams komerciniams skrydžiams virš sausumos. Jei bandymai patvirtins, kad triukšmas iš tiesų ženkliai mažesnis, tai gali tapti lūžio tašku visai viršgarsinių keleivinių skrydžių rinkai.

    „Kiekvienas naujas bandymas priartina mus prie skrydžių virš bendruomenių ir nuomonių, kurios gali padėti formuoti komercinių viršgarsinių skrydžių ateitį“, – teigiama NASA komentare.

  • Lenkijoje auga dirbtinė sala: vaizdai stulbina, bet pabaigos teks laukti iki 2034 metų

    Lenkijoje auga dirbtinė sala: vaizdai stulbina, bet pabaigos teks laukti iki 2034 metų

    Vyslos įlankoje Lenkijoje ryškėja naujas žmogaus sukurtas sausumos plotas – vadinamoji Estyjskos sala, formuojama iš grunto, iškelto gilinant ir prižiūrint laivybos kelią per Vyslos neriją. Pastaraisiais mėnesiais paskelbti vaizdo įrašai rodo, kad darbai įsibėgėja, o salos kontūrai jau aiškiai matomi net iš oro.

    Sala projektuojama kaip refuliacijos teritorija – tai inžinerinis sprendimas, kai iškasamas gruntas panaudojamas naujam plotui suformuoti ir krantams sutvirtinti. Šis sprendimas taikomas daugelyje uostų ir kanalų projektų, nes leidžia sumažinti iškasų transportavimo poreikį ir kartu sukurti kontroliuojamą teritoriją gruntui išdėstyti.

    Dydis įspūdingas, bet darbai ilgi

    Pagal viešai skelbtus projekto parametrus, Estyjskos sala turėtų siekti apie 200 hektarų, jos perimetras – apie 5 kilometrai, o aukštis virš jūros lygio – maždaug 2–3 metrai. Sala formuojama kelių kilometrų atstumu nuo kranto ir nuo laivybos kanalo, todėl didelė dalis logistikos priklauso nuo oro ir vandens sąlygų.

    Planuojama, kad galutinis statybos užbaigimas numatytas 2034 metais. Projekto dinamika priklauso nuo to, kiek grunto gaunama iš gilinimo darbų ir kiek laiko leidžia dirbti sezoniškumas, nes įlankoje žiemą pasitaiko ir ledo, kuris gali stabdyti technikos darbą.

    Kas jau padaryta ir kodėl tai sudėtinga?

    Dar 2020 metais numatomoje vietoje buvo įrengti konstrukciniai elementai, formuojantys būsimą elipsės formos kontūrą. Vėlesniais etapais pagrindinis darbas tapo sustiprintos „formos“ pildymas gruntu, kurį tenka tiksliai paskirstyti ir sutankinti, kad masyvas būtų stabilus ir atsparus bangavimui.

    Statybas apsunkina tai, kad prieigos iš sausumos praktiškai nėra, todėl žmonės, įranga ir atsargos gabenami vandeniu. Papildomų iššūkių kelia ir santykinai nedidelis įlankos gylis, reikalaujantis specialiai parinktos technikos, o dalis montavimo ir patikros darbų tenka narams.

    Pažadai aplinkai ir nerimas dėl poveikio

    Oficialiai deklaruojama, kad sala turėtų atlikti kompensacinę funkciją ir ateityje tapti paukščių buveine. Tokios dirbtinės teritorijos neretai planuojamos kaip ribotos žmogaus veiklos zonos, kuriose siekiama sudaryti sąlygas perėjimui ir poilsiui migruojantiems paukščiams.

    Vis dėlto aplinkosauginiai klausimai išlieka jautrūs: specialistai paprastai vertina, kaip tokie projektai keičia vandens apytaką, nuosėdų judėjimą, drumstumą ir vietines ekosistemas. Galutinis poveikis dažniausiai paaiškėja tik per ilgesnį laiką, kai susiformuoja nauja pakrančių dinamika ir stabilizuojasi dugno nuosėdos.

    Pats laivybos kanalas per Vyslos neriją pradėtas naudoti 2022 metais, tačiau su juo susijusi infrastruktūra ir gilinimo darbai tęsiasi. Estyjskos salos statybos projektą įgyvendina Gdynės jūrų administracija, o generaliniu rangovu įvardijamas konsorciumas, kuriame dalyvauja „NDI“ ir „Besix“.

  • „Samsung“ Galaxy S26 FE nutekėjo dar prieš premjerą: paaiškėjo dizainas ir pirmos detalės

    „Samsung“ Galaxy S26 FE nutekėjo dar prieš premjerą: paaiškėjo dizainas ir pirmos detalės

    „Samsung“ ruošia pigesnį „Galaxy S26“ serijos modelį – „Galaxy S26 FE“, kurio pristatymas tikėtinas antroje metų pusėje. Nors oficialios premjeros dar teks palaukti, įrenginys jau spėjo „išlįsti“ viešuose sertifikavimo įrašuose, kartu atskleisdamas ir išvaizdą.

    Modelis pastebėtas Wireless Power Consortium duomenyse – ši organizacija prižiūri belaidžio įkrovimo „Qi“ standarto sertifikavimą. Tokie įrašai dažnai tampa patikimu ženklu, kad įrenginys artėja prie rinkos, nes gamintojai sertifikavimo procedūras paprastai pradeda prieš paskelbdami naujieną oficialiai.

    Viešumoje pasirodę vaizdai rodo, kad „Galaxy S26 FE“ dizainas artėja prie kitų „S26“ šeimos telefonų. Didžiausias pokytis – perkurta galinė kamerų zona: objektyvai sugrupuoti į iškilusį, pailgą modulį, o ne išdėstyti atskiruose žieduose kaip ankstesniuose modeliuose.

    Priekinė dalis, sprendžiant iš nutekėjimų, išliks konservatyvi: plokščias ekranas su centrine apvalia anga asmenukių kamerai. Rinkoje tokia schema tebėra populiari, nes leidžia išlaikyti plonus rėmelius ir kartu neaukoti ekrano ploto.

    Nors pilna specifikacija kol kas neatskleidžiama, tikėtina, kad „Galaxy S26 FE“ liks ištikimas FE linijos logikai: flagmanų stilius ir pagrindinės funkcijos už mažesnę kainą. Ankstesni FE serijos telefonai dažnai gaudavo 120 Hz atnaujinimo dažnį ir AMOLED ekranus, todėl panašios krypties laukiama ir šįkart.

    Procesoriaus pasirinkimas dar neaiškus, tačiau svarstomi „Samsung“ „Exynos“ linijos variantai. Pastaraisiais metais bendrovė aktyviai ieško balanso tarp našumo, energijos vartojimo ir kaštų, o tai FE serijoje ypač svarbu, nes būtent čia pirkėjai jautriausiai reaguoja į kainos ir komplektacijos santykį.

    Pagal viešojoje erdvėje minimus orientyrus, ekranas gali siekti apie 6,7 colio, o baterijos talpa – apie 5 000 mAh. Kamerų dalyje dažniausiai tikimasi 50 megapikselių pagrindinio jutiklio, o papildomi moduliai tradiciškai skirti plataus kampo ir priartinimo scenarijams.

    Programinės įrangos pusėje „Samsung“ toliau akcentuoja ilgesnį palaikymą ir DI funkcijas, kurios persikelia ir į ne pačius brangiausius modelius. Praktikoje tai reiškia, kad vidutinės kainos telefone vis dažniau atsiranda pažangesnis nuotraukų apdorojimas, teksto santraukos, vertimai ar išmanesnis paieškos ir asistavimo funkcionalumas.

    „Galaxy S26 FE“ kainos kol kas neskelbiamos, tačiau rinkoje juntamas atsargus brangimas, kurį lemia komponentų ir logistikos kaštai bei konkurencija tarp gamintojų. Jei „Samsung“ išlaikys FE serijos pažadą, galutinė sėkmė priklausys nuo to, kiek flagmaniškų sprendimų pavyks pasiūlyti neperžengiant psichologiškai svarbių kainos ribų.